Ketvirtadienį viešą apgailestavimą dėl V. Pranckiečio žodžių pareiškė „valstiečių“ lyderis Ramūnas Karbauskis.

Pats parlamento vadovas teigė nieko nenorėjęs įžeisti ir atsiprašė dėl savo žodžių.

Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio (PLS) Iniciatyvinės grupės klubo pirmininkas Romas Pakalnis išplatino pareiškimą, kad „nomenklatūrinis ir stagnatoriškas V. Pranckiečio pasisakymas neduoda pagrindo laikyti jo esminių permainų valstybėje šalininku“.

„Todėl manome, kad šis Sąjūdžio idealus niekinantis politikas geriausiai pasitarnautų Lietuvos labui, jeigu atsistatydintų arba būtų atstatydintas iš užimamų aukštų ir atsakingų Lietuvos Respublikos Seimo pirmininko pareigų“, – teigiama pareiškime.

Klubo pasipiktinimą sukėlė birželio 6 dieną Seimo pirmininko per Žinių radiją išsakyta kritika patriotinio sambūrio „Pro Patria“ nario Vytauto Vyšniausko kalbai, pasakytai per Sąjūdžio 30-mečio minėjimą.

V. Vyšniauskas teigė, kad „kol įvairiose iškilmėse linksminamės, mūsų senoliai miršta apleisti palatose ir trobose, kol giriamės iškovoję laisvę, daugiau kaip pusė milijono Lietuvos gyventojų, šeši šimtai tūkstančių Lietuvos žmonių – įsivaizduojate, kokie skaičiai: šeši šimtai tūkstančių! – dūsta žemiau skurdo ribos, kol mes spygaujame apie globalią Lietuvą, trečdalis mūsų moksleivių Lietuvoje nebemato jokių ateities galimybių“.

„Esu iš kaimo Kelmės rajone, tad žinau, ką kalbu. Jau šiandien bet kuriame provincijos mieste ar kaime matome nykiai tuščias gatves, uždarytas mokyklas, apleistus parkus – ta nejauki tuštuma primena kare išmirusios tautos kapą, ant kurio teliko beprasmiu virtęs užrašas „Tėvynė“, – kalbėjo Vilniaus universiteto magistrantas.

V. Pranckietis šią kalbą pavadino populistine: „Labai populistiniai pareiškimai, kad viskas yra blogai. Daugiausia tokių pareiškimų pasakė žmogus, kuris jau gimė nepriklausomoje Lietuvoje, kurią mes jam turėjome paduoti ir jis neįvertino nieko to, kas yra sukurta, jam atrodo, kad viskas yra padaryta ne taip kaip jis norėtų. Šiandien jis turi kortas rankose ir jis gali kurti tą geresnę Lietuvą tokią, kokią jis įsivaizduotų geresnę. Manau, kad visada (reikėtų vadovautis posakiu), ir vakar tokį retorinį klausimą uždaviau (posėdžio metu), ar ką nors gero padarei. Ar ką nors gero padarysi?“

„Antisąjūdinės dvasios persmelktas Seimo pirmininko pasisakymas grąžina Lietuvą į 1988 metus, nes iš esmės niekuo nesiskiria nuo to meto Komunistų partijos „atsakingų darbuotojų“ ir biurokratijos nomenklatūrininkų mėginimų nutildyti laisvą žodį ir užgniaužti Sąjūdžio pradėtą skelbti tiesą apie tikrąją sovietų okupuoto ir pavergto krašto būklę“, – pareiškė LPS Iniciatyvinės grupės klubas.

Reaguodamas į šį pareiškimą R. Karbauskis ketvirtadienį „frakcijos ir visos partijos vardu“ išsakė apgailestavimą dėl V. Pranckiečio pasisakymo.

„LPS pareiškime prašoma išsakyti frakcijos poziciją šiuo klausimu, todėl frakcijos vardu noriu atsakingai pareikšti, kad mūsų frakcijai ir visai LVŽS partijai ypatingai svarbios pamatinės valstybingumo vertybės, pagarba laisvės kovoms ir jų dalyviams, nukentėjusiems nuo sovietinio režimo, asmenims, būrusiems aplink save kitus su kilnia laisvės idėja. Turime gerbti nuomonių laisvę ir įvairovę, nes jos užtikrina demokratijos būvį ir valstybės pažangą”, – teigė „valstiečių“ lyderis.

Pats V. Pranckietis pabrėžė niekada neabejojąs ir neabejojantis Sąjūdžio svarba. Jis teigė, kad kalbėdamas Žinių radijui norėjo atkreipti dėmesį, kad Lietuva per trumpą laikotarpį padarė didžiulę pažangą, todėl nereikėtų matyti tik klaidų, bet ir įvertinti per 28-erius metus nuveiktus didžius darbus.

„Atsiprašau, jei mano žodžiai ką nors įžeidė. Esu pasiruošęs išklausyti Lietuvos persitvarkymo sąjūdžio iniciatyvinės grupės klubui kilusias abejones ir jas išsklaidyti“, - sakė Seimo pirmininkas.

Tokį pasirodymą straipsnyje „Apie patriotizmo monopolistus“ surengęs filosofas Kęstas Kirtiklis teigia, kad „kone kiekviena save patriotais vadinančiųjų grupė yra linkusi patriotizmą monopolizuoti“, o kitaminčius laikyti priešais, net jei ir šie mušasi į krūtinę prisiekinėdami amžiną meilę savo šaliai. Patriotizmo kaip tėvynės meilės sąvoka, pasak jo, esanti labai abstrakti, tą meilę leidžianti suprasti įvairiopai, nenurodanti konkrečių jos raiškos būdų. Kitaip tariant, meilė – reikalas subjektyvus, paliktinas privačiam gyvenimui.

Bet juk mylintis žmogus prieš mylimąjį yra pats sau miręs – jis ne tik niekad nenorės, bet ir apskritai nepajėgs būti neištikimas, dar daugiau – jis net nepajėgs norėti svetimauti. Net pačią meilę nebūtų klaidinga apibrėžti kaip absoliučią ištikimybę mylimajam.

Galima saldžiai suokti apie „kitokią“ tėvynės meilę, bet tuo tikėti nėra prasmingiau nei svetimaujant užklupto žmogaus pasiteisinimais, kad viskas ne taip, kaip atrodo. Politinis svetimavimas panaikina patriotizmo galimybę. Absoliutus įsipareigojimas galimas tik vienai šaliai, o jo neturintys žmonės negali būti laikomi patriotais.

Aišku, nureligintais ir nupolitintais laikais pilietybė, kaip ir santuoka, tėra laikoma susitarimu, kurio gali bet kada atsisakyti. Šią jokiam turiniui neįpareigojančią tėvynės meilę mums ir siūlo meta-patriotai.

Neįpareigojanti tėvynės meilė vengia kentėjimo, egzistencinio rūpesčio ir bet kokio savojo gyvenimo subordinavimo jos gerovei. Tai asmeninių ambicijų padiktuotas buitinis patriotizmas: būti patriotu sau leidžiama tik tiek, kiek tai atsiperka. Tą K. Kirtiklis ir siūlo: ateinančiame šimtmetyje patriotizmą paversti privačiu dalyku. Ši patriotizmo demonopolizacija reiškia patriotizmo desakralizaciją ir depolitizaciją. Taip patriotizmas tampa neįmanomas.

„Ir nesvarbu, kad tuomet atrodys, kad šaliai išties atėjo paskutinioji, o jos gelbėti, atrodytų, išties nėra kam. Bet labai gali būti, kad būtent taip asmeninės ydos virs visuomeninėmis dorybėmis“, – apibendrina autorius. Ir tikrai, juk privatus patriotizmas atitinka patriotizmo nebuvimą, nes vien stengdamiesi dėl asmeninės gerovės kažką gero padarysime ir valstybės labui.

Tik patriotas liks su savo valstybe net kai jam nebus naudinga, o privačiai tėvynę gali patogiai mylėti tik tiek, kiek gauni grąžos. Kai šaliai ateis paskutinioji, privataus patriotizmo praktikuotojas bus pirmasis, kuris darys viską, kad tik šalies paskutinioji netaptų ir jo paskutiniąja. Nors ir jis paskutinę akimirką savyje gali pažadinti patriotizmą...

O jei „asmeninės ydos virs visuomeninėmis dorybėmis“? Noras panaikinti sienas, turėti n pilietybių, ištirpti integraciniuose dariniuose, demitologizuoti istorines asmenybes, nes šios – „irgi žmonės su savo silpnybėmis ir trūkumais“, galų gale „nuleisti ant žemės“ tautinius simbolius ir įnešti įvairovės nereiškia, kad tu mažiau myli savo šalį – tiesiog ją myli „kitaip“. Tokie valstybingumo pajautą, o įkandin – ir patį valstybingumą naikinantys dalykai netrukus taps „visuomeninėmis dorybėmis“.

Filosofas ironizuoja, kad patriotizmas virto narkotizuojančia disfunkcija: viešai pritarus garsiam autoritetui pasijaučiama tikru patriotu. Sau besimeldžiantys privačios laisvės dainiai nesupranta, ką reiškia atrasti autoritetą, kurio mintimi gali viešai sekti net ir praktiniame gyvenime, nes pats nuosekliai priėjai prie tų pačių išvadų, net jei iš pradžių asmeniškai nejautei jų prasmės. Juk viešas egzistencinis įsipareigojimas prieitoms išvadoms prieštarauja privačios laisvės nesivaldymui.

Privačios laisvės apologetika yra tik narkomanijos išraiška. Laisvė šuniui tuštintis aukščiausią politinę ar sakralinę dimensiją bendruomenei turinčiose vietose tobulai atspindi privačią geismų laisvę. Neįmanoma būti patriotu tam, kuris tokią laisvę, kurią didele dalimi turėtų bet kur, iškelia aukščiau politinės laisvės, kurios jis iš principo negali turėti niekur kitur.

Patriotas niekad neatsisakys savo valstybės tautinių simbolių viešo įtvirtinimo kaip tik dėl to, kad jis yra šios valstybės patriotas. Vieša erdvė likti tuščia gali bet kurioje valstybėje, bet kuriuo laikmečiu ir bet kokiomis politinėmis sąlygomis. Ji gali būti užrioglinta neutraliu, laiko ir vietos sąlygomis susaistytos prasmės neturinčiu paminklu bet kur ir bet kada. Bet tapti reprezentacinio valstybinio simbolio centru ji gali tik šios valstybės dabartyje. Tai – politinės laisvės nulemta aplinkybė, kurios atsisakydami veikiausiai liudijime tos laisvės taip ir neturį.

Negali būti laisva valstybė, kurios gyventojai bijo savo laisvės simbolio, tą laisvę pakylėjančio ir ištraukiančio viešumon. Totalitariniuose režimuose viešai drausta laisvai kalbėti, tačiau privačiai galėjai mąstyti laisvai. Šią praktiką bandoma perkelti į šias dienas stumiant laisvės ir patriotizmo privatumą: būk sau privačiai, bet viešai turėtum susilaikyti nuo savo meilių ir laisvių, o jau drįsti ginti savąją tėvynės meilės sampratą – nusikaltimas! Juks akivaizdu, kad vieša meilės šaliai išraiška pakerta pliuralizmo šaknis, nes pretenduoja į tiesą, kurios pripažinimo galimybė verčia abejoti visų požiūrių vienoda verte. Nėra laisvės ten, kur egzistuoja nelygius dalykus sulyginantis ir nuomonių lygiateisiškumą įtvirtinantis pliuralizmas – tai sunkiausia minties nelaisvės būklė.

Patriotizmas gali būti tik monopolinis. Akivaizdu, kad jis, reikšdamasis įvairiomis formomis, privalo sueiti į tam tikrą vienovę su politine laisve ir tuo, kas laikoma pačia valstybe. Ištikimybė tautai ir valstybei įmanoma, tik jei tauta ir valstybė apibrėžia patriotizmo ribas: kur prasideda tautą ir valstybę menkinantys veiksmai, jų pirmumą atstumiančios ambicijos ar jas neutralizuojantys simboliai, ten atsiveria privataus patriotizmo bedugnė – tada gali mylėti „kaip nori“ ir „ką nori“. Tėvyne tuomet gali tapti ne tik „globali Lietuva“, bet ir globalitarinis viešnamis. Patriotizmo monopolis priklauso tik įsipareigojusiems absoliučiai ištikimybei savo tautos ir valstybės atžvilgiu.

Mylėti tėvynę „skirtingais būdais“ įmanu, tik jei nėra skirtumo, kas ta meilė ir kas ta tėvynė. Meilė reikalauja išskirtinio ir absoliutaus įsipareigojimo, o privatus patriotizmas, kuriam nėra skirtumo, apreiškia vien abejingumą – tai priešinga bet kokiai meilei ir, vadinasi, bet kokiam patriotizmui.

Privačios laisvės narkomanija skatina išsižadėti politinės laisvės ir praktikuoti privačią laisvę bet kokiomis – net okupacinėmis – sąlygomis. Tokios laisvės diktatas galimas tik politinio vergo sąmonėje. Neiškęstas privatusis patriotizmas pasiruošęs mylėti visus, kas leis praktikuoti savąjį nesusivaldymą. Tai – tik neįpareigojančios meilės nuotykis.

Valstybingumo šimtmetį pasitinkame politiškai apsinešę...