Artėja birželio 17-oji – Lietuvos anoniminių alkoholikų (AA) Kaune organizuojama Dėkingumo diena. Šia proga Aurimas (vardas pakeistas), AA Lietuvoje Kauno regiono tarnybos atstovas, papasakoja apie AA draugijos veiklą ir apie tai, ką išgyvena alkoholikas.
Šie metai AA draugijai ypatingi tuo, kad yra jubiliejiniai – draugija Dėkingumo dienos renginyje minės 80-ąsias įsikūrimo pasaulyje ir 27-ąsias įsisteigimo Lietuvoje metines.
– Papasakokite apie AA draugijos veiklą. Kokie jos tikslai? – paklausėme Aurimo.
– Anoniminiai alkoholikai – tai draugija vyrų ir moterų, kurie dalijasi savo patirtimi, jėgomis ir viltimi, norėdami padėti sau ir kitiems sveikti nuo alkoholizmo. Atėjęs draugijon naujas žmogus iš pradžių ne visai supranta, ką reiškia šie žodžiai, nes jie gana oficialiai skamba. Mūsų draugijos, tarnybų ir mano, kaip draugijos nario, pagrindinis tikslas – būti blaiviems ir padėti kitiems alkoholikams pasiekti blaivybę. Paprastai sakant, kiek įmanoma daugiau daryti, kad tas žmogus, kuris šiandien geria, kenčia, sužinotų, kad yra galimybė sveikti mūsų išbandytu būdu. Mes neteigiame, kad tai vienintelis būdas, ir nesiekiame monopolio šioje srityje. Taigi šiuo tikslu AA draugija, mūsų grupės per savanorių tarnybas bendradarbiauja su visais, kurie gali padėti mums pasiekti kenčiantį alkoholiką per trečiąjį asmenį – gydytojus, dvasininkus, socialinius darbuotojus, slauges, teisėtvarkos ir įkalinimo įstaigas, mokytojus, darbdavius ir visus kitus geros valios žmones, kuriems nesvetima geriančiojo žmogaus ir jo artimųjų kančia. Didelį indėlis – ir žiniasklaidos atstovų. Esame dėkingi jiems visiems už tai.
Anoniminių alkoholikų grupės rengia uždarus (tik AA nariams) ir atvirus susirinkimus. Pastaruosiuose gali dalyvauti bet kuris žmogus, norintis daugiau sužinoti apie mūsų draugiją ir mūsų sveikimą nuo alkoholizmo. Mūsų tarnybos rengia susirinkimus turintiesiems problemų dėl gėrimo ir specialistams ligoninėse, kalėjimuose, nakvynės namuose, mokyklose ir kitose įstaigose, kur mus pakviečia. Tikslas – papasakoti apie AA draugijos veiklą, sveikimo programą ir tikslus. Savanorių grupės tai daro neatlygintinai – tai mūsų sveikimo dalis ir dėkingumo už išgelbėtus gyvenimus išraiška.
– Kokią pagalbą teikia AA?
– Visa, ką turime, – tai noras padėti vieni kitiems, supratimas, meilė ir mūsų patirtis. Tai dvasinė sveikimo programa, paremta alkoholikų išgyvenimais. Tai pasakojimai, kokie mes buvome, kas įvyko ir kokie esame dabar. Tai anoniminių alkoholikų Dvylikos žingsnių programa. Ji unikali tuo, kad niekur, nė viename žingsnyje, nėra įvardyta, ką tu privalai daryti. Tiesiog parašyta, ką darė pirmi šimtas vyrų ir moterų alkoholikų, ką daro AA nariai visame pasaulyje šiandien, kad pasveiktų nuo alkoholizmo. Jie sako: mes tai darėme, štai žingsniai, kurios mes žengėme. Ir aš suprantu, kad man irgi reikia daryti tą patį, nes jiems pavyko.
Buvo laikas kai man atrodė, kad pagrindinė mano nelaimių priežastis – alkoholis, bet aš vis dėlto priėjau prie to, kad man reikia šitos žingsnių programos, nes supratau, kad ši programa gydo mano mąstymą, mano dvasią. Ji gydo priežastis, dėl kurių aš pradėjau gerti. Tai daug svarbiau. Anksčiau maniau, kad pagrindinė mano problema yra pats gėrimas, bet niekad taip ir nesusimačiau, kodėl aš gėriau.
– Kaip žmonės kreipiasi į AA, kaip jus suranda?
– Labai įvairiai. Dažniausiai kokiu nors būdu (iš AA tinklalapio, iš mūsų ir mūsų bičiulių skelbiamos informacijos spaudoje ar Marijos radijo laidose, seniūnijose, gydymo įstaigose, per pamaldas ir panašiai) sužinojęs apie AA draugiją žmogus skambina mūsų tarnybų pagalbos telefonu. Ir sako: aš turiu problemų dėl alkoholio. Neretai pagalbos kreipiasi geriančiojo artimieji su prašymu: mano artimas žmogus geria, nežino, kaip jam sustoti, kas su juo darosi, mes nežinome, kaip gyventi su juo, – padėkite. Jei aš pats sulaukiu tokio skambučio, tiesiog klausiu, ar tas žmogus norėtų susitikti su manim – ne kaip su žinovu, ne kaip su gydytoju, o tiesiog kaip su negeriančiu alkoholiku. Ir jeigu žmogus išreiškia norą, važiuoju pas jį į namus ir sėdu prieš jį. Neįkalbinėju, neįtikinėju jo – tiesiog pasakoju, koks pats buvau, kaip aš gėriau, kas su manim vyko, kaip degradavau, kaip praradau darbą, šeimą, sveikatą, gyvenimą. Kaip tas skausmas ir kančia galiausiai privedė mane prie to, kad pakėliau rankas ir prašiau: padėkite man kas nors, nebenoriu taip gyventi, aš nežinau, kas su manimi darosi. Per pokalbį žmogus, kuris manęs klauso, atpažįsta savo praradimų ir kančios panašumus su mano išgyventais. Galbūt mes geriame skirtingus gėrimus, galbūt esame skirtingo socialinio sluoksnio, skirtingo amžiaus ir pažiūrų, bet dvasinės, moralinės kančios beveik visų yra vienodos.
Alkoholizmas – tai dvasios, proto ir kūno progresuojanti liga, kurios simtomus ir raidą jau senokai yra aprašę gydytojai ir mokslininkai ir kurią teko savo kailiu patirti man pačiam.
Pamažu tas žmogus pradeda klausinėti: kas nutiko, kaip tu, šitaip gėręs ir nusiritęs, dabar sėdi čia linksmas, laimingas, nebegeriantis? Tada pasakoju jam, kaip, pasiekęs savąjį dugną, pradėjau ieškoti pagalbos ir buvau pasiryžęs daryti bet ką, kad tik kaip nors išeičiau iš tos kančios ir beprotybės, iš to tokio nebepakeliamo gyvenimo. Ir jei klausančiajam kyla noras turėti tai, ką šiandien turiu aš, pasiūlau jam nueiti kartu į AA grupę.
Ką daro AA grupė? Priima jį kaip savą su vienintele sąlyga – žmogus turi norėti liautis gerti. Žmogus atėjo, mes jį apgaubiame šiluma, meile ir tada jam sakome: lik su mumis, papasakosime, ką mes darėme, kad pasveiktume.
– Kaip ši draugija padėjo jums pasveikti?
– Padėjo Dvylikos žingsnių programa. Priežastis, kodėl aš atėjęs pasilikau: patikėjau, kad šie žmonės turi tai, ko aš neturiu. Panorėjau gauti tai, ką jie turi, man galų gale nebuvo kitos išeities. Patikėjau, panorau ir tada klausiau: ką jūs darote? O jie sakė: lankyk susirinkimus, mokykis klausyti ir būti atviras – štai žingsniai, kuriuos mes žengėme.
– Kur yra riba tarp normaliai išgeriančio žmogaus ir alkoholiko? Kada galima teigti, kad alkoholio vartojimas – jau priklausomybė?
– Kai aš gerdavau savaitgaliais ir dirbdavau, turėjau šeimą ir visa kita, sakydavau, kad tai yra normalu, nors paprastai jau šeštadienį ar penktadienio vakarą galvodavau, kaip čia pasilinksminti, atsipalaiduoti. Man tai atrodė normalu, žmonai – jau nelabai. Šis dalykas progresuoja. Man pradėjo nebeužtekti savaitgalių, jau pirmadieniais kartais neidavau į darbą, o vėliau – ir antradieniais. Paskui atėjo laikas, kai pradėjau gerti visą savaitę. Man tai vis dar atrodė normalu, nes visada rasdavau, kas už mane daugiau geria.
Sakydavau: na ir kas, aš geriu savaitę, bet aš juk darbininkas, aš čia dar neblogai sukuosi, o yra Antanas, kuris visą mėnesį geria. Kai pradėjau gerti po mėnesį, vis dar ieškojau, kas už mane daugiau geria. Nebūtina pragerti šeimos, namų, automobilio, darbo tam, kad pripažintum, jog turi problemą.
– Kokią baisiausią prisiminimą iš to laikotarpio, kai gėrėte, prisimenate? Ar galėtumėte papasakoti?
– Jei būtų vienkartinis įvykis, tai būtų pernelyg paprasta. Besaikis alkoholio vartojimas man atnešė daug nelaimių ir praradimų. Viena tokių baisių patirčių, kai aš nuėjau su savo vaikais į šventę, į kažkokią gegužinę, Jonines ar kažką panašaus. Išėjau iš namų gražiai apsirengęs kostiumu, išsivedžiau tris vaikus (tada dar turėjau šeimą), kurių vyriausiam buvo dvylika, o jauniausiam – gal šešeri septyneri. Nuvedžiau juos į šventę, nupirkau ledų, didžiavausi – tegu visi mato, koks aš geras tėtis. Po kiek laiko, vienam draugui pasiūlius: ateik, išgersime bokaliuką alaus, nusprendžiau prisėsti prie staliuko. Pamenu, pasakiau vaikams: pažaiskite, aš truputį su draugu pašnekėsiu. Prabudęs gal ketvirtą valandą ryto suplėšytais drabužiais, siaubingai skaudama galva, apdaužytu veidu nelabai išsigandau, nes taip jau yra buvę ne kartą, bet didžiausias košmaras apėmė, kai prisiminiau, jog išėjau su vaikais, ir net nenutuokiau, kas jiems nutiko. Bijojau eiti namo, tačiau parėjęs radau juos. Žmona nekalbėjo su manimi. Iš kaimynų sužinojau, kad vyresnėlis parvedė kitus du vaikus. Tai vienas tų nutikimų, kurie padėjo man pripažinti, kad alkoholis visiškai atima iš manęs sveiką mąstymą. Paskutiniaisiais gėrimo metais dažnai teko gyvent visiškame košmare, jaučiant kaltę ir savigailą, balansuojant tarp butelio ir savižudybės.
– Ką išgyvena alkoholikas?
– Sakyčiau pragarą, vergystę. Buvau alkoholio vergas, paragavęs jau nebegalėdavau kontroliuoti nei savęs, nei tolesnių padarinių. Aš tiesiogiai vergaudavau tam, bet daug kas nesuprato. Žmonės, kurie man bandė padėti, turėjo vieną bruožą, dėl kurio, kaip dabar suprantu, aš tos pagalbos nepriimdavau. Tai buvo ir artimieji, ir draugai, ir gydytojai, ir darbdaviai. Jie sakydavo: tu negali gerti, liaukis, nustok, gerk mažiau. Žinodavau, kad jie sako tiesą, bet galvodavau: jie manęs nesupranta, jie juk nežino, kaip aš jaučiuosi, lengva jiems kalbėti. Jie nebuvo alkoholikai. Ir man tai būdavo savotiškas slenkstis – patarimai žmonių, vertinančių situaciją iš šalies. Atėjęs į draugiją radau žmones, išgyvenusius tą patį, ką ir aš. Pirmąkart gyvenime pamačiau, kad yra daugiau žmonių, kurie gėrė taip kaip aš, kai kurie net daugiau už mane, kai kurie mažiau. Jie buvo patyrę panašių kančių ir praradimų, perėję tą patį, ką ir aš, bet jie buvo daug laimingesni, nuoširdesni ir ramesni už mane. Jie turėjo žinią, kaip sveikti, ką reikia daryti. Ir darė tai.
– Kodėl reikia kalbėti apie tai su visuomene?
– Bet kuris geras žmogus, matydamas kenčiantį kitą, žinodamas apie AA draugiją ir kaip ji veikia, gali padėti savo artimui. Nemažai žmonių, net ir dirbančių su alkoholikais specialistų, šiandien dar užduoda klausimus: kiek kainuoja būti AA nariu? Jūsų organizacija slapta? Kas jūsų viršininkas? Kaip prisiregistruoti pas jus? Jei jie daugiau žinos, kaip mes veikiame, ką mes darome, galbūt geriau galės padėti kenčiančiam girtuokliui, rekomenduodami jam mūsų draugiją. Neretas, išgirdęs mūsų narių patirtį, susižavi AA nuostatomis ir gali pasiūlyti savo artimam ligoniui: žinai ką, nueik tu pas tuos AA, mačiau ten žmonių, kuriems tai padėjo.
– Koks dėkingumo renginių tikslas?
– Kaip sakė vienas iš mūsų draugijos pirmtakų švenčiant AA draugijos įkūrimo dvidešimtmetį Amerikoje: "Atvykome padėkoti Dievui, išlaisvinusiam daugelį mūsų iš vergijos. Esame čia, norėdami padėkoti daugybei mums stebuklingai pasveikti padėjusių draugų, norime pasidalyti su jais ir tarpusavyje šiuo Dievo malonės įrodymu. Greta mūsų yra žmonos, vyrai, motinos, tėvai, sūnūs ir dukterys – visi, kartu su mumis išgyvenę tamsią alkoholizmo naktį, visi, su pasiaukojimu ir viltimi laukę išauštant šviesesnio ryto. Sunku nusakyti dėkingumą žodžiais, tačiau viliamės, kad artimieji ir brangieji suvoks, jog mūsų širdys jo kupinos. Norime padėkoti mūsų draugams medikams ir dvasininkams, kurių žinios, tikėjimas ir dosni pagalba visus šiuos dvidešimt metų padėjo draugijai susikurti ir augti. Niekada nepamiršime ir AA pasiuntinių, spaudoje ir kitose žiniasklaidos priemonėse dirbusių vyrų ir moterų, skleidusių AA žinią kenčiantiems alkoholikams ir jų šeimoms. Vienas Dievas težino, kiek kančių ir mirties jie padėjo išvengti, papasakoję AA istoriją pasauliui."
Šiemet mes kviečiame visų įstaigų, kurios daugiau ar mažiau dirba arba turi sąsajų su alkoholikais, specialistus. Sukvietėme į šį renginį dvasininkus, medikus, vargu ar liko Kaune ligoninių, psichikos, sveikatos, krizių centrų, kurie nebūtų pakviesti į mūsų renginį. Kviečiame visus žmones, kuriems aktuali alkoholizmo problema, nes, ko gero, nėra Lietuvoje nė vienos giminės, kurioje nebūtų žmogaus, turinčio problemų dėl alkoholio vartojimo.
Visa, ką jums papasakojau, yra tik mano asmeninė nuomonė, patirtis, požiūris ir supratimas šiandien, nes niekas AA draugijoje negali kalbėti visos draugijos vardu.
Kviečiami visi
Birželio 17 d. 15 val. Lietuvos AA draugija visus kviečia į "Dėkingumo dienos" renginį, kuris vyks Kaune, VDU Teologijos fakultete, Didžiojoje auloje, Gimnazijos g. 7. Renginys nemokamas.
