Be privačios erdvės

Atskiras kambarys su sava lova, kitais baldais ir žaismingomis vaikiškomis smulkmenomis buvo neįsivaizduojamas dalykas pokario metų ir vėlesniais dešimtmečiais sovietų Lietuvoje gimusiam vaikui.

Daugelis šeimų gyveno susigrūdę komunaliniuose butuose ar bendrabučiuose su bendromis virtuvėmis, bendrais, neretai lauko tualetais ir prausyklomis.

Bent penktadalis vyresnio amžiaus Lietuvos gyventojų tikrai pamena laikus, kai keturių ar penkių asmenų ar dar didesnės šeimos turėdavo tenkintis vieno kambario būstu, vakarais virstančiu vienu dideliu miegamuoju, kuriame nebebuvo kur pastatyti kojos pro paklotus gultus.

Būtent gultus, nes lovą paprastai turėdavo tik tėtis su mama. Vaikams tekdavo išlankstoma brezentinė lovelė aliuminiu rėmu ar komodos apatinis stalčius, jei pasisekdavo tokį baldą užsisakyti pas nagingą baldžių.

„Išlankstomoje lovoje mano brolis miegojo iki pilnametystės, kol gyveno pas tėvus. Tikrą lovą įsigijo tik pradėjęs savarankišką gyvenimą, kai ėmė dirbti. Retas vaikas tais laikais turėdavo tikrą lovą, nes jos būstuose tiesiog netilpdavo. Pas mus namuose buvo tėvų lova, spinta, apskritas stalas, keturios kėdės, lentynėlė, ant kurios būdavo sudėtos įvairios skulptūrėlės“, – pasakojo pensinio amžiaus Irena, kilusi iš paprastos darbininkų šeimos.

O apie privačią erdvę niekas esą nė nesvajojo.

75 metų Aurelija teigė, kad pokario vaikai augo, žaidė, džiaugėsi tuo, ką turi, nes neturėjo su kuo palyginti.

„Atskiras kambarys vaikui buvo neįsivaizduojamas dalykas. Mes gyvenome be savo privačios erdvės, turėjome išmokti būti kartu su šeimos nariais, išmokti nusileisti, žinoti, kada ir ką pasakyti. Neturėjome porcelianinių ar keraminių puodelių, tik metalinius, bet jie visada privalėjo būti švarūs ir tuo pasirūpinti turėdavo kiekvienas vaikas šeimoje. Bet mes mokėjome džiaugtis bet kokiu blizgučiu, bet kokia naujai atsiradusia spalva. Visi buvome aprengti vienodai, kažkokiais nutįsusiais sportiniais rūbais. Problema atsirado paauglystėje, kai jau norėjosi pasipuošti, kad kažkam patiktum“, – prisiminė Aurelija.

Vaizdas: šioje nuotraukoje užfiksuotas labiau pasiturinčių sovietinių piliečių butas. Ryčio Laurinavičiaus nuotr.

Naktį – eilėje prie baldų

Skurdi buitis ilgus dešimtmečius slėgė daugybę sovietinės Lietuvos žmonių.

1964-aisiais Irenos tėvai gavo būstą naujame daugiabutyje, tad senuosius baldus paliko sename žinybiniame bute.

Moteris pasakojo, kad jos mama iš seno būsto pasiėmė tik lovą, visus kitus baldus nusprendė pirkti naujus.

„Fabrike gaminti baldai buvo gana brangūs ir jų nebuvo galima gauti. Tėvai prie baldų stovėjo per naktį užsiėmę eilę. Mama neturėjo pinigų, bet mano brolis jau dirbo ir jai padėjo, nes tuomet gaudavo vadinamąjį tryliktą atlyginimą. Tuomet mūsų naujajame bute atsirado trijų dalių šviesi sekcija, trikampis staliukas, du foteliai plonomis kojelėmis. O 1968 m. įsigijome ir televizorių“, – pasakojo Irena.

Moteris prisimena, kad tuomet šaldytuvo dar neturėjo, nes tai tuo metu buvo ypatingos prabangos prekė, namuose nebuvo ir kilimo, tik vėliau pavyko įsigyti siaurą kiliminį taką.

Vadinamuosiuose chruščiovinio tipo namuose virtuvėse šaldytuvo funkciją turėdavo atlikti nedidelė spintelė po palange su atviru plyšiu į lauką.

Šią sovietinės buities anomaliją netrukus gyventojai „užaklindavo“, kai vis daugiau žmonių jau galėdavo įsigyti šaldytuvus.

„Į sekciją už stiklo paprastai žmonės dėdavo indus, bet juos gauti irgi būdavo nelengva. Pas mus, pamenu, buvo padėti šeši puodeliai ir kelios purpurinės spalvos stiklinės taurės, prabangių indų mes neturėjome. Indai kainavo tuomet nepigiai ir gauti jų nebuvo galima“, – prisiminė Irena.

Dažname bute dienines užuolaidas moterys pasigamindavo iš tinklo, jas nudažydavo rudai, ant to tinklo išsiuvinėdavo gelsvas stilizuotas tulpes.

Moterys buvo labai išradingos, rasdavo, kaip papuošti namus.

„Tuomet nebuvo nieko, nei dažų, nei tapetų. Klausimas, kaip namus paversti jaukiais, kaip juos susiremontuoti? Viena mano pažįstama iš nevilties leido vaikams piešti ant sienų, ne teplioti, o gražiai piešti, neįsivaizduojate, kokios puikios kompozicijos išėjo. Paskui prisidėjo ir tėvai, piešė ten, kur vaikai nepasiekė, nors nė vienas nebuvo dailininkas. Labai šauniai sugalvojo, žmonės pas mus buvo kūrybingi“, – pasakojo Aurelija.

Eksponatai: ne viename muziejuje yra užsilikusių sovietmečio propagandinių plokštelių, be kurių įrašų neapsieidavo nė vienas ano meto oficialus renginys. Ryčio Laurinavičiaus nuotr.

Išbandymas šaltu vandeniu

Šiandien sunkiai suvokiamas dalykas – gyvenimas be šilto vandens. Ir taip ketvirtį amžiaus pačioje „laimingiausioje“ valstybėje visame pasaulyje.

Jūs neįsivaizduojate, koks džiaugsmas žmogui tas šiltas vanduo, kurio jis tris dešimtmečius neturėjo.

„Šiandien tai atrodo katastrofa. O tada mūsų namuose buvo krosnis. Tai kartais pašildydavo to vandens, bet dažniausiai tekdavo praustis šaltu. Didelis įvykis būdavo skalbimas, kai būdavo skalbiami rūbai ir patalynė, kuri būdavo tik balta. Tekdavo ją ilgai virinti. Tądien visi darbai sukdavosi tik apie skalbimą, ir visi šeimos nariai, kiek galėdavo, tiek padėdavo. Jei šiandien reikėtų taip gyventi, kažin, ar bemokėtume“, – svarstė moteris.

Anot Aurelijos, šiandien žmonės neįvertina paprastų smulkmenų, kuriomis turėtume džiaugtis, kad ir šiltu vandeniu, tekančiu iš čiaupo, kuris Lietuvos miestuose atsirado tik po kokių 25 metų po karo.

„Jūs neįsivaizduojate, koks džiaugsmas žmogui tas šiltas vanduo, kurio jis tris dešimtmečius neturėjo“, – kalbėjo moteris.

Indai: tokių masinės gamybos sovietmečio gamyklų servizų, silkinių ar vazų vaisiams būdavo kone kiekviename sovietinio žmogaus bute. Ryčio Laurinavičiaus nuotr.

Visos – auksarankės

Moterys tuomet kelnių nedėvėjo, tik – sijonus, sukneles, palaidines. Viską siūdinosi pačios arba pas siuvėją.

Vasarą moterys dažniausiai dėvėjo pačių siūtas kartūno ar medvilnės sukneles arba chalatus.

Panašiu modeliu buvo „pasipuošusi“ ir Sovietų Sąjungos pirmoji ponia Nina Chruščiova per susitikimą su JAV prezidentu J. F. Kennedy ir jo žmona, elegantiškąja to meto stiliaus ikona Jacqueline.

Žvelgiant į ano meto nuotraukas, kontrastas tarp šių dviejų moterų – stulbinantis.

Sovietų lyderio žmona tarsi atspindėjo visų šalies moterų apgailėtiną dalią.

Vienas „egzotiškiausių“ sovietmečio moterų aprangos eksponatų Mažosios Lietuvos istorijos muziejuje – storos moteriškos, prie korseto prisegamos pilkos spalvos medvilninės kojinės – sunkiai suvokiama aprangos detalė šiuolaikinėms damoms.

Vis dėlto N. Chruščiovos rengimosi stilius nebuvo lietuvaičių mados etalonas.

Moterys ieškojo, kaip pasipuošti, ir pačios ne tik siuvo, bet ir mezgė, nes parduotuvėse nebūdavo padoresnių drabužių.

Mažosios Lietuvos istorijos muziejaus istorikė Zita Genienė parodė kolekciją sovietmečio fotografijų, kuriose užfiksuotas fabriko darbininkių laisvalaikis bendrabutyje.

Tik viena jų varto literatūrinį žurnalą „Pergalė“, visų kitų merginų rankose – mezginiai ar siuviniai.

„Tai buvo toks laikmetis, kai, norėdamos pasipuošti, moterys ir merginos turėdavo viską pasidaryti pačios. Lietuvės labai darbščios ir išradingos. Štai šioje nuotraukoje – buvusios „Baltijos“ laivų statyklos darbuotojos butas. Ji irgi mezga. Kambaryje matyti įprasta tam laikui sofa, išlankstomas stalas, kurį vadindavo stalu-knyga, yra televizorius, kilimas ant grindų“, – vardijo Z. Genienė.

Zita Genienė. Ryčio Laurinavičiaus nuotr.

Geresni daiktai – deficitas

Norint įsigyti geresnius baldus XX a. 8–9 dešimtmetyje, sovietų Lietuvoje reikėdavo gauti vadinamąsias paskyras arba talonus.

Juos būdavo galima gauti arba stachanovietiškai dirbant, arba turint pažinčių, vadinamąjį blatą.

Talonų reikėjo, kad įsigytum ir kitus buities reikmenis, iš šios patirties netrukus radosi šmaikštus dvieilis: „Ačiū partijai, tėvynei už taloną patalynei.“

Deficitas buvo viskas, pradedant tualetiniu popieriumi ir baigiant majonezu ar importiniais batais.

„Apmaudu, kai žinojome, kad yra tokių dalykų ir pas mus, bet mes negalėjome jų gauti. Buvo toks posakis „tovar išči“ (ieškok prekių – liet.), kaip ir „tovarišči“ (draugai – liet.), kitaip tariant, turėk draugų ir visko gausi. Be to, reikėjo turėti ir finansinių galimybių tas prekes įsigyti, nes atlyginimai buvo labai menki. Tad tekdavo daug ko atsisakyti. Nors negaliu teigti, kad sovietinis laikotarpis buvo tik juodas, būdavo ir šviesesnių momentų – knygos, bendravimas“, – neslėpė Aurelija.

Deficitas: o štai išskirtinės kokybės Kauno gamyklos „Jiesia“ porceliano įsigyti sovietmečiu pavykdavo tikrai ne kiekvienai šeimininkei. Ryčio Laurinavičiaus nuotr.

Alkoholis – sistemos esmė

Dalis visuomenės sovietmečiu bendravimo neįsivaizdavo be degtinės butelio, kuris buvo vienas sovietinės sistemos simbolių ir jos esmė.

Tiesa, viešai nedeklaruojamas. Prie šio „gero“ netruko įprasti ir naujų „broliškų respublikų“ piliečiai.

Sovietmečiu buvo geriama visur, įvairiomis progomis.

Alkoholis tapo savotišku socializacijos testu, kuris leisdavo lengviau įsilieti į bet kurį kolektyvą, o blaivininkai to meto visuomenei kėlė įtarimą.

Tuo metu SSRS gyveno daugiau nei 290 mln. gyventojų.

Milžinišką šalį reikėjo kažkaip suvaldyti, tad alkoholis tapo priemone, vienijančia tautas ir žmones.

Be to, valstybė iš alkoholio vartojimo gaudavo milžiniškų pajamų į biudžetą, todėl šita yda ir buvo toleruojama – gerta net darbo vietose darbo metu.

Vis dėlto proga gėrimui būtinai buvo reikalinga.

Tad kiekviename darbo kolektyve buvo „aplaistomas“ pirmasis atlyginimas, išėjimas į atostogas, sugrįžimas iš atostogų, gimtadieniai, vardadieniai, premijos, jau nekalbant apie sovietines šventes.

Sovietmečiu buvo geriama švietimo ir gydymo įstaigose, fabrikuose ir gamyklose, jau nekalbant apie kolūkius ir tarybinius ūkius, taip pat teatruose ir partijos komitetuose, neišskiriant ir tarybinės milicijos bei šlovingosios sovietinės armijos.

Besaikį gėrimą šalyje tramdyti ėmė Sovietų Sąjungos Komunistų partijos Centro komiteto generalinis sekretorius Michailas Gorbačiovas.

Kovos su girtavimu ir alkoholizmu kampanija organizuota visos valstybės mastu 1985–1987 m. persitvarkymo pradžioje.

Dėl visuomenėje nusistovėjusios alkoholio kultūros griovimo M. Gorbačiovas pramintas „Mineraliniu sekretoriumi“, tačiau net ir tuo metu nesibaigiantis šventimas darbovietėse nenutrūko.

Sudėtingas metas buvo.

Vienišas senjoras neišgyventų?

Nepaisant skurdžios buities ir nepriteklių, taip pat aplink klestinčio alkoholizmo, sovietinis laikotarpis, anot Aurelijos, nebuvo tik juodas ar baltas.

Vis dėlto vyresnio amžiaus žmogui tai buvo kur kas mažiau palankus metas nei dabar.

„Tarkime, senyvas žmogus, kaip aš, 75 metų amžiaus, sovietmečiu jau buvo labai senas. Klausimas, ar galėjo išgyventi senas žmogus anais laikais vienas? Ne. Toks žmogus galėjo gyventi tik šeimoje arba jį turėjo kažkas prižiūrėti. Ar tokio amžiaus žmogus gali išgyventi vienas dabar? Žinoma. Šiais laikais garbaus amžiaus žmogus gali gyventi visiškai nepriklausomas nuo kitų, jei, žinoma, nėra labai sunkus ligonis“, – kalbėjo Aurelija.

Moteris vardijo šių dienų privalumus ir galimybes senyviems žmonėms, tereikia turėti noro.

„Neišeidamas iš namų gali susiorganizuoti sau kelionę, gali pabėgti nuo minios šurmulio, gali lankyti renginius, muziejus, gali mokytis, argi tai ne gyvenimas? Dabar mes turime kitas galimybes nei sovietmečiu. Pradedant šiltu vandeniu namuose ir baigiant kelionėmis į užsienį“, – šių laikų galimybes senjorams vardijo senjorė.

Anot Aurelijos, šių dienų privalumas tas, kad žmogus gali pasirinkti, ką veikti, ką skaityti, ką klausyti, kur eiti, su kuo bendrauti, o sovietmečiu pasirinkimo nebuvo, į kurią vagą įstatė, ją ir turėjai „arti“, patinka ar nepatinka.

„Žinoma, dalis žmonių taip negalvoja. Ir tik todėl, kad pavydi kitiems, daugiau pasiekusiesiems. Ne paslaptis, yra tokių, kuriems norėtųsi, kad vėl visi skęstų skurde ir tamsoje. Bet kai sudėlioji faktus, kas buvo tada ir kaip žmonių buitis pagerėjo dabar, viskas kaip ant delno. Skirtumai akivaizdūs ir tai neigti yra tiesiog kvaila“, – kalbėjo Aurelija.

Pavyzdžiai: muziejuje yra sovietmečio žuvų konservų gamyklos gaminių reklaminių nuotraukų, kurios šiandien vieniems kelia šypseną, kitiems – graudulį. Ryčio Laurinavičiaus nuotr.

Propagandos elementai

Anot Mažosios Lietuvos istorijos muziejaus istorikės Z. Genienės, sovietinis baisumas yra net ne to meto daiktai ar buitis, bet ta įtempta atmosfera, nelaisva visuomenė.

„Nors tuomet jaunimas čia, anapus geležinės uždangos, mažai paisė sovietinės propagandos, jie svajojo apie džinsus, užsienio atlikėjų plokšteles, patefonus. Beje, kalbant apie plokšteles, turime didelę kolekciją propagandinių plokštelių, kurias būdavo privaloma klausytis sovietinių renginių metu, jų tiražai buvo milžiniški. Dabar jas muziejuje naudosime edukacijose“, – pasakojo muziejaus istorikė.

Ant vienos 1978 m. rusiškos plokštelės, kurioje įrašytas pasakojimas apie V. Lenino gyvenimą, voko mažomis raidėmis atspausdintas angliškas užrašas „Made in USSR“.

Sunku suvokti, kokiai rinkai Vakaruose galėjo būti skirti šie propagandiniai įrašai.

Muziejuje yra išsaugotos ir XX a. 7–8 dešimtmečio instrukcijos to meto muziejininkams, kaip rinkti istorinę medžiagą.

Nurodyta, kad akcentai turi būti socialistinis lenktyniavimas, pasakyta, kokia nuotrauka tą informaciją reikia iliustruoti, kokie rodikliai turi atsispindėti.

„Manau, kad tuomet prie staklių ar kitur pramonės įmonėse dirbančiam žmogui buvo lengviau gyventi nei inteligentui ar kūrybiniam žmogui, kuriems būdavo konkrečiai nurodyta, ką kalbėti, ką skaityti, kaip parodas rengti. Sudėtingas metas buvo“, – prisiminė Z. Genienė.

Plačiau apie tai papasakojo klinikinės toksikologijos gydytoja Gabija Laubner-Sakalauskienė.

– Pas jus atvažiuoja jau taip išsiblaivinę pacientai, kad papuola net ir į reanimaciją?

– Pas mus atvažiuoja įvairių pacientų. Atvažiuoja pacientai, kuriems labai sunkūs abstinencijos požymiai dėl alkoholio ar kitų medžiagų vartojimo. Tačiau yra ir dalis pacientų, kurie pradeda gydymą namuose labai rizikingomis sąlygomis. Jie pasikviečia žmones, kurie nebūtinai turi išsilavinimą ar kompetenciją gydyti namuose. Būna tokios pasekmės, nuo kurių tikrai reikia gelbėti pacientą, kartais net guldyti į reanimaciją su gyvybinių funkcijų palaikymu.

Visas LNK reportažas – vaizdo įraše:

– Kaip vyksta visas tas išblaivinimas? Ką tie specialistai daro?

– Aš asmeniškai negaliu atsakyti, nes nežinau. Nesu susidūrusi su tokia procedūra. Žinau tik tai, ką pasakoja žmonės, kurie atsiduria pas mus. Jie pasakoja, kad po ilgo alkoholio vartojimo pradeda jausti įvairius simptomus: nemigą, drebulį, galvos skausmą, pykinimą. Jie atsiduria tokioje situacijoje, kai nebegali nei nutraukti vartojimo, nei vartoti toliau, nes tie simptomai stipriai gadina sveikatą. Tada jie patys ar giminaičiai pradeda ieškoti žmonių, kurie gali padėti. Nežinau, ką daro žmonės, kurie atvažiuoja. Greičiausiai kažkokiu būdu lengvina mano minėtus simptomus. Noriu atkreipti dėmesį, kad tie žmonės, kurie kviečiasi, visada rizikuoja. Jei jau prasideda tokie simptomai, reikėtų saugoti save nuo alkoholio vartojimo ir nebijoti kreiptis į gydytojus. Specialistai moka užtikrinti, kad žmogus nenumirtų. Pati abstinencija yra labai sunki būklė. Tai nėra pagirios. Mes turėtume atskirti, kad abstinencija turi tam tikrą mirtingumo procentą. Kai žmonės kviečiasi kitus statyti lašinę, leisti vaistus, jie atsiduria širdies sustojimo rizikoje. Jie gali netekti sąmonės. Gali būti, kad žmogus tiesiog užmigs ir pradės vemti. Turinys, kuris yra skrandyje, pateks į plaučius.

Pati abstinencija yra labai sunki būklė. Tai nėra pagirios.

– Kiek per metus pas jus atvažiuoja tokių pacientų po nesėkmingų išblaivinimo procedūrų? Kiek iš jų miršta?

– Pakankamai dažnai. Pora pacientų per mėnesį tikrai atvažiuoja, nes buvo nesėkmingai blaivinti namuose. Kiti atvažiuoja ne dėl paties blaivinimo, bet dėl užsitęsusių abstinencijos simptomų. Kai mato, kad atvažiavęs žmogus nepadėjo.

– Ar apskritai tokia išblaivinimo procedūra yra legali? Ar ją teikia tik šarlatanai internete, o gal galima nuvažiuoti į kliniką kokybiškai gauti tą paslaugą?

– Atsakyčiau tokiu klausimu, ar galima dantis taisyti namuose? Žmogus, atlikdamas blaivinimą namuose, visada yra rizikoje. Kartais net ne pats žmogus nori tos paslaugos, o nori jo artimieji. Pati priklausomybė yra neigimo liga. Žmonės linkę sakyti, kad gali susitvarkyti patys. Jie tik dar labiau pablogina situaciją. Yra pakankamai įstaigų, kurios legaliai daro alkoholio vartojimo nutraukimą. Tą daro ir priklausomybės ligų centrai. Žmogus gali atvažiuoti ir legaliai gauti kokybišką, saugią procedūrą iš specialisto. Jei žmogus nori konfidencialumo, yra privačios įstaigos.

„Labai džiaugiuosi, kad Marius įvertino savo kaip žmogaus tą ėjimą žemyn ir praradimus. Dabar pažiūrėjusi į tai, ką praėjome kartu, aš nežinau, ar antrą kartą tai praeičiau...“ – sakė M. Jampolskio žmona Renata Jampolskė.

Pasak Mariaus, alkoholizmas yra smegenų liga, o kovoti su savo smegenimis, kai jos tave apgaudinėja, labai sunku. „Tau vienam atrodo, kad tu čia protingiausias, viską gerai žinai, kiti nieko nesupranta, labai sunku tai pereiti, reikia sukrėtimo, ir aš tą sukrėtimą pajutau...“ – išgyvenimais dalinosi aktorius.

LNK nuotr. 

Šio M. Jampolskio ir jo žmonos, filmavimo aikštelės dailininkės Renatos, pasakojimo verta pasiklausyti tiems, kurie santykiuose ieško tik džiaugsmo ir malonumų. Pora jau trylika metų kartu, dešimt metų santuokoje ir šįkart jie labai atvirai prabilo apie tai, kaip ne kartą buvo atsidūrę ant skyrybų slenksčio. Ką išgyventi teko abiem, kai vienas iš sutuoktinių priklausomas nuo alkoholio, arba ką reiškė tuoktis tuomet, kai aplinkiniai spėliojo, kiek jie temps kartu? Ir kokie Renatos pasakyti žodžiai Marių išgelbėjo nuo pražūties?

Gyvenimo būdo laida „Nuo... Iki...“šiandien, 20.00 val., per LNK.

„Aš jau čia gyvenu septinti metai, tai situacija ne tik kad tęsiasi, su kiekviena vasara ji tik blogėja. Man atrodo, kad benamystė yra opi problema. Ne apie benamystę šnekame – ši problema man yra labai liūdna ir aš suprantu, kad ją reikia tvarkyti ir benamiams reikia padėti, – tačiau apie recidyvistus, kurie nusižengia įstatymas, kurie vartoja alkoholį prie mažų vaikų, prie motinų su vežimėliais, kurios jau aplenkia šitą skverą ir nebenori čia vaikščioti, kurie tuštinasi ten pat, kur miega – ant suoliukų, kurių yra gerokai per daug šitame skvere, kuris net nesivadina parku“, – pasakojo V. Baumila.

Visas LNK reportažas – vaizdo įraše:

„Ten jų dešimtys, ne vienas, taip?“ – pasitikslino žurnalistė.

„Jų ten kompanija. Taip yra dėl to, kad visai netoli ten yra socialiniai būstai, namai, kuriuose kai kurie iš jų yra apsistoję. Jie čia ateina, tiesiog pageria pageria ir eina atgal namo, o tie, kurie neturi būsto, kurie negyvena socialiniuose būstuose, jie čia ir gyvena, jie čia miega. Aš kalbuosi su jais, aš prieinu, klausiu „kodėl jūs čia miegat? Juk čia ne nakvynės namai“, „į nakvynės namus mūsų nepriima“, „kodėl nepriima?“, „mes išgėrę“, sakau, „tai kodėl jūs geriat?“, sako „taigi n*“. Ir viskas“, – sunerimęs kalbėjo atlikėjas.

„Ne kartą viešinote šitą istoriją ir kreipėtės į Vilniaus miesto savivaldybę. Kokia buvo reakcija?“ – klausė žurnalistė.

„Labai keisti žmonės atsakinėja Vilniaus savivaldybės puslapyje. Kiek mes kalbame su pačia vicemere, ar netgi ir su pačiu meru ir su kitais savivaldybės atstovais akis į akį, tai istorija yra šiek tiek kitokia nei tai, ką atrašinėja savivaldybės puslapyje prie jo sėdintys, aš nežinau, kas – jaunimas ar nepatyrę, galbūt tie, kurie nežino visų reglamentų, visų įstatymų ir visų teisės aktų ir jie atsako: mes negalime nieko padaryti, mes negalime pažadinti tų žmonių, niekas mūsų rankose negalioja, jeigu pamatysime, kad geria alkoholį, tik tada mes galėsime juos nubausti. Aišku, aš hiperbolizuoju, bet kažkas panašiai tokio buvo atrašyta. Tai mes su kolega aktoriumi Arnoldu Eisimantu tuoj darysime akciją, kur mes eisime į S. Daukanto aikštę, prie pat prezidentūros ar prie Seimo, ir pasakysime, kad mums savivaldybės atstovai pasakė, kad miegoti viešoje vietoje nėra uždrausta, eisime ten ir miegosime, pažiūrėsime, kas tada bus“, – jau apie drastiškas priemones svarstė V. Baumila.

Žurnalistė pakalbino ir skvere besilankantį benamį Andžėjų.

– Vasaros dienomis dažniausiai būnate skveruose, parkuose, čia dienas leidžiate?

– Nu, ne. Čia – kai nori išgert. Atsiprašau, sakau tiesą.

– Ar tenka pabendrauti ir su policija dėl to? Ar atkreipia dėmesį žmonės?

– Taip, taip, taip.

– Ir ką policija sako? Išvaro jus?

– Taip, išvaro.

Ai, niekaip... Man pačiam reikia suvokti šitą... ką aš noriu...

– Kodėl ne namie? Kodėl ne nakvynės namuose?

– O... Nežinau, čia pas mane daugiau draugų yra, b***. Aš tik valgykoj.

– O kodėl tada ten neleidžiate laiko?

– Nežinau, reikia bambalių surinkt.

– Kaip jums galima būtų padėti?

– Man? Ai, niekaip... Man pačiam reikia suvokti šitą... ką aš noriu...

– Kad reikia keistis, taip?

– Taip.

Interviu su Andžėjumi metu, šalia Ukrainos skvero, žurnalistė sutiko ir socialines darbuotojas, kurios tuo metu kaip tik žadino ant suoliukų miegančius žmones. Jos pripažino, kad Vilniuje paketas paslaugų yra tikrai didelis, tačiau žmonės, pasirinkę gyventi gatvėse, neretai nekeičia savo gyvenimo būdo ir pagalbos, kuri jiems yra suteikiama, – nesirenka.

Šią situaciją sutiko pakomentuoti ir Vilniaus miesto vicemerė Simona Bieliūnė.

„Pirmiausia, tai problema tikrai yra žinoma ir savivaldybė puikiai supranta savo atsakomybę, jos tikrai nėra vengiama. Antra, turbūt, ką reikėtų paminėti, tai ne samitas ar koks kitas renginys yra priežastis ją spręsti. Negaliu pasakyti, kad iki kol atėjau vadovauti, nieko nebuvo daroma, veiksmų tikrai yra. Pradėjusi darbą, su partneriais, su policijos pareigūnais jau sėdėjome prie stalo jau prieš keletą savaičių, analizavome, ką darome ir ar iš tikrųjų sukuriame pokyti, tačiau to pokyčio nematome jokio. Momentiniai veiksmai, tokie, kaip išbudinimas, pakėlimas, išprašymas žmonių, nieko nesukuria ir žmonės sugrįžta atgal. Be abejo, dabar dirbame ties ilgalaikiais sprendimais, nes suprantame, kad iš vieno skvero, parko ar bet kokios kitos vietos iškrausčius žmones, kurie neturi namų, akivaizdu, kad jie atsiras kitoje vietoje ir kiti gyventojai turės tą patį iššūkį. Noriu pasakyti, kad mūsų nusiteikimas yra sistemiškai, nuosekliai galvoti ir apie tokius sisteminius, didesnius, ilgalaikiškesnius sprendimus.“

– Kaip turėta priklausomybė ir sveikimas nuo jos atvedė Jus dirbti į pataisos įstaigą?

– Aš esu sveikstantis alkoholikas. Nustojau vartoti 1988 m., kai pradėjau naudotis Minesotos programa. Tuo metu mane pasikvietė priklausomybių ligų centro terapeutė ir sako: „Česlovai, pas mus atvažiavo anoniminiai alkoholikai iš Amerikos ir nori pasidalyti patirtimi su mūsų alkoholikais.“ Nors tikrai labai nenorėjau, bet nuėjau pažiūrėti. Terapeutė man pasakė, kad turėsiu papasakoti, kas vyko tame susirinkime. Todėl stengiausi įsiminti viską, apie ką kalbėjo.

Beklausydamas vieno, antro, trečio pradėjau galvoti, kad visa tai apie mane, tada pasakiau sau: „Viskas, protas nuvažiavo“. Bandau klausyti kito žmogaus ir vėl tas pats, vėl galvoju apie save. Galų gale buvo tame susirinkime tokia moteris, raudono veido, pagalvojau, kad ji tikrai alkoholikė. Ji pradėjo pasakoti, ir aš supratau, kad ir ji pasakoja mano istoriją, tik viskas įvyko Amerikoje. Tada supratau, kodėl aš negalėjau kitų išgirsti, nes tiesiog prisiminiau savo istorijas. Kai viską supratau – man pradėjo patikti.

Man vienas profesorius yra pasakęs, kad galima pasveikti nuo šios ligos, bet turi stengtis. Tai aš ir stengiuosi jau 34 metus.

Tuomet anoniminių alkoholikų organizacijos pradininkas man pasakė, kad galime tokius susirinkimus pradėti organizuoti ir Lietuvoje. Pradėjome rinktis vienos moters bute. Nuo to momento viskas pradėjo keistis. Susipažinau su anoniminiu alkoholiku iš Poznanės, paskui – iš Varšuvos. Jie pasakė, kad vyks anoniminių alkoholikų suvažiavimas Sopote, ir pasiūlė man prisijungti. Tame susitikime susipažinau su gydytoju, jis man pasiūlė gerą reabilitaciją, dviejų savaičių gydymą. Nuo tų dviejų savaičių pas jį viskas ir prasidėjo. Tada sukūrėme AA (anoniminių alkoholikų) grupę, mums davė patalpas. Mane pakvietė dirbti su kitais asmenimis kaip socialinį darbuotoją.

Prieš įsidarbindamas pataisos namuose, turėjau surašyti savo charakteristiką ir pirmą kartą parašiau apie save viską sąžiningai: kad buvau išmestas iš darbo dėl alkoholio, netgi kad buvau įkliuvęs už cukraus vagystę, tačiau tikriausiai atsižvelgė į mano sąžiningumą ir mane priėmė dirbti.

– Galite pasakyti, remdamasis savo patirtimi, ar galima pasveikti nuo priklausomybės?

– Man vienas profesorius yra pasakęs, kad galima pasveikti nuo šios ligos, bet turi stengtis. Tai aš ir stengiuosi jau 34 metus. Žinote – koks buvau, toks ir likau. Tik dvylikos žingsnių programa duoda galimybę tobulėti žmogui dvasiškai. Be abejo, turiu pripažinti, kad esu bejėgis prieš alkoholį, kiek bandžiau kovoti, nieko neišeina. Sužinojau, kad reikia padaryti tvarką savo smegenyse, kokias klaidas dariau, iš kur mano bėdos atsiranda. Be to, po visko reikia grįžti į visuomenę. Tam reikalingi aštuntas ir devintas žingsniai. Dešimtas žingsnis – atlyginti žalas. Dėl to aš padariau sąrašą žmonių, kuriems esu kažką blogo padaręs. Šitas žingsnis yra sunkiausias. Neatsimenu, kodėl, bet buvau pavogęs iš močiutės tris rublius. Na ir AA susirinkime iškėliau šitą klausimą – kaip man atlyginti žalą, nes močiutė yra mirusi. Vienas iš dalyvių man pasiūlė nueiti prie bažnyčios ir duoti pinigų ten prašantiems. Aš nuėjau, bet ten sutikau žmogų, kuris man kažkada buvo autoritetas. Tuomet neišlaikiau ir pabėgau. Paskui jo ieškojau ir niekaip negalėjau rasti. Tai sudėtingi žingsniai. Prašančius išmaldos šelpiau beveik metus, kol supratau, kad atlyginau žalą.

–  Kaip manote, ar įmanoma žmogui atsikratyti priklausomybės kalėjime, kur jis veikiamas kitų nuteistųjų ir aplinkos?

– Taip. Tikrai yra tokių žmonių. Vienas iš pirmųjų mano išleistų buvo 2004 metais. Jis išvažiavo į Airiją ir ten įkūrė grupę asmenims, turintiems priklausomybę. Iki šiol nevartoja, labai tikiuosi, kad sutiksiu jį, pasikalbėsime. Kitas, žinau, gyvena Vokietijoje. Dar vienas gyvena Anglijoje, lanko anoniminių narkomanų grupę ir surado sau globėją.

– Tačiau šiandien kuriasi reabilitacijos centrai, taikomos įvairios programos priklausomybę turintiems asmenims, juk atsižvelgiama į priklausantį asmenį labiau...

– Pati priklausomybė yra liga ir nepriklauso nuo žmogaus, jo amžiaus ar gyvenimo sąlygų. Jeigu žmogus yra priklausomas ir jeigu jis nors kiek pavartos, vis tiek taps priklausomas.

Sudėtinga dėl to, kad šiuo metu yra labai daug žmonių, kurie bando tuos priklausomus žmones gydyti. Įvairiausiais būdais. Klausimas, ar tos kelios paskaitų valandos duoda didelę naudą, ar tai duoda galimybę sveikti. Kartais net viršininkai bando priklausomus nuteistuosius gydyti. Yra paskirti atsakingi konsultantai ir tegul jie daro savo darbą. Dabar yra komisijų, kurios sprendžia, ar eiti nuteistajam į reabilitaciją, ar ne. Kam to reikia?

Motyvacija yra toks dalykas, kai žmogus kreipiasi pagalbos, jis turi būti kuo greičiau priimtas, nes reikia su juo kažką daryti, kol jis turi motyvacijos. Laikui bėgant ta motyvacija gali ir dingti.

– Ką Jūs manote apie priverstinį gydymą nuo priklausomybių? Ar tai įmanoma?

– Taip, yra įvairių pavyzdžių. Amerikoje pusė ligonių gydomi priverstinai. Jeigu priklausomas žmogus neturi motyvacijos, dažnai būdamas reabilitacijoje tą motyvaciją įgyja. Pavyzdžiui, Lenkijoje priverstinai gydomi asmenys, turintys priklausomybę. Ten suprantama, kad valstybės pareiga – nepalikti žmogaus blogoje situacijoje.

– Tikriausiai įkalinimo įstaigoje su priklausomybę turinčiais asmenimis sudėtinga dirbti?

– Žinoma. Mano žmona taip pat dirbo su priklausomybę turinčiais asmenimis ir man pasakojo, kad asmenys, išėję į laisvę, tęsia gydymą, tačiau, jeigu įkalinimo įstaigoje šie žmonės elgėsi agresyviai, priklausomybių ligų centre jie kaip šilkiniai.

Daugybę metų dirbanti su priklausomais žmonėmis, žurnalistė ir priklausomybių konsultantė išeičių iš gyvenimo tamsybių ieško pasakodama asmeninę istoriją. Būdama priklausoma nuo alkoholio mirė jos mama.

„Širdies tatuiruotėse“ G.Vitkevičiūtė pasakoja savo konkrečias istorijas, perlieja jas apibendrinančiomis ekspertų įžvalgomis ir kviečia kartu dėlioti „Tai ką̨ daryti?“ pasjansą̨. Regis, paprasta, bet, kad galėtų ir išdrįstų, prireikė kokių... 40 metų.

„Gabijai pavyko subręsti ir patikėti savimi, kad tikrai įgali būti subtilioje kelionėje su priklausomybės ligos padarinių turinčiais asmenimis. Tai taikliai atsispindi ir knygoje. Drąsu, tikra, jautru“, – sako Respublikinio priklausomybės ligų centro gydytoja psichiatrė Vilma Andrejauskienė.

Knyga grožinė, tačiau perskaitę ją palaimino ir profesionalai – terapeutai ir psichologai, psichoterapeutai, ugdantieji vadovai, psichiatrai, toksikologai, anesteziologai.

„Knygoje Gabija dalijasi savo patirtimi, kai gyvenimas su priklausomu žmogumi yra tarsi kelias su bedugnėmis ir viršukalnėmis. Tačiau ši kelionė yra vienintelė kryptis. Žinau tai ir kaip gydytoja, kasdien dirbanti dėl sveikstančiųjų“, – apie „Širdies tatuiruotes“ kalba anesteziologė-reanimatologė ir klinikinės toksikologijos gydytoja Gabija Laubner.

Aš ne gydytoja, bet rąstą per upelį permesti galiu. Taip sutrumpinsi savo kelionę ir tikslą pasieksi greičiau, tiksliau, saugiau.

Savo knygoje G.Vitkevičiūtė atvirai pasakoja apie tai, kas jos laukė tada, kai būdama priklausoma nuo alkoholio mirė jos mama. Ano gyvenimo pasekmes ji iki šiol jaučia, gal todėl tokia tvirta savo ieškojimuose. Knygoje ji pateikia mokslu grįstą ligos dekonstravimą. Tai žinios, jausmai, patarimai ir sprendimai apie priklausomybę (vartojantiesiems) ir apie kopriklausomybę (artimiesiems). Fokusas į artimuosius – itin ryškus, nes, pasak autorės, „priklausomas atiduoda save už butelį, o artimasis – už dyką“.

Gabija tikra: knyga bus naudinga ne tik paliestiems ligos, bet ir tiems, kurie nori žinoti, kaip teisingai ir sąmoningai elgtis, kai netikėtai susidurs su priklausomybe.

„Tai gidas tau, jei vis dar gyveni su priklausomu žmogumi, dangstai girtą mamą, dukrą, sesę, tėtį, vyrą ar senelį. Tai nuoroda bendradarbiui, jei tu vis dažniau pavaduoji sloga apsirgusią kolegę ar jau dešimtą močiutę laidojantį kolegą. Tai rąstas per griovį ir tau, jei jau šiandien pavartojai – metas sužinoti, kaip šią beprotystę nutraukti, juk jei ėmeisi ieškoti pagalbos, tai nebegali gerti, bet nebegali ir negerti – gyveni siaubingame konflikte ir nekenti jau ne tik tokių rytų, bet ir savęs. Gal perskaitęs pamatysi, kaip jaučiasi tie, kurie lyg ir niekuo dėti, bet metų metus su tavo liga gyvena“, – sako knygos autorė.

Medžiagą knygai ji rinko 10 metų, patirties kalnus įgijo sukūrusi pagalbos namus moterims „Ramunėlė Rehab“, o ir pastaruosius trejus metus dirbdama priklausomybių konsultante. „Nutarusi viską sudėti į beveik 500 puslapių, rašiau miške, kavinėse, laiškuose, kabinetuose, viešbučiuose, lovose, automobiliuose, bet labiausiai – jūsų širdyse, – ji sako. – Juk ši liga – vienatvės karalienė: žmogus mano, kad čia tik jam taip nutiko, tik jis taip jaučiasi, todėl, jausdamas gėdą, kaltę ir baimę, užsisklendžia ir užšąla. Savo slapčiausius išgyvenimus atveriu turėdama tikslą. Tikiu, kad čia rasite ir save, dėl to pajusite bendrystę ir todėl greičiau rasite sprendimus, kaip pajudėti. Širdies tatuiruotės neišnaikinamos, bet jei žinai būdų, kaip gyventi su randais, gali.“

Knyga suskirstyta į tris skyrius – „Aš – tatuiruota širdis“, „Jis – mano mylimas geriantis žmogus“ ir „Mes – kaštonų vaikai“. Kiekvieną dalį knygos autorė baigia skyriumi „Tai ką daryti?“. Dokumentines istorijas knygoje liudija ir ilgus metus nevartojantys autorės draugai.

„Jau labai daug padarei, pajutai ir pagalvojai. Noriu paprašyti būti sau švelniai. Nepulk stačia galva, nekeisk pasaulio, vienu mostu nekeisk ir savęs. Jūs abu – ir vartojantis mylimas žmogus, ir tu – tyrinėjate, stebite, vertinate, matuojatės. Pabūkite abu su tuo, pakvėpuokite. O tada imkitės reikalų. Nevertinkite ir nesilyginkite – šios knygos užduotys ir siūlomi sprendimai neturi patikti, ne toks tikslas. Juk tada, kai gydytojas perriša žaizdą ir plėšia pleistrą nuo gyjančio nubrozdinimo, jo pacientas raukosi, inkščia, jam nepatinka. Bet gydytojas nekreipia dėmesio. Kodėl? Jis žino, kad daro teisingai, tai būtina. Jis mato naudą. Aš ne gydytoja, bet rąstą per upelį permesti galiu. Taip sutrumpinsi savo kelionę ir tikslą pasieksi greičiau, tiksliau, saugiau“, – savo knygoje rašo G.Vitkevičiūtė.

Atvirai: G.Vitkevičiūtė išeičių iš gyvenimo tamsybių padeda ieškoti pasakodama asmeninę istoriją. / O. Posaškovos nuotr.

Iš knygos. Isteriškas prieraišumas: varlė, varnalėša, bugenvilija ir rožė

Nėra didesnės vienatvės, nei būti ne su tuo žmogumi.

Ericas Klinenbergas, JAV sociologijos profesorius

„Pamenu, buvau gal pirmoje klasėje. Lankiau šokių būrelį, ruošėmės Naujųjų metų pasirodymui. Mokytoja sugalvojo, kad būsime varlės. Sustato mus į liniją ir stovėdama garsiai svarsto: „Kažin, kaip čia parodžius, kad jūs varliukai... Gal kaip aprengti ar sušukuoti... Gal padažyti žaliai...“ Staiga girdžiu, kaip iššaunu: „Mokytoja, aš namie turiu dvi dideles pliušines varles!“ Mokytoja nušvinta: „Oho! Netikėta, kaip nuostabu! Būtinai atsinešk, štai ir pasirodymo akcentas. Ačiū!“ – pasakoja dabar jau suaugusi, daug kurianti ir daug dirbanti Liucija.

„Kas atsitiko, supratau, vos nutilusi. Parsliūkinu po repeticijos namo. Čia pasipasakoti ir pasiguosti nėra kam. Tyliu, nes jau pradedu stingti. Susigūžiu. Įsisuka mechanizmas, jau kuriantis istorijas, kaip išsisukti. Darosi baisu, pradedu jaustis bejėgė – suprantu, kad ir kaip tikėsiuosi bet kokios, net mažiausios pagalbos, jos nebus. Pasirodymas man jau... įvyko. Kokią sumokėjau kainą? Į tą būrelį nebegrįžau – teko meluoti tėvams, kad nebepatinka šokti, draugams, kad nebeleidžia tėvai. Akimirkos pasirodymo, apžavėjimo, dėmesio ir į mane nukreiptų liaupsių kaina – kančia. Eilinį kartą taip prarandu draugus, mėgstamą veiklą, vėl lieku viena. Kodėl tų varlių nenunešiau? Aš jų neturėjau“, – Liucija giliai iškvepia. Verkia. Akys didelės, labai gražios, tuščios.

Knygos viršelis.

Kodėl mes dabar apie tai kalbamės priklausomybių kabinete? Nes varlės išnyko, bet noras įtikti ir patikti – liko.

Kopriklausomas žmogus taip ieško ryšio ir padaro viską, kad tik neliktų vienas. Ilgus metus skendęs vienumoje tėvų šeimoje, jis išmoksta susimažinti iki aguonos grūdo, prisitaikyti, išvengti bet kokio aštresnio akmens kelyje. Todėl niekada neinicijuoja konfliktų, jų visomis išgalėmis vengia, o kai kas nors drąsiai į dienos šviesą kelia tiesą, aiškinasi, tariasi, tyliai pasitraukia. Pakelti kito įniršį, pyktį, agresiją sunku ne todėl, kad tai skirta jam, – atbukusiais jausmais jis susitapatina su konfliktuojančiu. Sveikas žmogus stebėtų dramą kaip spektaklį atsitraukęs, o pažeistas – priima viską į save, jis ne stebi, o jaučia. Romėnų filosofas, vergu gimęs Epiktetas sakė: „Svarbu ne tai, kas nutinka, o kaip reaguoji.“ Šiuo atveju tai neskamba, negalioja. Čia susiliejama į vienį, nėra erdvės nei atsitraukti, nei pajusti, ką jaučiu ir ką iš to jaučia kitas, juk ne aš. Tai labai sunku.

Nepaisydamas šios nepakeliamos būties, kopriklausomas žmogus toksiškų santykių nenutrauks, neteisingų ir nesąžiningo elgesio draugysčių neįvardys, kolegai ar vadovui pasakyti apie peržengtas jo ribas neišdrįs. Tai kerpės, priaugusios prie medžio, simbolis – ryšys nuodingas ir kenksmingas, tačiau jie kartu. „Aš taip bijau likti vienas, kad geriau būsiu bet kuo, tegul ir ne savimi, bet tik ne atskirai, ne atskirtas, ne atskiras.“

Tokį artimojo norą būti šalia geriantis žmogus niekuo nerizikuodamas priima. Prarasti nėra ko, taigi jie abu sąmoningai ar ne pasirenka padėti vienas kitam – leidžia jaustis reikalingiems.

Nepaisant nieko, būtent kopriklausomas žmogus kels ranką, jei reikės padėti po pamokų mokykloje, po darbo organizacijoje, savaitgaliais – dar truputį pagelbėti. Jis namuose sutvarkys visų kambarius, paklos visų lovas ir visiems pagamins skirtingų patiekalų. Kodėl? Nes taip nusipirks pripažinimą „mes be Tavęs prapultume“. Vadinasi, jei jie be manęs negali, tai aš ne vienas? Kas, kad tuo metu jie žiūri serialus ar popsiškus pokštus. „Aš galiu, be manęs mirtumėte“, – ir atsakau „taip“ dar vienam naujam, tegul ir tarptautiniam bei profesionaliam, bet tikrai nereikalingam pasiūlymui.

Kodėl „dviejų varlių“ kaina – kančia? Nes toks spontaniškumas ir noras sugundyti kuria papildomų problemų. Pirma, pradeda suktis melo ratas, antra, reikia išlikti nuolat pasiruošusiam atsakyti tai, kas neegzistuoja, trečia, nuo šiol privalėsi stengtis nebesutikti tam tikrų žmonių, ketvirta, vėl pamažu liksi vienas. Paradoksas – norėjau, kad mylėtų visi, ir dėl tos pačios priežasties vėl liksiu viena. Žudanti spiralė.

Taip pradedame atpažinti priklausomybės ir kopriklausomybės apibūdinimą: dėl to, kaip elgiesi, labai kenti, bet to nepakanka, kad situacija pasikeistų. Kasdienis troškimas prižiūrėti, kontroliuoti ir gelbėti yra toks stiprus, lyg atrodytų, kad turi visus pasaulio resursus ir visos planetos sveikatą, tačiau pastebi, kad jau nebe. Lygiai taip pat elgiasi ir tas, kuris geria. Taigi jūs ir vėl tame pačiame laive: jis amžinai skandinasi, tu amžinai mėtai jam gelbėjimosi ratus. Gelbėjatės neišsigelbėdami.

Šis nuolatinis gelbėjimas nėra toks nekaltas, kaip atrodo iš pirmo žvilgsnio. Dažnai artima aplinka kraipo galvas: „Bet kaip Tu dėl jo stengiesi, viską aukoji, jis be Tavęs mirtų.“ Draugai lyg ir palaiko, bet pasitaiko koks kolega, kuris drįsta suabejoti, ar tai normalu? Tokiais atvejais kopriklausomas žmogus puola įtikinėti, kad be jo visi pražūtų. „Gelbėtojas“ jaučiasi paniekintas, neįvertintas – juk čia jis visus išlaiko ir gelbsti.

O dėl savęs? Moji ranka: „Niekas nepasirūpins, visiems nusispjauti, kas jau aš tokia, kad būčiau ko verta, toks likimas.“ Apsiverčia kita monetos pusė: gaila, bet perdėm didelis nuolankumas – kitas puikybės veidas.

Tačiau tiesa yra ne tokia užpainiota, ji paprasta.

Laidoje vyras prisipažins 20 metų vartojęs alkoholį ir su laiku klimpęs vis giliau. „Alkoholizmas yra įgyjamas, bet kad esu alkoholikas pripažinau paskutinis. Kadangi tai – smegenų liga, tai reiškia, kad smegenys tave apgaudinėja. Jos tau pasako milijoną priežasčių, kodėl tau reikia išgerti, kodėl tu neturi problemų dėl šito, kodėl tau reikia pasislėpti juodai minutei... Aš buvau priėjęs tokią ribą, kai aš gerti nenorėjau, bet negerti negalėjau“.

Aš buvau priėjęs tokią ribą, kai aš gerti nenorėjau, bet negerti negalėjau.

„Realiai viskas veikia taip, kad, kol tu nestukteli į dugną, tol tu nieko nekeiti. Bėda ta, kad kiekvieno žmogaus  dugnas yra skirtingoj vietoj“, – pasakos Marius ir neslėps, jog per tuos 20 vartojimo metų daug kartų bandė atsikratyti žalingo įpročio. Deja, nesėkmingai. Galiausiai lemtingais tapo žmonos žodžiai ir jos nusistatymas: niekada nebedangstyti alkoholio problemų turinčio vyro.

Taip M. Jampolskis atsidūrė anoniminių alkoholikų susirinkime ir ištarė: „Sveiki, aš  – Marius  ir aš esu alkoholikas“. Taip prieš 2 metus ir 2 mėnesius prasidėjo Mariaus kelias į blaivybę.

M. Jampolskis/LNK arch. nuotr.

Sudėtingą periodą prisimins ir Mariaus kolegė Irūna Puzaraitė, kuri metų metus vien iš pokalbio telefonu suprasdavo: šiandien Marius jau gėrė.

„Aš pažinojau du Marius. Ir šis, kuris jau dvejus metus nebegeria, yra mano draugas. Mes pagaliau pradėjome kalbėtis“, – džiaugsis Irūna.

I. Puzaraitė ir M. Jampolskis/LNK arch. nuotr.

Itin sudėtingus išgyvenimus „KK2 Penktadienyje“ prisimins ir renginių vedėja Laima Tamulytė, kuri lygiai prieš metus susilaukė dukters. Įdomiausia tai, kad apie vaikus jiedu su vyru svajojo net 20 metų ir jau buvo susitaikę: jų šeima bus iš dviejų. Taigi, buvo tikras šokas, kai nuėjo pas gydytojus ieškodama onkologinės ligos, o jai pasakė: tuoj gims dukra!

Tuo metu dainininkė Božena Krasilova į „KK2 penktadienį“ atvyks po... mėnesio komoje. Koronavirusas jaunos moters nepražudė tik per plauką. „Dėkoju gydytojams. Sakiau, kad noriu tik vienintelio – gyventi, auginti vaikus“.

Skaudžios ir pamokančios istorijos – jau šį vakarą 19.30 val. „KK2 penktadienyje“ per LNK.

J. Šarpnickienė atvira: „Taip, aš priklausoma nuo alkoholio“. Tačiau pokalbis „Kauno dienos“ studijoje su Jolanta – tai ne dar viena atvira viešo žmogaus išpažintis. Tai bandymas suprasti, kas sąlygoja žmogaus priklausomybę nuo svaigalų ir kokie keliai veda į blaivų ir pilnavertį gyvenimą.

Pačios J. Šarpnickienės patirtis skaudi – pirmą kartą alkoholio atsisakiusi prieš 17 metų, nevartojo jo 7 metus. Tačiau atkrytis buvo baisus. Ir tik reabilitacijos centro darbuotojų pastangomis pavyko ištraukti moterį iš siaubingos dvasinės ir fizinės krizės. Bet šiandien Jolantos akys vėl švyti, ir tai puikiausias įrodymas, kad su šia liga galima gyventi.

„Reguliariai atlikdami šitas apklausas mes galime pastebėti, kad, pavyzdžiui, 2020 metais, karantino metais, didelių ribojimų metais, mažėjo galimybės žmonėms susitikti, už tai proginių alkoholio vartojančių žmonių skaičius sumažėjo. Bet tie proginiai asmenys, progomis vartojantys alkoholį, alkoholio suvartojo daugiau. Tie pašventimai buvo šiek tiek užtikrintesni negu ankstesniais metais“, – sakė VU mokslininkas Algirdas Bartkus.

„Kitas dalykas – 2020 metais, lyginant su ankstesniais metais, jeigu pasižiūrėsime į amžiaus kategoriją, stipriai sumažėjo jaunimo suvartojamas alkoholis, už tai, kad jaunimas vartoja susibūrimų, kontaktų metu, o 2020 metų kovo mėnesį mes išėjome į karantiną ir tų progų buvo gerokai mažiau“, – kalbėjo A. Bartkus.

„Bent kartą per savaitę vartojančių asmenų skaičius išaugo. Įdomesni pastebėjimai – pavyzdžiui, jeigu mes užduodame klausimą apie nelegalaus alkoholio vartojimą, ar įvežamo nelegalaus alkoholio kiekis pas mus yra didėjantis, ar mažėjantis, tai anksčiau būdavo apie 15 proc. sakančių, kad nelegalaus alkoholio yra įvežama daugiau. O šiais metais girtaujančių grupėje manančių, kad nelegalaus alkoholio yra įvežama daugiau, yra apie 30 proc. Tai yra labai stiprus prieaugis. Jeigu mes sugretiname šitos apklausos duomenis su faktiniais duomenimis, kuriuos pateikia Muitinės kriminalinė tarnyba, matome, kad sulaikomo nelegalaus alkoholio kiekis Lietuvoje yra labai stipriai išaugęs“, – komentavo jis.

Dabar miesto gyventojai jau vaidina ne ką menkesnį vaidmenį negu kaimų gyventojai.

Taip pat, anot mokslininko, apklausa parodė, jog alkoholį labiau ėmė vartoti moterys: „2020 metais vienas iš išsiskiriančių dalykų girtaujančių asmenų grupėje – anksčiau girtaujančių asmenų grupėje būdavo apie 10 proc. moterų, o dabar – apie 20 proc.“

Išaugo ir mieste girtaujančių asmenų skaičius, teigė mokslininkas: „Anksčiau girtaujančio šaržuotas, karikatūrinis portretas buvo nedidelio miestelio, kaimelio gyventojas, turintis žemas pajamas, neturintis darbo vyras, o dabar miesto gyventojai jau vaidina ne ką menkesnį vaidmenį negu kaimų gyventojai“.

„Paaiškinti, kodėl tai įvyko, yra pakankamai sunku neklausiant tų individualių asmenų, kokios vienos ar kitos priežastys pastūmėjo juos eiti šituo keliu. Mes galime tik konstatuoti faktą. Kita vertus, noriu pabrėžti, jog tai yra apklausos duomenys“, – sakė A. Bartkus.

„Dar vienas apklausoje išryškėjęs dalykas – 2020 metais, lyginant su 2018 metais, jeigu palygintume girtaujančių asmenų dalį, kuri turėdama alkoholio vartojimo problemų žinojo, į kur kreiptis ir ką daryti, tai anksčiau šitų asmenų buvo pastebimai daugiau nei dabar. Dabar asmenų, kurie žino, ką daryti, žino, kur kreiptis, yra mažiau. Tai reiškia, kad egzistuoja šiokia tokia problema asmenims surasti tą pagalbą, kada jos reikia“, – pridūrė jis.