„Lapkričio mėnesį pajutau skrandžio skausmą, išgėriau vaistų. Atrodė, kad skausmas nuslūgo, – prisiminė Astutė. – Ryte su drauge išgėrėme kavos ir vėl prasidėjo stiprus skrandžio skausmas, vėmimas, viduriavimas.“

Nieko nelaukdama moteris išvyko į gydymo įstaigą. Atlikus tyrimus, įtarta viršutinės žarnyno pasaito arterijos trombozė. Abdominalinės chirurgijos gydytojas dr. Paulius Lizdenis sako, kad ši patologija – sunki liga, kuriai įvykus greitai vystosi žarnų infarktas ir nekrozė, o mirštamumas nuo šios ligos siekia net apie 70 proc.

„Patobulėjus šios ligos diagnostikos ir gydymo galimybėms, kartu su gydytojų intervencinių radiologų pagalba, šį skaičių pavyko sumažinti. Tačiau viskas priklauso nuo laiko, per kurį pacientas atvyksta į centrą, galintį suteikti visokeriopą pagalbą“, – pažymėjo dr. P. Lizdenis.

Astutei atlikta trombektomija, kurios metu susidaręs trombas (krešulys) pašalintas iš žarnų pasaito arterijos. „Deja, pacientės būklė išliko sudėtinga. Įvertinus kraujo tyrimų rezultatus, pastebėjome ūminį pilvaplėvės uždegimą. Jis atsirado dėl besivystančios plonosios žarnos nekrozės, todėl nedelsiant atlikta operacija“, – apie pacientės būklę pasakojo abdominalinės chirurgijos gydytojas.

Operacijos metu Astutei pašalinti du nekrozavę plonosios žarnų segmentai ir suformuotos dvi jungtys. „Stengėmės išgelbėti kuo daugiau pažeistos plonosios žarnos, kurios liko apie 1,5 metro. Iš praktikos žinome, kad tai yra mažiausias žarnos ilgis, su kuriuo žmogus gali gyventi visavertį gyvenimą“, – pastebėjo dr. P. Lizdenis.

Po atliktos operacijos pacientės būklė pagerėjo ir ji išleista gydytis ambulatoriškai. Prabėgus mėnesiui, plonoji žarna dėl kraujotakos nepakankamumo pradėjo siaurėti ir randėti. „Susidarė žarnos nepraeinamumas, todėl chirurginės intervencijos būdu reikėjo skubiai pašalinti susiaurėjusią plonosios žarnos dalį ir atstatyti praeinamumą. Po šios operacijos moteriai liko tik apie 1,2 metro plonosios žarnos. Deja, pooperaciniu laikotarpiu dėl kraujotakos nepakankamumo išsivystė žarnų jungties nesandarumas“, – aiškino gydytojas.

Siekiant pašalinti jungties nesandarumą, atlikta dar viena operacija, kurios metu sutrumpinta plonoji žarna ir suformuota plonosios žarnos jungtis su storąja žarna. „Plonosios žarnos liko vos 70 centimetrų. Nepaisant ūminio pilvaplėvės uždegimo, žarnų jungtis sugijo“, – sakė dr. P. Lizdenis.

Tolesniam gydymui Astutė perkelta į Plastinės ir rekonstrukcinės chirurgijos kliniką. Nusilpusiam pacientės organizmui ir tik su 70 cm likusios plonosios žarnos tapo sunku įsisavinti baltymus, riebalus ir angliavandenius, vitaminus, mineralines medžiagas, trūko kalio ir magnio. „Astutė negalėjo valgyti pati, todėl perėmus pacientės gydymą gydytojams dietologams, reikėjo užtikrinti ilgalaikį klinikinį intraveninį maitinimą, – pasakojo gydytoja dietologė dr. Rūta Petereit. – Įdomu tai, kad šiai pacientei reikėjo ypatingai didelio kiekio magnio – net 22,5 gramų per parą, kai įprastai nesergantiems žmonėms paros rekomenduojamas kiekis yra 300–350 miligramų.“

Užtikrinus ilgalaikį intraveninį klinikinį maitinimą, pacientės būklė po truputį gerėjo, svoris nekrito. Galiausiai moteris galėjo valgyti pati, vaikščioti, atsikelti iš lovos. „Iš pradžių maisto medžiagų reikėjo daugiau, bet vėliau jos organizmas adaptavosi, pradėjo pacientė valgyti pati per burną, sumažinome intraveniškai skiriamų baltymų, riebalų, angliavandenių kiekius. Išliko tik didelis magnio poreikis, – pažymėjo dr. R. Petereit. – Šiuo metu pacientė jaučiasi gerai, pati moka pasikeisti Porto adatą, per kurią reikia susilašinti specialų klinikiniam maitinimui paruoštą tirpalą, taip pat skysčius su magniu bei kaliu.“

Astutė džiaugiasi pagerėjusia savijauta. „Nuoširdus ir profesionalus gydytojų ir chirurgų darbas padėjo man pasveikti“, – šypsojosi pacientė. Moteris taip pat nuoširdžiai dėkoja Plastinės ir rekonstrukcinės chirurgijos skyriaus personalui, slaugytojai Mildai, kurie visą gydymo laikotarpį stacionare prižiūrėjo bei rūpinosi paciente ir  išmokė, kaip namuose pačiai susilašinti visus klinikiniam maitinimo gydymui reikalingus preparatus.

Šis tarptautinis pripažinimas skatina Kauno klinikų gydytojus gastroenterologus toliau tobulinti retų ligų diagnostiką ir gydymą, o sunkiausias ir neaiškias diagnozes aptarti tarptautiniuose Europos retų kepenų ligų tinklo daugiadalykiuose gydytojų susirinkimuose, pažymima Kauno klinikų pranešime.

Retų virškinimo sistemos ir kepenų ligų centre gydoma daugiau kaip 100 autoimuniniu hepatitu, pirminiu biliariniu cholangitu, Vilsono liga, hemochromatoze, nėščiųjų cholestaze, kepenų kraujagyslių ir kitomis retomis kepenų ligomis sergančių pacientų.

Pasak Kauno klinikų atstovės Jovitos Gudelevičiūtės, šį centrą auditavusi Europos Sąjungos komisija pažymėjo, kad jame yra puikios galimybės genetinei retų ligų diagnostikai ir gydymui pačiais naujausiais metodais, apimančiais kepenų kraujagyslių šuntavimą ir stentavimą bei kepenų transplantaciją.

Viena iš retų ligų, kurios gydomos minimame centre, yra Budd-Chiari sindromas – sutrikimas, pažeidžiantis kepenis ir kraujagysles, kai į kepenis tekančiam kraujui sunku iš jų ištekėti. Kauno klinikų Gastroenterologijos klinikos Hepatologijos sektoriaus vadovas, Lietuvos mokslų akademijos tikrasis narys, akademikas prof. Limas Kupčinskas teigia, kad sergant Budd-Chiari sindromo liga, kepenų venose susidaro krešuliai, neleidžiantys kraujui ištekėti iš kepenų, ir dėl to išsivysto sunkios komplikacijos.

„Paprastai liga atsiranda dėl trombofilijos – polinkio padidintam kraujo krešėjimui, kuris gali būti tiek dėl genetinių priežasčių, tiek įgytas. Pavyzdžiui, dėl kontraceptinių vaistų naudojimo – aiškina prof. L. Kupčinskas.

Atkreiptinas dėmesys į tai, kad dažniausiai šia liga serga moterys, o pagrindiniai Budd-Chiari simptomai – skysčių kaupimasis pilve, pilvo skausmai, prasidedantys kraujavimai, vystosi kepenų nepakankamumas. Laiku nediagnozavus ir negydant Budd-Chiari sindromo, ši liga gali baigtis mirtimi.

„Dėl nespecifinių ligos simptomų dažnai pacientai ne iš karto nukreipiami pas gydytoją gastroenterologą, todėl liga progresuoja. Anksti diagnozavus šią ligą, pacientams galima taikyti inovatyvias radiologines procedūras, kai per kaklo kraujagyslę specialiais kateteriais gali būti pasiekiamos kepenys ir į jas įvedama dirbtinė kraujagyslė, atstatanti kepenų kraujotaką“, – teigia profesorius.

Anot Kauno klinikų pranešimo, šios ligoninės Retų virškinimo sistemos ir kepenų ligų centre gydoma apie 16 pacientų, kuriems diagnozuotas Budd-Chiari sindromas. Profesoriaus L. Kupčinsko pastebėjimu, savalaikė diagnostika ir šiuolaikinės gydymo galimybės šiems pacientams gali grąžinti visavertį gyvenimą. Svarbiausiai ligą diagnozuoti laiku, atskirti ją nuo kitos kilmės kepenų ligų ir nukreipti į centrą, kuriame teikiamos trečio lygio sveikatos priežiūros paslaugos.