Dizaineris savo idėją apgynė: karūnas puošia tikri „Swarovski“ gaminiai ir jų su niekuo nesupainiojamą spindesį žiūrovai vėl išvys balandžio 3 d. Kaune, „Žalgirio“ arenoje tarptautiniame miuziklo parodyme, kuriame dalyvaus JAV lietuvių choras „Dainava“, specialiai šiam vieninteliam vakarui atvykstantis iš Čikagos. Apie tai, kaip gimė didžiulį įspūdį paliekantys jo kostiumai, J. Statkevičius pasakoja su didele meile ir prisimena net menkiausias detales.

– Juozai, kas pirmiausia ateina į galvą, kai prisimeni „Žygimanto Augusto ir Barboros Radvilaitės legendos“ kostiumus?

– Tai buvo labai inovatyvus, išskirtinis darbas. Pirmą kartą teatro scenoje naudojau tuo metu tikrai revoliucinę medžiagą – neopreną, kuris paprastai skirtas narų kostiumų gamybai. Dar žmonės jį gali pažinti iš padėkliukų kompiuterio pelei. Galiu ir šiandien žemai nusilenkti šios medžiagos kūrėjams, nes tai buvo būtent tai, ko tokiam spektakliui reikėjo. Neoprenas turi puikias savybes: lengvas, nesilamdantis, nesitepantis, paprastai valomas, nereikalaujantis specialios priežiūros ir, tai buvo ypač svarbu, labai gerai išlaikantis formą. Miuzikle labai daug šokama, šokėjai prakaituoja, todėl reikėjo medžiagos, kuri leistų kūnui kvėpuoti. Neoprenas turi ir šią puikią savybę. Stebuklas, kad tokia šiuolaikinė medžiaga, suteikus jai formą, gali atrodyti tokia renesansinė, atitinkanti epochą…

S. Scedrinos nuotr.

– Reikėjo didelio medžiagos kiekio, iš kur ji atkeliavo?

– Gaila, tačiau ne iš Lietuvos, mes nebeturime fabrikų, kurie gamintų tokias medžiagas. Teko užsakyti Lenkijoje. Ir tai tapo simboliška, nes miuziklo tema Lietuvos-Lenkijos karalystė. Tai lenkai savo indėlį įnešė parūpinę mums medžiagas. Reikėjo ne vieno šimto metrų ir įvairių spalvų. Buvo ir specialus užsakymas – būtent spektakliui raudonai, geltonai, melsvai, pilkai dažomas audinys. Spalvos pavyko puikios – sodrios ir gerai išsilaikančios. Jos gražiai sugeria šviesą. Net šiandien kostiumai atrodo nė kiek nepablukę, kaip nauji. O juk jie keliavo po Lietuvos miestus, arenas. Buvo nuvykę į Čikagą ir grįžo.

– Miuziklui reikėjo daugiau nei 200 kostiumų ir beveik šimto porų batų, kaip susidorojote su tokiu kiekiu?

– Esu kūręs ir 700 kostiumų operai „Likimo galia“, tai po to – niekas nebebaisu. Tačiau galiu išduoti paslaptį: miuziklo „Žygimanto Augusto ir Barboros Radvilaitės legenda“ solistų kostiumai buvo siuvami mano „haute couture“ ateljė, ten, kur gimsta visa aukštoji mada. Prie solistų kostiumų dirbo aukščiausios klasės meistrai ir tai yra tikri meno kūriniai – moderniai sukirpti, išsiuvinėti, net iš arti pažvelgus, nepamatysi jokios klaidos ar netikslaus susiuvimo. Ir visai negaila to sugaišto laiko – solistų kostiumai privalo būti išskirtiniai.

D. Čėplos nuotr.

Reikalavau „Swarovski“ kristalų, nes patys kostiumai – labai gryni, neperkrauti detalėmis, todėl karūnos turėjo šviesti iš toli. O paprasti stikliukai nešvies, jų iš kelių dešimčių metrų žiūrovas net nematys! Nori, kad blizgėtų, akintų? Reikia „svarovskių“!

– Esi vienas iš nedaugelio, kurio kurti teatro kostiumai net iš labai arti žiūrint ar čiupinėjant atrodo be priekaištų.

– Mano vardas jau padarė sau reklamą ir žmonės žino, kad jų neapgausiu. Dar nė karto per visą mano darbą teatre nebuvo taip, kad kas nors pasakytų, kad viskas spektaklyje gražu, tik kostiumai – baisūs. Žmonių tu negali apgauti, nes vieną kartą apgavęs, atgal nepasikviesi. Aš galiu daryt koki nori meną, bet iš grindų skudurų, butelių ir kamščių, prabangos nedarysiu.

D. Čėplos nuotr.

– Kaip manai, kiek kostiumai lemia spektaklio sėkmę?

– Teatras – sudėtinis menas. Muzika, scenografija, pastatymas, vaidyba, kostiumai – viskas sugula į vieną vietą. Nors… yra tekę skaityti recenzijų, kur buvo rašoma, kad „kostiumai išgelbėjo spektaklį“. Tačiau tai ne apie šį miuziklą. Čia buvo tas retas aplinkybių sutapimas, kai dirbo nuostabūs ir talentingi savo srities specialistai: režisierė ir choreografė Anželika Cholina, kompozitorius Kipras Mašanauskas, libreto autorius Romas Lileikis, scenografas Marijus Jacovskis. O ir aktorių, šokėjų trupė yra puiki. Todėl negalėčiau išskirti kostiumų.

– Tačiau žmonės po spektaklio dažnai išskiria…

– Žmonės kartais negali įvertinti muzikos, galbūt nesupranta viso siužeto, nežino, gerai ar blogai pastatytas šokis, kaip aktorius vaidina ar dainuoja… Tačiau apie kostiumus visi žino viską ir gali garsiai pasakyti! Todėl apie juos tiek daug šnekama. Jei tik kostiumai palieka įspūdį, privilioja žmogų ateiti į spektaklį, tai mano misija – įvykdyta.

– Atrodo, kad ši misija tau lengvai pavyksta.

– Ne taip ir lengvai. Turiu nertis iš kailio, stengtis, galvoti, nemiegoti, prikurti. Net nesąmonių prisapalioti, nes tos nesąmonės kartais labai pasiteisina. Ir tada žmonės – sužavėti, o kai sužavėti, tada aidi aplodismentai.

Didžiausio ir brangiausio visų laikų lietuviško miuziklo premjera JAV tapo istoriniu įvykiu: dar niekada tokio dydžio muzikos kūrinys iš mūsų šalies nebuvo atvežtas į Ameriką.

Režisierės Anželikos Cholinos miuziklas tapo ne tik simboliniu Lietuvą su išeiviais jungiančiu tiltu, tačiau ir tikru bendru darbu – prie trupės Čikagoje prisijungė vietinis choras „Dainava“,  vadovaujamas Dariaus Polikaičio. Beveik 60 choristų suteikė kūriniui naujo galingo skambesio.

Miuziklą „Žygimanto Augusto ir Barboros Radvilaitės legenda“ „Auditorium“ teatre stebėjo maždaug 4 tūkst. žmonių – tiek ir talpina miesto centre esanti 127 metų senumo garsaus teatro salė.

Dauguma publikos – ne tik iš Čikagos, tačiau ir iš visos Amerikos šia nepaprasta proga atvykę lietuviai. Žmonės skrido net iš kito šalies galo – Kalifornijos, Jutos, Floridos valstijų. Buvo atvykusių iš Viskonsino, Nebraskos, Niujorko, Atlantos, kitų JAV vietų.

„Lietuvoje gal sunku įsivaizduoti, koks svarbus šis vakaras visiems teatre esantiems Amerikos lietuviams. Tokie renginiai tampa didžiuliu postūmiu dar labiau puoselėti lietuvybę, mokyti lietuvių kalbos vaikus, didžiuotis savo protėvių šalimi ir niekada nepamiršti, kur mūsų šaknys“, – sako JAV lietuvių bendruomenės pirmininko pavaduotoja Austėja Sruoga.

Galbūt šis miuziklas taps puikios tradicijos pradžia ir Amerika išvys dar daugiau didelių ir įspūdingų kūrinių iš Lietuvos. Lapkričio mėnesį Lietuvoje debiutuos naujas didelio biudžeto ir apimties A. Cholinos darbas  – miuziklas „Mindaugas Karalius“.  Pasigirsta nedrąsių kalbų, kad galbūt ir jį įmanoma atvežti į JAV.

Be lietuvių,  „Žygimanto Augusto ir Barboros Radvilaitės legendą“ stebėjo ir nemažai amerikiečių. Taip pat Čikagoje reziduojantys užsienio šalių diplomatai. Nesuprantantiems lietuviškai neteko spėlioti, ką dainuoja artistai – libretas buvo profesionaliai išverstas į anglų kalbą ir veiksmas scenoje buvo realiu laiku titruojamas.

Neįmanomi dalykai virto įmanomais ir tuomet, kai likus parai iki kelionės buvo atšauktas Suomijos oro linijų kompanijos skrydis, kuriuo turėjo vykti daugiau nei pusė trupės – 31 žmogus.

Miuziklas į Ameriką vyko JAV lietuvių bendruomenės kvietimu. Pagrindinė projekto organizatorė A. Sruoga prisipažino, kad net lakiausios fantazijos vedama nebūtų įsivaizdavusi, į kokią beprotišką darbų ir netikėtumų karuselę ją įsuks mintis atvežti iš Lietuvos 54 žmonių trupę, kostiumus, dekoracijas; gauti visiems specialias darbo vizas; išnuomoti vieną garsiausių Čikagos teatro salių; sutvarkyti nesibaigiančią krūvą vis naujų dokumentų ir leidimų; rasti rėmėjus; sudėlioti ir suvaldyti visą renginio logistiką.

Per beveik dvejus metus trukusį pasirengimą amerikietiškai premjerai buvo momentų, kai atrodė, jog mintis – visiškai beprotiška ir neįgyvendinama, kad reikia viską mesti, kol nevėlu. Tačiau atkakli lietuvė, palaikoma jai padedančių tautiečių, nepasidavė.

„Esu be galo dėkinga savo organizaciniam komitetui: Giedrei Kniežai, Dainai Miežlaiškis, Eglei Bačionytei ir Dariui Polikaičiui, kurie savanoriškai nudirbo didžiulį darbą. Taip pat šimtams tautiečių, kurie padėjo ir visiems, kurių dosnumas padarė šį renginį įmanomu. Atvežti ir vieną kartą Čikagoje parodyti šį miuziklą kainavo maždaug tiek pat, kiek ir jį pastatyti“, – pasakojo A. Sruoga.

Tačiau milžiniška projekto sąmata buvo ne vienintelis galvos skausmas. Sunku išlikti ramiam, kai dėl Amerikos krantus siaubusio uragano buvo neribotam laikui vidury vandenyno sustabdytas rekvizitą gabenęs laivas ir iškilo didžiulė grėsmė, kad kostiumai bei dekoracijos nespės atvykti laiku.

Neįmanomi dalykai virto įmanomais ir tuomet, kai likus parai iki kelionės buvo atšauktas Suomijos oro linijų kompanijos skrydis, kuriuo turėjo vykti daugiau nei pusė trupės – 31 žmogus. Pasiūlytas alternatyvus skrydžio variantas visiškai netiko: artistai būtų pavėlavę. Tik įsikišus Lietuvos generaliniam konsului Čikagoje Mantvydui Bekešiui, Lietuvos užsienio reikalų ministerijai ir Suomijos diplomatiniam korpusui pavyko rasti skrydį, kuriuo miuziklo dalyviai Čikagą pasiekė laiku.

Didelis iššūkis laukė ir „Dainavos“ choristų. Savo partijas jie buvo gavę jau seniai ir muzikinė dalis šiam profesionalams prilygstančiam mėgėjų chorui  nekėlė sunkumų. Tačiau vaidybos patirties choras neturėjo, o parepetuoti su trupe scenoje turėjo vos tris dienas.

„Mes su džiaugsmu priėmėme kvietimą prisijungti prie miuziklo. Pirmiausia – tai nuostabus kūrinys, apie kurį garsas iš Lietuvos atsklido net iki mūsų. Be to, mums didelė garbė būti scenoje su tokio lygio profesionalais. O trečia – tai ši nuostabi salė, kuri yra viena gražiausių ir geriausių visoje Čikagoje“, – sakė „Dainavos“ choro vadovas Darius Polikaitis.

Salė, kurioje vaidino lietuviai, – išties nepaprasta. „Auditorium“ teatras, pastatytas 1889 metais, buvo  vienas moderniausių ir įspūdingiausių pastatų ne tik Čikagoje, bet ir visoje Amerikoje.  Per ilgus metus pastatas patyrė pakilimų ir nuosmukių, tačiau  po 1960-ųjų remonto lankytojai vėl galėjo grožėtis 24 karatų auksu dekoruotomis lubomis, tūkstančiais praėjusių šimtmečių stiliaus lempučių, nuostabiomis mozaikomis, freskomis ir mėgautis tarptautinį pripažinimą pelniusia idealia akustika. Nuo tada teatro šlovė neblėso, o jo scenoje buvusiųjų sąrašas yra toks, kad norisi tą sceną pabučiuoti.

Prezidentas Teodoras Ruzveltas čia sakė kalbą. Koncertus rengė dainininkai Frankas Sinatra, Jimis Hendrixas, Aretha Franklin, Eltonas Johnas, Stevie Wonderis, Ray Charles, grupės „The Doors“, „The Beach Boys“,  garsiausios pasaulio baleto ir miuziklų trupės, šokio teatrai ir dar daugybė pasaulinį pripažinimą pelniusių vardų.

Nuo šiol tarp jų galima rasti ir lietuvius: Mantą Jankavičių (Žygimantas Augustas), Beną Jankavičių (Žygimantas Augustas vaikystėje), Kariną Krysko (Barbora Radvilaitė), Jeronimą Milių (Radvila Juodasis), Tadą Juodsnukį (Radvila Rudasis), Gitaną Pečkytę (Bona Sforca),  Roką Spalinską (Žygimantas Senasis), Rafailą Karpį (rūmų juokdarys), Dominyką Vaitiekūną (rūmų juokdarys), chorą „Dainava“ (vad. D. Polikaitis) ir A. Cholinos šokio teatrą.

Išskirtinis, Lietuvos šimtmečiui skirtas, parodymas skelbiamas visiems mums brangią dieną – Vasario 16-ąją, Vilniuje „Siemens“ arenoje.

Prieš trejus metus sukurtas lietuviškasis miuziklas „Žygimanto Augusto ir Barboros Radvilaitės legenda“ sulaukė didžiulio pasisekimo ir rado vietą žiūrovų širdyse. Miuziklo kūrėjai sako, kad be galo drąsus ir ambicingas jų projektas įrodė, jog lietuviai gali kurti įspūdingus, pasaulinio lygio spektaklius ir sulaukti sėkmės.

Miuziklas ne tik pakerėjo Lietuvos publiką, bet ir sudomino užsienio agentus. Daugiausiai „Grammy“ nominacijų laimėjusios „EastWest Studios“ (JAV) vadybininkė Candace Stewart lietuvių darbą pavadino „originaliu ir rafinuotu“. „Universal Pictures“ ir „Sony Pictures Entertainment“ kūrybos konsultantė Jody Toll teigė, kad šis miuziklas „ištaigingas kūrinys iš nedidelės šalies“ ir tvirtino, kad jis savo originaliu ir novatorišku pateikimu gali tapti tikru įkvėpimu ir nauju vėju šalims, kuriose miuziklo tradicijos – žymiai gilesnės nei Lietuvoje.

Šiais metais miuziklą „Žygimanto Augusto ir Barboros Radvilaitės legenda“ dar išvys ir Čikagos publika. Tai – pirmoji tokio didelio lietuviško spektaklio kelionė už Atlanto. „Norime su šia nuostabia mūsų istorijos dalimi supažindinti žmones už Lietuvos ribų“, – sako kūrėjai.

Miuziklo veiksmas žiūrovus nukelia į XVI amžių. Kupina romantikos, intrigų ir nelengvų apsisprendimų meilės istorija vyksta Lietuvoje ir Lenkijoje. Jaunasis karalius Žygimantas Augustas į sostą sėda dar būdamas vaiku. Vienintelis žmogus, kuris gali jam patarti - dvasinis mokytojas senasis ponas Tvardovskis. Žygimantas visiškai neatitinka jo motinos, Krokuvoje reziduojančios karalienės Bonos Sforcos lūkesčių. Italės karalienės sprendimams įtakos negali daryti niekas, net jos vyras – karalius Žygimantas Senasis. Jaunojo Žygimanto meilė Barborai sukelia sumaištį valstybėje. Barboros pusbrolis Radvila Juodasis ir brolis Radvila Rudasis nebežino, ar džiaugtis artėjančia karūna, ar baimintis dėl giminaitės likimo.

„Žygimanto Augusto ir Barboros Radvilaitės legendos“ kūrėjai pelnytai vadinami „svajonių komanda“. Muziką sukūrė Kipras Mašanauskas, libretą – Romas Lileikis, scenografiją – Marijus Jacovskis, kostiumus – Juozas Statkevičius. Režisierė ir choreografė – Anželika Cholina. Žygimantą Augustą įkūnija Mantas Jankavičius (vaikystėje – Benas Jankavičius), Barborą Radvilaitę – Karina Skambinė, Poną Tvardovskį – Kostas Smoriginas. Radvilas – Jeronimas Milius (Juodąjį) ir Tadas Juodsnukis (Rudąjį), karalienę Boną Sforcą – Gitana Pečkytė, Žygimantą Senąjį – Tadas Girininkas, rūmų juokdarius – Rafailas Karpis/Mindaugas Jankauskas ir Dominykas Vaitiekūnas. Dainuoja choras „Brevis“, šoka – A.Cholinos šokio teatras.

Miuziklu taip pat sužavėti ir aktyviai domisi Kinijos agentai, deramasi dėl galimybės pristatyti kūrinį šioje šalyje. O šiuo metu miuziklas rodomas mūsų šalies scenose.

Čikagos centre esančioje prestižinėje istorinėje, 4 tūkst. vietų turinčioje, “Auditorium Theatre” salėje įvyks vienintelis iškilmingas miuziklo parodymas, skirtas Lietuvos valstybės šimtmečiui paminėti. Miuziklas – tarsi tiltas sujungiantis Lietuvą ir jos išeivius.

Čikagoje, drauge su trupe iš Lietuvos, miuzikle debiutuos ir vietos lietuvių choras “Dainava” vadovaujamas Dariaus Polikaičio.

Čikagos lietuvių bendruomenė “Žygimanto Augusto ir Barboros Radvilaitės legendą” sekė nuo pat pirmųjų jos parodymų Lietuvoje ir slapta puoselėjo viltį, kad šis grandiozinis mūsų tautos gražiausią meilės istoriją pasakojantis kūrinys kada nors atvyks ir į Ameriką.

Žinoma, kūrinio, prie kurio dirba daugiau nei šimtas žmonių, logistika yra ypač sudėtinga, todėl daugiau nei po metų vyksiančiam parodymui rengiamasi jau dabar. Projekto rengėjų tikslas - miuziklą Amerikos publikai pristatyti tokį pat didelį ir ištaigingą, koks jis rodomas Lietuvoje, todėl jis nebus nei mažinamas nei trumpinamas. Į JAV keliaus ir visi du šimtai J. Statkevičiaus pasiūtų kostiumų.

Žygimantą Augustą įkūnys Mantas Jankavičius (vaikystėje – Benas Jankavičius), Barborą Radvilaitę – Karina Skambinė, Poną Tvardovskį – Kostas Smoriginas. Radvilas – Jeronimas Milius (Juodąjį) ir Tadas Juodsnukis (Rudąjį), karalienę Boną Sforcą – Gitana Pečkytė, Žygimantą Senąjį – Tadas Girininkas, rūmų juokdarius – Rafailas Karpis/Mindaugas Jankauskas ir Dominykas Vaitiekūnas, šoks – A. Cholinos šokio teatras. Dainuos – choras “Dainava”.

Muziką prieš dvejus metus sukūrė Kipras Mašanauskas, libretą – Romas Lileikis, scenografiją – Marijus Jacovskis, kostiumus – Juozas Statkevičius. Režisierė ir choreografė – Anželika Cholina.

Miuziklą pamatyti galite gruodžio 11 d. (sekmadienį) – Vilniuje, gruodžio 28 d. (trečiadienį) – Kaune. Po šių parodymų planuojama ilgesnė pertrauka.

Penktadienio vakarą sostinės „Siemens" arenoje triumfavo bene svarbiausias Lietuvos pramogų verslo metų įvykis – miuziklas „Žygimanto Augusto ir Barboros Radvilaitės legenda". Didžiausio ir brangiausio lietuviško miuziklo premjera nepaliko abejingų. Pilnutėlė arena braukė ašaras, plojo atsistojusi ir kvietė atlikėjus bisui. Kauniečių premjera dar laukia gruodžio 27 d. "Žalgirio” arenoje.

Vienos talentingiausių nūdienos Lietuvos režisierių Anželikos Cholinos sukurtas dviejų valandų spektaklis vadinamas pačiu įspūdingiausiu ir patriotiškiausiu pastarojo dešimtmečio mūsų didžiosios scenos kūrinių. XVI a. karalių meilės istorija papasakota ir jautriai, ir džiaugsmingai, ir dramatiškai. Meniškai ir tikroviškai. Žiūrint spektaklį norisi juoktis drauge su juokdariais (operos solistas Rafailas Karpis ir aktorius Dominykas Vaitiekūnas), ir verkti, matant silpstančią Barborą Radvilaitę (dainininkė Karina Krysko-Skambinė).

Jaunasis karalius Žygimantas Augustas, kurį meistriškai įkūnija dainininkas Mantas Jankavičius, į sostą sėda dar būdamas vaikas. Valdžią, kurios visai netroško, jis Vilniuje išnaudoja lėbavimams ir moterų dėmesiui užkariauti.  Vienintelis žmogus, kuris gali jam patarti, – dvasinis mokytojas senasis ponas Tvardovskis (aktorius Kostas Smoriginas). Žygimantas visiškai neatitinka jo motinos, Krokuvoje reziduojančios karalienės Bonos Sforcos (operos solistė Sigutė Stonytė) lūkesčių. Ji savo sūnų norėtų matyti griežtą, valdingą ir bejausmį. Tokį pat, kokia ir ji pati. Italė karalienė save laiko Vakarų kūltūros barbarų kraštui nešėja. Įtakos jos sprendimams negali daryti niekas, net jos vyras – karalius Žygimantas Senasis (operos solistas Tadas Girininkas). Netikėtai jaunojo Žygimanto širdyje gimsta tikras jausmas – meilė kilmingai lietuvaitei Barborai, iš garsios ir įtakingos Radvilų giminės. Barboros ir Žygimanto santuoka  karalienės akyse atrodo kaip didžiausia tragedija. Barboros pusbrolis Radvila Juodasis (Jeronimas Milius) ir brolis Radvila Rudasis (Tadas Juodsnukis) nebežino, ar džiaugtis artėjančia karūna, ar baimintis dėl giminaitės sveikatos ir net gyvybės. Vakar buvęs lengvabūdis  Žygimantas Augustas meilės pakylėtas atranda savyje tikrą valdovą. Jis veda Barborą nepaisydamas nieko. Tačiau jau per vėlu – jaunosios karalienės gyvybė vos plazdena, o senosios karalienės Bonos įtūžis ją veikia lyg nuodai.

"Žygimanto Augusto ir Barboros Radvilaitės legendos” muzikos autorius Kipras Mašanauskas meistriškai sujungė klasikinę Renesanso ir šiuolaikinę muziką, operos arijas ir popmuziką, roko gitarų  ir Viduramžių instrumentų skambesį. Jungti iš pirmo žvilgsnio nesujungiamus dalykus – pasaulinė šiuolaikinės muzikos tendencija. Nors kompozitorius prisipažino, kad tai nebuvo paprasta, klausant atrodo, kad didesnės stilių organikos negali net norėti. Miuziklo libretą kūręs Romas Lileikis taip pat įnešė svarų indėlį į bendrą kūrinio nuotaiką. K.Smorigino atliekamos vienos pagrindinių miuziklo arijų "Dangus tau dovanojo aukštį” žodžiai jaudina iki širdies gelmių.

Juozas Statkevičius sukūrė kostiumus, kuriuos galima vadinti "ir senas, ir naujas”. Renesanso epochos siluetus išmoningai papildo šiuolaikinės formos ir medžiagos. Spektaklyje – 210 kostiumų. Pagrindiniai aktoriai ir šokėjai per dvi valandas pakeičia penkis komplektus. Sklandų persirengimą, kuriam kartais skirtos vos kelios minutės, reguliuoja šešių profesionalių aprengėjų komanda.

Spektaklyje – 32 šokėjai, kurių kruopštus darbas kuria viso miuziklo dinamiką. Beveik nematomas, tačiau puikiai girdimas – choras "Brevis”. Minimalistinės Krokuvos ir Vilniaus sąjungą simbolizuojančios dekoracijos – Marijaus Jacovskio kūrinys. Viso spektaklio komanda – apie 160 žmonių.