„Buvo pasiektas išsikeltas tikslas, kad 95-iuose proc. vandenviečių būtų atliekami geriamojo vandens visų privalomų rodiklių tyrimai“, – pranešime teigia valstybės kontrolierius Mindaugas Macijauskas.

2018 metais tokių vandenviečių dalis siekė 61 proc., o siektinas tikslas nuo 2024 metų yra 80 procentų.  

Pasak VK, didesnis rodiklis pasiektas sustiprinus Valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos darbuotojų gebėjimus ir geriau kontroliuojant vandens priežiūrą.

Šiemet įsigaliojus Teritorijų planavimo įstatymo pakeitimams tokiuose sklypuose saulės elektrinių statyba iki šiol nebuvo numatyta – pagal jas elektrines be papildomo planavimo galima statyti pagal savivaldybės bendruosius planus, pakeitus žemės sklypų naudojimo būdą.

Aplinkos ministras Simonas Gentvilas anksčiau BNS teigė, jog sausį Seimui priėmus įstatymo pataisas, pagal kurias įmonėms, planuojančioms statyti didesnes nei 0,5 megavato (MW) galios saulės elektrines, nebereikės jų numatyti teritorijų planavimo dokumentuose, iki birželio pabaigos ant pramoninių pastatų stogų turėtų atsirasti iki 100 MW galios jėgainių.

Šiuo metu Lietuvoje yra daugiau nei 14 tūkst. gaminančių vartotojų, tačiau Energetikos ministerijai šiemet skyrus dar 40 mln. eurų nuosavų saulės elektrinių įrengimui ar įsigijimui, jų skaičius turėtų išaugti mažiausiai dukart.

Pasak Energetikos ministerijos, siekiama, kad 2030 metais saulės elektrinės generuotų 2 gigavatus (GW) elektros.

Arseno rasta „Kupiškio vandenų“ eksploatuojamose Skapiškio (10 mikrogramų litre), Laičių (13,8 µg/l) ir Naivių (12,3 µg/l) vandenvietėse. Leistina ribinė arseno vertė – 10 mikrogramų litre

Kupiškio rajono savivaldybė ir „Kupiškio vandenys“ informavo gyventojus, kad vanduo iš šių vandenviečių netinkamas gerti ir maistui ruošti.

Vandens tiekėjas įsipareigojo aprūpinti vartotojus fasuotu geriamuoju vandeniu.

Geriamasis vanduo iš Skapiškio, Laičių, Naivių vandenviečių tiekiamas 277 gyventojams.

Arsenas – organizme linkęs kauptis sunkusis metalas. Jis gali sukelti mažakraujystę, galvos skausmus, kvėpavimo takų ligas, nuplikimą, arseno sukeltos ligos gali pasireikšti ne iš karto.

Arsenas į aplinką patenka iš chemijos, farmacijos, elektronikos, tekstilės, optikos, energetikos, trąšų pramonės įmonių ir jų gaminių. Šio sunkiojo metalo yra ir akmens anglies pelenuose.

Anksčiau arseno geriamajame vandenyje aptikta Raseinių, Marijampolės, Jurbarko, Lazdijų ir Vilkaviškio rajonuose.

Teks gerti alų?

"Jeigu neišsaugosime vandenviečių, gersime alų", – paklaustas apie kauniečių perspektyvas mėgautis tyru vandeniu iš čiaupų sarkastiškai juokavo Gediminas Žukauskas, 40 metų ėjęs įvairias pareigas savivaldybės kontroliuojamoje bendrovėje "Kauno vandenys".

Jis visas miesto vandenvietes ir jų istoriją žino kaip savo rankų pirštus. "Kaune yra keturios vandenvietės: Vičiūnų, Petrašiūnų, Kleboniškio ir Eigulių, nors pastarosios dvi laikomos viena vandenviete. Pirma prieš 90 metų buvo paleista Kleboniškio ir Eigulių vandenvietė, ją pašventino J.Tumo Vaižgantas, dalyvavo ir burmistras J.Vileišis. Paskui pritrūko vandens – atsirado pati didžiausia Petrašiūnų vandenvietė, o vėliau – ir Vičiūnų", – vandens gavybos istoriją Kaune primena buvęs ilgametis "Kauno vandenų" darbuotojas.

Gediminas Žukauskas

Anot jo, vandens trūkumą kauniečiai pajautė dar sovietmečiu, kai sparčiai plėtėsi pramonė, kuri be vandens išteklių taip pat neapsiėjo. Kaip tik tada buvo pastatyta nauja Raudondvario vandenvietė. "Ten buvo išgręžti apie 20 gręžinių, paklotos linijos, sumūryta antro pakėlimo siurblinė, bet kadangi pramonė žlugo, vandens tiek daug nebereikėjo, o ir jo kokybė ten buvo prastoka, Raudondvario vandenvietė buvo uždaryta", – pasakojo G.Žukauskas ir pridūrė, kad atnaujinti joje vandens gavybą jau nebūtų įmanoma. Viena vertus, vanduo ten prastas, kita vertus – daug kur jau pristatyta namų.

Anot pašnekovo, sovietmečiu taip pat buvo ištirti geriamojo vandens ištekliai Samyluose – ketinta po Kauno mariomis tiesti diukerį ir tiekti vandenį miestui, bet šios minties atsisakyta. "Tada Vičiūnų vandenvietėje buvo įrengtas spindulinis gręžinys – naujovė Sovietų Sąjungoje: imdavo vandenį iš po Nemuno ir taip padidino išgaunamo vandens kiekį", – aiškino G.Žukauskas.

Mažinimo vajus

Buvęs ilgametis "Kauno vandenų" darbuotojas primena, kad visų Kauno vandenviečių teritorijos su apsauginėmis zonomis jau buvo sumažintos. "Pirmiausia, nors ir nedaug, mažėjo Kleboniškio vandenvietės apsauginės zonos ribos. Ten neva kažkas norėjo atsiimti žemę, tad kai apsauginė teritorija sumažėjo, teko uždaryti tris naujus gerus gręžinius, kuriuose buvo labai geras vanduo. Buvo išgręžti kiti gręžiniai, bet vandens kokybė buvo šiek tiek prastesnė", – pasekmes įvardijo G.Žukauskas.

Dar sovietmečiu, kai buvo jaučiamas geriamojo vandens trūkumas, Petrašiūnų vandenvietės teritorija su apsaugine zona kiek padidinta – išgręžta keliolika gręžinių. Pasak G.Žukausko, Petrašiūnų vandenvietė tiekdavo 120–130 tūkst. kub. m vandens per parą. "Vėliau tų gręžinių atsisakyta, o teritorija sumažinta, tačiau vandens trūkumo nebuvo. Paskui iš vakarinės pusės šiek tiek sumažėjo Vičiūnų vandenvietė, bet tai nebuvo reikšminga. Dabar nuo hidroelektrinės pusės formuojami sklypai, tai ypač svarbu, kad taršos nebūtų. Bet čia dar ne viskas – Vičiūnų vandenvietės apsauginę zoną vėl numatyta mažinti 7 ha", – grėsmę įžvelgia pašnekovas.

Kai apsauginė teritorija sumažėjo, teko uždaryti tris naujus gręžinius, kuriuose buvo labai geras vanduo.

"Kauno diena" prieš kelis metus rašė, kad, sumažinus Kleboniškio vandenvietės apsauginę zoną, buvo delsiama patvirtinti naujas ribas ir įregistruoti sklypą. Jau tada būta kalbų, kad žemė miško apsuptyje prie Neries vilioja apsukrius kauniečius, nes iki miesto centro – ranka pasiekti. O ir sklypų kainos Kleboniškyje – vienos didžiausių Kaune.

"Gali taip atsitikti. Negaliu 100 proc. teigti, bet tokia galimybė gali atsirasti. Dabar yra tik minčių, o pabaigoje, kai "Kauno vandenys" parengs sklypo planą, tada tiksliai matysime", – dar 2016-aisiais "Kauno dienai" mįslingai dėstė savivaldybės Miesto planavimo ir architektūros skyriaus vedėjas Nerijus Valatkevičius.

Nors šiuo reikalu domėjosi ir prokurorai, raginę suformuoti ir įregistruoti sklypą, iki šiol tai nepadaryta. Vilioja ne tik Kleboniškis – patrauklios teritorijos aplink visas Kauno vandenvietes, esančias vaizdingose vietose.

"Nelabai ką galiu pasakyti, eina kalbos ir kalbama labai daug. Kaip suprantu, ten interesai buvo didžiuliai. Ir dėl to namo, kuris dar tarpukariu vandenvietėje pastatytas prieš 90 metų", – prieš trejus metus sakė iš "Kauno vandenų" išėjęs G.Žukauskas.

Ką dar apkarpys?

"Savivaldybės įmonei "Kauno planas" duota užduotis patikslinti Vičiūnų, Petrašiūnų, Kleboniškio ir Eigulių vandenviečių ribas. Ką reiškia patikslinti ribas, niekas nežino. Pernai gegužės 29 d. taryba patvirtino leidimą tikslinti ribas. Rezultatas – Vičiūnų vandenvietė sumažinta 7 ha. Kiek gali mažėti Kleboniškio ar Petrašiūnų vandenviečių apsauginės zonos, niekas dar nežino, plotai yra didžiuliai ir beveik visur – miškas kaip apsauginė zona, kuri žmonėms rūpi. Kaip mafijos šulas Raikinas sakė, "o jeigu gerai pagalvojus, čia galima suprasti", – šyptelėjo G.Žukauskas.

Jis tikino girdėjęs, kad "Kauno planas" jau turėjo pateikti formuojamą Vičiūnų vandenvietės sklypą viešai svarstyti, bet informacijos apie tai esą nepavyko rasti. "O Kleboniškio ir Eigulių, Petrašiūnų dar neparuošta, bet "Kauno planas" ruošia", – pridūrė pašnekovas.

Pasak G.Žukausko, buvo laikas, kai piko metu Kaunas suvartodavo apie 160–180 kub. m vandens per parą ir jo netrūkdavo. "Dabar mes naudojame mažiau vandens vienam žmogui nei Europos vidurkis, sumažėjo pramonės, tai kažkuriuo metu buvo apie 70 tūkst. kub. m per parą poreikis. Dabar, kai oras užkaito, tiekdavo apie 80 tūkst. kub. m per parą, bet, kaip matome, vandens pritrūko, – į pastarųjų dienų problemą pažvelgė pašnekovas. – Infrastruktūra ta pati, magistralinių avarijų nebuvo, vadinasi, "Kauno vandenys" dirba gerai? Šeimininkas – savivaldybė – turi spręsti, ar reikia naujų gręžinių, ar linijų. Labai gerai, kad perklojamos vandentiekio linijos, bet to negalima daryti per karščius. Darbus reikia planuoti. Techniniai dalykai vandens stygiui taip pat galėjo turėti įtakos."

Patyręs specialistas įsitikinęs – Kaunas turi gerų vandens išteklių. "Bet juos reikia išmintingai naudoti ir neparceliuoti sklypų. Dabar prie vandentiekio jungiasi daug naujakurių, pramonės įmonių, LEZ’as – atsiranda vis naujų vartotojų. Iš kur vandens ims? Gręžinys veikia apie 20 metų, paskui reikia gręžti naujus. O kur gręšime, jei teritorijos bus privatizuotos?" – retoriškai klausė G.Žukauskas.

Ne mažiau svarbi ir vandens kokybė. Gerokai paprasčiau, kai požeminius vandens klodus saugo molio sluoksnis. Deja, pasak G.Žukausko, Vičiūnų vandenvietės požeminis vanduo tokios apsaugos neturi – nuo išorės skiria tik smėlis ir žvyras. "Dabartinėje griežto režimo apsaugos zonoje kažkas buvo įveisęs krienų, tai taikytos didžiulės baudos, nes bet kokia ūkinė veikla griežtai draudžiama. O jeigu ten bus sklypų, pastatys namų, tai ir šuniukas kakos, ir katytė sysios, ir kažkas automobilį nuplaus, ir viskas tekės be jokių apsauginių sluoksnių po žeme į vandenį. Ateičiai ir mūsų vaikams tai nieko gero neduos. Savininkas – savivaldybė ir "Kauno vandenų" valdyba – turi už tai atsakyti, nes nenumatė tokių grėsmių", – perspėjo pašnekovas.

Jis pastebėjo, kad jeigu ir toliau bus elgiamasi taip, kaip dabar, tikrai ateityje kauniečiai vandens pritrūks, nes nežinia, iš kur jo reikės paimti. "Prieš 90 metų buvo išžvalgyta, kur yra geriausias vanduo. Daugiau nėra. Ir esamų vandenviečių užtektų, bet jas reikia išsaugoti. O jeigu jų neišsaugosime, gersime alų", – skėstelėjo rankomis G.Žukauskas.

Kaip mafijos šulas Raikinas sakė, "o jeigu gerai pagalvojus, čia galima suprasti".

Nežino, kam ir kada

Savivaldybės įmonės "Kauno planas" direktorius Raimundas Labutis patvirtino, kad įmonė savivaldybės administracijos užsakymu atlieka Kauno miesto teritorijų bendrojo plano koregavimą – plane miesto tarybos sprendimu bus nustatytos Kauno miesto Eigulių, Kleboniškio, Petrašiūnų ir Vičiūnų vandenviečių sanitarinės apsaugos zonos.

Pasiteiravus, kodėl to reikia, R.Labutis į komentarus nesileido. "Galėtų pakomentuoti "Kauno vandenys" – organizacija, kuri eksploatuoja šias teritorijas ir pateikė prašymą Kauno miesto savivaldybei dėl sklypų formavimo, – tikino R.Labutis. – Turi būti suformuoti vandenviečių kadastriniai sklypai, kad teritorijos turėtų tikslias ribas", – pridūrė jis.

"Kauno plano" vadovo teigimu, vandenviečių ribos esą yra tikslinamos pagal "Kauno vandenų" parengtą geologų hidrogeologinę ataskaitą. "Kas bus daroma su patikslinta teritorija "Kauno planas" nežino", – tikino R.Labutis.

Kada darbai bus baigti, savivaldybės įmonės direktorius taip pat neatskleidė. "Visi sklypų formavimo projektai šiuo metu vyksta ir dar nėra baigti. Kadangi reikia panaikinti teritorijų miškus, užbaigimo terminas yra nukeltas", – aiškino G.Labutis.

Jis patvirtino, kad iki šiol nė viena vandenvietė neturi suformuoto kadastrinio sklypo. "Turint sklypą, yra garantas, kad teritorija nesikeis, manau, to ir buvo siekta", – svarstė "Kauno plano" vadovas. Tačiau ne paslaptis, kad, tikslinant ribas, kol sklypas nesuformuotas, yra puiki galimybė teritorijas daugiau ar mažiau apkarpyti. Ir ne vandenvietės naudai.

Karštos bulvės mėtymas

Paprašytas konkrečiai įvardyti, kiek patikslinus ribas sumažės Vičiūnų, Kleboniškio ir Eigulių, Petrašiūnų vandenviečių apsauginės zonos ar pačios vandenvietės, "Kauno plano" direktorius R.Labutis nuo atsakymo išsisuko: "Atsiprašome, tačiau šį klausimą turi atsakyti "Kauno vandenys" arba Kauno miesto savivaldybės administracija, kurie yra sklypų nuomininkai, turintys patikėjimo teisę. Mes esame projektuotojai pagal sutartį (vykdytojas) ir šios informacijos negalime suteikti."

Vandenviečių ir jų apsauginių zonų klausimu į karštos bulvės mėtymo čempionatą įsitraukė ir "Kauno vandenys". "Tai daugiau klausimai savivaldybei ir Kauno planui, o ne mums", – telefonu aiškino laikinasis bendrovės vadovas Ramūnas Petras Šulskus ir pridūrė žurnalistų klausimus perdavęs savivaldybei.

"Klausiate apie mažėjimą, tai kalba eina tik apie Vičiūnų vandenvietę", – tikino R.P.Šulskus. Pasiteiravus, ar tikrai nebus jokių pokyčių Kleboniškyje ir Eiguliuose bei Petrašiūnuose, pašnekovas komentuoti nenorėjo. "Nenoriu suklaidinti, tegul bus oficialiai atsakyta į klausimus", – pokalbį baigė "Kauno vandenų" vadovas.

Apsaugos zonos – jautrios

"Visi sklypų formavimo projektai šiuo metu vyksta ir dar nėra baigti. Patvirtinus vandenviečių sklypų formavimo ir pertvarkymo projektus, bus atliekami sklypų kadastriniai matavimai bei registravimo procedūros. Galutinis rezultatas – vandenvietė turės kadastrinius sklypus, šiai dienai sklypo neturi nė viena vandenvietė. Tokio pobūdžio procedūros paprastai trunka apie metus", – raštu į "Kauno dienos" savivaldybei pateiktus klausimus atsakė Miesto planavimo ir architektūros skyriaus vedėjas N.Valatkevičius. Vadinasi, nuo 2016-ųjų iki šiol nieko nepadaryta.

Skyriaus vedėjas patikslino, kad miesto taryba šių metų vasarį yra nubalsavusi tik dėl Vičiūnų vandenvietės sanitarinių zonų keitimo patvirtinimo. "Šiuo metu rengiami žemės sklypų vandenvietės formavimo ir pertvarkymo projektai (ŽSFPP), kurių tikslas – suformuoti sklypus vandenvietėms pagal specialiuosiuose planuose nustatytas griežtąsias (VAZ1) apsaugos juostas. Šiais veiksmais jokie vandenviečių ar jų apsaugos zonų mažinimai ar kitokie keitimai – nevykdomi", – tikino N.Valatkevičius.

Bet akivaizdu, kad Miesto planavimo ir architektūros skyriaus vedėjo paaiškinimas jokių garantijų nesuteikia. Pasiteiravus, kiek konkrečiai patikslinus ribas sumažės Vičiūnų, Kleboniškio ir Eigulių, Petrašiūnų vandenviečių apsauginės zonos ar ir pačios vandenvietės, N.Valatkevičius atsakė: "Tikslūs vandenviečių sklypų plotai paaiškės atlikus kadastrinius matavimus. Vandenviečių sklypų ribos yra formuojamos pagal išvardintus patvirtintus vandenviečių sanitarinių apsaugos zonų specialiuosius planus, kurie savo ruožtu buvo rengiami pagal hidrologinius apskaičiavimus, aprobuotus Lietuvos geologijos tarnyboje."

Užklausus, kas bus daroma su ta žeme, kuri galbūt nepateks į vandenviečių ir jų apsaugos zonas, savivaldybės atstovas vėl tikino, kad vandenviečių teritorijų niekas niekada neketina mažinti, tačiau vandenviečių apsaugos zonos, atrodo, nėra tokios neliečiamos. "Tik tada, kai bus įregistruoti Nekilnojamojo turto registre vandenviečių sklypai, gretimose teritorijose esanti žemė galės būti perduota Nacionalinei žemės tarnybai (NŽT), kuri rūpinasi nuosavybės teisių į turėtą žemę atkūrimu", – dėstė N.Valatkevičius.

Žurnalistams komentuodamas vandens trūkumo problemą Kaune, savivaldybės administracijos direktorius Vilius Šiliauskas tikino, kad mažinant apsaugines zonas vadovaujamasi Geologijos tarnybos rekomendacija, tačiau žiniasklaidoje jau pasirodė šios tarnybos specialistų pareiškimas, kad tai nėra tiesa.

Tad kodėl taip ilgai užtruko Kauno vandenviečių ir jų apsauginių zonų sklypų formavimas bei įregistravimas ir kam tai gali būti paranku?

Komentaras

Doc. dr. Gražina Žibienė, Vytauto Didžiojo universiteto Žemės ūkio akademijos Vandens ūkio ir žemėtvarkos fakulteto dėstytoja

Pasak Lietuvos geologijos tarnybos Hidrologijos skyriaus prie Aplinkos ministerijos Lietuvos turimi požeminio vandens ištekliai sudaro 3,72 mln. kub. m per parą, kuriuos galima būtų išgauti nepažeidžiant gamtinės pusiausvyros. Pastaruoju metu sunaudojama tik apie 15–20 proc. galimo išgauti vandens kiekio. Pagal šiuos skaičius galima spręsti, kad Lietuva dar ilgai turės pakankamus požeminio vandens išteklius.

Kauno miesto vandenviečių požeminio vandens kokybė yra labai gera, todėl požeminis vanduo iš gręžinių tiekiamas tiesiai vartotojams, nenaudojant jokių dezinfekavimo įrenginių ir priemonių. Petrašiūnų ir Vičiūnų vandenvietėse yra naudojami dezinfekavimo įrenginiai, nes požeminis vanduo, prieš patekdamas į tinklus, turi sąlytį su aplinka.

Vandenviečių sanitarinių zonų ir juostų dydį turi teisę nustatyti tik Lietuvos geologijos tarnybos specialistai. Sanitarinės apsaugos zonos atlieka apsaugos nuo taršos funkciją ir nustatoma pagal tai, kokiai vandenvietės grupei ji priskirta pagal sąsają su aplinka. Vičiūnų vandenvietė priskirta atvirojo tipo krantinėms vandenvietėms (III grupės) – atvira požeminio vandens vandenvietė, turinti ryšį su paviršiniais vandens telkiniais, pasipildanti atvirų telkinių vandeniu arba atmosferos krituliais. Šiai grupei priklausančios vandenvietės yra jautresnės taršai. Todėl galima daryti prielaidą, kad sumažinus SAZ ir atliekant statybas, požeminio vandens tarša gali padidėti, priklausomai nuo statybų masto ir nuo to, kas bus statoma – ar gyvenamasis kvartalas, ar pramonės įmonės.

Ar tinkamos teritorijos naujoms vandenvietės netoli Kauno, turėtų atsakyti Lietuvos geologijos tarnyba. Geriamojo vandens kokybė Kauno mieste yra pripažinta kaip viena geriausių Lietuvoje. Tačiau vartotojui vanduo gali atitekėti blogesnės kokybės, nes įtakos gali turėti blogos

Per pastaruosius 5 mėnesius arseno kiekiui nustatyti VMVT jau ištyrė 684 geriamojo vandens mėginius, atrinktus iš 609 viešai tiekiamo geriamojo vandens vandenviečių. Išsamiai tirtas vanduo Lazdijų, Marijampolės, Kalvarijų, Kauno, Vilkaviškio, Raseinių, Šiaulių, Joniškio, Kelmės, Jurbarko, Trakų ir Elektrėnų, Ignalinos, Širvintų ir Vilniaus miestuose bei rajonuose.

„Tyrimai 18 savivaldybių atlikti įvertinus riziką, kad būtent jų teritorijoje esančių miestų ir rajonų vandenyje galimi arseno koncentracijos padidėjimai. Arsenas leistiną normą, kuri šiuo metu yra 10 µg/l, viršijo 2 atvejais. Pirmasis atvejis – vienoje nedidelėje, pajininkų grupei priklausančioje vandenvietėje Vilkaviškio rajono Trilaukio kaime. Iš jos tiekiamame geriamajame vandenyje arseno koncentracija sudarė 13,8 µg/l. Antrasis atvejis – bendrovei „Ignalinos vanduo“ priklausančioje Mažėnų kaimo vandenvietėje, iš kurios tiekiamame geriamajame vandenyje arseno koncentracija siekė 19,1 µg/l. Abiem atvejais nesaugų vandenį buvo uždrausta vartoti maistui, informuoti gyventojai, o vandens tiekėjai įpareigoti ieškoti problemos sprendimo būdų bei padėti gyventojams apsirūpinti geriamuoju vandeniu“, – sakė VMVT Maisto skyriaus vyriausioji specialistė Vilija Galdikienė.

Pasak specialistės, tirtas geriamasis vanduo ir iš privačių šulinių ar gręžinių, įrengtų šalia rizikingų vandenviečių. Iš atrinktų 75 geriamojo vandens mėginių, per didelis arseno kiekis (21,7 µg/l) nustatytas tik viename privačiame šulinyje šalia Užbalių vandenvietės (Vilkaviškio rajone).

Naujausiais duomenimis, nustačius, kad arseno kiekis geriamajame vandenyje galimai viršija normą, šių metų gegužės 23 d. pakartotinai sustabdytas geriamojo vandens tiekimas iš bendrovei „Lazdijų vanduo“ priklausančios Barčių vandenvietės. Padidėjusi arseno koncentracija šioje vandenvietėje jau buvo nustatyta 2018 m. pabaigoje. Vėliau, įsitikinus, kad cheminės medžiagos koncentracija šioje vandenvietėje atitinka normas, buvo leista iš jos tiekiamą vandenį vartoti maistui.

Iš viso 2017-2019 m. arseno koncentracija viešai tiekiamame geriamajame vandenyje viršijo leistiną normą 9 vandenvietėse:

2017 m. – bendrovės „Raseinių vandenys“ Šienlaukio vandenvietėje (42 ±5,3 µg/l) ir bendrovės „Raseinių vandenys“ Ražaitėlių vandenvietėje (29,1 ± 3,6 µg/l);

2018 m. – bendrovės „Sūduvos vandenys“ Geležinių vandenvietėje (12 µg/l), bendrovės „Jurbarko vandenys“ Šimkaičių vandenvietėje (15 µg/l), bendrovės „Lazdijų vanduo“ Barčių vandenvietėje (12,9µg/l), bendrovės „Vilkaviškio vandenys“ Duonelaičių (20,6 µg/l), Užbalių (16,61 µg/l), Trilaukio kaimo pajininkų grupės (13,8 ± 1,7 µg/l) vandenvietėse;

2019 m. – bendrovės „Ignalinos vanduo“ Mažėnų vandenvietėje (19,1 ± 2,4 µg/l).

Visais atvejais nesaugų vandenį iš minėtų vandenviečių buvo nedelsiant uždrausta vartoti maistui. Išsprendus problemą (pvz., vandeniui tiekti pradėjus naudoti kitus gręžinius, įrengus geležies šalinimo filtrus ir kt.), geriamojo vandens tiekimas maistui atnaujintas 7 vandenvietėse. Tuo tarpu bendrovei „Vilkaviškio vandenys“ priklausančios Duonelaičių kaimo vandenvietės ir bendrovei „Ignalinos vanduo“ priklausančios Mažėnų vandenvietės tiekiamo vandens vartoti maistui negalima iki šiol.

Arsenas yra cheminis vandens rodiklis, kuris kontroliuojamas dėl galimo kenksmingo poveikio žmonių sveikatai. Arsenas vandenyje gali būti gamtinės kilmės ar atsiradęs kaip teršalas. Šis cheminis elementas natūraliai aptinkamas aplinkoje – dirvožemyje, gruntiniuose vandenyse ir augaluose. Taršos šaltiniai – įvairūs dažikliai, medienos konservantai, odos apdirbimo, stiklo, farmacijos pramonės medžiagos ir žemės ūkyje naudojami pesticidai. Mokslininkai ir specialistai kol kas negali įvardinti konkrečių priežasčių, kodėl kai kurių Lietuvos vandenviečių vandenyje atsiranda arseno.

„Kiek aš žinau, bėda yra vandentiekio infrastruktūroje ir tai yra dažnai sovietmečiu pakloti vamzdynai, kuriuose yra ta dalis arseno. Mano žiniomis, su tręšimu ar pesticidų naudojimu tai neturi jokios koreliacijos“, - teigė žemės ūkio ministras.

ELTA primena, kad pavojingas kiekis arseno Raseiniuose aptiktas dar 2017 metų liepą. Šiais metais jo taip pat rasta Jurbarko, Lazdijų, Marijampolės, o daugiau nei prieš savaitę - ir Vilkaviškio rajonų geriamajame vandenyje.

Geologijos tarnybos Hidrogeologijos skyriaus Požeminio vandens išteklių poskyrio vedėja Jurga Arustienė anksčiau Eltai sakė, kad bene pirmą kartą susiduriama su atveju, kai taip sunku nustatyti, ar arseno kilmė yra gamtinė, ar jis atsiradęs dėl žmogaus veiklos.

Tuo metu Nacionalinio visuomenės sveikatos centro Visuomenės sveikatos saugos skyriaus vedėja Irena Taraškevičienė Eltai nurodė, kad kol kas nėra duomenų apie Lietuvoje sukeltą arseno žalą sveikatai.

Arsenas yra sunkusis metalas, kuris gali būti mažakraujystės, neuritų, odos uždegimų, nuplikimo, galvos skausmų, skrandžio-žarnyno, kvėpavimo takų, neuropatijos, anemijos, regėjimo, klausos, hemodinamikos sutrikimų ir kitų neigiamų padarinių priežastis.

Vandens, užteršto arsenu, negalima gerti, tačiau jį galima naudoti buitinėms ir techninėms reikmėms.

Aplinkos ministras Kęstutis Navickas pranešė, jog rengiamos geriamojo vandens įstatymo pataisos, kad viešiesiems vandens tiekėjams, nepriklausomai nuo jų dydžio, būtų prievolė mažiausiai kartą per metus atlikti geriamojo vandens cheminės sudėties tyrimus ir apie jų rezultatus informuoti abonentus.

„Arsenas yra kontroliuojamas rodiklis geriamajame vandenyje, jis nuolatos turi būti kontroliuojamas. Pastarieji įvykiai, kai lyg netikėtai arseno randama ir ypač nedidelėse vandenvietėse, privertė mus labai smarkiai sunerimti. (...) Paprašėme savo teritorinių inspektorių, kad jie atidžiau ir akyliau pažiūrėtų į šį rodiklį“, – BNS sakė Valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos Maisto skyriaus vedėja Ilona Drulytė.

Anot jos, pagal taisykles, mažose vandenvietėse, tiekiančiose iki 100 kubinių metrų vandens per parą, arseno kiekį reikėtų tirti kartą per dvejus metus. Tačiau dabar paprašyta atkreipti dėmesį ir į tas vandenvietes, kur šio metalo kiekis vandenyje per pastarąjį tyrimą neviršijo leistinos normos – 10 mikrogramų litrui (µg/l) – bet buvo priartėjęs prie jos.

Valstybinė maisto ir veterinarijos tarnyba lapkričio pabaigoje tikisi turėti apibendrintus duomenis apie arseno kiekį vandenyje visoje šalyje.

Arseno kiekiu vandenyje susirūpinta, kai pernai šio metalo aptikta geriamojo vandens vandenvietėse Raseinių rajone. Pradėjus labiau tirti geriamąjį vandenį šiame rajone arsenu užteršto vandens aptikta ir privačiuose gręžiniuose, šuliniuose.

Praėjusią savaitę pranešta, kad arseno geriamajame vandenyje rasta dviejuose kaimuose netoli Marijampolės, šią savaitę – Šimkaičių miestelio ir Kniečių kaimo vandenvietėje Jurbarko rajone.

Vandenyje aptikus arseno, jį draudžiama vartoti maistui.

Jurbarko savivaldybės duomenimis, pastarąjį kartą rajono vandenvietėse analogiški vandens kokybės tyrimai dėl sunkiųjų metalų atlikti pernai rugsėjį. Tuomet jokių nukrypimų nuo sanitarinių normų ir reikalavimų nenustatyta.

Raseinių rajone pastebėta, kad išgręžus naują gręžinį arseno koncentracija padidėjo, palyginti su gręžinio eksploatavimo pradžia.

Pasak I. Drulytės, specialistai kol kas neturi versijos, iš kur vandenyje pastaraisiais metais atsiranda arseno. Anksčiau apie tokią problemą Lietuvoje nežinota.

Nacionalinio visuomenės sveikatos centro specialistai taip pat tvirtina, kad kol kas neaiškus šio metalo atsiradimo vandenyje šaltinis.

Centro Visuomenės sveikatos saugos skyriaus vedėjos Irenos Taraškevičienės teigimu, atsižvelgiant į šiuo metu turimus duomenis, manytina, kad arsenas tirtuose gręžiniuose gali būti gamtinės kilmės.

Anot jos, nežinoma, kiek laiko gyventojai vartoja geriamąjį vandenį su padidinta arseno koncentracija.

Pasaulio sveikatos organizacija nurodo, kad esant arseno koncentracijai geriamajame vandenyje 10 – 50 mkg/l daromas neigiamas poveikis sveikatai. Galimi odos pakenkimai, vėžiniai susirgimai, raidos atsilikimas, kraujotakos sistemos ligos.

Arsenas – organizme linkęs kauptis sunkusis metalas. Jis gali sukelti mažakraujystę, galvos skausmus, kvėpavimo takų ligas, nuplikimą, arseno sukeltos ligos gali pasireikšti ne iš karto. Arsenas į aplinką patenka iš chemijos, farmacijos, elektronikos, tekstilės, optikos, energetikos, trąšų pramonės įmonių ir jų gaminių. Šio sunkiojo metalo yra ir akmens anglies pelenuose.

„Yra trečias atvejis, bet ten tik aptikta, neviršija tikrai normos. Tai yra Butkiškės vandenvietė, bet čia 10 mikrogramų neviršija ir netaikome jokių apribojimų“, – ketvirtadienį BNS sakė Raseinių valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos inspektorė Virginija Lembutienė.

Kaip skelbta, dėl normas viršijančio arseno vandenvietėse Ražaitėlių ir Šienlaukio kaimų gyventojams nurodyta nevartoti vandentiekio vandens maistui, šulinių neturintiems gyventojams čia „Raseinių vandenys“ atveža vandenį plastikiniuose buteliuose.

Dėl arseno klausimo penktadienį Raseinių rajono savivaldybėje vėl rinksis ekstremalių situacijų komisija. Savivaldybės administracijos direktorius Remigijus Ačas BNS teigė, jog bus aptarta, kas padaryta per pastarąsias savaites.

„Po pirmojo ekstremalių situacijų komisijos posėdžio tiek „Raseinių vandenys“, tiek Sveikatos centras, tiek visi kiti pagal savo kompetenciją pasiskirstė užduotis, ką kiekvienas turi atlikti. Dabar kiekvienas atsiskaitys, ką padarė, gal sužinosime kokių iškilusių naujų problemų“, – sakė administracijos direktorius.

„Lyg kažkur išlenda dar viena vietovė, kur padidinta arseno dozė, tai irgi aptarsime“, – teigė jis.

Pasak V.Lembutienės, komisijos posėdyje penktadienį Maisto ir veterinarijos tarnybos atstovai nesiūlys imtis jokių apribojimų dėl Butkiškės.

Kaip skelbė Nacionalinio visuomenės sveikatos centro Kauno departamentas, dėl Ražaitėlių ir Šienlaukio vandenvietėse nustatyto normą viršijančio arseno kiekio praėjusią savaitę gyventojai, vartojantys minėtų vandenviečių geriamąjį vandenį, informuoti apie galimą pavojų sveikatai.

Bendrovės „Raseinių vandenys“ atstovas Algirdas Kumpikevičius BNS sakė, kad prie vandenvietės Ražaitėliuose prisijungusios 10, Šienlaukyje – 30 sodybų.

Nacionalinio visuomenės sveikatos centro Kauno departamento Raseinių skyriaus vedėja Jovita Endrikė BNS sakė, kad gyventojai kol kas nesikreipė dėl negalavimų, kuriuos būtų galėjęs sukelti arsenas. Jos teigimu, šio sunkiojo metalo sukeltos ligos gali pasireikšti ir ne iš karto.

„Tai yra sunkusis metalas, jis patekęs į žmogaus organizmą nelinkęs pasišalinti, linkęs kauptis. Jis gali būti viena iš susirgimo priežasčių, gali sukelti mažakraujystę, galvos skausmus, nuplikimą, kvėpavimo takų ligas“, – pasakojo ji.

Vandens taršos arsenu priežasčių ieškantys aplinkosaugininkai įtaria, kad kalti seni pesticidai.

Pasak Sveikatos centro, arsenas į aplinką patenka iš chemijos, farmacijos, elektronikos, tekstilės, optikos, energetikos, trąšų pramonės įmonių ir jų gaminių. Arseno yra ir akmens anglies pelenuose.