Paklaustas, kaip pats jaučiasi, kad gimtadienį švęsti gali tik kas ketverius metus, B. Kvietkus juokauja, kad gimti vasario 29 dieną labai ekonomiška – nori šventi, nori ne.
„Mama pasakojo, kad sulaukti manęs tikėjosi kovo 1-ąją, bet aš laukti nebenorėjau. Neslėpsiu – kažkiek išskirtiniu jaučiuosi – man 28-eri, o gimtadienį tikrąją dieną švęsiu tik septintą kartą“, – sako pareigūnas B. Kvietkus.
Vaikystėje gimimo dieną B. Kvietkus sako švęsdavęs paskutinę vasario mėnesio dieną, o ar tai būdavo 29-toji, ar 28-toji nebūdavo svarbu. Dabar, kaip, matyt, ir dauguma, šventę rengia ne kasmet, bet, sulaukus tikrosios dienos, kuri būna tik kas ketverius metus, gimtadienio vakarėlis rengiamas visada ir jausmas, pasak B. Kvietkaus, būna kažkoks kitoks, ypatingas.
Neslėpsiu – kažkiek išskirtiniu jaučiuosi – man 28-eri, o gimtadienį tikrąją dieną švęsiu tik septintą kartą.
Smagiai pareigūnas prisimena ir prieš keletą metų užsimezgusią pažintį su mergina, kuri taip pat yra gimusi vasario 29-tąją. Ji tada esą net šiek tiek nusivylusi – sakė galvojusi, kad tokia yra vienintelė. Tąkart sutarė išskirtinį gimtadienį švęsti kartu, tradiciją pagal galimybes palaiko iki šiol.
Pareigūnas nemano, kad ypatingoji gimimo diena turėjo įtakos jo požiūriui į gyvenimą – sako, tiesiog esantis „nepataisomas“ optimistas, visada į iškylančius sunkumus žvelgiantis pozityviai.
„Pavyzdžiui, sugedo automobilis. Nėra ko nervintis – juk yra autobusai,“ –smagiai šypsodamasis savo požiūrį aiškina B. Kvietkus.
Paklausus, kas paskatino tapti policininku, pareigūnas nedvejodamas atsako, kad – pašaukimas. Baigęs vidurinę, kaip ir daugelis jaunų žmonių tuo metu, iškart pakėlė sparnus į užsienį – trejus metus dirbo Anglijoje.
„Darbas buvo neblogas, uždarbis tenkino, bet „užmušė“ rutina. Grįžęs į Lietuvą nedvejodamas iškart įstojau į Lietuvos policijos mokyklą, baigiau, dirbu ir nieko keisti kol kas nežadu,“ – tvirtina B. Kvietkus.
Dirbant policijoje tenka spręsti įvairias situacijas, padėti nukentėjusiems nuo nusikaltėlių, ar į nelaimę patekusiems žmonėms – taigi, pozityvo šiame darbe nėra daug. Atgauti psichologinę pusiausvyrą kartais prireikia ir laiko, ir pastangų. B. Kvietkus sako, kad jam geriausiai padeda sportas. Vaikinas dažnai pluša sporto salėje, mėgsta bėgioti ilgas distancijas, ypač miške. Visada dalyvauja Sausio 13-osios įvykiams atminti ir Vilties bėgimuose, įvairiuose Ekomaratonuose. Daug įspūdžių paliko 25 km pėsčiųjų žygis „Kardo rinktinės partizanų takais“, todėl kitąmet planuoja šturmuoti ir nakties žygį „Klaipėdos sukilėlių keliais“.
„Esu žvejys, bet, matyt, „neužkietėjęs“, nes, pavyzdžiui, stintauti ant ledo pliaupiant lietui, manęs nevilioja. O štai vasarą progos užmesti meškerę nepraleidžiu jau daug metų. Paradoksalu, bet žuvų iki šiol bijau – nuimti laimikį nuo kabliuko visada prašau draugų“, – juokdamasis pasakoja policijos pareigūnas B. Kvietkus.
