Nepagydomas "Vinetu virusas"

Pasirodo, gimti indėnu visai nebūtina, kad juo taptum. Indėnų šiandien yra įvairiausių tautybių, pradedant rusais, čekais ir baigiant lietuviais. Tik jie save vadina indėnistais. Ir tai nėra rekonstruktoriai, tokie kaip abiejų pasaulinių karų, senovės baltų, viduramžių ar kitų karybos klubų atstovai.

Indėnistai ne rekonstruoja Šiaurės Amerikos indėnų gyvenimą, jie tiesiog gyvena indėnų dvasia, laikosi indėnų priesakų laisvei ir gamtai. O viskas prasidėjo nuo Karlo Friedricho May’aus knygų, skaitytų vaikystėje.

Šio autoriaus sugalvoto ir realybėje neegzistavusio indėnų vado Vinetu "virusu" kadaise užsikrėtė ir iki šiol "nepasveiko" K.Pūdymas, kurio "Iešmininko", "Kaminkrėčio", "Undinėlės", "Kriauklės" ir kitos miestiečių žinomos skulptūros puošia Klaipėdą.

"Būdami gal 13–15 metų mes jau gaminome lankus ir jautėmės indėnais. Tam įtakos, žinoma, turėjo knygos, kurios ir pažadino tai, kas ir taip seniai glūdėjo, reikėjo tik atkapstyti. Kodėl visus ne indėnus domina jų kultūra? Manau, mes persisotinome civilizacija, o indėnai buvo gamtos apsuptyje. Todėl mums galbūt būtent šito ir trūko. Ir tai nėra joks infantilumas, jei sugebi sugrįžti į žmogaus ir gamtos pradžių pradžią", – pasakojimą apie savo dvasios pomėgius pradėjo skulptorius.

"Priešo" teritorijoje prie Ūlos

Klaudijus pripažino, kad ilgainiui gyvenimas diktavo savo taisykles ir teko prie jų prisitaikyti, nes reikėjo išgyventi, todėl indėniškas gyvenimo būdas buvo kiek prislopęs. Tačiau buvo laikas, kai, susikrovę į kuprines tik būtiniausius daiktus, su keliais draugais jis iškeliavo į Dzūkiją, šiandien garsų Zervynos kaimą prie sulaukėjusios Ūlos upės. Tai buvo maždaug prieš 45 metus.

"Atvykome trise, pasistatėme palapinę ir šlaistėmės su lankais palei Ūlą. O kitoje jos pusėje, pasirodo, gyveno vietinis indėnas. Taip bepramogaujant, staiga mums po kojomis iš anos upės pusės atskriejo šakelė, kaip supratome, iššauta iš kažkokio ginklo. Tai buvo ženklas, kad esame ne savo teritorijoje ir turime paisyti tam tikrų taisyklių. Vėliau susidraugavome su vietiniu indėnu Jonu", – prisiminė skulptorius.

O vieną rytą palapinę su joje miegančiais indėnais apsupo kolūkio karvės, kurios perbrido per upę ir labai susidomėjo keistu statiniu miške. Klaudijus pamena, kad, norėdamas jas pabaidyti, iššokęs iš palapinės su lanku, šovė vienai į užpakalį.

Paskui Kauno dailės mokyklą iš Dzūkijos pasiekė raštas dėl chuliganizmo, esą vienas jų auklėtinis sužeidęs galviją. Taip štai baigėsi indėnų nuotykiai prie Ūlos.

"Prieš kokius 8 metus, mes, trys indėnai, kurie čia vasarą leidome ankstyvoje jaunystėje, vėl apsilankėme Zervynose, norėjome iš vietinio išsinuomoti valtį. Jis mums pradėjo pasakoti, kad čia labai įdomi vieta, labai srauni upė, be to, kažkada čia gyveno indėnai. Mes neišsiduodame, kad tie indėnai mes ir buvome. Paklausėme, apie tokį Joną, kuris čia gyveno. Valtininkas mums parodė jo trobelę, sako, dar gyvas, tik linkęs girtuokliauti. Mes jo taip ir neaplankėme", – sakė Klaudijus.

Kaip idėja virto kūnu

Įkurti realų indėnų kaimą, kuris būtų tarsi savotiškos pakraipos kaimo turizmo sodyba, K.Pūdymui buvo kilusi labai seniai. Ir jis džiaugiasi, kai šį sumanymą įgyvendino jo bičiulis Mindaugas Timinskas-Vinetu, kuris šiandien garsėja indėnų kultūros sklaida ir puoselėjimu toli nuo Amerikos krantų.

"Pamenu sėdėjau Klaipėdoje viename bare gal prieš kokių 20 metų. Priėjo viena pažįstama verslininkė ir sako – turiu pinigų, nesugalvoju, kaip juos investuoti, kuo dar būtų galima sudominti žmones ir iš to išdirbti. Sakau jai – o aš žinau, kaip. Bet taip tada ir neprasitariau. Ir štai atsirado žmogus, kuris įminė tą mįslę", – šypsojosi Klaudijus.

Mindaugas-Vinetu, kuriam jo darbas tapo gyvenimo būdu ir džiaugsmu, pripažįsta, kad pradžia nebuvo lengva, tačiau viskas buvo daroma su meile ir didžiuliu įkarščiu, taip mintis virto kūnu.

Klaudijus irgi turi savo vigvamą, kuris pastatytas Pakaunėje, nes pats skulptorius kilęs iš Kauno, nors jau daugybę metų gyvena ir kuria uostamiestyje. Ten jis įžiebia ugnelę ir būna, skaito, medituoja, džiaugiasi tuo, kad gali ilsėtis ir gyventi taip, kaip jam patinka.

Unikali improvizacija

Šįkart viešėta Mindaugo-Vinetu valdose. Viename iš daugybės jo vigvamų bičiuliai kūrė ugnį – būtiną viešnagės atributą. Šakeles Klaudijus dėliojo tarsi piramidę, sako, toks laužo statymo būdas vadinamas šulinėliu. Laužą svarbu įkurti vienu degtuko įžiebimu.

Mindaugas dar pajuokavo, gal esą pamėgins tai padaryti skeldamas akmenį į akmenį. Klaudijus šypsodamasis atkrito esą šįkart pasitenkins degtukais.

"Atsibudo ugnelė", – suliepsnojus laužui, pratarė Klaudijus. Namų šeimininkas ir svečiai – Klaudijus bei jo bičiulis Rimas – susėdo prie ugniakuro. Mindaugas-Vinetu prikimšo taikos pypkę, uždegė, papsėjo ir paleido ratu taip, kaip sukasi saulė. Viskas, kaip dera susitikus seniems draugams-indėnams.

Rimas palengva ėmė mušti būgną, jam dambreliu antrino Mindaugas-Vinetu, prie jų lūpine armonikėle prisijungė Klaudijus. Jei nežinotum, kad tai tik improvizacija, pagalvotum, kad muzikuoja kažkokia profesionali modernaus džiazo grupė.

Ypatingoje aplinkoje, ypatingi garsai prie laužo nuteikė kažkaip neįprastai. Realybė susipynė su vaizduote ir apėmė jausmas, tarsi į šį vigvamą išties teikėsi užsukti Didžioji Dvasia, kuri palaimino šiuos keistuolius, radusius savo gyvenimo džiaugsmą indėnų kultūroje.

Paskutinieji – Europoje ir Amerikoje

Po įspūdingo mini koncerto, pasiteiravus, gal vis dėlto egzistuoja sielų persikūnijimas ir jie visi vis dėlto kažkada buvo tikrais indėnais, Klaudijus nedvejojo: "Aš tuo tikiu ir tai nuo mūsų nepriklauso. Mes esame gamtos vaikai, tik civilizacija apkapojo mūsų prigimtinius pojūčius."

Sėdint prie laužo, stulbinamą istoriją apie vieno Šiaurės Amerikos indėno vardu Tatanka ryšius su Lietuva bičiuliams papasakojo Mindaugas -Vinetu.

Ne taip seniai jis su žmona keliavo po Šiaurės Ameriką ir ten pakliuvo į tradicinių indėnų šokių festivalį. Renginyje išvydo stambų vyruką, pardavinėjantį knygas.

"Jos visos buvo vienodos. Paklausiau, apie ką jos, jis sako, tai mano tėvo Denio Bangso biografija. Žmogaus, kuris turėjo būti nužudytas per vieną baltųjų išpuolį, bet jį ir dar 5 genties jaunuolius šamanas tada sugebėjo išvesti iš apsupties. Paskui jis mūsų paklausė, iš kur mes? Pasakiau, kad iš Europos, ten yra tokia maža šalis, kurios veikiausiai jis niekada nėra girdėjęs. Ji vadinama Lietuva", – susitikimą su Tatanka prisiminė Mindaugas-Vinetu.

Ir kaip nuostebta, kai naujasis pažįstamas pradėjo vardyti didžiuosius Lietuvos miestus – Vilnių, Kauną, Klaipėdą. Dar daugiau, Tatanka, pasirodo, buvo Lietuvoje 1989 m., kai su grupe kitų jaunuolių atliko tam tikrą misiją – bėgo per Europą. Kai jie buvo Kaune, Tatankai kaip tik sukako 15 metų. Bėgikai nusprendė atšvęsti, kai kauniečiai, su kuriais jie susipažino, pakvietė į renginį.

"Jis pasakojo, kad draugai kalbėjo, jog vyks kažkoks labai svarbus ritualas. Susėdo visa kompanija į autobusiukius ir atvyko į magistralę, kur stovėjo tūkstančiai žmonių. Ir vieną akimirką jie susikibo rankomis. Tai buvo Baltijos kelias. Įsivaizduojate, tas indėnas stovėjo Baltijos kelyje už mūsų laisvę. Ne veltui Tatanka sakė, kad mes visu kuo panašūs – ir indėnai, ir lietuviai, paskutinieji pagonys savo žemynuose, be to, dar ir vieni, ir kiti moka išgirsti gamtos bylojimus" – džiaugėsi Mindaugas-Vinetu, bendraminčių turintis ne tik pajūryje.

Indėnų tiek pat, kiek lietuvių

Apsilankymas Šiaurės Amerikos indėnų kaime, kurį sukūrė Timinskų šeima Šlikiuose, Kretingalės seniūnijoje, ir mažam, ir jau senstančiam gali tapti ne tik puikiu nuotykiu, bet ir gyvenimo pamoka.

Kiekvieną ši viešnagė čia išmoko skirtingų dalykų.

Šiaurės Amerikos indėnų kaimas pasitinka keliauninkus toteminiais stulpais, tipais (tradicinėmis indėnų palapinėmis), būgnų garsais. Šeimininkas Vinetu – Mindaugas Timinskas – negaili svečiams laiko.

Panašu, kad tarp senųjų indėnų ir lietuvių – labai daug bendra. Ir vienų, ir kitų pasaulyje yra likę apie tris milijonus.

Ypatingas ryšys su gamta – dar vienas toli viena nuo kitos gyvenančias tautas vienijantis bruožas. M.Timinskas žino ir daugiu lietuvius ir Šiaurės Amerikos indėnus siejančių bendrysčių, tačiau geriau už jį apie tai niekas nepapasakos.

Indėnų kaimas yra įsikūręs vaizdingame Akmenos–Danės upės slėnyje.

Už upės stūkso tūkstantmetę kuršių istoriją menantis Ėgliškių piliakalnis. Indėnų istoriją puoselėjantis M.Timinskas savo svečius noriai iki jo palydi.

Čia pat galima sėsti į baidares ir leistis upe iki pat Klaipėdos.

Užburia apeigomis ir kalbomis

Senieji lakotai buvo išmintingi. Jie žinojo, kad atitolusio nuo gamtos žmogaus širdis pasidaro kieta, suprato, kad liovusis didžiai gerbti visa, kas gyva, visa, kas auga, netrukus sunyksta ir pagarba žmogui.

Todėl gamtos vaidmuo auklėjant jaunuolį, ugdant jo jautrumą, buvo labai svarbus.

Pakviesti į apeigoms skirtą tipį svečiai indėniškai pasisveikina su šeimininkais, pasisako pasirinktą vardą ir sėda ratu.

Jie stebi ugnies ritualą, uodžia neįprastus kvapus ir klausosi Vinetu pasakojimo apie indėnų gyvenimo dėsnius, jų išmintį, perduotą iš kartos į kartą.

Pasipuošęs plunksnų vainiku, verstos odos drabužiais Vinetu jaukina ugnį ir ramiai kalba apie amžinus dalykus – ištikimybę, meilę savo šeimai, žemei, kraštui, tradicijoms, praeičiai.

M.Timinskas siunčia ratu taikos pypkę, pasklinda malonus ir net paslaptingas kvapas.

Paliesdamas lazda kiekvieno svečio kojas bei rankas genties vadas laimina svečius linkėdamas stiprybės.

Indėnų pasaulio supratimas, garbės kodeksas, vaikų auklėjimo subtilybės – bene įdomiausios pokalbio temos.

Kaip indėnai nuimdavo priešams skalpus, kas juos to išmokė, kokie ritualai buvo būdingi senosioms gentims – dažniausiai užduodami klausimai.

M.Timinskas ne kartą buvojo Šiaurės Amerikoje, bendravo su tikraisiais šio žemyno gyventojais, tad jo įspūdžiai bei pastebėjimai tiesiog užburia klausytojus.

Gyvuliai – bendruomenės dalis

Kaimo nematę arba jau pamiršę žmonės Vinetu kaime turi puikią progą pajodinėti arkliais.

Visa banda lietuviškų juodasnukių avių leidžiasi glostomos. Vaikai neretai užsiropščia joms ant nugarų.

Didelis ir pradžioje grėsmingai atrodęs kalakutas laisvai vaikštinėja paskui šeimininką.

Atrodo, jis nežino, kad yra paukštis, ir elgiasi lyg šuo – seka svečius bei noriai leidžiasi glostomas.

Vaikams tikras džiaugsmas šerti flegmatišką ožką. Raguotoji guli netoli tvenkinio, pilno linksmų kvaksių, ir net neatsimerkdama žiaumoja mažųjų jai atkištus žolės kuokštus.

Į svečius pas Vinetu nebūtina vežtis vaišių. Čia indėnų vado žmona gamina tikrus indėniškus patiekalus.

Moteris pati maišo kelių rūšių miltus, kepa iš jų papločius, gamina senovinius indėnų valgius iš Timinskų užsiaugintų daržovių.

"Trys seserys" – taip vadinasi vienas tradicinių indėnų patiekalų. Tai savotiškas šiupinys iš trijų daržovių: moliūgų, pupelių ir baklažanų, užkepamas ant paplotėlio iš kukurūzų miltų.

Mūšis pažadina kario dvasią

Tikri Šiaurės Amerikos indėnų daiktai muziejuje sužadina vaizduotę ir pastūmėja lankytojus pačius pasigaminti sapnų gaudyklę, nusižiesti dubenį, pasigaminti papuošalą, išmokti indėnų šokių.

Išbandę rankos taiklumą ir tvirtumą mėtydami tomahauką, pašaudę iš lanko, išsipėrę indėniškoje pirtyje, vadinamoje inipiu, keliauninkai raginami Vinetu kaime likti nakčiai.

Norintiesiems patalas paklojamas tipyje, kur jiems savo paslaptis šnibžda Didžioji Dvasia.

O neseniai Timinskai sugalvojo lankytojams naują pramogą – mūšį su lankais ir strėlėmis tikroje kovoje.

Tai – komandinis, energingas žaidimas, kuriame draugiškai kovodami tam paruoštoje aikštelėje kovos dalyviai šaudo specialiomis, paminkštintais antgaliais strėlėmis.

Todėl žaidimas yra saugus ir tinkamas žaisti nuo drąsaus 12 metų paauglio iki suaugusio žmogaus, pasitikinčio savo jėgomis ir galinčio įtempti lanko templę.

Atkakli ir vieninga kova lankais pažadina kiekviename kario ar medžiotojo drąsą. Čia adrenalinas liejasi kartu su prakaitu.

Pašovus priešininką renkami taškai, kurie nulemia genties pergalę. Kovą organizuojantys Vinetu kaimo senbuviai paaiškina taisykles, pataria, kokios taktikos verta laikytis, jie yra ir svarbiausi teisėjai.

Sujungė hobį ir verslą

Viešnagė Vinetu kaime praturtina visais atžvilgiais. Vinetu kaime gyvenama ir raginama būti darnoje su gamta.

Čia būdami žmonės neteršia aplinkos. Priešingai, ją labiau pažįsta ir semiasi išminties.

Paralelės tarp tolimų pasaulio kampelių ir mūsų tėvynės verčia dar labiau domėtis savo pačių praeitimi ir pamilti gimtąjį kraštą.

Suaugusieji stebisi M.Timinsko išmone savo pomėgį paversti verslu bei visos šeimos darbo vieta, traukos objektu įvairių pramogų išsiilgusiems turistams. Dažnas atvykėlis stebisi giliame užkampyje atradęs įdomią vietą.

Čia švenčiamos svarbiausios gamtos šventės. Jau visai netrukus indėnai drauge su svečiais švęs trumpiausios nakties, mūsiškai – Joninių šventę.

Nebe pirmus metus vasarą čia atvyksta senovinio daugelio tautų muzikos instrumento – dambrelio meistrai.

Penkerius metus iš eilės į Vinetu kaimą susirinkę muzikantai įtikino žiūrovus, kad paprastučiu metaliniu instrumentu galima išgauti daugybę garsų ir demonstruoti skirtingą tembrą.

Vinetu vardu besivadinantis Mindaugas tradiciškai demonstruoja susirinkusiesiems, kad jo namai pasirinkti dambrelininkų susiėjimui ne atsitiktinai. Jo burnoje dambrelis skamba kaip Amerikos čiabuvių instrumentas.

Šiemet festivalio organizavimo ketina imtis Rusų dramos teatro aktoriai Viačeslavas Lukjanovas ir Valentinas Krulikovskis, kurie drauge groja.

Aktorių muzikavimą sunku būtų pavadinti vien grojimu. Kai vyrai drauge stoja ant scenos, prasideda tikras spektaklis.

Dambrelis, bandūrėlis, bindūrėlis, dambras, varganas, vargonėlis, šeivelė, kanklikė, bimba – visa tai yra vieno muzikos instrumento pavadinimai. Daugelis jį pamatę mano, kad tai – Sibiro tautų šamanų atributas, ir smarkiai apsirinka. Dambreliais grojo kone viso pasaulio tautos.

Ir Lauras skambino dambru

Šis muzikos instrumentas paplitęs daugelyje pasaulio tautų: Šiaurės Europoje, Eurazijos stepėse, Šiaurės Sibire ir kt. Ypač populiarus Tuvoje, Chakasijoje, Jakutijoje, Pietų Indijoje, Indonezijoje, Aliaskoje.

Archeologai seniausią dambrelį datuoja XIV a. pradžia.

Lietuvių literatūroje pirmasis jį paminėjo Kristijonas Donelaitis "Metuose": "Lauras pūsdamas skambino dambru".

Bene prieš dešimtmetį dambrelis atsigavo ir grįžo į kasdienį gyvenimą, ypač tuo džiaugiasi žmonės, kurie nepažįsta natų, bet labai nori muzikuoti.

Ukmergiškis dailininkas Egidijus Darulis atvirauja, kad šis archajiškas muzikos instrumentas į jo gyvenimą atėjo tada, kai tapytoją buvo ištikusi kūrybinė krizė. 2004 m. jis gavo pirmąjį dambrelį dovanų.

Groti patiko jau vien todėl, kad vaikai puikiai užmigdavo klausydami vieno tono melodijų.

Suvažiuoja, kas nori

Dabar E.Darulis yra vienas žinomiausių dambreliu grojančių muzikantų Lietuvoje, jis moko juo groti vaikus ir suaugusiuosius bei rengia dambrelininkų suvažiavimus.

Penktasis jų birželio pabaigoje įvyko netoli Klaipėdos, šalia Šlikių esančiame Vinetu kaime ir buvo ypatingas tuo, kad buvo persmelktas indėniška dvasia.

"Tai nėra festivalis ar sąskrydis, tai – suvažiavimas, nes tie, kas nori, kam patinka groti ir klausytis dambrelių, suvažiuoja iš visos Lietuvos. Šiemet mūsų buvo kiek mažiau nei pernai. Grojo aštuoni žmonės. Kai kitą dieną susiruošėme išvažiuoti, visi aliai vieno sakėme – tai buvo nerealiai gerai. Kokia vieta, kokia ramybė, kokia atmosfera! Būtent tai, ko reikėjo ir ko norėjome", – dalijosi įspūdžiais E.Darulis.

Kiekvienas žmogus, tą vakarą atsidūręs Vinetu kaime, pasirinko sau indėnišką vardą, buvo išmargintas jo veidas ir taip tapo to vakaro bendruomenės nariu.

Nieko bendra su žydais ir arfa

Be pompastikos, didelių atstumų tarp žiūrovų ir muzikantų, šiltai ir paprastai E.Darulis pradėjo kalbą apie dambrelius – metalinį 5–10 cm siaurėjančios pasagos, o kartais – trapecijos formos korpusą turintį su per vidurį pritvirtintu plieniniu 6–12 cm ilgio ir maždaug 0,5 cm pločio liežuvėlį užlenktu galu – vąšeliu.

Grojant dambreliu, siaurasis korpuso galas nepilnai sukandamas arba priglaudžiamas prie dantų, o liežuvėlio vąšelis virpinamas pirštais.

Liežuvėlis išduoda vieną pastovų pagrindinį toną, o burnos ertmė atlieka rezonatoriaus funkciją. Kalbos padargais išryškinami įvairūs obertonai.

Grojantis žmogus tampa instrumento dalimi, o kartais dar ir pats leidžia garsą. Kaip yra pasakęs vienas lietuvių liaudies dainų žinovas – žmogus tampa instrumentu ir primena vargonus.

Įdomu, kad angliškai dambrelis – Jew's harp reiškia žydo arfa. Iš tiesų šis instrumentas nei su žydais ar judaizmu, nei su arfa neturi nieko bendra.

Scenoje – keturi Daruliai

Suvažiavimo metu aštuoni muzikantai įtikino žiūrovus, kad paprastučiu metaliniu instrumentu galima išgauti daugybę garsų ir demonstruoti skirtingą tembrą.

Trys muzikantai buvo Daruliai: renginio sumanytojas ir siela Egidijus bei jo broliai – vienuolis pranciškonas Evaldas ir Kretingoje gyvenantis Tadas.

Ketvirtoji ta pačia pavarde ant scenos pasirodė Egidijaus žmona Kristina. Ji improvizavo liaudies dainų tema pritariant dambreliui.

Beje, sceną šį kartą atstojo pobūviams suręsto namo gonkelis.

Kokios plačios ir įvairios galimybės muzikuoti šiuo instrumentu, žiūrovai įsitikino klausydamiesi ir lygindami aštuonių muzikantų pasirodymus.

Keliautojas Simas Jankauskas nustebino negirdėta grojimo technika.

Aktoriai sukūrė stebuklą

Rusų dramos teatro aktoriai Viačeslavas Lukjanovas ir Valentinas Krulikovskis jau ne pirmus metus drauge groja dambreliais.

Jų muzikavimą sunku būtų pavadinti vien grojimu. Kai vyrai drauge stoja ant scenos, prasideda tikras spektaklis.

Prisistatymas nejučia perauga į kalbos ekvilibristiką, šnibždesius, mistiškų eilėraščių skaitymą, galiausiai suskamba dambreliai ir besiklausančiuosius apima kažkoks magiškas jausmas, kai tarsi viskas aišku ir suprantama, bet kartu mistiška ir paslaptinga.

Viačeslavas bei Valentinas groja ir po vieną. Stilius visiškai skirtingas ir net grojimo technika nevienoda.

Beje, aktoriai Vilniuje taip pat buvo surengę šio instrumento muzikantų susiėjimą ir bendrą koncertą.

Vinetu gavo dovaną

Grojančiųjų koncerte buvo ir daugiau. Kiekvienas su savo muzikavimo maniera. Kažkas atkartojo lietuviškų sutartinių ritmą, kažkas mėgdžiojo šamaniško ritualo skambesį.

E.Darulis Vinetu kaimo šeimininkui Mindaugui Timinskui padovanojo paties pagamintą dambrelį ir medžio dėklą jam.

Pats Vinetu vardu besivadinantis Mindaugas pademonstravo susirinkusiesiems, kad jo namai buvo pasirinkti šiam suvažiavimui ne atsitiktinai. Jo burnoje dambrelis skambėjo kaip Amerikos čiabuvių instrumentas.

Atrodė, kad ne tik klausytojų atsivežti augintiniai, bet ir pievoje besiganantys arkliai ar net paukščiai nuščiuvo klausydamiesi keistų garsų.

Ateities planų nekuria

E.Darulis nekuria planų, dabar jis dar negali pasakyti, kur kitais metais surengs tokį pat suvažiavimą, ir ar iš viso jį surengs.

"Man svarbu ne tiek surinkti grojančiuosius dambreliu ir parodyti, kas ką moka, kiek susieiti su bendraminčiais, pabendrauti, pabūti kartu, kalbėti apie tai, kas rūpi, klausytis, džiaugtis. Ankstesnieji suvažiavimai vyko Aukštaitijoje, Taujėnų dvare. Esame kviečiami ir kitur. Bet čia tikrai yra ypatinga vieta ir ji ypač tinkama groti dambreliais. Su Mindaugu mane supažindino mano brolis Evaldas. Kartą sėdėjome prie laužo, daužėme būgną, grojome, paskui pėrėmės pirtyje. Mindaugas pasiūlė daryti suvažiavimą jo sodyboje, ir mes pabandėme, – pasakojo E.Darulis. – O prieš porą dienų iki to suvažiavimo pristačiau savo darbų parodą – smagu yra bet kokia kūryba ir improvizavimas."

Kai žiūrovai susipažino su muzikantais, išklausė po kelis jų atliekamus kūrinius, sodybos šeimininkė Jurgita pakvietė pertrauką praleisti prie puodelio arbatos ir paragauti nuostabaus skanumo pyragų.

Vakaro koncertas baigėsi bendru kūriniu, kurį atliko keturi dambrelininkai, o visi žiūrovai stojo į vieną ratą šokti indėnų šokio.

Suvažiavimas tuo nesibaigė. Tik klausytojai išsiskirstė. Muzikantai lindo į indėnišką pirtį ir dar ilgai vakarojo prie laužo.