Per tuos penkerius metus čempionų komandoje keitėsi treneriai ir žaidėjai, tik ne nugalėtojų dvasia. Į Tokijo paralimpines žaidynes lietuviai golbolininkai vėl keliaus laimėti.

Kantriai ir užtikrintai jie statė savo svajonių rūmus. Aklinoje tamsoje, nes nieko nemato, skynė pergales visose svarbiausiose varžybose: Europos ir pasaulio čempionatuose, paralimpinėse žaidynėse. Lietuvos vyrų golbolo rinktinei neprilygsta jokia kita šalies paralimpinė komanda.

Šie vyrai neregių akimis ir turintys didelę širdį golbolo aikštėje – lyg Alexandre'o Dumas muškietininkai, kovojantys ne tik dėl savęs, bet ir dėl vienas kito.

Nuo 1998-ųjų, kai pasaulio čempionate iškovojo pirmuosius apdovanojimus – bronzą – nepriklausomos Lietuvos golbolo rinktinė nuolat buvo tarp grėsmingiausių šio sporto planetos komandų, o lietuvių trofėjams suskaičiuoti neužtenka rankų pirštų.

Keitėsi kartos, treneriai, varžovų komandos, bet Lietuvos golbolininkai visą laiką buvo tie, kurių baiminosi turtingesni ir popieriuje galingesni.

2019 metų liepą, likus pusmečiui iki pandemijos, lietuviai Fort Veine (JAV) laimėjo paralimpinį atrankos turnyrą ir užsitikrino teisę dalyvauti Tokijo paralimpinėse žaidynėse. Šeštosiose.

2000 m. Sidnėjuje ir 2008 m. Pekine Lietuvos golbolininkai iškovojo sidabrą, o 2016 m. Rio de Žaneire tapo paralimpiniais čempionais. Aukso jie sieks ir paralimpiniame Tokijuje.

„Neabejotinai tikiu savo komanda, o būdamas čempionas negali teigti, kad į žaidynes važiuoji tik žaisti. Žinoma, ne veltui sakoma, kad apginti titulą sunkiau nei jį iškovoti, bet tikrai nesame autsaideriai. Tokijuje vėl tikimės kovoti dėl medalių, nors varžovai tam irgi rengėsi“, – teigė treneris Valdas Gecevičius.

Patikėjo trenerio idėjomis

60 metų V.Gecevičius prie Lietuvos vyrų golbolo rinktinės vairo stojo po dviejų dešimtmečių moterų krepšinyje. Kai buvęs moterų krepšinio treneris ir administratorius 2019-ųjų pradžioje sulaukė Lietuvos aklųjų sporto federacijos generalinės sekretorės Neringos Paraščiuk-Balčiūnienės pasiūlymo treniruoti golbolininkus, iš pradžių neteko žado.

„Pamaniau, kad ji ką nors supainiojo, nes neturėjau jokio supratimo apie golbolą. Išskyrus tai, kad ši komanda turi labai daug titulų“, – prisipažino V. Gecevičius.

Tačiau niekas nieko nesupainiojo. V. Gecevičių golbolininkams rekomendavo krepšininkė Rima Valentienė, o šio sporto treneriai apskritai nėra rengiami – visi ligtoliniai irgi buvo savamoksliai.

2016-aisiais Rio de Žaneire į paralimpinių žaidynių viršūnę Lietuvos golbolo rinktinę atvedė treneris Karolis Levickis. Po tų žaidynių su komanda atsisveikino ne tik treneris, bet ir jos lyderis Genrikas Pavliukianecas.

Naujo trenerio Šarūno Juknos treniruojami golbolininkai 2017 m. tapo Europos čempionais, o 2018 m. planetos pirmenybėse liko ketvirti, bet netrukus strategas irgi paliko komandą – nutarė toliau studijuoti mediciną.

V. Gecevičius nepabūgo iššūkio nerti į nepažįstamus vandenis.

„Žaidėjams prisistatydamas pasakiau, kad atėjau kone iš gatvės, kad nesuprantu golbolo. Bet jie į mane žiūrėjo geranoriškai, galėjau su jais pasitarti. Pamažu perpratau žaidimą. Kiekvienoje sporto šakoje yra savų niuansų, gudrybių – ir kiti treneriai ką nors sumąsto, bet ir aš ieškau naujovių“, – sakė V. Gecevičius.

Golbolininkai tikina, kad rasti bendrą kalbą su buvusiu moterų krepšinio treneriu buvo lengva jau vien dėl to, kad jis puikiai supranta, kas yra komandinis sportas ir ypač gerai žino psichologinio bendravimo su žaidėjais ypatumus.

„V. Gecevičius dėjo daug pastangų, kad susipažintų su golbolu ir perskaitė itin daug informacijos. Dabar jis jau turi savo viziją, kaip galėtume žaisti, o ta vizija – kitokia nei jo pirmtakų. Tarkime, V. Gecevičius reikalauja iš mūsų žaisti greičiau, aikštėje daugiau judėti. Gal tai – ir krepšinio įtaka? – svarstė paralimpinis čempionas 31-erių Mantas Brazauskis. – Mes stengiamės išpildyti trenerio norus, nes mūsų sporte įmanoma ir būti greitesniam, ir daugiau judėti, kad užkluptum varžovus nepasirengusius.

Dar patinka, kad V. Gecevičius akcentuoja ne stiprias atakas per varžovą, o gudrumą ir būdus apgauti priešininkus. Treneris nori, kad ne tik jaustume atsakomybę laimėti, bet ir mėgautumės žaidimu.“

K. Levickis, su kuriuo prieš penkerius metus Lietuvos golbolininkai laimėjo paralimpinį auksą, buvo kitoks. Didžiausią dėmesį jis skirdavo fizinio rengimo treniruotėms, per kurias žaidėjus visiškai išsunkdavo.

Itin sunkios buvo treniruočių stovyklos prieš svarbiausius čempionatus. Per jas, atrodė, golbolininkai atiduodavo paskutines jėgas. Tačiau užtat per varžybas buvo lengva – žingsnis po žingsnio iki lemiamų rungtynių grįždavo vis daugiau jėgų.

Iš pradžių atsargiai į golbolo neišmanantį ir iš krepšinio atėjusį trenerį dar žiūrėję paralimpiniai čempionai, V. Gecevičiaus idėjomis visiškai patikėjo tuomet, kai vos po kelių mėnesių bendro darbo laimėjo atranką į Tokiją.

„Ten laimėjome drauge dirbdami vos mėnesį kitą, o paskui turėjome dar dvejus metus pasirengti žaidynėms. Tad, tikiu, kad per jas viskas bus gerai“, – neabejojo rinktinės kapitonas Marius Zibolis.

Sunkiai ištvėrė be varžybų

Tačiau atranka į Tokiją Fort Veine buvo vienos paskutinių tarptautinių golbolininkų varžybų iki pandemijos. Pernai kovo mėnesį pasaulis sustojo – dėl gyvybei pavojingo koronaviruso valstybės užvėrė sienas, o ant treniruočių arenų ir sporto salių pakibo spynos.

Senojo žemyno čempionų titulą ginantys lietuviai pirmame etape iškovojo tris pergales, kartą sužaidė lygiosiomis ir A grupėje finišavo antri. Lietuvos rinktinės treneris Valdas Gecevičius teigiamai įvertino pasirodymą grupės varžybose, bet įspėjo, kad pergalei ketvirtfinalyje prireiks maksimalių pastangų.

Lietuviai Europos čempionato A grupėje kojas apšilo triuškinančiomis pergalėmis prieš Graikiją (17:7) ir Švediją (14:4). Antrą turnyro dieną įveikta Turkija (3:1) ir sužaista lygiosiomis su Ukraina (4:4).

V. Gecevičius apgailestavo, kad mače dėl pirmosios vietos pergalė prieš Ukrainą išsprūdo paskutinėmis minutėmis. Lygiąsias išplėšę ukrainiečiai tapo grupės nugalėtojais dėl geresnio įvarčių santykio.

„Turnyro pradžioje, rungtynėse su Graikija, šlubavo gynyba, bet vėliau susitvarkėme ir iškovojome tris pergales. Gaila vieno, kad neištraukėme paskutinių rungtynių su ukrainiečiais. Šiaip žaidėme tikrai gerai prieš stiprų varžovą, taigi, viskas gerai. Tai buvo gero lygio rungtynės, o tokiose rungtynėse dažnai viską lemia vienas vienintelis įvartis“, – pasirodymą A grupėje apibendrino V. Gecevičius.

Ketvirtfinalyje Lietuvos rinktinė grumsis su Belgijos komanda. Lietuvių treneris įsitikinęs: jokio skirtumo, su kuo žaisti. Esą, norint apginti titulą, vis tiek reikės įveikti stipriausias komandas. Prie jų V Gecevičius priskiria Turkijos, Ukrainos, Vokietijos ir Suomijos rinktines.

„Belgai B grupės rungtynes žaidė be vieno savo lyderių, kuris turi problemų su nugara, bet dabar jis gali prisijungti prie komandos. Žiūrėsime, kaip čia bus. Atkrintamosiose varžybose viskas susideda iš vienų rungtynių. Tai nematau didelio skirtumo žais jis ar nežais. Silpnų varžovų nėra. Jie yra tik teorijoje, bet teorija nuo praktikos skiriasi. Reikia žaisti maksimaliai“, – sakė V. Gecevičius.

Europos golbolo čempionatas vyksta Vokietijos mieste Rostoke. Vyrų turnyre dalyvauja iš viso aštuonios komandos. Medalius ekipos išsidalins sekmadienį.

Prie auksinės pergalės prisidėjo ir žinomas krepšinio specialistas Valdas Gecevičius, prieš kelis mėnesius priėmęs naują iššūkį ir tapęs golbolo rinktinės vyriausiuoju treneriu.

58 metų V.Gecevičius šių metų balandį Lietuvos golbolo rinktinės vyriausiojo trenerio poste pakeitė Šarūną Jukną, kuris Rio de Žaneiro paralimpinių žaidynių čempionus treniravo nuo 2017-ųjų.

"Neslėpsiu, pradžia buvo labai sunki, nes apie golbolą turėjau tik labai paviršutinišką supratimą. Prireikė laiko ir pastangų, kad perprasčiau šią sporto šaką. Įsivažiavus jau buvo šiek tiek lengviau, o mūsų pergalė atrankos turnyre atpirko visus sunkumus", – "Vilniaus dienai" sakė iš JAV, Fort Veine vykusio paralimpinio atrankos turnyro su auksine Lietuvos komanda sugrįžęs V.Gecevičius.

– Kaip nutiko, kad visą gyvenimą krepšiniui skyręs ir dar šių metų pradžioje Vilniaus "Kibirkšties" moterų komandą treniravęs žmogus staiga atsidūrė aklųjų riedulio nacionalinėje rinktinėje?

– Iš tiesų, prieš pusmetį apie tai nebuvo jokių minčių. Dirbau su krepšininkėmis, bet vasario pabaigoje mums nepavyko iškovoti Lietuvos krepšinio federacijos taurės ir ekipos vadovai nusprendė atsisakyti mano paslaugų. O po kelių dienų sulaukiau Lietuvos aklųjų sporto federacijos generalinės sekretorės Neringos Paraščiuk-Balčiūnienės skambučio. Ji pasakė, kad golbolo rinktinės laukia labai rimtas sezonas, kova dėl patekimo į 2020 m. Tokijo paralimpines žaidynes ir rinktinei reikia naujo trenerio. Man šis pasiūlymas buvo visiškai netikėtas. Sakiau, kad apie golbolą nieko nesuprantu, net taisyklių nežinau, tik esu girdėjęs, kad Lietuvos rinktinė yra pasižymėjusi pergalėmis visuose aukščiausio lygio čempionatuose – Europos, pasaulio ir paralimpinėse žaidynėse. Beje, tuo metu galėjau pasakyti tik vieno golbolo žaidėjo – Genriko Pavliukaneco pavardę, tuo mano žinios iš esmės ir baigėsi.

Tačiau tokie mano argumentai neatbaidė aklųjų sporto federacijos vadovų, jie pasakė, kad ir anksčiau su Lietuvos rinktine dirbo kitų sporto šakų specialistai, o Lietuvoje apskritai nėra golbolo trenerių. Nusprendžiau, kad jei jau jie kviečia trenerį iš visai kitos sporto šakos, vadinasi, jų reikalai tikrai labai prasti ir atsisakius geriau nuo to tikrai nebus. Žaidėjams pasakiau, kad ateinu faktiškai iš gatvės, be jokio žinių apie golbolą bagažo, tačiau tikiu, kad bendromis jėgomis galime siekti iškeltų tikslų. Jie mane suprato. Nors iš pradžių buvo visokių niuansų, nes turėjau per trumpą laiką perprasti šį žaidimą, po truputį viskas susidėliojo į savo vietas, susibūrė gan tvirtas kolektyvas, kuris tikėjo manimi, o aš pasitikėjau jais. Manau, kad to mūsų susiklausymo, pasitikėjimo ir komandinės dvasios įrodymu tapo sėkmingas Lietuvos golbolo rinktinės pasirodymas paralimpiniame atrankos turnyre.

– Kuo gali būti naudingas krepšinio specialistas golbolo žaidėjams?

– Sutinku, kad krepšinio ir golbolo treniruotėse yra tam tikri savi niuansai, tačiau trenerio darbas – tai ne tik žaidimo technikos ar taktikos lavinimas. Yra ir tam tikri visoms komandinėms sporto šakoms bendri treniruočių akcentai. Mūsų treniruotėse daug dėmesio skyrėme ir fiziniam žaidėjų pasirengimui, čia man labai padėjo fizinio rengimo treneris Ugnius Savickas. Treniravomės po penkis kartus per savaitę, neapleidome ir gynybos, metimo tobulinimo. Visgi bene svarbiausia mano kaip trenerio užduotis buvo suburti kolektyvą. Žinojau, kad pastaraisiais metais rinktinė šiek tiek pabiro, vieni žaidėjai nusprendė pasitraukti, kiti dvejojo. Reikėjo iš naujo suburti juos į vieną komandą, kad ji būtų kaip kumštis. Ir man tai pavyko padaryti.

Tokijo paralimpinėse žaidynėse mes dar subursime pajėgiausią įmanomą sudėtį, bet po jų Lietuvos golbolo rinktinės laukia labai sudėtingi laikai.

Mano manymu, golbole būtent emocinis komandos stiprumas, atsparumas yra labai svarbus, nes jei po kelių nesėkmingų epizodų žaidėjai pradeda nervintis, pasiduoda emocijoms, tada pakeisti rungtynių eigą būna labai sudėtinga. O jei sugebi išsaugoti ramybę, pasitikėjimą savimi ir komandos draugais, šansai laimėti ženkliai išauga. Būtent tai mes ir pademonstravome Amerikoje.

– Paralimpiniame atrankos turnyre patyrėte tik vieną nesėkmę, kai grupėje 4:12 nusileidote varžovams iš Turkijos. Ar po to pralaimėjimo nebuvo baimės, kad kelialapis į paralimpines žaidynes sprūsta iš rankų?

– Su turkais grupėje mes sužaidėme labai blogas, gal net blogiausias sezono rungtynes. Po jų vyrams sakiau, kad nėra prasmės net jų analizuoti, nes mes žaidėme ne savo žaidimą, nesilaikėme susitarimų ir pralošėme visais aspektais. Kita vertus, turnyro pradžioje dėl čiurnos traumos praradome vieną pagrindinių mūsų gynėjų Mantą Brazauskį, kurį laiką žaidėme be jo ir tik paskutinėse grupės rungtynėse su Argentina jis sugrįžo į rikiuotę. Taip sutapo, kad su Argentina sužaidėme labai geras rungtynes, praleidome tik 2 įvarčius ir užtikrintai laimėjome. Po tų rungtynių pasijuto, kad tapome tikra komanda, vyrai žaidė labai užtikrintai, solidžiai ir visus likusius varžovus įveikė. Nors lengva tikrai nebuvo. Ketvirtfinalyje po labai sunkios kovos įveikėme turnyro šeimininkus amerikiečius, pusfinalyje laimėjome svarbiausią viso turnyro mačą su Kinija. O finale jau turkai prieš mus neturėjo jokių šansų, buvome visais aspektais pranašesnė komanda, pasiekėme maksimalų savo sportinės formos piką ir laimėjome 7:3.

– Ar ta auksinė pergalė jums pačiam buvo saldžiausia?

– Visgi ryškiausia pergalė buvo pasiekta atrankos varžybų pusfinalyje. Mums tai buvo tarsi finalas, nes atvykome į JAV ne dėl medalių, o dėl kelialapių į paralimpines žaidynes. Laimėjome 12:5 prieš Kiniją ir po tos pergalės nuo visų mūsų pečių nukrito milžiniškas įtampos kalnas, nes pasiekėme pagrindinį, išsvajotą tikslą. Manau, kad ta pergalė buvo labai svarbi ne tik man, bet ir žaidėjams. Šiais metais turėjome pasikeitusią, atsinaujinusią rinktinę, tad žaidėjams labai norėjosi įrodyti, kad jie gali pakeisti iš rinktinės pasitraukusius lyderius, kad gali patys siekti pačių aukščiausių tikslų. Tad emocijos visomis prasmėmis buvo labai geros.

Nors realiai dar nieko nelaimėjome, bet būtent atrankos varžybose žengėme labai rimtą žingsnį lipdydami naują komandą. Tikiuosi, kad susirinkę po kelių savaičių pratęsime darbus ir tinkamai pasirengsime Europos golbolo čempionatui. 2017 m. Lietuvos rinktinė jame iškovojo auksą, tokie pat tikslai keliami ir šiais metais. Varžybos vyks Vokietijoje, tad neabejotinai į pirmą vietą bus nusitaikę ir jų šeimininkai vokiečiai, stipri yra ir Belgijos rinktinė, jau užsitikrinusi vietą paralimpinėse žaidynėse, nemalonumų gali pridaryti ir suomiai, ukrainiečiai. Varžovai stiprūs, bet mes esame čempionai ir sieksime apginti savo pozicijas. Kaip seksis – matysime, bet galiu pažadėti, kad kiekvienose rungtynėse sieksime laimėti.

– Lietuvos golbolininkai tarptautinėse varžybose jau kelis dešimtmečius išlaiko aukštai iškeltą pergalių kartelę. Kur slypi tokios sėkmės priežastys ir kokios šios sporto šakos perspektyvos Lietuvoje?

– Priežasčių reikia ieškoti Vilniuje veikusiame Lietuvos aklųjų ir silpnaregių ugdymo centre. Ten mokėsi absoliuti dauguma Lietuvos golbolo rinktinės narių, jie ten pradėjo treniruotis, žaisti, sportuoti. Ten subrendo talentingų šios sporto šakos meistrų karta, kuri su puikių trenerių pagalba net kelis dešimtmečius vedė rinktinę į pergales. Prie vyresnių prisijungdavo ir jaunimas, bet dabar padėtis dramatiškai pasikeitė. Dabar visi mokiniai yra integruoti į bendrojo lavinimo mokyklas, tad suburti juos į vieną golbolo komandą gan sudėtinga. Todėl faktiškai nebeturime jaunimo, golbolo čempionate dabar žaidžia tik kelios Vilniaus sporto klubo "Šaltinis" komandos, kuriose rungtyniauja veteranai ir dabartinės Lietuvos rinktinės nariai.

Tad kalbėti apie golbolo perspektyvas gan keblu. Nors Lietuvos rinktinė vis dar išlieka tarp pasaulio lyderių, kitos komandos sparčiai tobulėja ir vejasi lyderius. Lietuvos paralimpinis komitetas ir Aklųjų sporto federacija ieško sprendimų, bet viskas priklauso nuo finansų. Jei nebus pinigų – nebus ir golbolo. Realiai šiandien turime 6 rinktinės žaidėjus ir vieną jauną, 20-metį dublerį, kuriam dar reikia daug treniruotis ir mokytis. Tokijo paralimpinėse žaidynėse mes dar subursime pajėgiausią įmanomą sudėtį, bet po jų Lietuvos golbolo rinktinės laukia labai sudėtingi laikai. Vyresni žaidėjai svarsto apie karjeros rinktinėje pabaigą, o jaunimo, kuris juos pakeistų, tiesiog nėra. Tad Tokijo paralimpinės žaidynės visomis prasmėmis gali tapti Lietuvos golbolo gulbės giesme.

Valdo Gecevičiaus auklėtiniai pusfinalyje pirmadienį 12:5 nugalėjo Kinijos komandą.

Lietuvos rinktinė mačą pradėjo tokios sudėties: Mantas Brazauskis centre, Justas Pažarauskas kairiajame krašte ir Mantas Panovas dešiniame krašte.

Lietuvos rinktinė galingai pradėjo susitikimą ir pirmomis minutėmis pasiuntė varžovus į nokdauną, kai pasižymėjo Justas Pažarauskas, o po to Mantas Panovas (2:0). Kinijos ekipai pavyko rezultatą sušvelninti, bet M. Panovas jau kitos atakos metu atsakė oponentams įvarčiu ir grąžino Lietuvos rinktinei dviejų įvarčių persvarą. Kinai griebėsi visų įmanomų priemonių, bet jų nuo lietuvių atakų negelbėjo niekas – nei pertraukėlės, nei keitimai. Kėlinio viduryje lietuviai triuškino varžovus šešių įvarčių skirtumu, o prieš pertrauką kinams pavyko truputį sumažinti atsilikimą (3:8).

Antro kėlinio pradžioje Lietuvos rinktinė klydo ir padovanojo varžovams du baudinius, bet šie šansais nepasinaudojo. Vis tik kinai ginklų nesudėjo ir mažino atsilikimą iš žaidimo (5:8). Vis dėlto paskutinėmis minutėmis Lietuvos rinktinė dar keturis kartus pasiuntė kamuolį į kinų vartų tinklą ir sudėliojo šiame pusfinalyje visus taškus – 12:5.

Finale antradienį Lietuvos rinktinė susitiks su taip pat kelialapį į paralimpines žaidynes iškovojusia Turkijos komanda. Šios komandos jau susitiko grupių varžybose ir tada stipresni buvo Turkijos golbolininkai.

Lietuva turi jau du kelialapius į Tokijo žaidynes. Anksčiau bilietą į paralimpiadą mūsų šaliai iškovojo maratono bėgikė Aušra Garunkšnytė.

Treneris: tai svarbiausia mano pergalė

Vos prieš tris mėnesius prie Lietuvos golbolo rinktinės vairo stojęs Valdas Gecevičius atvedė mūsų šalies komandą į Tokijo paralimpines žaidynes.

„Jausmas fantastinis. Visa komanda taip jaučiasi. Matau, mano asistentė (Sandra Šalčiūtė) dar dabar dreba iš jaudulio. Emocijos kol kas valdo mus. Didžiuojuosi savo komanda. Vakar nugalėjome JAV, šiandien įveikėme Kiniją. Tai tokios didelės valstybės, bet golbole Lietuva yra geresnė“, – po pergalingo pusfinalio sirenos džiaugsmo neslėpė V. Gecevičius.

V. Gecevičiui paralimpinis atrankos turnyras JAV buvo pirmas tokio lygio išbandymas neįgaliųjų sporte. Iš krepšinio į golbolą atėjęs treneris neįgaliųjų sporte, galima sakyti, žengė pirmuosius žingsnius.

„Tai svarbiausia pergalė mano, kaip trenerio, karjeroje. Juk tai paralimpiada. Vakar po mačo su JAV sakiau, kad tokios įtampos nejutau net treniruodamas Vilniaus „Kibirkštį“. Čia net nėra apie ką daug kalbėti. Ši pergalė – vienareikšmiškai svarbiausias laimėjimas“, – atviravo V. Gecevičius.

Lietuvos rinktinei turnyre JAV liko vienas mačas – finalas, kuriame laukia Turkijos rinktinė. Nors šio mačo vertė yra simbolinė, nes finalininkai jau turi bilietus į Tokiją, tačiau V. Gecevičius žada kovą iki pabaigos. Pasak trenerio, motyvacijos jo auklėtiniams tikrai nepritrūks.

„Turime turkams skolą už pralaimėjimą grupėje. Be to, su komanda dabar eidami kalbėjome, kad norime sugiedoti Lietuvos himną iš širdies, o ne dėl kažkokio formalumo. Ruošimės, žaisime, o tikslas – pirma vieta“, – sakė V. Gecevičius.

Iki šiol A grupėje pirmavę lietuviai lyderių poziciją užleido turkams, kuriems tai buvo trečioji pergalė iš tiek pat galimų.

Rungtynių eigai didelę įtaką padarė pirmosios minutės, kai Lietuvos rinktinė praleido du greitus įvarčius. Netrukus turkai pasižymėjo trečią kartą. Ir nors po keitimo aikštėje pasirodžiusiam Mantui Panovui pavyko rezultatą sušvelninti, turkai smogė atgal ir pirmą kėlinį laimėjo 5:1.

Po pertraukos M. Panovas tapo tikru turkų galvos skausmu – pasižymėjo dar tris kartus. Vis dėlto varžovai atsakydavo taikliais šūviais ir neprisileido lietuvių arčiau nei trimis įvarčiais, o dvikovos pabaigoje nutolo ir finalinė sirena užfiksavo Turkijos rinktinės pergalę 12:4.

„Tragedijos dėl turnyrinės padėties tikrai nėra, bet šios dienos žaidimas, sprendimai ir psichologinis nusiteikimas kelia nerimą. Ypač jeigu norime eiti toli. Taip žaidžiant galima pralaimėt bet kam. Aš labai tikiuosi, kad čia mums tik šiandien taip nesisekė. Komanda labai norėjo laimėti, bet, kaip aš sakau, ne aikštėje, o už jos ribų. Pradžia lėmė daug. Mariaus Zibolio baudiniai tokie abejotini paskirti, po to neįmušti baudiniai. Tada mes ir subyrėjome, o su tiek klaidų, tokiais sprendimais ir tokia gynyba šansų nebuvo. Buvo akcentuojama, kad turime žaisti be įtampos, laisvai, bet mes to nepadarėme. Prieš turkus su tokiu žaidimu – be variantų“, – problemas mače su Turkija vardino V. Gecevičius.

„Nedaug kas mums šiandien sekėsi. Didžiausia problema buvo tai, kad mums nepavyko pralaužti turkų gynybos. Be to, pradžioje prasileidome baudinių, o patys jų nerealizavome. Daug dalykų susidėjo ir atvedė mus į tokį rezultatą“, –rungtynes apibendrino Justas Pažarauskas.

Lietuvos rinktinės puolimo lyderis J. Pažarauskas buvo sunkiai atpažįstamas. Jis pirmą kartą šiame turnyre aikštę paliko su nuliu įvarčių sąskaitoje.

„Reikia išanalizuoti rungtynes ir pažiūrėti, ar tie mano metimai buvo kitokie nei vakar ar užvakar. Bandžiau viską: ir vienokius, ir kitokius metimus, bet didesnio pavojaus turkams taip ir nepavyko sukelti“, – apie asmeninį pasirodymą sakė J. Pažarauskas.

Tuo metu V. Gecevičius įsitikinęs, kad jo auklėtiniui tiesiog pasitaikė nesėkminga diena.

„Manau, kad Justui buvo bloga diena. Nebuvo taiklumo, tikslumo. Buvo visiškai ne jo metimai, o jeigu jo metimų nėra... Dvi dienas jo metimai buvo ir viskas veikė gerai. Ramiai viską išanalizuosime, pakalbėsime, kodėl taip atsitiko. Tiesiog ne jo diena“, – sakė V. Gecevičius.

Penktadienį Lietuvos rinktinės laukia viena A grupės autsaiderių Graikijos komanda.

Turnyre JAV dėl dviejų kelialapių į 2020 metų Tokijo paralimpines žaidynes kovoja 14 šalių komandos.

Bilietus į Tokiją jau turi paralimpinio turnyro šeimininkė Japonija ir 2018 metų pasaulio čempionato prizininkės Vokietija, Brazilija ir Belgija. Tokijo paralimpinėse žaidynėse varžysis 10 komandų.

„Tai, ko gero, pats rimčiausias iššūkis mano gyvenime. Ne tiek daug esu pakeitęs darbų. Žinoma, tų iššūkių netrūko, bet tokio tikrai nebuvo“, – prieš pirmą treniruotę atviravo naujasis treneris.

V.Gecevičius daug metų praleido krepšinyje. Specialistas yra dirbęs trenerio Rūtenio Paulausko asistentu Vilniaus TEO klube, sėkmingai besivaržiusiame moterų Eurolygoje. V.Gecevičius net septynerius metus dirbo Lietuvos moterų krepšinio rinktinės administratoriumi. Šį sezoną treneris pradėjo Vilniaus „Kibirkšties“ vyriausiojo trenerio poste, bet prieš mėnesį atsisveikino su ekipa.

V.Gecevičius neslepia, kad pasiūlymas stoti prie Lietuvos golbolo rinktinės vairo buvo staigmena. Sulaukęs Lietuvos aklujų sporto federacijos generalinės sekretorės Neringos Paraščiuk-Balčiūnienės skambučio, V.Gecevičius ne iš karto priėmė sprendimą.

„Pasiūlymas buvo visiškai netikėtas Nemažai apie tai galvojau, nes golbolas man yra nauja sporto šaka. Žinojau, kad Lietuvos rinktinė yra stipri, turinti aukštų pasiekimų, bet apie žaidimą ir taisykles nedaug išmaniau. Vis dėlto Lietuvos paralimpinio komiteto, Lietuvos aklųjų sporto federacijos atstovai ir komanda pažadėjo man padėti. Be to, Šarūnas Jukna irgi pradėjo nuo nulio. Aš turiu trenerio darbo patirties, gyvenimo patirties. Taigi, priėmiau šį netikėtą iššūkį“, – pasakojo V.Gecevičius.

Lietuvos golbolo rinktinei 2019-ieji – ypatingai svarbūs metai, nes bus kovojama dėl kelialapių į 2020 m. Tokijo paralimpines žaidynes. Nacionalinė komanda turės dvi galimybes – liepą JAV vyksiančiame paralimpiniame golbolo atrankos turnyre ir Europos čempionate, kuris spalį vyks Vokietijoje.

„Atsakomybė tikrai didelė. Tą supratau ir nėjau čia „stačia galva“. Aklųjų sporto federacijai sakiau, kad jiems labiau pažįstantys – buvę treneriai ar žaidėjai. Bet situacija tokia, kad kol kas golbolo treneriai Lietuvoje nėra ruošiami. Berods, tik Lietuvo sporto universitetas pradės rengti neįgaliųjų trenerius. Taigi, atsakomybę labai gerai suprantu, bet taip pat suprantu ir federaciją bei komandą. Gal geriau aš nei be trenerio“, – dėstė V.Gecevičius.

V.Gecevičiui naujo darbo pradžioje talkins postą paliekantis Šarūnas Jukna. 2017 m. Lietuvos golbolo rinktinės treneriu tapęs Š.Jukna jau pirmaisiais metais tapo Europos čempionu, o 2018 m. pasaulio čempionate šio trenerio vadovaujama komanda užėmė ketvirtą vietą. Iš golbolo rinktinės vyriausiojo trenerio posto pasitraukęs Š.Jukna planuoja visą dėmesį skirti medicinos studijoms.

Naujojo trenerio V.Gecevičiaus vadovaujama komanda balandžio 22 d. išvyks į dviejų savaičių treniruočių stovyklą Japonijoje. Rio de Žaneiro paralimpiniai čempionai treniruosis Tojohašio mieste, kuris pernai tapo Lietuvos paralimpinio komiteto partneriu.

59-erių metų specialistas prie „Kibirkšties“ komandos vairo stoja antrą kartą. Pirmą sykį vyriausiuoju treneriu jis tapo 2015 metų sausį, kai šiose pareigoje pakeitė Jurgitą Štreimikytę-Virbickienę.

2016-2018 metais A.Paulauskas dirbo Torunės „Energa“ klube, o ekipa dvejus metus iš eilės pasiekė Lenkijos čempionato ketvirtfinalį. Tiesa, nors treneris su klubu dar turėjo ketverių metų kontraktą, tačiau „Energa“ klubas susirado naują strategą.

A.Paulauskas 2003-2013 metais su pertraukomis vadovavo Lietuvos moterų rinktinei, o su Vilniaus „Lietuvos Telekomo“ komanda 2005-2006 metais dukart dalyvavo Eurolygos finalo ketverto turnyre.

V.Gecevičiui su „Kibirkšties“ komanda itin nesėkmingai susiklostė 2019 metų pradžia. Vilniaus klubas sausio ir vasario mėnesiais iškovojo 4 pergales ir patyrė 6 nesėkmes, įskaitant ir Karalienės taurės finalą, kuriame titulą iškovojo Kauno „Aisčių“ komanda. Sostinės ekipa baigė pasirodymą Europos moterų krepšinio lygoje (EWBL), o „Multigyn“ jungtiniame Lietuvos, Latvijos ir Estijos čempionate susikomplikavo savo padėtį.

„Kibirkšties“ komanda dėkoja treneriui V.Gecevičiui už atiduotas visas jėgas, perduotą patirtį ir visas pergales, kurios džiugino Vilniaus komandos sirgalius.

„Kibirkšties“ komanda rugsėjo 21 ir 23 dienomis susitiks su Norčiopingo „Dolphins“ (Švedija) ekipa. M. Romerio universitete vyksiančios rungtynės penktadienį prasidės 18 val., o sekmadienį – 12 val.

Švedijos klubas, kuris praėjusį sezoną šalies čempionate užėmė šeštąją vietą, turi ir lietuviškų akcentų. Komandos vyriausioji trenerė Jurgita Kaušaitė, kuri 1997 metais su Lietuvos rinktine tapo Europos čempione.

„Su „Dolphins“ komanda pradėjau dirbti rugpjūčio mėnesį ir dabar ruošiamės naujam sezonui. Pasirašiau trejų metų kontraktą ir pati turėjau galimybę burti komandą“, – prieš išvyką į Lietuvą sakė J. Kaušaitė.

Tiesa, Švedijoje šaknis įleidusi buvusi Lietuvos rinktinės narė tikina, kad mūsų šalies moterų krepšinis nėra pačioje geriausioje situacijoje.

Nėra paslaptis, kad Lietuvos moterų krepšinis turi daug problemų, belieka tikėtis, kad išvados yra daromos ir judama teisinga linkme.

„Lietuvos krepšinį seku spaudos pagalba, stebėjau Lietuvos čempionato lemiamas kovas ir, žinoma, rinktinės pasirodymus, – pasakojo J. Kaušaitė. – Nėra paslaptis, kad Lietuvos moterų krepšinis turi daug problemų, belieka tikėtis, kad išvados yra daromos ir judama teisinga linkme. Nereikia bijoti kritikos, daug blogiau, kai problemos stumiamos į šalį“.

Pati J. Kaušaitė laukia kontrolinių rungtynių Lietuvoje ir susitikimo su „Kibirkšties“ komanda.

„Vilniaus komanda šį sezoną turės kitą veidą. Naujas treneris, naujos idėjos, – sakė „Dolphins“ klubo atstovė. – Mums didžiulė patirtis atvykti čia ir žaisti neturint daug informacijos. Man tai patinka, nes tiek žaidėjos, tiek aš, būsime priverstos reaguoti ir priimti greitus sprendimus“.

J. Kaušaitė tikino, kad tokių stovyklų tikslas yra geriau pažinti komandą ir atrasti savo žaidimą.

„Tarptautinės varžybos visada įkvepia ir duoda naujų iššūkių, – sakė Europos čempionė. – Norime geriau pažinti viena kitą, gerinti žaidimo kokybę. Daugiausiai akcentuosime gynybą ir judėjimą be kamuolio. Tai bus puiki proga pasireikšti visoms žaidėjoms. Klube liko penkios krepšininkės iš praėjusio sezono, dvi žaidėjos sugrįžo. Mums labai svarbu, kad turėtume kuo daugiau šio miesto atstovių, kur jos ir pradėjo savo karjerą. Taip pat turime Sofia Pelander, kuri yra Suomijos rinktinės vidurio puolėja ir mūsų kapitonė, Lovisa Hjern – Švedijos 20-mečių rinktinės žaidėja, kuri yra labai motyvuota. Iš Fynikso universiteto atvyko Shaylen Burnett, kuri puikiai mato aikštę, o iš Aidaho universiteto prisijungė Geraldine McCorkell, kuri yra universalus 4-5 numeris“.

47-erių metų J. Kaušaitė profesionalios krepšininkės karjerą baigė 2009 metais ir nuo to laiko dirbo su įvairiais Švedijos klubais bei buvo šios šalies nacionalinės komandos trenerė. 2000 metais ji buvo ant moterų NBA lygos (WNBA) slenksčio, tačiau jos debiutą sužlugdė traumos. Jurgita turi seserį dvynę Aneta, kuri taip pat tapo Europos čempione ir trumpai žaidė WNBA lygoje.

Savaitę „Kibirkšties“ pratybose nedalyvavo vyriausioji trenerė Jurgita Štreimikytė-Virbickienė, kuri užėmė rinktinės trenerės vietą. Nacionalinėje moterų komandoje žaidė ir puolėjos Laura Juškaitė ir Gabija Meškonytė, vidurio puolėja Daugilė Šarauskaitė, o gynėja Laurita Jurčiūtė dalyvavo treniruočių stovykloje.

„Treniravomės įprastu grafiku, tačiau negalėjome pilnai ruoštis, nes neturėjome galimybių rungtyniauti 5x5”, - sakė „Kibirkšties“ treneris Valdas Gecevičius. – Daugiau dėmesio skyrėme žaidimui 1x1, 2x2 ar 3x3. Vieną dieną dar turėjome ir studenčių lygos rungtynes, tai iš viso tik kelios merginos sportavo. Dabar jau paskutinėje treniruotėje turėjome visą komandą, aišku, rinktinės žaidėjoms prisidėjo kelionė, emocinis nuovargis, joms kiek sunkiau, tačiau yra jaunos ir rungtynėms bus pasiruošusios“.

Šį sezoną „Kibirkšties“ ir „Sirenų“ komandos tarpusavyje kovėsi vieną sykį. LMKL atidarymo rungtynėse Garliavoje vilnietės šventė pergalę 67:55. Tąsyk nugalėtojų gretose pasižymėjo G.Meškonytė, kuri pelnė 13 taškų, o „Sirenų“ ekipoje Dalia Belickaitė ir Gintarė Jasiunskaitė pelnė po 11 taškų.

„Manau, kad šios rungtynės bus tikrai kitokios nei pirmosios“, - teigė V.Gecevičius. – „Sirenos“ pradėjo kovas ir Europos taurėje, žaidė su pajėgiomis varžovėmis, kaupė patirtį. Kauno rajono klubas bus jau kita komanda. Tiesa, neaišku ar galės žaisti D.Belickaitė“.

Būtent D.Belickaitė yra rezultatyviausia Kauno rajono klubo žaidėja, kuri vidutiniškai pelno po 14 taškų. Tiek pat renka ir baltarusė Volha Ziuzkova, tačiau ji žaidė tik vienerias LMKL rungtynes. Amerikietė vidurio puolėja Victoria Arlene Jarosz įmeta po 12 taškų ir sugriebia po 8 kamuolius.

„Lino Šalkaus auklėtinės visada pasižymi gera gynyba, pasiaukojančiu darbu ir kova dėl kiekvieno aikštės centimetro. „Sirenos“ žaidžia kietai, todėl yra sunku puolime pademonstruoti ką esame paruošę, tikrai nepavyks žaisti laisvai ir laukia sunki kova“, - vardino „Kibirkšties“ treneris V.Gecevičius.

„Kibirkšties“ komandoje pirmuoju smuiku griežia L.Juškaitė, kuri vidutiniškai pelno po 16 taškų ir atkovoja po 6 kamuolius. D.Šarauskaitė renka po 12 taškų ir atkovoja po 9 kamuolius, o G.Meškonytė pelno po 10.

Krepšinio mylėtojai atvykę į rungtynes galės tapti „Kibirkšties“ komandos garbės nariais ir laimėti kelionę į Indiją.