„Bazinių faktų mano aprašyme nedaug – lietuvis Benidorme, prie Alikantės, dvidešimt restoranų ir sąskaitos suma – 38 eurai. Iš tiesų 50-metis lietuvis imitavo širdies smūgį, bet aš pačią eigą aprašiau kūrybiškai – daug vaizdingų detalių pridėjau. Žurnalistiniu reportažu to tikrai negalima laikyti“, – portalui kauno.diena.lt pasakojo A. Puklevičius.

Žinomas vyras teigė, kad jam neteko būti vieno tokių incidentų liudininku, o tokias įdomybes iš viso pasaulio jie „surenka“ internete.

„Viena, kad tai – lietuvis, antra – nėra dažnas atvejis, kad nenorėdamas mokėti žmogus alptų restoranuose“, – kas patraukė dėmesį įvardijo pašnekovas.

Pateikiame A. Puklevičiaus įrašą socialiniuose tinkluose.

„Už širdies griebianti istorija nutiko viename Ispanijos restorane. Ir kai sakau „už širdies griebianti“, tai ji literaliai griebia už širdies. Atėjo į vieną Kosta Blankos restoraną pasimaitinti pilietis. Užsisakė šaltų ir šiltų užkandžių, įvedė į organizmą deramą angliavandenių, baltymų ir riebalų kiekį, už kurį turėjo susimokėti 38 eurų sumą. Bet kai jam atnešė sąskaitą, žmogelis griebėsi už širdies. Ir taip griebėsi, kad visi suprato, infarktas, širdis, tuoj išleis paskutinį kvapą. Persigandęs restoranas puolė skambyti 112, ir po kelių minučių atlėkė triūbydamas sirenomis ir mirgėdamas šviesomis policijos ekipažas. Pareigūnai puolė gaivinti širdininką, bet vienas staiga nustėro, kadangi atpažino pacientą, kurį lygiai taip pat teko ratavoti kitame restorane. Savaime suprantama, kad minčių kilo visokių. Imta domėtis, ir paaiškėjo, kad mūsų infarktoriaus jau panašiai alpta bent dvidešimtyje vietos restoranų. Ir visur ta pati istorija – užsisako, pavalgo, sąskaita, infarktas. Čia ne visai į temą, bet mane ypač pribloškė vieno restorano pacituotas maisto ir gėrimo derinimas. Mat jame mūsų herojus užsisakė kelis stiklus viskio, o užkąsti – salotų. Ne kasdien pasitaikantis derinys, pripažinkime. Dabar policija laužo galvą, ką su juo daryti, nes sumos visur ne pačios didžiausios, tai sodinti jį ant valdiško maisto davinio kaip ir nelabai išeina. O restoranai jau patys ėmėsi prevencinių priemonių, išsiuntinėjo tarpusavyje sukčiaus abrozdėlį su pagrasinimu personalui jo neaptarnauti netgi jei jis imtų alpti nesulaukęs maisto. Ir paskutinė vyšnia ant torto – šis penkiasdešimtmetis, pasirodo, yra mūsų tautietis. Va, prie ko privedė ši Vyriausybė žmogų. Kitoje šalyje jis nenuliptų nuo dramos teatrų scenų. Na, blogiausiu atveju nardytų nuo menkiausio prisilietimo futbolo aikštėje. O čia priverstas eikvoti savo aktorinį talentą vardan gardaus valgio šaukšto. Skandalas“, – rašė A. Puklevičius.

Pristatant šios „Kauno dienos“ studijos svečią užtenka paminėti vieną faktą: Lietuvai susipykus su Kinija, jis „šiek tiek“ pasidomėjo šia Azijos šalimi ir perskaitė apie jos kultūrą, ekonomiką bei politiką... 121 knygą.

Neaprėpiamos erudicijos, smalsumo ir iškalbos A.Puklevičius apie Rusijos įkūrimą, mongolių – totorių jungo įtaką šios šalies žmonių sąmonei ir Islamą, kuris rusams neįtiko tik dėl to, kad draudžia gerti alkoholį.

Taip pat pokalbyje: geografinių sąlygų įtaka rusų kolektyvinės sąmonės formavimuisi, kuri kardinaliai skiriasi nuo ukrainiečių individualizmo ar net anarchizmo. Kodėl JAV nereikėjo karo Ukrainoje bei Kinijos ir Indijos pozicija šioje situacijoje.

Apie Serbiją ir Vengriją, kurios jaučiasi amžinai nuskriaustos, neįtikėtino Nevzorovo atsivertimo priežastys ir kur Rusijos amžino noro visus pavyti ir aplenkti ištakos?

Kadyrovas TikTok žvaigždė, nacistinės Vokietijos atgailos pavyzdys Rusijai ir Putino baigties scenarijai.

„Visos didžiausios revoliucijos kyla dėl nepritekliaus, skurdo ir žmogaus neturėjimo ką prarasti“, – sako A. Puklevičius, „Kauno dienos“ studijos svečias.

Buvo galima pasirinkti labiau civilizuotą būdą

Plėšyti lapus su alkoholio reklama iš užsienietiškų žurnalų nėra Narkotikų, tabako ir alkoholio departamento nurodymas, LRT RADIJUI sako G. Belian. Anot jos, apie šį įvykį girdėta įvairių versijų: „Sakoma, kad vos ne departamento darbuotojai kažkur sėdi ir plėšo lapus. Tikrai taip nėra. Tiesiog nuo sausio 1 d. Lietuvoje įsigaliojo alkoholio reklamos draudimas. Įstatymas nenumatė kažkokių išlygų leidiniams, spausdintiems užsienio valstybėse.“

Pasak G. Belian, leidinių platintojai Lietuvoje buvo informuoti apie pasikeitusį alkoholio reklamos reglamentavimą. „Jie tiesiog pasirinko tokį būdą, koks buvo panaudotas. Buvo galima pasirinkti kitą civilizuotą būdą – tartis su kiekvieno leidinio leidėju, informuoti apie tai, kas Lietuvoje pasikeitė, kad dabar kitokios sąlygos. Žurnalai naudoja skirtingas strategijas, priklausomai nuo vietinės rinkos. Turinys yra adaptuojamas vietinėms rinkoms gerbiant tų šalių įstatymus, draudimus. Manau, kad sprendžiant šią situaciją Lietuvoje pritrūko geranoriškumo“, – aiškina pašnekovė.

G. Belian sako, kad greičiausiai iš žurnalų lapus išplėšia ir atitinkamo turinio skrajutę įdeda leidinių platintojai, tačiau patvirtinti to negalima. Paklausta, ar šiuo atveju Lietuvoje nepersistengiama, specialistė teigia, kad žmonėms, rizikingai vartojantiems alkoholį, negali padėti nei alkoholio reklamos draudimas, nei prekybos alkoholiu laiko sutrumpinimas: „Kai kuriems jau reikia pagalbos, gydymo, motyvacijos. Manau, kad draudimai, priimti ir įsigalioję nuo sausio 1 d., orientuoti į plačiąją visuomenę, normalius žmones.“

Primena visišką tabako reklamos draudimą

Paklausta, ar žurnalų lapai nebebus draskomi, G. Belian tikina, kad tai nepriklauso nuo departamento pozicijos. „Platintojai pasirinko tokią taktiką, strategiją, kuri, pasakysiu dar kartą, nepriklauso nuo mūsų departamento. Įstatymo nuostata yra labai aiški, įstatymo draudimų reikia laikytis nepriklausomai nuo to, ar leidinys atspausdintas Lietuvoje, ar užsienyje. Jei padarytume išlygą užsienyje spausdintiems leidiniams, Lietuvoje sulauktume situacijos, kai būtų platinami vaikiški žurnalai su alkoholio reklama“, – įsitikinusi pašnekovė.

G. Belian sako, kad ši situacija negali būti siejama su cenzūra, kaip teigia kai kurie žmonės: „Dar 1997 m. Konstitucinis Teismas labai aiškiai pasisakė, kad tais atvejais, kai kalbama apie visuomenės sveikatą, tam tikrą informaciją galima riboti įstatymu. Šiuo atveju, įstatyminiu pagrindu ir buvo pasirinktas komercinės alkoholio reklamos ribojimas ir draudimas. Atrodo, kad nuo 1995 m. galioja absoliutus tabako reklamos draudimas, kažkokių ypatingų nusiskundimų per visą tą laikotarpį tikrai negaliu prisiminti.“

G. Belian, kalbėdama apie situaciją po alkoholio pardavimo ir reklamos pasikeitimo, sako, kad viskas palaipsniui gerėja. „Pagrindinis dėmesys dabar skiriamas būtent vadinamiesiems pseudobarams, girdykloms. Kai kurios iš tiesų apribojo savo veiklą. Kai kurios vietos piktybiškai nesilaiko įstatymų ir nuo sausio 1 d. organizuojami reidai visoje Lietuvoje kartu su policija, siekiant eliminuoti visą naktinę prekybą, išnešimą iš prekybos vietų. Manome, kad tai yra vienas pagrindinių prioritetų, į kurį turime orientuoti veiklą. Su tokiomis girdyklomis, kurios save vadina barais, atrodome necivilizuotai. Skiriame tam dėmesio, reaguojame į gyventojų skundus. Viskas turėtų būti tikrai neblogai“, – aiškina pašnekovė.

Mano, kad keliamas triukšmas dėl idiotiškų dalykų

A. Puklevičius, komentuodamas situaciją, sako, kad keliama daug triukšmo dėl dalykų, kurie patys savaime yra idiotiški ir juokingi: „Pavyzdžiui, G. Belian prisiminė tabako reklamos draudimą. Tačiau juk visais tais metais į Lietuvą atkeliaudavo „Playboy“ žurnalo numeriai su cigarų reklama, ir niekam tai neužkliūdavo. Dabar sukeltas didelis vajus dėl alkoholio reklamos, platintojai persigando, kad jiems bus taikomos baudos, todėl pradėjo patys kupiūruoti puslapius. Todėl ir turime tokią idiotišką situaciją.“

Yra būdų, kaip apeiti įstatymą. O ta įstatymo nuostata nei kariauja su tuo, kuo reikia, nei pasiekia rezultatą, nei apskritai ką nors padaro, tik kelia žmonių susierzinimą.

Publicistas kritikuoja ir G. Beliant nuomonę apie tai, kad su žurnalų leidėjais dėl turinio pritaikymo reikia tartis civilizuotai. „Tokiems milžinams kaip „Vanity Fair“ ar „Harper`s Bazaar“ Lietuvos rinka apskritai neegzistuoja. Jie net negalvoja apie tokias rinkas, visi skaitytojai jiems vienodi. Niekas nesugalvos keisti žurnalo turinio vien dėl to, kad Lietuvoje sugalvota priimti tokį įstatymą“, – tvirtina A. Puklevičius.

Daugybė žmonių prenumeruoja ne popierines, o elektronines žurnalų versijas, akcentuoja A. Puklevičius. Anot jo, elektroniniuose žurnaluose vis tiek bus alkoholio reklama: „Yra būdų, kaip apeiti įstatymą. O ta įstatymo nuostata nei kariauja su tuo, kuo reikia, nei pasiekia rezultatą, nei apskritai ką nors padaro, tik kelia žmonių susierzinimą.“

A. Puklevičius/V. Skaraičio (BFL) nuotr.

Norėta tik pasižymėti, kad nuveiktas svarbus darbas

A. Puklevičius teigia, kad, priimant nuostatą dėl alkoholio reklamos draudimo, buvo nepagalvota dėl turinio, kuriamo už Lietuvos ribų. „Mano komentaras – tai elementari durnystė. Manau, kad kažkam norėjosi pasižymėti, užsidėti varnelę, kad nuveiktas didelis darbas. O nueita lengviausiu keliu. Todėl ir turime tokią situaciją, kai žmonės nervinasi, pyksta dėl dalykų, kurių buvo galima išvengti, jei koks gudragalvis būtų šiek tiek labiau pasukęs galvą“, – teigia pašnekovas.

Paklaustas, kaip galima būtų sušvelninti tokio nepasitenkinimo pasekmes, A. Puklevičius aiškina, kad pirmiausia reikia suprasti, jog į Lietuvą importuojamų žurnalų skaičiai – juokingi ir liūdni: „Dar liūdna ir dėl to, kad Lietuvoje mažai žmonių prenumeruoja rimtesnę ir kokybišką užsienio spaudą. Taigi, jei kalbame apie juokingus skaičius, nedarančius jokios įtakos kovai su girtavimu, būtų dvi išeitys. Pirma, modifikuoti įstatymo nuostatą numatant, kad šis apribojimas netaikomas turiniui, sukurtam už Lietuvos ribų, neskirtam Lietuvos rinkai. Antra išeitis – užmerkti akis žinant, kad tai vis tiek nepadarys kokybinės ar kiekybinės įtakos kovai su girtavimu.“

Šiuo metu Andrius Tapinas su „Laisvės TV“ komanda keliauja po Pietų Europą, kur filmuojamas naujas kelionių realybės šou „Trys draugai. Nuotykiai Balkanuose“. A. Tapinas, A. Puklevičius bei humoristas Paulius Ambrazevičius šiame šou keliauja po Balkanų valstybes, susipažįsta su vietos tradicijomis ir kultūra bei tarpusavyje varžosi įvairiose užduotyse.

Vienoje tokių užduočių šou dalyviai turėjo nuplaukti iki Adrijos jūros paplūdimyje esančių plūdurų, pasiimti tolimesnę užuominą ir grįžti atgal. Pradžioje spurtavęs A. Tapinas pirmasis pasiekė plūdurus, tačiau neapskaičiavo jėgų, kurių plaukiant atgal ėmė stigti. Jį pralenkė tiek P. Ambrazevičius, tiek A. Puklevičius, o likus apie 50 metrų iki kranto A. Tapinas suvokė, kad jėgos galutinai išseko ir ėmė šauktis pagalbos. Kolegai į pagalbą suskubo priekyje buvęs A. Puklevičius. Jo padedamas A. Tapinas saugiai pasiekė seklumą.

„Manyje kovojo du jausmai: noro paskaityti dar du stympanko romanus ir azarto, katras iš ūsuotų bebrų pasiūlys už šlapią Tapino skalpą daugiau. Nugalėjo knygų aistra“, – pokštavo bičiulį išgelbėjęs A. Puklevičius.

Tuo tarpu pats A. Tapinas nebuvo toks linksmas. „Ne pats geriausias laikas prisiminti, kad vaikystėje esi skendęs ir pasąmonėje glūdi didelis nerimas“, – atviravo žurnalistas.

„Trys draugai. Nuotykiai Balkanuose“ filmavimai prasidėjo Albanijoje, šiuo metu persikėlė į Juodkalniją, o finišuos Bosnijoje ir Hercegovinoje. Žiūrovai pirmąsias šou laidas „Laisvės TV“ eteryje galės peržiūrėti liepos pradžioje.

Likus šiek tiek daugiau nei savaitei iki didžiausios Baltijos šalyse vyno parodos „Vyno dienos 2017“ čia buvo pristatyta ne tik parodos programa, bet ir su vynais susiję, UNESCO saugomi kultūros paveldo objektai.   

Pjemonto kalvos, Aukštutinio Doro ir Reino slėniai, Burgundijos vynuogynų margumynas, Piko sala, vynuogynais puoštos Lavo terasos, kultūriniai Europos ir pasaulio vynuogynų, vyninių, miestelių ir pilių peizažai, Gruzijos Qvevri vyno gamybos metodas, Viduržemio dieta, kurioje svarbų vaidmenį atlieka alyvuogių aliejus ir vynas, be vyno sunkiai įsivaizduojama Prancūzijos valgymo kultūra – visa tai yra UNESCO nematerialaus pasaulio kultūros paveldo sąraše.

„Vyno dienos“ yra užsienio vyndarių tiltas į Lietuvos rinką. Džiaugiamės, kad užsienio šalių ambasadoriai palaiko mūsų parodą, kuri plėtoja tarpusavio ekonominius ir kultūrinius ryšius“, - sakė parodos organizatorė Rasa Starkus.

“Džiaugiuosi, kad esu vienos sveikiausių Europos tautų ambasadorius, - vakare kalbėjo Italijos nepaprastasis ir įgaliotasis ambasadorius Lietuvoje ponas Stefano Maria Taliani de Marchio. – Italijoje gyvena sveikiausi Europos žmonės, tokie yra tyrimai. Prie to prisideda tyras kalnų oras, Viduržiemio jūros dieta ir, žinoma, vynas. 2-3 taurės gero vyno nėra tas pats, kas butelis prasto spirito. Vynas yra mūsų kultūros dalis”.

Apie vyno vartojimo kultūrą kalbėjo ir Ispanijos ambasados Lietuvoje prekybos atašė Fernando Vidal-Folch de Balanzo. “Ispanai ne tik geria vyną, jie nori žinoti apie tai, kaip vynas buvo gaminamas, apie regioną, kuriame augo vynuogės. Mūsų tradicija – gerti vyną saikingai”, - sakė prekybos atašė.

“Mano šeimoje nuo senų laikų egzistuoja tradicija, mano senelis išgerdavo dvi taures vyno, dabar tai daro tėtis. Gruzija be vyno sunkiai įsivaizduojama”, - kalbėjo Gruzijos ambasadorė Lietuvoje Khatuna Salukvadzė.

Rašytojas, scenaristas ir komunikacijos specialistas Aidas Puklevičius viešai pareiškė kursiąs Vyno mėgėjų partiją. “Vieną dieną su broliu nusprendėme, kad vynas pats neapsigins, jį reikia apginti. Į kompaniją  burti žmones, kurie suvokia skirtumą tarp atsakingo domėjimosi civilizacijos gėriais ir žemės graibymo dėl socialinių, ekonominių ir kitų priežasčių. Kiek pažįstu savo draugus, mėgstančius vyną, galiu užtikrinti, kad būsimos partijos narių intelekto koeficientas bus aukštesnis nei daugelio dabartinių politikų.  Ir tai gal  kompensuos mūsų gretų negausumą”, - kalbėjo Aidas Puklevičius.

„Kai 2005 metais įvyko pirmosios „Vyno dienos“ Lietuva buvo ką tik įstojusi ES. Šalyje dar stipriai jautėsi sovietmečio tradicijų palikimas, vyno profesionalų buvo vos keletas, o visuomenės žinių lygis apie vyną - menkas. Visus tuos metus stengėmės švietėme visuomenę, didinome jos sąmoningumą. Mūsų organizuojama paroda tapo vienu iš kanalų, kuriais civilizuota, vakarietiška vyno kultūra pasiekė Lietuvą. Manome, kad  Lietuvoje, pagaliau, vynas vis rečiau geriamas, o vis dažniau vartojamas su maistu. Geriausia priemonė kovoti su žalingais alkoholio vartojimo padariniais – keisti vartojimo kultūrą. Be abejo, tokie pasikeitimai reikalauja laiko ir kantrybės, tačiau visa tai duoda ilgalaikius rezultatus“, - neabejoja vyno parodos organizatorius Arūnas Starkus.

„Vyno dienose“ vyks edukacinė, pažintinė programa, bus surengti seminarai apie ekologinę ir biodinaminę žemdirbystę, klasifikuotų Bordo ūkių, Burgundijos, Sicilijos vynuogynų įvairovę, Gruzijos vyno kultūrą. Renginyje dalyvavę ambasadoriai įsitikinę, kad visa tai yra Europos kultūros tąsa, Lietuvos, Baltarusijos ir kitų šalių lankytojams padėsianti suprasti kitų šalių žmones ir patiems būti geriau suprastiems.

Paroda „Vyno dienos 2017“ vyks gegužės 5–6 dienomis, Lietuvos parodų ir kongresų centre „Litexpo“.

Šį sezoną intelektinėje televizijos daugiakovėje labiausiai žibėsiančio žaidėjo laukia tikras svajonių laimėjimas − kelionė dviem savaitėms, dviem asmenims į bet kurią pasirinktą pasaulio šalį su visa programa ir viskuo, ko širdis užsigeis.

Pirmieji kovas dėl „Auksinio proto“ titulo ir kelionės į svajonę pradės žinomi Lietuvos žmonės  − LRT žiūrovus rytais žadinantys laidų vedėjai Eglė Daugėlaitė ir Arnas Mazėtis, dainų tekstų autorė ir atlikėja Rūta Lukoševičiūtė, ekonomistas Žygimantas Mauricas, humoristas Mantas Katleris ir komunikacijos konsultantas Aidas Puklevičius.

„Mūsų laukia fantastiška laida ir fantastiški intelekto proveržiai“, − lyg į vandenį žiūrėdamas prognozavo žaidimo vedėjas Andrius Tapinas.

Intriga ore pakibo jau laidos pradžioje, kai žinomi savo srities profesionalai ėmė vardinti šalis, į kurias norėtų nukeliauti. „Rinkčiausi tarp Jurbarko ir Antarktidos. Girdėjau, ten organizuojamos geros ekskursijos, ir tikiuosi, kad ten mane ir išsiųsite“, − pranešė M. Katleris bei pasidžiaugė, kad buvo pakviestas į „Auksinį protą“. Tai, pasak jo, reiškia, kad šiuo metu jis yra tarp šešių stipriausių protų pasaulyje.

Viską tiksliai apskaičiuojantis ir ekonomines prognozes pranešantis Ž. Mauricas rinkdamasis svajonių šalį išliko pragmatiškas: „Šiuo metu labai sustiprėjo Japonijos jena, tad pačiam nuvykti į šią šalį būtų brangu.“

Laimėjęs „Auksinį protą“ intelektualas A. Puklevičius keliautų į Vatikaną: „Tai šalis, kurioje tenka daugiausiai išgeriamo vyno vienam gyventojui, šalis, kurioje nėra nė vienos pradinės ir vidurinės mokyklos, trečia – noriu visiems įrodyti, kad net 0,44 kvadratiniuose kilometruose kažką galima veikti net dvi savaites.“

Žavioji E. Daugėlaitė svajoja nuvykti į Australiją, o su programa „minimum“ – atsakyti mažiausiai į du klausimus teisingai – į studiją atėjęs A. Mazėtis keliautų į Naująją Zelandiją arba Peru.

Kokia R. Lukoševičiūtės svajonių šalis ir kodėl ji į kelionę nepasiimtų A. Valinsko, ar žvaigždės žino, koks gėrimas yra kilęs iš Afrikos, kaip renkamas Latvijos prezidentas, kuriame amžiuje Lietuvoje išpopuliarėjo bulvės ar kuo išėjęs į pensiją užsiėmė Šerlokas Holmsas – paaiškės trečiadienį 21.30 val. per LRT televiziją.

Greičiausiai firma, pardavinėjanti „Audi“ automobilius Lietuvoje, būtų pajėgi susimokėti kur kas daugiau. Po šios reklaminės akcijos iškilo ir kitas klausimas – ar ją organizavęs žinomas viešųjų ryšių specialistas Aidas Puklevičius neįsivėlė į viešųjų ir privačių interesų konfliktą?

„Audi“ automobilis ant Žaliojo tilto postamento, kur anksčiau stovėjo sovietmetį menanti skulptūra, atsirado liepos 7 d., liepos 8 d. vakarą buvo nukeltas. Už reklamą savivaldybė gavo 784 eurus.

Šią reklaminę akciją organizavo viešųjų ryšių agentūra „VRP Hill+Knowlton“. Jos atstovas Aidas Puklevičius, kuris su dar keturiais kolegomis ir sumanė naujausio prabangaus „Audi“ modelio reklamą ant tilto, liepos 5 d. savo socialinio tinklo „Facebook“ paskyroje paskelbė besąlygiškai pritariantis liberalų idėjoms.

Ar tai, kad A. Puklevičius palaiko Liberalų sąjūdžio atstovus, kurie yra Vilniaus miesto valdžioje, ir tai, kad jo organizuojamą „Audi“ reklamą prestižinėje miesto vietoje savivaldybės atstovai įvertina tik simboliškai, nesukelia interesų konflikto?

Bendraudamas su LRT.lt, A. Puklevičius tvirtino, jog liberalai ir jų atstovai Vilniaus savivaldybėje bei pats šios partijos lyderis meras Remigijus Šimašius su „Audi“ reklama ant Žaliojo tilto nieko bendro neturi.

„Idėja pareklamuoti naujausią „Audi“ modelį, kuris Lietuvoje bus pradėtas pardavinėti šių metų rudenį, kilo man ir keturiems mano kolegoms. Kas pirmasis pasiūlė vietą ant Žaliojo tilto, dabar jau net sunku būtų atsakyti“, – teigė A. Puklevičius.

Jis taip pat patikino, jog jo atstovaujama reklamos agentūra nevykdo jokių Liberalų sąjūdžio užsakymų.

Kaip LRT RADIJUI praėjusią savaitę sakė vicemeras Gintautas Paluckas, leidimą tokiai reklamai davė savivaldybės Reklamos ir renginių leidimų išdavimo komisija, suderinusi su Kultūros vertybių apsaugos departamentu. Jo teigimu, šiuo klausimu miesto politinė vadovybė (nei meras, nei jis pats, nei taryba) anksčiau nepasisakė, nes nagrinėti tokius prašymus yra administracijos kompetencija.

„Vis dėlto, įvertinę ažiotažą, manome, kad pirmiausia tilto vietos turėjo būti skirtos meninėms ar kultūrinėms iniciatyvoms. Be to, taip galėjome įvertinti, ar jau laikas tiltą atverti iniciatyvoms, ar ne. Šiuo atveju komisiją, manau, daugiau sužavėjo racionalūs argumentai, kad bus surinkta rinkliava ir prisidedama prie miesto gerovės“, – teigė vicemeras.

Buvęs Vilniaus meras Artūras Zuokas, kalbėdamas su LRT.lt, stebėjosi miesto valdžios sprendimais pakeisti buvusias nuostatas, kad Rotušės, Arkikatedros aikštės ir kitos prestižinės sostinės vietos nebūtų išnaudojamos komercinėms reklamoms.

„Dabar jau net Rotušės aikštėje yra reklamuojama žemės ūkio technika. O Žaliasis tiltas, pastaruoju metu itin jautriai vertinamas vilniečių, turėtų būti apsaugotas nuo panašių dalykų, kaip prabangių automobilių reklama“, – teigė manąs A. Zuokas ir pridūrė, kad šiuo metu ruošia kreipimąsi į miesto valdžią, kad ant Žaliojo tilto būtų pastatytas oranžinis dviratis, kuris jau yra tapęs Vilniaus simboliu.

Nors kiekvienas puikus filmas gali tapti savo paties sėkmės auka, tačiau kosminės operos žanre galima tiek visko prisigalvoti, kad nelabai lengva jį nužudyti: „Kūrėjams reikėtų labai pasistengti, kad užmuštų tokią auksinius kiaušinius dedančią žąsį ar vištą“, – apie netrukus pasirodysiantį naują „Žvaigždžių karų“ epizodą sako rašytojas Aidas Puklevičius. Kino apžvalgininko Povilo Sabaliausko nuomone, labai gerai, kad naują filmą režisuoja J. J. Abramsas, o ne George`as Lucasas, nes jo indėlis stipriai pervertintas – jis niekada nebuvo geras režisierius.

– Laukiate nesulaukiate „Žvaigždžių karų“ premjeros gruodžio 18-ąją?

P. Sabaliauskas: Nepabijosiu pasakyti, kad jokio filmo per savo gyvenimą taip nekantriai nebuvau laukęs.

– Kokių vilčių suteikia anonsas?

P. Sabaliauskas: Viskas, ką teko girdėti ir matyti po to, kai Walto Disney kompanija paskelbė, kad iš George`o Lucaso perperka teises į „Žvaigždžių karus“ („Star Wars“) ir bus filmuojami tęsiniai, nuteikia optimistiškai. Nors, kadangi priešistorė, paskutiniai trys filmai, labai nuvylė, visa „Žvaigždžių karų“ gerbėjų bendruomenė laukia šiokiu tokiu atsargumu.

– Kokia „Žvaigždžių karų“ fenomeno esmė? Kodėl jie tokie populiarūs?

A. Puklevičius: Ko gero, dėl to, kad pirmoji trilogija pagimdė patį kosminės operos žanrą. Nes iki tol buvo tik serialas „Žvaigždžių kelias“ („Star Trek“) – jis pradėjo vystyti kosminės operos žanrą, bet ne taip stipriai. O kai atsirado „Žvaigždžių karai“, kur ir kosminių laivų kautynės, ir skirtingos planetos buvo pavaizduotos jau kitomis technologijomis, pakankamai šiuolaikiškai ir moderniai, atsirado žmonių, kurie pradėjo save sieti su šiuo žanru ir liko ištikimais gerbėjais labai ilgai. O paskui stulbinama filmo sėkme pasinaudojo kompanija „Lucasfilm“, kuri išleido ir daugybę žaislų, ir statulėlių, kolekcininkai pradėjo rinkti įvairiausius „Žvaigždžių karų“ personažus. Tai tapo milžiniška verslo industrija.

– Pone Sabaliauskai, Jūs domitės kitais dalykais?

P. Sabaliauskas: Esu perskaitęs kelias šitų filmų novelizacijas, bet sąmoningai gana laikausi atokiai nuo tokių dalykų, kaip kompiuteriniai žaidimai. Be to, bijau, kad „Žvaigždžių karai“ anksčiau ar vėliau, jei bus per daug technologijų, gali būti išstumti. Ypač dabar, kai W. Disney nusipirko teises ir yra suplanuota ne tik nauja trilogija, bet ir gausybė kitokių dalykų.

– Pone Puklevičiau, matote tą grėsmę?

A. Puklevičius: Kiekvienam sėkmingam filmui gali atsitikti taip, kad jis taps savo paties sėkmės auka. Ne vieną kartą taip buvo ir bus. Vis dėlto kosminės operos žanre kiekvieną kartą galima tiek visko prisigalvoti ir tiek visko iš naujo išrasti, kad nelabai lengva bus jį nužudyti – kūrėjams reikėtų labai pasistengti, kad užmuštų tokį dalyką – tokią auksinius kiaušinius dedančią žąsį ar vištą.

– O pats priskirtumėte save prie gerbėjų?

A. Puklevičius: Pirmoji trilogija man paliko įspūdį, o antroji visiškai neįtraukė. Dabar, kadangi režisuoja J. J. Abramsas, kuris yra įrodęs, kad gali susitvarkyti su panašaus lygio iššūkiais, laukiu, tikiuosi, kad bus labai gerai ir labai smagu. Bet negaliu pasakyti, kad esu labai didelis kosminės operos gerbėjas.

– Ko dabar galima tikėtis?

P. Sabaliauskas: Labai gerai, kad dabar kitas režisierius, nes G. Lucaso indėlis apskritai stipriai pervertintas. Jis niekada nebuvo geras režisierius – trilogijos tai labai gerai įrodė. Jis buvo geras visatos, pasaulio kūrėjas, bet kaip režisierius pasirodė tikrai labai silpnas, ypač pabaigoje. Tai, kad jaunas režisierius ir dar „Žvaigždžių karų“ didelis gerbėjas J. J. Abramsas imasi režisuoti, yra tik privalumas. O tai, kad G. Lucasas apskritai nebedalyvauja tolesniame kūrime, irgi yra tik pliusas.

– Skaičiau, kad jis bus kaip konsultantas...

P. Sabaliauskas: Jo istorijos apmatai pasirodė apie 1980 m., kai prasidėjo visas „Žvaigždžių karų“ vajus. Jis kaip ir turėjo būti konsultantas, bet W. Disney pasirinko beveik nekreipti dėmesio. Jei ir yra kažkoks G. Lucaso indėlis, tai minimalus.

– Kokius lūkesčius kelia anonsas ir visa tai, kas dabar apie tai kuriama?

A. Puklevičius: „Žvaigždžių kelio“ ir „Žvaigždžių karų“ gerbėjai dažniausiai niekuomet nesusitaria, kuris iš jų garbinamų dalykų daug geresnis. O dabar „Žvaigždžių karus“ kuria tas pats režisierius, kuris prieš tai kūrė „Žvaigždžių kelią“. Bandau įsivaizduoti, kaip Amerikoje gerbėjai galų gale suvirškins tokį fenomeną.

– O kas yra „Žvaigždžių karai“

P. Sabaliauskas: Turbūt tai yra „fantasy“ [liet. maginė fantastika] su mokslinės fantastikos prieskoniu. Nes iš esmės to, kas būdinga mokslinei fantastikai, „Žvaigždžių karuose“ nėra ir, atvirkščiai, yra tai, kas būdinga „fantasy“ žanrui, t. y. magija ir panašūs dalykai.

– Ar šis fenomenas neišsikvepia, ar jis dar populiarus, ar žmones dar domina tas žanras?

A. Puklevičius: Savaime suprantama, kad žmones amžinai domins tai, ko jie negali pamatyti kasdienybėje. Domins ir vesternai, ir isternai, ir „fantasy“, ir grynoji fantastika, ir kosminės operos. Visa tai, kas yra bėgimas nuo tikrosios, pilkosios kasdienybės, juos domins. Aišku, kai tai kokybiškai padaryta.