„Šiam koncertui, specialiai paruoštoje programoje, atrinkome R. Schumanno ir L. Beethoveno dainas, kurias jungia pavasario tema: atgimstanti gamta pažadina ir jausmus. Įsimylėjimas, meilės prisipažinimai ir nusivylimai – atsispindi gamtoje, kuri personifikuojama ir tampa vieninteliu lyrinio subjekto pašnekovu“, – užsiminė R. Kudriašovas.

Pirmoje koncerto dalyje bus atliktos L. Beethoveno dainos: pagal vokiečių poeto Friedricho von Matthissono eiles sukurta „Adelaidė“ bei ciklas „Tolimajai mylimajai“ („An die ferne Geliebte“), kurio tekstų autorius yra austras Alois Jeitteles.

Antroje koncerto dalyje klausytojai išgirs žymiausią R. Schumanno dainų ciklą „Poeto meilė“ („Dichterliebe“). Šių dainų tekstų autorius – poetas Heinrich Heine.

A. Paley – vienas labiausiai uostamiesčio klausytojų laukiamų atlikėjų. „Klaipėdoje aš esu grojęs daugiau nei kuriame kitame Lietuvos mieste. Dėl to mano santykis su Klaipėdos koncertų sale ir jos publika yra labai ypatingas,“ – sako pianistas.

Tarptautiniu mastu pripažintas atlikėjas garsėja savo išskirtine technika ir asmenybės charizma. Kasmet jis surengia apie 80 koncertų visame pasaulyje. Anksčiau tarp Niujorko ir Paryžiaus gyvenęs pianistas pastaruoju metu daug laiko praleidžia Lietuvoje.

Iš Klaipėdos kilęs R. Kudriašovas po studijų Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje tobulinosi ir karjeros siekia užsienyje. Operos solistas yra dainavęs svarbiuose festivaliuose ir koncertų salėse nuo Londono iki Abu Dabio.

Į jaukų koncertą, kuriame pianistas A. Paley ir baritonas R. Kudriašovas atliks meilės dainas, klausytojai kviečiami gegužės 19 d. 18.30 val. KKS. Daugiau informacijos www.koncertusale.lt

Iš tamsos šviesa

Birželio 21 d. Kauno valstybinėje filharmonijoje klausytis spalvingos programos „Karmen ir kitos istorijos“ pakvies Lietuvos kamerinis orkestras ir mušamųjų instrumentų ansamblis „Giunter Percussion“ kartu su solistu ir dirigentu, smuikininku Sergejumi Krylovu.

Pernykščiame Vilniaus festivalyje nuskambėjo kompozitorės Žibuoklės Martinaitytės kūrinio „Ex tenebris lux“ premjera. Šiemet šį išraiškingą kūrinį išgirs ir Pažaislio muzikos festivalio publika. „Kompozitorė, kurios muzikoje gimsta „harmonijos debesų aureolės“, – taip metaforiškai apie Ž.Martinaitytės muziką rašo svarbiausių Niujorko leidinių kritikai. „Ex tenebris lux“, išvertus iš lotynų kalbos, reiškia „Iš tamsos šviesa“. „Norėjosi, kad ši muzika taptų vedliu per užsitęsusios tamsos zoną ir galiausiai atvestų mus į šviesą, leistų ją patirti bent garsiniu pavidalu“, – sako pati kompozitorė.

Koncerto programoje numatyta ir pasaulinė premjera – italų kompozitoriaus Nicola Campogrande'es Koncertas smuikui ir styginiams, dedikuotas Lietuvos kameriniam orkestrui ir jo meno vadovui S.Krylovui. Vienas geriausiai žinomų šiandienos italų kompozitorių N.Campogrande savo originalų kūrybos stilių kuria derindamas praeities ir dabarties tradicijas. Jo muzika įrašyta į daugiau kaip 30 kompaktinių plokštelių ir atliekama tokiose salėse kaip „Royal Albert Hall“, „Wigmore Hall“ Londone, „Teatro alla Scala“ Milane, „Opéra Royal de Wallonie“ Lježe, „Werner Hall“ Sinsinatyje, „Rudolfinum“ Prahoje, Paryžiaus filharmonijoje ir kitur.

Trečiąjį vakaro programos kūrinį – 1967 m. sukomponuotą „Karmen siuitą“ Rodionas Ščedrinas vadino laisva Georges’o Bizet muzikos transkripcija styginiams ir mušamiesiems. Atrodytų keista, bet tuomet Maskvos didžiajame teatre įvykusi baleto premjera sukėlė nemažą šurmulį: pasipylė kaltinimai erotika ir G.Bizet muzikos subjaurojimu. Laikas viską sudėliojo į savo vietas – „Karmen siuita“ dabar karaliauja teatrų ir koncertų scenose, o šį kartą ugningais jos garsais galės mėgautis Pažaislio muzikos festivalio publika.

Išskirtinis svečias

Birželio 26 d. Kauno valstybinėje filharmonijoje XXVII Pažaislio muzikos festivalis kviečia klausytojus tapti naujo muzikinio reiškinio Lietuvoje liudininkais: debiutinę programą publikai pateiks puikiai pažįstamo pianisto, iš JAV į Lietuvą gyventi persikėlusio virtuozo Alexanderio Paleyaus suburtas ansamblis „Paleasis“.

Greta pianisto klausytojai regės puikiai žinomus instrumentininkus, kurių pavardės dažnai sumirga koncertų afišose. Tai fleitininkas Vytenis Gurstis, obojininkas Ugnius Dičiūnas, klarnetininkas Karolis Kolakauskas, fagotininkas Andrius Puplauskis, valtorna grojantis Gediminas Abaris, smuikininkas Linas Valickas, altininkas Tomas Petrikis, violončelininkas Rokas Vaitkevičius ir kontrabosininkas Dainius Rudvalis.

Labai atsakingai rinkausi ansamblio narius ir man pasisekė – nė vienas iš pakviestųjų neatsisakė. Pagrindinis mano pageidavimas – kad jie degtų šia idėja.

Taip ansamblio sukūrimo idėją ir debiutinio koncerto programą pristato pats idėjos autorius pianistas A.Paleyus: „Toks ansamblis – sena mano svajonė. Norėjau suburti vienminčius, nes tikrai gausu nuostabaus kamerinės muzikos repertuaro, kurio beveik niekas neatlieka. Visų pirma – dėl jo sudėtingumo, antra – dėl neįprastos atlikėjų ansamblio sudėties. Labai atsakingai rinkausi ansamblio narius ir man pasisekė – nė vienas iš pakviestųjų neatsisakė. Pagrindinis mano pageidavimas – kad jie degtų šia idėja. Ansamblio nariai greitai suprato, kad šis projektas – ne vienkartinis pasigrojimas. Mes dirbame iš esmės, labai rimtai ir atsakingai, netgi, sakyčiau, skrupulingai. Ansamblio „Paleasis“ pavadinimas – ne mano idėja, jį sugalvojo patys ansamblio nariai. Jie pasakė: jeigu jau yra „Cremerata Baltica“, tai kodėl negali būti ansamblio „Paleasis“, tad man beliko sutikti...“

Galimybė: S. Krylovo vadovaujamas Lietuvos kamerinis orkestras pamalonins melomanus išskirtiniais kūriniais / D. Matvejevo nuotr.

Koncertą pradės Johanno Nepomuko Hummelio sekstetas. Šis kompozitorius – mylimas Wolfgango Amadeus Mozarto mokinys, nors atstovauja jau kitai epochai. Tai ištisos virtuozų kohortos epocha, kuri apogėjų pasiekė Frederico Chopino ir Ferenzo Lizsto kūryboje. „Neįtikėtinai tobula, beprotiškai sudėtinga fortepijoninė muzika. Tikiu, kad ansamblio „Paleasis“ koncerte pavyks atgaivinti tikrųjų romantizmo idealų stebuklą", – sako pianistas.

Antrasis vakaro kūrinys – Ludwigo van Beethoveno kvintetas. Anot A.Paleyaus, tai gerai žinomas kūrinys, jį dažnai girdime scenose, bene kiekvienas klausytojas jau turi išankstinę nuomonę, kaip šis opusas turi skambėti. Pasistengsime jų nenuvilti. Programą baigsime didžiuoju Isaaco Ignazo Moscheleso septetu. Šis kompozitorius – taip pat netradicinė figūra muzikos istorijoje, sukūrusi savitą, prabangų, neįtikėtiną fortepijoninės muzikos stilių. Tai tas pats ankstyvasis romantizmas. Žinoma, daug dėmesio skiriama fortepijono partijai, nes kompozitorius buvo puikus pianistas.

„Esu labai dėkingas Lietuvai ir jaučiuosi pasirinkęs tinkamai, kai nusprendžiau persikelti čia gyventi. Dabar pildosi tai, dėl ko aš visą gyvenimą dirbau, nemiegojau naktimis. Galiu mėgautis muzikavimu, interpretuoti, ir visa tai vyksta Lietuvoje. Būtent čia mano veikla atrado bendrą vardiklį, viskas susidėliojo kaip išraiškinga mozaika. Esu dėkingas Dievui, kad galiu dirbti, groti ir tobulėti“, – sako muzikas.

Kas? Koncertas „KARMEN IR KITOS ISTORIJOS“.

Kur? Kauno valstybinėje filharmonijoje.

Kada? Birželio 21 d. 18 val.

Kas? DEBIUTAS: A. Paley ir „Paleasis“ koncertas.

Kur? Kauno valstybinėje filharmonijoje.

Kada? Birželio 26 d. 18 val.

Jau daugiau nei 30 kartų virtuoziškas A.Paley muzikavimas kerėjo ir stebino klaipėdiečius, skatindamas susimąstyti apie šio ypatingo menininko aistrą muzikai, ypač fortepijoninei. „Prisilietimas prie klavišų man yra pats maloniausias dalykas gyvenime“, – sakė pasaulyje pripažintas atlikėjas. Kai tėvai gydytojai, anksti pastebėję berniuko muzikalumą, nupirko jam fortepijoną, daugiau niekas Alexanderio nebegalėjo atitraukti nuo instrumento...

Moldovoje gimusio ir studijas garsiojoje P.Čaikovskio konservatorijoje Maskvoje baigusio A.Paley tarptautinė karjera prasidėjo 1984-aisiais, jam laimėjus pirmąją premiją J.S.Bacho konkurse Leipcige, o po poros metų – Bosendorferio prizą ir didįjį prizą konkurse Bulgarijoje. Dabar pianistas vadovauja dviem festivaliams – „Moulin d’Andé“ (Prancūzija) bei Ričmondo (JAV), nuolat keliauja tarp namų Niujorke ir Paryžiuje bei koncertuoja visoje Europoje, Šiaurės ir Pietų Amerikoje. Jo gastrolių maršrutai kasmet užsuka į Lietuvą bei Klaipėdą.

Savo repertuare A.Paley turi daugiau nei 50 koncertų fortepijonui ir orkestrui, kelis šimtus solinių ir kamerinės muzikos kūrinių. Iš prigimties apdovanotas fenomenalia muzikine atmintimi šis pianistas sugeba įsiminti sudėtingiausius kūrinius per trumpiausią laiką. Jis labai domisi ne tik fortepijonine muzika, bet ir opera, literatūra, tapyba, kitais menais, o pašnekovus dažnai nustebina savo kultūrine erudicija, istorijos žiniomis.

A.Paley interpreatacijos visada labai gyvos, emocingos ir prasmingos. „Mane mokė, kad turiu groti taip, jog medžio gabalas dainuotų žmogaus balsu. Daugybė atlikėjų nesupranta, kad jų grojimas turi kažką pasakyti. Kažką nepaprastai svarbaus jiems asmeniškai – ir perduoti tai publikai. Tik tada koncertą galima laikyti pasisekusiu“, – teigė A.Paley.

Šįkart jo rečitalio programoje – puošnusis baroko meistras Jeanas Philippe’as Rameu (Siuita fortepijonui e-moll) ir romantiškasis Franzas Schubertas (trys Ekspromtai ir „Valsų siuita“) – subalansuotas ir itin ypatingas pasiūlymas melomanams.

Tie, kas bent kartą gyvai klausėsi A.Paley koncerto, jo išskirtinę charizmą, temperamentą ir muzikalumą turbūt prisimins visą gyvenimą. Jis bendrauja su publika fortepijono garsais, rasdamas asmenišką kontaktą su kiekvienu klausytoju tiek didžiausiose koncertų salėse, tiek kamerinėse erdvėse. Jo grojimas gali žavėti arba net piktinti, bet tikrai nepalieka abejingų.

Vasario pradžioje Kaune klasikinės muzikos gurmanai klausėsi koncerto, kuriame kartu su Vytauto Didžiojo universiteto kameriniu orkestru ir dar trimis solistais grojo pasaulinio garso pianistas ir dirigentas iš JAV, Alexander Paley.

Renginyje taip pat pasirodė Taivano pianistė Pei-Wen Chen, smuikininkas Raimondas Butvila ir fleitistas Andrius Radžiukynas, skambėjo J. S. Bacho, J. Haydno ir F. Mendelsono kūriniai. Po koncerto žiūrovai ilgai plojo atsistoję.

A. Paley – ne tik fortepijono muzikos virtuozas, bet ir charizmatiška asmenybė. Dažnai Lietuvoje besilankantis atlikėjas jau turi savo gerbėjų ratą Vilniuje, Kaune, Klaipėdoje. Įvairiuose pasaulio kraštuose nuolat koncertuojantis A. Paley negaili komplimentų: Lietuvoje viskas gražu, švaru, išpuoselėta.

– Gyvenate Niujorke ir Paryžiuje, Lietuvoje koncertuojate beveik kasmet. Ar čia jus vis atveda kokie nors ypatingi sentimentai?

– Taip jau nutinka gyvenime: nei aš čia gimiau, nei mokiausi, bet iš visų šalių, po kurias keliavau (o keliavau tikrai daug!) Lietuva man tapo viena brangiausių. Aš čia puikiai jaučiuosi. Džiugu, kad ir mano žmona, vos pirmą kartą ją atsivežiau į Lietuvą, taip pat pajuto tą nuostabią atmosferą. Mažiausiai kartą per sezoną būnu Lietuvoje. Groju ir Latvijoje, ir Estijoje, bet Lietuvoje jaučiuosi ypatingai.

Kai mokiausi Maskvos konservatorijoje, tarp visų studentų, atvykusių iš kitų respublikų, didžiausia grupė buvo iš Lietuvos. Mano kambario kaimynas buvo labai talentingas lietuvių kompozitorius Ričardas Biveinis. Pas mus rinkdavosi visi tuo metu konservatorijoje studijavę lietuviai, visus juos pažįstu. Vėliau aš pabėgau iš Sovietų Sąjungos, pasiprašiau politinio prieglobsčio. Taigi gana ilgai su savo bičiuliais nepalaikiau jokių ryšių – juk bandydamas su jais susisiekti iš Amerikos, būčiau juos sukompromitavęs, jiems tektų aiškintis, kodėl palaiko ryšius su manimi. Tą labai gerai supratau – juk buvo sovietmetis, nors jau po truputį prasidėjo „perestroika“.

– Ir kaip vis dėlto pavyko atgaivinti studentiškus ryšius?

– Kartą teko iš Niujorko skristi į Šveicariją vienam koncertui – kad pakeisčiau negalintį tą vakarą koncertuoti atlikėją. O koncertas buvo su Gintaro Rinkevičiaus orkestru, kuriame – daugybė mano draugų. Taip ir susitikom vėl.

Su Raimondu Butvila irgi esame bendramoksliai. Jis taip pat daug metų gyveno ne Lietuvoje, Venesueloje, bet, ačiū Dievui, sugrįžo. Ir čia – jau nebe pirmas mūsų koncertas kartu, esame groję ir anksčiau.

Esu grojęs su pačiais įvairiausiais dirigentais, bet su G. Rinkevičium groti man patiko labiausiai; tai – išskirtinė asmenybė. Dabar, kai su juo renkamės repertuarą, tenka galvoti, ko dar nesame groję, nes bent 80 proc. pagrindinių kūrinių fortepijonui ir orkestrui mes kartu jau esame atlikę.

– Koncertuodamas su VDU kameriniu orkestru būsite ne tik pianistas, bet ir dirigentas...

– Tiesą sakant, nelaikau savęs tikru dirigentu, mano darbas – groti fortepijonu. Bet diriguoti paskatino du dalykai. Vienas – beprotiška meilė operai. Atrodo, kad apie operą žinau viską! Taip pat negaliu likti abejingas tam tikriems koncertams – ypač V. A. Mocarto, J. S. Bacho. O F. Mendelsono koncertas, kurį paruošėme su VDU kameriniu orkestru – apskritai unikalus: jį galima vienu metu ir groti, ir diriguoti. Tą koncerto metu ir darau. Diriguoti sėdint prie fortepijono – įdomus jausmas.

– Kas jus atvedė į muziką? Kada supratote, kad norite groti fortepijonu?

– Mano tėvai yra gydytojai: mama – kardiologė, tėtis – terapeutas. Ir, kaip visi gydytojai, jie dievina muziką – kažkodėl taip jau yra. Galbūt tai ta profesija, kuri daugiausia susiduria su žmogaus kančia, ir jiems natūraliai per muziką pavyksta nusiraminti, atsipalaiduoti?

Nežinau, ar tai – labiau mano tėvų, ar mano paties nuopelnas, bet kiek save prisimenu, visą laiką norėjau groti. Ir tik fortepijonu, niekuo kitu. Tėvai labai daug dirbo, taigi nebuvome skurdžiai, nors ir ne turtuoliai. Vis dėlto nupirkti instrumentą tais laikais buvo ne taip jau paprasta. Aš maldavau, verkiau, galiausiai tėvai nupirko pianiną. Tėvui visą gyvenimą lieku dėkingas už jo žodžius tada: „Tikiuosi, supranti, kad pianinas – ne žaislas. Taigi arba nusiteik rimtai dirbti, arba jis bus atimtas!“ Ir aš labai bijojau, kad tik neatimtų.

– Taigi tėvams neteko jūsų įkalbinėti, kad mokytumėtės groti?

– Atvirkščiai – grojau tiek, kad tėvai net rakindavo nuo manęs pianiną, varydavo mane žaisti į lauką. Vargu ar mane buvo galima tuomet vadinti vunderkindu, bet labai daug dirbau ir buvau gabus. Laimė, tėvai niekada nesiekė iš manęs padaryti sensacijos. Nei jie, nei pedagogai nevertė manęs groti prieš publiką. Kol buvau mažas, prie manęs neleido jokių žurnalistų. Dabar – prašau, galime kalbėtis. Bet tada aš buvau dar mažas, mane saugojo, kad turėčiau ramią vaikystę ir galėčiau kasdien atkakliai dirbti.

Be to, turėjau nuostabius mokytojus. Ir Kišiniove, kur gimiau, ir vėliau, kai jau studijavau Maskvoje. Tikrai buvau neblogas studentas. Bet džiaugiuosi, kad man dar ir itin pasisekė su pedagogais. Mano mokytojai į mane sudėjo širdį, todėl jų niekada nepamirštu.

– Vadinasi, jūsų pavyzdys – tai tik dar vienas įrodymas, kad muzikantu ne tampama, o gimstama?

– Taip, neabejoju, kad muzikantu gimstama. Deja, kebliausia čia tai, kad niekas jums nepasakys, ar gimėte muzikantu, ar ne. Žinoma, yra tokių vaikų, iš kurių neabejotinai matosi, kad tai – talentas. Bet kaip atpažinti ir atrasti kitus? Aš nesu pedagogas. Bet jei kada tektų mokyti – mokyčiau taip pat, kaip mokė mane. Visų pirma, labai svarbu nesunaikinti vaiko širdyje meilės muzikai. Antra, su vaiku reikia kalbėtis kaip su suaugusiuoju. Jie juk akimirksniu pajunta, kai esi nenuoširdus. Reikia išmokti būti labai griežtu, bet tuo pačiu ne grubiu, nebijoti jų įžeisti, bet ir neįžeidinėti.

– O kaip dabar – ar tenka pačiam save varyti nuo fortepijono?

– Yra daug veiklų, kurios man patinka. Tačiau jei neišgroju savo valandų, gyvenimas tampa nemielas. Taigi muzikai reikia skirti visą savo gyvenimą. Tai – vienintelis dalykas, ko reikia geram muzikantui.

Dauguma žmonių gyvena dvigubą gyvenimą. Pavyzdžiui, paprastas biuro darbuotojas darbe yra profesionalus, pasitempęs, bet grįžęs namo gyvena visai kitą gyvenimą. O mums, muzikantams, kitaip – mūsų gyvenimas nepadalintas. Kokį kūrinį grojame, tokį ir nešiojamės viduje. Jei nepavyksta kažko sugroti – sukame ir sukame tai savo mintyse. Antrai pusei su muzikantu gyventi sunku, nes tenka gyventi ne tik su žmogumi, bet ir su visomis mintimis, emocijomis, kurios nuolat sukasi jo viduje.

– Jūsų žmona – taip pat muzikantė (kartu su A. Paley viešėjusi pianistė Pei-Wen Chen, – aut. past.). Tikriausiai dėl to šiek tiek lengviau?

– Be abejo, muzikantas muzikantą supranta geriau. Mano žmona daugiau dėsto, nei koncertuoja. Moteriai būti muzikante apskritai sunkiau nei vyrui. Ką reiškia jau vien dažnos kelionės! Kai aš, vyras, tempiu sunkų lagaminą išvykdamas koncertuoti – tai viena, bet visai kas kita, kai tokį lagaminą turi tempti moteris. Tai tik smulkmena, bet kai jų susideda daug, viskas tampa kur kas sudėtingiau.

– Su VDU kameriniu orkestru grojate pirmą kartą. Pasidalinkite įspūdžiais, kaip sekėsi repetuoti?

– VDU kamerinis orkestras – geras, labai geras! Atkreipkite dėmesį – aš komplimentų nežarstau. Jei man kas netinka, aš mandagiai nutyliu, ir tiek. Net nesitikėjau, kad jie bus tokie geri. Ir esmė ne tame, kaip jie groja, jie groja gerai, kaip ir turi groti orkestras. Visa paslaptis tame, kaip jie suvokia muziką ir ją girdi, kaip atlieka. Tai labai svarbu. Po repeticijos žmona susirūpino: „Na tu jų ir negaili!“ Išties – ir griežčiau pakalbu, ir pasišaipau. Bet, laimė, jie nesupyksta. Todėl dirbti kartu sekasi puikiai: kartu atliekame muziką, ir atliekame ją gerai. Tiesą sakant, tikėjausi, kad bus vidutiniokai, bet jie pranoko mano lūkesčius. Man pačiam taip patinka groti, kad net ne taip svarbu, su kuo. Bet groti su tokiu geru orkestru – tikras malonumas.

– Jūsų koncertinė geografija – labai plati. Ir jei ne visada svarbu, su kuo grojate, ar svarbu – kam? Ar pastebite, kuo skiriasi publika įvairiose šalyse?

– Žinoma, publika – labai svarbu! Ir ji labai skirtinga, priklausomai nuo šalies. Visų pirma – tuo, kodėl ir ko žmonės eina į koncertą. Aš gyvenu Niujorke ir Prancūzijoje. Prancūzijoje koncertuoju ypač daug. Pastebėjau, kad ten du trečdaliai publikos į koncertus ateina tiesiog todėl, kad taip reikia: yra koncertas – vadinasi, reikia nueiti. Tas pats ir Vokietijoje. Niekada nepamiršiu, kaip pirmą kartą nuvykau koncertuoti į Ausburgą. Manęs ten niekas nepažinojo, o žiūrovų susirinko pilna salė. Tai buvo pati karjeros pradžia, manęs kaip pianisto publika tikrai nežinojo. Paklausiau ten gyvenusios savo bičiulės, smuikininkės – iš kur tiek žiūrovų? O ji visai nenustebo: juk buvo iškabinta afiša! O jei vokiečiai pamato skelbimą, kad bus koncertas – vadinasi, į jį reikia nueiti, niekam nekyla klausimų.

Rusijos publika – unikali. Ir ne Maskvoje, ne Sankt Peterburge, kur daug snobų, o Sibire, Urale. Ten susirenka žmonės, kurie yra ištroškę muzikos. Jie labai nuoširdūs, labai inteligentiški. Jie nelenda į politiką – tai irgi malonu.

Dažnai groju Kinijoje, myliu šią šalį. Ten taip pat į koncertus susirenka ypatinga publika. Apskritai Kinijoje vyrauja nuostata, kad kiekvienas vaikas privalo mokėti groti pianinu. Kartą teko dalyvauti vieno pianistų konkurso žiuri. Atvykau tik į finalą, o jame – 800 dalyvių! Kai suglumęs paklausiau kolegų, kiek dalyvių buvo atrankoje, jie atsakė: tūkstantis. Pas mus, kitaip nei Kinijoje, žmonės retai supranta: tam, kad kažką išaugintum, reikia laiko ir kantrybės. O atsijoti, sugriauti visada paprasta.

Negalėčiau pasakyti, kad į Lietuvą atvykstu dėl ypatingos publikos. Man tiesiog čia patinka, čia gera. Bet kadangi Lietuvoje būnu bent kartą per sezoną, o kai kada ir dažniau, džiaugiuosi, kad čia yra nemažai žmonių, kuriems patinku kaip atlikėjas – tai tikrai glosto širdį.