„Teisminis procesas tęsiasi toliau, jis dabar yra apeliacinėje instancijoje (...) Kol nėra sprendimo, apie grąžinimą negali būti kažkokių kalbų – nei teisinių, nei darbinių“, – antradienį žurnalistams sakė orkestro vadovas.

Orkestro trimitininkas Robertas Vasilevskis teigė teigiamai vertinantis susiklosčiusią situaciją, nes nepakeičiamųjų dirigentų nėra.

„Vertinu labai teigiamai, nes susiklosčiusi situacija Lietuvoje su dirigentais, kad jeigu dirigentas paskiriamas į kolektyvą dirbti, jis tampa nepakeičiamas“, – svarstė muzikantas.

„Nors aš iš savo pusės įsivaizduoju, kad vadovas ateina su skirtingomis programomis, nes vadovas turi terminą – penkerius metus, po jų keičiasi vadovas, ateina kitas su kita programa, su kita vizija, kokią kryptį jis įsivaizduoja kolektyve, ir man atrodo, kad tai yra labai teigiamas ir geras impulsas – ir dirigento vieta yra rotuojama“, – pridūrė jis.

Apie orkestro vadovo ir buvusio vyriausiojo dirigento ginčą teisme rugpjūčio pradžioje pranešė naujienų portalas lrytas.lt.

Jo teigimu, po 30 metų darbo orkestre 53-ejų U. Vaiginis buvo atleistas pernai gruodį, jis portalui teigė patyręs psichologinį spaudimą, kad pats atsistatydintų.

Anot portalo, buvęs dirigentas atleistas pirmą dieną po nedarbingumo. Po to U. Vaiginis kreipėsi į Darbo ginčų komisiją, ši iš dalies patenkino jo skundą ir nurodė orkestrui išmokėti dirigentui 12,2 tūkst. eurų už neteisėtą atleidimą.

Šį sprendimą, pasak lrytas.lt, Vilniaus apylinkės teismui apskundė A. Kučinskas, tačiau sprendimas vadovui buvo nepalankus – teismas nurodė ne tik sumokėti U. Vaiginiui 10,2 tūkst. eurų už priverstines pravaikštas ir už kiekvieną darbo dieną nuo teismo sprendimo priėmimo iki jo įvykdymo po 80 eurų, per 5 tūkst. eurų neturtinės žalos ir teismo išlaidų, bet ir grąžinti dirigentą į darbą.

„Trimitas“ kaip Vilniaus centrinio kultūros ir poilsio parko muzikos kolektyvas įkurtas 1957 metais, jo įkūrėjas – kompozitorius ir dirigentas Vitas Žilius.

Nuo 2018 metų orkestrui vadovauja profesorius A. Kučinskas.

Pelių ir Bulvių karalysčių „karas dėl maisto“ teatro scenoje vyksta nuo 2007 m. Išbadėjusios Pelės puola sočiai gyvenančią Bulvių karalystę ir pagrobia į nelaisvę vienturtę Karaliaus Bulvės dukterį – aikštingąją Princesę Bulvytę (Ritą Petrauskaitę). Tai regi ją įsimylėjęs jaunas ir naivus poetas Ridikėlis (Tadas Jakas). Žūtbūtiniame Pelių ir Bulvių mūšyje princesę bando išvaduoti Generolas Runkelis (Artūras Kozlovskis) iš Ukrainos, kuriam Karalius Bulvė (Šarūnas Juškevičius) už išlaisvinimą pažada Princesės ranką. Bet herojumi-išvaduotoju netikėtai sau pačiam tampa jaunasis Ridikėlis.

Scenoje išvysite visą būrį Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro solistų: Virginijų Pupšį (Karalius Kapliadantis), Valdą Kazlauską (Ministras Beuodegis), Vytautą Virganavičių (Patarėjas Bedantis). Iki ašarų juoksitės stebėdami Viačeslavo Tarasovo Astrologą ir Živilės Subačiūtės vaidinamą nelaimėlį Mažąjį Peliuką. Budeliu „Bulvinėje pasakoje“ tampa Aurelija Dovydaitienė, Baronu Makaronu – Modestas Narmontas, Traškučiu su paprika – Rosana Štemanetian, Muzikantu Morka – Kęstutis Nevulis, Burokėliu – choristė Reda Jucevičienė, o Kancleriu Beūsiu – pats teatro vyriausiasis choreografas Aurelijus Liškauskas. Mūšin įsijungs ir Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro orkestras su dirigentu Dmitrijumi Zlotniku.

Šios trys kompozitoriaus A. Kučinsko operos įeis į Lietuvos muzikos ir teatro istoriją kaip pirmoji sceną išvydusi vaikams skirta operų trilogija. Klaipėdos valstybinis muzikinis teatras gali tuo pelnytai didžiuotis ir džiaugtis.

Laukia stebinančio rezultato

„Muzikinio teatro tokia specifika: padarai savąją darbo dalį ir perduodi estafetę kitam, kuris geriau išmano sceninio pastatymo subtilybes. Žaviausia, kai susidūrus kūrėjų vizijoms rezultatas pranoksta tavo išankstinius lūkesčius ir nustebina netikėtai sėkmingais sprendimais“, – sako jau trečiai Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro statomai operai muziką sukūręs kompozitorius A. Kučinskas.

Dėstytojas, humanitarinių mokslų daktaras nuo šių metų vadovauja ir Valstybiniam pučiamųjų instrumentų orkestrui „Trimitas“. Jis yra sukūręs muzikos dramos spektakliams bei kino filmams, parašęs simfoninių, kamerinių, elektroakustinių, taip pat vokalinių ir chorinių kūrinių.

Po sėkmingų ankstesnių operų – „Bulvinė pasaka“ ir „Makaronų opera“ – A. Kučinskas, R. Kaubrys ir D. Čepauskaitė mąstė apie tęsinį. „Nebepamenu, kas iš mūsų pirmasis mestelėjo idėją apie žvaigždes – žemiškąsias ir dangaus. Bet viena visiems buvo aišku: na, negali juk pelės, pagrindinės „neigiamos“ šių operų veikėjos, dar kartą likti alkanos ir nepasitaisyti. Juk net pikčiausia žiurkė retkarčiais pakelia akis į žvaigždėtą dangų“, – tikina kompozitorius. 

Pasalūniškas laimės ir draugystės alkis

„Žvaigždžių operoje“ pelės pagaliau sočiai prisikerta sūrio, tačiau tuomet jas ima kankinti šlovės ir garbės troškulys. Numalšinus pastarąjį, pradeda graužti pasalūniškas laimės ir draugystės alkis... „Šiuolaikiniai vaikai, panašiai kaip operų pelės, „gyvena“ išmaniųjų ekranuose, kasdien gaudami didžiulį kintančios informacijos srautą. Jie pripratę vartoti greitai, dažnas nebemoka gyventi tyloje. Tačiau jie patiria tuos pačius jausmus, kaip ir bet kurios ankstesnės kartos vaikai – meilę, draugystę, vienišumą, pripažinimo ir supratimo poreikį. Nesistengėme jiems pataikauti, bandydami žūtbūt viską perkelti į šiuolaikines technologijas, o kalbėjome apie amžinus dalykus“, – akcentuoja operų libretų autorė Daiva Čepauskaitė.

Ji teigia net pro rakto skylutę neregėjusi nė vienos „Žvaigždžių operos“ repeticijos, todėl premjera garsiai aktorei, poetei ir dramaturgei bus tokia pat staigmena, kaip ir visiems kitiems operos klausytojams. Ir ragina drąsiai keliauti į spektaklį vaikus, nespėjusius pamatyti ankstesnių dviejų trilogijos dalių, nes operos sąmoningai buvo kuriamos taip, kad žiūrovai galėtų suprasti kiekvienos jų atskirą istoriją. 

Ir visgi – kodėl naujausioje operoje šalia pelių prabilo ir žvaigždės? „Pagalvojau, kad šiandien žodį „žvaigždė“ dažniau girdime nebe astronomijos, o popkultūros kontekste. Žemėje žvaigždžių jau daugiau nei danguje, tik jos – dirbtinės, apgaulingos, jų spindesys – trumpalaikis ir neturintis jokios išliekamosios vertės. Egzistuoja ištisa žvaigždžių industrija, konvejeriniai projektai, tikros „žvaigždžių kepyklos“. Jos dažnai apsuka galvą jauniems žmonėms, todėl ir kilo noras pasišaipyti iš pasaulio, kuriame „įvaizdis yra viskas“, – teigia D. Čepauskaitė.

Prireikė žargono vertimo

Operų apie alkanas peles trilogija turės net kelias gerbėjų kartas. Prieš dešimtmetį „Bulvinę pasaką“ žiūrėję vaikai spėjo suaugti ir į „Žvaigždžių operą“ ruošiasi atkeliauti su savomis atžalomis.

Teatro vyriausiasis dirigentas Tomas Ambrozaitis sako, kad „Žvaigždžių operoje“ bus daug linksmos muzikos, kuri sužavės tiek vaikus, tiek suaugusius. Bus galima atpažinti ištraukas iš vaikų jau pamėgtų dainelių. „Jei klausysite įdėmiai, smagiai pasijuoksite. Orkestras šioje operoje – tik įstabių jos personažų palydovas“, – tvirtina T. Ambrozaitis.

Į spektaklio programėlę pirmą kartą trilogijos istorijoje nuspręsta įdėti žodynėlį. „Pelės tiek „sužvaigždėja“, kad ima leisti sau pernelyg daug... Taip librete atsiranda žodžių, kuriuos žiūrovai gali netiksliai interpretuoti. Vengdami tokių interpretacijų ir sukūrėme žodynėlį, kuriame mažajam žiūrovui išvertėme pelių vartojamo žargono frazes“, – aiškina režisierius Ramūnas Kaubrys.

Pelės pasisotins tik šiemet

2005 m. į R. Kaubrio rankas pakliuvo Daivos Čepauskaitės pjesė „Bulvinė pasaka“. „Jau beskaitydamas šypsojausi, po to kvatojau ir galiausiai supratau, jog šis kūrinys tiesiog užkoduotas sėkmei“, – prisimena  legendinis uostamiesčio režisierius, pajūrio publikai pristatęs daugiau kaip dvi dešimtis įvairių žanrų spektaklių. Režisieriui pasiūlius, pjesė perėjo į A. Kučinsko rankas. Gražus bendradarbiavimas su šiuo kompozitoriumi tęsiasi ligi šiol.

Nuo minties apie „Bulvinę pasaką“ iki jos premjeros 2007-aisiais prabėgo dveji metai. Pirmosios operos pastatymas buvo sėkmingas – už jį visa statytojų komanda gavo „Auksinį scenos kryžių“. Vėliau gimė idėja sukurti „Bulvinės pasakos“ tęsinį  – „Makaronų operą“. Kūrybinis procesas užtruko, tad „Makaronų operai“ scenos uždanga pakilo tik 2014 m. Beje, buvo išleista ir abiejų vaikiškų operų vaizdo įrašų kompaktinė plokštelė.

Galiausiai kūrėjams tapo tiesiog gaila savo pagrindinių herojų – pelių, nes abiejose operose jos taip ir liko nevalgiusios. Kad teisingumas pagaliau triumfuotų, nutarta sukurti trečią operą.

„Joje, pratęsdami maisto ir tapatybės paieškas, analizuosime tikrąsias ir tariamas vertybes, išorinį ir vidinį spindėjimą, mus supančios būties begalybę... „Žvaigždžių operos“ istorija atliks svarbią misiją: pabandys išgelbėti pasaulį patarimu „Žiūrėk širdimi!“. Žaismingas spektaklis su filosofine potekste kvies stebėtis mus supančiu pasauliu, skatins gebėjimą vaizdingai mąstyti ir įkvėps savojo gyvenimo šviesulio paieškoms“, – tikina režisierius R. Kaubrys.

Pasak jo, „Žvaigždžių operoje“ pelės pagaliau ras ką suvalgyti ir patvirtins teoriją, kad gyvenime labai svarbu siekti tikslo, o svarbiausia – kad jį pasiekia tik atkakliausi. Pelių Karalius pasisotinęs apkeliaus visą kosmosą ir netgi sutiks savo meilę...

Mažųjų žiūrovų reakcija jau išbandyta

Žavioji Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro solistė Beata Ignatavičiūtė „Žvaigždžių operoje“ taps Žibute, kurią įsimylės pats Pelių karalius. Kaip vystysis ši meilės istorija, solistė neatskleidžia: „Negaliu išduoti paslapčių. Bet noriu visus pakviesti ateiti, pamatyti, išgirsti – juk vien ,,Žvaigždžių operos“ pavadinimas jau intriguoja. Joje parengėme linksmų ir išradingų netikėtumų mažiesiems žiūrovams. Tikiu, jog po premjeros jie tikrai turės apie ką padiskutuoti su tėveliais, o pats spektaklis visiems suteiks daug džiaugsmo ir juoko“, – teigia solistė.

B. Ignatavičiūtė drauge su Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro edukacijos koordinatore Daiva Diržiene jau pristatė scenai rengiamą spektaklį miesto mokyklose ir darželiuose. „Turėjau tikrą malonumą pabendrauti su jautriausiais ir nuoširdžiausiais būsimojo spektaklio žiūrovais. Iš pradžių žaidėme, vėliau atlikau kelias Žibutės daineles. Pasidžiaugiau, kad vaikai buvo drąsūs klausdami bei atidūs klausydamiesi. O svarbiausia, kad  visi šypsojosi! Tikrai, nemeluoju! Tad šypsenų tikiuosi ir spektaklyje“, – džiūgauja B. Ignatavičiūtė.

Solistas Steponas Zonys, spaudoje dažnai pristatomas kaip kylanti operos žvaigždė, „Žvaigždžių operoje“ atliks Pelės II partiją. „Manau, naujoji opera vaikus sužavės: joje tiek daug neužmirštamų personažų ir nuotykių... Manoji Pelė II – toks gudrus, šmaikštus peliukas, kuriam viską būtina paragauti ar bent pauostyti. Sakyčiau, jis primena mane patį, nes ir aš gyvenime stengiuosi kuo daugiau naujų dalykų sužinoti, išmokti, patyrinėti“, – sako solistas.

Pelė II arba S. Zonys džiaugiasi, kad šįkart pelės pagaliau taps pagrindinėmis veikėjomis, tad šlove joms nebeteks dalintis nei su bulvėmis, nei su makaronais, kaip ankstesnėse trilogijos operose.

Režisierius bijo graužikų, tačiau...

„Mes linksminamės ir norime tą linksmybę perteikti vaikams. Pelės spektaklyje rodys įvairiausius, netgi indiškus ir kaubojiškus šokius. Juk Lady Gaga operoje taip pat pelė – atitinkami ir šokiai“, - pasakoja „Žvaigždžių operos“ choreografas Aurelijus Liškauskas.

R. Kaubrys prisipažįsta nuo vaikystės bijantis graužikų, privengiantis netgi juos vaizduojančių žaislų. „Nepaisant to, galvoje nešiojuosi dar bent penkis siužetus apie peles, kuriuos ateityje būtų galima panaudoti muzikiniams ar dramos pastatymams“, – tvirtina režisierius. 

Pagrindiniai operų trilogijos personažai atspindi Pelių karalystės hierarchiją: tai Pelių karalius, Pelė I ir Pelė II. Dar yra septyni peliukai ir visas likęs pelių pasaulis. „Žvaigždžių operoje“ pelės dalyvauja konkurse, nes nori tapti garsiomis atlikėjomis – šou žvaigždėmis. Tada išnyra tokie personažai, kaip Lady Gaga, Lady Kvaka, pelė M. Jacksonas ir Balta varna.

Keliaujant nuo vienos vaikiškos operos prie kitos, stengtasi išlaikyti tuos pačius atlikėjus - pagal siužetų vingius keisdavosi nebent jų pristatomi personažai. Neliečiamas išliko tik Pelių karalius - Virgilijus Pupšys. Jo dubleriu taps Kęstutis Nevulis, kuris trilogijoje jau padarė savotišką karjerą: „Bulvinėje pasakoje“ buvo Morka, o „Makaronų operoje“ – Senjoras Vermišelionis. Panašiai ir Rasa Ulteravičiūtė „Bulvinėje pasakoje“ atliko Mažojo Traškučio partiją, „Makaronų operoje“ – jau Lazanijos, o šįsyk virto žavinga Žibute.

„Žvaigždžių operoje“ taip pat dainuos Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje studijuojantys jaunieji solistai Loreta Daržinskaitė, Akvilė Januškaitė ir Mantas Liekis. Dar daugiau studentų išvysime masinėse spektaklio scenose. Iš viso operoje vaidina maždaug 40 atlikėjų.

Trilogijos statytojų komanda – profesionali, solidi ir nekintanti. Nuo pat „Bulvinės pasakos“ laikų joje triūsia ir scenografas Artūras Šimonis, ir kostiumų dailininkė Vilija Šuklytė. Su jais pirmąkart drauge darbuojasi vaizdo projekcijų autorius Donatas Ravaitis. Kitas svarbus „Žvaigždžių operos“ kūrėjų komandos naujokas - Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro vyriausiasis dirigentas T. Ambrozaitis.

„Muzikinio teatro specifika yra tokia – tu padarai savo dalį darbo ir perduodi estafetę kitam, kuris geriau išmano sceninio pastatymo subtilybes. Žaviausia, kai susidūrus skirtingų kūrėjų vizijoms, rezultatas gali peržengti bet kokius išankstinius tavo paties lūkesčius ir nustebinti netikėtais, sėkmingais sprendimais“,- sako jau trečiai Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro vaikų operai muziką sukūręs kompozitorius, humanitarinių mokslų daktaras, dėstytojas A. Kučinskas.

Beje, „Žvaigždžių opera“ – sėkmingų ankstesnių operų – „Bulvinė pasaka“ ir „Makaronų opera“ tęsinys. Kaip sako kompozitorius, pelės negali likti alkanos ir nepasitaisyti...

– Kaip gimė opera vaikams „Žvaigždžių opera“? Kodėl būtent apie žvaigždes ir televizijos šou?

– Po dviejų sėkmingų ankstesnių operų – „Bulvinė pasaka“ ir „Makaronų opera“ – su režisieriumi ir dramaturge mąstėme apie tęsinį. Nebepamenu kas iš mūsų pirmasis mestelėjo idėją apie žvaigždes – žemiškąsias ir dangaus – bet viena buvo tikrai aišku: na, negali pelės, pagrindiniai “neigiami” šių operų herojai, ir vėl likti alkanos bei nepasitaisyti. Juk net ir pati pikčiausia žiurkė pakelia kartais akis į žvaigždėtą dangų... 

– Kas yra šių trijų operų jungiamoji grandis?

– Šioje trečiojoje operoje, kaip ir išsprendžiama pelių maisto paieškos dilema – galiausiai jos sočiai prisivalgys sūrio. Bet, pasirodo, vien to joms nebepakaks – jį pakeis šlovės ir garbės troškulys. Bet gavus ir tai – jos trumpam tampa TV šou žvaigždėmis  – laimės ir draugystės alkis neišnyksta. Nepasakosiu toliau visų siužeto vingių, tik pasakysiu, kad ši tema turbūt gali turėti begalinį tęsinį. Kol kas naujų operų planų nekuriame, visos jėgos sutelktos į šią operą. Dirba ta pati komanda. Laikas parodys ar šių herojų nuotykiai turės tęsinį.

– Libretą, kaip ir pirmoms dviems operoms, „Žvaigždžių operai“ rašė Daiva Čepauskaitė. Ar aptarėte su ja būsimą operos siužetą, o gal tai paliekate kūrėjai?

– Su libreto autore aptarėme tik principinę temą, o konkretūs siužetiniai vingiai – tai jau dramaturgės valdos. Su Daiva labai malonu bendradarbiauti, nes ji visuomet kūrybiškai atsižvelgia į kūrybinius pageidavimus ir lanksčiai reaguoja į siūlymus. Žinoma, jos nepakartojamas šmaikštus stilius yra viena svarbiausių šių operų sėkmės dalių.

– Ar kaip kūrėjas, esate patenkintas vaizdu, kurį premjeros dieną išvystate scenoje?

– Kurdamas pirmąją operą “Bulvinė pasaka” buvau sau susikūręs ir sceninę viziją, net kai kuriuos režisūrinius sprendimus. Muzikinio teatro specifika yra tokia – tu padarai savo dalį darbo ir perduodi estafetę kitam, kuris geriau išmano sceninio pastatymo subtilybes. Ir tai yra visai natūralu: režisierius, dailininkas atsineša savo viziją, kuri ne visada sutampa su tavo paties išankstiniais įsivaizdavimais. Teatre tai ir yra žaviausia, kad susidūrus skirtingų kūrėjų vizijoms, rezultatas gali peržengti bet kokius išankstinius tavo paties lūkesčius ir nustebinti netikėtais, sėkmingais sprendimais.

– Opera vaikams “Bulvinė pasaka“ – apdovanota „Auksiniu scenos kryžiumi“. Ar jums tai svarbus įvertinimas?

– Taip, tai svarbu. Nors kita vertus gal tai svarbiau žiūrovams ar rinkodarai. Juk pats kūrinys išliko toks pat ir prieš, ir po apdovanojimo. Nors, neneigsiu, tai suteikė pasitikėjimo, kad einame teisingu keliu.

– Ar kurti vaikams sunkiau nei suaugusiems? Kur slypi operų triptiko sėkmė?

– Manau vaikiško meno sėkmė - atvirumas ir sąžiningumas. Vaikai neturi kaukių (ar bent jos dar silpnai jiems priaugusios), taip ir kuriantys vaikams turi būti į juos panašūs. Juk vaikų pasaulis nėra kažkokia nepilna, supaprastinta, sumažinta suaugusių versija. Tad ir nereikia ieškoti kažkokios specialiai suprimityvintos, pabrėžtinai adaptuotos vaikams kalbėjimo formos. Taip, yra tam tikri bendri vaikiško suvokimo dėsningumai, temos, bet ir tiek... Visam kitam jie tiek pat atviri, kiek ir suaugę – tiek klasikinei, tiek moderniai muzikos kalbai, tiek džiaugsmui, tiek liūdesiui, prasmės paieškai ir kasdienybės linksmybėms. 

– Kada jus aplanko kūrybinis įkvėpimas?

– Man reikia laiko “užsikurti”. Iš pradžių meninė idėja tvyro kaip amorfiškas, abstraktus ūkas, nuojauta. Ir tokia būsena tęsiasi gana ilgai. Kartais net kelis metus. Bet tada būna kažkoks staigus momentas, lyg praregėjimas, kai vos ne iš karto suvoki galimą sprendimą. Na, o toliau vėl seka ilgas varginantis kasdienis darbas visą išguldyti į nuoseklią seką ir natas, gludinti, šlifuoti ir nepamesti to momentinio atradimo esmės.

– Ar muziką mėgote nuo vaikystės? Kaip ją atradote?

– Mokiausi Ukmergės muzikos mokykloje ir sekiau brolio pianisto pėdomis į J. Tallat-Kelpšos konservatoriją. Tik stodamas, vos ne ekspromtu, apsisprendžiau, kad įdomiau būtų mokytis ne fortepijoną, o kompoziciją. Tuometis J. Tallat-Kelpšos konservatorijos teorijos-kompozicijos katedros vedėjas Teisutis Makačinas nuramino – jei nesiseks kompozicijoje, pereisi į teoretikus. Gavosi taip, kad dabar esu ir kompozitorius, ir teoretikas – apsigyniau disertaciją, dėstau Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje, daug kuriu kamerinės muzikos, teatrui, festivaliams.

– Sukūrėte muziką ne vienam kino filmui ar spektakliui. Kuris iš šių kūrinių jums įsimintiniausias? Gal kuriate populiariąją muziką?

– Teatras – labai svarbi mano kūrybinio darbo sritis. Kiekvienais metai sukuriu muziką keletui profesionalių teatrų pastatymų. Esu dirbęs su tokiais režisieriais kaip Jonas Vaitkus, Gintaras Varnas, Birutė Mar, Oskaras Koršunovas ir kt. Darbai labai skirtingi ir vieną kažkurį išskirti kaip svarbiausią būtų netikslu. Kiekvienas darbas savitai artimas, tobulas ir ribotas.

Taip, kartais susiduriu ir su populiariąja muzika, tik nelabai yra aišku, ką reiktų laikyti tokia muzika ir kaip tą populiarumą pamatuoti. Klausytojų skaičiumi ar ilgaamžiškumu? Gal ir mūsų operas jau reiktų priskirti populiariajai muzikai – “Bulvinė pasaka” rodoma jau daugiau kaip dešimt metų ir žiūrovų salėje niekada netrūksta.

– Kaip sukurti kažką nemirtingo?

– Tiesiog įsiklausyti į save ir nustoti kelti klausimą “kaip sukurti kažką nemirtingo”. Ir iš karto pavyks (juokiasi)!

– Salėse mažėja jaunųjų žiūrovų ir ne tik. Kaip juos pritraukti, sudominti?

– Negaliu teigti, kad žiūrovų mažėja. Jų yra nelygintinai daugiau, nei buvo nepriklausomybės pradžioje. Vieno recepto kaip juos sudominti nėra, o ir nereikia. Manau, kūrėjui reikia stengtis kalbėti tiesą ir tik tiesą. Tai ir padės rasti raktą į vaikų širdis. O kokia menine kalba sakyti tuos tiesos žodžius – tai jau kiekvieno menininko didysis klausimas.

– Dėstote Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje. Kaip manote ar ateityje nepritrūksime gabių aktorių, režisierių ir kitų profesionalų galinčių į sales prikviesti žiūrovus?

– Viskas keičiasi. Nesinori užsiiminėti prognozėmis: nei optimistinėmis, nei pesimistinėmis. Aišku, kad pritrūksime žiūrovų teatrui tokiam kokį mes įsivaizduojame dabar. Bet ateity juk bus kažkoks kitoks teatras, kurio dabar net neįsivaizduojame. Ir žiūrovai kitokie. Jie užpildys to kito teatro sales. Ne mes. Svarbu, kad tiems naujiems žiūrovams rūpėtų ne vien naujieji ateities teatro drabužiai, bet ir tai kas aprengta jais – siela, mintis, jausmai.

Iš trijų konkurse dalyvavusių pretendentų A. Kučinskas surinko daugiausia balų.

A. Kučinskas 1988 metais baigė muzikos teorijos-kompozicijos studijas Vilniaus konservatorijoje, 1993 metais – Lietuvos muzikos ir teatro akademijos profesoriaus Vytauto Barkausko kompozicijos klasę, 2001 metais apgynė humanitarinių mokslų daktaro disertaciją.

1991–1999 metais A. Kučinskas Vilniaus konservatorijoje dėstė šiuolaikinės muzikos istoriją, 1993–2003 metais dirbo Lietuvos nacionaliniame dramos teatro muzikinės dalies vedėju, nuo 2007 metų iki dabar jis dėsto Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje, nuo 2001 metų vadovauja viešajai įstaigai „Naujosios muzikos komunikacijos centras“, veikiančioje meninės kūrybos ir interpretacijos, garso įrašų, knygų leidybos srityse.

Kompozitoriaus muzika atliekama įvairiuose Lietuvos festivaliuose. A. Kučinskas yra organizavęs muzikos teorijos konferencijų.

Naujojo orkestro vadovo darbo kadencija – penkeri metai.

Šešiose specialiai šiai parodai sukurtose instaliacijose vilniečiai ir miesto svečiai galės išgirsti Gedimino kalno nukirstų medžių ošimą, rūmų vėles, kaip skambėtų Gediminaičių dinastijos geneologinis medis ar Lietuvos didžiosios kunigaikštystės heraldika, slapta pasiklausyti Gedimino ir Lizdeikos pokalbių bei pakeliauti laiku.

Įsitraukdamas į tarptautinius klausymosi dienos renginius, Naujosios muzikos komunikacijos centras pristato skirtingų kartų šešių lietuvių kompozitorių garso instaliacijas, kurias vienija bendra tema „Paviršius yra istorija“. Kūrinių autoriai interpretuoja bendrą šių metų „pasaulinę“ temą: „Listening to the Ground“. Pristatomose instaliacijose paviršius suvokiamas kaip žemės ar objekto pagrindas, leidžiantis, klausantis jo, suprasti materijos prigimtį ir tam tikrą kontekstą. Kartu iš istorijos į paviršių galima „ištraukti“ ir aktualizuoti procesus, įvykius ar asmenybes, kurie pasirodo įdomūs ir reikšmingi žvelgiant šiandienos akimis. Visas garsines instaliacijas, eksponuojamas skirtingose Valdovų rūmų vidaus erdvėse, vienijanti istorijos tematika – tai kartu ir praeitis, ir pasakojimas, jungiantis natūralius dabarties ir įsivaizduojamus buvusios aplinkos garsus, tiesioginį arba menamą naratyvą, padiktuotą vietos, erdvės ir su jomis susijusių objektų.

Antanas Kučinskas instaliacijoje „Geneologinis akordas“ sonifikuos Gediminaičių dinastijos LDK valdovų gimimo ir mirties datas. Snieguolės Dikčiūtės „Skambantys herbai“ interpretuos Valdovų rūmuose esančią heraldiką. Anot kompozitorės, tai ypač aktualu regėjimo negalią turintiems žmonėms. Mantautas Krukauskas instaliacijoje „Valdovų rūmų vėlės“ kviečia kartu ieškoti vaiduoklių bei elektromagnetiniuose triukšmuose galbūt net išgirsti Žygimanto Augusto ir Barboros Radvilaitės meilės prisipažinimus. Gailės Griciūtės instaliacijoje „Truputis viso to“, įsikursiančioje rūmų bokštelyje, kuriame atsiveria Gedimino kalno vaizdas, kompozitorės balsu imituojamas medžių ošimas – lyg komentaras apie visuomenėje plačiai aptariamas kalno problemas. Mato Drukteinio instaliacijoje-kelionėje „Kontinuumas“ atsidursite laiko ir erdvės tunelyje, kurioje išgirsite praeities, dabarties ir galimų ateičių garsinį koliažą. AgnėsMatulevičiūtės pristatoma instaliacija „Objektas nr. 6“ suteiks unikalią galimybę slapta telefonu pasiklausyti Gedimino ir Lizdeikos pokalbių, kuriuose aptariamas Vilniaus miesto įkūrimas. Instaliacijoje, anot kompozitorės, kuriamos nuorodos į kelis istorinius tarpsnius – ne tik miesto įkūrimo, rūmų klestėjimo, bet ir sovietinį laikotarpį.

„Nors garsas yra neatsiejama mūsų kasdienio gyvenimo dalis, tačiau dėl savo specifikos – momentiškumo, kintamumo – jis dažnai yra nuvertinamas, užgožiamas kitų, visų pirma vizualinių stimulų, o neretai net nepastebimas mus supančioje erdvėje. Tačiau būtent garsas telkia didžiausią emocinį atminties krūvį. Šiuo renginiu kviečiame žmones įsiklausyti ir išgirsti, tai, ko įprastai neišgirstama ar į ką neatkreipiama dėmesio, ir taip išplėsti žavėjimosi mus supančiu pasauliu ribas“, – teigia projekto organizatorius, kompozitorius A. Kučinskas.

Pasaulinė klausymosi diena – tarptautinis aplinkos garsus tyrinėjančios muzikos bendruomenės renginys, vykstantis kiekvienais metais liepos 18 dieną, skirtas atkreipti visuomenės dėmesį į mus supančius garsus, jų įtaką mūsų kasdieniniam gyvenimui, emocinei būsenai, bendravimui, taip pat į akustinį miestų užterštumą. Šią nuo 2010 m. rengiamą iniciatyvą organizuoja Amerikos akustinės ekologijos asociacija kartu su organizacija „Pasaulinis klausymosi projektas“.

Garso instaliacijų parodą visi norintys galės aplankyti liepos 15–16 dienomis įprastu Valdovų rūmų darbo laiku: šeštadienį – 10–20 val., sekmadienį – 10–16 val. Paskutiniai lankytojai įleidžiami likus valandai iki muziejaus uždarymo. Dar daugiau intriguojančių Vilniaus miesto aplinkos garsų galite pasiklausyti interaktyvioje internetinėje svetainėje www.ltsounds.com.