Vienu metu filmas nukrypsta į pokalbį su bažnyčios varpininku. Kažkada jis dirbo kino teatre, rodydavo filmus, vėliau tapo savamoksliu varpininku. Netekęs tėvų per Stalino trėmimus, šiandien jis vis dar tikisi juos atrasti. Klausomės jo atliekamos užburiančios, daugybę varpų pajungiančios kompozicijos. Varpų garsai, kaip ir kinas, žmonėms vis dar sukelia daug džiaugsmo.
Filmas prasideda ir baigiasi dviejų piligrimų ritualu ant užšalusio ežero: vienas gulsčiomis, metras po metro matuoja ežero paviršių, antrasis guli sustingęs, tarsi paniręs į gilią meditaciją. Pasak legendos, šio bedugnio ežero gelmėse yra pradingęs Kitežo miestas, kurį, išklausęs gyventojų maldų užpuolus mongolų armijai, čia patalpino Dievas. Gyventojai net nesiruošė miesto gynybai, tik meldėsi. Sakoma, kad kartais iš gelmių galima išgirsti miesto varpų skambesį ir žmonių dainas. Prie ežero nuolatos traukia piligrimai. Apie šį ežerą Nikolajus Rimskis-Korsakovas sukūrė operą, viename iš pastatymų vaidino tenoras Kipras Petrauskas (Kauno valstybės teatre, 1936 m.).
Daug nuskendusių varpų, prasmegusių miestų, bažnyčių yra ir lietuvių padavimuose, šias nepaprastai įdomias istorijas surinko ir aprašė mitologas Norbertas Vėlius. Seniau žmonės tikėdavo sakmėmis, padavimais – tiesos grūdo juose tikrai esama, nes dauguma šių istorijų kilo iš tikrų atsitikimų. Šiais laikais padavimai jau nebekuriami (nebent tik Holivude), nors ir nesenoje Lietuvos istorijoje minimi po vandeniu atsidūrę miesteliai. Apie vieną tokių vis pagalvoju pravažiuodamas Kauno marias, kurių dugne 1959 m., pastačius Kauno hidroelektrinę, atsidūrė virš 40 Lietuvos kaimų ir gyvenviečių.
Sovietų valdžia gyventojams tuomet leido išsaugoti, perkeliant į kitus kaimus, tik dalį namų ar bažnyčių, nemažai jų užlieta ar tiesiog sugriauta. Kaip rašo istorikas Stanislovas Abromavičius, leidimus gavę Kampiškių kaimo gyventojai savo namus ir dalį senųjų kapinių galėjo perkelti į Viršužiglį ir Šlienavą. Gyventojai norėjo perkelti ir savo bažnyčią, bet valdžia leidimo nedavė ir netgi vykdė represijas. Bažnyčios rąstai panaudoti tolesnei sovietinės ideologijos sklaidai – kultūros namams statyti. Tačiau kaimo gyventojams pavyko išsaugoti bažnyčios varpą. Dabar jis yra Šlienavos Švč. Mergelės Marijos apsilankymo bažnyčios varpinėje.
Bandymas dirbtinai kurti simbolius ar forsuoti jų atgimimą anksčiau ar vėliau patiria nesėkmę ir mažų mažiausiai gali išsigimti į visišką groteską.
Iškalbingi Vokietijos kaizerio kariuomenės savanorio įspūdžiai iš Pirmojo pasaulinio karo, užfiksuoti knygoje "Kaizerio kareivis Lietuvoje. Ivero Henningseno laiškai ir piešiniai". Įdomūs šie nors ir fragmentiški, neišsamūs jo pastebėjimai apie karo meto Kauno miestą: "Pilna bažnyčių ir vienuolynų. Daugumoje didžiųjų bažnyčių nėra varpų, nėra didžiųjų bronzinių monumentų, kad metalo negalėtume panaudoti patrankoms lieti."
Panašu, kad visais laikais karo, gaisro, tvano ar dar kokios naikinančios stichijos atveju žmonės stengiasi išsaugoti ir išgabenti į saugią vietą ne tik savo gyvybes, bet ir bažnyčias, varpus, skulptūras. Gelbėjama tai, kas brangiausia, tai, kuo tikima. Metai iš metų saugomas akmens ar bronzos gabalas tampa ne tik kultūros paveldo, į kurį šiandien taip mėgsta kėsintis verslininkai, objektu, bet ir tikėjimo, tam tikrų pamatinių vertybių simboliu, kurio praradimas, sunaikinimas, išlydymas atitinka šių vertybių žūtį.
Bandymas dirbtinai kurti simbolius ar forsuoti jų atgimimą anksčiau ar vėliau patiria nesėkmę ir mažų mažiausiai gali išsigimti į visišką groteską. Grįžkime prie minėto W.Herzogo filmo. Kaip paaiškėjo vėliau, ežero ledas buvo itin plonas ir režisieriui nepavyko rasti tikrų Kitežo piligrimų, tad scenai nufilmuoti jis nusamdė vietos girtuoklius. Vienas jų tiesiog užmigo viduryje ežero, filmavimo komandai teko po visko jį žadinti. Pasak W.Herzogo, ši girtų prarasto švento miesto ieškotojų scena perteikia giliausią tiesą apie šiandienos Rusiją.
JAV archeologas Richardas Freundas, šiuo metu Lietuvoje tiriantis senąsias žydų kapavietes, sinagogas, holokausto vietas, neseniai žadėjo ištirti ir Kauno marių dugną, surasti ir bent jau virtualiai į paviršių iškelti senąsias sodybas, šventyklas su visais jų varpais. Šis mokslininkas, taikantis modernų, neinvazinės archeologijos metodą, padedantį atrasti giliai paslėptus objektus, išgarsėjo atradęs nuskendusios Atlantidos salos vietą. Tai, ko gero, rimčiausias kada nors atliktas archeologinis tyrimas susijęs su Atlantida. Vis dėlto Atlantida man labiau patinka kaip mitinė, alegorinė substancija. Nuskendę miestai kartais yra gera senų, prarastų vertybių, idėjų metafora. Iškėlę tai, kas iš jų liko ir atstatę juos, veikiausiai nusiviltume. Bet jų paieškose galime kažką atrasti apie pačius save.
