Prezidentas Frankas-Walteris Steinmeieris (Frankas Valteris Šteinmejeris) planuoja keturis kadencijas dirbusiai kanclerei įteikti ordino „Už nuopelnus“ Didįjį kryžių. Ji taps tik trečiąja buvusia šalies lydere, gavusia tokio lygio apdovanojimą. Kiti du buvo Konradas Adenaueris, pirmasis Vakarų Vokietijos lyderis, ir Helmutas Kohlis (Helmutas Kolis), kuris atvedė Vokietiją prie susivienijimo.

68-erių A. Merkel buvo pirmoji moteris, vadovavusi Vokietijai, ir pirmoji kanclerė, užaugusi už geležinės uždangos komunistinėje Rytų Vokietijoje.

Nuo valstybės vairo ji pasitraukė 2021-ųjų gruodį, turėdama gerai įvertintą patirtį vadovaujant didžiausiai Europos ekonomikai per kelias krizes, įskaitant pasaulinę finansų krizę, euro zonos skolų krizę ir COVID-19 pandemiją. Ji nesiekė penktosios kadencijos ir yra antroji ilgiausiai po Antrojo pasaulinio karo dirbusi Vokietijos vadovė. Jos buvęs mentorius H. Kohlis dirbo 10 dienų ilgiau už ją.

Po jos pasitraukimo A. Merkel palikimas susilaukia vis daugiau kritikos, daugiausia dėl Rusijos plataus masto invazijos į Ukrainą. Ji atkakliai gynė savo diplomatines pastangas, sakydama, kad daug kritikos sulaukęs 2015 metais sudarytas taikos susitarimas dėl Rytų Ukrainos Kyjivui davė brangaus laiko.

Ji taip pat neatsiprašinėjo dėl savo vyriausybės sprendimų pirkti didelius gamtinių dujų kiekius iš Rusijos, pagrindinės dujų tiekėjos Vokietijai tuo metu, kai A. Merkel baigė darbą, ir pernai sakė, kad „iš to meto perspektyvos“ šie sprendimai buvo prasmingi.

Po pasitraukimo iš kanclerės posto A. Merkel laikosi palyginti santūriai ir nesikiša į dabartines politines kovas. Tikimasi, kad pirmadienio ceremonijoje dalyvaus jos įpėdinis Olafas Scholzas (Olafas Šolcas).

Pabrėždamas 2015 ir 2016 metais migrantų krizės įkarštyje Vokietijos priglaustų pabėgėlių bei prieglobsčio prašytojų skaičių – daugiau nei 1,2 mln. žmonių – JT vyriausiojo pabėgėlių reikalų komisaro (JTVPK) atrankos komitetas gyrė A. Merkel už „lyderystę, drąsą ir gailestingumą“.

Tuo metu 16 metų Vokietijos vyriausybei vadovavusi moteris aiškino, kad susidariusi padėtis „išbandė mūsų europines vertybes kaip niekada anksčiau. Tai buvo ne daugiau ir ne mažiau nei humanitarinė būtinybė“.

JT pabėgėlių agentūra akcentavo jos raginimus vokiečiams išsižadėti tautą skaldančio nacionalizmo, skatinant juos būti „gailestingais ir plačių pažiūrų“.

„Padėdama daugiau nei milijonui pabėgėlių likti gyviems ir atsistoti ant kojų, Angela Merkel parodė didelę moralinę ir politinę drąsą“, – pareiškime pabrėžė JT pabėgėlių reikalų agentūros vadovas Filippo Grandi (Filipas Grandis).

Jis gyrė jos ryžtą ginti žmogaus teises, humanitarinius principus ir tarptautinę teisę.

„Tai buvo tikra lyderystė, apeliuojanti į mūsų bendrą žmogiškumą, tvirta stovėsena prieš tuos, kurie skelbė baimę ir diskriminaciją“, – sakė jis.

Atrankos komisija pabrėžė, kad A. Merkel ne tik apsaugojo nuo karo priverstus bėgti žmones, bet ir buvo varomoji jėga, lėmusi kolektyvines Vokietijos pastangas juos priimti ir padėti integruojantis į visuomenę.

Kasmetinis Nanseno apdovanojimas buvo įsteigtas 1954 metais, pirmojo JT vyriausiojo pabėgėlių reikalų komisaro – norvegų Arkties tyrinėtojo ir filantropo Fridtjofo Nanseno (Fritjofo Nanseno) – garbei, siekiant pažymėti išskirtinį darbą pabėgėlių labui.

Juo pagerbiami asmenys, grupės ar organizacijos, įnešantys ypač reikšmingą indėlį globojant pabėgėlius ir kitus asmenis be vietos bei pilietybės.

A. Merkel savo apdovanojimą kartu su 150 000 dolerių (151 000 eurų) piniginiu prizu atsiims per ceremoniją Ženevoje spalio 10 dieną.

Šioje ceremonijoje taip pat bus pagerbti keturi regioniniai nugalėtojai, kurių kiekvienas gaus po 50 000 dolerių (50, 6 tūkst. eurų) prizą.

Tarp jų – Naghamas Hasanas, Irako ginekologas, teikiantis medicininę ir psichosocialinę pagalbą jazidų merginoms ir moterims, kurios patyrė Šiaurės Irako ekstremistinių grupuočių vergiją, prievartavimą ir kitokio pobūdžio smurtą.

Sąraše taip pat yra Mberos ugniagesių brigada – iš savanorių pabėgėlių sudaryta ugniagesių grupė Mauritanijoje, užgesinusi daugiau nei 100 krūmynų gaisrų ir pasodinusi tūkstančius medžių.

Premijos taip pat sulaukė humanitarinė grupė „Meikswe Myanmar“, konflikto draskomame Mianmare suteikianti pagalbą praradusiems namus bei visiems kitiems, kuriems ji reikalinga. Apdovanota ir Vincenta Gonzalez (Vinsenta Gonsales), įkūrusi kakavos kooperatyvą Kosta Rikoje, kad padėtų pabėgėliams ir bendruomenės moterims, įskaitant patyrusias smurtą šeimoje.

JTVPK savo pareiškime aiškina, jog „visuomenė privalo užjausti tuos, kurie priversti bėgti iš savo namų“ ir pabrėžia, kad šiais metais priverstinai namus palikusių žmonių skaičius visame pasaulyje pirmą kartą viršijo 100 mln. ribą.

Šie metai žymi šimtmetį nuo tada, kai 1922-aisiais F. Nansenui buvo suteikta Nobelio taikos premija už pastangas sugrąžinti karo belaisvius ir suteikti prieglobstį milijonams pabėgėlių, nukentėjusių dėl Romanovų, Osmanų bei Austrijos-Vengrijos imperijų žlugimo, konfliktų ir revoliucijų.

Taip pat sukanka 100 metų, kai buvo sukurtas Nanseno pasas – pabėgėlių tapatybės dokumentas, suteikiantis jiems galimybę migruoti ieškant darbo, nurodė JTVPK.

Galiausiai, anot buvusios kanclerės, ją ėmė persekioti baimė, kad priimant užsienio svečius drebulys kartosis. Ji „jautėsi tvirčiau“, kai per svečių sutikimo ceremoniją ant pakylos stovėdavo kėdė, o ji nacionalinių himnų išklausydavo sėdėdama. „Tai pasiteisino“, – atviravo A. Merkel. Šie drebulio priepuoliai 2019 metais sulaukė didelio dėmesio.

Pirmą kartą drebulio priepuolis A. Merkel ištiko per Ukrainos prezidento Volodymyro Zelenskio vizitą 2019 metų birželį. Tai buvo naujojo prezidento prisistatymo vizitas. A. Merkel vėliau sakė, kad ji karštą dieną gėrė per mažai vandens ir per daug kavos.

Po kelių dienų kanclerei vėl teko kovoti su drebuliu. Tą kartą priepuolis pasireiškė, kai tuometinei Vokietijos teisingumo ministrei Christinei Lambrecht Bellevue pilyje buvo įteikiami paskyrimo raštai.

Kai birželį Berlyne viešėjo tuometinė Suomijos ministrė pirmininkė Antti Rinnė, A. Merkel trečią kartą ištiko drebulio priepuolis. Po dienos per Danijos premjerės Mettės Frederiksen sutikimo ceremoniją ji himnų jau klausėsi sėdėdama. Taip pat ji elgėsi ir praėjus savaitei, kai į Berlyną atvyko naujoji Moldovos vyriausybės vadovė Maja Sandu.

A. Merkel antradienio vakarą, pirmą kartą nuo tada, kai prieš pusmetį perdavė pareigas Olafui Scholzui, atsakinėjo į žurnalistų klausimus.

Duodama pirmą didelį interviu po pasitraukimo iš valdžios prieš šešis mėnesius A. Merkel tvirtino nebuvusi naivi, palaikydama ryšius su Rusijos prezidentu Vladimiru Putinu.

„Diplomatija nėra klaida vien dėl to, kad ji nesuveikė“, – 67 metų A. Merkel sakė vieno Berlyno teatro scenoje, duodama interviu naujienų televizijai „Phoenix“.

Ji priminė palaikiusi ekonomines sankcijas Rusijai dėl 2014 metais įvykdytos Krymo aneksijos, taip pat Vokietijos ir Prancūzijos pastangas išsaugoti Minsko taikos procesą, kuriuo siekta užbaigti konfliktą Ukrainoje.

Diplomatija nėra klaida vien dėl to, kad ji nesuveikė.

„Neturiu kaltinti savęs, kad nepakankamai stengiausi, – sakė buvusi kanclerė. – Nemanau, kad turiu sakyti, jog „tai buvo klaida“ – štai kodėl man nėra dėl ko atsiprašyti.“

Veteranė lyderė, per šešiolika metų valdžioje ne kartą susitikusi su V. Putinu ir rėmusi prekyba pagrįstus, pragmatiškus santykius su Maskva, sakė, kad vasario 24-ąją Kremliaus pradėta invazija į Ukrainą žymėjo „lūžio tašką“.

„Nori sunaikinti Europą“

A. Merkel sakė, kad šiam „brutaliam“ ir neteisėtam agresyviam karui nėra „jokio pateisinimo“, ir pridūrė, kad V. Putinas padarė „didelę klaidą“.

„Jis nori sunaikinti Europą, – perspėjo ji. – Labai svarbu, kad dabar Europos Sąjunga laikytųsi išvien.“

Tačiau buvusi lyderė atmetė kritiką, esą ji padarė klaidą 2008 metais blokuodama Ukrainos stojimą į NATO. Pasak A. Merkel, Kyjivas tuo metu nebuvo pasiruošęs narystei, tad ji norėjusi išvengti „tolesnio eskalavimo“ su V. Putinu, jau tuomet reiškusiu nepasitenkinimą dėl Aljanso plėtros rytų kryptimi.

A. Merkel taip pat teigė, kad 2014–2015 metų Minsko taikos susitarimai, kurie dabar jau yra žlugę, anuomet buvo laikomi geriausia priemone užbaigti kautynėms Rytų Ukrainoje tarp prorusiškų separatistų ir Kyjivo pajėgų.

Taikos procesas „atnešė tam tikrą ramybę“, suteikusią Ukrainai septynerius papildomus metus vystyti demokratiją ir stiprinti savo kariuomenę, sakė ji, siųsdama užuominą apie daugybės pagyrimų sulaukusį Kyjivo gebėjimą priešintis įsiveržusioms Rusijos pajėgoms.

„Narsa ir aistra, su kuria jie kovoja už savo šalį, yra labai įspūdinga“, – sakė A. Merkel ir pridūrė, kad jaučia „didžiausią pagarbą“ Ukrainos prezidentui Volodymyrui Zelenskiui.

Tačiau A. Merkel tvirtino, kad nėra galimybės išvengti derybų su V. Putinu, nes Rusija, kaip ir Kinija, yra pernelyg didelė, kad ją būtų galima ignoruoti.

„Turime rasti būdą sugyventi, nepaisant visų mūsų skirtumų“, – pabrėžė ji.

„Kalba iš jėgos pozicijų“

Paklausta apie kritiką, kad politinis principas „pokyčiai per prekybą“, kurio atkakliai laikėsi kelios Vokietijos vyriausybės, iš tikrųjų nepasiteisino, A. Merkel sakė niekuomet neturėjusi iliuzijų, jog glaudūs prekybos ryšiai skatins Rusijoje demokratines reformas.

„Niekada negalvojau, kad Putinas pasikeis dėl prekybos“, – tvirtino ji. Visgi nesugebant pasiekti politinio suartėjimo „palaikyti tam tikrus ekonominius ryšius yra protinga“, pridūrė A. Merkel.

Vadovaujant A. Merkel Vokietija tapo itin priklausoma nuo rusiškų energijos išteklių importo. Ji ilgą laiką kėlė apmaudą sąjungininkams Vakaruose, remdama kontroversišką dujotiekio projektą „Nord Stream 2“, turėjusį padvigubinti Rusijos dujų tiekimo Vokietijai pajėgumus.

Dabartinio kanclerio Olafo Scholzo (Olafo Šolco) vyriausybė šį projektą įšaldė vasario pabaigoje, prasidėjus Rusijos invazijai į Ukrainą. Dabar didžiausia Europos ekonomika kartu su partneriais Europos Sąjungoje stengiasi atsikratyti priklausomybės nuo Rusijos tiekiamos naftos, dujų ir anglių.

Be to, O. Scholzas pažadėjo investuoti 100 mlrd. eurų Vokietijos kariuomenei modernizuoti. Šalies ginkluotosios pajėgos A. Merkel vadovavimo laikais nuolat kentė lėšų stygių.

Socialdemokratas O. Scholzas, A. Merkel vėliausioje koalicinėje vyriausybėje ėjęs finansų ministro pareigas, taip pat žadėjo, kad Vokietija skirs daugiau kaip 2 proc. savo bendrojo vidaus produkto gynybai, viršydama NATO nustatytą mažiausią lygį.

A. Merkel sakė palaikanti savo įpėdinio sprendimus ir pažymėjo, kad galia yra „vienintelė kalba, kurią supranta Putinas“.

Duodama šį interviu A. Merkel, kuri Vokietijoje išlieka itin populiari, taip pat pateikė retų užuominų apie asmeninį gyvenimą. Ji sakė mėgstanti viena leisti laiką Baltijos pajūryje, vaikštinėti ir skaityti.

Po 30 metų politinėje arenoje A. Merkel sakė besidžiaugianti, kad jai nebereikia skubėti suspėti iš vieno susitikimo į kitą.

„Asmeniškai jaučiuosi gerai“, – ji sakė klausytojams, nors yra nusiminusi dėl karo Ukrainoje, „kaip ir daugybė kitų žmonių“.

„Savo laiką baigus eiti pareigas įsivaizdavau truputį kitaip“, – pripažino buvusi kanclerė.

Ukrainos prezidentas Volodymyras Zelenskis sekmadienį priekaištavo A. Merkel ir buvusiam Prancūzijos prezidentui Nicolas Sarkozy dėl 2008 metų NATO viršūnių susitikimo, sakydamas, kad tai buvo pavyzdys, kaip jų politika Rusijos atžvilgiu žlugo ir privedė prie dabartinio karo.

„Buvusi Vokietijos kanclerė dr. Angela Merkel laikosi savo sprendimų, susijusių su 2008 metais Bukarešte vykusiu NATO viršūnių susitikimu“, – sakė A. Merkel atstovas žiniasklaidai, atsakydamas į naujienų agentūros dpa klausimą.

„Atsižvelgdama į Bučoje ir kitose Ukrainos vietose atskleistus žiaurumus, buvusi kanclerė visapusiškai remia visas federalinės vyriausybės ir tarptautinės bendruomenės pastangas palaikyti Ukrainą ir nutraukti Rusijos barbarizmą bei karą prieš Ukrainą“, – pridūrė atstovas.

Teigiama, kad 2008 metais N. Sarkozy ir A. Merkel užblokavo Ukrainos prašymą. Galutinėje aukščiausiojo lygio susitikimo deklaracijoje Ukrainai buvo pažadėta visateisė narystė, tačiau nebuvo nustatytas proceso pradžios grafikas, t. y. nebuvo inicijuotas narystės veiksmų planas.

P. Porošenka interviu negailėjo pagyrų buvusiai Vokietijos kanclerei Angelai Merkel. „Vokietija ir Angela Merkel, jei galima naudoti šį žodį, buvo Ukrainos angelas sargas, – sakė jis. – Dėl Angelos paramos ir dėl vadovaujančio Vokietijos vaidmens mes sudarėme Asociacijos sutartį su ES, kurią aš pasirašiau 2014 metų birželį. Tik dėl vadovaujančio Vokietijos vaidmens mes turime išsamų ir visapusišką laisvosios prekybos susitarimą“.

Paklaustas apie diskusijas dėl ginklų tiekimo Ukrainai, P. Porošenka sakė, kad tai „tik taikos instrumentas“. Nes suprasdamas, kad Ukraina turi tokių modernių ginklų, V. Putinas esą du ar tris kartus pagalvos, „ar mus pulti“.

P. Porošenka 2014–2019 metais buvo Ukrainos prezidentas. Jis į valdžią atėjo po Maidano protestų. Tačiau 2019-aisiais P. Porošenka pralaimėjo rinkimus dabartiniam šalies vadovui Volodymyrui Zelenskiui.

A. Merke pernai po 16 darbo metų pasitraukė iš Vokietijos kanclerio posto. A. Guterresas 67-erių politikei laiške pasiūlė pirmininkauti aukštai patariamai institucijai, kuri spręstų globalių viešųjų gėrybių klausimus.

Viešųjų gėrybių pavyzdys yra ozono sluoksnis, terminą taip pat galima taikyti tarptautinėms taisyklėms, pavyzdžiui, dėl skrydžių saugos ir pasaulinės prekybos. Viešųjų gėrybių sričiai priskiriamas ir kosmosas bei didelė jūrų dalis.

JT šalys praėjusiais dešimtmečiais jau pasiekė virtinę susitarimų, kurie nustato tarptautines taisykles, kaip elgtis su šiomis viešosiomis gėrybėmis. A. Merkel jau anksčiau atmetė spėliojimus, kad norėtų tapti JT generaline sekretore.

A. Guterreso pasiūlyta patariamoji taryba yra vienas svarbiausių generalinio sekretoriaus JT reformų projektų per sausį prasidėjusią antrąją kadenciją. Numatomas patariamasis organas turi suteikti postūmį pasauliniu lygmeniu atnaujinti JT veiklą ir principus.

Tarp potencialių kandidatų perimti iš A. Merkel Europos lyderio skeptrą minimi ją prie didžiausios Europos ekonomikos vairo pakeitęs Olafas Scholzas (Olafas Šolcas), Prancūzijos prezidentas Emmanuelis Macronas (Emaniuelis Makronas) ir Italijos vyriausybės vadovas Mario Draghi (Marijus Dragis).

Tačiau analitikai įspėja, kad kol kas jiems visiems tai gali būti sunkiai įkandama užduotis, turint galvoje virtinę neišspręstų ES problemų, nuo vidaus ginčo dėl teisės viršenybės, geopolitinio pasaulio marginalizacijos iki „Brexito“ padarinių.

A. Merkel, tvirtai laikiusi ES vairą blokui grumiantis su viena krize po kitos, pasitraukė iš politikos būdama vis dar nepaprastai populiari tiek namuose, tiek užsienyje, nors tarp kolegų Europoje turėjo ne vieną balsingą kritiką.

„Angela Merkel laikoma viena reikšmingiausių pastarosios kartos politinių figūrų – Europos Sąjungos de facto lyderė ir „laisvojo pasaulio“ lyderė“, – rašė Sebastianas Reiche (Sebastianas Reičė) iš IESE verslo mokyklos Ispanijoje.

Neseniai idėjų kalvės „European Council on Foreign Relations“ (ECFR) atliktas viešosios nuomonės tyrimas parodė, kad 41 proc. ES piliečių esant galimybei balsuotų už A. Merkel. Remiantis apklausos rezultatais, už E. Macroną balsuotų tik 14 proc. respondentų.

„Suvereni Europa“

Visgi kritikai sako, kad A. Merkel taktika išlaukti krizes ir pirmenybę teikti ekonominiams interesams, netgi santykiuose su Rusija ar Kinija, paskatino inertiškumą ir sustabdė tolesnę europinę integraciją.

Jos pasitraukimas gali atverti duris kitam „Europos lokomotyvo“ įgulos nariui – E. Macronui – užimti mašinisto vietą.

Regis, ir žvaigždės tam visai palankiai išsidėstė: Prancūzija nuo sausio 1-osios perima pirmininkavimą ES, o E. Macronas yra sakęs, kad jo tikslas – „galinga, visiškai suvereni Europa, galinti laisvai pasirinkti ir visiškai atsakinga už savo likimą“.

Turint galvoje, kad socialdemokratų vadovaujama naujoji Vokietijos valdančioji koalicija, regis, nusiteikusi netaupyti kovai su pandemija, panašu, kad ilgametė vokiečių biudžeto drausmė ima švelnėti.

Kalbant apie gynybą, Vokietija, kuri anksčiau patogiai jautėsi po „JAV skydu“, jau kurį laiką nebėra tokia rami, nes ankstesnis JAV prezidentas Donaldas Trumpas (Donaldas Trampas) privertė Berlyno politinį elitą pamiršti seniai nusistovėjusį saugumo jausmą ir pradėti keisti požiūrį.

Šį pokytį iliustruoja O. Scholzo socialdemokratų, žaliųjų ir liberalios Laisvosios demokratų partijos (FDP) koalicinėje sutartyje deklaruota nuostata, kad Vokietijos, kaip ekonomiškai stiprios ir daug gyventojų turinčios valstybės Europos centre, uždavinys – „skatinti ir remti suverenią Europą“.

A. Merkel pasitraukimas „gali atverti kelią pradėti įgyvendinti Prancūzijos viziją apie galingą Europą; tai siekis, kurį E. Macronas propaguoja nuo tada, kai atėjo į valdžią“, sakė Alexandre'as Robinet-Borgomano (Aleksandras Robinė-Borgomanas) iš Montaigne'o (Montenio) instituto.

„Merkelizmas“ – atgyvena

Po valdžios pasikeitimo Berlyne E. Macronas pasirašė naują dvišalio bendradarbiavimo sutartį su M. Draghi ir anksčiau šį mėnesį kartu su juo paskelbė bendrą kreipimąsi, raginantį ES reformuoti savo fiskalines taisykles, kad būtų galima daugiau investuoti.

Ambicingas 43 metų prezidentas sakė, jog nesiekia pakeisti prancūzų ir vokiečių tandemo, tačiau pastarosios iniciatyvos ėmėsi ES persigrupuojant po „Brexito“.

Visgi E. Macrono 2022-aisiais laukia rinkimai, kuriuose jam teks atremti rimtą kraštutinių dešiniųjų iššūkį.

Kaip besibaigtų rinkimai, Prancūzija kurį laiką gali būti susikoncentravusi į vidaus politiką, o tai savo ruožtu apribotų jos galimybes parengti didingą viziją Europai.

63 metų O. Scholzas, buvęs finansų ministras, dirbęs dviejose A. Merkel vyriausybėse, gali pasinaudoti proga perimti lyderio vaidmenį kaip kanclerės įpėdinis, ypač turint galvoje, kad 2022 metais Vokietija pirmininkaus Didžiajam septynetui (G-7).

Tačiau analitikai įspėja, kad laikai pasikeitė ir „merkelizmas“ gali nebetikti naujai erai.

„Neutralumo ir sunkių sprendimų vengimo politika Europai susidūrus su sunkumais, regis, nėra perspektyvus požiūris, turint galvoje priešakyje laukiančius iššūkius“, – rašė Piotras Burasas ir Jana Puglierin (Jana Puglyrin) iš ECFR.

„Nepanašu, kad „merkelizmas“ pergyvens A. Merkel,.. nes ES reikės labiau vizionieriškos ir drąsesnės Vokietijos, kad sutvirtintų savo pamatus ir apgintų savo vietą pasaulyje“, – rašė jie.

Belieka pamatyti, ar O. Scholzas, nevengiantis pamėgdžioti A. Merkel, įskaitant netgi jos garsųjį rankų judesį, kai abiejų rankų nykščiai bei smiliai suglaudžiami rombo pavidalu, sugebės išlįsti iš jos šešėlio.

Abiem svarbiausiems Europos žaidėjams greičiausiai prireiks laiko, o tuo metu kadaise skolų apimtuose pietuose iškilo naujas stabilumo polius.

„Sąstingis“?

M. Draghi, pramintas „Super Mario“, kai stovėjo prie Europos centrinio banko vairo, atnešė stabilumo šaliai, kuri kažkada buvo tapatinama su politiniais sukrėtimais ir skandalais.

M. Draghi „galėtų užpildyti vakuumą, kurį paliko Angela Merkel, kaip konsensuso kūrėjas Europos Vadovų Taryboje“, naujienų agentūrai AFP sakė Nicoletta Pirozzi (Nikoleta Piroci) iš Romoje įsikūrusio strateginių studijų centro „Istituto Affari Internazionali“.

„Be to, palyginti su atsargiu A. Merkel požiūriu, jis, bendradarbiaudamas su Prancūzija ir naująja Vokietijos vyriausybe, galėtų įnešti naujo dinamiškumo pagrindiniuose Europos integracijos sektoriuose – nuo ekonomikos valdymo reformos iki užsienio politikos ir gynybos“, – kalbėjo ji.

Tačiau N. Pirozzi pažymėjo, kad daug kas priklausys nuo to, ar 74 metų Italijos lyderiui pavyks sėkmingai įgyvendinti ES ekonomikos atkūrimo planą.

Italijos prezidento rinkimai sausio mėnesį „gali radikaliai pakeisti paveikslą“, nes M. Draghi taip pat yra tituluojamas „vienu patikimiausių potencialių kandidatų“ tame balsavime.

Kol neatsiras naujas lyderis, kai kurie analitikai mato niūrią bloko ateitį.

„Europa gali artėti prie netikrumo ir galimo silpnumo laikotarpio“, – perspėjo S. Reiche.

Kembridžo universiteto profesorė Helen Thompson (Helen Tompson) irgi neslėpė pesimizmo.

„Amerikos ir Kinijos konkurencijos sužalota ir viduje labai susiskaldžiusi Europos Sąjunga gyvena kitame pasaulyje, nei buvo A. Merkel iškilimo metais“, – rašė ji.

„Akivaizdi tikrovė yra tokia, kad nei (naujas) Vokietijos kancleris, nei Prancūzijos vadovybė negali vesti Europos, – teigė H. Thompson. – O nesant lyderystės, Europa eina link vieno dalyko – sąstingio.“

„Kanclerės Merkel skambutis išties buvo vertinamas įvairiai. Lietuvos prezidentas pasirinko nekritikuoti Vokietijos kanclerės. Kodėl? Pasirinkimas – visiškai geopolitinis: Vokietija yra mūsų NATO sąjungininkė, jos kariai vadovauja NATO misijai Lietuvoje“, – pirmadienį interviu „Delfi“ sakė Asta Skaisgirytė.

Ji pabrėžė, kad net ir kritikai atkreipė dėmesį, jog „nelegalios migracijos situacija prie sienos su Baltarusija ėmė stabilizuotis būtent po jos skambučio“.

„Tai yra išmintingos politikos rezultatas“, – teigė patarėja.

A. Merkel su A. Lukašenka apie neteisėtos migracijos krizę prie išorinių ES sienų lapkritį aptarė dukart.

Tai buvo pirmieji Vakarų lyderio pokalbiai su A. Lukašenka nuo pernai rugpjūtį įvykusių ir Vakarų nepripažįstamų prezidento rinkimų.

Toks buvusios kanclerės žingsnis Vakarų šalyse įvertintas nevienareikšmiai.

Lietuvoje dėl to kilo įtampų tarp Prezidentūros ir Užsienio reikalų ministerijos, Lietuvos diplomatijos vadovui Gabrieliui Landsbergiui pareiškus, kad apie šiuos pokalbius jis nebuvo informuotas.

Savo ruožtu šalies vadovas tikino informavęs užsienio reikalų ministrą apie vieną iš minėtų pokalbių.

Į Lietuvą šiemet pateko daugiau nei 4,2 tūkst. migrantų. Lietuva ir kitos Vakarų šalys kaltina Minsko režimą migrantų srautų organizavimu ir vadina tai hibridine agresija.

Trečią kartą CDU vadovo posto siekęs F. Merzas užsitikrino 62,1 proc. partijos narių paramą ir nugalėjo du savo varžovus centristus. Jo surinktų balsų užteko, kad būtų išrinktas po pirmojo balsavimo etapo.

Nuo sausio mėnesio partijai vadovaujantis Arminas Laschetas (Arminas Lašetas) atsistatydina po prasčiausių per visą istoriją partijos rezultatų rugsėjį vykusiuose rinkimuose. Jo vadovaujamas dviejų partijų blokas, kuriame dominuoja CDU, nedidele balsų persvara pralaimėjo naujojo kanclerio Olafo Scholzo (Olafo Šolco) centro kairės socialdemokratams.

66 metų F. Merzas turi opozicijos lyderio patirties. Jis vadovavo centro dešiniųjų grupei parlamente nuo 2000 iki 2002 metų, kai iš šios pozicijos jį išstūmė A. Merkel. 2009 metais F. Merzas paliko parlamentą ir vėliau užsiėmė teisininko praktika, vadovavo investicijų bendrovės „BlackRock“ Vokietijos skyriaus stebėtojų tarybai.

F. Merzas į parlamentą grįžo po rugsėjį vykusių visuotinių rinkimų. Internetu ir paštu vykę CDU vadovo rinkimai, kuriuose galėjo balsuoti maždaug 400 tūkst. partijos narių, buvo pirmieji tokie šioje partijoje. Pranešama, kad juose dalyvavo beveik du trečdaliai partijos narių.

F. Merzas savo varžovus nugalėjo didele balsų persvara. Antrą kartą partijos vadovo posto siekęs buvęs aplinkos apsaugos ministras Norbertas Roettgenas (Norbertas Rėtgenas), pastaraisiais metais vadovavęs parlamento užsienio politikos komitetui, gavo 25,8 proc. balsų.

Mažiausio palaikymo – 12,1 proc. balsų – sulaukė Helge Braunas (Helgė Braunas), nuo 2018 metų dirbęs A. Merkel administracijos vadovu.

Per ankstesnius partijos suvažiavimus 2018 metais ir šių metų sausį F. Merzui nepavyko laimėti partijos vadovo rinkimų. Abu kartus jis pralaimėjo atitinkamai Annegret Kramp-Karrenbauer (Anegret Kramp-Karenbauer), o po to A. Laschetui, laimėjusiems nedidele persvara. N. Roetttgenas sausį vykusiuose rinkimuose užėmė trečią vietą.

Kitą savaitę vyksiančiame partijos suvažiavime bus oficialiai patvirtinti narių balsavimo rezultatai. Bet tai laikoma tik formalumu.

A. Merkel 2018 metais pasitraukė iš partijos vadovės posto ir paskelbė, kad nesieks penktos kadencijos kanclerės poste.