Scenografė ir kostiumų dailininkė Birutė Ukrinaitė teatre kartu su režisieriumi Gyčiu Padegimu dirba jau 20 metų ir vizualiai yra apipavidalinusi net 50 spektaklių. Pokalbis su menininke vyksta artėjant dar vienai kūrybinio tandemo premjerai „Vėjas gluosniuose“ Nacionaliniame Kauno dramos teatre.

– Scenografija – kas tai? Kokie žmonės padeda scenografui?

– Scenografija yra visa tai, kas padaroma juodoje dėžutėje – teatro scenoje. Čia šviesa, parenkama šviesų dailininko, garsas ir muzika, valdomi kompozitoriaus, kartu susijungia ir padeda scenografijai atsiskleisti. Pavyzdžiui, pati kėdė, stovinti tuščioje erdvėje, ne visada „suskambės“. Reikalingas šviesos spindulys, reikalinga muzika, kad tą kėdę „pažadintų“.

– Koks turi būti spektaklio dailininkas?

– Jeigu manęs šio klausimo būtų paklausę prieš penkis metus, sakyčiau, kad turi būti drąsus, išsilavinęs. Tačiau dabar manau, kad spektaklio dailininku gali būti bet kas, turintis vidinį išprusimą, erdvinį mąstymą. Gali būti ir labai nedrąsus. Mes, lietuviai, iš prigimties save įspraudžiame į rėmus, bet man patinka platesnis požiūris, kad nereikia kelti klausimų, koks žmogus yra ar turi būti. Juk visi mes esame tokie, kokie esame, taigi lygiai taip ir dailininku gali būti bet kas, neklausiant, koks jis.

– Kaip vyksta scenos erdvės kūrimo procesas, kokius etapus išskirtumėte?

– Yra tam tikra tvarka: perskaitau pjesę, tada kalbuosi su režisieriumi, išklausau jo norus ir idėjas, papasakoju savo mintis. Aptarę visa tai, mes užsidarome savo kūrybinėse erdvėse ir gvildename tas idėjas. Po kiek laiko vėl susitinkame ir žiūrime, kas mums patinka, kaip įsivaizduojame konkrečius dalykus, panašiu metu prisijungia ir kompozitorius. Tada aš tobulinu savo maketus ir kostiumų eskizus. Po truputį visų mūsų galvose esančias mintis sudedame į visumą, į vieną produktą ir žiūrime, kas iš to išeina. Tik tada visą tą patobulintą variantą keliame į teatro sceną.

Birutė Ukrinaitė/J. Kazencevaitės nuotr.

– Ar scenografas turi daugiau kūrybinės laisvės, ar jo darbui didelę įtaką daro režisierius?

–Tai priklauso nuo daugelio dalykų – režisieriaus, pjesės, kitų minčių, tačiau paprastai tai, ką išvysta žiūrovas, yra sukurta tiek mano, tiek režisieriaus. O kai lieki vienas su savimi,  pats sau esi didžiausias teisėjas.

– Ar tai reiškia, kad esate reikli sau?

– Taip, sau žmogus turi būti toks. Vis dėlto, kai sau būni reiklus, tampi tokiu ir kitiems, o tai jau yra yda... Aš manau, kad į teatrą turi ateiti prieš tai savyje giliai iškapstęs visas smulkmenas, išsiaiškinęs vidines tiesas. O tada, kai įžengi čia su maketu, kostiumais, turi su kitais bendrauti gražiai, pasitikėti. Visą gyvenimą norėjau ateiti į teatrą ir „dainuoti“: ateiti taip pasiruošus, kad nebūčiau reikli kitiems ir bendraučiau su žmonėmis labai paprastai. Tačiau tai iki šiol nepavyksta (šypsosi).

Kai sau būni reiklus, tampi tokiu ir kitiems, o tai jau yra yda.

– Kūryboje vadovaujatės taisyklėmis, ar labiau pasikliaujate intuicija?

– Pagrindinės taisyklės yra pati medžiaga, pjesė – negaliu nusižengti jos rėmams. Tačiau yra svarbi mintis, kaip išlįsti iš tos „knyginės“ medžiagos ir padaryti ją „valgomą“, suprantamą žiūrovui. Pavyzdžiui, jeigu tekste yra parašyta, kad scenoje stovi tvora, niekada jos nestatau. Stengiuosi padaryti taip, kad žiūrovas suprastų, jog tai tvora, tačiau iš tiesų jos ten nebūtų. O tokios scenografinių sprendimų idėjos atsiranda netikėtai – „tranzuojant, panėrus giliai po vandeniu...“ Negaliu išskaičiuoti matematiškai, kada ir kaip reikiama mintis ateina, negaliu nuspręsti, kad būtent tą imsiu šiandien ir darysiu. Aš verčiau laukiu reikiamos idėjos, ką padaryti, kad įtikinčiau žiūrovą.

– Esate viena iš nedaugelio dailininkių, gaminančių scenos dėžutes. Kada ir kokiu tikslu gaminami šie scenos maketai?

– Maketus gaminu savo dirbtuvėje, jau suderinus medžiagą su režisieriumi, vėlgi, kad atėjusi į teatrą galėčiau „dainuoti“. Brėžiniai ir maketas man padeda ne tik išspręsti klausimus, bet yra labai naudingi ir techninei spektaklio komandai.

– Kokie prisiminimai lydi vieną pirmųjų jūsų darbų šiame teatre – Lesios Ukrainkos „Girių giesmė“, kurį režisavo Gytis Padegimas ir pakvietė dirbti drauge?

– Mes, kūrybinės komandos nariai, tuo metu visi buvome jauni ir gyvenome spektakliu dieną naktį. Buvome pilni idėjų, degėme noru jas įgyvendinti ir ieškojome tokių dalykų, kurie dabar galbūt jau atrasti, kaip pavyzdžiui, degantis siūliukas, kuris skrieja per visą lauką kokius 150 metrų, kol sudega. Arba – kaip padegti asfaltą, kad tai „suskambėtų“ spektaklyje. Mėginome atrasti tokius gražius dalykus, nes galėjome sau tai leisti ir buvo išties nuostabu. Spektaklis vyko mažųjų scenų kiemelyje, po atviru dangumi, tai mes kaip šienpjoviai žiūrėdavome į dangų: lis ar nelis?

– Šiuo metu kartu su režisieriumi Gyčiu Padegimu statote Algirdo Landsbergio pjesę „Vėjas gluosniuose“. Kokią nuotaiką ir pagrindinę idėją norite perteikti žiūrovams?

– Tiesiog artumą. Šilumą tarp žmonių, gerus santykius kaip vertybę. Mintį, kad nepaisant patrankų sviedinių, turime vertinti savo laikinumą ir kiekvienos dienos svarbą. Iš tiesų, pradžioje buvo idėja spektaklį statyti ne scenoje, o bažnyčioje. Sąlytis su šia vieta yra artimas ir man, ir pačiai pjesei, tekstui. Dabar atrodo, kad perkeliant erdvę į Ilgąją salę, kartu perėjo tos mintys, kurias norėjau atskleisti bažnyčioje.

– Kalbant apie spektaklio erdvę, ar ji stipriai veikia jūsų kuriamą scenovaizdį?

– Taip, erdvė turi ypač didelę įtaką. Vienas scenas galima šiek tiek keisti, kitos yra tokios, kokios yra, ir prie kiekvienos reikia prisitaikyti. Man, tarkime, patinka valdyti didelę erdvę. Kiti dailininkai jaučia baimę, pavyzdžiui, operos scenai, kur masteliai yra didesni, o man – kuo erdvė didesnė, tuo geriau. Buvo iššūkis „Vėją gluosniuose“ iš bažnyčios perkelti į Ilgąją salę.

– Šiam spektakliui kuriate ir kostiumus.

– Pjesėje yra aiškiai nurodyti metai – šešioliktas šimtmetis. Galvodama apie kostiumus, aš tą šimtmetį stilizuoju. Kai kurios detalės atkeliauja iš šešiolikto amžiaus, po to jas perkeliu į šiandieną ir pritaikau kiekvienam aktoriui. Man svarbu, kas vaidina – turiu pažinti tą žmogų, nors penkias minutes jį pamatyti, kad galėčiau sugalvoti jam konkretų kostiumą. Svarbiausias principas, kuriuo vadovaujuosi: kostiumas aktoriui turi padėti ir jokiu būdu netrukdyti.

– Paskutinis klausimas: kur sėdite salėje per generalinę repeticiją, kad geriausiai įvertintumėte galutinį rezultatą?

– Per paskutinę repeticiją sėdžiu viena. Man svarbiausia, kad aplink būtų tuščia erdvė, mažiausiai po dvi vietas iš visų pusių.

Spektaklio pagal A. Landsbergio pjesę „Vėjas gluosniuose“ premjera –  gruodžio 7, 9, 23 d. Nacionalinio Kauno dramos teatro Ilgojoje salėje.

Režisierius šia proga grįžta į NKDT ir šį kūrybinį sugrįžimą įprasmina nacionalinės dramaturgijos pastatymu: gruodžio 7, 9, 23 dienomis Ilgojoje salėje įvyks spektaklio, sukurto pagal išeivijos rašytojo Algirdo Landsbergio (1924–2004) pjesę "Vėjas gluosniuose", pastatymo premjera.

"Man patinka tokios pjesės, kuriose gali rasti daugiau nei pastebi iš pirmo žvilgsnio", – apie pasirinkimą sako režisierius, darbų įkarštyje prisėdęs pokalbio su "Kauno diena".

– Esate sukaupęs didelę praktinę ir teorinę patirtį, dirbate įvairiuose teatruose ir šalyse ir nesistengiate būti nei labai madingas, nei populiarus, nei šokiruojantis. Tačiau jūsų statomi kūriniai skatina suklusti. Kas lemia dramaturginės medžiagos pasirinkimą?

– Remiuosi į medžiagos gilumą ir daugiavariantiškumą. Aš nelabai mėgstu šiuolaikinės dokumentinės pjesės, nors pats esu parašęs dvi dokumentines pjeses, bet jos liečia anuos laikus, kur yra vintažas, kur yra uždėta kažkokia laiko patina. Man visada patinka pjesę dešifruoti. Pavyzdžiui, pirmą kartą paskaičius Algirdo Landsbergio pjesę "Vėjas gluosniuose", viskas atrodė taip paprasta, netgi primityvoka, bet pradėjęs gilintis nuimi vieną sluoksnį, kitą, randi trečią. Įsigilinus randamos tos pačias egzistencinės problemos, kurias 1950 m. viduryje, kai buvo rašoma pjesė, sprendė visas pasaulis.

Įsigilinus randamos tos pačias egzistencinės problemos, kurias 1950 m. viduryje, kai buvo rašoma pjesė, sprendė visas pasaulis.

Man patinka tokios pjesės, kuriose gali rasti daugiau, nei pastebi iš pirmo žvilgsnio. Jų nereikia perdaryti, o įsiklausydamas į platų pjesės kontekstą gali ją paversti šiuolaikine, tačiau ne dirbtinai, o pasitelkiant šiuolaikišką pasaulėjautą, problematiką. Šios pjesės leidžia kalbėti apie pagrindinę mano temą – žmogų ir laiką. Mane domina laiko tekėjimas, nes mūsų gyvenimas tėra mirksnis istorijos bėgyje arba kosmoso amžinybės akimirkoje. Kaip mes per tą mirksnį reaguojame, kaip sugebame ar nesugebame jame dėstytis, kaip dažnai apsigauname, kad laiko yra daug, kiek daug visko padarysime, o paskui pamatome, kad jau per vėlu ir nepasivejame.

Pastačius tiek spektaklių ir sulaukus tiek metų, man tai leidžia turėti vis dar žvilgsnį, nes ši tema ir jos problematika yra neišsemiama. Man labai patinka Jevgenijaus Vachtangovo frazė, kurią aš dažnai cituoju savo paskaitose: "Ne viskas, kas šiuolaikiška, yra amžina, bet viskas, kas amžina – šiuolaikiška." Aš ir ieškau sąšaukos tarp to, kas amžina, ir to, kas yra tik šiandien. Būtent tai ir jungia mano pasirenkamas pjeses.

– Užsiminėte, kad dabartinė visuomenė yra pasinėrusi į vienadieniškumą. Koks, jūsų akimis, yra žmogus dabartiniame laike?

– Aš vis dėlto esu linkęs galvoti, kad žmogus giliausiuose savo sąmonės, o ypač pasąmonės sluoksniuose, kurių jis net pats neapčiuopia, yra mažai pasikeitęs. Banaliai kalbant, jis ateina ir dažniausiai išeina ne savo valia iš šio pasaulio – yra mirtingas. Niekada žmogaus siekiai, norai nesutaps su jo ribotomis galimybėmis laike, socialiniame gyvenime. Tas neatitikimas gimdo žmogaus dramatizmą. Kiekvienas žmogus, kad ir koks jis būtų, gyvenime bando prisidengti amžina jaunyste, technologijomis, naujumu, bet kai žmogus lieka vienas, pabunda vidury nakties ar atsiranda vienas miške ar susiduria su ribine situacija, jis pasijunta didingas ir kartu menkas, suvokdamas turintis į žvaigždes, į aukštumas nukreiptą vektorių, kuris jį skiria nuo gyvūno. Man atrodo, kad keičiasi tik margo svieto rūbai ir jie toliau keisis, bet esminė žmogaus problema – mirtingumas, trumpalaikiškumas, suvokimas, kad net daiktai gyvena už jį ilgiau – uždeda antspaudą pasaulėjautai.

Mano supratimu, teisingai sakė Jonas Paulius II, kad amžių sandūroje išryškėja kova tarp gyvybės ir mirties kultūrų. Matome, kad ir Lietuvoje kilo žalioji banga – medžių, girių saugojimo, o prieš tai buvo ir dabar yra greito pelno noras, negalvojant apie rytdieną – parduoti, privatizuoti mūsų istoriją, praeitį, save pačius. Tai kyla iš bejėgiškumo ir nesuvokimo, kad mes esame bendroje grandinėje ir turėtume nenaikinti pasaulio, jo neperdirbti vardan vienadienio patogumo, o kaip tik perduoti kuo daugiau jo autentiško, tikro kitoms kartoms. Dabar labai daug naujų technologijų, kurios yra instrumentai, padedantys tai padaryti, bet nėra naujų idėjų, kitaip sakant – yra forma, bet nėra naujo turinio, trūksta naujo žvilgsnio. Aš suvokiu savo, kaip režisieriaus, veiklą teatre kaip galimybę apgalvoti kylančias problemas, be abejo, negaliu jų išspręsti, bet galiu duoti nuorodas žmonėms, padėti jiems mąstyti, susikaupti, kad realiame gyvenime jie imtųsi tas problemas spręsti, apsispręstų.

– Ar A.Landsbergio pjesė "Vėjas gluosniuose" taip pat yra kalbama apie apsisprendimo momentą?

– Man ši pjesė labai artima dėl savo invariantiškumo. Iš pirmo žvilgsnio atrodo, kad joje yra lietuvių tautinės dramos tradicijų, tai lyg dar viena istorinė pjesė, tačiau įsigilinus randi visiškai kitą, modernią tematiką, labai panašią į anksčiau mano statytų Thorntono Wilderio pjesių tematiką. Pats A.Landsbergis yra atvirai deklaravęs, kad T.Wilderis jam padaręs didelį įspūdį ir įtaką. Man atrodo, kad būtent šitoje pjesėje ta įtaka labiausiai juntama, ji suteikia tautinei tematikai platumo, skverbiasi į egzistencines problemas, gvildena tokius klausimus: kas yra šventumas, kas yra tikroji auka už savo artimą, už tėvynę. Mane pjesėje sužavėjo lokalių tautinių ir bendražmogiškų problemų derinimas, žmogaus ir Dievo kelių susikirtimas. Beje, įdomus sutapimas, kad statant šią pjesę pirmąkart lietuviškoje scenoje pasirodys Šv.Kazimieras, o šiomis dienomis Lietuvoje paskelbtas naujas palaimintasis – Mykolas Giedraitis. Šioje pjesėje randu ir sąšaukų su Dalai Lamos išsakytomis mintimis, kad šventieji yra tarp mūsų, yra daugybė gerus darbus darančių žmonių, besiaukojančių, apie kuriuos mes nežinome ir negirdime, dėl to, manau, kad ši pjesė turėtų būti įdomi ir krikščioniui, ypač jaunimui, ieškančiam pozityvių pradų, norinčiam atsisakyti garbės troškimo.

Iš kitos pusės pjesė turėtų dominti šiuolaikinį žmogų, kvestionuojantį religiją, nes pjesėje nėra adoracijos, tai tik tam tikra sąlyga, modelis. Vėlgi prisimenu Jono Pauliaus II frazę iš laiško menininkams, kur jis teigia, kad ir religija, ir menas, netgi vaizduojantis juodžiausius tikrovės puslapius ir iškeliantis paslaptingiausius pasąmonės sluoksnius, turi bendrą vardiklį – būti išganytam, išvaduotam iš gyvuliškojo prado. Žmoguje visada grumiasi du pradai – gyvuliškasis ir dangiškasis. Mes niekada nežinome, ką darysime ribinėje situacijoje: ar pulsime žemyn, ar kilsime, ar tapsime niekšais ar didvyriais.

– Su daugeliu autorių, kurių pjeses statėte, buvote pažįstamas asmeniškai, jautėte ryšį. Ar jis buvo ir su A.Landsbergiu, gyvenusiu kitapus Atlanto ?

– Taip, mes buvome pažįstami. Mūsų tarpininkas buvo Romualdas Lankauskas. Pirmiausia A.Landsbergis man atsiuntė savo pjeses su autografais, iš kurių vieną – "Vaikai gintaro rūmuose" – prieš aštuonerius metus pastačiau vesdamas Klaipėdos Menų fakulteto režisierių kursus, spektaklis gan plačiai buvo rodomas. Vėliau buvau keliskart susitikęs su juo. Labai gaila, kad dabar jis negalės kartu dalyvauti premjeroje, būtų įdomu išgirsti jo vertinimą, nes jis labai vertino pagal jo pjesę režisieriaus Vytauto Balsio dar prieš 30 metų pastatytą spektaklį "Penki stulpai turgaus aikštėje". Visą gyvenimą A.Landsbergiui, rašiusiam profesionaliai, bet statytam tik mėgėjų teatrų, spektaklio pagal jo pjesę rodymas Kauno dramos teatre, kuris jam buvo tarsi šventovė, buvo pasididžiuotinas įvykis ir įvertinimas.

Ruošdami spektaklį NKDT Ilgojoje salėje, mes iškart galvojame, kaip jį perkelti ir į bažnyčią.

Vis dėlto, manau, kad A.Landsbergio pjesių buvo per mažai pastatyta. Jos visos savitos ir įdomios, parašytos modernia technika, todėl man tikrai norėtųsi, kad ir daugiau kolegų, ypač jaunesnių, atsisuktų į jo kūrybą. Statydamas pjesę "Vėjas gluosniuose" stengiuosi priartinti A.Landsbergį prie mūsų, supažindinti platesnį ratą. Aš labai apsidžiaugčiau, jei po šio spektaklio autoriaus kūryba būtų daugiau skaitoma, nes teatro priedermė supažindinti aktorius ir žiūrovus tiek su klasika, tiek su šiuolaikine kūryba.

– Spektaklį "Vėjas gluosniuose" planuojate rodyti ir bažnyčiose. Kaip projektuojate jo perkėlimą iš teatro scenos į sakralią erdvę?

– Labiausiai spektaklį norėčiau parodyti Valdovų rūmų kieme, kur yra Šv.Kazimiero palaikai, jaučiama jo aura. Bet džiugu, kad spektaklis bus rodomas Kauno Šv.Jurgio bažnyčioje, kur broliai pranciškonai mus labai maloniai įsileidžia. Atsižvelgiant į tai, kad ši bažnyčia šįmet švenčia Polocko stebuklo 500 metų minėjimą, kai paslaptingas baltas raitelis, kuris, manoma, buvo būtent Šv.Kazimieras išgelbėjo Žygimanto Senojo kariuomenę nuo maskvėnų, norisi tai aktualizuoti būtent tokioje erdvėje. Taigi, ruošdami spektaklį NKDT Ilgojoje salėje, mes iškart galvojame, kaip jį perkelti ir į bažnyčią. Jei pavyks šis mūsų sumanymas, su spektakliu galėsime keliauti po visą Lietuvą ir rodyti jį įvairiose erdvėse, nes spektakliui tikrai daug reiškia aplinka. Man pačiam labai patinka kurti aplinkos spektaklius, nemažai esu jų pastatęs, pavyzdžiui, prie Kauno pilies, Trakų pilyje, Valdovų rūmuose ir pan. Manau, kad aplinkos pakeitimas nušluoja teatrines dulkes, sustiprina poveikį.

– Spektaklį kuriate su skirtingų kartų aktoriais. Su kai kuriais iš jų esate suvalgęs ne vieną pūdą druskos, – Dainius Svobonas, Milė Šablauskaitė, Henrikas Savickis, Ugnė Žirgulė, – o kiti jums buvo mažiau pažįstami. Kaip pavyko sulipdyti tokį ansamblį?

– Žinote, sociologai dažnai sako, kad stipriausia ta šeima, kurioje kuo daugiau kartų, skirtingo amžiaus ir patirčių žmonių, kurie praturtina vienas kitą, sukuria labai tankų bendrą audinį. Lygiai taip pat ir čia norėjau plataus diapazono aktorių. Šiame spektaklyje visa puokštė tokių skirtingų ir įdomių aktorių. Manau, kad ir žiūrovams bus smagu matyti tokį ansamblį. Aišku, mes dar turime nugludinti kampus, surasti bendrą vardiklį, vientisą stilių. Vyresnių aktorių įdirbis gražiai dera su jaunų aktorių plastiškumu, šiuolaikine jausena, visa tai sujungus atsiranda pilnatvė.

Vardai ir faktai

Spektaklyje vaidina Dainius Svobonas, Arnas Ašmonas, Jurgis Jarašius, Andrius Gaučas, Karolina Elžbieta Mikolajūnaitė, Dovydas Pabarčius, Ugnė Žirgulė, Henrikas Savickis, Artūras Sužiedėlis, Milė Šablauskaitė.

Išeivijos rašytojas A.Landsbergis (1924–2004) rašė romanus, noveles, pjeses, publicistiką, redagavo Antano Škėmos raštus, vertė lietuvių literatūros kūrinius į anglų kalbą, dalyvavo į Lietuvą transliuojamose "Amerikos balso" ir "Laisvosios Europos" radijo laidose, buvo tarptautinio PEN klubo rašytojų tremtyje centro prezidentas, JAV Dramaturgų gildijos narys.

Spektaklyje vaidins Mikalojus Urbonas, Edvardas Brazys, Jonas Baranauskas, Donatas Stakėnas, Gytis Šimelionis, Simonas Lunevičius.

Spektaklis rekomenduojamas vaikams nuo 4 iki 12 metų.

Šiuo spektakliu Klaipėdos dramos teatre pradedama nauja iniciatyva – spektaklių vertimas gestų kalba. Verčiami bus atskiri spektakliai, žiūrovai turėtų sekti informaciją konkrečios dienos spektaklio aprašyme. Iki naujų metų spektaklio „Vėjas gluosniuose“ vertimai planuojami spalio 23 d., lapkričio 4 d. ir gruodžio 3 d., Tarptautinę neįgaliųjų dieną. Spektaklius vers Klaipėdos apskrities Gestų kalbos vertėjų centro vertėjai.

K. Grahame‘o „Vėjas gluosniuose“ pirmą kartą pasirodė 1908 m. Anglijoje. Tai knyga vaikams, kurią kuo mieliausiai skaito ir jų tėvai, atpažįstantys paupio gyventojų personažuose švelnią „suaugusiųjų pasaulio“ parodiją.

Britai K. Grahame‘o (1859 – 1932) „Vėjas gluosniuose“ tiesiog dievina – ši knyga ir jos personažai jau seniai tapo savotišku Senosios Anglijos simboliu. „The Guardian“ įtraukė ją į visų laikų geriausių knygų šimtuką – garbingu trisdešimt aštuntuoju numeriu. Pagal „Vėjas gluosniuose“ pasaulyje yra sukurta nesuskaičiuojama daugybė vaidybinių ir animacinių filmų, miuziklų, spektaklių. Beje, pačios pirmosios inscenizacijos teatre autorius buvo A. A. Milnas, mums puikiai žinomas kaip „Mikės Pūkuotuko“ autorius. „Vėjas gluosniuose“ paliko ne menkesnį pėdsaką pasaulio kultūroje nei visiems žinoma „Alisa Stebuklų šalyje“. Įdomu, kad net garsiųjų „Pink Floyd“ albumo „The Piper at the Gates of Dawn“ („Trimitininkas prie Aušros vartų“) pavadinimas iš tiesų yra K. Grahame‘o „Vėjas gluosniuose“ septintojo skyriaus pavadinimas, pasiūlytas paties Sydo Barretto.

Nors K. Grahame‘as savo knygos dėka dabar asocijuojasi su karaliaus Edvardo VII laikų Anglijos aukštuomenės gyvenimu, iš tiesų jis buvo škotas. Gimė 1859 m. pasiturinčioje šeimoje, buvo vienas iš keturių vaikų. Kai Kennethui buvo penkeri, nuo šiltinės mirė jo mama. Tėvas, žinomas teisininkas, garsėjantis nepraktiškumu ir polinkiu į hedonizmą, po žmonos mirties pasinėrė į gilų alkoholizmą. Kennethą su jo broliais ir seserimis užaugino senelė Anglijos provincijoje, senoje sodyboje prie Temzės upės.

Užaugęs K. Grahame‘as dirbo banko tarnautoju (studijoms Oksforde pritrūko pinigų), rašė apsakymus savo malonumui, vedė. Ramų gyvenimą kardinaliai pakeitė vienintelio sūnaus gimimas – berniukas gimė silpnos sveikatos ir beveik aklas. Netrukus Grahame‘as metė darbą banke ir sugrįžo į savo vaikystės namus, kad galėtų prižiūrėti sūnų. Iš tiesų „Vėjas gluosniuose“ – tai istorijos apie Temzės pakrantę, kurias aklam sūnui prieš miegą pasakojo tėtis.

Vos išleista knyga iš karto susilaukė didžiulio populiarumo. Knyga sužavėjo net patį JAV prezidentą Theodore‘ą Rooseveltą – kai šis 1910 m. lankėsi Oksforde, vienas jo pageidavimų buvo asmeniškai susitikti su „Vėjas gluosniuose“ autoriumi.

2016-ieji - jubiliejiniai šios knygos metai Lietuvoje. Lygiai prieš 50 metų, 1966-aisiais, Vilniaus universiteto anglų kalbos studentų būrelis, vadovaujamas dėstytojos A.Dantaitės, ją išvertė į lietuvių kalbą. K. Grahame‘o „Vėjas gluosniuose“ įtraukta į mokyklinę pradinių klasių skaitymo programą. Lietuvoje knyga inscenizuojama pirmąjį kartą.

Knygos siužetas neįmantrus: ramiame gamtos kampelyje, prie Upės ir Girios, gyvena kuklus, ramus Kurmis, kuriam vieną pavasario dieną iki gyvo kaulo įgrysta kasdienė rutina ir jis nusprendžia keisti savo gyvenimo būdą. Kurmis palieka savo namus ir iškeliauja ieškoti nuotykių, o šie jo tik ir laukia: Kurmis susipažįsta su poetiškos prigimties Vandens Žiurkinu, negalinčiu gyventi be savo Upės, vienišiumi ir autoritetingu Barsuku, kuris visada padės, bei nenuorama ir pagyrūnu Rupūžiumi, visada papuolančiu bėdon, iš kurios jį nuolat gelbėja bičiuliai. Nuotykis veja nuotykį, bet vieną dieną Kurmis supranta, kad jam laikas grįžti namo, nes ten vis tik geriausia. Kurmis, lydimas naujųjų bičiulių, grįžta į apleistus ir vienišus namus, kuriuos jis paliko prieš metus.

Tačiau ne siužetas šioje knygoje svarbiausia – o pati jos atmosfera, neįkyri filosofija, visa persmelkianti draugystė ir gerumas, garbingumas ir ištikimybė.

Režisierius Antanas Gluskinas garsėja kaip subtilus vaikams kuriantis režisierius. Šiuo spektakliu jis dar kartą grįžta prie klasikinės vaikų literatūros pastatymo. Jo režisuotas spektaklis ,,Anė iš Žaliastogių“ (2012 m.) pagal L.M. Montgomery knygą Dalios Tamulevičiūtės vardo profesionalių teatrų festivalyje pelnė Geriausio spektaklio vaikams apdovanojimą. 2015 m. A. Gluskinui įteikta Vinco Aurylos premija už vertingos vaikų literatūros pastatymus teatre. 2009 m. režisierius už spektaklį vaikams „Belas, Bosas ir Bulis“ pelnė aukščiausią Lietuvos teatrinį apdovanojimą - Auksinį scenos kryžių.