Sabo žodis
Lietuvos krepšinio federacija (LKF) oranžinio kamuolio mylėtojams suteikė unikalią galimybę iš arti pamatyti brangiausius V. Garasto trofėjus.
Krepšinio namuose atidaryta paroda, kurioje – legendinio trenerio pasiekimai. O tiek skambių pergalių, kiek pasiekė V. Garastas, turi labai retas treneris ne tik Lietuvoje, bet ir Europoje.
91-erių metų sulaukęs mūsų šalies krepšinio simbolis per savo karjerą du sykius atvedė Lietuvos rinktinę ant olimpinių žaidynių prizininkų pakylos – 1992 m. Barselonoje ir 1996 m. Atlantoje.
V. Garastas būtent žaidynėse JAV neįprastomis aplinkybėmis gavo bronzos medalį. Treneriams tuo metu olimpiniai apdovanojimai nebuvo įteikiami. Vis dėlto Arvydas Sabonis ir kiti krepšininkai nusprendė, kad vietoje vieno iš rinktinę palikusių discipliną pažeidusių žaidėjų medalis turi būti skirtas V. Garastui.
1995-aisiais treneris tapo Europos vicečempionu su Lietuvos nacionaline komanda, 1989 m. laimėjo bronzą su SSRS rinktine, 1990 m. su SSRS komanda pelnė pasaulio čempionato sidabrą.
Eksponatai: tarp V. Garasto asmeninio archyvo reliktų – ne vien apdovanojimai, bet ir žaidimo derinių schemos./ Regimanto Zakšensko nuotr.
Padėjo ir kolegoms
Ne mažiau gausus stratego pasiekimų kraitis klubų krepšinyje. Net trys aukso medaliai – kaunantis itin konkurencingame SSRS čempionate, su „Žalgiriu“ iš Argentinos parvežtas tuo metu prestižinis trofėjus – Tarpkontinentinė Williamo Joneso taurė, 1986 m. Čempionų taurės (dabartinės Eurolygos) sidabras.
Vėliau – paskutinio istorijoje Čekoslovakijos čempionato medaliai su „Prievidza“ komanda, LKL medaliai su Kauno „Atleto“ ir Alytaus „Alitos“ klubais.
O kur dar dešimtys paties trenerio širdžiai brangių apdovanojimų, laimėtų su jam gimtu tapusio Biržų krašto jaunaisiais krepšininkais?
Mažai kas atsimena, kad trenerio karjeros saulėlydžiu V. Garastas darbavosi Lietuvos moterų rinktinės strategų štabe.
„Treneris man, tuo metu jau subrendusiam specialistui, tapusiam Europos čempionu su moterų rinktine, duodavo labai vertingų patarimų. Jis mokėdavo parinkti žodžius bendraudamas su žaidėjomis. Kai rinktinėje svarbių rungtynių išvakarėse tvyrodavo didelė psichologinė įtampa, Vladas suskeldavo kokį anekdotą ir merginų veidus nušviesdavo šypsena“, – pasakojo LKF prezidentas Vydas Gedvilas.
Kolegos: V. Gedvilas (kairėje) šiuo metu vadovauja LKF, kurios prezidentu 2003–2011 m. buvo V. Garastas./ Regimanto Zakšensko nuotr.
Pasveikino V. Landsbergis
V. Garastas beveik dešimtmetį vadovavo ir Lietuvos krepšinio trenerių asociacijai bei stovėjo prie LKF vairo.
„Jei ne trenerio ir A. Sabonio pastangos, manau, kad Lietuva nebūtų gavusi teisės 2011-aisiais surengti Europos vyrų čempionatą“, – V. Garasto organizacinius sugebėjimus akcentavo parodoje apsilankęs Kauno meras Visvaldas Matijošaitis.
Pamenu, kaip Barselonoje po bronzinio mačo krepšininkai drabužinėje mus su žmona gerai išmaudė šampane.
Trenerį pasveikino ir pirmasis atkurtos Lietuvos valstybės vadovas Vytautas Landsbergis. Politikas pabrėžė ypatingą V. Garasto misiją būti ledlaužiu, visur žengti pirmuoju. Ypač vertingas Lietuvos sporto istorijai tapo 1992 m. Barselonos olimpiados medalis. V. Landsbergio žodžiais, itin simboliška, kad lemiamame mūšyje dėl pirmojo po nepriklausomybės atkūrimo krepšininkų medalio lietuviai patiesė iš Sovietų Sąjungos žaidėjų suburtą NVS rinktinę.
„Pamenu, kaip po bronzinio mačo krepšininkai drabužinėje mus su žmona gerai išmaudė šampane, – šypsojosi V. Landsbergis. – Iš tiesų, tos pergalės reikšmė buvo daug didesnė nei vien tik sportinė. Juk tarp krepšinio ir Lietuvos išsivadavimo kovos buvo labai daug bendro“.
Susitikimas: legendinį krepšinio trenerį pasveikino politikos patriarchas V. Landsbergis./ Regimanto Zakšensko nuotr.
Pradžia – baseine
Istorikas Alvydas Žukauskas pabrėžė, kad V. Garasto asmenybės unikalumą iliustruoja netgi jo biografijos faktai.
Treneris turi du gimtadienius ir du gimtuosius miestus. Viešuose šaltiniuose skelbiama, kad V. Garastas gimė 1932 m. vasario 2 d. Linkuvoje, o iš tiesų – keliomis dienomis anksčiau Joniškėlyje.
„Trenerio biografijoje gausu faktų, liudijančių apie jo asmenybės didumą. Pradedant jo karjeros pradžia, kai jis, užuot pasirinkęs didžiuosius miestus, nusprendė pakelti Biržų krašto krepšinį ir daugelį metų ten sėkmingai darbavosi su savo vaikinais, įveikdamas net didmiesčių komandas. Mažai kas žino, kad mūsų krepšinio legenda iš pradžių treniravo plaukikus“, – pasakojo istorikas.
Šį ir kitus intriguojančius faktus sužinoti ir apžiūrėti V. Garasto karjeros trofėjus galima Kaune, „Krepšinio namuose“ veikiančioje parodoje.
