Architektūriniuose Kauno fragmentuose atsiskleidžia istorinė miesto atmintis, kuri jautriais potėpiais ir subtilia spalvine gama išryškina tokį Kauną, kuriame tapytoja atrado save, kuris laukė jos sugrįžtant ir pratęsiant pasakojimą apie vieno žmogaus bei vieno miesto ryšį.

– Koks yra jūsų ryškiausias vaikystės ar jaunų dienų atsiminimas apie Kauną?

– Vaikystę praleidau gyvendama Kauno pakraštyje, Sargėnuose. Būdama maža mėgau piešti, svajoti. Mokantis ketvirtoje klasėje auklėtoja, pastebėjusi šį mano pomėgį, pasiūlė stoti į tuometę Juozo Naujalio meno mokyklą (dabar – Kauno dailės gimnazija, aut. past.). Įstojau tarsi netyčia – papildomai niekur nesiruošiau.

Važinėdavau į Kauno Žaliakalnyje esančią mokyklą, patiko kopti į kalną, po pamokų – leistis juo žemyn. Kiekviena Kauko laiptų pakopa ir kiekvienas vingis buvo išvaikščiotas, pažįstamas, savas. Laisvės alėja, Senamiestis taip pat buvo tos vietos, kur po pamokų dažnai vaikščiodavau su bendraklasiais.

– Sakote, kad į J.Naujalio meno mokyklą įstojote netyčia. Kaip ten jautėtės? Ar mokytojai padėjo atsiskleisti?

– Kad ir kaip būtų keista, jaučiausi gerai. Mokytojai buvo puikūs. Geriausiai pamenu Vytauto Laukio, Algirdo Lukšto, Arūno Vaitkūno pamokas. Tapėme guašu, akvarele, o vėliau – aliejiniais dažais. Ėmiau suvokti, kad per tapybą geriau suprantu save ir supantį pasaulį, tobulėju.

– Tačiau baigusi Kauno dailės gimnaziją, pasirinkote tapybos studijas Vilniaus dailės akademijoje (VDA). Kas paskatino studijuoti sostinėje?

– Gimnaziją baigiau 1989-aisiais, tuomet kito pasirinkimo nebuvo. Labai norėjau pakeisti aplinką, galbūt ištrūkti iš tėvų namų, išmėginti save, atrasti naują, nežinomą miestą, siekti profesionalumo ir išsivadavimo iš savotiško susikaustymo.

– O kas jus varžė? Galbūt supusi artima aplinka priešinosi jūsų pasirinkimui būti menininke?

– Varžė vidinės dvejonės, nes mes buvome kitokie: laisviau elgėmės, neįprastai rengėmės. Tačiau tuo pat metu viduje kirbėjo mintis: o gal būti tokiam kaip visi? Juk buvome labai jauni, mūsų pasaulėjauta dar tik formavosi.

Vilnius buvo tarpine stotele, suteikusia daug naujų patirčių ir suvokimą, kad gyvenimas duotas save pažinti bei tobulėti, nesvarbu, kur gyventum.

– Ar Vilnius buvo jums svetingas?

– Pirmasis įspūdis buvo geras – Vilnius man patiko, buvau sužavėta nuostabiu senamiesčiu. Įstojau į VDA tokiu metu, kai virė Sąjūdžio veikla, iš arti stebėjome visus įvykius, 1991 m. sausio 13-ąją su grupe draugų prie Valstybinio televizijos ir radijo komiteto S.Konarskio gatvėje dalyvavome tos nakties įvykiuose.

– Kokie ryškiausi šios nakties atsiminimai? Ar išgyvenote savyje lūžį?

– Sunku trumpai nupasakoti to meto įtaką ir išgyvenimus. Prieš dieną buvau parvažiavusi į Kauną, bet sausio 12-ąją vėl grįžau į sostinę. Nuojauta kvietė būti įvykių sūkuryje, širdis jautė, kad artėja lemiamas lūžis istorijoje, o kas laukia ateityje – tuo metu galėjome tik spėlioti.

– Ką jums suteikė pasikeitusi aplinka, naujo miesto ritmas, struktūra, garsai?

– Vilniuje tvyrojo įtraukiantis, visiškai savas, archajiškas kvapas, dar nepaliestas autentiškumas. Užupio kiemeliai, Senamiesčio gatvelės, įkvėpdavo kompozicijas, to meto paveikslų siužetus.

– Vis dėlto sugrįžote į Kauną.

– Myliu savo gimtą miestą, jo apylinkes. Dabar gyvenu Kauno priemiestyje: ramybėje, žalumos apsuptyje.

– Kaunas visada buvo jūsų namai? Žinojote, kad sugrįšite?

– Baigusi VDA, į Kauną, tikruosius savo namus, grįžau 1995-aisiais. Vilnius man buvo tarpine stotele, suteikusia daug naujų patirčių ir suvokimą, kad gyvenimas duotas save pažinti bei tobulėti, nesvarbu, kad ir kur gyventum – tokia žmogaus perspektyva.

– Pagrindinis jūsų kuriamų paveikslų veikėjas yra Kaunas. Kas šiame mieste įkvepia labiausiai?

– Kauno tikruoju veidu man išliko Senamiestis ir bažnyčių bokštai, santaka ir tiltai, Ąžuolynas, gal dar Botanikos sodas ir Pažaislis. Naujųjų namų kvartalai yra reikalingi apgyvendinti daugybei žmonių, tačiau įkvėpimo tik apgyvendinimo funkciją atliekančiame daugiabučių peizaže aš nerandu.

– Jūsų paveiksluose justi sustojusio laiko monolitiškumas, kuris atsiskleidžia žvelgiant į architektūrinį miesto paveldą. Ar tai susiję su noru išlaikyti tą Kauno vaizdinį, kuris jus supo vaikystėje, paauglystėje?

– Susiformavęs Kauno vaizdinys mane lydi visą gyvenimą. Žvelgiu į miestą kaip į visumą: tobulą, stiprią. Be architektūrinio paveldo neįsivaizduoju tikrojo Kauno. Juk miestas yra daugialypis darinys. Jis visoks. Bet pirmapradis miesto veidas imponuoja labiausiai.

– Nors laikas drobėse žiūrovą nuveda į praeitį, tačiau pati paveikslų erdvė juda, mirga impresionistiškais potėpiais gaudydama šviesą. Tačiau laiko ir erdvės sandūroje viską apgaubia rūkas. Ar jis – tai užmaršties simbolis? O gal juo siekiate pridengti besimainantį miesto veidą?

– Teisingai pastebėjote. Rūkas pridengia, paslepia, niveliuoja, suteikia paslapties ir nežinomybės įspūdį.

– Jis yra labiau simbolinis motyvas ar intriga žiūrovui, kurį siekiate sudominti?

– Rūkas švelniai pridengia ir suteikia paslapties, o paslaptis neatskleidžiama.

– Ką atrandate Kaune dabar? Kokius jausmus sukelia besikeičiantis miestas – renovuojami pastatai, nauji statiniai, pertvarkomos aikštės, gatvės, alėjos? Ar greitai besikeičiantį miestą drobėse stengiatės apsaugoti atsiųsdama tykiai gatvėmis praeinančius baltus angelus?

– Ir dabar randu tuos pačius Kauno simbolius. Senamiesčio gatvelėse vaikštantys angelai teapsaugo senąjį, tikrąjį, mylimą Kauną. Pertvarkos, jeigu jos apgalvotos ir nenaikinančios, tegul vyksta.

Komentaras:

Gabrielė Kuizinaitė, menotyrininkė

Parodą vienija tai, kad visi eksponuojami autorės darbai yra skirti Kauno architektūrai, taip pat tai, kad visi yra paženklinti savitu Kauno matymu, individualia stilistika. Violeta Latvytės-Narbutienės darbuose fiksuojami Kauno miesto simboliais tapę statiniai: Kauno rotušės ir Senamiesčio vaizdai, Įgulos bažnyčios kupolai, Vytauto bažnyčia, Perkūno namas. Kaunui vaizduoti autorė pasirenka itin subtilią romantizuotą stilistiką. Pastelinėmis spalvomis tapomi miestovaizdžiai yra papildomi gamtovaizdžiais, švelninami ir supasakinami išblukintu rūke paskendusio miesto vaizdiniu, improvizuotu angelų šokiu Šv.Jurgio bažnyčios fone.

V.Latvytės-Narbutienės darbuose ryškėja nuolatinė kintančio Kauno miesto pastatų fragmentai, aktualizuojami vis kiti atskiro objekto matymo rakursai, nuotaika, kuri ir parodos žiūrovą kviečia dialogui ar virtualiam pasivaikščiojimui po Kauną. Erdvė bei laikas parodoje eksponuojamame tapybos darbų cikle tampa ir konkretūs, ir kartu itin sąlygiški, nes dažname autorės darbe išnyksta konkretaus laiko ir erdvės ribos, jos kuriamas Kauno vaizdinys įgauna daugiaprasmiškumo bei simbolikos. Autorės kūriniai žavi savo įtaiga, originalumu, įvairia Kauno miestovaizdžio interpretacija.

Parodoje eksponuojami darbai išsiskiria individualizuotu, subjektyviu dailininkės žvilgsniu ir tapybos maniera, kurioje svarbi tampa ne tiek architektūrinės detalės autentika, kiek emocija, spalvų bei vaizdų niuansacija. Kvietimas pasivaikščioti po Kauno miesto istorines erdves gali tapti ne tik maloniu kvietimu, bet ir iššūkiu parodos lankytojui – suvokti ir atrasti savąjį Kauną.

Kas: V.Latvytės-Narbutienės paroda "Pasivaikščiojimai po Kauną".

Kur: Kauno miesto muziejaus Kauno pilies skyriuje (Pilies g. 17).

Kada: veikia iki gegužės 10 d.