„Pirmas dalykas – vieno karto Vilniaus gyventojams neužteko, žinia apie kino koncertą „Vilniaus pokeris“ pasklido žaibiškai, todėl jau šį penktadienį, gegužės 12 d., 20 val. „Lukiškių kalėjime 2.0“ organizuosime net trečią nemokamą koncertą, kuriame kaip ir ankstesniuose pasirodys „Vilnius JJAZZ Ensemble“ ir Kotryna Juodzevičiūtė. Programos kompozitoriai – Jievaras Jasinskis ir Kipras Mašanauskas“, – sakė režisierius.

Pirmojo koncerto metu D. Ulvydas fiksavo scenas savo kino juostai, todėl susirinkusieji buvo ne tik žiūrovai, bet ir būsimo filmo masinių scenų aktoriai. Žiūrovai taip pat galėjo pasijusti operatoriais – visi atsiuntę savo telefonais filmuotus dainos „Deadly Dance“ vaizdus, tapo D. Ulvydo šiai dainai kurto klipo bendraautoriais. 

Antro koncerto metu Donatui Ulvydui labiausiai įsiminė susirinkusi publika: „Tai buvo tūkstantis į Vilniaus klasterį atėjusių žmonių, kurie buvo tokie šviesūs ir įkvepiantys! Atrodo, kad koncerto metu tvyrojo tikroji Vilniaus dvasia, nes susirinko publika, mėgstanti džiazą ir gerą literatūrą. Tai man, kaip autoriui, buvo bene didžiausias koncerto atradimas. Trečio koncerto laukiu kaip dar vieno įvykio, labai noriu pabūti su šiais žmonėmis vienoje erdvėje ir paskęsti vienoje muzikoje.“

V. Verbus nuotr. 

Dar du įrodymai, kaip plinta „Vilniaus pokerio“ virusas yra tai, R. Gavelio inspiruota paroda „Ar tu ne kanukas?“ iš sostinės perkeliama į Kauną ir Klaipėdą. Švęsdamas savo jubiliejų Vilnius kviečia prisijungti ir kitų dviejų didžiųjų miestų gyventojus: nuo gegužės 19 d. paroda „Ar tu ne kanukas?“ persikelia į verslo centrą „Drobės fabrikas“ Kaune, o nuo gegužės 26 d. bus prieinama ir Klaipėdos gyventojams, ekspozicija veiks „Baroti galerijoje“.

„Na, o didžiausias netikėtumas, kad „Vilniaus pokeris“ išvažiuoja į Šiaulius. Tai yra pirmasis miestas, įsigijęs džiazo koncertą „Vilniaus pokeris“. Šiauliečiams „Vilnius JJAZZ Ensemble“ ir Kotrynos Juodzevičiūtės pasirodymas bus surengtas festivalio „Šiaulių naktys“ metu rugpjūčio 20 d.“, – pasakojo D. Ulvydas.

„Pamačius šitą renginį ištinka gerasis kultūrinis šokas, nepraeinantis kelias savaites, ir supranti, kad Šiauliai verti pamatyti tai, kas Lietuvoje yra sukurta geriausia. Dvigubai įspūdį sustiprina faktas, kad prie „Vilniaus pokerio“ stovi buvęs šiaulietis Donatas Ulvydas, ir tai koreliuoja su mūsų šių metų Šiaulių naktų“ šūkiu – „a žinai, kur mana šaknikės?“, – sakė „Šiaulių naktų“ organizatorius Remigijus Ruokis. 

V. Verbus nuotr. 

Tikimasi, kad koncertas sužavės ir šiauliečius, nes organizatoriai džiaugėsi sulaukiantys daug palankių muzikos bendruomenės narių reakcijų:

„Vilnius JJAZZ Ensemble“ Lietuvos muzikiniame pasaulyje yra labai svarbus įvykis, nes jame susibūrė vieni talentingiausių Lietuvos muzikantų ir kūrėjų. Man Jūsų muzika kaip apkabinimas sielai“, – sakė muzikos klubo „Tamsta“ vadovė Ona Skvernevičiūtė.

„Tikrai nesu džiazo žinovas, bet manau, kad jau seniai reikėjo tokio reiškinio kaip „Vilnius JJAZZ Ensemble“. Iš pradžių grupė paperka savo masiškumu, vėliau įtraukia ir skambesiu, kompozicijomis bei daugiasluoksnėmis aranžuotėmis. Grupė jau dabar užkulisiuose turi daug hype’o ir teigiamų apkalbų, kas ganėtinai reta tokio žanro muzikai Lietuvoje“, – pasakojo atlikėjas Benas Aleksandravičius, grupės „ba“ lyderis.

„Vilnius JJAZZ Ensemble“ gali pagroti daug ką, gal net beveik viską. Bet nepriklausomai nuo to, kiek daug ir kaip gerai jie grotų, klausytojas visada išeis su pojūčiu, kad norisi dar“, – įsitikinęs Lietuvos džiazo federacijos prezidentas Dmitrij Golovanov.

V. Verbus nuotr. 

„2021 metai pradėję įgyvendinti Vilniaus jubiliejaus programą kartu su Vilniaus miesto savivaldybe pakvietėme visus Lietuvos menininkus dalyvauti geriausių idėjų konkurse. Konkursą laimėjo septynios idėjos, kurios šiemet tampa itin svarbiomis tris metus apimančios programos dalimi. Net dvi iš jų yra skirtos tam pačiam kūriniui – Ričardo Gavelio romanui „Vilniaus pokeris“.  Kadaise kultinis romanas tapo literatūrine bomba, kurios sprogimo atgarsiai nusirito per dešimtmečius, o šiandien knyga inspiruoja dabarties menininkus.  Vilniaus 700 metų jubiliejaus proga MO muziejuje pristatė išskirtinę parodą-instaliaciją, o režisierius Donatas Ulvydas su komanda kviečia į kino koncertus, į paveikslų bei skulptūrų parodą – ir visa tai būsimajame jo filme „Vilniaus pokeris“ užims svarbią vietą. Šios abi idėjos papildo viena kitą ir parodo Vilnių iš vis kitokio ir dar įdomesnio rakurso, kur persipina pasakojimas, istorija, džiazas ir menas“, – sakė Vilniaus miesto verslo ir turizmo plėtros agentūros „Go Vilnius“ direktorė Inga Romanovskienė.

Nemokamas koncertas „Vilniaus pokeris“ su „Vilnius JJAZZ Ensemble“ ir Kotryna Juodzevičiūte vyks jau šį penktadienį, gegužės 12 d., 20 val. „Lukiškių kalėjime 2.0“.

Vilniaus miesto savivaldybės tarybos Istorinės atminties komisijos teikimu, prozininko, dramaturgo ir publicisto, romanų „Vilniaus džiazas“ ir „Vilniaus pokeris“ autoriaus vardas nuo šiol bus siejamas ir su skveru K. Vanagėlio ir Drujos gatvių sankirtoje. Kritikai R. Gavelį vertino už sąmoningai provokuojančią kūrybą, autentišką laisvo bei nepriklausomo žmogaus laikyseną lietuvių kultūros lauke. Žlugus sovietinei santvarkai, R. Gavelis buvo pirmasis rašytojas, itin atvirai ir kritiškai pažvelgęs į gyvenamąjį laikotarpį ir jo aktualijas. Kūryba jis aštriai ir skaudžiai reagavo į tai, kas tuo metu vyko aplinkui: epochų, santvarkų ir sistemų lūžius, Sovietų Sąjungos griuvimą, Sąjūdį, Nepriklausomybės pradžią, socialinius ir kultūrinius pokyčius bei persiorientavimus, mėginimus iš naujo suvokti lietuvybę, savo šalies suverenitetą ir galiausiai – savo tapatybę. Jo kūryba yra išversta į anglų, prancūzų, vokiečių, latvių, lenkų, suomių, baltarusių ir kitas kalbas. 

Tuo pačiu Istorinės atminties komisijos teikimu, Taryba bevardei Antakalnio seniūnijos gatvei suteikė Batrionių pavadinimą. Žaliajai zonai šalia Vingrių gatvės suteiktas Vingrių skvero pavadinimas. Šioje teritorijoje esantys Vingrių šaltiniai vieni labiausiai žinomų Vilniaus miesto šaltinių, kurių vanduo XVI a. buvo naudojamas pirmam centralizuotam Vilniaus vandentiekiui. Šis šaltinis gyvas ir dabar, tačiau jis kanalizuotas ir paslėptas nuo žmonių akių betoniniuose rezervuaruose. Jo vanduo naudojamas miesto gatvėms laistyti ir gaisrininkų reikmėms. 

Bevardei gatvei Naujosios Vilnios seniūnijoje suteiktas teisininko, Mažosios Lietuvos politinio veikėjo, Lietuvos diplomato Dovo Zauniaus (1892–1940) vardas. Naujininkų seniūnijoje atsirado Broniaus Oškinio (1913֪–1985) – Lietuvos sklandytojo, sklandytuvų konstruktoriaus, sklandymo pradininko vardas. Šnipiškių seniūnijoje Oršos gatvės pavadinimas (šalia Žalgirio gatvės) primins 1514 m. įvykusį mūšį.

Apėjome tik dalį senamiesčio – „Vilniaus pokerio“ Vilnius yra kur platesnis, klaidesnis ir niūresnis. Vis dėlto jos pasaulis turi ne vieną tiesioginę sąsają su 1989 m. pirmą kartą išleisto romano topografija. Vienu metu gyvendama Karoliniškėse pro savo namų langus regėjo buvusį R.Gavelio butą. Su kolege pasistengė, kad tuose namuose ant sienos atsirastų ir vienas jos pačios kūrinys.

Daugybės skaitytojų nesuprastas ir, anot filosofo Leonido Donskio, oficialios Lietuvos nepripažintas kūrinys pačiai Gretai yra stalo knyga, kurią ji perskaitė aštuonis kartus ir kaskart atsivertusi pažvelgdavo į tekstą naujai. „Galėčiau parengti visą kolekciją atsiliepimų, kaip aš skaitydama romaną atseit save traumuoju“, – sako autorė. Per parodos atidarymą Užupio „Galeroje“ net išgirdo vyresnių žmonių kaltinimų dėl anuomet, kai dar pati menininkė ir gimusi nebuvo, rašytojo sukurtų bjaurysčių ir šlykštybių.

„Vilniaus pokerį“, pirmą kartą išleistą 50 tūkst. egzempliorių tiražu ir netrukus vėl pakartotą, atranda nauji jauni skaitytojai. Ir siūlo savąją interpretaciją. „Knyga yra be pradžios ir pabaigos. Kiekvieną kartą skaitydama atrandi vis kitų dalykų ir supranti, kad niekada jos vizualiai neatskleisi. Ji negali pabosti, nes jos iki galo net neįmanoma suvokti. Savo pirmajame „Vilniaus pokeryje“, norėdama pasibraukti rūpimus sakinius, subraukiau visą knygą“, – prajuokina Greta. Vilniaus dailės akademijoje kažkas  tokį primargintą egzempliorių įvertino atitinkamai – iš jos pavogė.

Daugybė skaitytojų „Vilniaus pokerį“ perskaito kaip politinį arba pornografinį tekstą: „Vadinasi jį galima skaityti įvairiai.“

Pokerio filtras

R.Gavelio romaną iliustratorė pirmą kartą atrado dar gyvendama Klaipėdoje. Atvykusi studijuoti į Vilnių, pamatė sostinę tokią, kokią rado ir romane. „Kai atsikrausčiau į Karoliniškes, viskas atrodė labai gaveliška. Ten per tiek metų ir purvas nepakitęs, nes jo neužgožia lemputės“, – ji aiškina nematanti tų pastatų, kurie šviečia ryškiomis afišomis ir šviesomis, jai prabyla vien natūralūs pastatai. R.Gaveliui Vilnius irgi buvo prieštaringas: „Vilnius – išvirkščias miestas. Kiti miestai gimdo savo šiukšlynus, o šis sąvartynas slapčia gimdo patį Vilnių.“

Gyvenimas miegamajame rajone ypatingas tuo, kad jame, kitaip nei centre, lieka galimybė matyti žmones natūralius, kas rytą išeinančius iš savo namų: „Rajone regi visą realybę, tikrą procesą. Dabar gyvenu Viršuliškėse, prie Spaudos rūmų, kur išėjusi į kiemą galiu jaustis gyvenanti bet kuriuo laikotarpiu, nepaisant automobilių markių. Pati nelabai mėgstu vaikščioti miesto centre.“

Šiam iliustratorės pastebėjimui tinka ir R.Gavelio pasakotojo įvardijimas apie realybės subtilius niuansus: „Nėra sunku įprasti prie akivaizdžių, apčiuopiamų pakitimų. Kur kas sunkiau, kai niekas lyg ir nepakitę, bet reiškia visai ką kita.“

Tiesa, pačiame „Vilniaus pokeryje“ rajonas vaizduojamas niūresnis, negu jį perskaito Greta: „Neliko Vilniaus veido, visi nauji kvartalai vienodi, nėjokie: bedvasiai konglomeratai iš girtuoklių, eilių parduotuvėse ir troleibusų vielų. Žiūriu, plačiai pravėręs akis, bet nieko daugiau negaliu įžvelgti. Jokių slaptų ženklų, jokios gilesnės prasmės, tėra vienodas begalinis sapnas, kurį esi priverstas sapnuoti prieš savo valią.“

Ryšku prieš pilką

Išėję pasivaikščioti pagal romano topografiją, pasiekėme R.Gaveliui skirtą bareljefą Literatų gatvėje.

Ji sako: „Labai pilkas.“

„Atsiprašau, o „Vilniaus pokeris“ ar nėra pilkas?“ – pasitikslinu.

„Ne, ten nė vienos pilkos spalvos nėra. Man jis labai ryškus.“

Tiesa, pačiame romane yra ne viena tiesioginė nuoroda į miesto pilkumą, pavyzdžiui: „Pilkšvi namai tyliai murma užkeikimus, bažnyčios šnabždasi tarpusavy lotyniškai, kad niekas nesuprastų.“

Greta patikslina, kad jai pilkumas nenurodo spalvos. „Pavyzdžiui, dabar oras nėra pilkas. Man jis atrodo slogus. O pilka spalva man neslogi.“

Negaliu patikėti jos žodžiais: diena tobulai rudeniška, jau temsta, kitaip sakant, vien tik pilkuma aplink. Pamatau Literatų gatvės bareljefus apžiūrinėjantį turistą ir norėdamas nešališkos nuomonės pasiteirauju, kokios spalvos jam atrodo ši pavakarė. Atsako: „Grey.“

Dar padiskutuojame kartu su vokiečiu apie vakaro spalvas. Pašnekovė laikosi savo: šitoks oras spalvingas, tik tos spalvos – tamsios.

Pagalvoju, kad Gretai tinka citata iš Jeanui-Pauliui Sartre’ui skirto bareljefo – paslaptingo kaleidoskopo su žinute viduje: „Kai filosofas sustoja, menininkas eina toliau.“ Anot jos, menininkui apskritai neverta kažką daryti, jeigu jis sustoja ieškojęs ir pataikauja: „Tu negali pajausti tikrovės, jeigu visada tik ir galvoji, kaip turi būti.“

Tarp sapno ir tikrovės

Kulniuodami Pilies gatve, viena iš romano topografijos erdvių, išgirstame du pilkumos sargybinius. Vienas jų sušunka: „Čia mano gatvė, nx!“

„Žiūrėk, pokerio personažai“, – sakau. Kartu prisimename, kaip trijulės tokių personažų ji sulaukė ir per savo parodos atidarymą Užupyje: „Jie gėrė vyną ir skundėsi, kad jis tik septynių laipsnių stiprumo!“

„Vilniaus pokerį“ menininkė vadina filosofiškiausia knyga pasaulyje: „Joje yra absoliučiai viskas. Jo rašymo maniera atitinka mano minčių srautą, kaip pereinama nuo išorinio vaizdo į vidų, nuo kito žmogaus į save. Toks įspūdis, kad kitas parašė knygą už mane.“

Toks įspūdis, kad kitas parašė knygą už mane.

Dailininkė savo įsitraukimą į knygą iš dalies aiškina jai pačiai nustatytais derealizacijos ir depersonalizacijos sutrikimais. „Tai yra būsena, kai žvelgi į pasaulį ir nesuvoki, kad jis yra tikras. Kai nesupranti, kas dabar vyksta: sapnas ar realybė. Kita būsena yra tada, kai nejauti savo kūniškumo: pavyzdžiui, tu šneki, bet tau pačiai tie žodžiai skamba keistai. Pavyzdžiui, pakartojus žodį „sriuba“ jis pasidaro keistas. Todėl, turint šį sutrikimą, tiesiog reikia nekartoti žodžių“, – atskleidžia savo sąmonės ypatybes Greta Alice ir čia pat priduria, kad tobulas tokių psichologinių sutrikimų įsikūnijimas yra vaikų numylėtoji knygų herojė Alisa.

Ir, žinoma, toks yra pagrindinis „Vilniaus pokerio“ veikėjas Vytautas Vargalys, tobulai neatskiriantis realybės nuo sapno.

Siūlau dailininkei savo „Vilniaus pokerio“ interpretaciją: būdamas be galo nelaimingas kūrinio pasakotojas įgyja gebėjimą įžvelgti, kokie nelaimingi yra ir kiti. „Skaitydama knygą nuosekliai, aš nejuntu to tamsumo ir depresyvumo. Bet pastraipom skaitomas „Vilniaus pokeris“ iš tikrųjų gali pasirodyti šlykštus, sukelti pasibjaurėjimą“, – pastebi ji.

Kas, jos akimis, yra tie kanukai – paralelinės žmogiškosios būtybės romane? Ar tai savo rutinoje įsisukę ir nieko naujo gyvenime nebesitikintys individai? Ar tai yra represinės sistemos sugniuždyti kraštiečiai? „Jie yra viskuo nepatenkinti ir dėl visko nelaimingi. Man tas neigiamas požiūris, tas nesibaigiantis susikaustymas yra juokingas“, – apibendrina menininkė.

Greta Alice gimė jau po sovietmečio, 1992-aisiais. Todėl „Vilniaus pokerio“ nevertina kaip homo sovieticus pasaulėjautos tyrimo.

Kodėl tampama kanukais?

Pastebiu, kad, mums užsukus į Vilniaus universiteto ansamblį, pasitinka vien varnos – pokeriškų balandžių nė burktelėjimo.

Iliustratorė užsimena nerandanti atsakymo, kodėl Vilniuje žmonės beveik nebendrauja betarpiškai. „Klaipėdoje jaučiau, kad jeigu tu matai žmogų, tai jis mato tave: įvyksta kontaktas. Bendraujant juk gyventi saugiau. O čia bendravimas šaltas. Kai įstojau į akademiją, pastebėjau, kad menininkai tiesiog kuria ir džiaugiasi savo mažais nuostabiais pasaulėliais, ir nieko daugiau“, – mąsto Greta.

Ilgai dar diskutuojame apie sovietmečiu prarastą ir sunkiai atkuriamą lietuvio gebėjimą burtis į draugijas, bendruomenes, nepasitikėjimą vieni kitais ir nepavykstančias diskusijas apie neoliberalios ekonomikos įtaką žmonių ryšiams. „Man bendravimas Vilniuje primena romaną. Jeigu kam nors prasitari apie Juos, tuomet tave nužudo. Vadinasi, tu su nieko negali atvirai pasikalbėti. Tai atitinka knygą: žmonės dažnai negali bendrauti, nes tarsi bijo, kad kažkas negero atsitiks. Labai keista“, – svarsto menininkė.

Galiausiai Greta pripažįsta nuleidusi rankas ir pamažu prisitaikanti prie individualistų kultūros: „Pamačiau, kad pasauliui to bendravimo tiesiog nereikia. Jeigu tai tavęs nebejaudina, vadinasi, tu susitaikei. Taip ir nugyveni gyvenimą nieko nepakeitęs.“

Ar taip gimsta kanukas? Tas, kurio niekas nebejaudina ir kuris nieko nebegali pakeisti? Pats pasakotojas romane įspėja: „Įsižiūrėkit, pirmiausia įsižiūrėkit į tuos paklaikusius spoksotojus, žmonių pavidalo kanukus, gal pagaliau pajusit nerimą. Patys pasekit juos ir galbūt praregėsit. Galbūt suvoksit pavojų. Kurio neįmanoma pervertinti, galbūt pajėgsit net priešintis. Galbūt pajėgsit bent šauktis pagalbos. Galbūt dar nebus per vėlu.“

Gretos Alice parodą Vilniuje pamatyti per vėlu, bet ekspozicija keliaus į kitus miestus.

Talentingas rašytojas, gebantis visuomenėje tvyrantį chaosą paaiškinti pagal logikos dėsnius. Savo gyvenamą laiką aplenkęs publicistas, apdovanotas ypatingu įžvalgumu. Vienišius, nemėgęs minios, bet nenorėjęs likti nepastebėtas. Apie rašytoją Ričardą Gavelį galima sakyti daugybę frazių, tačiau visos jos bus netikslios. Tik frazės – mitologizuojančios, šabloninės, spraudžiančios į rėmus, kurias pats rašytojas būtų atmetęs, kaip kad atmesdavo minios verkšlenimus, reflekcijas be argumentų, nelogiškus veiksmus.

Veikiausiai jam nepatiktų ir būti prisimintam tik tam tikra proga, todėl tai, kad apie jį kalbame rugpjūčio 18-osios, jo mirties dienos, išvakarėse, galima laikyti tik sutapimu. Kalbame tikrai ne paskutinį kartą – pagarbos ir dėmesio pristigęs gyvas būdamas R.Gavelis jos vis daugiau sulaukia dabar. Jo "Vilniaus pokerį" skaito šios knygos bendraamžiai. Jo pasaulį atranda naujos kartos rašytojai, naujos kartos literatūrologai tyrinėja jo kūrinius, kalba apie jų vietą lietuvių literatūros aukso fonde.

"Tikrąją vietą lietuvių literatūros istorijoje ir literatūros dievų ar demonų panteone R.Gavelis pradeda atrasti tik dabar, kai atsiranda laiko distancija", – sako Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto doktorantė Jūratė Čerškutė, nagrinėjanti R.Gavelio prozą per dekonstrukcijos prizmę. Pašnekesys su ja – tik vienas žingsnis R.Gavelio pasaulio link.

– 1989 m. pasirodęs R.Gavelio "Vilniaus pokeris" prilygo škvalui. Pasislėpti, nepastebėti tokio literatūrinio gyvenimo įvykio buvo neįmanoma. Pirmiausia dėl siužeto, liečiamų temų. Kokia buvo rašytojų bendruomenės reakcija į šį romaną?

– Greičiausiai šito reikėtų ir klausti tos bendruomenės, kuri išties tuo metu, kiek rodo kukliai rekonstruojama praeitis, laikėsi ganėtinai tyliai, palyginti su provincijos mokytojų ir, kaip po dešimtmečio leidžiant naują "Vilniaus pokerio" laidą prisipažino pats R.Gavelis, tamsybininkų bei davatkų siautuliu.

Atsiliepimų apie šį romaną lauke tarsi kuklus punktyras prabėga 2000 m. interviu su R.Gaveliu metu ištartas Sigito Gedos prisipažinimas, kad skaitydamas "Vilniaus pokerį" buvo pagautas didelio įspūdžio. Dar keli punktyrai, bet ne vien tik apie šį romaną, o veikiau apie patį R.Gavelį fiksuoti knygoje "Bliuzas Ričardui Gaveliui". Galiausiai prie rašytojų įvertinimo galėtų būti priskirta ir Vytauto Rubavičiaus parašyta šio romano recenzija, vienas geriausių R.Gavelio recepcijos tekstų apskritai.

Kita vertus, nereikia pamiršti ir dar vieno svarbaus, jei ne svarbiausio, dalyko – R.Gavelis buvo totalus vienišius, kaip pats sakęs, atėjęs į literatūrą iš visai nehumanitarinės profesijos – vienui vienas, piktas ir smarkiai apsiskaitęs, niekada neviręs bendrame visų rašytojų katile. Todėl tas nebuvimas bendruomenės katile ar, tiksliau, buvimas, bet atsitraukus, gali irgi liudyti tam tikrą tylos variantą.

Beje, visai neseniai ieškodama vienos senos laidos LRT archyve aptikau 2000 m. laidą "Kultūros spąstai", kurioje buvo rodomas reportažas iš Lietuvos rašytojų sąjungos suvažiavimo, skirto nepriklausomybės dešimtmečiui aptarti. Mane absoliučiai nustebino tai, kad visi kalbėjusieji verkė, kai kurie net ir pyko, kad niekas niekaip nereflektuoja, neperkelia į literatūrą sovietmečio patirčių! Ir kad čia, dabar mes visi turime nuspręsti ir kažką daryti ir pan. Tokie lozunginiai šūkiai, visiškai pamirštant, kad R.Gavelis tą buvo padaręs Lietuvai tebesant Sovietų Sajungos dalimi, bet, žinoma, tame reportaže ir vakare atrodo, kad R.Gavelio vardas nebuvo paminėtas. Ir tai yra iškalbu, kad ir kaip žiūrėtum.

– "Vilniaus pokeris" buvo ypatingas ne tik dėl istorijos, bet ir dėl novatoriškumo. Kaip manote, ar anuomečiai kritikai, pirmiausia atkreipę dėmesį į pasakojimo pikantiškumą, į tai, kad paliestos anuomet dar uždraustos temos, deramai įvertino romano svarbą lietuvių literatūrai?

– "Vilniaus pokerio" atsiliepimų gausa verta atskiro įdėmaus žvilgsnio, nes tuomečiai mėginimai perskaityti ir įvertinti iš tiesų kitokį, nebūtą lietuvių literatūroje romaną gana plačia amplitude laviravo nuo lūžio lietuvių literatūroje iki šėtono pasaulio sampratų, garsiųjų kaltinimų iki literatūros lygio nepakylančia pornografija, pačiam R.Gaveliui prikišant visokiausius argumentus ad hominem.

Žvelgiant į to meto atsiliepimus akivaizdu, kad laiko išbandymus išlaikė dvi recenzijos – Vytauto Rubavičiaus "Lūžis lietuvių prozoje?" ir Marijaus Šidlausko "Pokeris bažnyčioje". Ir dabar, skaitant šiuos tekstus, apima malonumas suvokiant, kaip tiksliai, lemtingai ir sakytume, toliaregiškai įvertintas ir perskaitytas R.Gavelio "Vilniaus pokeris", puikiai suvokiant jo išskirtinumą lietuvių literatūroje ir tą M.Šidlausko išskirtą faktą, kad "Gavelis parašė baisingai talentingą knygą, kuri negali būti perskaityta tik blogai ar gerai".

Vis dėlto man atrodo, kad iš tiesų tikrąją vietą lietuvių literatūros istorijoje ir literatūros dievų ar demonų panteone R.Gavelis pradeda atrasti tik dabar, kai atsiranda laiko distancija, kai geriau matyti tam tikri lūžiai, literatūros raidos slenksčiai ir kiti laipteliai.

– Kitoks "Vilniaus pokeris" ir dėl struktūros. Analizuodama R.Gavelio romaną vedate paralelę su garsiojo kino meistro Akiros Kurosawos atrastu kinematografijos žanru rašiomonu. Papasakokite apie pastarąjį plačiau.

– A.Kurosawos "Rašiomono" pėdsaką visiškai atsitiktinai sušerlokinau R.Gavelio archyve, viename iš jo laiškų, 1980 m. rašytų geram draugui Levui Raibšteinui. Taip žingsnis po žingsnio besikrapštant paaiškėjo įstabių dalykų. Vienas jų – iš tiesų įdomią ir netikėtą "Vilniaus pokerio" schemą – kiekvienas veikėjas pasakoja skirtingą to paties įvykio versiją – R.Gavelis perėmęs iš 1950 m. sukurto japonų kino meistro A.Kurosawos filmo "Rašiomonas", kurį jis sukūrė pagal du japonų rašytojo Ryūnosuke Akutagawos apsakymus: filmui pavadinimą davusį "Rašiomoną" ir specifinį pasakojimo dėliojimo būdą demonstruojantį "Tankmėje". Taigi, paprastai tariant, galima sakyti, kad rašiomoninis pasakojimas yra skirtingų to paties įvykių versijų dėlionė, neatskleidžiant galutinės ir neginčijamos tiesos. Joje nepatikimas yra ne tik pasakotojas, bet ir veikėjai, nes kiekvienas kalba kitaip. Tad "Vilniaus pokeryje" taip ir lieka neaišku, kas iš tiesų nužudė Lolitą Banytę-Žilinę, kas buvo Vytautas Vargalys, kaip mirė Gediminas Riauba ir pan.

Toks tas rašiomonas – viena vertus, atrodo labai suktas ir sudėtingas, kita vertus – itin gyvenimiškas, nes atkartoja labirintinę žmogaus kalbos ir mąstymo struktūrą. Juk iš tiesų tuos pačius dalykus mes neretai prisimename skirtingai, todėl nenuostabu, kad pastaruoju metu rašiomono sąvoka ir samprata vis labiau ima dominti ir psichologus.

– Kokia R.Gavelio kūryba buvo iki "Vilniaus pokerio", kokia – po jo?

– "Vilniaus pokeris" kartu su tais pačiais 1989 m. dalimis tuometėje "Pergalėje" publikuotu romanu "Jauno žmogaus memuarai" (daug kas tai pamiršta, romaną priskirdami 1991 m., kai jis buvo publikuotas atskira knyga) yra labai aiški riba, dalijanti R.Gavelio kūrybos trajektoriją į novelistinį ir romanistinį etapus. Iki 1989 m. tebuvo išspausdintos trys apsakymų knygos, kurios liudija R.Gavelio formos ir mėginimo atrasti santykio su tradicija ir realistiniu pasaulio vaizdavimu santykį. Po "Vilniaus pokerio" – romanistinis etapas, R.Gavelis ima viešai reikštis kaip apžvalgininkas, visuomenės kritikas. Iš tiesų "Vilniaus pokeris" yra lūžis ta prasme, kad lietuvių literatūroje atsiranda pasaulinės literatūros masto kūrinys, uždegęs žalią šviesą tolesnei R.Gavelio kūrybai, kurioje išsiskleidė tikroji R.Gavelio kvintesencija, neleidusi lietuviams užmigti ant sentimentų ir ašaroto patriotiškumo lapų, nuolat skrodusi visų reiškinių esmes ir jas aštriai analizavusi.

– Kuris R.Gavelio kūrinys jums asmeniškai yra labiausiai prie širdies?

– Labai jau sunkus klausimas, nes, žinot, su ta širdim dalykų būna visokių ir ja ne visada verta pasitikėti… (Juokiasi). Veikiausiai, kaip literatūros tyrėja, turėčiau sakyti, kad visos knygos geros – ir čia tikrai nesumeluočiau, ir rasčiau labai daug argumentų bei kiekvienos išskirtinių bruožų (šypsosi). Tačiau… man labiausiai patinka keli ankstyvieji apsakymai – "Galbūt", "Charono diena". Formos ir struktūros suvaldymo bei raiškos prasme, be abejo, genialusis "Vilniaus pokeris" ir pats linksmiausias R.Gavelio romanas – "Vilniaus džiazas". Dėl linksmojo balagano dirigento Elifonso Džindžerio Sylabos Baknerio personažo. Atrodo, tai buvo tas retas atvejis, kai, skaitydama R.Gavelio tekstus, kvatojau iš visos širdies.

– Jei "Vilniaus pokeriui" būtų suteikta rinkodaros įrankių, jis būtų tapęs tarptautiniu bestseleriu. Ir vis dėlto jis – toli gražu ne vienintelis R.Gavelio kūrinys, o romanas – ne vienintelis žanras, prie kurio prisilietė rašytojas. Apsakymai, novelės – kuo ypatingos jos, kodėl jos priskirtinos mūsų literatūros aukso fondui?

– Todėl, kad jos yra aukso vertės (juokiasi). Todėl, kad jos kuria opoziciją tuometei novelistikai: griežta, aiški struktūra, proto ir logikos, o ne jausmų ir emocijų valdomi veikėjai (be abejo, už tą šaltumą R.Gavelis ne kartą buvo kaltintas įvairiais dalykais, kad jo veikėjai neturi istorinio laiko ir pan.). Iš tiesų R.Gavelio novelistika yra savotiška rašymo laboratorija, kurią skaitant matyti, kaip, ką bandydamas, ką kritikuodamas, ką ryškindamas išsikristalizavo tas tikrasis R.Gavelis.

– "Kūrėjai nuosekliai žudosi savo kūryba. Visi kiti žudo tik laiką" – šiais žodžiais rašytojas palydėjo savo romaną "Septyni savižudybės būdai". Kodėl apskritai jo kūryboje toks stiprus mirties – savanoriškos ir ne – motyvas? Ar tai – kaip mėgstama banaliai sakyti, ankstyvo išėjimo nuojauta, ar mirtis rašytojui buvo tik tiesiog ribinė situacija, padėjusi išnarstyti kūrybos herojų sielas?

– Be abejo, į šitą klausimą turėtų atsakyti pats R.Gavelis, nes mano atsakymas tebus tik debesys ir spėliojimai. Manau, kad kiekvienas kūrėjas, o galiausiai ir paprastas žmogus, norėdamas įdomiai ir intensyviai nugyventi savo gyvenimą, turi jausti mirties, ar, poetiškiau sakant, anapusybės perspektyvą. Mes taip vengiame apie tai mąstyti, nuolat nerdami į gyvenimo sūkurius, kad kartais darosi nejauku, o juk ji visada šalia. Be abejo, nesakau, kad mes turėtume mirtį prisijaukinti, nes tai niekaip neįmanoma, tačiau neturėtume vengti apie ją mąstyti, ir R.Gavelis buvo vienas iš tų retų rašytojų, kuris vertė skaitytoją tą daryti, budino jo sąmonę. Kita vertus, R.Gavelio kūrybos ir mirties paralelės nėra kuo nors išskirtinės žvelgiant į pasaulio literatūrą. Daug tokių lakių ir garsių frazių klajoja pasaulyje, tik R.Gavelis jas pritaikė lietuviškam formatui, kuriame visi svarbiausi istorijos įvykiai yra suvokiami kaip mirties scenarijų raiška, galiausiai pats sovietmetis – kaip marinimo sistema.