Kūrybai menininkus įkvepia įvairūs dalykai, kartais – su pačia kūryba neturintys daug bendro. Skirtingos kasdienybės patirtys susijungia netikėčiausiai būdais ir išsikristalizuoja į vieną rezultatą, pavyzdžiui, parodą. Tai įrodo trys menininkės: tapytojos Karolina Latvytė-Bibiano ir Samanta Augutė bei grafikė Vaiva Čyvaitė, susibūrusios parodai "Sluoksniai".
Monotonija, tapusi iššūkiu
Kamerinės galerijos erdvėje eksponuojamus darbus sukurti įkvėpė visų trijų kūrėjų susitikimas dirbant restauruojamoje Zapyškio Šv.Jono Krikštytojo bažnyčioje, kurioje, atveriant bažnyčioje esančias freskas, kruopštų ir atsakingą darbą keitė monotoniškas smėlio sijojimas, ruošiant jį sienoms padengti.
"Karolina ir aš su restauracija susidūrėme pirmą kartą. Tai įdomus procesas ir, iš pirmo žvilgsnio, atrodo, kad viską šiuolaikinėmis priemonėmis būtų galima padaryti greičiau ir paprasčiau, tačiau, įsigilinus į restauravimo procesus, pasirodo, jog ne", – sako tapybos magistrantūroje studijuojanti S.Augutė.
"Dirbome prie yrančio bažnyčios sienų tinko ir mūsų užduotis buvo jį atstatyti tomis pačiomis medžiagomis iš kurių jis buvo sudarytas, todėl teko rankomis sijoti smėlį, maišyti jį su kalkėmis, moliu. Tai buvo įdomu, sykiu, labai vargino", – papildo K.Latvytė-Bibiano. Menininkės prisipažįsta, kad kartais dienos valandos eidavo labai ilgai, todėl įsivyravusią monotoniją praskaidrindavo pokalbiai, kurių metu ir kilo mintis šią patirtį įamžinti kūriniuose.
Tekstai, potėpiai ir objektai
"Bažnyčioje darbai nuolatos keitėsi, todėl kai nuo restauracinių darbų perėjome labiau prie statybinių, tai mane paveikė, nes norėjosi prisiliesti prie atidengiamų freskų, jas tapyti", – sako tapytoja K.Latvytė-Bibiano, kurios darbai bendrame parodos kontekste išsiskiria, visų pirma, dėl nedidelio formato.
Tvarkingas keturkampes kompozicijas, kuriose alsuoja tuščia erdvė, išryškindama jos viduryje vaizduojamą objektą, galima suskirstyti į tris temines linijas: darbo proceso artefaktus, balandžius ir istorinius objektus.
Ryškiausia patirtis buvo stebėti restauratorius, kurie po mažą lopinėlį valydami pastato sienas, atrasdavo gražiausių freskų fragmentus.
"Ryškiausia patirtis buvo stebėti restauratorius, kurie po mažą lopinėlį valydami pastato sienas, atrasdavo gražiausių freskų fragmentus. Iš arti mačiau, kaip jie tai daro, susipažinau su visu darbo procesu, tačiau pačiai prie to prisiliesti neteko, todėl šį troškimą perkėliau į tapybą, vaizduojamą Baroko laikus menančius kryžius", – apie vieną iš pasirinktų motyvų pasakoja K.Latvytė-Bibiano.
S.Augutė susikoncentravo ne į supusią aplinką, o jos atmosferą, keliamus jausmus. "Buvo justi, kad laikas čia teka visiškai kitaip nei mieste. Kildavo minčių, jog savo monotonišku darbu mes persikeliame į senus laikus, kai bažnyčia dar tik buvo statoma. Tai buvo nauja, įdomu, tačiau kartais pristigdavome motyvacijos. Kai monotonija pabosdavo, imdavo kirbėti minčių kad, užuot tęsusios restauravimo darbus, verčiau pasinertume į savo kūrybą", – pasakoja menininkė.
Ekspresyviose, išraiškingais potėpiais išmargintose tapytojos drobėse reflektuoja susidvejinusio laiko momentai – dabarties ženklai susiniveliuoja su būtojo, nepatirto laiko atmosfera. Ant drobės perkelti kūrėjos patyrimų fragmentai tampa savarankiškomis istorijomis, kuriose laikas ir erdvė tampa pagrindu atrasti naujas dimensijas.
Grafikės V.Čyvaitės kūriniai išsiskiria simetrija, geometriškumu ir kompozicijose panaudoto rašto ritmiškumu. "Esu kaligrafė, todėl savo darbuose naudojau restauravimo metu atidengtus žmonių įrašus ant sienų, perrašydama juos stambesniu šriftu ant savo paveikslų. Greta esantis smulkesnis tekstas tai – faktai apie bažnyčią, kurią restauravome. Tekstus jungiančios abstrahuotos formos yra aliuzija į tas formas, kuriomis buvo apibrėžiami restauruojamų freskų plotai bažnyčioje", – kūrinius apibūdina V.Čyvaitė.
Menininkės darbai sudomina skirtingomis dėmėmis paveikslo plokštumoje, kurios skiriasi ne tik spalvomis (išlaikant vieningą monochrominį koloritą), formomis, tačiau ir subtiliomis faktūromis. Kūrinius norisi tyrinėti, siekiant perskaityti įrašus, atmintyje ieškant simbolių, kuriuos primena vaizduojamos geometrinės formos ar, apžvelgiant, tuščius paveikslų plotus, galvoti, kas galėtų po jais slėptis.
"Restauracija yra be galo kruopštus ir gražus darbas, leidžiantis atkurti istoriją ir atverti ją žiūrovui", – vieningai tvirtina menininkės. Per trumpą laiką ji suartino jaunas kūrėjas, suteikdama gana daug erdvės kiekvienai atskleisti savitą raišką, kartu sukuriant kūrėjų patirtį perteikiančią, šiek tiek sakralią atmosferą parodoje, dėl kurios norisi prie kūrinių pabūti kiek ilgiau.
Kas? Paroda "Sluoksniai".
Kur? Vilniaus dailės akademijos Kauno fakulteto galerijoje.
Kada? Veikia iki gruodžio 2 d.
