Ką pasakyti vaikams?

„Ledinukas“, „Katinėlis ir gaidelis“, „Mano batai buvo du“ ir kiti poeto K. Kubilinsko eilėraščiai, eiliuotos pasakos iš vaikystės gerai žinomi kartai, kuri dabar jau pati augina vaikus. Tačiau šiais laikais žinomi ne tik gražūs poeto eilėraščiai – ir tai, kad, bendradarbiaudamas su KGB pirmtake MGB, jis infiltravosi į partizanų gretas, pats vieną jų nušovė, o dėl jo išdavystės buvo nužudyti dar keturiolika partizanų.

„Net nežinau, kaip visa tai pateikti vaikams, ar duoti skaityti jo poeziją, nors pradinukams rekomenduojamų skaityti knygų sąraše jo knygos tebėra. Vaikams skirti eilėraščiai tikrai gražūs, bet nežinau, kokiais žodžiais šešiamečiui ir aštuonmetei paaiškinti, ką juos parašęs dėdė yra gyvenime padaręs“, – svarstė pradinukės mama Daiva. Ji prisiminė, kad vyriausias dabar jau suaugęs sūnus K. Kubilinsko eilėraščių mokėsi ir iš lietuvių kalbos vadovėlių.

Ar šio poeto eilėraščius turėtų skaityti, mokytis šiuolaikiniai pradinukai? Į šį klausimą Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąjungos (LPKTS) valdybos pirmininkas Vladas Sungaila atsakė neigiamai.

Kaita: „Deja, visuomenė labai vangiai pervertina asmenybes, nusipelniusias sovietinei sistemai, sovietiniam saugumui“, – pastebėjo V. Sungaila. (Asmeninio archyvo nuotr.)

„Jis juk buvo vienas tų, kuris išdavė savus, partizanus, be to, ir pats žudė. Manome, kad tokio žmogaus eilėraščių nereikėtų šiais laikais mokyti vaikų. Suprantu, kad kai kurie eilėraščiai skamba gerai, jie gražiai parašyti, bet atsižvelgiant į tai, ką jis yra padaręs lietuvių tautai, mokykloje tokio žmogaus kūryba neturėtų būti minima. Pagalvokime apie tuos žmones, kurie nukentėjo nuo tokių kaip K. Kubilinskas, jų artimuosius – kaip jie jaučiasi, kai ir šiais laikais deklamuojama jo kūryba? Tremtiniai, politiniai kaliniai, partizanai tikrai ne dėl to paaukojo savo gyvybes, kad mes ir toliau garbintume jo kūrybą ar jį patį kaip poetą, kūrėją. Jei norime kalbėti apie K. Kubilinską, kalbėkime apie tai, ką jis yra padaręs: kad nužudęs, kad buvo išdavikas – kiek žmonių išdavęs, kiek dėl to žuvo ar buvo suimti. Deja, visuomenė labai vangiai pervertina asmenybes, nusipelniusias sovietinei sistemai, sovietiniam saugumui“, – teigė LPKTS vardu kalbėjęs V. Sungaila.

Jis pastebėjo, kad tautos istorinei atminčiai mokykliniuose vadovėliuose skiriama per mažai dėmesio: „Deja, mūsų valstybėje tokie dalykai kaip tremties metų, rezistencinių kovų prisiminimas labai sunkiai skinasi kelią. Mes, LPKTS, esame kreipęsi ir į Švietimo, mokslo ir sporto ministeriją (ŠMSM), kad tai būtų atitinkamai pristatoma istorijos vadovėliuose. Istorinę atmintį reikia saugoti, tačiau dabar mokykloje tam skiriama per mažai dėmesio.“

Kaina: su MGB bendradarbiavęs K. Kubilinskas, kai išdavė partizanus, galėjo naudotis visomis sovietinės sistemos privilegijomis. (Maironio lietuvių literatūros muziejaus archyvo nuotr.)

Naikinti nereikėtų

Filosofas Rimantas Viedrynaitis prisiminė, kad ankstyvoje vaikystėje K. Kubilinskas buvo vienas jo mėgstamiausių poetų.

K. Kubilinskas tikrai nebuvo geras dėdė, ir vaikai turi tai žinoti. Tačiau naikinti knygų nereikėtų.

„Apie jo juodus darbus tuo metu niekas nekalbėjo – sovietmečiu tai nebuvo viešinama. Bet kuriuo atveju, K. Kubilinsko kūrybinio palikimo vertė yra didelė, nors moraliniu požiūriu jo elgesys yra nepateisinamas, – sakė R. Viedrynaitis. – Manau, jo kūrybai laikas būtų tada, kai vaikai ima tinkamai atpažinti gėrį ir blogį. Koks tai amžius – reikėtų klausti psichologų. Žinoma, gali būti, kad vaikai, sužinoję K. Kubilinsko biografiją, greitai nurašytų jo eilėraščius. Juk vaikai pasaulį suvokia per juoda ir balta prizmę.“

Filosofo žodžiais, K. Kubilinsko kūrybą galbūt reikėtų pateikti vyresnio amžiaus vaikams, paaugliams. Nors pagal skaitytojų amžių tuomet ji nebebūtų tokia aktuali, tačiau tada būtų galima vaikams paaiškinti, kad tai buvo žmogus, kolaboravęs su sovietiniu saugumu, prisidėjęs prie pasipriešinimo sovietinei sistemai dalyvių, partizanų naikinimo.

„Pristatant K. Kubilinsko kūrybą kontekstas būtinas. Tačiau ištrinti visiškai, nurašyti ją kaip nenaudotiną, neskaitytiną, ko gero, nevertėtų, – teigė R. Viedrynaitis. – Juk tai yra mūsų istorijos, kad ir kokios nelaimingos, dalis. Su ta istorija reikia susipažinti, suprasti, kad tai nevienareikšmiška. Suprasti, kad kūryba gal ir gera, galbūt ir maloniai skaitoma, bet vis dėlto K. Kubilinsko gyvenime būta kontroversijų. Jam nepripaišysi gražių ūsų ir nepasakysi, kad jis buvo geras dėdė. K. Kubilinskas tikrai nebuvo geras dėdė, ir vaikai turi tai žinoti. Tačiau naikinti knygų nereikėtų. O jei mes uždraudžiame kažkokius autorius arba juos paneigiame, tai reikštų savotišką knygų naikinimą. Tą patį, ką darė tiek nacistinis, tiek sovietinis režimai.“

Pašnekovo žodžiais, mokyklinėje programoje galbūt nereikėtų išskirti K. Kubilinsko kaip individualios asmenybės, tačiau aptarti jį epochos kontekste, kaip vieną iš sovietinių rašytojų.

„Tuo metu nemažai rašytojų vienaip ar kitaip ėjo koja kojon su režimu. Reikėtų paaiškinti, kas yra dvaro poetas, kas – savarankiškas poetas, jeigu tokių apskritai sovietmečiu buvo“, – įsitikinęs filosofas.

Rimantas Viedrynaitis/Asmeninio archyvo nuotr.

Elgiasi netinkamai

Ar K. Kubilinsko kūrybai vieta pradinukams rekomenduojamų knygų sąraše, pasiteiravome vaikų ir suaugusiųjų psichologės-psichoterapeutės Kristinos Paradnikės.

„Apie tai turbūt turėtų diskutuoti ne psichologai, tačiau kaip žmogaus mano vertybinė pozicija, kad šio poeto eilių neturėtų būti vadovėliuose, – apstu kitų puikių lietuvių autorių, kūrusių vaikams. Vis dėlto knygose vaikams jo kūrybos vis dar yra ir jei vaikas, perskaitęs K. Kubilinsko eilėraščius ir išgirdęs apie jo išdavystę, nušautą partizaną, manęs klaustų, kodėl tas žmogus taip padarė, paaiškinčiau, kad net ir talentingi žmonės gali elgtis netinkamai“, – pastebėjo K. Paradnikė.

Ji atkreipė dėmesį, kad egzistuoja kelios vaikų moralinės raidos stadijos. Remiantis jomis, tai, kad gėris ir blogis nėra vien juoda ar balta, vaikai supranta būdami vyresnio amžiaus.

„Pradinukai dar yra toje stadijoje, kai labiau remiamasi arba tuo, kad pasielgęs netinkamai sulauksi bausmės, arba jau tuo, kad netinkamai pasielgęs nuvilsi tam tikrą autoritetą – tėvus, mokytojus ir pan., nes autoritetai, taisyklės, įstatymas sako, kad taip elgtis negalima. Pradinukai jau pasiekę tokį raidos tarpsnį, kai šiek tiek supranta moralės normas. Tačiau tai, kad nei gėris, nei blogis nėra vien juoda ar balta, vaikai ima suprasti paauglystėje. Bet kuriuo atveju, vaikui keliant klausimų, visuomet galima su juo kalbėtis, kaip jis supranta tą situaciją, ką jis galvoja, ar norėtų rinktis skaityti šį autorių, ar vis dėlto rinktųsi kitą“, – sakė psichologė-psichoterapeutė.

Ministerija atsiribojo

K. Kubilinsko kūryba patenka į pirmokams, antrokams ir trečiokams rekomenduojamų skaityti knygų sąrašus, Tarptautinės vaikų ir jaunimo literatūros asociacijos (IBBY) Lietuvos skyriaus vardu parengtus vaikų literatūros eksperto Kęstučio Urbos.

Susidariusią situaciją, kai K. Kubilinsko kūryba tebėra rekomenduojamų knygų sąrašuose, paprašėme pakomentuoti švietimo, mokslo ir sporto ministrę Jurgitą Šiugždinienę.

Į raštu išsiųstus klausimus gavome ministrės patarėjo Dainoro Luko atsakymus, kuriuose teigiama, kad nei dabartinėje, nei dar tik įsigaliosiančioje atnaujintoje lietuvių kalbos ir literatūros programose nė vienoje klasėje tarp rekomenduojamų autorių ar kūrinių nėra K. Kubilinsko kūrybos.

„Būtent ugdymo programos, patvirtintos ministro įsakymu, yra pagrindinis šaltinis mokytojams surasti autorių ir kūrinių, kuriuos mokiniams skaityti rekomenduoja programų rengėjai. Su minimu IBBY Lietuvos skyriaus parengtu rekomenduojamų autorių ir kūrinių sąrašu nei Švietimo, mokslo ir sporto ministerija (ŠMSM), nei Nacionalinė švietimo agentūra neturi nieko bendro. Visuomeninių (pvz., IBBY) ar kitų organizacijų sudarytų sąrašų nei ŠMSM, nei agentūra neįpareigotos tikrinti, tvirtinti ar kaip nors aprobuoti. Jos taip pat nerekomendavusios mokykloms minėto sąrašo naudoti“, – rašė D. Lukas.

Nepaisant to, kad ŠMSM atsiribojo nuo K. Urbos sudaryto moksleiviams rekomenduojamų knygų sąrašo, mokyklos, mokytojai juo naudojasi. Paties vaikų literatūros eksperto paprašėme pakomentuoti, ar dabar, kai plačiai žinomi K. Kubilinsko juodi darbai, jo kūryba ir toliau turėtų likti pradinukams rekomenduojamų knygų sąrašuose.

„K. Kubilinskas buvo talentingas vaikų rašytojas, neaplenkiamas eiliuotojas. Jo kūryba sudaro ištisą lietuvių vaikų poezijos etapą. Bene 40 liaudies pasakų jis perkūrė eiliuota forma. Jo „Varlė karalienė“ buvo vienas iš ryškiausių mano vaikystės literatūrinių įspūdžių. Eilėraštis „Mano batai buvo du“ keliauja iš lūpų į lūpas ir, manyčiau, pasiekė net šių dienų mažylius. Naujaisiais laikais, po 1990-ųjų, jo kūryba irgi buvo gana gausiai perleidžiama. Prieš penketą metų, rengiant rekomenduojamų knygų sąrašus, man svarbiausia buvo kūrinio meninė vertė. Štai kodėl tos kelios K. Kubilinsko knygos atsidūrė sąrašuose“, – motyvus rekomenduoti poeto kūrybą paaiškino K. Urba.

Jis pripažino: tai, kaip K. Kubilinsko gyvenimas dera su jo kūryba, yra labai jautri, sudėtinga tema, ne vienintelė tokia literatūros istorijoje.

Žmonių sąmonėje labiau įsitvirtina tai, kas žinoma iš anksčiau. Informacija apie K. Kubilinsko išdavystę atėjo daug vėliau – tai taip ir liko iki galo neįsisąmoninta.

„Talentingas kūrėjas ir didelė, juoda dėmė jo biografijoje. Ar tai du atskiri dėmenys, ar neatsiejami reiškiniai? Kiekvienas pats sau turime atsakyti į šį klausimą. Galbūt tarp rekomenduojamų knygų K. Kubilinsko galėtų ir nebūti. Galbūt kiekviena šeima galėtų pati nuspręsti, ar jo knygas duoti skaityti vaikams, ar nuo jų atriboti. Tai klausimai, kuriuos aš apsvarstysiu rengdamas antrąją sąrašo laidą“, – žadėjo K. Urba.

Pasiteiravus, ką ir kaip apie K. Kubilinsko biografiją turėtų paaiškinti ar nutylėti mokytojai, mokykloje vaikams pristatant skaitytas knygas, vaikų literatūros ekspertas atsakė: „Aš įsivaizdavau, kad tos mano rekomenduotos K. Kubilinsko knygos bus skaitomos individualiai ir ne visų. Tačiau, žinoma, susiklosto įvairių situacijų. Su pradinukais aš apie šio poeto biografiją apskritai nekalbėčiau. Jiems per sunku, per sudėtinga tuos dalykus suvokti. Ateis laikas, susidurs su šiuo klausimu būdami vyresni.“

Turi sąžinės sąskaitų

Tai, kad K. Kubilinsko kūryba vaikams išlieka skaitoma ir dabar, liudija nuolatos kartojami jo knygų leidimai, šios knygos skaitomos ir skolinant jas iš bibliotekų. Vien Kauno apskrities viešosios bibliotekos fonduose yra 148 skirtingų pavadinimų arba leidimų knygos ir rinktinės, kuriose išspausdinta vien K. Kubilinsko arba jo ir kitų autorių kūryba.

Kitos lietuvių poezijos klasikės, taip pat turinčios sąžinės sąskaitų su sovietų režimu, Salomėjos Nėries kūryba šiais laikais skaitoma, leidžiama kur kas mažiau.

1940 m. ji buvo vadinamojo Liaudies seimo delegacijos, Maskvoje prašiusios priimti Lietuvą Sovietų Sąjungos glėbin, narė, parašė Staliną ir Leniną garbinančias poemas. Tačiau asmeniškai dėl jos kaltės niekas nežuvo, kaip K. Kubilinsko atveju. Taigi, kodėl jam atleidome kur kas daugiau nei S. Nėriai? Knygą apie S. Nėrį „Padai pilni vinių“ parašiusios rašytojos, muziejininkės Aldonos Ruseckaitės teigimu, taip susiklostė dėl tam tikrų aplinkybių.

„Salomėja ir jos veikla visą laiką buvo kaip ant delno. 1940 m. ji parašo „Poemą apie Staliną“, po dviejų dienų ji jau išspausdinta. Greitai išspausdinamas ir Leninui skirtas „Bolševiko kelias“. Visa tai nuo pat pradžių visiems žinoma, visi viską perskaito, žino iš spaudos, įvykių. Dėl to, atkūrus nepriklausomybę, kiekvienas turi tam tikrų žinių, kad imtųsi ją vertinti: teisinti arba smerkti. Iki dabar yra ją smerkiančių, nurašančių, negalinčių jai atleisti. Kartais – labai kategoriškai, vienpusiškai tai darančių, nesigilinančių. Apie K. Kubilinsko juodus darbus mes labai ilgai nežinojome, nes tai buvo slepiama. Mes žinojome jį kaip pagrindinį ir, sakyčiau, tobulą eiliuotų pasakų rašytoją. Mano karta su tomis pasakomis užaugo“, – palygino buvusi Maironio lietuvių literatūros muziejaus direktorė.

Apie K. Kubilinsko biografijos dėmes, ir tai tik iš užuominų, ji sužinojo apie 1983 m., muziejininkų ekskursijos į Lynežerį Varėnos rajone, kur prieš išduodant partizanus K. Kubilinskas mokytojavo, metu. Informacijos apie garsų poetą nuvažiavusius rinkti muziejininkus vietos gyventojai sutiko šaltai.

„Mokyklos, kurioje mokytojavo K. Kubilinskas, pastate gyveno šeima, vyresnio amžiaus žmonės. Jie nebuvo linkę su mumis bendrauti, niūrūs, bet mes vis klausinėjome, prašėme, kad papasakotų apie poetą. Tada vienas neišlaikęs mestelėjo: „Tai gal jūs norit ir į mišką bunkerių pažiūrėt?“ Tada aš pradėjau domėtis, kas iš tiesų ten nutiko. Tačiau nebuvo lengva: oficialiai nieko nesužinosi – KGB dokumentai įslaptinti, viskas įslaptinta. Taigi, Salomėjos veikla buvo aiški nuo pat pradžių, o apie K. Kubilinsko veiklą, apie jo juodus darbus buvo šnekama tik patylomis“, – A. Ruseckaitės žodžiais, tik atkūrus nepriklausomybę visuomenė sužinojo apie jo išdavystę, o labai plačiai – galbūt tik dabar, kine rodant Vytauto V. Landsbergio ir Giedriaus Tamoševičiaus filmą „Poetas“. Tačiau greičiausiai ir dabar ne kiekviena jauna mama, skaitanti vaikams K. Kubilinsko eilėraščius, apie tai žino.

„Žmonių sąmonėje labiau įsitvirtina tai, kas žinoma iš anksčiau. Kai informacija apie K. Kubilinsko išdavystę pasiekė daug vėliau, tai taip ir liko iki galo neįsisąmoninta“, – rašytojos teigimu, todėl S. Nėris visuomenės akyse labiau smerkiama. Nepaisant to, sveriant moralės svarstyklėmis, išeitų, kad K. Kubilinsko kaltė didesnė.

„Tiesa, K. Kubilinsko kūryba labai nekalta – jis rašė daugiausia vaikams. Tačiau Salomėjos mes negalime vadinti išdavike: asmeniškai dėl jos nežuvo nė vienas žmogus. Ji dalyvavo istoriniuose įvykiuose, kuriuose dalyvavo ir kiti žmonės, kiti rašytojai. Juk ir Petras Cvirka važiavo į Maskvą, kaip žmonės sako, Stalino saulės parvežti. Tačiau jis nerašė tokių liaupsių Stalinui. Salomėja su ta prakeikta ilgiausia (daugiau kaip 40 posmelių) poema Stalinui tautos atmintyje įsiamžino ir šia prasme“, – palygino pašnekovė.

Patirtis: A. Ruseckaitė suprato, kad K. Kubilinsko biografija nėra vien balta, 1983 m. nuvažiavusi į Lynežerį, kur jis pokariu mokytojavo ir išėjo pas partizanus. (Evaldo Šemioto nuotr.)

Ji antrino R. Viedrynaičiui, kad K. Kubilinsko kūryba turėtų būti pristatoma vaikams jo biografijos kontekste. „Reikėtų aiškinti vaikams, koks sudėtingas gali būti žmogaus vidus, charakteris. Tačiau pradinėse klasėse tai paaiškinti sudėtinga. Žinoma, kad K. Kubilinskui svarbiausia buvo kūryba. Tačiau ar galima pateisinti išdavystę, žmogžudystę noru kurti? Anksčiau, kai buvo diskutuojama, ar palikti K. Kubilinską mokyklinėje lietuvių kalbos programoje, buvo svarstoma, kad gal vis dėlto kūryba – sau, o gyvenimas – sau, todėl palikime jo kūrybą programoje. Tačiau situacija yra sudėtinga. Juk išdavystė – pats baisiausias dalykas. Kalbant apie mūsų rašytojus, K. Kubilinsko išdavystė turbūt pati didžiausia“, – svarstė A. Ruseckaitė.