„Man trenerio darbas patinka. Dirbu su dideliu užsidegimu, stengiuosi tobulėti, ieškoti, atrasti. Norisi ne tik pergalių. Norisi išauginti ir profesionalių žaidėjų“, – sako 45-erių specialistas.
Išskirtiniame interviu Vilniauskm.lt svetainei A. Šležas atskleidė savo treniruojamų komandų tikslus 2020–2021 m. MKL sezone ir akcentavo, kas yra svarbiausia norint tapti profesionaliu krepšininku.
Europos taurėje, Lietuvos krepšinio lygoje (LKL) Šiaurės Europos krepšinio lygoje (NEBL) ir Baltijos krepšinio lygoje (BBL) su „Rytu“ triumfavęs puolėjas su malonumu aptarė ir dabartines Vilniaus klubo aktualijas.
Tik aukščiausi tikslai
– Kokiomis nuotaikomis pasitinkate MKL sezono startą? – Vilniauskm.lt paklausė A. Šležo.
– Nuotaikos geros. Su 2008 m. gimusiais krepšininkais jau startavome metais vyresnių U14 berniukų čempionate. Pirmose B diviziono rungtynėse pavyko įveikti stiprią SKM komandą. U13 B divizione „VKM-II“ komanda startavo lengva pergale, bet jos nesureikšminu. Džiaugiuosi savo komandomis, ypač mažaisiais krepšininkais. Jie labai darbštūs, stengiasi. 2008 m. „VKM-I“ komanda apskritai labai motyvuota ir su ja dirbti man yra labai malonu. Čia tikslai yra patys aukščiausi – savo metų U13 A divizione turime kovoti dėl pirmųjų vietų. Šis čempionatas turėtų būti labai konkurencingas ir įdomus. Noriu, kad būtų kuo daugiau „stresinių“ rungtynių, nes jose vaikai ir aš, kaip treneris, augame labiausiai, įjungiame aukščiausią pavarą.
Kiek daugiau klausimų kyla U18 čempionate. Praėjusį sezoną prieš sustabdant U17 pirmenybes žygiavome užtikrintai – turėjome 14 pergalių ir 2 pralaimėjimus. Vasarą įvyko daug pokyčių – kelis krepšininkus atidavėme „Ryto“ jaunimo komandoms, 4 pagrindiniai komandos krepšininkai nutarė toliau mokytis ir sportuoti užsienyje.
– Kas svarbiausia norint tapti profesionaliu krepšininku? Į ką reiktų atkreipti dėmesį vaikams ir tėvams?
– Norint žaisti aukštame lygyje, nuo pat mažens labai svarbu nuoširdus ir sąžiningas darbas. Žinoma, reikia turėti fizinius duomenis, bet juos taip pat reikia vystyti, stiprinti. Ir, aišku, reikia klausyti trenerio (šypsosi).
Trenerio darbe mato didelę prasmę
– VKM treneriu dirbate jau 6 sezoną. Kokius ryškiausius prisiminimus išskirtumėte per pastarąjį laiką?
– Kai prieš 5 metus atėjau dirbti į vaikų krepšinį, mano mąstymas buvo visai kitoks. Daug bendravau su treneriais, lankiausi seminaruose, kuriuose aptariami svarbiausi krepšininkų ugdymo klausimai. Aišku, dabar taip pat tenka daug kurti, adaptuoti, pritaikyti specifinius pratimus, derinius ir t. t.
Man patinka aktyvūs tėvai, sportuoti ir dirbti norintys vaikai, kurie nori pasiekti pergalių ir eiti link profesionalaus krepšinio. Kai pasikalbame su draugais, buvusiais krepšininkais, jie sako, kad dar žaisdamas profesionaliai mėgau patarinėti ir suaugusiems, ir vaikams. Tiesa sakant, aš to pats net nepastebėjau (šypsosi). Man trenerio darbas patinka. Dirbu su dideliu užsidegimu, stengiuosi tobulėti, ieškoti, atrasti. Norisi ne tik pergalių. Norisi išauginti ir profesionalių žaidėjų.
– Ar ateityje turite ambicijų tapti „Ryto“ klubo treneriu?
– Kodėl gi ne? Jeigu dirbi treneriu, nori siekti vis daugiau, tai veda link profesionalų krepšinio. Gražiausius karjeros ir gyvenimo metus praleidau „Ryte“. Man ten viskas žinoma, sava. Į viską žiūriu paprastai – jeigu kažkada būsi reikalingas, tave pakvies. Galbūt nebūtinai kaip vyriausiąjį trenerį, galbūt galima pradėti nuo, tarkime, trečiojo asistento, kuris dirbtų su jaunais žaidėjais, dalintųsi informacija su vyr. treneriu.
– Pastaruosius 3 metus VKM pasižymėjo itin stipriomis abiturientų kartomis. Būtent iš jų į didįjį krepšinį atėjo Ąžuolas Tubelis, Augustas Marčiulionis, Marekas Blaževičius, Deividas Sirvydis, Domantas Vilys ir kiti. Ar tarp dabartinių VKM auklėtinių matote panašaus kalibro krepšininkų?
– Jų tikrai yra. Pavardžių nenoriu įvardinti vien dėl to, kad jiems nepadaryčiau meškos paslaugos. Statistika, deja, negailestinga. Proporcija tokia, kad iš 1000 vaikų profesionalais tampa 3–4. Jeigu dabar esi geriausias tarp savo bendraamžių, dar nereiškia, kad taip bus po 2–3 metų. Taip pat nereikia užmiršti ir vėlesnio brendimo krepšininkų. Galbūt šiandien jie niekur nematomi, bet po kelių metų jie atsiskleis ir pasieks jūsų minėtų krepšininkų lygį.
„Rytas“ – visada širdyje
– Ką manote apie šio sezono „Ryto“ komplektaciją?
– Šiais metais man smagiai žiūrisi legionieriai. Matosi, kad tas pats Andrew Goudelockas stengiasi gintis, puolime žaidžia komandiškai. Tikrai nėra taip, kad jis draskytųsi, žaistų vienas ar tinginiautų gynyboje. Viso to nėra ir man tai labai patinka. Man patiko ir Chrisas McCulloughas, kuris dabar kažką prisidirbo (pokalbis vyko pirmadienio rytą, – autoriaus pastaba). Jis – judantis, mobilus vidurio puolėjas, galintis žaisti toliau nuo krepšio, pataikantis. Netgi padrąsinčiau jį dar dažniau mesti tritaškius ir taip išplėsti žaidimą. Žinoma, patinka ir Demetrius Jacksonas.
Visi lietuviai su Arnu Butkevičiumi priešaky – labai darbštūs. Man labai patinka ir Dovis Bičkauskis. Man su juo teko treniruotis ir žaisti „Trakų“ klube. Tai – labai darbštus vaikinas ir tokiems aš linkiu viso ko geriausio. Būtent sunkaus darbo nebijojimas jį atvedę nuo „Trakų“ iki „Ryto“. Gaila Karolio Giedraičio, nes teko dirbti ir su juo. Tai – labai geras, darbštus vaikinas. Visi kalba, kad žiūri į ateitį, bet visi vis tiek žiūrį į šią dieną. Galbūt treneris K. Giedraičio nemato savo sistemoje, gal jam dar trūksta fizinių duomenų ar dar kažko, o rezultato reikia jau šiandien. Bet man Karolis labai patinka. Anksčiau būdavo taip, kad visą jaunimą priimdavo ir naudingų pamokų duodavo „Šiauliai“. Gal Karoliui reiktų pažaisti pas tą patį Antaną Sireiką?
– Ar sutinkate, kad šį sezoną galima laukti atkaklesnės kovos tarp „Ryto“ ir „Žalgirio“?
– Visi laukiame tos kovos. Tai priklauso nuo daugelio faktorių. Jeigu bus išsiskirta su Ch. McCulloughu, vėl atsivers skylė, nes vienam Martynui Echodui bus sunku. Ch. McCulloughas žaidimą papildydavo labai smagiai. Jeigu A. Goudelockas toliau gerins savo formą ir liks „Ryte“ iki sezono pabaigos, dvikovose su „Žalgiriu“ jo patirtis ir sugebėjimai labai pravers.
Neužmirškime, kad „Rytui“ pavyko pora kartų laimėti Karaliaus Mindaugo taurę. Tuose finaluose buvo jaučiamas didelis komandos užsivedimas ir stebėti tokį „Rytą“ buvo labai malonu. Aišku, norėtųsi vėl „Rytą“ pamatyti su LKL žiedais. Aš už tai, kad „Ryto“ vardas Lietuvoje ir Europoje būtų tariamas su pagarba.
– Užsiminėte apie A. Sireiką, su kuriuo siekėte pergalių „Šiauliuose“. Kokie atsiminimai apie šį karjeros etapą?
– Man A. Sireika paliko tik geriausius prisiminimus. Tai – labai laisvai bendraujantis treneris. Visi aiškiai suprasdavo, kad jis – treneris, o mes – žaidėjai, bet nepraleisdavome progos papokštauti kelionėse, autobusuose ir pan. (šypsosi). Tai – labai daug patarimų ir idėjų turintis treneris, duodantis šiokią tokią laisvę.
– Ar bendraujate su buvusiais komandų draugais?
– Daugiausiai pasikalbame telefonu. Vis pakalbam, kad reikia susitikti. Jau tikrai norėtųsi tokio rimtesnio susitikimo. Bendrauju su Robertu Javtoku, Ramūnu Šiškausku, Kęstučiu Šeštoku, Arvydu Macijausku, Gintaru Kadžiuliu, Rimantu Kaukėnu. Tiesa, 2019 m. vasarą Gintautas Vileita mums suorganizavo labai smagų buvusių „Šiaulių“ žaidėjų pasibuvimą. Norėtųsi kažką panašaus susiorganizuoti ir su buvusiais „Ryto“ žaidėjais (šypsosi).
