Išskyrė lietuvių dizainerių kūrinius
Parodoje eksponuojama 60 pastarųjų šimtmečių vestuvinių suknelių, sukurtų garsių mados namų ir vilkėtų žinomų moterų.
„Svarbiausias šioje parodoje – aš. Be manęs nebūtų, kas renka kolekcijas ir pristato jas pasauliui, – šmaikštavo A. Vasiljevas, paklaustas, kuri iš Chaimo Frenkelio viloje eksponuojamų suknelių yra vertingiausia. – Kiekviena suknelė yra išskirtinė, tačiau šiame darbe svarbiausi yra žmonės ir jų indėlis, kad kiekviena suknelė įgautų ekspozicinę išvaizdą.“
R. Piekautaitės suknelė papuošė parodą savo išskirtine šampanine spalva ir puošniu dekoru.
Mados istorikas, vesdamas improvizuotą ekskursiją vilos ekspozicijose, išskyrė lietuvių dizainerių kurtas sukneles: Juozo Statkevičiaus, Ramunės Piekautaitės, Liutauro Salasevičiaus. „R. Piekautaitės suknelė papuošė parodą savo išskirtine šampanine spalva ir puošniu dekoru“, – komentavo A. Vasiljevas.
Tarp parodos eksponatų taip pat yra JAV prezidento žmonos Jacquelineʼos Kennedy asmeninio dizainerio Olegʼo Cassini, praėjusiame amžiuje garsios prancūzų dizainerės Maggyʼės Rouff, aukštosios mados (pranc. haute couture) krikštatėviu tituluojamo anglų dizainerio Charlesʼio Frederickʼo Worthʼo bei kitų žinomų kūrėjų ir mados namų darbai, rašoma pranešime spaudai.
A.Vasiljevas ne tik aptarinėjo parodos eksponatus, bet pasakojo daugybę eksponatų įsigijimo, dizainerių gyvenimo ir mados namų istorijų, taip papildydamas parodą.
Viduramžiais dominavo žalia spalva
Vestuvinė mada įsigali nuo XV a. Tuo metu bet kuri puošni suknelė galėjo tapti vestuvine. Kilmingos moterys, turinčios galimybių ir pinigų, mieliau rinkosi tokią vestuvinę suknelę, kurią būtų galima dėvėti ne vieną, o keletą kartų.
Viduramžiais Europoje vestuvinės suknelės buvo žalios spalvos, baroko epochoje – aukso, geltonos ir koralų spalvos, rokoko – rausvos, sidabrinės ar kreminės spalvos. Balta vestuvinės suknelės spalva įsivyravo ne taip seniai, vos prieš 200 metų. XIX a. pradžioje kilęs susidomėjimas antika privertė moteris pasirinkti baltą suknelės spalvą – taip buvo mėgdžiojamos marmurinės antikos skulptūros.
Viloje eksponuojama paroda atsikleidžia, kaip kito vestuvinių suknelių siluetai: jos laisvėjo, trumpėjo, prasidėjus masinei gamybai keitėsi jų audiniai ir kokybė. Šiems pokyčiams poveikį turėjo ir moterų emancipacija. „Vestuvinės suknelės atspindėdavo tuometinę moters socialinę padėtį, didėjantį visuomeninį, politinį aktyvumą“, – susirinkusiems pasakojo A. Vasiljevas.
XIX a. pradžioje jaunosios suknelė buvo su korsetu ir krinolinais, vėliau į madą atėjo turniūrai, gigot (žigo) fasono rankovės, moderno epochoje – nėriniuotos suknelės su šleifu. XX a. pradžioje korseto pokyčiai privertė modeliuotojus keisti proporcijas – čarlstono epochos suknelės tapo labai trumpos, o krizės laikotarpiu (1930 m.) vėl pailgėjo.
Pasauliniai karai įnešė pokyčių į vestuvinę madą. Tuo metu buvo tuokiamasi paskubomis, nespėjant ar neturint lėšų prabangiai vestuvinei suknelei užsisakyti. Damos tuokdavosi vilkėdamos kostiumėlius, o vyrai frakus pakeitė kasdieniais kostiumais. 1960 m. mada atsigavo, tuo metu populiari buvo balta mini suknelė, pasiūta iš krimplino su trumpu tiulio veliumu.
Šiauliuose paroda veiks iki sausio 31 d.
