Visą naktį rėkė

„Radau Nojų (vardas pakeistas) su dviem slaugytojomis palatoje, kurioje nebuvo įjungta šviesa. Jos sakė, kad jei šviesą uždega – nė metukų neturintis berniukas pamatęs svetimus žmones verkia. Jis buvo labai išsigandęs.

Kadangi buvo jau dešimta valanda vakaro, badžiau jį užmigdyti liūliuodama. Tačiau Nojus naktį labai dažnai prabudinėjo šaukdamas, rėkdamas. Bandžiau jį raminti, sakyti, kad viskas gerai, bet tai neveikė: greičiausiai dėl to, kad jam mano balsas buvo svetimas. Padėjo švelnus lopšinių dainavimas, glostymas, ėmimas už rankytės.

Jaučiausi šimtu procentų reikalinga tam vaikui.

Tačiau po valandos-pusantros jis vėl išsigandęs pabusdavo. Taip visą naktį ir išbuvau su juo. Paryčiais pasidarė lengviau, jis turbūt apsiprato su mano šnabždėjimu, leidosi paimamas ant rankų.

Džiaugiuosi, kad tą naktį galėjau pas jį nueiti, nes jis tikrai nebūtų išbuvęs vienas, jis visą laiką rėkė... Su Nojumi reikėjo būti, kartu išbūti jo nerimą ir baimę. Jaučiausi šimtu procentų reikalinga tam vaikui“, – apie budėjimą prie kūdikio, į ligoninę patekusio dėl krizinės situacijos šeimoje, pasakojo savanorė Marija.

Ryte gydytojams atlikus visus reikalingus tyrimus, paaiškėjo, kad berniukui viskas gerai ir jis su globėjais išvyko iš ligoninės.

Marija – viena iš iniciatyvos „Niekieno vaikai“ savanorių. Iniciatyvos „Niekieno vaikai“ komunikacijos specialistė portalui kauno.diena.lt Dovilė Stoškutė teigė, kad šiuo metu labiausiai žmonių, norinčių ir galinčių padėti vienišiems vaikams ligoninėse, trūksta Šiauliuose, Panevėžyje ir Kaune. Geriausia situacija – Vilniuje. „Sostinėje yra daugiau norinčių padėti nei mes galime priimti. Labai smagu, kad žmonės yra sąmoningi ir nori padėti. Labai kviečiame prisijungti Šiaulius, Panevėžį ir Kauną“, – sakė Dovilė.

Įprasminta kasdienybė

Kretingoje gyvenanti savanorė Vilija sako, kad nors ši savanorystė ir nėra lengvas kelias, o kartais vaiko priežiūra gali būti pakankamai sudėtinga, ši patirtis nuspalvina jos kasdienybę šviesiausiomis spalvomis: „Kai šeima lieka namuose, o tau reikia išeiti, atsiranda vidinė nuostata, kad gyvenime yra daugiau nei tik tavo buitis. Tu gali padaryti daugiau. Gali palikti kažkokį antspaudą“.

Savanoriai, būdami su vaikais ligoninėse, padeda jiems susipažinti su nauja aplinka, palydi į procedūras, ramina, migdo, nešioja, žaidžia, skaito pasakas, vyresniems vaikams – padeda paruošti pamokas, jei galima – išeina į lauką pakvėpuoti grynu oru. „Mes nedarome didelių dalykų, bet darome mažus dalykus su didele meile“, sako savanoriai stengdamiesi vienišiems vaikams, kol jie yra ligoninėje, duoti maksimumą ir apgaubti juos rūpesčiu ir meile.

Bejėgis kūdikis tapo guviu mažyliu

Neseniai Klaipėdos miesto savanoriai rūpinosi 8 mėnesių mažyliu. Tiesa, apie tokį jo amžių byloja tik dokumentai – berniukas buvo itin mažas ir smulkus, atrodė kaip vos kelių mėnesių kūdikis.

„Kai atėjau pirmą kartą, sakau tiesiai šviesiai, aš bijojau jį paimti. Jis nelaikė galvytės, buvo visiškai bejėgis leliukas ant rankų“, – pirmąjį susitikimą su berniuku prisimena savanorė Aušra.

Berniukas į ligoninę pateko turėdamas įvairių patologinių ligų, būdamas itin mažo svorio, o jo kūnelį dažnai kamuodavo traukuliai. Tačiau medicininė ligoninės personalo pagalba ir savanorių skiriamas dėmesys bei rūpestis netrukus padėjo mažyliui padaryti nemenką pažangą.

„Vaikutis nepaprastai pasikeitė, tiesiog sveiko akyse. Mūsų buvimas, artumas, supimas, besąlygiškas glaudimas ir šiluma, įsitikinau savo akimis, daro stebuklus“, – sako Aušra. Jai antrina ir dar viena prie berniuko budėjusi savanorė Vilija, kuri labai džiaugėsi gerėjančia berniuko savijauta: „Jis tapo guvesnis, žvalesnis, net jo žvilgsnis tapo kitoks, taip pat priaugo nemažai svorio. Su kiekvienu atėjimu aš matydavau jį vis geresnės būklės.“

Savanorės budėjimų prie šio mažylio metu padėjo ligoninės personalui su tokiais dalykais kaip sauskelnių keitimas, maitinimas, kūdikio paruošimas įvairioms procedūroms. Taip pat Aušra pasakoja, kad berniukas buvo apgaubtas nepertraukiamu bendravimu, glostymu, laikymu ant rankų. Pavyzdžiui, ji jam dainavo daineles, kuteno ir masažavo bei atrado būdą, kuris nuramindavo berniuką, jei šis tapdavo irzlus.

„Kai prasidėdavo traukuliai ar jis sunerimdavo, aš visada jį laikiau ant rankų taip, kad jis galėtų žiūrėti per langą – jam tai labai patiko, akys išsiplėsdavo, iškart nustodavo verkti. Vis sakydavau: pažiūrėk per langelį, pažiūrėk į saulytę, į debesėlį, kaip čia viskas gražu. Ir jis nurimdavo“, – dalijasi savanorė.

Raktas į vyresnių vaikų širdis

Savanoriai laiką leidžia ne tik su kūdikiais, bet ir su vyresniais vaikais, taip pat kartais reikia rasti ir vienijančių užsiėmimų skirtingo amžiaus vaikų grupelėms ar vaikams turintiems elgesio sutrikimų, esantiems sudėtingesnės psichinės būklės.

„Kai kurie vaikai iš karto bėga apsikabinti ir yra atviri kontaktui, o su kitais tenka kelio į vaiko į širdį ir paieškoti, atlaikyti patikrinimus, surasti priėjimą ir jį prisijaukinti. Raktas į abipusį ryšį dažniausiai būna pagarbus bendravimas ir nuoširdus domėjimasis tuo, kas įdomu pačiam vaikui“ – patirtimi dalijasi savanorė Daiva.

Informacinės dienos norintiems savanoriauti Klaipėdoje

Klaipėdiečiai šiuo metu savanoriauja Klaipėdos vaikų ligoninėje bei vaikų reabilitacijos sanatorijoje “Palangos Gintaras”. Klaipėdoje ir Palangoje savanoriai jau yra padėję daugiau nei šimtui vienišų vaikų.

Jei manote, kad galėtumėte skirti laiko vienišiems vaikams, arba turite klausimų dėl savanorystės iniciatyvoje „Niekieno vaikai“, kviečiame dalyvauti savanorystę pristatančiose informacinėse dienose ir sužinoti daugiau bei gauti atsakymus į jums rūpimus klausimus. Savanoriais gali tapti pilnamečiai asmenys, praėję atrankas ir išklausę mokymus.

„Vaikai turi ne tik fiziologinius, bet ir emocinius poreikius, kurie yra ne mažiau svarbūs. Saugumo ir pagarbos poreikis, poreikis jaustis matomam, reikšmingam ir išgirstam, poreikis jaustis priimtam ir, turbūt, svarbiausia – poreikis jausti ryšį su kitu žmogumi.

Sergantį vaiką palikę ligoninėje vieną, tik medicinos ir slaugos darbuotojų priežiūrai, negalime patenkinti jo emocinių poreikių. Tai – sisteminė emocinė vaikų nepriežiūra, kuri, deja, vis dar toleruojama, nepaisant to, kad ji daro žalą augančiam žmogui“, – teigia organizacijos „Savanoriai vaikams“ vadovė, psichologė Ieva Šuipė.

Esame alternatyva skudurėliui – mes nepaliekame sergančio vaiko vienišo. Artimųjų neturinčiam vaikui ligoninėje tai didžiulė atrama.

Vietoj artimo žmogaus – skudurėlis

I. Šuipės teigimu, vienišų vaikų emocine būkle gydymo įstaigose sistemiškai nesirūpinama – viskas palikta tik gerai gydymo įstaigų personalo valiai, tačiau jos negana, mat darbuotojai tiesiog neturi fizinių galimybių vaikui skirti užtektinai dėmesio.

Todėl vieniši vaikai ligoninėse dažnai patys save supa prieš miegą, čiulpia nykštį ir kitaip bando nusiraminti ir kompensuoti ryšio su suaugusiu žmogumi trūkumą. Savanoriai, leisdami laiką su tokiais mažyliais, atliepia vaiko poreikius ir jausmus.

Siekdami atkreipti dėmesį į šią problemą, „Niekieno vaikai“ inicijuoja informacinę kampaniją, kurios simboliu tapo skudurėlis, kurį vieniši vaikai neretai glaudžia rankose ir taip mėgina bent kiek kompensuoti jiems būtiną artimą ryšį su kitu žmogumi.

Budėjo su 380 mažųjų ligonių

„Savanoris niekada neatstos vaikui mamos ar tėčio. Tačiau esame alternatyva skudurėliui – mes nepaliekame sergančio vaiko vienišo. Artimųjų neturinčiam vaikui ligoninėje tai didžiulė atrama. Idealiu atveju norėtume, kad visi vaikai turėtų bent vieną artimą suaugusį žmogų, į kurį galėtų atsiremti – ne tik ligoninėje, bet ir kasdien.

Link to galime judėti kompleksiškai padėdami šeimoms, išgyvenančioms krizes, stiprindami budinčių globotojų tinklą“, – sako iniciatyvos „Niekieno vaikai“ autorė, VšĮ „Savanoriai vaikams“ plėtros vadovė Indrė Vileitė.

Vienišumą vaikai išgyvena ir emigravus tėvams, netekties ar ligos šeimoje atveju, paauglystės metu.

Paramos vaikams centras (PVC) pradeda socialinę kampaniją, kviečiančią tapti vaiko draugu ir užsiimti kartu su juo mėgstama veikla: sportuoti, skaityti, lankyti parodas, eiti į renginius, gaminti, tiesiog leisti laiką. Dažnai tik dėmesio ir pabuvimo kartu reikia, kad liūdnas vaikas vėl šypsotųsi, pasitikėtų, svajotų.

Paramos vaikams centro psichologė, daugiau nei 20 metų Lietuvoje veikiančios programos „Big Brothers Big Sisters” vadovė Jūratė Baltuškienė sako, kad vaikai ir paaugliai vieniši gali jaustis ne tik neturėdami draugų, bet ir šeimoje, bendraamžių klasėje, būrelyje.

Dažniausiai vienišumo jausmas kankina, kai nėra nei vieno artimo žmogaus, su kuriuo vaikas galėtų apie viską pasikalbėti – pasidžiaugti pasiekimais, pasidalinti planais, sulaukti patarimo, padrąsinimo ir nuraminimo.

„Toks vaikas būna labiau atsiribojęs nuo kitų, tarsi paskendęs savo pasaulyje, arba, atvirkščiai, norėdamas nebesijausti vienišas, stengiasi užmegzti kontaktą šiurkščiais ir net agresyviais būdais. Abiem atvejais vaikui stinga pasitikėjimo savimi ir kitais, gali jaustis prastesnis už kitus. Tai trukdo kurti santykius ne tik šiuo metu, bet ir suaugus”, – pastebi J. Baltuškienė.

Vienišumo jausmas gali būti laikina būsena, pavyzdžiui, šeimai persikėlus gyventi į kitą miestą ar vaikui pakeitus mokyklą, išgyvenant netektį, susirgus artimajam ir pan.

Vis dėlto labai svarbu pastebėti, kad vaikas blogai jaučiasi, pasikalbėti su juo, nuraminti ar tiesiog pabūti kartu. Užuot kritikavus, moralizavus ir menkinus, reikėtų klausyti, ką sako vaikas, klausinėti, domėtis juo.

Išklausančiu, suprantančiu ir rodančiu kryptį suaugusiuoju gali būti ne tik tėvai. Geriau suprasti save ir kitus, pažinti suaugusiųjų pasaulį, ypač paauglystėje, kai natūraliai atitolstama nuo tėvų, vaikams labai padeda programos savanoriai.

Mokymus baigęs savanoris mažiausiai metus, kartą per savaitę, bendrauja su 7-14 metų vaiku, o jų draugystę koordinuoja Paramos vaikams centro psichologai.

„Savanoriai su vaikais laiką leidžia taip, kaip įprastai su draugais: eina sportuoti, į kiną ar teatrą, susitinka arbatos puodelio. Galima kartu eiti į banką, biblioteką, važiuoti nusiplauti automobilio. Draugaujant vaikui ir savanoriui svarbiausia – laikas kartu, todėl susitikimus puikiai galima derinti su mėgstama veikla ar net būtinais reikalais. Būdamas kartu su patikimu suaugusiuoju, vaikas mato pavyzdį, todėl išmoksta kalbėtis apie sunkumus, lengviau išgyvena krizes, įgauna pasitikėjimo savimi ir kitais”, – sako programos vadovė.

Šiuo metu Vilniuje daugiau kaip 30 vaikų laukia draugo, su kuriuo galėtų kalbėtis ir leisti laiką. O savanoriauti gali visi nuo 18 metų, nepriklausomai nuo išsilavinimo, socialinės ar šeiminės padėties.