Per tą patį priėmimą prezidentūroje sportininkai tvirtino mėginsiantys kovoti dėl medalių, o slidininkas Mantas Strolia užsimojo dar plačiau: "Jei jau medaliai, tai kodėl ne aukso?"

Vis dėlto tokius pažadus galima vertinti nebent su humoru. Nėra jokių objektyvių prielaidų manyti, kad mūsiškiai XXIII žiemos olimpinėse žaidynėse užkops ant prizininkų pakylos. Per pastarųjų mėnesių pasirodymus slidinėjimo pasaulio taurės varžybose ar neseniai Italijoje vykusiame Europos biatlono čempionate lietuviai stebino ne augančiais, o prastėjančiais rezultatais. Vienintelis vilčių suteikė biatlonininkas Karolis Dombrovskis, užėmęs dvyliktą vietą. Į olimpines žaidynes jis nevyks, nes anksčiau pralaimėjo atrankos į rinktinę kovą konkurentams.

Įkvėpimo olimpiečiams nepridės ir neseniai gautas smūgis į paširdžius. Keturis atstovus iš devynių į Pjongčangą delegavusi biatlono federacija bei likusius penkis kelialapius pelniusi nacionalinė slidinėjimo asociacija iš Kūno kultūros ir sporto departamento šiemet gaus net perpus mažesnę paramą nei praėjusiais metais. Nutraukus programos "Pjongčangas 2018" finansavimą, pasiruošimas žaidynėms tapo tik federacijų ir sportininkų galvos skausmu.

Tad drąsiai galime prognozuoti: vargu ar nors vienas lietuvis olimpiadoje bent priartės prie 2014 m. Sočio olimpiados geriausio rezultato – greitojo čiuožimo atstovės Agnės Sereikaitės užimtos šešioliktos vietos.

Matyt, geriausiai iš mūsiškių olimpiadoje pasirodys teisėja, ne vienose žaidynėse dirbusi kaunietė Laima Krauzienė, kuriai patikėta vertinti dailiojo čiuožimo varžybų dalyvius.