Aplink Baltijos jūrą
„Gyvenimas, kaip žinia, yra baigtinis. Noriu padaryti muziejų, bet tai tegul būna paslaptis, kadangi projektas neseniai pradėtas, truks keletą metų. Sumanymas toks: su kolegomis norime sukurti švyturių turizmo „žiedą“. Tai reikštų, kad žmonės galėtų keliauti aplink Baltijos jūrą, apsistodami švyturiuose. Tikiuosi, kad būtent Šventojoje įkursime šio judėjimo centrą“, – šiek tiek apie naująją idėją užsiminė pašnekovas.
A. Jurkštas jau apie 30 metų tyrinėja ne tik švyturius, bet ir jūrinės kultūros paveldą, laivybą.
Be to, jis yra ir farologas, dailininkas, verslininkas, išleidęs leidinius „Lietuvos švyturių istorija“, „Anno 1684. Klaipėdos švyturys. Memel“, atvirukų rinkinį „Senieji Lietuvos švyturiai“.
Jo dėka Lietuvoje tapo žinoma lenkų rašytojo Henryko Sienkiewicziaus novelė „Jūros švyturio sargas“, pasakojanti apie lietuvių kilmės švyturio prižiūrėtoją.
„Mūsų jūrinė tematika yra liūdna. Daug bendravau su lenkais. Lenkija yra pavirtusi rimta jūrine valstybe, ir ten viskas prasideda nuo pradinės mokyklos. Joje dėsto apie novelę „Latarnik“ – „Jūros švyturio sargą“, o pas mus „Brisiaus galą“ ir „Kliudžiau“. Karta, kuri užauga skaitydama „Latarnik“, atsisuka į jūrą ir ją myli. Lenkai turi atidarytų apie 16 švyturių, kuriuos lanko iki dviejų trijų milijonų žmonių per metus. Pas mus, deja, dar laukia labai ilgas kelias. Reikėtų pradėti edukuoti nuo mokyklos, duoti skaityti tą pačią novelę „Jūros švyturio sargas“, kuri yra apie lietuvių kilmės švyturio prižiūrėtoją. Tuomet gal kada nors ir taptume jūrine valstybe“, – svarstė A. Jurkštas.
Jo nuomone, lietuviai visuomet buvo žemdirbių tauta. Nors ir būta prošvaisčių Lietuvai tapti rimta jūrine valstybe, ypač Antano Smetonos laikais, kai vyko daug įvairių judėjimų ir kai į uostą buvo investuojami dideli pinigai, tačiau prasidėjus sovietmečiui viltys užgeso.
Pomėgis: A. Jurkšto kolekcijoje – keli tūkstančiai švyturių modelių. Asmeninio archyvo nuotr.
Kai myli, neskaičiuoji
Švyturių entuziastas yra nupiešęs daugybę švyturių ir surengęs nemažai parodų tiek Lietuvoje, tiek kaimyninėse šalyse.
„Turėjau tokį užmojį nupiešti visus Baltijos švyturius ir išleisti enciklopediją. Bet nupiešiau apie pusantro tūkstančio švyturių, padariau apie 60 proc. darbo ir kol kas atidėjau, nes nebeturiu tam laiko, dabar yra kiti projektai. Bet aš tikiuosi kada nors prie to sugrįžti, nes didelis kelerių metų darbas jau padarytas“, – sakė A. Jurkštas.
Be to, A. Jurkštas yra kolekcininkas, sukaupęs apie 3 tūkst. švyturių modelių, taip pat kolekcionuoja monetas, pašto ženklus, žemėlapius, susijusius su švyturiais, ir kitokius litografinius dalykus.
Vyras planuoja, kad vieną dieną visa tai atsidurs muziejuose, enciklopedijose.
Daugelį sumanymų jis įgyvendina savo paties lėšomis ir tikina, kad sumų tikrai neskaičiuoja.
„Kaip meilėje – kai myli, neskaičiuoji“, – tikino A. Jurkštas.
Įvyko keistas dalykas
Lietuvoje yra septyni švyturiai. Keturi jūriniai – Nidos, Juodkrantės, Klaipėdos ir Šventosios bei trys vidaus vandenų – Ventės, Uostadvario ir Pervalkos.
„Vidaus vandenyse esantys trys švyturiai yra išlikę. O jūrinius turėjome tik Klaipėdos ir Nidos, dar ant Klaipėdos molo buvo vienas švyturys. Jie visi beveik vienu metu, karo pabaigoje, buvo susprogdinti. Tad mes netekome didžiausio ir gražiausio turto švyturių istorijoje, tai buvo svarbiausi mūsų švyturiai. O esami buvo pastatyti sovietiniu periodu, po karo, tad jie nėra nei labai vertingi, nei įdomūs“, – teigė pašnekovas.
A. Jurkštas jau antrus metus dirba, kad Klaipėdoje būtų atstatytas Baltasis švyturys, stovėjęs ant molo. Tai kadaise buvo fantastiškas turizmo traukos objektas, kuriam kitąmet būtų sukakę 140 metų.
„Prieš pusantrų metų rašiau visiems laiškus. Visi, pradedant Prezidentu, sakė, kad tai – puiku, bet niekas nė piršto nepajudino. O šiemet nutiko toks labai keistas dalykas. Kraštotyrininkas Denisas Nikitenka landžiojo ant molo ir atrado, kad buvome daugybę metų klaidinami dėl Klaipėdos molo. Vasarį paaiškėjo, kad vis dėlto yra išlikęs visiškai sveikas molo galas ir Baltojo švyturio vieta. Denisas kreipėsi į Kultūros paveldo departamentą. Šiuo metu sprendžiama, kad molo galas taptų Kultūros paveldo saugoma vieta, turint tikslą anksčiau ar vėliau atstatyti Baltąjį švyturį“, – dėstė A. Jurkštas.
Įkvėpimas: apie pusantro tūkstančio švyturių piešinių buvo eksponuoti parodose. Asmeninio archyvo nuotr.
Meilė gimė netyčia
Kaip apskritai atsirado susidomėjimas švyturiais? Anot A. Jurkšto, tai įvyko visiškai natūraliai.
„Susidėjo labai daug dalykų. Mano dėdė, tėvo brolis, buvo architektas. Tėvas Vilniuje buvo istorikas, archeologas, tad istorinio paveldo aplinka man visą laiką buvo labai aktuali. O po to nutiko taip, kad viduryje gyvenimo aš atsidūriau Palangoje. Pradėjau ieškoti tarsi kokio nors pajūrio turinio ir iškart į akį įkrito švyturiai. Galbūt jeigu tuo metu būčiau radęs daug literatūros apie tai, turbūt būčiau patenkinęs smalsumo alkį“, – svarstė pašnekovas.
Jeigu viskas pavyks iki pabaigos, būsiu labai laimingas – atlikęs tam tikrą savo misiją.
Tačiau susižavėjimas vien skaitymu neapsiribojo. Švyturių tyrinėtojas ėmė kaupti informaciją, kurios iki tol lietuvių kalba apskritai nebuvo. Visa tai baigėsi parodomis, leidiniais apie švyturius ir net Švyturių dienos minėjimo organizavimu.
„Kažkaip įklimpau, ir viskas gražiai susidėliojo. Jeigu viskas pavyks iki pabaigos, būsiu labai laimingas – atlikęs tam tikrą savo misiją“, – neslėpė A. Jurkštas.
Tikslas – atverti lankytojams
Švyturių diena įprastai švenčiama trečiąjį rugpjūčio savaitgalį.
„Tą dieną pasaulyje laisvam lankymui atidaromi per 500 švyturių, minėjime dalyvauja apie 50 valstybių. Aš rengdavau šią šventę apie dešimt metų. Iš pradžių renginys buvo kaip parodomasis ir įvedamasis į švyturių turizmą, o dabar jis tiesiog keis turinį, kadangi švyturiai perduoti savivaldybėms, bet šią šventę vienais ar kitais būdais vis tiek švęsime. Aš švęsiu kitame, naujame objekte, kurį dabar kuriu. Nida švenčia šią dieną, o Klaipėda, kai suremontuos švyturį, irgi ras būdų, kaip atšvęsti“, – sakė A. Jurkštas.
Nidos, Juodkrantės, Pervalkos švyturiai yra perduoti Neringos savivaldybei.
Neringos savivaldybė perdavė Nidos švyturį Neringos muziejams ir jis jau dvi vasaras buvo atidarytas lankytojams.
Su Juodkrantės ir Šventosios švyturiais situacija kol kas sudėtinga.
Klaipėdos švyturys šiuo metu tvarkomas iš pagrindų, turint tikslą kada nors jį atidaryti turizmui.
„Visi Lietuvos švyturiai anksčiau ar vėliau bus atidaryti lankymui. O tai ir yra pats svarbiausias mano tikslas“, – akcentavo A. Jurkštas, jau beveik 20 metų siekiantis, kad švyturiai taptų žmonėms prieinami ir lankomi.
Šventė: daugybę metų Lietuvoje minėdavo Švyturių dieną. Jos metu ant švyturių būdavo iškeltos Lietuvos trispalvės. Asmeninio archyvo nuotr.
Statė savomis rankomis
Šiuo metu A. Jurkštas koncentruojasi į būsimus projektus.
„Dabar esu atostogaujantis verslininkas, gyvenu iš investicijų ir dabar noriu įgyvendinti kitus darbus, susijusius su švyturiais“, – kalbėjo švyturių entuziastas.
Prieš 13 metų jis savo rankomis pastatė švyturio formos namą. A. Jurkštas iki šiol prisimena, kad sulaukdavo pačių įvairiausių praeivių reakcijų.
„Stačiau savomis rankomis, kėliau apvalų bokštą. Dabar jau visi jį žino, paslapties nebeliko, o kai stačiau, buvo juokinga. Žmonės visaip reaguodavo pravažiuodami dviračiais: vieni žavėjosi, kiti sakė, kad nesąmonė. Bokštas yra trijų aukštų, ten yra mano studija, mano kolekcijos, ten aš leidžiu laiką ir esu labai laimingas“, – tikino A. Jurkštas.
Pasak jo, šis bokštas – tai dar vienas pavykęs sumanymas.
„Švyturių mylėtojui gyventi švyturio formos name – labai jauku ir įdomu. Gal į senatvę kinkuoti į trečią aukštą kas vakarą bus kiek liūdniau, bet kai labiau pasensiu, reikės pasistatyti liftą“, – šmaikštavo A. Jurkštas.
