– Doc. dr. Vin­cen­tas Vo­bo­le­vi­čius, Niu­jor­ko uni­ver­si­te­to ab­sol­ven­tas, ISM Eko­no­mi­kos ir po­li­ti­kos pro­gra­mos va­do­vas, pa­klaus­tas, kaip dar no­rė­tų pri­si­sta­ty­ti, iš­ta­ria: „Ve­dęs ir tu­ri vai­kų.“ Tai gal jūs ge­ras Elo Ban­džio drau­gas?

– Na, Elas tu­rė­jo tik du vai­kus, o aš – vi­sus ke­tu­ris. Juo­za­pė­liui – dar tik du mė­ne­siai. Pa­sa­ky­čiau, kad esu jau­nas tė­ve­lis, ku­riam jau ei­na 46.

– Ar tie­sa, kad po mo­kyk­los bai­gi­mo net try­li­ka me­tų pra­lei­do­te JAV?

– Tai bu­vo vie­nas iš tų gy­ve­ni­mą kei­čian­čių įvy­kių, kai 1992-ai­siais Lie­tu­vo­je įvy­ko kon­kur­sas, tarp ku­rio lai­mė­to­jų bu­vo ir ma­no var­das. Pen­ki vie­nuo­lik­to­kai bu­vo­me at­rink­ti iš vi­sos Lie­tu­vos, kad ga­lė­tu­me pra­leis­ti me­tus pri­va­čio­se JAV mo­kyk­lo­se. Kon­kur­są, spė­ju, lai­mė­jau dėl to, kad lan­kiau pui­kią Kau­no Jo­no Jab­lons­kio gim­na­zi­ją, ku­rio­je jau nuo pir­mos kla­sės su­stip­rin­tai mo­kė­mės ang­lų kal­bos.

– Ar ga­lė­tu­mė­te api­bend­rin­tai pa­sa­ky­ti, ko­kia šei­mos sam­pra­ta vy­rau­ja už At­lan­to? Juk tur­būt gy­ve­no­te vie­no­je iš ame­ri­kie­čių šei­mų?

– Gy­ve­nau bend­ra­bu­ty­je, ta­čiau bend­ra­vau su dau­gy­be vie­ti­nių šei­mų. La­bai sun­ku api­bend­rin­ti tą ti­piš­ką ame­ri­kie­tiš­ką šei­mą, nes jos mo­de­lis pri­klau­so nuo dau­ge­lio veiks­nių. Aš gy­ve­nau dvie­jo­se skir­tin­go­se kul­tū­ro­se: iš pra­džių – Či­ka­go­je, Pie­tų Ka­ro­li­no­je, vė­liau – Niu­jor­ke. Gal­būt kaip at­sa­ky­mą pa­si­rink­čiau ra­šy­to­jo Le­vo Tols­to­jaus žo­džius, ku­ris sa­kė, kad vi­sos lai­min­gos šei­mos yra lai­min­gos vie­no­dai, o kiek­vie­na ne­lai­min­ga – ne­lai­min­ga sa­vaip. Tad ir Ame­ri­ko­je su­ti­kau dau­gy­bę lai­min­gai su­si­tuo­ku­sių šei­mų, kur du žmo­nės san­tuo­ko­je at­sklei­dė sa­vo es­mi­nį pa­šau­ki­mą. Jiems šei­ma ne­bu­vo tik dar vie­na dė­lio­nės da­lis ša­lia kar­je­ros, ku­riai čia ski­ria­mas mil­ži­niš­kas dė­me­sys. Jei ma­nęs pa­klaus­tu­mė­te, kas aš esu, at­sa­ky­čiau: esu žmo­gus, ka­ta­li­kas, tė­vas, o tik pa­skui – tam tik­ros pro­fe­si­jos at­sto­vas. Jei tą pa­tį klau­si­mą už­duo­tu­mė­te ame­ri­kie­čiui, iš­syk iš­girs­tu­mė­te konk­re­tų at­sa­ky­mą iš pro­fe­si­nės sri­ties, t.y. in­ži­nie­rius, dak­ta­ras, mo­ky­to­jas ir pan. Anot jų men­ta­li­te­to, su žmo­gu­mi, ku­ris ne­puo­se­lė­ja kar­je­ros,  kaž­kas mo­ra­liš­kai ne­ge­rai. Ypač tai ryš­ku Niu­jor­ke. Pa­ži­no­jau vie­ną mo­te­rį, ku­rios duk­re­lė pir­muo­sius žo­džius iš­ta­rė po­rtu­ga­liš­kai, nes sa­vo auk­lę iš Bra­zi­li­jos ma­tė daž­niau nei daug dir­ban­čią mo­ti­ną. Aiš­ku, čia jau la­bai ekst­re­ma­lus pa­vyz­dys. Be­je, ir Lie­tu­vo­je, pa­nar­šęs po so­cia­li­nę me­di­ją, kur tik­rai daug dė­me­sio ski­ria­ma kar­je­rai, da­ly­va­vi­mui svar­biuo­se va­ka­rė­liuo­se su svar­biais žmo­nė­mis, vis daž­niau pa­jun­tu tar­si ko­kį Niu­jor­ko ai­dą.

Jei ma­nęs pa­klaus­tu­mė­te, kas aš esu, at­sa­ky­čiau: esu žmo­gus, ka­ta­li­kas, tė­vas, o tik pa­skui – tam tik­ros pro­fe­si­jos at­sto­vas.

– Ar rim­tų žmo­nių rim­tuo­se su­si­ti­ki­muo­se ne­si­jau­čia­te bal­ta var­na, sa­ky­da­mas, kad ne vers­las, o šei­ma yra svar­biau­sias jū­sų pa­šau­ki­mas?

– At­sa­ky­da­mas į šį klau­si­mą no­rė­čiau, vi­sų pir­ma, pa­si­džiaug­ti sa­vo dar­bo­vie­te – ISM Va­dy­bos ir eko­no­mi­kos uni­ver­si­te­tu, kur tei­gia­mai žiū­ri­ma į šei­mą. Pri­si­pa­žin­siu, kad mes su ke­tu­rio­mis at­ža­lo­mis iš­si­ver­žė­me į prie­kį, bet tri­vai­kių šei­mų čia tik­rai daug. Vi­sai ne­se­niai sa­viš­kiams par­ne­šiau la­bai gra­žių nau­ja­me­čių do­va­nė­lių, skir­tų dar­buo­to­jų vai­kams. Aiš­ku, kad už dyką nie­kas čia duo­nos ne­val­go – sten­gia­mės vi­si, ta­čiau la­bai svar­bus yra ko­lek­ty­vo po­žiū­ris ir jaus­mas, kad ta­ve su­pran­ta, pa­lai­ko. Tai­gi, ar aš jau­čiuo­si bal­ta var­na? Tik­rai ne.

– Po­kal­bio pra­džio­je pri­si­sta­tė­te kaip jau­nas tė­ve­lis, ku­riam jau ne­ma­žai me­tų. Gal ži­no­te at­sa­ky­mą, ko­dėl šiuo­lai­ki­niai jau­ni žmo­nės mie­liau au­gi­na šu­nis, ka­tes, bet ne­sku­ba au­gin­ti vai­kų?

– Svar­biau­sia prie­žas­tis, ma­nau, yra tai, kad jau­ni žmo­nės ne­sku­ba tuok­tis. Jei ne­tu­ri sta­bi­lios ap­lin­kos, na­tū­ra­lu, kad ne­puo­la strim­gal­viais pla­nuo­ti vai­kų. Jau­ni žmo­nės pir­miau no­ri pa­da­ry­ti kar­je­rą, su­si­kur­ti fi­nan­si­nį pa­grin­dą, o tik pa­skui gal­vo­ti apie vai­kus. Jie ne­no­ri pa­lik­ti dar­bo ap­lin­kos sa­vo pro­duk­ty­viau­siais jau­nys­tės me­tais. De­ja, ape­ti­tas au­ga be­val­gant. Dėl to pri­stab­dy­ti kar­je­rą tam­pa sun­ku net ir su­si­kū­rus fi­nan­si­nį pa­grin­dą. Vei­kia ir so­cia­li­nės prie­žas­tys, nor­mos, kiek vai­kų tu­rė­ti at­seit yra nor­ma­lu, o kiek ne. Čia la­bai svar­bus ti­kė­ji­mas. Tar­kim, tarp mū­sų, ti­kin­čių­jų šei­mų, yra moks­lų dak­ta­rų, pui­kių sa­vo sri­ties pro­fe­sio­na­lų, ku­riems vis tiek svar­biau­sia yra šei­ma, o ne kar­je­ra. Štai ko­dėl ma­nau, kad bū­tent ti­kė­ji­me sly­pi ga­li­my­bė pa­ge­rin­ti lie­tu­vių de­mog­ra­fi­nę pa­dė­tį.

Požiūris: pasak V. Vobolevičiaus, labai svarbią vietą šeimos gyvenime užima tikėjimas. I. ir V. Vobolevičių asmeninio archyvo nuotr.

– Jū­sų žmo­na Ing­ri­da (36 me­tų) yra lie­tu­vių fi­lo­lo­gė, šiuo me­tu – vai­ku­čių au­gi­ni­mo ato­sto­go­se, ku­rios tę­sia­si jau…

I.V.: ... Be­veik de­šimt me­tų. Ka­dan­gi di­džią­ją lai­ko da­lį uži­ma vai­ku­čių prie­žiū­ra, šiuo me­tu ma­no dar­bas yra bū­ti ma­ma. Vy­riau­siam Jo­nui – aštuoneri su pu­se. Pau­li­nai – penkeri su pu­se­le. Mū­sų vai­kai iš­ties la­bai įdo­miai gi­mę: du – ge­gu­žę, du – spa­lį. Tuodu ru­de­ni­niai – mū­sų jau­nė­liai Emi­li­ja (trejų me­tų) ir Juo­za­pas (dviejų mė­ne­sių). Pau­li­na su Emi­li­ja lan­ko ka­ta­li­kiš­ką „Švie­sos“ dar­že­lį-mo­kyk­lą, o Jo­nu­kas yra Kau­no Ber­nar­do Braz­džio­nio mo­kyk­los ant­ro­kas. Se­ne­liai va­di­na jį se­na gal­va. Su ang­lų kal­bos mo­ky­to­ja sū­ne­lis ne­se­niai dis­ku­ta­vo, kaip el­gė­si KGB Lie­tu­vo­je po karo… Jam pa­tin­ka rim­tos te­mos.

– Ar tu­rė­jo­te lai­ko pa­si­džiaug­ti vie­nas ki­tu, o gal iš­syk po ves­tu­vių ėmė skris­ti gand­rai? Gal pa­tys esa­te ki­lę iš gau­sių šei­mų, kad už­si­pra­šė­te Die­vu­lio net ke­tu­rių vai­ke­lių?

V.V.: Ne­sa­me iš dau­gia­vai­kių šei­mų, vei­kiau – prie­šin­gai. Aš vien­tur­tis, žmo­na tu­ri se­se­rį. Iš pra­džių pla­na­vo­me bent tris, kad ne­bū­tų liūd­na, o pa­skui Die­vas do­va­no­jo dar. Iš­si­laks­ty­ti lai­ko ir­gi tu­rė­jo­me – vi­sus pu­sant­rų me­tų, kiek drau­ga­vo­me. Už­te­ko ir bai­da­rėms, ir dvi­ra­čių žy­giams, ir toms ro­man­tiš­koms aki­mir­koms dvie­se. Bet jau kai su­si­tuo­kė­me, rim­tai ėmė­mės vy­ro ir žmo­nos pa­rei­gų.

I.V.: Po ves­tu­vių vai­ku­čiai gi­mė vie­nas po ki­to. La­bai jų lau­kė­me. Ir tik­rai ne­tu­rė­jo­me no­ro, kad štai su­si­tuok­si­me, tuo­met dar pa­gy­ven­si­me sau, o pa­skui jau pla­nuo­si­me vai­kus. Ne. Kai su­si­tuo­kė­me, jau bu­vo­me vi­siš­kai su­bren­dę šei­mai ir ėmė­mės tė­vų pa­rei­gų at­sa­kin­gai.

Turtas: auksiniais antrankiais juokais savo keturis vaikučius vadinantys I. ir V.Vobolevičiai dar neapsisprendę, ar Dievulio prašys penktojo. I. ir V. Vobolevičių asmeninio archyvo nuotr.

– Daž­nai šei­mų psi­cho­lo­gai, kvies­da­mi po­ras į sa­vo ren­gia­mus se­mi­na­rus, vi­lio­ja jas rek­la­mi­niais šū­kiais: kaip san­tuo­ko­je iš­lik­ti sa­vi­mi, kaip su­gy­ven­ti, kai du žmo­nės to­kie skir­tin­gi. Ne­sa­te psi­cho­lo­gai, bet gal jau ži­no­te at­sa­ky­mą?

V.V.: Kaž­ka­da iš Iz­rae­lio pas mus į sve­čius bu­vo at­vy­ku­si bi­čiu­lių po­ra, jau nu­gy­ve­nu­si san­tuo­ko­je dau­gy­bę me­tų. Kai mo­ters pa­klau­siau, ar nie­ka­da gy­ve­ni­me jai ne­bu­vo šo­vu­si min­tis skir­tis, ji tik šyp­te­lė­jo ir at­sa­kė anek­do­tu: „Skir­tis tik­rai ne, bet nu­žu­dy­ti jį – o taip!“ Kai ei­ni į san­tuo­ką kaip į san­do­rą tarp vy­ro ir žmo­nos, ma­tant Die­vui, vi­siš­kai at­krin­ta sky­ry­bų klau­si­mas. Bū­na mo­men­tų, kai imie­si už gal­vos ir klau­si sa­vęs: o, var­ge! Ką aš pa­da­riau?! Bet ži­no­da­mas, kad vis tiek ne­si­skir­si, tu pra­de­di gy­ve­ni­mą su tik­ru žmo­gu­mi, o ne tuo pa­gra­žin­tu, ku­rį pa­ži­no­jai iki ves­tu­vių. Praei­na kaž­kiek me­tų ir ne­ju­čia pa­ma­tai, kad da­ly­kai, ku­rie iš pra­džių la­bai er­zi­no, da­bar yra ma­žiau reikš­min­gi. Imi jų ne­pas­te­bė­ti, nes ir pa­ts pa­ma­žu kei­tie­si.

– Ir tuo­met šei­mą už­val­do idi­liš­ka kas­die­ny­bė. Bet ar ji įma­no­ma, tu­rint  tiek vai­ku­čių?

V.V.: Ma­no am­ži­na­til­sį mo­čiu­tės se­suo bu­vo su­gal­vo­ju­si pui­kią fra­zę apie vai­kų au­gi­ni­mą. Ji vai­kus vadino… auk­si­niais ant­ran­kiais. Iš tie­sų jie la­bai pa­kei­čia gy­ve­ni­mą, bet tuo gra­žiuo­ju kam­pu. Na, neiš­va­žiuo­ji į Bar­se­lo­ną, bet nu­va­žiuo­ji į Pa­ne­mu­nės ši­lą pa­le­sin­ti an­čių. Ir kai ma­tai, ko­kį ma­lo­nu­mą tai su­tei­kia ta­vo vai­kams, pa­mirš­ti vi­sas bar­se­lo­nas. Bet čia jau kal­ba­me apie ro­man­tiš­ką­ją šei­mi­nio gy­ve­ni­mo pu­sę. Kas­die­ny­bė­je vis­ko bū­na. Daž­niau­siai kaž­kas iš­li­pa iš lo­vos ry­te ne ta ko­ja ir šau­kia: „Nei­siu į dar­že­lį!“ Tuo­met pra­si­de­da de­ry­bos ir vi­so­kios įma­no­mos tak­ti­kos (juo­kia­si).

– Šne­ka­te, lyg tu­rė­tu­mė­te lai­ko da­ly­vau­ti to­je kas­die­nė­je ru­ti­no­je, ku­riai, spė­ju, la­biau va­do­vau­ja žmo­na. ISM Eko­no­mi­kos ir po­li­ti­kos pro­gra­mos va­do­vas ri­ša­si kak­la­raiš­tį, šo­ka į dar­bi­nį kos­tiu­mą ir le­kia po­li­ti­kuo­ti į ISM (iro­ni­zuo­ju, ži­no­ma).

I.V.: Ši­ta kri­ti­ka ma­no vy­rui netinka… Jei yra pa­sau­ly­je to­bu­las tė­tis, vy­ras, tai mū­sų Vin­cen­tas. Pa­ti­kė­ki­te, nors jo dar­bo krū­vis iš­ties la­bai di­de­lis, tė­tis su vai­kais lai­ko pra­lei­džia daug. Jis kaž­kaip mo­ka grį­žęs iš dar­bo sa­vo rū­pes­čius pa­lik­ti už du­rų ir per­si­jung­ti į tė­ve­lio re­ži­mą. Tai di­džiu­lė pa­gal­ba man, nes va­ka­rop jau­čiuos emo­ciš­kai iš­sunk­ta. Va­di­nu juos ma­žu­čiais, dė­me­sio iš­troš­ku­siais ryk­liu­kais, ku­rių kiek­vie­nas tem­pia ma­mą į sa­ve.

V.V.: Mū­sų na­mų dar­bo krū­vis kei­čia­si pri­klau­so­mai nuo me­tų lai­ko. Kol ne­bu­vo gi­męs Juo­za­pė­lis, Jo­nas išei­da­vo į mo­kyk­lą, Pau­ly­tė – į dar­že­lį, o na­muo­se lik­da­vo vie­nin­te­lė Emi­li­ja. At­si­ra­dus Juo­za­pė­liui, si­tua­ci­ja pa­si­kei­tė. O jei, ne­duok Die­ve, pra­si­dė­tų ka­ran­ti­nas ir vi­si vai­kai su­gu­žė­tų į na­mus, vėl bū­tų ki­to­kia tvar­ka (pa­na­šiai, kaip jiems ser­gant). Žmo­na tei­sy­bę pa­sa­kė, kad aš daž­nai na­muo­se at­lie­ku vai­kų dis­nei­len­do vaid­me­nį ir lei­džiu jai pail­sė­ti. Tu­riu net tam tik­rą su­tar­ti­nį bel­di­mą į du­ris, ku­rį iš­gir­dę vai­kai su­le­kia į laip­ti­nę, ir žai­di­mai pra­si­de­da. Tik­rai su­pran­tu Ing­ri­dą, ku­riai ten­ka ne tik ma­mos vaid­muo, bet ir ga­min­ti mais­tą, skalb­ti dra­bu­žius, paim­ti vai­kus iš mo­kyk­los, nu­vež­ti juos į bū­re­lius ir kt.

– Tur­būt šiais lai­kais dar­bų į vy­riš­kus ir mo­te­riš­kus jau nie­kas ne­bes­kirs­to?

V.V.: Nuo ma­žu­mės ma­ne ma­ma mo­kė, kad ge­ras vy­ras tu­ri mo­kė­ti pa­da­ry­ti mo­te­riš­kus dar­bus. Kai ku­rie dar­bai yra gry­nai ma­no – rū­šiuo­ti šiukš­les, jas iš­neš­ti, plau­ti in­dus (nors skam­ba la­bai mo­te­riš­kai), ruoš­ti kai ku­riuos pa­tie­ka­lus. Bet va­ly­ti dul­kes man ne­tin­ka. Kai dar gy­ve­nau Ame­ri­ko­je ir kaž­kas pa­sa­kė, kad ne­va­lau dul­kių, aš ant dul­ki­no te­le­vi­zo­riaus nu­pie­šiau be­si­šyp­san­tį vei­du­ką ir pa­sa­kiau, kad va­ly­ti  dul­kes yra gy­ve­ni­mo švais­ty­mas. Ka­dan­gi Ing­ri­da ma­no ki­taip – ji jas va­lo. Koks dar­bas ne­mie­las abiem? Hmm… Tik­rai abu ne­mėgs­ta­me ra­gin­ti vai­kų, kad jie su­si­tvar­ky­tų sa­vo žais­lus. Sce­na­ri­jus pa­pras­tai kar­to­ja­si. Ing­ri­da pa­pra­šo, jie ne­klau­so, ta­da įsi­trau­kiu aš, ku­rio bal­sas sto­res­nis ir grės­min­ges­nis (juo­kia­si).

Na, neiš­va­žiuo­ji į Bar­se­lo­ną, bet nu­va­žiuo­ji į Pa­ne­mu­nės ši­lą pa­le­sin­ti an­čių. Ir kai ma­tai, ko­kį ma­lo­nu­mą tai su­tei­kia ta­vo vai­kams, pa­mirš­ti vi­sas bar­se­lo­nas.

– Kuo re­mia­si jū­sų tė­viš­kas auk­lė­ji­mas – kny­go­mis apie vai­kų psi­cho­lo­gi­ją, tė­vų, se­ne­lių pa­vyz­džiu, o gal tie­siog šir­dies kal­ba?

V.V.: Daž­nai psi­cho­lo­gų straips­niuo­se bū­na pri­ra­šy­ta daug gra­žių da­ly­kų, ku­rie sun­kiai įgy­ven­di­na­mi pra­kti­ko­je. Tar­kim, vai­kas tu­ri mo­ky­tis dėl to, kad jam įdo­mu, o ne dėl to, kad jam pa­ža­dė­tas kaž­koks at­ly­gis už moks­lą. Skam­ba gra­žiai. O kas, jei kaž­koks svar­bus da­ly­kas jo ab­so­liu­čiai ne­do­mi­na?! Tuo­met ten­ka im­tis pa­ties su­gal­vo­tų tak­ti­kų: „Kai pa­da­ry­si tą ir tą, gau­si pa­žais­ti sa­vo mėgs­ta­mą te­le­fo­no žai­di­mą!“ O dėl bend­ra­vi­mo su vai­ku? Ma­no tė­vai vi­sa­da ak­cen­ta­vo, kad su vai­ku rei­kia bend­rau­ti pa­gar­biai, kaip su sau ly­giu, t.y. jei da­vei pa­ža­dą – iš­te­sėk, jei klau­sia – nuo­dug­niai paaiš­kink. Kar­tais Ing­ri­da pyks­ta, kad ati­mu iš vai­kų vai­kys­tę kal­bė­da­mas su jais apie pa­sau­lio ten­den­ci­jas ir pan. Bet jei Jo­nas do­mi­si, tai su­gu­lę va­ka­re prieš mie­gą mes vie­toj pa­sa­kos dis­ku­tuo­ja­me apie tai. Tą pa­tį da­ry­da­vo ir ma­no tė­vai.

– Šiuo­lai­ki­nės mo­te­rys ver­žia­si da­ry­ti kar­je­rą, o su­kū­ru­sios šei­mą  plė­šo­si tarp pa­rei­gų ir na­mų. Ar jūs, Ing­ri­da, mo­ti­nys­tę prii­ma­te ra­miai ir ne­stre­suo­ja­te, kad gy­ve­ni­me kaž­ko ne­spė­si­te – tar­kim, ap­si­gin­ti dak­ta­ro di­ser­ta­ci­jos ar pa­ra­šy­ti ku­li­na­ri­nio be­stse­le­rio?

I.V.:– Iš pra­džių tu­rė­jau su­tar­ti su sa­vi­mi, kad, gi­mus vai­kui, gy­ve­ni­mas pa­si­keis kar­di­na­liai. Vai­kams paau­gus ir at­si­ra­dus tru­pu­tį lais­vo lai­ko, ėmiau mąs­ty­ti, ką no­rė­čiau veik­ti. Bet šiuo me­tu, lai­ky­da­ma ant ran­kų ma­žą­jį Juo­za­pė­lį, ga­liu pa­liu­dy­ti, kad gy­ve­nu lai­min­giau­sią sa­vo gy­ve­ni­mo va­rian­tą. Gal pa­si­ro­dy­siu ne­ma­din­ga, bet nie­ka­da ne­tu­rė­jau tiks­lo pa­da­ry­ti stul­bi­nan­čios kar­je­ros. Pag­rin­di­nis ma­no tiks­las vi­suo­met bu­vo šei­ma. Tie­sa, bu­vau pra­dė­ju­si mo­ky­tis tink­la­raš­čių pro­gra­ma­vi­mo, bet gi­mus Juo­za­pė­liui te­ko ku­riam lai­kui ati­dė­ti pa­mo­kas. Vis dėl­to sa­kau, kad ne­su au­ka, o la­bai lai­min­gas žmo­gus, tu­rin­tis nuo­sta­bią ga­li­my­bę bū­ti ma­ma!

Tandemas: vyresnėliai Jonas ir Paulina – didieji Astridos Lindgren kūrybos gerbėjai. I. ir V. Vobolevičių asmeninio archyvo nuotr.

– Jums, Vin­cen­tai, la­bai pa­si­se­kė: Ing­ri­da – su­per­ma­my­tė iš pri­gim­ties. Ar su­tik­tu­mė­te iš­leis­ti ją sa­vait­ga­liui pail­sė­ti ir pa­si­lik­ti vie­nas su ke­tu­riais vai­kais?

V.V.: O ką – kai žmo­na iš­va­žia­vo gim­dy­ti ket­vir­to, aš su tri­mis li­kau na­muo­se (kva­to­ja­si). Bet jei rim­tai, mums nė­ra po­rei­kio kaž­kur iš­vyk­ti po vie­ną. Vis tiek pa­skui min­ti­mis, šir­di­mi esa­me kar­tu. Ži­no­ma, jei jau Ing­ri­da už­si­no­rė­tų pa­siim­ti lais­vą sa­vait­ga­lį, ma­nau, ir vie­nas su­si­do­ro­čiau –įves­čiau ko­kią links­mą tvar­ką ir vi­si sma­giai pa­šėl­tu­me.

I.V.: Pri­si­mi­niau is­to­ri­ją apie saus­kel­nių kei­ti­mą, nes kai gi­mė Jo­nu­kas, abiem bu­vo bai­su jį im­ti ant ran­kų, o kur dar čia saus­kel­nes keis­ti... Vin­cen­tas pir­mas ėmė­si ini­cia­ty­vos. Vy­ras did­vy­riš­kai kei­tė jas tol (nors ran­kos pa­čiam dre­bė­jo), kol aš įsi­drą­si­nau ir ne­ju­čia nu­ša­li­nau jį nuo šių pa­rei­gų.

– Ar jū­sų gau­si šei­ma tu­ri ko­kių nors sma­gių kas­die­nių ri­tua­lų?

V.V.: O kaip­gi! Ry­tą pra­de­da­me mal­da, va­ka­rą ir­gi bai­gia­me bend­ra mal­da. Sek­ma­die­niais da­ly­vau­jame šv.Mi­šio­se. Vi­sai ne­se­niai mū­sų Pau­ly­tė įdie­gė dar vie­ną mal­de­lę prieš val­gį, ku­rią iš­mo­ko „Švie­sos“ mo­kyk­lo­je. Mie­lai ją kal­ba­me vi­si. Kaip ir val­gy­ti sė­da­mės vi­si drau­ge. Daž­nai vai­kai no­ri, pa­grie­bę ko­kį su­muš­ti­nį, bėg­ti nuo sta­lo, bet sten­gia­mės už­kirs­ti tam ke­lią. Va­ka­rais ski­ria­me lai­ko gra­žiems, pra­smin­giems fil­mu­kams žiū­rė­ti, ku­riuos anks­čiau pa­rink­da­vo­me mes su žmo­na, bet da­bar jau vy­res­nie­ji, iš­siug­dę sko­nį, pa­tys va­do­vau­ja pro­ce­sui. Dar vie­nas ma­lo­nus ri­tua­las – kny­ge­lių skai­ty­mas prieš mie­gą. Šiuo me­tu vai­kai be ga­lo ža­vi­si Ast­ri­dos Lindg­ren kū­ry­ba.

V. Vobolevičius per komisijos posėdį antradienį savo sprendimą aiškino šeimos pagausėjimu – prieš pusantro mėnesio susilaukė trečio vaiko.

„Reikalingas įsitraukimas šeimoje gerokai padidėjo, todėl prasidedant rinkimų maratonui nusprendžiau, kad šiuo metu man nebūtų teisinga likti pirmininkės pavaduotojo pareigose, nes negalėsiu atsidėti tiek, kiek pirmininko pavaduotojui reikia įsitraukti į darbą“, – sakė V. Vobolevičius.

Pirmininkės pavaduotojo pareigas jis palieka nuo kitų metų sausio 1 dienos, bet VRK nariu toliau dirbs.

VTEK vertino kelis opozicinių frakcijų pranešimus, kuriuose teigiama, jog VRK vadovė L. Matjošaitytė turėjo nušalinti du VRK narius – V. Vobolevičių bei Jonę Valčiukonę nuo interesų konfliktą jiems keliančių klausimų.

Parlamentarai nurodė, kad V. Vobolevičius yra viešosios įstaigos „Laisvos visuomenės institutas“ (LVI) valdybos pirmininkas, o šio instituto direktorė – Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjungos (LVŽS) tarybos narės Agnės Širinskienės padėjėja-sekretorė. Opozicija kėlė klausimą, ar V. Vobolevičius nenusižengė teisės aktams, VRK spręsdamas klausimus dėl LVŽS ir jos pirmininko Ramūno Karbauskio, nenusižengė įstatymams.

VTEK konstatavo,  kad V. Vobolevičius yra deklaravęs savo ryšį su LVI, tačiau jam nekyla pareiga deklaruoti visus LVI dirbančius asmenis. Be to, VTEK konstatavo, kad LVI direktorė „nelaikytina V. Voboleivičiaus privačiu interesu“

„Šiuo atveju nėra pakankamo pagrindo teigti, kad V. Vobolevičius gali būti šališkas dalyvaudamas sprendžiant su A. Širinskiene, LVŽS bei R. Karbauskiu susijusius klausimus. Taip pat VTEK neturi pagrindo teigti, kad L. Matjošaitytė privalėjo nušalinti V. Vobolevičių nuo klausimų, susijusių su LVŽS, A. Širinskiene bei R. Karbauskiu“, – nurodoma pranešime.

Vis dėlto komisija aiškinsis, kodėl V. Vobolevičius nedeklaravo savo pareigų Lietuvos radijo ir televizijos komisijoje.

Opozicija taip pat kėlė klausimą dėl V. Vobolevičiaus veiklos 2016-aisiais vykusiuose parlamentaro Manto Adomėno įsteigto „Demokratinės politikos instituto“ renginiuose – juose VRK narys dalyvavo kaip lektorius. Anot pranešimo, likus kelioms dienoms iki Seimo rinkimų V. Vobolevičius interviu, publikuotame M. Adomėno svetainėje, prognozavo, jog rinkimus laimės būtent M. Adomėnas.

VTEK teiga, kad dalyvavimas renginiuose savaime nekelia interesų konflikto, be to, 2016-aisiais V. Vobolevičius dar nebuvo VRK nariu, o renginiuose galėjo dalyvauti kaip politologas.

Komisija šiuo metu atlieka tyrimus dėl VRK narių – J. Valčiukienės ir Aistės Žilinskienės – elgesio joms galbūt netinkamai deklaruojant privačius interesus.

 V. Vobolevičius BNS teigė tokį sprendimą priėmęs dėl iškeltų sąsajų su Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjunga (LŽVS), nors pats ryšius kategoriškai neigia.

„Kategoriškai neigdamas bet kokius ryšius su „valstiečiais“, darbo grupės ir VRK pajėgumo dirbti labui atsistatydinau, o tada buvo išvis tragikomiškas momentas, kai niekas nesutiko tapti pirmininku“, – BNS penktadienį sakė V. Vobolevičius.

„Vakar gavau skambutį iš „15min“ ir supratau, kad greičiausiai bus labai nekomplimentinis straipsnis, mane bandantis sieti nepagrįstai su „valstiečiais“, ir tokiu būdu tas straipsnis galėtų kompromituoti mane kaip darbo grupės vadovą ir visos darbo grupės išvadas“, – situaciją aiškino V. Vobolevičius.

Minimoje portalo „15min“ publikacijoje nurodoma, kad V. Vobolevičius yra viešosios įstaigos „Laisvos visuomenės institutas“ steigėjas ir valdybos pirmininkas, o instituto vadovės, tiek dabartinė Salomėja Fernandez Montojo, tiek buvusi Kristina Zamarytė Sakavičienė, yra Seimo narės „valstietės“ Agnės Širinskienės padėjėjos. Taip pat teigiama, kad V. Vobolevičius padėjo „valstiečiams“ rengti rinkimų programą.

V. Vobolevičius sakė susitikęs su „valstiečių“ vadovu Ramūnu Karbauskiu bei partijos atstovais Tomu Tomilinu ir Eugenijumi Jovaiša bei diskutavęs, kaip „valstiečių“ keliamas darnos idėjas „padaryti nuosekliomis politinės filosofijos kontekste“, tačiau teigė tai buvus tik pokalbį, pačios programos jis nerengęs.

„Būtent mano indėlis kalbantis su R. Karbauskiu, T. Tomilinu, E. Jovaiša apie tai, kas tos darnos, kokiu kampu būtų galima jas sieti su politine filosofija“, – sakė VRK atstovas.

Vyriausiosios rinkimų komisijos pirmininkė Laura Matjošaitytė penktadienį žurnalistams Seime teigė neturinti priežasčių abejoti V. Vobolevičiaus nešališkumu.

„Kiekvienas VRK narys yra laisvas apsispręsti, ar jam gresia viešųjų ir privačių interesų konfliktas, kokios aplinkybės gali tai lemti. (...) Komisijos narys V. Vobolevičius buvo paskirtas ir deleguotas prezidentės, man dėl jo nešališkumo nekyla jokių klausimų. Šiai dienai aš neturiu priežasčių teigti,kad jis galėtų priimti LŽVS šališkus, palankius sprendimus“, – sakė L. Matjošaitytė.

Pati VRK vadovė yra kritikuojama, kai perėmusi vadovavimą komisijai praėjusių metų birželį neteikė svarstyti ankstesnės kadencijos VRK darbo grupės parengtos išvados dėl „valstiečių“.

VRK darbo grupės išvadoje dėl „Agrokoncerno“ paramos renginiams, serialui „Naisių vasara“ nebuvo nustatyta rinkimų įstatymų pažeidimų, tačiau siūlyta kreiptis į Valstybinę mokesčių inspekciją dėl galimų mokesčių įstatymų pažeidimų skiriant paramą. VRK darbo grupė suskaičiavo, kad su R. Karbauskiu susijusiems renginiams 2013–2016 metais „Agrokoncernas“ galėjo išleisti per milijoną eurų.

Liberalų sąjūdis taip pat kreipėsi į Vyriausiąją tarnybinės etikos komisiją dėl V. Vobolevičiaus, teigdami, kad jis turėjo nusišalinti nuo klausimų, susijusių su konservatoriais, nes pats yra buvęs jų renginių lektoriumi.

V. Vobolevičius ketvirtadienį VRK posėdyje patvirtino dalyvavęs konservatorių renginiuose, tačiau sakė, kad tai nėra pagrindas nusišalinti, nes už paskaitas nėra gavęs atlygio, nebuvo pasirašęs sutarčių, o kaip politologas jis yra dalyvavęs daugelyje politinių renginių, turi daug kontaktų su politikais.

Liberalai tvirtina, kad galimus kampanijų finansavimo pažeidimus tiriančios VRK darbo grupės vadovas V. Vobolevičius turėjo nusišalinti nuo klausimų, susijusių su konservatoriais, nes pats yra buvęs jų renginių lektoriumi.

V. Vobolevičius ketvirtadienį VRK posėdyje patvirtino dalyvavęs konservatorių renginiuose, tačiau sakė, kad tai nėra pagrindas nusišalinti, nes už paskaitas nėra gavęs atlygio, nebuvo pasirašęs sutarčių, o kaip politologas jis yra dalyvavęs daugelyje politinių renginių, turi daug kontaktų su politikais.

„Aš esu politologas ir aš skaitau pranešimus, kur mane kviečia. Taip, aš skaičiau paskaitą Manto Adomėno „jaunųjų vanagų“ mokymuose, už tą paskaitą nesu gavęs jokio atlyginimo, man buvo įdomu susitikti su dešiniosios minties atstovais“, – sakė V. Vobolevičius.

„Manęs nesiejo finansiniai ar sutartiniai įsipareigojimai, todėl nemanau, kad mano kaip politologo ryšiai su politinių partijų atstovais kaip nors mane diskredituoja šio tyrimo atveju“, – teigė VRK pirmininkės pavaduotojas.

VRK ketvirtadienį svarsto konservatorių surengtus mokymus, kuriuos jiems padėjo organizuoti Demokratinės politikos institutas (DPI). V. Vobolevičiaus vadovaujama darbo grupė teikia išvadą, kad „nėra pagrindo konstatuoti, kad Tėvynės sąjunga-Lietuvos krikščionys demokratai nesilaikė ir pažeidė Politinių partijų įstatymo nuostatas dėl politinių partijų finansavimo“.

„Aš irgi manau, kad konservatoriai nieko nepažeidė. Partijų mokymai kartu su NVO yra dešimtmetė partijų tradicija. Tačiau praėjusių metų pabaigoje to paties V. Vobolevičiaus darbo grupė tyrė Taikomosios politikos instituto surengtus mokymus Liberalų sąjūdžio nariams, už kuriuos V. Vobolevičius išvadose pasiūlė 12 mėnesių atimti valstybės dotaciją“, – ketvirtadienį paskelbtame pareiškime situacija piktinasi liberalų vadovas Eugenijus Gentvilas.

„Sunku suprasti tokius dvigubus V. Vobolevičiaus vertinimus, nes nesuprantame, kuo skiriasi liberalams ir konservatoriams surengti mokymai“, – pridūrė jis.

Liberalai teigia, kad VRK pirmininkės pavaduotojas V. Vobolevičius pats dalyvavo projekto „Politinė akademija“ renginiuose 2016 metų vasarį. „Iš viešai prieinamų nuotraukų internete galima spręsti, kad jis buvo lektorius. Konservatorius, DPI steigėjas M. Adomėnas viešino nuotraukas iš renginio su prierašu „Dar vienas savaitgalis, dar viena akademija“. Nuotraukose – V. Vobolevičius, vienoje nuotraukoje matomas ir jis, ir M. Adomėnas“, – savo kreipimąsi į VTEK argumentuoja liberalai.

VRK pirmininkės pavaduotojas taip pat dalyvavo 2016 metų gruodį vykusioje konferencijoje Seime, kurios vienas iš organizatorių buvo tas pats DPI. Konferencijoje V. Vobolevičius skaitė pranešimą „Ar bendrojo gėrio sąvoka grįsta demokratija gali veikti geriau nei liberali demokratija?“.

„Valstybės pareigūnas V. Vobolevičius turėjo deklaruoti savo sąsajas su DPI ir nusišalinti nuo tyrimo bei balsavimų komisijoje. Tokį V. Vobolevičiaus elgesį turėjo užtikrinti ir komisijos pirmininkė L. Matjošaitytė. Todėl dėl šių dviejų pareigūnų liberalai kreipiasi į Vyriausiąją tarnybinę etikos komisiją“, – sako E. Gentvilas.

Beveik 50 proc. į Vokietiją atvykstančių pabėgėlių yra iš Sirijos – vienos kultūringiausių, labiausiai išsilavinusių Artimųjų Rytų šalių, todėl šiuos pabėgėlius būtų nesunku integruoti, jie pagelbėtų sprendžiant demografines problemas. Taip LRT.lt sako ISM universiteto ekonomikos ir politikos studijų programos vadovas Vincentas Vobolevičius.

Vokietija šiemet ruošiasi priimti 800 tūkst. prieglobsčio prašytojų – keturis kartus daugiau nei 2014 metais ir daugiau nei bet kuri kita ES šalis.

„Šalys narės privalo pasidalinti atsakomybę, priimti prieglobsčio prašytojus“, – Vokietijos kanclerė Angela Merkel kalbėjo užsienio žurnalistams Berlyne. Labai padaugėjus nusikaltimų iš neapykantos ir išpuolių prieš pabėgėlių centrus Vokietijoje, ji pažadėjo, kad „visa įstatymo galia“ bus taikoma tiems, kurie įžeidinėja, užpuldinėja atvykėlius arba padeginėja jų centrus.

Naujienų portalo LRT.lt kalbinti politologai teigia, kad ne tik Vokietija gali būti naudinga pabėgėliams, bet ir šie jai, bei atkleidžia pagrindines tokio A. Merkel svetingumo priežastis.

Kitaip elgtis neleidžia istorinė praeitis

Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto (VU TSPMI) dėstytojas politologas Tomas Janeliūnas pažymi, kad, priešingai nei kitų šalių politikams, kurių retorikoje esama nacionalistinio ar netgi ksenofobinio atspalvio, Vokietijoje bet kuriai rimtesnei partijai tokios nacionalistinės nuotaikos būtų pražūtingos.

„Bet kas, kas primintų didesnį nacionalizmą, sulauktų didžiulio pasmerkimo ne tik Vokietijoje, labai jautriai sureaguotų ir kitos šalys. Todėl A. Merkel turbūt bando būti visuomenės nuomonės lydere, kalbėdama apie tai, kad netoleruos jokių išpuolių prieš migrantus, kitataučius, kviesdama visuomenę būti tolerantiškesnę“, – teigia T. Janeliūnas.

Jam antrina ir V. Vobolevičius, primindamas, kad Vokietijai buvo prikaišiojami diktatūros bruožai, sprendžiant Graikijos krizę.

„A. Merkel tikrai negalėjo kalbėti kaip Viktoras Orbanas: Vokietijoje toks pasakymas būtų priimamas daug jautriau nei bet kur kitur Europoje.

Graikijos atveju Vokietija buvo kaltinama diktatūra, kalbama, kad A. Merkel yra naujasis Adolfas Hitleris. Jei A. Merkel apie migrantus kalbėtų aštriai, Vokietijos viduje ir tarptautinėje bendruomenėje būtų patvirtintas tas A. Merkel diktatorės įvaizdis“, – sako V. Vobolevičius

Turi rodyti pavyzdį ES

Dar viena priežastis, kurią įvardija LRT.lt kalbinti politologai – Vokietijos pavyzdys Europai. Vokietija negalėtų reikalauti, kad kitos šalys priimtų imigrantus, jei pati to nedarytų.

„Jei Vokietija imtų išsisukinėti nuo emigrantų priėmimo, ji jokiu būdu negalėtų tikėtis visos ES vienybės dalinantis migrantus. Tai yra lyderystės klausimas. Vokietija savo pavyzdžiu turi rodyti, kad tenka migrantus priimti, nori to ar ne. Jei to nebus, kalbėti apie vieningą Europos migracijos politiką nėra prasmės“, – tikina T. Janeliūnas.

Demografijos problemos diktuoja sprendimus

JAV analitinio žvalgybinės informacijos centro „Stratfor“ specialistai savo prognozėje 2015–2025 metams rašė:  „Per artimiausius 10 metų Vokietijoje prasidės ekonominis nuosmukis, sukelsiantis socialinę ir politinę krizę šalies viduje. Tai sumažins Vokietijos įtaką Europoje. [...] Kadangi Vokietijos ekonomika ir populiacija patiria dideles neigiamas permainas, Lenkija diversifikuos savo prekybinius santykius ir Šiaurės Europoje iškils kaip dominuojanti jėga.“

Vokietijos demografijos problemos yra dar viena paskata priimti imigrantus, kol socialinė situacija šalyje nepablogėjo tiek, kiek prognozuoja analitikai. Šiandieną Vokietija gali tai sau leisti, pažymi T. Janeliūnas: šalis planuoja priimti 800 tūkst. pabėgėlių, o tai tesudarytų apie 1 proc. šalies gyventojų.

Jei Vokietijai pavyks integruoti atvykėlius į visuomenę, jie galėtų padėti spręsti tos visuomenės senėjimo problemą.

„Vokietijoje gimstamumo rodikliai yra siaubingi. Vokiečiai puikiai supranta, kad jiems reikės imigrantų, norint spręsti visuomenės senėjimo problemą.

Dažnai imigrantai atkeliauja iš regionų, kuriuose stinga išsilavinimo, žmonės nėra pasiruošę integruotis į visuomenes. Šiuo atveju yra kitaip: beveik 50 proc. migrantų yra iš Sirijos – vienos kultūringiausių, labiausiai išsilavinusių Artimųjų Rytų šalių. Kaip matome fotografijose spaudoje, iš ten nebėga žmonės su turbanais ir burkomis, jie bėga su „iPhone`ais“. Tai žmonės, kuriuos būtų gana lengva integruoti į Vokietijos ekonomiką“, – teigia V. Vobolevičius.

Daugumai frakcijas Seime turinčių parlamentinių partijų šiandien vadovauja europarlamentarai. Nors šis reiškinys vertinamas prieštaringai, LRT.lt kalbinami viešųjų ryšių ir politikos ekspertai problemos nemato, mat didžiajai daliai visuomenės tai esą priimtina.

Šiemet tarp Lietuvos parlamentinių partijų atsirado rekordinis skaičius pirmininkų, dirbančių Europos Parlamente. Partijai „Tvarka ir teisingumas“ iš EP vadovauja Rolandas Paksas, Darbo partijai – Valentinas Mazuronis, Tėvynės sąjungai-Lietuvos krikščionims demokratams (TS-LKD) – Gabrielius Landsbergis, Lietuvos lenkų rinkimų akcijai (LLRA) – Valdemaras Tomaševskis.

Politikos apžvalgininkas Virginijus Savukynas portalui LRT.lt teigia, kad R. Paksas visuomet buvo „tvarkiečių“ vadovas ir neabejotinas lyderis, tačiau Lietuvoje jam sunku daryti politinę karjerą, todėl dirba EP. Tuo metu G. Landsbergis esą pirmiausia buvo išrinktas į EP, ir niekas nesitikėjo, kad jo žvaigždė taip sužibės. „Po to gimė planas, kad jis galbūt gali būti ir partijos vadu. Panašiai nutiko ir V. Mazuroniui“, – priduria V. Savukynas.

Anot politikos apžvalgininko, iškyla klausimas – kiek, būdamas Briuselyje ir Strasbūre, partijos vadovas yra įsigilinęs į partijos vidaus reikalus, tačiau šiais laikais esą nesunku nuskristi iki Briuselio ir sugrįžti. „Be to, yra internetas, moderniosios technologijos, todėl nėra didelio atotrūkio“ , – aiškina politikos apžvalgininkas.

„Akivaizdu, kad, jei partijų lyderiai visą laiką gyventų Briuselyje, kaip darė kai kurie europarlamentarai, jie tikrai negalėtų dalyvauti visaverčiame vidaus politiniame ir partijos gyvenime. Natūralu, kad jie tą laiką skirsto. [...] Taip, jie negali būti visą laiką Lietuvoje, bet tuo metu reikalingą informaciją gali gauti per internetą, telefonu ir pan.“ – LRT.lt komentavo V. Savukynas.

Politologas, ISM Vadybos ir ekonomikos universiteto dėstytojas Vincentas Vobolevičius mano, kad partijų lyderių sprendimas vadovauti iš EP yra gana racionalus.

„Jei žiūrėtume į lyderių veiklą, ypač tais metais, kai nevyksta rinkimai, tai tas funkcijas, kurias lyderis turi atlikti – susitikti su partijų nariais, važinėti po skyrius, sakyti kalbas – galima ir dirbant EP, nes europarlamentarai dažnai grįžta į Lietuvą. Jie taip pat gali reikštis socialiniuose tinkluose, todėl neatitrūksta nuo vietos politikos“, – dėstė V. Vobolevičius.

Jo teigimu, buvimo EP nauda – akivaizdi: jauniems lyderiams, kuriems reikia įrodyti savo politinį brandumą, pavyzdžiui, G. Landsbergiui, tai galimybė ką nors kritikuoti, siūlyti, o vėliau partija tą nuopelną gali labai išreklamuoti; kai kurių partijų lyderiams buvimas EP suteikia legitimumo; be to, buvimas EP politikui suteikia neblogą atlyginimą. „Žinoma, šiais laikais nemadinga, kaip anksčiau, iš savo algos pervesti 10 proc. į partijos fondą, bet vis tiek, manau, tokį atlyginimą gaunančio partijos nario partija nebeturi remti ir išlaikyti“, – teigė V. Vobolevičius.

Be to, pasak politologo, bendraujant su politikais iš kitų valstybių, mezgasi pažinčių tinklai, o mažiau patyrę politikai įgyja europinės politikos patirties.

Rinkėjai supranta skirtingai

Kaip LRT.lt teigė ryšių su visuomene specialistas Liutauras Ulevičius, daugumai Lietuvos rinkėjų narystė EP yra kaip „tam tikras medalis ar mistinis apdovanojimas, niekuo nesisiejantis su objektyvia realybe, kad ten reikia dirbti, domėtis bei gilintis“.

„Kita dalis rinkėjų suvokia, kas tai yra ir kad ten klausimų ratas yra kur kas platesnis nei Lietuvos darbotvarkėje. Jie mato, jog tie politikai atitrūksta nuo Lietuvos aktualijų arba tuomet nerimtai dirba savo veiklos bare EP. Bet pastarųjų rinkėjų yra tikrai nedidelė dalis. Daugiau tai vertina kaip privalumą. Taigi politinei partijai tai galbūt taip pat tik privalumas, kad joms vadovauja politikai, dirbdami EP“, – portalui LRT.lt kalbėjo L. Ulevičius.

Siūlo palikti be manevro laisvės

Kaip neseniai rašė dienraštis „Lietuvos rytas“, teisingumo ministro socialdemokrato Juozo Bernatonio siūloma įstatymo pataisa gali sujaukti rinkimams į Seimą kariaunas jau berikiuojančių partijų planus.

Į Europos Parlamentą (EP) pernai išrinktus Lietuvos politikus J.Bernatonis pasiūlė palikti be manevro laisvės – jei jie kitąmet dalyvautų Seimo rinkimuose ir būtų išrinkti, automatiškai netektų europarlamentaro mandato.

J. Bernatonio teigimu, taip būtų užpildytos iki šiol teisės aktuose paliktos spragos, kurios politikams leido klaidinti rinkėjus.

„Pavyzdžiui, 2012 metais per rinkimus į Seimą veržėsi ir buvo išrinkti net keturi tuomečiai europarlamentarai, tačiau dauguma jų pasiliko ankstesnes pareigas“, –rašė dienraštis „Lietuvos rytas“.

Politologas V. Vobolevičius mano, kad toks pasiūlymas yra logiškas, nes esą viena yra būti partijos lyderiu, kita – Seimo nariu. „Manau, Seimo nario vaidmens tikrai nereikėtų derinti su EP nario vaidmeniu“, – LRT.lt komentavo V. Vobolevičius.

Savo ruožtu politikos apžvalgininkas V. Savukynas įsitikinęs, kad sprendimą reikėtų palikti rinkėjams: „Čia rinkėjų pasirinkimas, jei jie išrenka. O toliau viskas priklauso nuo politinės kultūros ir politikų, kiek jie yra įsipareigoję ir kiek nori apgaudinėti rinkėjus.“

Kremlius galėtų daryti įtaką Lietuvai ir bandyti destabilizuoti šalį, jei Rusijos chemijos koncernas „EuroChem Group“ įsigytų vieną didžiausių koncernų Lietuvoje „Achemos grupė“, kuris valdo didelę azoto trąšų gamyklą Jonavoje bei didžiausią Klaipėdos uosto krovos įmonę, sako politologas.

„Politika prasidėtų per galimą Kremliaus įtaką tai įmonei ir po to kažkokį nelojalų elgesį Lietuvai, įmonei, kuri įdarbina tiek daug darbuotojų, kuri sukuria nemažą dalį bendrojo vidaus produkto. Galima destabilizuoti šalį, jeigu, sakykim, yra tyčia žlugdoma ar taikomi kiti poveikio būdai. Čia akivaizdu, kad toks hipotetinis pavojus yra“, - BNS sakė ISM vadybos ir ekonomikos universiteto lektorius Vincentas Vobolevičius.

„Kadangi Rusijoje skirtis tarp privataus verslo ir valstybės yra realiai neegzistuojanti, tai tas pavojus yra gana realus. Bet iš kitos pusės, yra du svarbūs klausimai: ar tikrai („Achemos grupė“ - BNS) bus parduota ir jei perduos, kokia bus Lietuvos įstaigų pozicija“, - pridūrė politologas.

Lietuvos prezidentė Dalia Grybauskaitė penktadienį pareiškė, kad potencialus „Achemos grupės“ investuotojas turės atitikti nacionalinio saugumo kriterijus.

Iš „Achemos grupės“ valdomų įmonių tik „Achema“ įrašyta į nacionaliniam saugumui svarbių įmonių sąrašą.

„EuroChem“, Lietuvoje valdančios Kėdainių fosforo trąšų gamintoją „Lifosa“, vadovas Dmitrijus Strežnevas penktadienį lankosi Lietuvoje - pasak „Lifosos“ vadovo Jono Dastiko, jis domisi investicijų aplinka bei derina būsimas investicijas į „Lifosą“, be kita ko, susitikdamas ir su Vyriausybės atstovais.

Portalas vz.lt, remdamasis šaltiniais, rašo, kad vienas „EuroChem“ vadovo apsilankymo Vilniuje tikslų - aptarti galimybę įsigyti vieną didžiausių koncernų Lietuvoje „Achemos grupė“. Pagrindinė pastarosios akcininkė Lyda Lubienė penktadienį paneigė, kad koncernas parduodamas, o vienas potencialių pirkėjų esą yra „EuroChem“.

Buvęs koncerno generalinis direktorius ir vienos mažesnės akcininkės šeimos narys Romualdas Žadeika BNS patvirtino, kad „EuroChem“ grupės akcininkams yra pateikęs pasiūlymą, tačiau konkrečių jo detalių neįvardijo. Pasak jo, grupe domisi ir du investicijų fondai bei pirmaujanti pasaulyje azoto trąšų gamintoja Norvegijos „Yara International“.

Europos lyderių derybose Graikija negaus didelių nuolaidų, tačiau bus stengiamasi ją išlaikyti euro zonoje, nes nuo to priklauso Europos Sąjungos (ES) reputacija, sako ISM vadybos ir ekonomikos universiteto lektorius Vincentas Vobolevičius.

"Jeigu įsivaizduojame graikų idealų sprendimą ir Angelos Merkel idealų sprendimą, tai galutinis sprendimas bus žymiai arčiau A.Merkel idealaus sprendimo su kažkokiais reveransais graikų referendumui, bet, ko gero, ne tokiais dideliais, kokių tikėtųsi Alexio Tsipro (Aleksio Tsipro) politikai", - BNS trečiadienį sakė V.Vobolevičius.

Pasak jo, graikai antradienį į skubiai sušauktą euro zonos viršūnių susitikimą atvyko prastai pasiruošę, ir tai leidžia įtarti, kad valdantieji referendumo laimėti nesitikėjo.

"Susidaro vaizdas, kad graikai nesitikėjo laimėti savo referendumo, nes jie atvyksta prastai pasiruošę ir šiek tiek pasimetę. () Galvojo, kad pralaimės ir tada atsakomybę perleis kažkam kitam, o politinės žalos neturės, nes kovojo iki paskutiniųjų", - mano politologas.

V.Vobolevičiaus vertinimu, ilgai atidėlioti sprendimai sekmadienį turės būti priimti, antraip kentėtų pačios ES reputacija.

"Pagrindinė problema ES yra reputacija. Jeigu Graikiją išgelbėsi pernelyg dosniai, paskatinsi kitas vyriausybes, kurios yra linkusios pernelyg išlaidauti, tai daryti ir tikėtis, kad sugebės išsiderėti sau naudingą situaciją. Jeigu bausi labai griežtai ir išmesi Graikiją, žlunga euro reputacija kaip vieningos valiutos. Išmetus Graikiją, atsirastų tarsi skirtingi eurai: eurai šalių, kurios gali būti išmestos, ir eurai šalių, kurios yra stiprios", - sako V.Vobolevičius.

Jis pastebi, kad kalbant apie Graikijos problemą, tiek tarp kaltinančių, tiek tarp palaikančių graikus vyrauja gana stereotipinis problemos supratimas. Pasak V.Vobolevičiaus, iš dalies neteisios yra abi pusės. Nors graikams užkrauta finansinė našta šiuo metu iš tiesų yra didelė ir neefektyvi, tikėtis, kad ypač palengvinus sąlygas situacija šalyje išsispręs savaime yra naivu dėl joje paplitusios korupcijos ir mokesčių vengimo, darančio visą ekonominę sistemą nenašią.

"Nors graikai sumažino savo išlaidas ir bando mažinti skolą, mažėjantis BVP palieka skolos nuošimtį nuo BVP didelį, todėl išeina, kad Graikija smaugiasi, o skola arba nemažėja, arba netgi auga. Ir tai yra labai rimti argumentai. () Tačiau tie, kurie sako, kad graikai jau atkentėjo ir reikia juos paleisti ir sudaryti sąlygas ekonomikai augti, taip pat yra neteisūs, kadangi pagrindinė bėda yra tai, kad jų ekonominė sistema yra nenaši", - teigia V.Vobolevičius.

Pasak jo, dėl skirtingo požiūrio į situaciją gali būti sudėtinga susitarti ir Europos vadovams, kurių dalis priklauso dešiniosioms politinėms jėgoms, pasisakančioms už taupymą, o kita dalis, remiama kairiųjų pažiūrų rinkėjų, linkusi atlaidžiau žiūrėti į Graikiją.

ES ragina Graikiją šią savaitę pristatyti detalias reformas, kurias Atėnai įsipareigotų įgyvendinti mainais už finansinę paramą.

Praėjusią savaitę premjeras Algirdas Butkevičius sugrįžo iš vizito po Jungtines Amerikos Valstijas, kur jam buvo surengtos ekskursijos ir parengtos paskaitos apie skalūnų dujų žvalgybos ypatumus. Premjeras įtikinėjo, kad Lietuva suinteresuota pritraukti skalūnų žvalgybos ir gavybos įmones.

Reikia manyti, Lietuvos vyriausybės vadovas nesipasakojo, kodėl žvalgybos konkursą laimėjusi bendrovė „Chevron“ ne tik pasitraukė iš konkurso, bet ir pardavė turėtas bendros įmonės akcijas bei iš viso uždarė savo biurą, ir kodėl pats Algirdas Butkevičius to visai nesureikšmino, nes bus ir kitų norinčių. Kas tie norintieji, pagyvensim – pamatysim, bet, kad Vyriausybės vadovo bendražygiai (o jie net labai aktyviai pasisakinėjo prieš „Chevron“ ir skalūnų žvalgybą) nuomonės nepakeitė, „Savaitė“ jau įsitikino.

Vaikštinėdamas po Pensilvanijos skalūnų gavybos įmonę, premjeras turėjo rausti iš gėdos – iš Lietuvos išvarytas amerikiečių investuotojas „Chevron“, metus kantriai tvėręs šūkavimus rusų kalba „Chevroną lauk“. Liepą amerikiečiai tyliai pardavė 2013 m. įsigytas „LL investicijų“ akcijas, uždarė savo biurą Vilniuje ir visiškai pasitraukė iš Lietuvos.

Premjeras pareiškė to nesureikšminąs ir išvyko dairytis naujų investuotojų: „Kalbant apie skalūnų dujas, buvo sudarytos nepaprastai geros sąlygos susipažinti su žvalgybos ir gavybos darbais.“

Kol kas Seime dūla dar balandį pateiktas siūlymas netradicinių angliavandenilių naftos ir dujų gavybą apmokestinti net 40 proc. mokesčiu. Valdančiųjų balsų dauguma pritarta, kad toks siūlymas būtų svarstomas toliau. Tarp balsavusiųjų – ir premjeras A. Butkevičius. Manoma, kad būtent po šių viražų „Chevron“ pasitraukė iš konkurso.

Tuo metu premjeras tikino, kad amerikiečiai nepalieka Lietuvos. Jis teigė esąs informuotas, kad pasitraukimo priežastis – nebaigta formuoti įstatymų bazė. Vyriausybė žada naują konkursą skelbti pavasarį, tačiau prieš tai Seimas dar turi pritarti įstatymų pataisoms, kuriomis ketinama vilioti potencialius investuotojus mokesčių lengvata – siūloma pirmus trejus metus skalūnų gavybą apmokestinti vos 1 proc. tarifu.

ISM universiteto Ekonomikos ir politikos programos vadovas Vincentas Vobolevičius sako, kad tokios priimamų sprendimų kaitos logiškai paaiškinti neįmanoma: „Vaizdžiai tariant, būtų galima pasakyti, kad Lietuva elgiasi taip, kaip ta aikštinga panelė, kuri atbaidė gerą jaunikį, o dabar jau velkasi mini sijoną, kad bet kokį kavalierių surastų. Labai prieštaringi, vienas kitam prieštaraujantys veiksmai, kai pernai tikrai gerą reputaciją turinti įmonė yra varoma lauk, pasitelkus didelių mokesčių grėsmę, o tuo pačiu metu šiemet siūlomos mokestinės atostogos, kad tik priviliotų bet kokią kompaniją dirbti su skalūnais.“

Regis, prie „Chevron“ išgujimo prisidėjusi Seimo valdančioji dauguma nėra linkusi keisti savo plokštelės – vyriausybės siūlymai gali būti atmesti. Už aplinkosaugą atsakingo komiteto vadovas socialdemokratas Algimantas Salamakinas tikina, kad ne vyriausybė, o investuotojas turi aiškinti žmonėms, kad skalūnų gavyba nekelia grėsmės aplinkai.

„Ateinantis investuotojas turi atlikti pagrindinę funkciją, t. y. nuvažiuoti į tą kaimą, į tą vietovę, kalbėti su žmonėmis, įtikinti žmones, kad tai tikrai saugu. Įtikinti ir mane, ir kitus, kad tai saugu“, – aiškina A. Salamakinas.

Tačiau Delfi.lt apžvalgininkas Ramūnas Bogdanas teigia, kad šalies investicinį klimatą kurią pati šalis: „Ji paruošia namų darbus ir tada kviečia investuotojus. Investuotojai žiūri, ar jiems priimtina teisinė bazė, žmonių nusiteikimas yra palankus, ir tada ateina. O to, kad investicinį klimatą turi paruošti investuotojas, dar nesu girdėjęs.“

A. Salamakinas siūlo palaukti, mat jis pernai inicijavo kreipimąsi į Konstitucinį Teismą, kad šis išaiškintų, ar leidimas žemės gelmėse laidoti pavojingas atliekas neprieštarauja Konstitucijai. A. Salamakiną palaikė nemažai parlamentarų iš valdančiosios daugumos, ypač išrinktų Žemaitijoje. Baimė, kad bus užterštas geriamas vanduo žemaičius įbaugino ir išvijo protestuoti.

Po A. Butkevičiaus vizito į JAV A. Salamakinas linkęs dėl tautos susitaikymo leisti išžvalgyti, kokie klodai guli žemės gelmėse, tačiau daugiau – šiukštu ne. „Kalbėkime realiai, yra užsienio publikacijų, kurios kalba, kad skalūnų dujų burbulas Europoje sprogo. Nei lenkai, nei kiti tų skalūnų nerado“, – sako A. Salamakinas.

R. Bogdanas pastebi, kad A. Butkevičius yra teisus – juk dujos yra burbulas. „Tas burbulas sprogo ir pirmas burbulas išlindo Lenkijoje, atrodo, sausį.  Lenkijoje viename gręžinyje sausį buvo išpumpuoti pirmieji kubiniai metrai skalūnų dujų, tai yra faktas. Dar šiemet Lenkija pradės išgauti skalūnų dujas komerciniais kiekiais“, – sako apžvalgininkas.

Reikėtų atkreipti dėmesį, kad A. Salamakino retorika keistai sutampa su Rusijos televizijos laidos teiginiais apie skalūnus, kurioje ekspertai aiškina, kad JAV skalūnų dujų revoliucija – tai ekonominė apgaulė, kuri netrukus sprogs it burbulas. Baltijos šalims rodytoje laidoje naudojami „Gasland“ filmo vaizdai, sukrėtę ne vieną lietuvį.

Tačiau neseniai dienraštis „Dallas News“ paskelbė, kad šį filmą užsakė „Gazprom“. Teksaso pareigūnai išsiaiškino, kad dabar į juoduosius sąrašus įrašytas „Gazprombank“ mokėjo JAV viešųjų ryšių agentūrai, ekologams ir net dviem buvusiems senatoriams. Apie tai, kad Rusija finansuoja antiskalūnines kampanijas Europoje, teigė ir neseniai kadenciją baigęs NATO generalinis sekretorius A. Rasmussenas.

Algirdas Butkevičius, Chevron, skalūnų gavyba, skalūnai, investavimas Lietuvoje, LL investicijos, Gasland, Ramūnas Bogdanas, Vincentas Vobolevičius, Algimantas Salamakinas, Baltijos šalys, NATO, Gazprombank, Lietuvos energetika,