„Ieškinys Vilniaus miesto apylinkės teismui pateiktas sausio 13-osios naktį – tuo metu, kai prieš trisdešimt vienerius metus SSRS vykdė Lietuvos radijo ir televizijos centro bei Vilniaus televizijos bokšto šturmą“, – pranešė A. J. Povilaičio sūnus Robertas Povilaitis.

Civilinis ieškinys pateiktas šešių asmenų, kurie 1991 metų sausio 13 dieną neteko savo artimųjų, vardu.

Anot pranešimo, šiuo ieškiniu siekiama, kad M. Gorbačiovas, kaip aukščiausias pareigas užėmęs SSRS asmuo, sulauktų atsakomybės už Sausio 13-osios žudynes.

Ieškovai teigia teismui pateikę įrodymus, pagrindžiančius, kad tuometinis SSRS prezidentas M. Gorbačiovas 1991 metų sausio 11–13 dienomis būdamas vyriausiuoju SSRS ginkluotųjų pajėgų vadu turėjo kariuomenės kontrolę, tačiau nesiėmė priemonių užkirsti kelią agresijai, tai yra nesustabdė tarptautinio nusikaltimo vykdymo.

„Labai svarbu, kad asmenys, atsakingi už karo nusikaltimus ir nusikaltimus žmoniškumui, sulauktų atsakomybės“, – sakė ieškinį parengęs advokatas Mindaugas Gedeikis.

Labai svarbu, kad asmenys, atsakingi už karo nusikaltimus ir nusikaltimus žmoniškumui, sulauktų atsakomybės.

R. Povilaitis, kaip nukentėjusysis baudžiamojoje Sausio 13-osios byloje, kėlė M. Gorbačiovo atsakomybės klausimą, nes šio buvusio aukščiausio Sovietų Sąjungos pareigūno nėra tarp teisiamųjų. Jį mėginta apklausti liudytoju, tačiau nesėkmingai.

„Labai apgailestauju, kad Generalinės prokuratūros prokurorams pritrūko drąsos iškelti tuometinio SSRS prezidento baudžiamosios atsakomybės klausimą. Suprantantiems, kokia buvo Sovietų Sąjungos hierarchinė struktūra, yra aišku, kad dvi paras trukę SSRS Gynybos ministerijai, Vidaus reikalų ministerijai ir Valstybės saugumo komitetui pavaldžių karinių pajėgų veiksmai nebūtų įmanomi nederinant jų su M. Gorbačiovu“, – sakė R. Povilaitis.

Jis pabrėžė, kad tuo metu M. Gorbačiovas buvo ir Sovietų Sąjungos prezidentu, ir vyriausiuoju karinių pajėgų vadu, ir Sovietų Sąjungos Komunistų partijos Centro komiteto generaliniu sekretoriumi.

„Besibaigiantis baudžiamasis procesas, kuriame jau yra nuteisti dalis žudynių organizatorių ir vykdytojų, yra labai svarbus, tačiau neįvertinus aukščiausio lygio vado atsakomybės, teisingumas yra ne pilnas“, – tvirtino R. Povilaitis.

Jis kol kas neatskleidė ieškinio buvusiam Sovietų Sąjungos lyderiui dydžio.

„Šiuo metu laukiame atsakymo iš teismo dėl ieškinio priėmimo. Ieškinys M. Gorbačiovui pateiktas dėl neturtinės žalos atlyginimo šešiems asmenims. Jeigu ieškinys bus priimtas ir prasidės jo nagrinėjimas, detaliau pakomentuosime ieškinio detales. Šiandien norėjome pranešti esminę informaciją, kad ieškinį M. Gorbačiovo atžvilgiu pavyko parengti ir pateikti teismui“, – BNS sakė R. Povilaitis.

Vilniaus apylinkės teismo atstovas spaudai Aurimas Žukauskas BNS patvirtino, kad ieškinys gautas, tačiau kol kas nagrinėjimo data nepaskirta.

„Nagrinėjimo data dar nėra paskirta, byla rezonansinė, manau, kad dar šiek tiek užtruks“, – BNS sakė jis.

1991 metų sausio 13-osios naktį Sovietų Sąjungos kariniams daliniams šturmuojant Vilniaus televizijos bokštą bei Radijo ir televizijos komiteto pastatą žuvo 14 žmonių.

Sovietai karine jėga mėgino nuversti teisėtą Lietuvos valdžią, 1990-ųjų kovo 11 dieną paskelbusią šalies nepriklausomybę nuo Sovietų Sąjungos.

Dėl nusikaltimų žmoniškumui ir karo nusikaltimų Sausio 13-osios byloje nuteisti 67 buvusių sovietų karių ir karininkų. Tarp jų yra ir dabar jau miręs buvęs sovietų gynybos ministras Dmitrijus Jazovas.

Dauguma kaltinamųjų šioje byloje nuteisti už akių, nes Rusija ir Baltarusija atsisakė juos išduoti.

„Kartu šią Solidarumo dieną – ir kiekvieną dieną, kol visi politiniai kaliniai bus paleisti ir visi kalti bus patraukti baudžiamojon atsakomybėn. Šiandien Minske ES diplomatinių atstovybių vadovai turėjo garbės susitikti su baltarusių, žuvusių dėl to, kad taikiai reikalavo gerbti jų pagrindines teises, artimaisiais“, – sakoma misijos pranešime.

Pranešime priduriama, kad susitikime dalyvavo ir kelių „Baltarusijos politinių kalinių“ artimieji.

Buvusi kandidatė į prezidentus Svetlana Cichanouskaja vasario 7-ąją paskelbė Tarptautine solidarumo su Baltarusija diena.

Kaip pranešta, per protestus rugpjūtį, kuriems Baltarusijos institucijos neišdavė leidimų, žuvo keli žmonės, tačiau nurodomas skaičius skiriasi.

Rugpjūčio 25 dieną S. Cichanouskaja pranešė, kad žuvo mažiausiai šeši žmonės.

Rugsėjo pabaigoje JT vyriausiojo žmogaus teisių komisaro biuras paskelbė apie keturių žmonių mirtį per protestus Baltarusijoje.

Be to, per konfliktą pernai lapkritį viename Minsko kieme žuvo aktyvistas Romanas Bondarenka, kai mėgino neleisti nuplėšti baltos ir raudonos spalvos juostų.

Taip pirmoji pora prisijungė ir prie akcijos „Laisvės skambutis“, kviečiančios skambinti sausio įvykiuose dalyvavusiems žmonėms ir kartu prisiminti didžiąją dieną.

„Kai žmogus kritinėmis aplinkybėmis priima lemiamus sprendimus, jų pasirinkimas tikrai remiasi šeimoje išugdytomis vertybėmis. Jūsų šeimose lietuviškumo ir patriotizmo dvasia ryški ir akivaizdi. Nors Jūsų asmeniniai praradimai be galo skaudūs, tokia brangi auka nenuėjo veltui – šiandien pasiryžusiųjų Laisvės gynėjų dėka esame laisvi“, – kalbėjo prezidentas.

Šalies vadovo teigimu, istoriją kuria žmonės, realūs vyrai ir moterys, kažkieno vaikai ir tėvai, giminės, bendradarbiai, kaimynai. Amžina pagarba ir dėkingumas tam, kuris stojus apsisprendimo akimirkai suvokė, kad už savo šalį atsako ne kažkas kitas, o jis pats, ir ėmėsi veiksmų.

Nors Jūsų asmeniniai praradimai be galo skaudūs, tokia brangi auka nenuėjo veltui – šiandien pasiryžusiųjų Laisvės gynėjų dėka esame laisvi.

Žuvusių Vytauto Vaitkaus sūnus Robertas, Virginijaus Druskio žmona Asta, Apolinaro Juozo Povilaičio žmona Ona, Rolando Jankausko tėtis Bronislovas Jankauskas, Tito Masiulio mama Vitalija ir seserys Giedrė, Vilija, Rima, Artūro Sakalausko, savanorio, žuvusio per Maskvos pučą, mama Genovaitė ir sesuo Aušra pasakojo apie prieš trisdešimt metų išgyventas akimirkas, dalinosi savo požiūriu, kokia Lietuva yra dabar. Aukų artimieji be džiaugsmų pastebėjo ir ne vieną Lietuvos skaudulį, nepagarbos jos istorijai apraiškas, aptarė, kaip būtų galima stiprinti pilietiškumo ugdymą mokyklose.

Šalies vadovas paskambino ir Laisvės gynėjos Loretos Asanavičiūtės mamai Stasei Asanavičienei, su kuria kalbėjo apie laisvos Lietuvos kelią, palinkėjo jai sveikatos ir giedros nuotaikos.

Prezidentas pakvietė žuvusiųjų artimuosius, kai tik leis aplinkybės, Prezidentūroje aptarti jiems rūpimus Lietuvos ateities klausimus.

Žuvusieji už Lietuvos laisvę ir nepriklausomybę Sausio 13-ąją pagerbti Vilniuje, Antakalnio memoriale, o ant buvusių Šventojo Jokūbo ir Raudonojo Kryžiaus ligoninių pastatų, kur tragišką naktį buvo vežami sužeistieji, atidengtos atminimo lentos.

Jau 22-us metus pagerbti žuvusius už Lietuvos laisvę ir nepriklausomybę Antakalnio memoriale susirenka šalies vadovai, užsienio valstybių ambasadoriai, pasieniečių, policijos, Muitinės vadovai, visuomeninių organizacijų atstovai.

Tragišką 1991-ųjų sausio 13-osios naktį sovietų kariuomenei mėginant nuversti teisėtą Lietuvos valdžią, žuvo 14 gynėjų, per tūkstantį beginklių žmonių sužeista.

Visi jie buvo vežami į Šventojo Jokūbo ir Raudonojo Kryžiaus ligonines, kur dirbo gausios medikų brigados. Ant šių pastatų atidengtos atminimo lentos.

Prisimindami sausio įvykius į Seimą pakviesti žuvusiųjų artimieji ir nukentėjusieji su apmaudu konstatuoja, kad dažnam politikui ši diena tapo eiline kalendorine diena.

„Štai moteris sako, kad po gėlytę būtų galima įteikti – kažkas šilto būtų. Yra oficialios kalbos, kaip ir visada, jos nušlifuotos, surašytos valdančiųjų plunksną, paskaitytos be jausmo. Kyla abejonių, ar jis [politikas] taip galvoja, ar mes pabūnam kaip statistai“, – svarsto Sausio 13-ąją nukentėjusiųjų draugijos pirmininkas Arnoldas Barysas.

„Buvau vakar prie Televizijos bokšto, žmonių nemažai, bet pagerbimas iš mūsų aukščiausių institucijų buvo kuklus. Anksčiau būdavo nors pora žodžių pasakoma, o dabar... Atnešė, padėjo vainikus, gėles ir viskas. Nusisuko, nuėjo, lyg čia ir nebūtų niekas žuvę“, – teigia per Sausio 13-ąją žuvusio Dariaus Gerbutavičiaus mama Vincė Gerbutavičienė.

Žuvusiųjų artimieji ir sužeistieji sako, kad šiandien jaučiasi tik našta valstybei, nes kasmet tenka kovoti dėl suteiktų socialinių garantijų, kad būtų atkurtos per krizę nurėžtas pensijos.

„Anksčiau galėjau į polikliniką tą pačią dieną pakliūti. Dabar sveikata prasta, bet kai reikia pagalbos, reikia laukti mėnesį, kol pakliūsi, tenka eiti pas privačius medikus. Nemanau, kad valstybė nukentėtų, jei gautume pagalbą greičiau“, – teigia Apolinaro Juozo Povilaičio žmona, žuvusių artimųjų bendrijos „Bičiulystė“ pirmininkė Ona Povilaitienė.

„Visiškai nekalbama apie pensijų grąžinimą – to, kas buvo atskaičiuota. Tai asmeninis turtas, uždirbtas per gyvenimą. Bet kadangi ši žmonių grupė jau nedirba, kaip sakoma, naudingo valstybei darbo, tai paprasčiausiai kalbama, kalbama, o jūs klausykite. Faktiškai tai yra savotiškas genocidas“, – mano A. Barysas.

Tačiau, anot socialinės apsaugos ir darbo ministrės Algimantos Pabedinskienės, į šį klausimą turi būti pasižiūrėta „socialiai atsakingai, nes pensijos visiems buvo mažintos“. „Tik parengus bendrus principus, kokiu keliu eisime, bus galima pasakyti galutinį sprendimą ir nuketėjusiesiems per Sausio 13-ąją“, – teigia A. Pabedinskienė.

Ministrė skaičiuoja, kad atkurti pensijas Sausio 13-osios gynėjams reikėtų apie 800 tūkst. litų.