Ministras pirmininkas Saulius Skvernelis įteikė padėkas ir atminimo medalius Aleksoto seniūnei Liukrecijai Navickienei ir Panemunės seniūnei Rasinai Žolynienei. Viso nominuoti 32 Lietuvos seniūnai iš 80 dalyvavusių konkurse.

Į finalinį konkurso etapą patekusias seniūnijas pasveikino Kultūros, Žemės ūkio bei Socialinės apsaugos ir darbo ministrai, miestų merai, administracijų vadovai. Muzikos garsus dovanojo valstybinis ansamblis „Lietuva“ ir Subtilu-Z.

Valstybės atkūrimo šimtmečiui skirtą parodą surengė Aleksto bendruomenės centro narė Laimutė Šalnienė. Aleksotiškė pateikė parodai 100 porų skirtingais raštais išmargintų riešinių, kurias pradėjo megzti pernai Vasario 16-ąją.

"Tuomet pati sau prisižadėjo iki 2018 m. jubiliejinės datos numegzti 100 porų riešinių po 60 eilučių kiekvienoje. Nebuvo lengva, nes tai nėra mano pagrindinis užsiėmimas. Mezgiau iš pusvilnonių siūlų, nes riešinės dėvimos ne vien dėl grožio. Jos, visų pirma, turi skleisti šilumą – tai praktinė jų paskirtis. Ypač jos tinka dėvėti šaltuoju metų laiku, tačiau riešinės ne tik šildo", – apie šio pamiršto, bet vėl naujai atgimusio aksesuaro sutilybes pasakojo parodos autorė.

Laimutė atkreipė dėmesį ir į dar vieną praktinę riešinių sąvybę – jas nešiojant ne taip greitai susitepa šviesūs marškinių ar palaidinės rankogaliai. "Aš linkusi megzti puošnesnes riešines su įmegztais karoliukais. Esu mačiusi Barboros Radvilaitės paveikslą, kuriame ji nutapyta su riešinėmis, papuoštomis perlo karoliukais, bet tokias turėjo tik turtingos moterys", – aiškino aleksotiškė, vedžiodama svečius po riešinių parodą.

Beveik visos Laimutės numegztos riešinės yra vienspalvės, tačiau visos puoštos karoliukais, o kai kurie jų – gintariniai. Šios riešinės iš parodos keliaus į nedidukę Laimutės suvenyrų parduotuvėlę Senamiestyje. "Rinkdama riešinių ornamentus, varčiau tarpukario žurnalus, domėjausi tautinio kostiumo puošybos raida Lietuvoje. Beje, riešinės paplito Europoje XIX a., o mieliausiai jos buvo  nešiojamos Skandinavijos šalyse, Latvijoje, Estijoje, Islandijoje. Mūsų šalyje riešinės dėvėtos XIX a. – XX a. pirmoje pusėje ir, kaip ir tautinis kostiumas, skyrėsi spalvų ir raštų įvairove", – aiškino L.Šalnienė.

Laimutė tvirtino turinti savo riešines, kurias mėgstanti šaltuoju metų laiku nešioti kasdien. Moteris prisipažino dar nemezgusi vyriškų riešinių, bet pamažu jau pradedanti. Jos nuomone, riešines, jų praktinę naudą, ypač žiemą, turėtų įvertinti, pavyzdžiui, tie vairuotojai, kurie nemėgsta vairuoti su pirštinėmis. Be to, riešinės saugo sąnarius nuo peršalimo – jas norisi žiemą palikti ant rankų riešų net ir naktį.

Kaip ir vilnones kojines, riešines turėtų vertinti ir ilgą laiką dirbantieji kompiuteriu ir jaučiantieji riešo sąnario skausmus – riešinės šildo, aktyvina kraujotaką. Atrodo, kad būtent dėl šios priežasties anksčiau kūdikiams rišdavo ant rankytės riešo vilnonį siūlą. Pasak Laimutės, kol kas riešinėmis labiau domisi moterys, merginos, labiau vertindamos jų grožį nei naudą. Šiuo metu riešinės – ne tik tautinių kostiumų detalė. Jos tampa madinga aprangos dalimi.

"Į Kauną atvažiavau mokytis 1938 m. Buvau linkusi į menus, todėl būdama penkiolikametė nedvejodama tapau išraiškos šokių pradininkės Lietuvoje Danutės Nasvytytės mokine jos įsteigtoje Ritminės gimnastikos ir išraiškos šokio studijoje. Dar vaidinau teatre. Kai baigiau studijas Kūno kultūros institute, dirbau fizinio lavinimo mokytoja. Daugiausia, net 30 metų, – anuometėje 14-ojoje vidurinėje mokykloje, kuri dabar pavadinta V.Adamkaus gimnazija", – pasakojo 93 metų buvusi pedagogė Elena Namajuškaitė.

Šalia jos stovintis Aleksoto bendruomenės centro pirmininkas, buvęs minėtos mokyklos mokinys Zenonas Šalna šyptelėjo: "Dabar suprantu, kodėl jūs, mokytoja, per fizinio lavinimo pamoką mokėte baleto judesių ne tik mergaites, bet ir mus, berniukus."

Z.Šalna prisiminė ir mokyklos direktoriaus pavaduotoją Karolį Ivanauską, kuris ne tik pats mėgo žaisti stalo tenisą, bet ir skatino tai daryti būsimas stalo teniso žvaigždes Astą ir Romą Giedraitytes. Z.Šalna prisiminė buvusį braižybos ir piešimo mokytoją Balį Šarūną, kurio prieš 50 metų iš smulkių akmenėlių sudėliotos sportininko ir lietuvaitės figūros tebepuošia mokyklos interjerą.

Parengė unikalų leidinį

Kolegų dėmesio sulaukė renginyje dalyvavęs E.Namajuškaitės kolega Juozas Kazėnas, toje pačioje mokykloje dėstęs anglų kalbą. Šį itin garbaus amžiaus pedagogą į šventę atvežusi Aleksoto seniūnė Liukrecija Navickienė sakė, kad ji aplankė mokytoją renginio išvakarėse ir rado skaldantį savo kieme malkas. "Tai pamačiusi pasiūliau mokytojui socialinio darbuotojo paslaugas į namus, tačiau jis kategoriškai atsisakė", – pasakojo seniūnė.

J.Dobkevičiaus progimnazijos, kuri sovietmečiu vadinosi 17-ąja vidurine mokykla, buvusi lietuvių kalbos mokytoja Aldona Jankauskienė prasitarė, kad per trejus metus parengė knygą, skirtą šiemet 170-ąjį gimtadienį švenčiančiai pagrindinei Kauno gatvei – Laisvės alėjai. A.Jankauskienė aprašė kiekvieną Laisvės alėjos namą, surinko kai kurių kauniečių prisiminimus, daugybę nuotraukų. Dabar leidinio autorė ieško rėmėjų šiai unikaliai knygai išleisti. A.Jankauskienė nedrąsiai pasidžiaugė, kad knygą jau parems rotariečiai.

Kita toje pačioje mokykloje dirbusi mokytoja Aldona Kairienė išgarsėjo anksčiau, kai išleido tris knygas, pasakojančias apie Aleksotą.

Įvairiapusė asmenybė

Aleksoto seniūnijos salėje kalbintas buvęs 14-osios vidurinės mokyklos direktoriaus pavaduotojas Vytautas Aleksandravičius rankose laikė pluoštą jo paties sukurtų ir iliustruotų sveikinimų atvirukų. Juose puikuojasi paties mokytojo sukurti tekstai. Net ir eiliuoti. Be to, susirinkusiems kolegoms jis lūpine armonikėle pagrojo jaunystės laikų melodiją, o viena jo mokinių priminė, kad šitą pedagogą greičiausiai galima laikyti ir protmūšių pradininku sovietmečio Lietuvoje – jis jau 1964–1965 m. rengdavo naujoje mokykloje, įsikūrusioje Bitininkų gatvėje, vyresnių klasių mokinių erudicines – būtent taip anuomet vadinosi šis mokytojo sumanymas – varžybas.

"Į 14-ąją vidurinę mokyklą atvažiavau dirbti iš Šėtos, kur išgarsėjau sumontavęs senoje jaujoje, stovėjusioje šalia mokyklos pastato, elektros generatorių – juk negalėjau fizikos mokyti be elektros. Netrukus ant jaujos sienos atsirado užrašas "Čia pirmoji Šėtos elektrinė". Sutikau važiuoti į Kauną dirbti direktoriaus pavaduotoju. Taip aš 1960 m. patekau į senąją medinę 14-ąją vidurinę mokyklą, kuriai vadovavo šiemet miręs Vytautas Štukas", – prisiminimais dalijosi V.Aleksandravičius.

Rūpinasi kolegomis

Kalbinant buvusią 14-osios vidurinės mokyklos lietuvių kalbos mokytoją Eugeniją Saldaitienę, paaiškėjo, kad būtent ji drauge su L.Navickiene pasirūpino įkurdinti vienišą garbaus amžiaus E.Namajuškaitę Panemunės senelių globos namuose.

E.Saldaitienė, pamačiusi renginyje Saulių Patacką, prisiminė, kad gyveno kaimynystėje su kolega Viktoru Senkumi, Marija ir Antanu Patackais. Pastarieji abu mokytojavo 14-ojoje vidurinėje mokykloje, augino tris sūnus: Algirdą, Saulių ir Gintarą.

"Pokario laikai buvo itin sunkūs, ir, kiek atsimenu, M.Patackienė siuvo namie pūkines antklodes, kad papildytų skurdų šeimos biudžetą. Aš, beje, iš pradžių dirbau 14-ajai vidurinei mokyklai priklausiusioje aštuonmetėje mokykloje, kuri veikė Maironio sesers namuose. Juose dabar įsikūręs vienuolynas", – pildė į susitikimą su buvusiais mokytojais atėjusių mokinių žinių spragas E.Saldaitienė.

Lenkijos instituto Vilniuje, bendradarbiaujant su Lenkijos ambasada Vilniuje, Lietuvos užsienio reikalų ministerija (URM) ir Kauno Aleksoto seniūnija, organizuotame renginyje Vytauto Didžiojo universiteto Kauno botanikos sode pasodintas medelis T.Kosciuškos atminimui, vyko karo istorikų paskaita apie generolą T.Kosciušką ir inscenizuotas karių pasirodymas, pranešė URM.

Pasak URM politikos direktoriaus Vidmanto Purlio, nors gimė lietuviu, 1794 metų Abiejų Tautų Respublikos sukilimo prieš Rusiją vadas T.Kosciuška tapo laisvės simboliu ne tik lietuviams, bet ir lenkams, amerikiečiams, prancūzams bei kitoms tautoms.

„T.Kosciuškos idėjos ir palikimas yra labai svarbus: tik laisvas ir pilietiškas žmogus gali geriausiai apsaugoti savo valstybę, o laisvę mylinčios tautos – lietuviai, lenkai, amerikiečiai – gali apginti savo vertybes ir laisvę veikdamos išvien“, – pažymėjo URM politikos direktorius.

2017 metų balandį Seimas priėmė rezoliuciją, skirtą paminėti T.Kosciuškos 200-ąsias mirties metines. Rezoliucija kreipiamasi  į valstybės ir savivaldybių institucijas, nevyriausybines organizacijas, gyventojus ir užsienio lietuvių bendruomenes kviečiant 2017-aisiais minėti T.Kosciuškos metus ir aktualizuoti šios istorinės asmenybės vertybinį palikimą.

T.Kosciuškos metai yra įtraukti į UNESCO 2016-2017 metais minimų sukakčių sąrašą.

T.Kosciuška (1746 – 1817) – Lenkijos Karalystės ir Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės karo inžinierius, generolas, kovų už JAV nepriklausomybę dalyvis (1775 – 1783 m.), vyriausiasis 1794 metų sukilimo vadas. Jo garbei pavadintas aukščiausias Australijoje kalnas. Vilniuje ir Kaune yra Tado Kosciuškos gatvės.

Apie daugiafunkcį centrą ne vienus metus svajojantys aleksotiškiai įsitikinę: svajonių paukštė jau pričiupta už uodegos, ir planams bus lemta tapti tikrove.

Atgaivins Aleksoto širdį

"Aleksoto bendruomenės namai būtų ta vieta, kur galėtų rinktis ir rastų ką veikti visų amžiaus grupių, socialinių sluoksnių, skirtingų pažiūrų bei pomėgių aleksotiškiai ir kauniečiai", – žvelgdama pro seniūnijos langą į apgriuvusį pastatą dėstė Aleksoto seniūnė Liukrecija Navickienė.

Anot jos, jeigu sutvarkytus ir moderniai įrengtus bendruomenių namus Lietuvoje turi keturios iš penkių bendruomenių, tai kodėl apie tai negali galvoti Aleksoto gyventojai?
Aleksoto seniūnė ir bendruomenės centro nariai jau senokai dairosi į Europos pr. 107 apgriuvusį pastatą, kurį kasdien mato pro seniūnijos kabinetų langus. Sovietmečiu tai buvo malūnsparnių pulko kultūros ir sporto centras, kuris ištuštėjo sovietų armijai pasitraukus iš Lietuvos.

2010 m. pastatas iš Valstybės turto fondo žinios buvo perduotas Kauno miesto savivaldybei savarankiškoms savivaldybės funkcijoms įgyvendinti.

"Kauno technologijos universiteto sociologai atliko gyventojų nuomonės tyrimą. Apie 60 proc. aleksotiškių sako, kad bendruomenės namai tikrai reikalingi", – teigė Aleksoto bendruomenės centro valdybos pirmininkas Zenonas Šalna. Anot jo, sutvarkyti bendruomenių namai, tarnausiantys kaip daugiafunkcis centras, atgaivintų erdvę pačioje Aleksoto širdyje.

Ruošia namų darbus

Apie Aleksoto bendruomenės namus, po kurių stogu įsikurtų kultūros ir pramogų centras, Aleksoto bendruomenės nariai pradėjo svajoti dar 2002-aisiais, kai įsikūrė pati bendruomenė. Apie savo užmojus turėti tokius namus aleksotiškiai išdėstė 2005 m. išleistame leidinyje "Aleksoto bendruomenė: nuomonės ir vizijos".

"Mūsų vizijai apie bendruomenių namus niekas neoponavo, nes viskas paremta argumentais. Ta vizija ir paimta kaip pagrindas finansinei ES paramai gauti 2014–2020 m.", – aiškino Z.Šalna.

Viltis įgyvendinti svajones sužibo pernai birželį, kai Kauno miesto taryba pritarė sprendimui Aleksoto ir Žaliakalnio seniūnijas įtraukti į Integruotos teritorijos vystymo programą. Joje numatyta 2014–2020 m. pritraukti nuo 100 iki 150 mln. litų ES struktūrinių fondų paramos.

"Jau atlikome kai kuriuos namų darbus: parengėme teritorijos detalųjį planą ir pastato ekspertizę, per kurią nustatyta, kad statinį rekonstruoti galima. Jau kalbamės ir su architektais", – vardijo L.Navickienė.

"Čia, seniūnijoje, lankėsi ir tarybos nariai, ir premjerai. Visi linksėjo galvomis – bendruomenės namų tikrai reikia, tik svajonių įgyvendinimo link judame lėtai", – šyptelėjo Z.Šalna.

Bus ką veikti

Po rekonstrukcijos apgriuvęs sovietinių kariškių kultūros ir sporto centras turėtų tarnauti ne vien kaip bendruomenės namai. Po vienu stogu turėtų įsikurti seniūnija, policijos nuovada ir greitosios medicinos pagalbos stotis. Šiuo metu seniūnija ir policijos pareigūnai dirba S.Dariaus ir S.Girėno aerodromo patalpose.

"Šiame pastate turėtų veikti vaikų ir pagyvenusių žmonių dienos centrai. Čia galėtų veikti nevyriausybinės organizacijos, duris atvertų moderni biblioteka", – apie planus kalbėjo Aleksoto seniūnė.

Dar viena svarbi užduotis – daugiafunkciame centre įrengti erdvę renginiams ir sporto salę. Aleksotiškiai norėtų, kad čia duris atvertų ir 25 m ilgio baseinas. "Tai būtų puiki vieta tvarkyti administracinius reikalus, leisti laisvalaikį, sportuoti", – tokio centro funkcijas vardijo Kauno bendruomenių centrų asociacijos pirmininkas Ramūnas Navickas.

Norint įgyvendinti planus, dabar esančio apie 2 tūkst. kv. m ploto pastato gali ir nepakakti, todėl galvojama statyti ir priestatą. Planuojama sutvarkyti ir bendruomenės namų aplinką: įrengti parką, kuriame būtų malonu leisti laiką, sporto aikšteles.

Tikisi palaikymo

"Apetitas gal ir nemažas, bet Aleksotas iki šiol buvo nuskriaustas. Pagrindiniai traukos centrai – prekybos centrai, kurių tikrai mūsų rajone netrūksta, bet jaučiamas didžiulis poreikis įkurti centrą įvairiai kultūros ir sporto veiklai plėtoti", – dėstė L.Navickienė.

Aleksoto bendruomenės aktyvistai viliasi, kad savivaldybė nepaliks jų likimo valiai ir padės pasiruošti šiai didžiulei investicijai. Už ES lėšas Aleksote taip pat ketinama įrengti dviračių takus, kurių kol kas visiškai nėra. Tikimasi gauti lėšų ir gatvėms rekonstruoti, apžvalgos aikštelei sutvarkyti, kitiems viešosios paskirties infrastruktūros objektams atnaujinti.

"Mūsų politikams atrodo, kad tai, apie ką kalbame, yra fantastika, bet normaliame pasaulyje tokie daugiafunkciai centrai yra normalus dalykas. Pavyzdžių toli ieškoti nereikia – Ežerėlio centras, kitų Lietuvos miestelių bendruomenių namai. Reikia politinės valios, kad tokie projektai taptų tikrove", – svarstė R.Navickas.

Aleksoto seniūnijos darbuotojai ir bendruomenės centro aktyvistai viliasi, kad per 2014–2015 m. pavyks atlikti visus būtinus namų darbus, kad 2014–2020 m. finansinės paramos etapui įsibėgėjus pinigai būtų panaudoti tinkamai.

20 mln. litų – tiek ES lėšų tikimasi gauti Aleksoto bendruomenės namams įrengti.