Parodos kuratorė – Ežerėlio kultūros centro edukatorė ir ekskursijų vadovė Audra Sipavičienė. Ji dalijasi, kad rengiant parodą buvo peržiūrėti visi suskaitmeninti archyvai ir kreiptasi į muziejus dėl pasidalijimo skaitmenizuotais Senosios Zapyškio bažnyčios vaizdais.

„Labai džiaugiuosi atrastais M. K. Čiurlionio dailės muziejuje saugomais ir dar niekur neviešintais vaizdais. Juose užfiksuotas bažnyčios interjeras: matomas vargonų choras, skulptūros, judėjusios vargonams grojant, meliuzina, ant sienų ištapyti konsekraciniai kryžiai, kuklus altorius, pakeitęs iki tol buvusį puošnų barokinį“, – išskirtines nuotraukas apibūdina A. Sipavičienė.

I. Venslavičiaus nuotr.

Rengiant parodą buvo bendrauta su aktyviais bendruomenės nariais ir bažnyčiai prijaučiančiais asmenimis, savo archyvuose turinčiais nepublikuotų nuotraukų su Senąja Zapyškio bažnyčia. „Esu dėkinga Andriui Sarapinui, kuris pasidalijo nuotraukos, įsigytos antikvariate, skaitmeniniu vaizdu. Joje užfiksuotas vyrų būrelis, pozuojantis ant Kluoniškių kaimo kalno, o tolumoje matyti Zapyškio bažnyčia, ją supę medžiai ir sodybos. Ši nuotrauka ir pradeda mūsų parodą“, – bendruomenės įsitraukimu džiaugiasi parodos kuratorė.

Labai džiaugiuosi atrastais M. K. Čiurlionio dailės muziejuje saugomais ir dar niekur neviešintais vaizdais.

Vienoje parodoje eksponuojamoje nuotraukoje užfiksuotas 1931 m. pavasarinis Nemuno potvynis. Tokių potvynių metu iki bažnyčios buvo įmanoma priplaukti tik valtele.

„Tikiuosi, paroda padės lankytojams geriau suprasti, kodėl bažnyčia, kadaise stovėjusi miestelio centre, dabar stūkso vieniša pievoje. Lankytojai pamatys, kad dabartinis asketiškas interjeras kadaise buvo turtingas ir išskirtinis“, – šviečiamąją parodos reikšmę pabrėžia A. Sipavičienė.

I. Venslavičiaus nuotr.

Paroda bus kilnojamoji, o ekspozicinės nuotraukos joje keičiamos. Parodos išskirtinumas – įrengtas LED apšvietimas, kuris leidžia paroda grožėtis ir tamsiuoju paros metu. Parodą finansavo Kauno rajono savivaldybė, ją įrengė Ežerėlio kultūros centras.

Prasminga tradicija

Gruodį gotikinėje Šv. Jono Krikštytojo bažnytėlėje gausu koncertų, kitų renginių ir edukacijų, skirtų visai šeimai. Visų akį traukia ir unikali A. Teresiaus sukurta prakartėlė. Ji – iš vienuolikos skulptūrų. Jaukiai įkurdinta Šventoji Šeima, Trys Karaliai, angelas, piemenėlis ir avelės.

„Zapyškio prakartėlė – labai įdomi. Prakartėlėse visada įkomponuoju kažką naujo“, – sako skulptorius apie meninę pusę, kurios šiuo atveju negalima atskirti nuo religinės tematikos, tikėjimo, Kalėdų prasmės ir reikšmės pajautimo.

Zapyškio prakartėle šiemet, kaip ir pernai, belieka tik gėrėtis, o kartu ir susimąstyti apie gyvenimo vertybes.

Išleidęs kūrinį į gyvenimą A. Teresius dėmesį sutelkia į kitą sumanymą arba iš karto į kelis. Šiemet, be kitų darbų, sukūrė net keturias prakartėles. Biurui, ligoninei. „Liūdna tai sakyti „Kauno dienai“, bet didesnė pusė mano kūrybos atitenka Vilniui, mažesnioji pusė mano skulptūrų lieka visai kitai Lietuvai“, – apie pasiskirstymą kalbėjo iš Kelmės rajono kilęs garliaviškis.

Meistriškumas: Zapyškio prakartėlė traukia ir tikinčiuosius, ir smalsuolius. / I. Venslavičiaus nuotr.

Viską suderinti

Zapyškio prakartėlė pradėta kurti dar aną pavasarį. „Gal nuo angelo pradėjau? Ar šioje prakartėlėje yra skulptūra, kuri prie širdies labiau nei kitos? Taip ir būna, kad žmonės labiau džiaugiasi vienu darbu, tačiau kūrėjas kartais labiau brangina visai kitą. Plačiajai auditorijai gal ir sunku pastebėti, kad, pavyzdžiui, ne itin svarbus, palyginti su kitais, personažas iš tiesų paskatino kūrybinį atradimą“, – sakė A. Teresius.

Ilgokai svarstyta, kokio dydžio skulptūras kurti. Norėjosi, kad būtų gana solidžios, bet kad joms saugoti neprireiktų labai daug vietos. „Pradedi kurti nuo to, kas labai aišku. Kūryba – toks dalykas, ne stalo gaminimas, kai iš eilės imi ruošinius… Būna, kad užstringi“, – neslėpė tautodailininkas.

Po angelo gimė Juozapas ir Marija, paskui – vienas iš Trijų Karalių. „Paskui istorija nutyli. Kūryba gyvenu kiekvieną dieną. Pamenu, užbaigiau kažkuriuo Karaliumi. Nesinori, kad jie kartotųsi, bet stengiuosi išlaikyti tradicijas, kad jaustųsi, jog vienas iš Rytų, kitas – iš kito krašto“, – pasakojo A. Teresius.

Pradedi kurti nuo to, kas labai aišku. Kūryba – toks dalykas, ne stalo gaminimas, kai iš eilės imi ruošinius… Būna, kad užstringi.

Baigė blaškytis

A. Teresių sakralumo tema lydi visą jo kūrybinį gyvenimą. Pirmieji darbai buvo skulptūrėlės, šventieji, dievukai. „Pats sau pagalvoju… Yra buvę, jau sau prisiekiau… Rūpintojėlio temos, sakiau, iš viso nebeliesiu. Nebedarysiu. Nereikia gintis. Esu nuo Dievo toks meistras. Oficialiai – tautodailininkas skulptorius“, – prisistatė menininkas.

Seniau imdavosi ir abstrakčių temų. Tačiau pastebėjo, kad vis dėlto labiausiai džiugesio kitiems suteikia jo sukurti dievukai, sakralusis menas, visa kryždirbystės ir dievdirbystės tradicija.

Ar ir jo paties širdis labiausiai spurda nuo dievukų? „Juo toliau, juo labiau nusistoviu. Save vėl matau toje tradicijoje. Baigiau visus ieškojimus, blaškymusis“, – apsisprendė A. Teresius.

Žinomas ir pripažintas kūrėjas neslepia, kad kartais net ir iš kolegų išgirsta pašaipų. Klausia, kodėl imasi tų dievukų. „Sakau, jūs pamąstykite. Tai, ką darau, yra UNESCO paveldo dalis, UNESCO saugoma vertybė“, – apie pasirinkimą kalbėjo skulptorius.

I. Venslavičiaus nuotr.

Kitaip nei ant lapo

„Kiti gal įsivaizduoja, kad tas liaudies menas – padarai kokį balvoną, ir viskas. Pilni turgūs tokių. Reikia ir žinių, ir pajautimo“, – kalbėjo A. Teresius.

Skulptūros menas – savitas. Žodžiu išreikšti esmę ir prasmę – vienokios galimybės, per formas, skulptūrą – kitokios. Kitoks ir poveikis. Per tiek metų praktikos bagažas, kaip įgyvendinti idėjas, visiškai sukomplektuotas.

„Šiuo metu esu tokios būsenos, kai atsiveria… Matau, kad tiek visko nežinau… Taip, kuo daugiau žinai, tuo geriau supranti, kiek daug dar nežinai. Smagu, kad techninė amato pusė – kaip įgyvendinti idėjas – įvaldyta“, – vėl grįžo prie žinių poreikio A. Teresius.

Piešinyje detalės gali būti išsiblaškiusios. Rankos gali būti plačiai atmestos. Kuriant skulptūrą būtina atsižvelgti į medžiagos savybes, ypatybes, galimybes. Ypač, jei siekiama skulptūros tik iš vieno medienos gabalo.

Jeigu laukui – renkasi ąžuolą, patalpoms – liepą. „Yra keistų technologinių dalykų. Žmonės įsivaizduoja, kad ąžuolas labai kietas. Anaiptol. Su liepa žymiai sunkiau dirbti, bet iš jos gali subtiliau padaryti. Reikia ir labai gerų įrankių turėti, juos reikia labai mokėti galąsti.

Ąžuolas yra ilgaamžis. Liepos skulptūra lauke atlaikys penkerius–dešimt metų. Ąžuolo – net ir be stogelių 30–40 metų.

Mokydamas pats atranda

„Daug atradau ir pats kurdamas, ir penkiolika metų gimnazijoje mokydamas. Daug atrandu ir dabar mokydamas vaikus ir suaugusiuosius. Keista paslaptis. Kai nori labai paprastai kitam žmogui pasakyti, patarti, jį užvesti ant kelio, ir pats daug ką naujo atrandi“, – sakė A. Teresius.

Žinios apie šventuosius, jų istorijas vis dar domina. „Būna visokių keisčiausių šventųjų. Net ir tarp dvasininkų kas nors suklūsta, iš kur tiek žinau. Esant galimybei, nuolat skaitau, mokausi. Man įdomu. Žmonės užsimano man net negirdėtų šventųjų“, – pasakojo garliaviškis ir pasidžiaugė, kad pradeda atsirasti graži tradicija. Senelių, kitų artimųjų atminimui žmonės stato įvairių šventųjų skulptūras. Padaroma koplytėlė ir į ją sukeliama darbų.

Kas mokosi? Yra buvę ir dvasiškių, ir Dailės akademijos skulptūros krypties absolventų. Dabar, anot jo, studijose yra didelio sutrikimo. Tai vadina skaudžia tema. Net ir kai kuriems absolventams būna neaišku, kaip jau turint diplomą realiai pradėti kurti.

„Per paskaitas įgyja filosofijos žinių, išmoksta, kaip iš kartono dėžių skulptūras dėlioti, bet kaip iš tradicinių medžiagų – medžio ir akmens – kurti nežino“, – pastebėjo A. Teresius, kuriantis ir iš akmens, važinėjantis po kūrybines stovyklas.

I. Venslavičiaus nuotr.

Tebeturi pirmuosius kaltelius

Kalbant apie skulptoriaus kelio pradžią, lemtinga buvo pažintis su vargonininku Alvydu Šeduikiu. Jis A. Teresiui ir padovanojo pirmuosius įrankius.

„Visai tokius vaikiškus kaltelius. Kitiems dabar rodau. Turiu išsaugojęs, plastikinėmis rankenėlėmis. Nė sprindžio ilgio nebūtų. Kai man kas nors padejuoja dėl savo įrankių, sakau, žiūrėk, kelerius metus su tokiais dirbau, kol tėvas Stanislovas per vienuolius kapucinus iš Vokietijos gavo gerų. Pastaruosius taip pat dar tebeturiu“, – kalbėjo A. Teresius.

Kai pradėjo drožinėti, restauruodavo kai kuriuos kryžius, nors to daryti buvo nevalia. „Buvo kitoks laikas. Draudimo laikas. Kaip buvo spaudos draudimo laikotarpis, taip tada, kai augau, brendau, buvo teminių, sakralių dalykų draudimas“, – prisiminė pašnekovas.

Dabar daug laiko skiria ne tik kūrybai, bet ir kitiems mokyti, nes taip tarsi nori grąžinti skolą. „Taip noriu atsidėkoti savo likimui, žmonėms, kurie man kažkada nesavanaudiškai padėjo, norėjo užvesti ant įdomaus kelio“, – sakė garliaviškis.

Vienas A. Teresiaus mokinių – keturiolikmetis Marijonas. Jis, anot tautodailininko, turi pajautimą, įspūdį padarė ir savo darbštumu, be kurio šioje srityje – nė iš vietos. Metus kartu besidarbuojančio paauglio prakartėlė – tradicinėje, kas dvejus metus Rokiškio krašto muziejaus rengiamoje XVI tarptautinėje prakartėlių parodoje-konkurse.

Marijono prakartėlė – iš aštuonių skulptūrėlių. Iš kolegų, draugų, gimnazistų darbų A. Teresius sukomplektavo ir į parodą šiemet išvežė 21 prakartėlę.

Štilį išnaudoja

Prieš pat Kalėdas stoja štilis. Užsakymai aprimsta. Bus visiška tyla iki pavasario. Būna, kad iki gegužės. „Kaip kolegos yra sakę, nors ant „Via Baltica“ guldyk skulptūras, tu niekam nereikalingas“, – apie sezoniškumą sakė A. Teresius.

Tylą šiuo metu jis išnaudoja savo malonumui. Palinkęs ties neįprastu projektu. „Gyvenime tokio dalyko niekada nesiimdavau, nors dažnai būnu prašomas, – medžiotojų globėjo šv. Huberto. Nesiimdavau, nes tai labai sudėtinga kompozicija. Tai yra senoviniais drabužiais apsirengęs medžioklis su lanku, strėline, sakalu, tupinčiu ant peties, ir elnias privalo būti. Elnias – su ragais“, – detalizavo skulptorius.

„Daug personažų reikia sujungti, bet iškėliau sau tokį iššūkį, kad iš vieno medžio gabalo padaryti. Kai elniukui reikėjo ragus padaryti, tiek problemų man iškilo… Kiek medžių išieškojau…“ – dėstė kūrėjas, bet neabejojo, kad šv. Hubertas bus baigtas dar iki Naujųjų metų.

Meistro darbų galima rasti įvairiausiuose Kauno rajono kampeliuose. Babtų seniūnijoje esančiame Žalgirio pergalės parke dunkso didinga Vytauto Didžiojo skulptūra, Ežerėlio slaugos namų kiemą puošia paukščio formos suolelis ir rūpintojėlis. Garliavos Šimtmečio parke menininkas kartu su draugais iš ąžuolo išdrožė Lietuvos himno žodžius.

A. Teresius yra Liongino Šepkos premijos laureatas, įvairių konkursų nugalėtojas, vienintelis Lietuvos tautodailininkas, pelnęs net tris „Aukso vainikus“.

Pažinti lietuviškosios gotikos ženklus kviečia Šiaulių „Aušros“ muziejus ir senoji Zapyškio bažnyčia.

Gotika – pirmas architektūrinis stilius Lietuvoje. Palyginti su Europa, Lietuvoje ji pradėjo plisti gan vėlai. Tam nebuvo sąlygų, nes pilys ir įtvirtinimai, statyti iš lauko riedulių, karų metu buvo daug patikimesni už elegantiškus mūrinius bokštelius.

Chaimo Frenkelio viloje Šiauliuose atidarytoje parodoje „Sakralinė gotika Šiaulių „Aušros“ muziejaus rinkiniuose saugomose XIX a. graviūrose“ Šiaulių „Aušros“ muziejus pristato muziejaus rinkiniuose saugomas XIX a. graviūras, vaizduojančias Europos gotikos stiliaus bažnyčias ir katedras. Naudojant išmaniąsias technologijas galima nusikelti į įvairius Europos miestus ir apžiūrėti graviūrose matytus statinius esamuoju laiku. Parodą taip pat galima pamatyti virtualiai portale limis.lt.

Senoji gotikinė Zapyškio bažnyčia lankytojus kviečia į ekskursiją „Šv. Jono Krikštytojo bažnyčia“. Zapyškio istorija prasidėjo XVI a. pradžioje, kai didikai Sapiegos iš Lietuvos didžiojo kunigaikščio Aleksandro gavo žemių su valstiečiais, ir manoma, Zapyškį tikėjosi paversti įtakingu miestu, prekybos centru.

Lietuvos bažnyčių motina – senoji Zapyškio bažnyčia – viena seniausių vėlyvosios gotikos stiliaus bažnyčių Lietuvoje, išsiskirianti dar ir tuo, kad buvo pastatyta ne didžiuosiuose miestuose, bet periferijoje.

Projekto rengėjų nuotr.

Šių metų Lietuvos muziejų kelio programa sumanyta pasitelkiant Česlovo Milošo (1911–2004) esė „Gimtoji Europa“, kurią Nobelio premijos laureatas sukūrė emigracijoje. Tai esė apie Europą rytų europiečio, rašytojo akimis, kurios įžvelgė, kaip būti Europoje ir jaustis europiečiu, nepamirštant gimtosios vietos, o kartu jaučiant ir suvokiant įvairių Europos kultūrų sąveiką.

2023–2028 m. truksianti kultūros paveldo sklaidos programa kasmet kvies į muziejų kelią, siūlantį lankytojams pažinti Europos lotyniškosios civilizacijos ženklus Lietuvoje, atrasti jų vertę ir svarbą mūsų tapatybei: „Europos ženklai Lietuvoje: Gotika“ – 2023 m.; „Europos ženklai Lietuvoje: Renesansas“ – 2024 m.; „Europos ženklai Lietuvoje: Barokas – 2025 m.“; „Europos ženklai Lietuvoje: Klasicizmas“ – 2026 m.; „Europos ženklai Lietuvoje: Istorizmas“ – 2027 m. (neogotika, neorenesansas, neobarokas, neoklasicizmas ir kt.); „Europos ženklai Lietuvoje: Modernas“ – 2028 m.

Grupė „Subtìlus“ sukūrusi unikalų skambesį, kurio nesupainiosi su niekuo, tai world / fussion, džiazo, roko, modernios folkmuzikos, crossover stilių muzika. Klausytojai po koncertų kone vienbalsiai teigia, kad grupės nepriekaištingas muzikos atlikimas nepalieka abejingų. Energetika tiesiog sprogsta visų koncertų metu ir to neatsiejama dalis yra kiekvienas grupės narys. Nesvarbu, ar jie groja savo kūrybos muziką, džiazo standartą, roką, popmuziką ar modernią folkmuziką, jų koncertuose tai skamba naujai.

Pašėlę scenoje, atsakingi gyvenime, kuriantys, ieškantys „subtiliečiai“ koncerto klausytojams pristatys vidinės energijos ir emocijų kupiną elektroninio skambesio spalvinę gamą, persismelkusią lietuvišku autentiškumu.

Drauge su grupės vaikinais koncertuos Lietuvoje gyvenanti ukrainiečių dainininkė V. Kucherenko, su kuria 2022 m. birželį pristatė dainos vaizdo klipą pagal ukrainiečių liaudies dainą „Chornobrivci“.

„Muzika yra laisvė. Muzika yra viena kalba, kurią visi jaučia ir supranta“, – sako talentingoji dainininkė. Atlikėja koncerto metu kelias dainas atliks ir ukrainiečių kalba.

Nepraleiskite progos pasimėgauti išskirtiniu koncertu, garantuojančiu gerą nuotaiką ir šimtaprocentinį įsitraukimą! Būkime su Ukraina dainomis ir darbais!

Koncertas vyks Senojoje Zapyškio bažnyčioje Muziejaus g. 1, Zapyškyje (viduje). Renginys nemokamas, jo metu bus fotografuojama, nuotraukos viešinamos.

Suvalkijos regiono mokiniai daugiausia balsų atidavė už Zapyškio Šv.Jono Krikštytojo bažnyčią, vadinamą bažnyčių motina, nes yra viena seniausių Lietuvoje, pastatyta 1578 m., ant upių tėvo kranto, vietoje, kur stovėjo pagonių šventykla.

Ši šventovė regėjo marą, gaisrus, karus ir potvynius, o savyje saugo įdomių paslapčių ir yra apipinta legendomis. Kai kurie tyrinėtojai mano, kad, iššifravus fasado nišose esančius ženklus, galima numatyti Mėnulio užtemimus. Viena legendų liudija, kad Švč.Marijos paveikslą, kuris bažnyčioje kabo ir šiandien, elnias į šią vietą atplukdė ant ragų Nemunu.

Prieš 442 metus pastatytoje šventovėje pamaldos nevyksta jau seniai, bet kasmet organizuojamas respublikinis, o šiemet pretendavęs tapti net tarptautiniu, aitvarų festivalis "Tarp žemės ir dangaus", skamba Pažaislio muzikos ir "Kaunas Jazz" festivalių koncertai, minias žmonių ne tik iš pakaunės sutraukia kiti renginiai.

Patraukliausiu Aukštaitijos regiono objektu mokiniai išrinko Anykščių istorijų dvarelį, Dzūkijos regiono nugalėtoju tapo Užutrakio dvaro sodyba, Mažosios Lietuvos – Šilutėje veikiantis Hugo Šojaus muziejus, Žemaitijos – Kretingos Šv.Pranciškaus Mažesniųjų brolių vienuolynas.

Moksleiviai įvardijo, kad informacija apie įvairias kultūros veiklas juos geriausiai pasiekia per socialinius tinklus.

Konkurso dalyviai nurodė: kultūros objektus jie lankytų dažniau, jei pastarieji būtų šiuolaikiškai sutvarkyti, pasitelktų daugiau išmaniųjų technologijų, virtualiųjų turų, siūlytų susitikimų su įdomiais žmonėmis, rengtų naktines ekskursijas ar konkursus.

"Vis dėlto nemaža dalis moksleivių pastebėjo, kad daugelis kultūros objektų jau šiandien yra gana patrauklūs ir įdomūs", – tvirtino kampaniją "Rink(is) kultūrą" inicijavusios CPVA Kultūros projektų skyriaus vadovė Eglė Menkevičienė.

"Išmanioji karta domisi ir mūsų protėvių gyvenimo būdu – daug kas nurodė, kad lankomose vietose norėtų pažaisti senovėje populiarius žaidimus, kurti senovinius rankdarbius, susipažinti su maisto ruošimu, verpimu, arklių kinkymu ir panašiai", – sakė CPVA Kultūros skyriaus vadovė.

Pasak E.Menkevičienės, moksleiviams patiktų persirengti įvairiais kostiumais bei su jais nusifotografuoti. Taip pat konkurso dalyviai siūlo teatralizuoti muziejų darbą – tam tikrais drabužiais persirengę gidai juose galėtų ne tik pasakoti, bet ir vaidinti įvairias situacijas, įtraukdami į jas ir lankytojus.

Šventė sakralioje vietoje prie Nemuno įgavo naujų atspalvių. Pažvelgus giliau – šiek tiek netradicinis buvo ir Garbės ženklų nominantų sąrašas. Visi jie vienaip ar kitaip prisidėjo ir tebeprisideda, kad Kauno rajono gyventojai turėtų išskirtinę aplinką švęsti svarbias valstybei datas ir mėgautis jomis kasdienybėje, kuria šventinę nuotaiką.

Saugo ir puoselėja paveldą

Pirmojo lygio Garbės ženklu apdovanota VšĮ "Raudondvario dvaras" direktorė Snieguolė Navickienė daug prisidėjo saugant ir puoselėjant Lietuvos istorijos ir kultūros paveldą, garsinant Raudondvario dvarą. Ji įgyvendino ne vieną techninį, kultūrinį, meninį projektą, puoselėja profesionalias ir originalias idėjas bendruomenėje, propaguoja dvaro ansamblį, populiarina jį ne tik rajono, Lietuvos, bet ir tarptautiniu mastu.

2018 m., minint Europos kultūros paveldo metus, Raudondvario dvarui įteiktas Europos kultūrinio turizmo tinklo ir partnerių apdovanojimas už įgyvendintą projektą "Raudondvario dvaro žirgyno pritaikymas menų inkubatoriaus veiklai" ir jame vykdomas kultūrines veiklas.

Kauno rajono meras Valerijus Makūnas, šventėje sveikindamas susirinkusius ir teikdamas apdovanojimus, pabrėžė: Zapyškio Šv.Jono Krikštytojo bažnyčią naujam gyvenimui pavyko prikelti tik surėmus pečius: bendradarbiaujant su Vilkaviškio vyskupija ir Kultūros ministerija.

Dabar bažnyčia tarnaus profesionalaus meno, miestelio ir religinėms šventėms. Archeologiniai kasinėjimai liudija, kad šalia bažnyčios plytėjo aikštė, kurioje virė gyvenimas. Atnaujinta aikštė atgimsta kaip sakralinio meno ir kultūros erdvė.

Pirmo lygio Garbės ženklas už žmonių dvasinės gerovės, gyvenimo ir būties vertybių puoselėjimą ir indėlį, įgyvendinant Zapyškio Šv.Jono Krikštytojo bažnyčios ir jos aplinkos projektus – šventėje įteiktas Vilkaviškio vyskupijos vyskupui Rimantui Norvilai.

Gintaras Prikockis, UAB "Erdvės norma" architektas, už reikšmingą veiklą išsaugant autentišką Zapyškio Šv.Jono Krikštytojo bažnyčios interjerą ir Zapyškio senojo miesto pritaikymą bendruomenės poreikiams apdovanotas antro lygio Garbės ženklu.

Kuria šventinę nuotaiką

Dalyvaujantys svarbiausiuose Kauno rajono renginiuose pastebėjo: dažnas jų vyksta vedant Egidijui Stancikui. Jis ne tik sugeba sukurti išskirtinę nuotaiką vedamose šventėse, bet ir stengiasi, kad pakaunės neaplenktų profesionalus menas. Už ilgametį bendradarbiavimą ir profesionalaus meno skleidimą Kauno rajone E.Stancikas, Nacionalinio Kauno dramos teatro generalinis direktorius, apdovanotas pirmo lygio Garbės ženklu.

Kauno rajono savivaldybės nuotr.

O štai Margininkų kaimo ir Taurakiemio seniūnijos renginiai neįsivaizduojami be vietos ūkininko Audriaus Banionio. Jis vietos bendruomenės lyderis, apsiskaitęs, išsilavinęs, kupinas jėgų ir idėjų, negailintis jėgų nei daugiašakio ūkio plėtotei, nei bendruomenės veiklai. A.Banionis buvo Margininkų seniūnaitijos seniūnaičiu, Kauno rajono savivaldybės tarybos nariu. Šis ūkininkas daug padeda seniūnijai – pakeitė seną elektros instaliaciją Margininkų maldos namuose, atstatė iš kapinių pavogtus vartus, dosniai prisideda prie labdaros sunkiau gyvenančioms šeimoms. Už bendrystę, didelius ir gražius darbus Kauno rajone Audriui Banioniui, įmonės "Audriaus Banionio ūkis" savininkui įteiktas antro lygio Garbės ženklas.

Tarp garsinančių Kauno rajono vardą neseniai atsirado nauja pavardė Vaidotas Valiukevičius, tekstų autorius ir dainų atlikėjas, Lietuvos atstovas 2020 m. "Eurovizijos" dainų konkurse. Jis užaugo Kauno rajone, Akademijos miestelyje, baigė Akademijos Ugnės Karvelis gimnaziją. Pagrindinis grupės "The Roop" solistas turėjo atstovauti Lietuvai 2020 m. "Eurovizijos" dainų konkurse su daina "On Fire", bet dėl pandemijos renginys buvo atšauktas. "The Roop" triumfavo daugelio šalių surengtuose vietiniuose "Eurovizijos" konkursuose, 1 vietą pelnė specialiame Vokietijos renginyje Hamburgo Elbės filharmonijoje: tiesioginiame ARD TV eteryje atliko savo dainą 5 mln. žiūrovų ir sulaukė beveik 300 tūkst. palaikymo balsų.

Pirmą kartą per 64 metus atšaukus "Euroviziją: konkurso naujienų portalas kvietė internetu balsuoti už labiausiai patikusias šių metų dainas. Neoficialiu nugalėtoju tapo "The Roop". Konkursine "On Fire" ir kitomis V.Valiukevičiaus atliekamomis dainomis Liepos 6-ąją mėgavosi ir Zapyškyje Valstybės dieną šventę Kauno rajono ir iš kitų vietovių žmonės. Prieš šarmingą koncertą V.Valiukevičius buvo apdovanotas trečio lygio Garbės ženklu.

Ideali vieta pagerbti

Turbūt Kauno rajone nerastume idealesnės vietos ir progos tautodailininkui Kazimierui Martinaičiui pagerbti. Save vadina dievadirbiu, o šiuo metu drožia koplytėles, kurias dovanoja. Nemažai darbų K.Martinaičio darbų stovi Kryžių kalne, Šiluvos piligrimų kelyje, galima aptikti Amerikoje, Vokietijoje, Latvijoje, Estijoje, vis dėlto didžiausia dalis darbų yra Kauno rajone.

Garliaviškio menininko kūriniai eksponuoti dainų švenčių parodose, Nacionaliniame dailės muziejuje, o šiemet – Tautodailės metams skirtoje respublikinėje skulptūros parodoje Lietuvos liaudies buities muziejuje.

Talentingas ir kūrybingas menininkas 2014 m. tapo "Aukso vainiko" laureatu vaizduojamosios dailės srityje, 2013 m. – "Aukso vainiko" Kauno turo laureatas vaizdines dailės ir kryždirbystės nominacijose Kazimieras Martinaitis už kryždirbystės meno puoselėjimą ir Lietuvos vardo garsinimą apdovanotas trečio lygio Garbės ženklu.

Po savaitgalio išpuolių Kauno rajono savivaldybės tvarkos sergėtojams trūko kantrybė, – prie bažnyčios planuojama įrengti vaizdo fiksavimo kameras ir, bendradarbiaujant su policija, nubausti niekdarius. Visus tuos, kurie, nepaisydami karantino ir draudžiamųjų ženklų, vienoje gražiausių Kauno rajono vietų elgiasi ne tik nekorektiškai, bet ir chuliganiškai, pabrėžiama savivaldybės pranešime.

Stebėsime viešąsias erdves ir imsimės priemonių prieš netinkamai jose besielgiančius, karantino nesilaikančius asmenis.

Ar tinka žaisti futbolą ant šventoriaus vejos? Vertinimai dvejopi: vieni tame nemato nieko blogo, tačiau kai kuriems tikintiesiems tai neatrodo pati tinkamiausia vieta. Be to, veja dar gležna, velėna nesusigulėjusi. Vis dėlto daugiausiai pasipiktinimų kelia burzgiantys keturračiai. Ratuoti chuliganai važinėja ne tik naujuoju dviračių taku, bet ir suka aštuoniukes baigiamoje įrengti renginių aikštėje, visai šalia šventoriaus. Nuo jų neatsilieka ir katerių savininkai, kurie taip pat nepaiso draudžiamųjų ženklų ir leidžia laivus į Nemuną neleistinoje vietoje.

Tai išvardinęs Kauno rajono savivaldybės Viešosios tvarkos skyriaus vedėjas Sergejus Lemziakovas pabrėžė, kad Zapyškio Šv. Jono Krikštytojo bažnyčios aplinkos tvarkymo darbai dar nebaigti, todėl statybų teritorijoje vaikščioti, o juo labiau važinėti griežtai draudžiama.

Valčių ir katerių nuleidimo į vandenį vieta Zapyškyje irgi dar neįrengta, todėl S. Lemziakovas pasiplaukiojimų mėgėjams patarė naudotis Kačerginės prieplauka. Tačiau bene daugiausia rūpesčių kelia keturračių invazija į sakralią zoną.

„Savaitgalį rengėme reidus, įspėjome pažeidėjus. Matome, kad to neužtenka, todėl artimiausiu metu šioje teritorijoje įrengsime ne viešas vaizdo fiksavimo kameras. Apie pažeidimus jau pranešėme policijai, pareigūnai žadėjo čia lankytis dažniau. Bendradarbiaujant su Valstybinių miškų urėdija prie Šv. Jono Krikštytojo bažnyčios numatyta pastatyti užtvaras. Mes taip pat stebėsime viešąsias erdves ir imsimės priemonių prieš netinkamai jose besielgiančius, karantino nesilaikančius asmenis“, – sakė S. Lemziakovas.

„Pastaruoju metu vykusios dalykinės diskusijos tarp Kultūros paveldo departamento specialistų, projektuotojų, vykdytojų ir Kauno rajono savivaldybės vadovų parodė, kad kontrastus mažinančios aikštės dangos ir aplinkos korektūros dar yra galimos ir apie jų įdiegimą projekto vystytojai spręs kito vegetacijos sezono metu“, – teigiama Kultūros paveldo departamento (KPD) pranešime.

Anot jo, kontrastą tarp betono dangos bei žalių panemunės pievų kraštovaizdžio padėtų sumažinti pašiurkštinti betono paviršiai, jų tonavimas (spalva turėtų būti, kiek galima artimesnė natūralioms gamtinėms), intarpai ir želdinių grupės.

„Svarbiausia sąlyga – kad nuo pagrindinių apžvalgos arterijų Kauno – Šakių kelio, laivų denių Nemuno vandens kelyje dirbtinė danga neturi išsiskirti ir disonuoti su gotikinės bažnyčios aplinka“, – teigiama pranešime.

Lapkričio pradžioje visuomenėje kilo rezonansas, kad šalia gotikinės Zapyškio Šv. Jono Krikštytojo bažnyčios, kur anksčiau žaliavo žolė, nulieta betono aikštelė.

T. Biliūno/Fotobanko nuotr.

KPD komisija įvertino bažnyčios tvarkybos ir šalia bandomos atkurti buvusios miestelio turgaus aikštės projektus, juos palaiminusių paveldosaugos specialistų darbą.

Unikalus objektas atgijo, nušvito naujomis spalvomis ir ateityje bus intensyviai naudojamas kultūriniams renginiams.

Departamento duomenimis, projektai pradėti rengti 2013 metais, sąlygos ir leidimai išduoti dviem objektams su skirtingais sklypais, skirtingais finansavimo šaltiniais ir skirtingu kultūros paveldo tvarkybos reglamentavimu.

Komisija labai gerai įvertino šiuo metu jau baigiamus gotikinės bažnyčios ir šventoriaus restauravimo, tvarkybos darbus.

„(...) unikalus objektas atgijo, nušvito naujomis spalvomis ir ateityje bus intensyviai naudojamas kultūriniams renginiams“, – teigiama KPD pranešime.

Vertindami greta vykdomą projektą – Zapyškio miestelio senosios dalies buvusios turgaus aikštės pritaikymą turizmui – KPD specialistai konstatavo, kad departamento Kauno teritorinio padalinio darbuotojai viską atliko pagal teisės aktus ir nustatytas procedūras.

„Atkreiptinas dėmesys, kad teritorinio padalinio specialistams teiktose projekto vizualizacijose danga atrodė kiek kitaip, nei šiuo metu matoma vykdant darbus – ji buvo gerokai panašesnė į natūralų sukietintą žvyrą, nekontrastavo bažnyčią supančiame kraštovaizdyje“, – pažymi KPD.

Jis taip pat atkreipia dėmesį, kad projektas dar nebaigtas įgyvendinti, tad gali būti koreguojama tiek dangos struktūra, tiek spalva, formuojami želdiniai, įterpiami aikštę skaidantys architektūriniai elementai.

„Tiek projekto organizatoriai, architektai, tiek KPD Kauno skyriaus specialistai sutiko, kad nepaisant formaliai teisingai atliktų procedūrų, atsižvelgiant į Zapyškio bažnyčios, kaip nacionalinio reikšmingumo lygmens saugomo gotikos paminklo vertę, galėjo būti inicijuota ir platesnė institucijų bei visuomenės diskusija“, – teigiama pranešime.

Lapkričio pradžioje viešojoje erdvėje skelbtos nuotraukos, kad šalia unikalios gotikinės bažnyčios, ten, kur anksčiau žaliavo žolė, nulieta betono aikštelė. Tuo socialiniuose tinkluose piktinosi kai kurie architektai, gamtosaugininkai ir politikai. Situaciją svarstė Seimo Kultūros komitetas.

Vilmanto Raupelio nuotr.

Sprendimą išlieti betoną agresyviu pavadino kultūros ministras Mindaugas Kvietkauskas.

Bažnyčios aplinkos tvarkymo projektą finansuoja Žemės ūkio ministerija ir Kauno rajono savivaldybė. Šio projekto vertė siekia 850 tūkst. eurų.

Savivaldybė ir projekto autorius, architektas Gintaras Prikockis teigia, kad sąmyšis visuomenėje kilo per anksti, nes projektas dar nėra baigtas, taip pat sprendimą išlieti betoną architektas argumentuoja noru pagal istorinius duomenis atkurti senąją turgavietę.

XVI amžiuje statyta Zapyškio Šv. Jono Krikštytojo bažnyčia yra vienas reikšmingiausių gotikinės architektūros paminklų Lietuvoje. Ši bažnyčia saugoma valstybės.

Taip pat saugoma ir daugiau nei septynių hektarų erdvė aplink bažnyčią – Zapyškio senojo miesto vieta.

Specialistai tvirtino, kad dar reikia atlikti kai kuriuos darbus, sureguliuoti prožektorius. Kol kas bažnyčia bus apšviečiama nuo gruodžio 5 d. Savaitgaliais prožektoriai švies nuo 17 iki 24 val., o kalėdiniu laikotarpiu – visą naktį.

Atgimstanti šventovė jau dabar traukia minias smalsuolių, tačiau Kauno rajono savivaldybės direktoriaus pavaduotoja Rūta Černiauskienė prašo vietos gyventojus ir svečius būti kantrius ir palaukti pavasario, kai visi darbai bus baigti.

„Statybininkai kloja granitines trinkeles, šventoriaus velėna taip pat nesususigulėjusi, dideliame plote žolė dar tik pasėta, be to, statybvietėje nesaugu, todėl labai prašome nevaikščioti po aptvertą zoną ir bažnytėle gėrėtis iš toliau“, – kalbėjo R. Černiauskienė.

Pagal projektą aikštelėje turėtų atsirasti ilgas suolelis, padengtas rankų darbo keramikos plytelėmis, teritorija bus pritaikyta ir neįgaliesiems.

Kitų metų balandį Šv. Jono Krikštytojo bažnyčioje vyks „Kaunas Jazz“ koncertas, gegužės pradžioje – tradicinis aitvarų festivalis „Žemei ir Dangui“, birželio 24 d. planuojami dideli Šv. Jono atlaidai ir koncertas.

„Ruošiame tvarkaraštį, kuriame bus įvairių renginių: ir kamerinių, bažnyčios viduje, ir masinių, kurie vyks aikštėje“, – sakė R. Černiauskienė.

Laikinai einančio Lietuvos architektų rūmų pirmininko pareigas architekto Luko Rekevičiaus nuomone, tai – įdomus, ne beveidis projektas. Zapyškio Šv.Jono Krikštytojo bažnyčios aplinkos sutvarkymo projektui pritaręs Vilkaviškio vyskupas Rimantas Norvila raštu kreipėsi į Seimo Kultūros komiteto pirmininką Ramūną Karbauskį ir šio komiteto narius, prašydamas ažiotažinį klausimą spręsti ne emociniais, bet profesionaliais argumentais. Zapyškyje gimęs Kovo 11-osios akto signataras Leonas Milčius, politikus ragina nesisvaidyti tokiais žodžiais kaip "idiotizmas" ar "vandalizmas" ir netrukdyti vykdyti projektą.

Vertinimas – ne feisbuke

"Neturime bijoti naujų architektūrinių sprendimų ir naujų medžiagų, nes ne jos lemia paveldo išsaugojimą. Išsaugojimą lemia bendruomenių rūpestis ir galimybė objektą naudoti", – teigė laikinai Lietuvos architektų rūmų pirmininko pareigas einantis architektas Lukas Rekevičius.

Savo pastebėjimus L.Rekevičius viešojoje erdvėje paskelbė po Seimo Kultūros Komiteto posėdžio, kuriame, architekto žodžiais, mandagiai atsiprašius iš anksto, norėta sudoroti Zapyškio aplinkos tvarkymo autorių architektą Gintarą Prikockį.

Posėdyje dalyvavęs laikinasis Lietuvos architektų rūmų pirmininkas tvirtino, kad projektų gerumas ar blogumas neturi būti vertinamas feisbuke: "Vertinimas turi būti tikrai ne politinis ir tikrai ne feisbuke, ir tikrai ne iš kelių nebaigtos statybos nuotraukų. Projektą gali ir turi vertinti ekspertai."

Laikinai Lietuvos architektų rūmų pirmininko pareigas einantis architektas L.Rekevičius mano, kad nereikia bijoti naujų architektūrinių sprendimų ir naujų medžiagų.

Pasak L.Rekevičiaus, dauguma jo apklaustų architektų ir aplinkosaugininkų projektą arba labai vertina, arba labai peikia. "Jis nepalieka abejingų. Tai – įdomaus, ne beveidžio projekto požymis", – sakė laikinasis architektų vadovas.

"Projektas dabar blizga. Jis naujas. Blizgės ir bus ryškus pusę metų, gal metus. Vėliau papilkės, apaugs samanom, apsineš laiko patina, ir nustos kontrastuoti. Taip atsitinka kiekviename senamiestyje su kiekvienu nauja perdengtu čerpių stogu – iš pradžių blizga kaip išvaškuotas, o paskui susilieja su aplinka", – komiteto posėdyje kalbėjo L.Rekevičius.

Jis pabrėžė, kad visos procedūros, kiek jam žinoma, yra išlaikytos: "Tai nėra skubos projektas ir tai nėra bukas siekis sutalpinti į arą kuo daugiau kvadratinių metrų, tai kitos dimensijos projektas. Man regis, jis atitinka visą virtinę tarptautinių konvencijų ir chartijų, kuriose aiškiai nurodoma neklaidinti stebėtojo ir neimituoti senovės – kas nauja, turi būti nauja, kas sena – turi būti aiškiai akcentuojama. Man regis, būtent tai projektas ir daro."

L.Rekevičius taikliai pastebėjo, kad triukšmas daugiausia kyla todėl, kad paveldo tvarkybos projektų nereikia viešinti ir aptarinėti su visuomene. "Visus statybos ar rekonstrukcijos projektus viešiname, darome viešus susirinkimus, jie mirga portaluose ir spaudoje – visi žino, kur, kas ir kaip daroma. Rengdami paveldo tvarkybos projektus, to nedarome, įstatymai to nenumato. Kaip matome, tai tampa problema. Todėl rekomenduoju plėsti viešinamų objektų sąrašą, ir tvarkybos darbai, kuriuose kalbama ne apie konservavimą ar restauravimą, o apie architektūriškesnius sprendinius, būtų taip pat viešinami", – posėdyje siūlė laikinasis Lietuvos architektų rūmų pirmininkas.

Ponai politikai, netrukdykite!

Taip savo laišką pavadino Zapyškyje gimęs Kovo 11-osios akto signataras Leonas Milčius. "Zapyškio Šv.Jono Krikštytojo bažnytėlė jau daugiau kaip 100 metų neveikia kaip maldos namai, o dabar prikeliama visuomenės poreikiams. Mano vaikystė prabėgo prie šios bažnyčios, čia su dalgiu žolę pjoviau, tad šios vietos man labai brangios. Nuoširdžiai džiaugiuosi, kad mano gimtasis Zapyškis bus dar patrauklesnis ne tik vietos gyventojams, turistams, bet ir daugeliui Lietuvos žmonių. Reikia tik padėkoti Vilkaviškio vyskupijai ir Kauno rajono savivaldybei, jos merui Valerijui Makūnui už iniciatyvą imtis šių darbų", – rašė L.Milčius.

Bažnyčia ir jos aplinka dabar tarnaus visuomenei, todėl reikia pagalvoti ir apie patogumą visiems – senyvo amžiaus žmonėms, neįgaliesiems, vaikams.

Signataras teigė, kad jam teko matyti G.Prikockio surinktą įdomią istorinę medžiagą. Jis yra įsitikinęs, kad šis architektas puikiai susipažinęs su Zapyškio ir Šv.Jono Krikštytojo bažnyčios istorija. Atlikti archeologiniai tyrimai, restauratorių pastangomis sutvarkytas bažnyčios vidus, ant stogo iškelti tikinčiųjų širdims šventi kryžiai.

Visas šis dirbtinai sukeltas triukšmas, L.Milčiaus nuomone, yra tuščias. Jame negalima nematyti architektų gildijos konkurencijos, negražaus politinio atspalvio, noro sumenkinti Kauno rajono savivaldybę, jos darbus tvarkant mūsų krašto miestelius ir kaimus. Tai vyksta ir Kauno miesto vadų sumanymo užgrobti geriausias mūsų krašto teritorijas fone.

Pasak signataro, kažkam būtų geriausia, kad Lietuvoje nieko nebūtų daroma, statoma, o tik griaunama, kaip Vilniuje profsąjungų rūmai, privatizuojama, išparduodama, kaip Lietuvos girios, kurios kertamos šimtais hektarų, užtveriamos upių, ežerų pakrantės. Štai dėl ko politikams turėtų skaudėti širdis.

"Prisimenu, kiek buvo sukelta juodų purslų dėl Valdovų rūmų Vilniuje atstatymo. O dabar tai – vienas gražiausių statinių per visą Nepriklausomybės laikotarpį. Tikiu, kad ir sutvarkyta Zapyškio bažnyčia taip pat bus vienas gražiausių Kauno rajone atliktų darbų, kaip ir Raudondvario dvaras. Visi kalba apie istorinę autentiką. O kokia ji turėtų būti? Juk neatkursime Povilo Sapiegos laikų, kai Nemunas tekėjo prie pat Kulautuvos, žvyrkelių ir kadaise prie bažnyčios stovėjusių trobų. Ar projektą pasmerkę politikai matė po Antrojo pasaulinio karo ledų sugriautą bažnyčios fasadą, ar matė šias vietas, paskendusias potvynio vandenyse? Napoleono karių arklių sugriaužtus medinius bažnyčios suolus, Dovydą, medinius vargonus? Ponai politikai, nesisvaidykite tokiais žodžiais kaip "idiotizmas" ar "vandalizmas", – ragino L.Milčius.

Signataro L.Milčiaus nuomone, sukeltas triukšmas yra tuščias. Jame negalima nematyti architektų gildijos konkurencijos, negražaus politinio atspalvio, noro sumenkinti Kauno rajono savivaldybę.

Signataras tikino: bažnyčia ir jos aplinka dabar tarnaus visuomenei, todėl reikia pagalvoti ir apie patogumą visiems – senyvo amžiaus žmonėms, neįgaliesiems, vaikams. Įvairių švenčių metų prie senosios Zapyškio bažnyčios suvažiuoja šimtai žmonių ne tik iš Kauno rajono bet ir iš Kauno bei kitų vietovių. Tai ar jie turi bristi per purvą, smėlį ir šlapią žolę? Viena kita dešimtis kvadratinių metrų kietos dangos tikrai nekenkia. Ir jokio pavojaus kraštovaizdžiui ten nėra. O pievų Zapyškyje tikrai netrūksta.

"Politikų norėčiau paprašyti: tik negriaukite kaimų, miestelių, neuždarykite juose esančių mokyklų, ambulatorijų, pašto skyrių. Į Zapyškį atvykite kaip geri svečiai, kurie ne keikė, kvailino, o patarė ir padėjo. O Kauno rajonas susitvarkys su savo darbais, nes tai – viena geriausių Lietuvos savivaldybių", – rašė L.Milčius.