Pateiktais duomenimis, 2018 metais pasaulyje vėžio diagnozę išgirdo 18,1 mln. žmonių, 9,6 mln. mirė. 2040-aisiais vėžiu gali susirgti nuo 29 iki 37 mln. žmonių, sakoma raporte, paskelbtame Pasaulinės kovos su vėžiu dienos proga.

Viena to priežasčių – ilgėjanti gyvenimo trukmė. Dažniausiai žmonės serga plaučių vėžiu, toliau eina krūties vėžys ir storosios žarnos vėžys. Plaučių vėžys yra dažniausia vėžio nulemta mirties priežastis. Toliau rikiuojasi storosios žarnos ir skrandžio vėžys. Vėžio tipų dažnis priklausomai nuo šalies gali smarkiai skirtis.

Išgyventi vėžį, agentūros IARC duomenimis, yra ir gerovės klausimas. Ir pacientų skurdžiose šalyse, ir skurdžiau gyvenančiųjų turtingose šalyse šansai išgyventi yra mažesni. Tikimybė mirti nuo vėžio didelių pajamų šalyse 2000-2015 metais sumažėjo 20 proc., o mažų pajamų valstybėse – tik 5 proc.

Tai, kad didelių pajamų šalyse mažiau uždirbantieji dažniau suserga vėžiu už gaunančius didesnę algą, lemia daug veiksnių, sakoma raporte. Tarp jų yra skirtumai, susiję su rūkymu, alkoholio vartojimu, mityba, nutukimu ir fiziniu aktyvumu. Mažiau uždirbantieji taip pat vėliau kreipiasi į gydytojus ir dėl to diagnozę išgirsta pavėluotai, o tai menkina šansus pagyti.

Kasmet beveik 18 tūkst. pacientų Lietuvoje diagnozuojamos onkologinės ligos, o Pasaulio sveikatos organizacijos (PSO) duomenimis, jau 2040 metais onkologinės ligos taps pagrindine mirties priežastimi visame pasaulyje.

Susitikime dalyvavusių ekspertų nuomone, šiuo metu vėžio gydyme pasaulyje matomas didžiulis proveržis – šiandien 2 iš 3 žmonių, kuriems diagnozuotas vėžys, gyvens dar bent 5 metus – tai net 66 tūkst. daugiau pacientų nei prieš dešimtmetį.

Didėja ir sergančiųjų darbingumas – šiandien inovatyvios gydymo terapijos leidžia 4 iš 5 sirgusių vėžiu grįžti į darbą. „Nyderlanduose 83 proc. sirgusių galvos ir kaklo vėžiais, po ligos į darbą grįžta praėjus 6 mėnesiams po gydymo, Prancūzijoje 82 proc. krūties vėžiu sirgusių moterų į darbą grįžta po 10.8 mėnesio“ – džiaugėsi "Local American Working Group" vadovė, advokatė Rūta Pumputienė.

Nepaisant pasaulinių laimėjimų, Lietuvoje išgyvenamumas sergant onkologiniais susirgimais išlieka vienas žemiausių Europoje. Mažiausias išgyvenamumas fiksuojamas tarp sergančių plaučių vėžiu – 9 proc, kiaušidžių vėžiu – 32 proc. ir tiesiosios žarnos – 43 proc., didžiausias – tarp sergančių prostatos vėžiu – net 83 proc., odos melanoma – 69 proc., krūties vėžiu – 67 proc. Anot ekspertų, mažas išgyvenamumas dažnai sąlygotas ne tik vėlyvos diagnostikos, bet ir naujoviško gydymo prieinamumo trūkumo, nes šalyse, kuriose pacientams prieinami nauji gydymo metodai, pasiekia geresnių rezultatų.

Nacionalinio vėžio instituto (NVI) direktorius prof. dr. (HP) Feliksas Jankevičius pabrėžė, kad, kalbant apie inovatyvių vaistų prieinamumą, Lietuva pacientams kompensuoja tik 50 proc. to, ką jau galėtų kompensuoti.

"Atsiliekame nuo inovacijų srauto, kuris dabar yra Europoje – sakė NVI direktorius. – Kai susiduri su žmonių gyvenimais, likimais, šie klausimai tampa ypatingai aštrūs ir aktualūs. Gyvenimo kokybė yra vienas iš tų parametrų, į kuriuos reikia atsižvelgti priimant sprendimus dėl vaistų kompensavimo."

"Dėl susidariusios situacijos kaltinti reiktų ne tik atgyvenusį, į rezultatus neorientuotą biudžeto planavimą, bet ir faktą, kad Lietuvoje yra apskritai skiriama nepakankamai lėšų vėžio gydymui finansuoti – tam per metus skiriama tik apie 6 proc. bendrųjų sveikatos išlaidų. Čia didžiausia problema – ne procentuose (jie panašūs į kitų šalių), o tame, kad Lietuva apskritai per mažai skiria lėšų sveikatos apsaugai – nuo ES vidurkio atsiliekame maždaug 0,5 milijardo eurų per metus, taigi ir pinigų vėžio gydymui lieka kur kas mažiau" – pridūrė advokatė R. Pumputienė.

Inovatyvaus gydymo prieinamumui didinti neretai trukdo smulkūs techniniai aspektai ir biurokratija: institucijos, priimančios sprendimus dėl naujų onkologinių vaistų kompensavimo, vertinant tų vaistų efektyvumą dažnai sako, kad "nėra visų reikiamų duomenų", bet tuo pačiu ir neatsižvelgia, kad tie "reikiami" duomenys onkologinėse ligose kartais yra tiesiog neįmanomi (pacientai išgyvena, pasveiksta ir tyrimai tiesiog negali būti tęsiami). Problema išlieka ir tai, kad Lietuvoje onkologiniai vaistai vertinami pagal vienodą visiems vaistams kurpalių, nors kitose šalyse yra atskiri/kiti onkologinėms ligoms skirtų vaistų, svarstomų dėl įrašymo į kompensavimo sąrašą, terapinės vertės vertinimo kriterijai. Lietuvos Respublikos Sveikatos ministerijos atstovė Simona Stankevičiūtė sutiko su konferencijos organizatorių nuomone, kad reikia diskutuoti apie skirtingų kriterijų taikymą skirtingiems vaistams. "Apie viską reikia diskutuoti" – sakė S. Stankevičiūtė.

Diskusijos organizatoriai išlieka optimistiški: "Turime puikių gydytojų, pasiryžimą reformuoti visą sveikatos sistemą politiniu lygmeniu, bet reikia atlikti svarbius namų darbus, kad būtų didinamas Lietuvos pacientų išgyvenamumas – sakė R. Pumputienė. – Pirma – reikia įvertinti visas išlaidas sveikatos apsaugai, sumažinti galimo lėšų eikvojimo kaštus. Antra, reikia pradėti mokėti už rezultatus: remti įrodymais pagrįstą gydymą. Trečia, vengti atgyvenusios politikos, kuri atbaido investicijas, vietoj to – bendradarbiauti su industrija ieškant naujų galimybių."

Tai ypatingai aktualu vyrams, kuriuos kankinantis prostatos vėžys labai ilgą laiką gali tūnoti neišsiduodamas.

Skausmo anatomija

Onkologai, o ir kitų specialybių gydytojai, kasdien susiduriantys su sunkiomis ligomis sako, kad tokių ligų pradžia dažniausiai yra neskausminga. Jei susirgus vėžiu ar rimtomis kepenų ligomis skaudėtų taip, kaip skauda dantį ar lūžusią ranką, ligoninės duris varstytume gerokai dažniau. Nuovargis, pilvo dilgčiojimai, negalėjimas valgyti riebaus maisto ar keistas apgamas ant rankos dažniausiai siejamas su greitu gyvenimo tempu, netaisyklinga bei nepilnaverte mityba ar kitais, neva „nerimtais“, negalavimais.

Jaudintis imama tik tada, kai ypatingai sutrinka virškinimo sistema, atsiranda įtartinų guzelių krūtyje ar pakinta apgamų spalva ir forma. Tai, pasak medikų, pažengusios onkologinės ligos signalai, kurie su savimi atsineša ir ilgą gydymą, sudėtingą psichologinę situaciją, skausmus ir baimę. Būtent todėl svarbu mylėti save, įsiklausyti į savo kūną.

Daug onkologinių ligų, jas nustačius anksti, yra visiškai išgydomos.

Vilniaus Universiteto ligoninės Santariškių klinikų Onkologijos chemoterapijos skyriaus vedėja, gydytoja onkologė-chemoterapeutė Skaistė Tulytė sako, kad per vėlai nustatyta vėžio diagnozė daugeliui žmonių nuo seno asocijuojasi su mirtimi ir didele fizine kančia. Taip kyla net keletas vienas kitam prieštaraujančių medicininių mitų: esą skausmo nebuvimas reiškia ligos nebuvimą, kaip ir tai, kad vėžys yra neišgydomas.

„Pacientai bijo mirti, kentėti didelį skausmą, tapti neįgalūs. Visa tai yra labai natūralūs jausmai. Gydytojas onkologas, padedamas psichologų, slaugytojų ir socialinių darbuotojų stengiasi sumažinti šią baimę. Reikia pripažinti, kad daug paskutine stadija sergančių pacientų netenkame dėl ligos progresavimo, išsekimo. Tačiau daug onkologinių ligų, jas nustačius anksti, yra visiškai išgydomos“, –  pasakojo medikė. Ji tikino, kad pamažu Lietuvoje atsiranda naujų vaistų, skirtų vėžio gydymui, ir tai teikia vilties daugeliui sergančių žmonių.

„Tą patį galima pasakyti ir apie skausmo malšinimą. Sergant, pavyzdžiui prostatos vėžiu ir metastazėms persimetus į kaulus, gali varginti dideli skausmai. Nors prostatos vėžiu galima sirgti ir nepatiriant skausmų, ar net nežinant, kad juo sergama. Visgi nuskausminamųjų vaistų arsenalas yra tikrai didelis, o vėžio gydymo centruose yra ir gydytojai anesteziologai – skausmo specialistai, kurie gali atlikti specialias ilgalaikes nuskausminimo procedūras“, – apie skausmo anatomiją kalbėjo onkologė -chemoterapeutė S. Tulytė.

Pasislėpusi liga

Prostatos vėžys yra viena iš tų ligų, kurios eiga – neskausminga. Būtent todėl daugelis vyrų mano, jog jei neskauda, tai liga ir nepuola.

„Apie 30 proc. vyrų virš 50 metų ir net 80 proc. vyresnių nei 80 metų, prostatoje turi mikroskopinių vėžinių pakitimų, bet tik maždaug vienas iš 6 susirgs vėžiu. Prostatos vėžiu galima sirgti gana ilgai, nejausti simptomų Tiesa, tokia vangi ligos eiga padeda ją nustatyti gana anksti ir tai – gerą išgyvenamumą lemiantis faktorius“, – pažymėjo Vilniaus Universiteto ligoninės Santariškių klinikų Onkologijos chemoterapijos skyriaus vedėja.

Tiesa, būna ir agresyvesnės eigos prostatos vėžio, kuris auga ir plinta labai greitai. Tobulėjant genetikos mokslui, bus galima iš anksto pasakyti, kuriam vyrui liga progresuos greitai, o kuriam – lėtai. Kol kas to, deja, padaryti negalima.

„Agresyvios formos prostatos vėžys persimeta į kaulus, stuburo slankstelius ir sukelia stiprius skausmus. Tai –  pažengusios ligos simptomai. Tokia liga gydoma nuskausminamaisiais vaistais, spinduline terapija, specifiniais medikamentais, tvirtinančiais kaulinę struktūrą, radioaktyviomis medžiagomis, skiriamomis į veną“, –  vardijo medikė. Dalis pacientų prostatos vėžio sukeliamus skausmus sieja su paskutine ligos stadija ir vilties mažėjimu. Medikai su tuo nesutinka.

„Jeigu atsiranda skausmingos kaulų metastazės, tai signalizuoja jau ketvirtą ligos stadiją. Visgi, nesiejame ketvirtos stadijos su vilties nebuvimu. Visada skatinu pacientus susitaikyti su savo liga bei ketvirta stadija. Turime kovoti ne su liga, o už geresnę gyvenimo kokybę. Šiandien turime labai daug priemonių šiam tikslui pasiekti. Yra bent keletas chemopreparatų, hormonų terapijos medikamentų, veikiančių visą organizmą“, – pabrėžė S. Tulytė.

Modernus gydymas

Prostatos vėžio, o ir kitų onkologinių ligų, gydymas yra sudėtingas procesas. Medikams ir pacientams tai – nelengvos kelionės per ligą dalis.

Pacientai turėtų daugiau kalbėtis su gydytojais. Svarbu informaciją gauti tiesiogiai iš medikų, o ne naršyti internete.

„Šalutiniai reiškiniai yra kiekvieno gydymo dalis. Taikant vietinius gydymo metodus (operacinį ar radioterapiją) gali sutrikti šlapinimas, tuštinimasis bei lytinė funkcija. Taikant hormonų terapiją vargina karščio pylimai, lytinio potraukio mažėjimas, nuovargis, svorio didėjimas“, – sunkius gydymo momentus vardijo gydytoja.

Anot jos, pacientai skirtingai reaguoja į vieną ar kitą gydymo būdą. Pavyzdžiui, žmonių reakcija į chemoterapinį gydymą dažnai yra nevienoda, specialistų teigimu, deja, nepagrįstai.

„Pacientai turėtų daugiau kalbėtis su gydytojais. Svarbu informaciją gauti tiesiogiai iš medikų, o ne naršyti internete. Pasitaiko, kad žmonės vengia chemoterapijos. Priežasčių, turbūt, yra keletas. Prostatos vėžiu sergantiems pacientams siūlome įvairius gydymo metodus, jei matome, kad liga įsibėgėja  –  siūlome chemoterapiją. Labai svarbu kalbėti apie gydymą, vaistus, jų poveikį, taip galima išsklaidyti abejones  ir baimes“, –  pasakojo medikė.

Medicininiai tyrimai rodo, kad derinant chemoterapiją su harmoniniu gydymu galima tikėtis itin gerų rezultatų, o jei liga pažengusi, galima prailginti gyvenimo trukmę, pagerinti jo kokybę. Prostatos vėžio atveju chemoterapiją dažniau skiriama tada, kai liga progresuoja, išsivysto metastazės kauluose ar kepenyse, skauda. Paskyrus chemoterapiją skausmai mažėja arba dingsta, taip gelbstimos gyvybes, prailginama gyvenimo trukmė.

Chemopreparatų veikimas pagrįstas tuo, kad cheminiai agentai įsiterpia į greitai besidalinančių ląstelių (tokios ir yra vėžio ląstelės) gyvenimo ciklą ir šios nebesidaugina bei žūsta. Medikamentai naudojami chemoterapijai yra tobulinami, jie modernėja. Įvairių specialistų nuomone, šiuolaikinė prostatos vėžiui gydyti skirta chemoterapija nenusileidžia hormonų terapijos efektyvumui.

Svarbu prisiminti, kad kiekvienas gydymo būdas turi savo vietą ir laiką. Ligos pradžioje svarbu nepavėluoti, o vėliau, kai liga progresuoja, svarbu laiku paskirti tinkamą gydymą.

Kai staiga nei iš šio, nei iš to kažkurios ląstelės pradeda nesuprasti organizmo įsakymų, žmogus suserga vėžiu, sako Onkologijos instituto Biomedicinos fizikos laboratorijos vedėjas Ričardas Rotomskis. „Jos ima savavališkai daugintis, augti ir pačiame organizme sudaro piktybinį darinį“, – aiškina mokslininkas.

Vis dėlto, jo teigimu, kartais vėžiu susergama ir dėl aplinkos įtakos – kai net ir nelabai nuodingos medžiagos mus paveikia neigiamai. „Kažkas blogo susiformavo ir kažką blogo organizme suorganizavo“, – LRT radijo laidai „60 minučių“ kalba R. Rotomskis.

– Pasaulio sveikatos organizacijos duomenimis, 2012 m. pasaulyje buvo užregistruota 14 mln. vėžiu sergančių žmonių, po dešimtmečio jų padaugės iki 19 mln., o dar po dešimties metų šia liga sirgs dar daugiau žmonių. Kodėl taip yra – mokslas tarsi eina į priekį, bet vėžinių susirgimų ne mažėja, o daugėja?

– Viena pagrindinių priežasčių – apie vėžį mes žinome ne viską. Pirmiausia, tai gana sudėtinga liga – yra daugiau kaip 500 įvairių tipų vėžio rūšių. Mokslininkai ir šiandien dar ginčijasi, kas sukelia vieną ar kitą vėžinį susirgimą, kokiu būdu jį gydyti, kokie veiksniai lemia jo vystymąsi. Kitaip sakant, mokslas dar ir dabar neišsprendė daug su vėžiu susijusių klausimų, nors, žinoma, jau daug kas išsiaiškinta.

Antra problema – vėžinis susirgimas yra specifinis ir reikalauja įvairių mokslo sričių pastangų. Be to, spręsti problemą kartais sunku dėl skirtingų požiūrių į patį vėžį.

– Kokias mokslo sritis reikia integruoti, kad gydymas būtų sėkmingesnis?

– Pirmiausia – molekulinė biologija, nes vėžys prasideda ląstelėje. Paskui – biochemija. Visi biocheminiai mechanizmai maitina vėžį, kitaip sakant, tai – vėžio pagrindas. Toliau – visi fizikiniai tyrimo metodai, reikalingi diagnostikai arba terapijai (mes naudojame ir jonizuotą spinduliuotę, ir magnetinį rezonansą vėžiui diagnozuoti).

Dirba chemikai, biologai, jau nekalbu apie įvairius medikų tipus, nes vėžys nėra tas, kuris susijęs tik su kažkokiu vienu organu. Jis paplitęs po visą organizmą, todėl reikia įvairių sričių medikų pastangų. Nėra nė vienos mokslo srities, kuri neįneštų savo indėlio ieškant diagnostikos ir gydymo metodų.

– Minėjote, kad mokslininkai iki galo nesutaria, kas sukelia vėžį. Kokios pagrindinės hipotezės?

– Jos septynios, bet vargu ar dabar įdomu argumentuotai nagrinėti vieną ar kitą idėją. Bet yra žinomi bendri principai. Staiga nei iš šio, nei iš to tam tikros organizmo ląstelės pradeda nesuprasti organizmo įsakymų, ima savavališkai daugintis, augti ir pačiame organizme sudaro piktybinį darinį. Lyg ir aišku, kad tai susiję su viso organizmo genų arba valdymo sistema.

Kita vertus, kartais vėžį sukelia ir labai nežymūs pokyčiai. Mes galime vėžį sieti su kancerogenais ar kažkokiomis medžiagomis, kurios gal ne visiškai toksiškos, bet organizmą veikia neigiamai. Tai visiškai nesusiję su bendros organizmo informacinės sistemos pažaida. Tai – kaip biocheminis pradas: kažkas blogo susiformavo ir kažką blogo organizme suorganizavo (kažkoks išorinis poveikis). Nors atrodo, kad čia du skirtingi požiūriai, bet jie vienas kitą papildo.

– Kokių naujų ankstyvosios diagnostikos metodų yra?

– Vienas ir visos Europos prioritetų – kaip galima greičiau diagnozuoti vėžį, nes, diagnozavus ankstyvą stadiją, gydymo kokybė daug geresnė. Diagnostikos būdų yra pakankamai daug, bet visi turi trūkumų. Viena iš ankstyvos diagnostikos problemų – kaip pamatyti net nedidelį vėžinių ląstelių kiekį. Norint tai padaryti, kažkoks prietaisas turi būti labai jautrus.

Kita vertus, vienas prietaisas yra jautresnis, antras – tikslesnis, trečias – kokybiškesnis. Šiandien nanomedicina arba tai, kas susiję su nanotechnologijų taikymu gydant vėžį, stengiasi į vieną prietaisą sudėti kelias funkcijas. Viena funkcija duoda didesnį tikslumą, kita – jautrumą, trečia –specifiškumą. Mes bandome kol kas atskirai naudojamus metodus sujungti į visumą, ir tada ankstyvoji diagnostika bus daug geresnė.

Kita kryptis – auga ir fizikinių priemonių arsenalas: gerėja optinės matavimo galimybės, atsiranda naujų fizikinių būdų, kaip vėžį pamatyti visame organizmo ląstelių kontekste. Taigi dvi pagrindinės kryptys yra naujų būdų fizikinių paieška ir jau žinomų būdų sujungimas į vieną, kad būtų galima išnaudoti įvairių metodų privalumus. Tai padarius, bus galimas tikslesnė ir ankstyvesnė diagnostika.

– Ar Lietuvoje taikomi pažangiausi diagnostikos ir gydymo metodai? Ar mes neatsiliekame nuo kitų šalių?

– Yra Onkologijos institutas, kuriame mokslininkų kolektyvas dirba kartu su eksperimentinės srities medikais. Onkologijos institute yra galimybė greitai įvaldyti naujausią diagnostikos ir terapijos techniką ir ją kryptingai bei gerai panaudoti gydant. Atsižvelgiant į mūsų šalies finansines galimybes, turime tikrai daug naujų unikalių terapijos ir diagnostikos prietaisų. Šias priemones mūsų medikai ir chirurgai, dirbdami kartu su mokslininkais, yra įsisavinę.

Onkologijos institutas priklauso Europos onkologijos institutų sąjungai. Mes tiesiogiai keičiamės informacija, turime ryšių ir netgi konsultuojame ir teikiame naujausią informaciją kolegoms. Nesame periferinė zona. Pagal galimybes stengiamės įsisavinti tai, kas yra aplink mus, ir turime žmogiškąjį bei aparatūros potencialą.

Natūralu, kad norisi daugiau, ne viską pasiseka padaryti. Bet būkime realistai – gyvename Lietuvoje, prisiminkime šalies ekonomines sąlygas. Jei dėmesys bus didesnis, tikrai bus kam naujausius Europos metodus iškart įdiegti ir pritaikyti Lietuvoje. Be to, tikrai daug metodų diegiama ir daug, pagal kuriuos dirbama.