"Kai pamačiau Janiną, susižavėjau iš pirmo žvilgsnio, nes ji buvo panaši į švedų kino aktorę Ingrid Bergman. Džiaugiausi, kad ir aš jai patikau, tad ir pasipiršau", – mena Vytautas.

Kiekvieną dieną bendraujame su mylima sūnaus šeima internetu ir jaučiame, kad rodėme ir rodysime padorumo pavyzdį iki gyvenimo pabaigos.

"Kai susituokėme, negalvojome, kad sulauksime ir švęsime pusės amžiaus vestuvių sukaktį, – šypsosi V.Kirkliauskas. – Pirmiausia abiem rūpėjo būstas, nes susituokę kelerius metus gyvenome kartu su tėvais. Labai norėjosi gyventi atskirai, nes darbus jau turėjome – Janina dirbo buvusiame Kauno teritoriniame statybos treste K.Donelaičio gatvėje, o aš – buvusioje Kauno tinklinio mokykloje Miško gatvėje. Kadangi abu buvome auklėti patriotiškai, nestojome į komunistų partijos gretas, kad gautume butą be eilės ir nemokamai, kaip kiti. Stengėmės patekti į eilę kooperatiniam butui gauti. Ir gavome, bet dešimt metų mokėjome jo vertę – 13 tūkst. rublių."

"Dirbdama ekonomiste buvau vertinama, tad administracija ir profsąjungos komitetas nedarė jokių trukdžių ir padėjo gauti butą. Įžengus į dažais kvepiantį trijų kambarių butą Taikos prospekte džiaugsmo buvo, tad žvalgėmės gandrų. Gimė sūnus Deividas, kuris visą jaunystę praleido kartu su tėčiu, nes nuo 5 iki 12 klasės, mokydamasis "Varpo" gimnazijoje, po pamokų lankė tinklinio treniruotes tėvo treniruojamoje grupėje", – dalijasi prisiminimais J.Kirkliauskienė.

Tvirtybė: Lietuvos tinklinį visą gyvenimą puoselėjęs V.Kirkliauskas be galo dėkingas savo žmonai Janinai už supratingumą ir paramą. Drauge jie jau 50 metų! Juozo Kirkliausko asmeninio archyvo nuotr.

Daug džiaugsmo buvo, kai iš Lietuvos čempionato abu su tėčiu grįžo su ant krūtinių auksu tviskančiais medaliais. "Grįžusius namuose abu pasveikinau ir ta proga suruošiau vaišes. Deividui buvo tik trylika, tačiau susidomėjimas ir noras po pamokų laisvalaikį leisti sporto salėje neišnyko. Kasmet komanda tobulėjo, kilo žaidėjų meistriškumas ir jau šešiolikmečiams tėtis leido rungtyniauti prieš miesto vyrų komandas. Panašias šventes ruošiau nuolat, nes sūnus ir tėvas iš turnyrų ir čempionatų sugrįždavo su laimėjimais. Išlaikęs brandos egzaminus vidurinėje mokykloje aštuoniolikmetis sūnus tais pačiais metais gražiu pasiekimu užbaigė ir treniruotes mylimoje sporto mokykloje, iškovojęs Kauno miesto vyrų čempionų titulą. Finalinėse rungtynėse, vykusiose legendinėje Kauno sporto halėje, įveikė tuometę "Atleto" komandą, kuri atstovavo Kaunui Lietuvos vyrų čempionatuose", – su malonumu prisimena Janina.

Kasmet komanda tobulėjo, kilo žaidėjų meistriškumas ir jau šešiolikmečiams tėtis leido rungtyniauti prieš miesto vyrų komandas.

Susituokė Janina ir Vytautas tik ką baigę mokslus aukštosiose mokyklose. "Džiaugėmės abu, bet vėliau išaiškėjo, kad savaitgaliais ir švenčių dienomis liūdėsiu likusi viena. Pastebėjau, kad treneriai neturi laisvalaikio, kad daugumos savaitgalių negalėsiu praleisti kartu su vyru. Mat visos varžybos rengiamos tik savaitgaliais, o treniruotės vyksta darbo dienomis vakarais. Džiaugdavausi, kai Vytautas retsykiais grįžęs ištardavo: "Brangioji, šis savaitgalis tavo, aš laisvas." Laisvus savaitgalius visada leisdavome kartu", – pasakoja niekada nei vyro, nei likimo dėl tokio užimtumo nekaltinusi J.Kirkliauskienė.

"Vykome į turnyrus kaimyninėse valstybėse, lankėme koncertus, spektaklius, šventes, – antrina Vytautas. – Teko abiem piršliauti Janinos brolio Alfonso, mano brolio Alvydo, marijampoliečio galiūno, ir sesers Irenos vestuvėse. Kvietė krikštyti jų vaikus, nes išmanėme įvairių švenčių apeigas."

Sūnus Deividas planavo studijuoti teisę, bet likimas neleido jo svajonei išsipildyti. Išvyko į JAV, ten dirbo, žaidė paplūdimio tinklinį ir laukė atvykstančios savo mylimosios Giedrės.

"Abu susituokė ir padovanojo mums anūkėlį Dominyką. Gruodį jam bus penkeri. Tinklinio kamuolį "Mikasa" jau turi ir žino, kad jo senelis buvo tinklinio treneris. Anūkui tinklinį žaisti dar per anksti, bet fizines savybes po truputį lavina futbolo ir gimnastikos treniruotėse. Kiekvieną dieną bendraujame su mylima sūnaus šeima internetu ir jaučiame, kad rodėme ir rodysime padorumo pavyzdį iki gyvenimo pabaigos", –  neabejoja V.Kirkliauskas.

– Mylimą darbą norėjau tęsti, bet nuslopo noras, kai kelis dešimtmečius Lietuvoje pirmavusią Kauno tinklinio mokyklą miesto sporto reformatoriai panaikino – sujungė Gimnastikos, Plaukimo ir Tinklinio mokyklas. Pasijaučiau svetimas, – kalbėjo 46-erius metus moksleivius tinklinio abėcėlės mokęs jubiliatas. – Nemažai mano kolegų iškėlė baltą vėliavą, nes, Kaune konkuruojant su krepšiniu, surinkti penktokus ir treniruoti juos iki 12-os klasės – sudėtinga misija. Ilgėliau su berniukais dirbo Michailas Nikitinas, mano auklėtiniai Regimantas Jagentavičius ir Renaldas Nauckūnas. Kartu su manimi išliko tik Rimgaudas Ungurys. Šiuo metu berniukus sėkmingai treniruoja Jolita Kontvainienė ir Rūta Skorupskienė. Vis dėlto menkas atlyginimas atbaido Lietuvos sporto universitetą (LSU) baigusius specialistus, lengviau treniruoti jau paruoštus žaidėjus.

– Prisiminkite pačias pirmąsias ir svariausias savo auklėtinių pergales.

– Vos per vienus darbo metus su 1957–1958 m. gimusių žaidėjų komanda patekome į Lietuvos finalines varžybas, anuomet vykusias Palangoje, lauko aikštelėse. Kai kurie buvę anuomečiai auklėtiniai: Rolandas Pakulis, Rimvydas Mogenis, Igoris Pantelejevas, Aleksandras Volobujevas – tebežaidžia senjorų komandose, o buvęs SSRS čempionas Romanas Ašmys iki šiol rungtyniauja Kauno tinklinio mėgėjų lygoje. Lietuvos jaunių vicečempionais tapo 1960 m. gimę vaikinai, tarp jų – Gintaras Aukštakalnis, Vitalijus Reinikovas, Raimundas Liekis, Kęstas Žliobas, Sigitas Vilčinskas, R.Jagentavičius, LSU dėstytojas docentas Aurelijus Zuoza. Lietuvos jaunių čempionų titulus iškovojo 1961–1962 m. gimusių auklėtinių komanda, kuriai atstovavo Arūnas Beinoravičius, Giedrius Rimdeika, Sigitas Kvedaras, Artūras Tarutis, Arvydas Mackevičius, Romas Bartusevičius, Gediminas Bartašiūnas, Valentinas Smerdovas. Lietuvoje tarp prizininkių buvo ir mano treniruotos 1963, 1970, 1973, 1975, 1976, 1983, 1984, 1985, 1986, 1989, 1999 m. gimusių žaidėjų ekipos. Viena tituluočiausių – 1970 m. gimusių vaikinų komanda, kurią sudarė Audrius Gargasas, Aidas Kupčinskas, Artūras Šimukonis, Artūras Želvys, Ernestas Trapulionis, Gediminas Melieška, Laimis Snieška, Renaldas Nauckūnas, Marius Domskis, ji laimėjo Lietuvos vaikų, jaunučių bei jaunių čempionatų aukso medalius. Treniravau 28 komandas, per 500 moksleiviu, treniravau 28 komandas.

– Ar tiesa, kad tinkliniu buvo susidomėjęs žinomas krepšininkas Žydrūnas Ilgauskas?

– Iš tiesų mano sūnus Deividas į dvi treniruotes buvo atėjęs kartu su metais vyresniu Žydrūnu, tačiau netrukus jis perėjo į krepšinį. Nemažai perspektyvių aukštaūgių esu praradęs, nors jie, kaip tinklininkai, tikrai būtų pasiekę daugiau. Lankydavau savo auklėtinius namuose, įtikinėdavau tėvus, o jie sakydavo: nenori vaikas, nenorime ir mes, tinklinis – nepopuliarus. Dabar tėveliai galvoja kitaip, nes klesti paplūdimio tinklinis, kurį, beje, Kaune ir Lietuvoje pradėjome vystyti kartu su savo mokytoju, buvusiu LSU dėstytoju docentu V.Jankumi. Pasaulio paplūdimio tinklinio čempionate Brazilijoje debiutavę kaunietis Saulius Ligeika ir vilnietis Jonas Kvedaravičius parvežė žaidimo kamuolį, supažindino su taisyklėmis. Net dvylika metų Palangoje, aikštėse prie jūros kartu su Audroniumi Maciumi rengėme Lietuvos moterų ir vyrų paplūdimio tinklinio čempionatus.

– Ar nebuvo noro ieškoti rėmėjo ir suburti gabiausius saviškius bei žengti toliau – atstovauti Kaunui šalies vyrų tinklinio čempionate?

– Sovietmečiu miestą šlovino iš geriausių tinklininkų suburta ir trenerio Augustino Karkausko vadovaujama ekipa "Sakalas", vėliau tapusi "Šilku" (ją treniravo Romualdas Magelinskas). Iš jos estafetę perėmė aukštųjų mokyklų komandos – "Politechnika" (treneris Petras Mozeris) ir "Atletas" (treneris V.Jankus). Su jomis jau galėjome konkuruoti ir mes, abi net įveikėme, bet leidimo į Lietuvos vyrų čempionatą kažkodėl negavome. Kauno vyrų tinklinio autoritetą šalyje bandė atkurti treneris Jonas Adomaitis, tačiau jo suburtas "Centrolitas" to padaryti neįstengė ir iširo. Liko viena išeitis – būsimi tinklinio specialistai, studentų "Atletas". Iš pradžių su jais dirbo treneris R.Ungurys, vėliau jį pakeitė Andrius Gavorka, bet rezultatais nedžiugino. Galop iškrito iš aukščiausiosios lygos į 1-ąją, o kai joje užėmė 2-ąją vietą, visai nustojo dalyvauti. Po pertraukos šalies čempionato 1-ojoje lygoje pasirodė dvi kauniečių ekipos – KTU "Mintonet" (trenerė Raminta Šišlienė) ir "Marito" (treneris Voldemaras Lauraitis). O šiemet entuziazmu trykštantis ir KTML rungtyniaujantis Darius Baltrušaitis sugrąžino Kauno tinklininkus į Lietuvos aukščiausiąją lygą – subūrė "Startas-LSU" ekipą, joje – ir mano buvęs auklėtinis Benas Rimša. "Vilniaus kolegijai-Flamingo volley-SM Tauras" atstovavo maniškis Valdas Listanskis, o Jonas Rakickas ir Lukas Gudas su Marijampolės "Sūduva" iškovojo aukso medalius.

– Ką manote apie jau aštuonis sezonus gyvuojančią Kauno tinklinio mėgėjų lygą (KTML)?

– Ji tinklinio bendruomenei labai reikalinga. Džiugu, kad KTML vadovaujantis Esmiraldas Sliežauskas nestokoja entuziazmo. Be to, KTML varžybose dalyvauja ir Marijampolės, Kėdainių, Alytaus, Jonavos, Kazlų Rūdos komandos. Pagal išgales prisidedu prie lygos veiklos, o teisėjaudamas per varžybas susitinku ir su buvusiais auklėtiniais.