Joël Pommerat (g. 1963 m.) – savamokslis prancūzų menininkas, tapęs vienu labiausiai žiūrovų ir kritikų pripažintu šiuolaikinio teatro kūrėjų. Dirbdamas kaip dramaturgas ir režisierius pelnė ne vieną prestižinį teatro apdovanojimą – Didįjį Prancūzijos akademijos Teatro prizą, Molière'o premiją ir kt. Jis rašo pasakų adaptacijas, kino scenarijus, kuria trumpametražius filmus, operas. Jo kūriniai tyrinėja sudėtingą žmogaus prigimtį, nuolat atnaujindami formą ir pasakojimą.

Pjesė „Dviejų Korėjų susijungimas“ sukonstruota koliažo principu, joje – 21 skirtinga scena. Pagrindinė tema – meilė ir jos aukščiausio išsipildymo neįmanomybė lyg dviejų priešiškų valstybių – Pietų ir Šiaurės Korėjų negalėjimas būti kartu.

A. Areima – teatro režisierius, scenografas, AAT|Artūro Areimos teatro įkūrėjas, nuo 2017 m. įtrauktas į Europos teatro sąjungos „Naujosios teatro realybės“ prizo kandidatų sąrašą. A. Areima – ne sykį sulaukė aukščiausių įvertinimų iš profesionalių scenos meno vertintojų. 2013 m. už naujų sceninės išraiškos formų paieškas režisierius apdovanotas Boriso Dauguviečio auskaru už novatoriškus ir originalius teatro sprendimus. 2016 metų vasarą vykusiame didžiausiame pasaulyje menų festivalyje „Edinburgh Fringe“, pristačius spektaklį „Po ledu“, A. Areima britų teatralų žiuri įvertintas specialiuoju „Summerhall“ menų centro prizu („Jawbone“ apdovanojimu už vienas įsimintiniausių festivalio akimirkų) bei sulaukė kvietimo bendrai AAT ir „Summerhall“ produkcijai Edinburge. 2020 m. A. Areimos režisuotas spektaklis „Už geresnį pasaulį” buvo nominuotas „Auksinių scenos kryžių“ apdovanojimuose, geriausių vaizdo sprendimų kategorijoje. 2022 m. A. Areimos spektaklis „Po ledu“ tarptautiniame alternatyvaus teatro festivalyje FIAT, Juodkalnijoje, įvertintas specialiuoju komisijos apdovanojimu už įspūdingą šiuolaikinės dramaturgijos ir naujų teatro formų jungtį.

A. Areima nuo 2008 m. sukūrė daugiau nei 40 spektaklių Lietuvos ir užsienio teatruose (Valstybinis Šiaulių dramos teatras, Nacionalinis Kauno dramos teatras, AAT|Artūro Areimos teatras, Juozo Miltinio dramos teatras, Nacionalinis Latvijos dramos teatras, Valstybinis Vilniaus Mažasis teatras).

Spektaklio „Dviejų Korėjų susijungimas“ kūrybinė komanda: scenografas Oles Makukhin, kostiumų dailininkė Valdemara Jasulaitytė, kompozitorius Mantvydas Leonas Pranulis, vaizdo menininkas Kristijonas Dirsė, šviesų dailininkas Julius Kuršys. Pjesę iš prancūzų kalbos vertė Akvilė Melkūnaitė. Vaidina gausi aktorių grupė: Andrius Alešiūnas, Arnas Ašmonas, Mantas Bendžius, Eugenija Bendoriūtė, Deividas Breivė, Tomas Erbrėderis, Martyna Gedvilaitė, Vilija Grigaitytė, Motiejus Ivanauskas, Liubomiras Laucevičius, Gytis Laskovas, Kamilė Lebedytė, Vaidas Maršalka, Pijus Narijauskas, Miglė Navasaitytė, Inesa Paliulytė, Goda Petkutė, Monika Poderytė, Dainius Svobonas, Sigitas Šidlauskas, Ugnė Žirgulė, Ridas Žirgulis.

Pasak režisieriaus A. Areimos, tai – universali pjesė apie meilės išraiškas, apie tai, kaip tas jausmas skleidžiasi skirtingomis spalvomis: „Meilė čia nėra saldi ir nudailinta, ji gali būti ir labai pavojinga, joje dažnai yra skaudžių dalykų, nepasitenkinimo, meilėje ne tik atrandama, bet ir prarandama, dėl meilės vyksta karai ir t. t.

Aš taip pat bandau ieškoti įvairių spalvų, ir tas spalvingumas yra svarbus. Žiūrovas pagal savo patirtį galės atpažinti vieną ar kitą epizodą. Man svarbu, kad kiekviename epizode paliekamas klausimas, dviprasmiškumas, nėra aiškaus atsakymo. Man nepatinka, kai žiūrovui pateikiamas variantas, kaip jis turėtų mąstyti, suformuluotas tarsi pagal algoritmą. Šiandien pasiųsti nuo scenos žiūrovui algoritminį mąstymą yra labai pigu. Noriu, kad žiūrovas būtų laisvas mąstytojas.“

Kaip praneša teatras, turinys skiriamas tiek realioms, tiek galimoms auditorijoms, bandant jas pritraukti į teatrą. Tiek patyrusį, tiek auginamą teatro žiūrovą turėtų sudominti režisierių Peeterio Jalakaso (Estija), Gintarės Minelgaitės, Artūro Areimos, Aleksandro Špilevojaus, Nauberto Jasinsko, Manto Jančiausko ar Afrikos žemyno menininkų premjeros.

„Keičiasi ne dramos, o mes“

Generalinis teatro direktorius Egidijus Stancikas teigia, kad naująjį sezoną bus kviečiama ieškoti, keistis ir augti kartu.

„Kiekvienas laikmetis suformuoja savo temas, aktualijas, madas, lekiantys įvykiai keičia mūsų supratimą, formuoja nuostatas, požiūrį, poziciją. Tą patį Šekspyrą šiuolaikiniai teatro kūrėjai perskaito vis kitaip, jų žvilgsnį įtakoja asmeninė patirtis, socialiniai reiškiniai, laikmečio suformuotos vertybės. Keičiasi ne tik teatro kūrėjai, keičiasi ir žiūrovai. Taigi, dramos – tos pačios, o mes – vis kiti, nuolat augantys, kintantys, ieškantys“, – sakė E. Stancikas.

D. Stankevičiaus nuotr.

Teatro meno vadovo Edgaro Klivio manymu, naujojo sezono moto kviečia pajungti mąstymą, prieštarauti, klausti, ar tikrai taip yra. „Neišvengiamai pradedi galvoti apie tai, kas išlieka, ir kas keičiasi. Tikėtina, kad  tokius apmąstymus skatins ateinančio sezono repertuaras, nes jis įvairus ir jaudinantis: nuo klasikos iki avangardo, nuo tradicinių iki interaktyvių spektaklių, nuo spektaklių, primenančių intelektualinį iššūkį, iki pastatymų, sužadinančių žiūrovų jausmus. Svarbus repertuaro akcentas – interaktyvumas, dalyvaujamasis, įtraukusis teatras – būtent šiai temai bus skiriamas kitų metų festivalis jaunimui „Nerk į teatrą“. Dar norisi, tikėti, kad  nepaisant to, kad teatras yra lokalus,  pavyks išlikti globaliais ir atvesti pasaulį į lokalią teatro sceną“, – akcentavo Edgaras Klivis.

Taip pat teatras žada laikytis strateginių įsipareigojimų ir turinį siūlyti tiek realioms, tiek galimoms auditorijoms.

„Tai nedėkingas darbas, daug rizikos, bet tikiu, kad pritraukdami įvairias socialines grupes, auditorijas, kurios dėl vienokių ar kitokių priežasčių nevaikšto į teatrą, prisidedame prie bendros teatro ekologijos, galbūt jie paskui eina į kitus, mažesnius teatrus“, – svarstė E. Klivis.

Didelio masto W. Shakespeare‘o  „Audra“

Rugsėjo 21 d. Didžiojoje scenoje įvyks estų teatro lyderio Peeterio Jalakaso premjera – W. Shakespearo „Audra“, kuriama kartu su estų kūrybine komanda ir Von Krahl teatru. Režisieriui Kaune talkina dramaturgas Taavi Eelmaa, scenografė ir kostiumų dizainerė Kristel Zimmer, kompozitoriai Gavin Bryars ir Yuri Bryars, vaizdo režisierius ir scenografas Emer Värk.

Pasaulinio garso kompozitorius britas Gavin Bryars kuria specialią muzikinę kompoziciją šiam pastatymui. Prie spektaklio magijos sukūrimo prisideda ir iliuzionistas Nicholas Kin. Ši premjera Peeteriui Jalakasui yra pirmoji Lietuvoje ir tuo pačiu sugrįžimas į tradicinę scenos dėžutę po kelių dešimtmečių.

D. Stankevičiaus nuotr.

Avangardistas Peeteris Jalakasas, pasitelkdamas egzotiškos salos aplinką – gamtos stichijų galias, dvasių ir nimfų personažus – muziką bei iliuzionistų triukus, iš Shakespeare‘o pjesės kuria šiuolaikinį teatrališką reginį, kuriame susijungia gyvas teatras bei modernios technologijos. Jis spektaklyje siūlys pažvelgti į pjesėje pavaizduotus bevardės salos gyventojus kaip į naujos, tobulesnės, geresnės žmonijos užuomazgą ir pamėginti įsivaizduoti ateitį, kurioje mitologinių būtybių, dvasių, nimfų vaidmenis perima dirbtinis intelektas. Pasak meno vadovo Edgaro Klivio, P. Jalakaso premjeros Estijoje yra sutinkamos kaip teatriniai įvykiai, tad neabejotina, kad ir Nacionalinio Kauno dramos teatro scenoje „Audra“ atsiskleis pilnu savo mastu ir netikėta interpretacija. Spektaklyje  vaidina aktoriai: Dainius Svobonas, Agnieszka Ravdo, Martyna Gedvilaitė Ridas Žirgulis Ričardas Vitkaitis, Artūras Sužiedėlis, Henrikas Savickis, Arūnas Stanionis, Gintautas Bejeris, Mantas Bendžius, Deividas Breivė, Motiejus Ivanauskas, Kamilė Lebedytė,  Eugenija Bendoriūtė, Miglė Navasaitytė, Aušra Keliuotytė.

Spektaklis apie senatvę kitaip 

Lapkričio 11, 12, 24 dienomis Rūtos salėje įvyks Aleksandro Špilevojaus spektaklio pagal Daivos Čepauskaitės pjesę „Kai mes būsim jauni“ premjera su labiausiai patyrusia ir daugiausiai teatrą mačiusia vyresniąja teatro aktorių karta, iš kurių režisierius tikisi pasisemti žinių ir išmokti naujų pamokų. Kurį laiką ši premjera buvo pristatinėjama darbiniu pavadinimu „Senukai.lt“ , tačiau dėl tam tikrų aplinkybių keitė savo pavadinimą. Pasak pjesės autorės D. Čepauskaitės, pagrindinė pjesės herojė – senatvė: „Vieni ją ignoruoja, kiti mėgina įveikti mokslo naujovėmis, dar kiti iš jos šaiposi. Niekas jos nelaukia, bet ji ateina. Dažnai užklumpa mus nepasiruošusius, nes mes visą gyvenimą galvojame, kad ji dar labai toli, kad ji lankosi pas kitus, o mus kažkokiu stebuklingu būdu aplenks. Bet ji ateina ir pasilieka, paversdama mus tais, kurie nepelnytai vis dar atsiduria visuomenės paraštėse.“

Komiškame spektaklyje vaidins gerai žinomi teatro vardai: Vilija Grigaitytė, Liubomiras Laucevičius, Jūratė Onaitytė, Inesa Paliulytė, Audronė Paškonytė, Algirdas Pintukas, Liucija Rukšnaitytė, Lili Stepankaitė.

Nesibaigianti multiforma: „Snieguolė“

Naujų formų ir vėjų žada interdisciplininė menininkė Gintarė Minelgaitė, a.k.a. Dr. GoraParasit, gruodžio 1, 2, 3 d. Didžiojoje scenoje pristatysianti premjerą „Snieguolė“ – puikiai žinomos klasikinės Brolių Grimų pasakos adaptaciją. Režisierė įspėja, jog šis pastatymas – ne originali pasakos versija, o  jos interpretacija ir įvairių temų, mitologinių perspektyvų margumynas, atskleidžiantis daug svarbių ir gilių moralinių idėjų apie gėrį, meilę, drąsą, atkaklumą. Jame bus aptariami visuomenėje įsivyravę stereotipai, per lyčių studijų prizmę, atskleidžiami personažų santykiai bei jų dinamika. Spektaklis „Snieguolė“ – tai alegorinis pasakojimas, skatinantis žiūrovus apmąstyti žmogaus veiksmų poveikį aplinkai, tradicinius lyčių vaidmenis, atsikratyti savo baimių bei pradėti veikti.

Artūro Areimos sugrįžimas ir Manto Jančiausko siūloma nauja patirtis

Po devynių metų pertraukos į NKDT kūrybinę aikštelę sugrįžta Artūras Areima savo kūrybinį bei režisūrinį kelią pradėjęs būtent šiame teatre. Šį kartą scenoje išvysime jo režisuotą prancūzų autoriaus Joëlio Pommerat ironiškos pjesės pastatymą „Dviejų Korėjų susijungimas“, kalbantį ne apie politiką, bet apie tarpusavio žmonių santykius, jų konfliktus. Režisierius tikisi sukurti spektaklį, kuriame kiekvienas galėtų atpažinti save ar savo aplinką, pasijuokti bei apsvarstyti, kaip tų nesutarimų išvengti. Pasak meno vadovo, ši labai populiari pjesė leis žiūrovams pamatyti scenoje visą NKDT trupę, skirtingų kartų, temperamentų ir kūrybinio braižo aktorius tikrame jausmų ir santykių kaleidoskope. Spektaklio premjera vyks balandį Didžioje scenoje.

Pavasarį sulauksime ir jaunosios kartos režisieriaus Manto Jančiausko kūrybinio prisistatymo. M. Jančiauskas po festivalio „Nerk į teatrą“ vardu įgyvendins imersinį spektaklį darbiniu pavadinimu „Pelkė“ apie nedaugeliui gerai žinomą temą – šnipinėjimą ir šnipų tinklus, kurie rezgasi visai šalia mūsų. Dar neanalizuotą temą realizuoti padės dramaturgas Rimantas Ribačiauskas. Šis kūrybinis duetas yra apdovanotas „Auksiniu scenos kryžiumi“ už patyriminį spektaklį „Glaistas“. Režisieriaus idėja – priversti žiūrovą išeiti iš komforto zonos ir, susikuriant naują identitetą, dalyvauti veiksme. M. Jančiauskas  šiuo spektakliu tikisi suteikti visiškai unikalią patirtį tiek žiūrovams, tiek aktoriams.

D. Stankevičiaus nuotr.

Tarptautinio projekto su Afrikos žemynu vaisiai: spektaklis ir meninė instaliacija   

Šiuo metu teatras vykdo plataus masto bendradarbiavimo projektą „Deconfining“, kuriuo siekiama užmegzti ryšį tarp Europos ir Afrikos, sukuriant tvarų pavyzdinį bendradarbiavimo modelį. Terminas „Deconfining“ apibrėžiamas kaip apribojimų panaikinimas, išsilaisvinimas.  Jo rengėjai  nusprendė  2020-2021 m. pandemijos, apribojimų, karantinų, globalaus masto krizės sukrėtimą paversti nauja kūrybine energija, kuri peržengtų ankstesnio pasaulio ribas, sienas, stereotipus, paskatintų naujas kultūrinio mobilumo ir bendradarbiavimo formas.

Projektas jungia scenos menų ir vizualinių menų organizacijas iš skirtingų Europos šalių bei kūrybines organizacijas iš Afrikos (Senegalo, Ruandos, Ugandos, Malio, Burkina Faso, Zambijos, Burundžio ir Tanzanijos). Lietuvą jame atstovauja Nacionalinis Kauno dramos teatras,  partneriai iš Afrikos – Burkina Faso ir Senegalo menininkai. 2024 m. pavasarį teatro sceną išvys Lietuvos režisieriaus Nauberto Jasinsko bei dramaturgo iš Afrikos Aristide Tarnagda spektaklis darbiniu pavadinimu „Salos“.  Pasak N. Jasinsko, gims originalus naujos sceninės formos kūrinys, kuriame nagrinėjama postpandeminio pasaulio kasdienybė, galimi pokario atvejai, naujos tarpkontinentinės utopijos, ekologinė grėsmė bei atskleidžiamos kitos aktualios temos bei problemos.

Taip pat šis daugiasluoksnis projektas teatre vainikuosis  menininkų Hamedine Kane ir Valerie Osouf, atstovaujančių meno tyrimų platformai „The School of Mutants“ (Senegalas), meno instaliacija. Jos inspiracija – dviejų kino kūrėjų – Jono Meko ir jo amžininko Ousmane Sembène, kūrusio Afrikoje ir Marselyje – asmenybės bei jų kūrybos sąlyčio taškai.  Su tuo, kas žiūrovų laukia pavasarį, susipažinti galime nuo penktadienio, rugpjūčio 25 dienos, prasidėsiančioje Kauno bienalės parodoje centriniame pašte.

„Gwangju Peace theater festival“ – jau beveik dvidešimt metų Gwangju mieste gyvuojantis tarptautinis teatro festivalis, siekiantis savo programoje pristatyti šiuolaikinius, eksperimentinius scenos menų kūrinius, kuriuose būtų atskleidžiamos temos, susijusios su žmogaus teisėmis, kultūrine įvairove bei aktualiomis sociopolitinėmis problemomis. Tai jau ne pirmos Artūro Areimos teatro gastrolės Pietų Korėjoje – 2018 metais tarptautiniuose Tedžono ir Seulo tarptautiniuose teatro festivaliuose teatras pristatė spektaklį „Hamletmachine“ pagal Heinerio Müllerio pjesę, kuris tuomet sulaukė ne vieno teigiamo profesionalų atsiliepimo bei daugybės žiūrovų reakcijų.

Spektaklis „Faust is Dead“, kurio premjera Lietuvoje įvyko 2021 metais, analizuoja skaitmeninės eros poveikį žmogiškam ryšiui, kvestionuoja lytiškumo, socialinių vaidmenų sąvokas. Šio spektaklio išskirtinis bruožas – ypač ilgai trukęs, neįprastas kūrybinis procesas, kai aktorių (Modesta Jakeliūnaitė, Monika Poderytė) sceninis ryšys buvo kuriamas dar prieš prasidedant spektaklio repeticijoms – keliaujant, gyvenant drauge, ieškant autentiško, gyvo tarpusavio ryšio, kuris vėliau tęsėsi jau scenoje. Tai vienas svarbiausių pastarųjų metų Artūro Areimos teatro darbų, pažymintis svarbų trupės kūrybinį etapą, kaip vienas atviriausių ir daugiausiai kūrybinės, emocinės energijos pareikalavusių spektaklių – šio spektaklio kūrybinis procesas videomenininko Dino Marcinkevičiaus dėka netgi pavirto atskiru dokumentiniu filmu.

Pasak režisieriaus A. Areimos, M. Ravenhillo pjesė „Faust is dead“ yra antausis šiandienai – veidrodis perdėtam pozityvumui, socialinių medijų sukurtam konformizmui, pseudoliberalizmui ir iškreiptam demokratizmui. Tai nihilistinis, nepatogus žvilgsnis į šiandienos žmogų apie jo progreso mirtį. Tai kūrinys, kalbantis apie iškilusį pavojų netekti ne tik asmeninės, bet ir istorinės atminties.

Šių metų festivalio tema – „Tapatybė“. „Tapatybė – kaip kolektyvinė sąmonės būsena, kurią galima apibrėžti tokiomis sąvokoms ir jausmais kaip nesaugumas, baimė, destrukcija, entropija, beviltiškumas. Tai labai vaizdžiai atskleidžia žmogiškosios rūšies būklę šiuolaikiniame pasaulyje, o menas yra geriausias būdas nuolat mums tai priminti“, – teigė organizatoriai.

Straipsnyje publikuojami Juodkalnijoje viešai pasirodę teatro kritikų tekstai apie spektaklį.

Kai vartotojiškumas praryja žmogų

Teksto autorė, kritikė Stela Mišković

Rugsėjo 9 dieną, penktadienį, KIC Didžiojoje scenoje buvo pristatytas penktasis 37-ojo Tarptautinio alternatyvaus teatro festivalio („Fiat“) konkursinės dalies spektaklis.

Spektaklį „Po ledu“ režisavo A. Areima, pastatė A. Areimos Teatras. Ši vokiečių dramaturgo F. Richter rašyta pjesė yra antroji jo tetralogijos „Sistema“ dalis, kurioje analizuojamas šiuolaikinis gyvenimo būdas.

Visas kūrinių ciklas buvo įkvėptas, t. y. sukurtas kaip atsakas tuometiniam Vokietijos kancleriui Schröderiui, kuris savo paramą karui Afganistane grindė teiginiu: „Šiuo karu mes giname savo gyvenimo būdą“.

D. Miljanic nuotr.

Taigi F. Richteris ėmė tyrinėti ir gilintis į tai, kas yra tas „mūsų gyvenimo būdas“ ir ar ir kodėl jis turėtų būti ginamas karu Afganistane.

Berašant, autorius užtruko apie 100 valandų peržiūrint įvairius įrašus, kuriuose užfiksuota daugybė verslo konsultacijų.

F. Richter pateikia šiuolaikinės visuomenės, beatodairiškai sutelkusios dėmesį į vartotojiškumą, paveikslą. Tai niūrus pasaulio, kuriame gyvename, vaizdas.

Siužeto centre – veikėjas Paulius Niekas, sąmoningai pavadintas „Niekuo“, nes šiandieniniame korporaciniame pasaulyje visi mes esame Niekai, visi esame Skaičiai, skirstomi į  Efektingus ir Neefektingus.

Verslo pasaulio ideologiją, apie kurią mums pasakoja rašytojas, režisierius įtraukia į pasaulinės  ekonomikos, klimato ir dvasinės krizės kontekstą. Scenoje ir salėje pilna tuščių plastikinių butelių, kurie nėra išmetami, į kuriuos nekreipiama dėmesio ir pro kuriuos praeinama ignoruojant, tol kol mums pasakojama apie darbuotojų elgesio taisykles, apie įmonių reikalavimus darbuotojams, kol klausomės motyvacinių ir savipagalbos kalbų, kol menu manipuliuojama kaip pagrindine priemone atitraukti dėmesį nuo problemų, kol menas brukamas į pramogų ir kičo kontekstą.

Taigi pjesės veiksmas, kaip ir pats gyvenimas, vyksta mūsų gyvenimo šiukšlyne. Viskas vyksta improvizuotoje konferencijų salėje, pilnoje mikrofonų, su trimis televizorių ekranais, kurių turinys chaotiškai keičiasi.

Paulius sėdi ant fotelio už mikrofonų ir, kol korporacijos vadovai bei partneriai (dėvintys kostiumus ir apsauginius motociklininko šalmus) bando jam išaiškinti taisykles, jis kalba psichotinius monologus tikėdamasis, kad per visą šią kakofoniją kas nors jį išgirs ir pamatys. Šiais laikais vartotojiškumas taip stipriai įsigalėjo visose gyvenimo srityse, kad net daiktai tapo matomesni ir su jais elgiamasi gražiau, nei su žmonėmis.

Taigi viename iš monologų, kai Paulius svajoja apie tai, kas nutiktų jam nusižudžius, jis regi, kaip jo automobiliui ir televizoriui skiriamas toks dėmesys, kurio jis visada norėjo, bet niekados neturėjo. Juos mato net Saulė! O Niekas vienoje spektaklio dalyje sako: „Aš šaukiausi Saulės. Saulė manęs negirdėjo. Visata tylėjo, ji manęs net nepastebėjo“.

Garsai ir scenos dinamika yra itin paveikūs, intensyvūs ir agresyvūs, todėl fiziškai mus provokuoja, tam tikromis akimirkomis mūsų kūnas pulsuoja pagal garsų ritmą.

D. Miljanic nuotr.

Darome prielaidą, kad Paulius, kurį nuo vaikystės supa korporacinis, vartotojiškas pasaulis, jaučiasi taip pat.

Darbovietė monopolizavo jo gyvenimą, sumažino jo tapatybę iki minimumo, todėl ponas Niekas priverstas prisitaikyti, kad taptų produktyvesnis.

Šiuolaikiniame pasaulyje mes, kaip individai, nesame niekam neįdomūs. Mūsų asmenybės slopinamos ir išstumiamos į užribį. Šis marginalizavimas buvo atliktas gudriai, pasitelkiant verdamos varlės sindromą – mes nebesipriešiname, tiesiog vieną dieną suvokiame, kad buvome uždusinti, išvirti, praryti, suvalgyti.

Marginalizacija. Šiandien vietoj šio žodžio galime vartoti ir žodžius „denacifikacija“  „dehumanizacija“, „žmogaus dekonstrukcija“, nes kultūros komercializacija ir tai, kaip lengvai ekonomikos „grynasis išmanymas“  gali virsti fašizmo „grynuoju išmanymu“, yra bauginančiai akivaizdu.

Šiandien niekas mūsų negirdi – nuo tėvų iki verslo ir romantinių partnerių –  visi, dažniausiai pasąmoningai, formuoja savo gyvenimą pagal didžiųjų korporacijų standartus, pagal verslo ir  efektingumo darbe principus.

Niekada neprisistatome kaip tiesiog žmonės, bet kaip tam tikros profesijos atstovai: gydytojai, teisininkai, mokslininkai, kompozitoriai, aktoriai, rašytojai...

Mūsų tapatybę apibrėžia mūsų profesija. Mes nesame žmogiškosios būtybės, mes esame mūsų darbas. Būkite sėkmingi, punktualūs, preciziški, orientuoti į klientus, mėgstantys dirbti komandoje, malonūs, besišypsantys, kompetentingi, išprusę, apsiskaitę, malonūs, draugiški ir visų svarbiausia – neturintys asmeninių nuostatų.

Šiuolaikinė lietuvių režisieriaus A. Areimos adaptacija garsiajai F. Richter pjesei, suteikianti galimybę betarpiškai ir intymiai pažvelgti į korporacinio gyvenimo ydas, yra naujos kartos teatro pavyzdys.

Tai teatras, kuris leidžia geriau suvokti šiuolaikinį pasaulį, tyrinėti neoliberalaus kapitalizmo perversijas bei dėl ekonominės rinkos dėsnių ir konkurencijos susvetimėjusią visuomenę.

Šis spektaklis laužo įprasto teatro formas ir tradicijas, yra be jokių užuolankų, tamsus, grubus ir agresyvus, tačiau – būtent kiek, kiek reikia, kiek galime ištverti.

D. Miljanic nuotr.

Žiūrėdami „Po Ledu“ bent jau suvokiame, kad mums nėra patogu. Ir taip būti neturėtų.

Žmogaus siela yra prarasta

Teksto autorė Svetlana Višnjić

Nepaisant to, kaip mus gali paklaidinti didybės prieš kitus jausmas, kaip egzistencinis saugumas gali tapti obsesine siekiamybe, jei žmogaus siela tuščia – jis tėra vienišas, nematomas taškas. Šios temos aptariamos lietuviškame spektaklyje „Po Ledu“, kuris penktadienio vakarą buvo suvaidintas Tarptautiniame alternatyvaus teatro festivalyje „Fiat“, KIC Kultūros centro „Budo Tomović“ didžiojoje scenoje.

Griežtais korporaciniais santykiais pagrįstas režisieriaus A. Areimos spektaklis, kurtas pagal vieno svarbiausių jo kartos vokiečių dramaturgų – F. Richter tekstą, yra tarsi įsiveržimas į žmonių psichiką, į tai, kas joje lieka po to, kai žmogų praryja kapitalizmas.

Įtrūkimai

Kaip lervos kasdien besiraitantys pinigų sraute, netekę prabangos bent trumpam pagalvoti apie save ar savo artimuosius, nenuostabu, kad vieną akimirką žmonės nubunda suvokę, kad yra per seni naujai pradžiai ir per jauni tam, kad pasiduotų.

Pasaulyje, kuriame žmonės nėra pagrindiniai savo istorijų veikėjai, kur jie neturi teisės sustoti, nes kiekviena pauzė lygi žingsniui atgal, jie bergždžiai meldžiasi saulei, kad būtų išgirsti, nes ledu pavirtusios vaikystės traumos skaldo ateitį.

Spektaklyje „Po ledu“ per įvairias veikėjų istorijas užsimenama apie sujauktą vertybių sistemą, moralinius principus ir demokratiją kaip sistemą, kurios visuomenė siekė, bet praktikoje ji pasirodė nesanti tobula.

Tiek pasaulyje, kurį vaizduoja šis spektaklis, tiek ir tame, kuriame mes gyvename, kaip po spektaklio sakė režisierius A. Areima – žmogaus siela yra prarasta.

„Mes visi esame liudininkai to, kur link juda šiandienos pasaulis, įvykių, kurie mus supa. Pavyzdžiui, karas Ukrainoje, taip pat daugelyje kitų pasaulio šalių. Manau, kad tai yra pakankamas ženklas, jog mes, žmonija, praradome savo sielas. O be sielos esame ne žmonės, bet paprasčiausios figūros. Nemanau, kad esame verti šio pasaulio“, – sakė jis.

Pasak A. Areimos, kad taptume geresni, vėl atrastume save, turime grįžti į gamtą.

„Turime pažvelgti į tai, ką mums pasakoja gamta. Todėl jūsų šalis yra ideali ir labai svarbi, turite nuostabią gamtą. Vienu metu galite žiūrėti į kalnus ir jūrą, turite upių ir ežerų. Tai gali būti naujas puslapis, nauja pradžia pasauliui“, – tęsė jis.

Kas yra laimė

Tai, ką režisierius pavaizdavo spektaklyje, yra skausminga, tačiau, kaip jis pats paaiškino, kai kuriems žmonėms tai yra sąlygos, kuriose jie yra įpratę gyventi ir funkcionuoti.

D. Miljanic nuotr.

„Esame čia įstrigę, linkę turėti daug pinigų, bet galiausiai nesuprantame, ką galime su jais daryti. Ar didelis atlyginimas, namas ir geras automobilis yra laimės garantas? Nemanau, kad taip. Turime atsigręžti į dalykus, kurie iš tikrųjų svarbūs mums, mus supantiems žmonėms, gamtai. Turime pažvelgti atgal ir prisiminti, iš kur esame kilę, tam, kad atrastume didžiąją laimę“, – kalbėjo A. Areima.

Kapitalizmo sąvartyne

Teksto autorė, kritikė Ана Тасић

37-ojo „Fiat“ festivalio Podgoricoje metu konkursinei kategorijai buvo pristatyti septyni spektakliai iš įvairių pasaulio šalių – nuo Prancūzijos, Italijos, Lietuvos iki Didžiosios Britanijos.

37-asis „Fiat“ (Tarptautinis alternatyvaus teatro festivalis) festivalis vyko rugsėjo 2–10 dienomis įvairiose Podgoricos – Juodkalnijos sostinės atvirose ir uždarose erdvėse. Šių metų tema – „Tapatybė“

Be įvairių papildomų, teatro, muzikos, kino ir literatūros kūrinių, konkursinėje programoje buvo pristatyti septyni spektakliai iš įvairių pasaulio šalių – nuo Prancūzijos, Italijos, Lietuvos iki Didžiosios Britanijos. Todėl „Fiat“ yra vienintelis tikrai tarptautinis teatro festivalis Juodkalnijoje (kiti festivaliai yra regioniniai).

Antroje konkurso programos dalyje ypač didelio susidomėjimo sulaukė lietuvių, A. Areimos teatro trupės spektaklis „Po Ledu“. Jis sukurtas pagal įtakingo, daugybę apdovanojimų pelniusio vokiečių rašytojo F. Richter, pagal kurio pjeses dažnai statomi spektakliai, tekstą.

Tai žiaurus, košmariškas, vizualiai ir muzikaliai intensyvus neįmanomo išlikimo šiuolaikiniame pasaulyje atspindys.

Scena, kaip ir salė, nuklotos plastikiniais buteliais, kurie gali būti interpretuojami metaforiškai, kaip egzistavimo greito vartojimo liekanose, neperdirbamų pakuočių šiukšlėse ženklas.

D. Miljanic nuotr.

Scena taip pat užtvindyta mikrofonais, laidais ir televizorių ekranais. Galime tai suprasti  kaip kritišką visų technologijų pertekliaus refleksiją  pertekliaus, kuris pernelyg dažnai išsiurbia tikrąjį gyvenimą iš mūsų venų. Elektroninė garsų matrica, dažni erzinantys ir agresyvūs pypsėjimo ir švilpimo garsai, yra iš esmės sujungti su šia įspūdinga vaizdine visuma.

Šie stiprūs sensoriniai žaidimo dimensijos efektai sukuria performanso įspūdį. Jis atliekamas pasitelkiant aktorių (Roko Petrausko, Dovydo Stončiaus ir Tomo Rinkūno) kūnų ekshibicionizmą, nuogybes.

Pagrindinis veikėjas – Paulius Niekas. Jis – simbolinis niekas, niekam  iš tikrųjų nereikalingas ir visada lengvai pakeičiamas verslo konsultantas didelėje įmonėje, nuolat patiriantis spaudimą, stebimas savo viršininkų, kurie pastoviai kontroliuoja jo veiklą.

Dėl šios sunkios naštos atsiranda poreikis psichologiškai pabėgti, ieškoti dvasios prieglobsčio, tai pateikiama ilguose monologuose, prisiminimuose ir poetiniuose vaizduose, kuriuos projektuoja jo išsekusi siela.

Niūrios kasdienybės poetizavimas, išsilaisvinimo šauksmas, yra vertingiausias pjesės ir spektaklio sluoksnis, įkūnijantis šiuolaikinę visuomenę, kuri pirmenybę teikia pelnui. O menas, kuris rūpinasi nykstančia dvasia, ir sveikata, kuris gydo nykstančius kūnus, nuosmukio metu nukenčia pirmiausia.

Kuo didesnis yra spaudimas, tuo stipresnis poreikis iš jo išsilaisvinti, ir tai šioje scenoje efektyviai pasiekiama nuogų aktorių dainomis ir ritualiniais šokiais, taip pat lyties keitimu – dar viena desperatiška bandymo iššokti iš savo odos ir tapti kitu žmogumi forma.

Šiam projektui susibūrė neįprasta kompanija: teatro režisierius Artūras Areima, dainininkė-performerė Skaidra Jančaitė ir Birutės Letukaitės vadovaujama Kauno šokio teatro "Aura" tarptautinė trupė.

Iš tiesų, sunku nuspėti, ką sulydys šie talentingi alchemikai. Prieš premjerą kalbamės su režisieriumi A.Areima.

– Kaipgi susidūrė tokios skirtingos galaktikos: jūs – žmogiškų pragarų ekspertas, skaidrioji S.Jančaitė ir tarptautinė "Auros" šokėjų trupė?

– Atsitiko toks keistas dalykas. Man paskambino solistė S.Jančaitė, kuri degė idėja sukurti spektaklį su Kauno šokio teatro "Aura" trupe, jai gyvai dainuojant. Kaip visuomet atvira keistiems, įdomiems ir netikėtiems sumanymams, choreografė B.Letukaitė pasiūlė Skaidrai kreiptis į mane. Man taip pat visuomet įdomu tai, kas nauja, ir norisi iššūkių.

– S.Jančaitės mestą pirštinę pakėlėte nedvejodamas?

– Aš išklausiau idėją. Skaidros mintis, prisipažinsiu, man pasirodė naivi. Ji norėjo kalbėti apie poros pasaką, pasibaigiančią vestuvėmis, ir nusivylimą, kuris netrukus ateina. Man ši idėja prasilenkė su manimi pačiu ir kirtosi su įsivaizdavimu, ką aš darau teatre. Nesijaučiau esąs žmogus, galintis tai įgyvendinti. Aš nuolaidų sau nedarau, tiesiog tokiais atvejais neinu į bendrą projektą.

– Ir visgi jūs repetuojate Kauno šokio teatre "Aura"?

– Pradėjome kalbėtis ir ieškoti, kas abiem būtų įdomu. Apsistojome ties dviejų santykiu: vyro ir moters, dviejų vyrų ar dviejų moterų. Ši tema man aktuali ir įdomi. Skaidra labai atvira. Maža to, jaunystėje ji yra bandžiusi eiti vienuolystės keliu. Šito jos gyvenimo fakto aš nežinojau ir nežinodamas jai daviau "juodosios" vienuolės vaidmenį. Skaidra sako: "O, kaip įdomu, aš pati save vaidinsiu."

– Turite septynis puikiai treniruotus kūnus ir vieną balsą. Ką naujo patiriate kaip režisierius?

– Šis projektas – nauja patirtis, tarsi vieno iš norų išsipildymas. Labai seniai svajojau atrakinti šitas duris. Mano kūryba prasideda nuo vaizdinių, nuo vizualiosios pusės. Kol vaizdinio nesusikuriu savo galvoje, negaliu dirbti. Repetuojant su šokėjais, vaizduotei atsiveria dar daugiau galimybių, ji išsprogdina dar daugiau vaizdinių, nei vaikštant pažįstamu keliu.

– Kritikai teigia, kad tekstas yra pagrindinis jūsų priešas. Šiuo atveju esate visiškai laisvas nuo žodžio. Ir visgi, ar yra koks nors dramaturginis pagrindas?

– Dramaturgija čia skleisis per judesį ir dainavimą. Tiesa, jei kalbėtume apie žodį, dramaturgine atrama spektaklyje bus Edgaro Allano Poe poezija. Skaidra ją išdainuos. Šiame spektaklyje labai tinkama ta jo vienatvė, nuolatinis ieškojimas kito, net ir mirusiųjų pasaulyje. Jis man labai artimas.

– Kas kuria spektakliui muziką?

– Spektaklio kompozitorius Algirdas Šapoka – sunkiojo roko, metalo grupės "Ghia" būgnininkas. Jis kuria labai įdomią atmosferinę muziką. Čia bus Algirdo debiutas, jis daug eksperimentuoja, daug vaikšto po gamyklas, ieško garsų, su Skaidra dainuoja bunkeriuose.

Dviejų kūnų susidūrimas. Ar jis įmanomas? Atrodo, kad mes net savo kūno nebegalime apčiuopti. Pats kūnas tapo atskira asmenybe.

– Kiek suprantu, pats procesas – labai gyvas ir nenuspėjamas?

– Taip, daug gražaus žaidimo. Pagalvojau, kad būtų galima net labai įdomią dokumentiką sukurti apie šio spektaklio gimimą.

– Kaip įvardintumėte būsimos premjeros žanrą? Gal "šoko" teatras?

– Aš manau, kad grynasis žanras šiandien yra miręs. Dabar tiek daug jungimosi, tarpdiscipliniškumas ne naujiena net ir kine. Patys žmonės tarpdiscipliniški: fotografuoja, redaguoja nuotraukas, dirba po kelis skirtingus darbus, nebėra vienos profesijos žmogaus. Taip ir teatre. Tradicinio teatro elementų šiame spektaklyje bus mažai. Sakykime, tai bus performatyvus šokio spektaklis, juk čia tik žodžių žaismas.

– Neabejoju, kad procesas labai įdomus kūrybinei grupei, nes visiems tai savotiškas eksperimentas. Tačiau publika nedalyvauja nei išnešiojant, nei gimdant kūdikį. Ji gaus jau gimusį spektaklį. Ar nebaugu einant nauju keliu?

– Šita baimė yra nuolatinė, ką bedarytum. Režisierius eina per tamsą, tikėdamas, kad yra tas šviesus deimantas, kurį turi pats surasti ir iki jo nuvesti visą kūrybinę komandą. Tai nėra lengva, nes pats eini tamsoje ir niekas neturi girdėti, kada tu atsitrenki.

– Esate aktualizuoto teatro atstovas. Kokia spektaklio "Bekūniai" aktualija?

– Žinutė yra. Dviejų kūnų susidūrimas. Ar jis įmanomas? Atrodo, kad mes net savo kūno nebegalime apčiuopti. Pats kūnas tapo atskira asmenybe. Jam suteikėme labai daug reikšmės, daug galimybių. Atrodo, kad jis atitrūko nuo mūsų pačių. Mes patys, galiausiai, tapome kūno įkaitais. Tokiame kontekste kinta susidūrimas ir su kitu kūnu.

Michelio Foucault mintys apie biopolitiką šiandien tapo realybe. Be mūsų sprendimo keičiamas genofondas, atsirado organų transplantacija, tavyje plaka kito žmogaus širdis ar kažkas turi dirbtinę ranką. Kūnai – kaip asambliažai. Noriu pateikti klausimų žmonėms, kurie labai gerai žino, kaip yra ir kaip turi būti. Noriu sujaukti jų mąstymą. Tarkime, atrodytų, paprastas klausimas: kada berniukas tampa vyru ar mergina – moterimi. Mes daug diskutavome su šokėjais apie tai. Nei vedybos, nei amžius neapsprendžia, kad tu jau vyras ar moteris. Aš ir pats save laikau paaugliu. Gal taip noriu, gal man patinka žaisti? Nenoriu būti baigtinis, tai labai baisu.

– Spektaklio dedamosios labai nevienspalvės. Kokiam gi reginiui nusiteikti žiūrovui?

– Sunkiam, bet estetiškam. Iš žemės rūdžių, bet viltingam. Kūnas, ieškantis kito kūno – juk viltinga, tiesa?

Kas? Spektaklio "Bekūniai" – "Body / Nobody" premjera. N-18.

Kada? Vasario 14 d. 19 val.

Kur? Menų spaustuvėje (Šiltadaržio g. 6).

Šio spektaklio premjera 2018-aisiais įvyko Panevėžyje, Juozo Miltinio dramos teatre (JMDT). Tai – A. Areimos teatro ir JMDT koprodukcija. „Šiam A. Areimos pastatymui būdingi postdraminio teatro bruožai, o efektyviai naudojamos inovatyvios šiuolaikinės aktorinės ir sceninės raiškos priemonės leidžia užmegzti išskirtinį, gyvą dialogą su žiūrovu. Kūrėjai į spektaklį įtraukė portugalų rašytojo Jose Saramago tekstus, savo kalba ypač artimus dabartiniam laikmečiui. Tai leido paveikiai atskleisti šiandieninio žmogaus portretą ir šiuolaikinės visuomenės problematiką“, – rašoma pranešime spaudai.

Režisierius A. Areima: „Aklumas gali būti ne vien fizinis, bet ir vidinis, toks aklumas – pats baisiausias. Galima regėti, bet nematyti, nesuprasti. Šis pastatymas – šiuolaikinis, atitinkantis ne tik Lietuvos, bet ir Europos teatrų standartus. Kiekvienas spektaklis žiūrovui turi būti susitikimas su kažkuo netikėtu ir neįprastu bei turėtų būti iššūkis. Kiekvienas spektaklis savo forma, intelektualumo prasme yra žiūrovo laukas, o kiekvienas miestas turi savo suvokimo lauką. Jeigu pastatymas kitoks – griaunantis įprastas formas, spektaklį reikia žiūrėti ne vieną kartą. Manau, kad spektaklis „Aklieji“ toks ir yra – jis atsivers žiūrovui ne iš karto.“

Spektaklio veiksmas plėtojamas neįvardytoje vietovėje. Miestą apninka aklumo epidemija – žmonės apanka staiga, liga plinta žaibiškai, neaplenkdama nė vieno, sukeldama šoką bei visuotinę paniką. Visoje šalyje steigiamos prieglaudos tokiems nelaimėliams. Viena apytuštė ligoninė per kelias dienas pripildoma aklųjų. Netrukus šioje mažytėje bendruomenėje susiformuoja struktūra, kurią sudaro budeliai ir aukos. Groteskiškas bejėgių lyg vaikai ir išmestų iš įprasto gyvenimo žmonių vaizdavimas tampa pažeminimo istorija. Paminama visa, kas žmogiška, visos įprastos visuomenės gyvenimo normos ir ribos, tarsi apakęs pasaulis būtų netekęs pamatų, suformuotų religijos, tradicijų ir kultūros. Aklumas – ne tik fizinė negalia, bet ir įspūdinga žmogiškumo degradavimo metafora. Paprasčiau nieko nematyti, kad nebūtų dėl ko jaudintis? Lengviau gyventi nematant to, ko nesinori matyti? Ar tokiame pasaulyje pavyks išsaugoti žmogiškumo likučius? Kokios yra pažeminimo ribos? Atsakymų į šiuos ir daugelį kitų klausimų ieškoma spektaklyje „Aklieji“.

Meno kritikė A. Šimėnienė: „Šį spektaklį vadinti klasikiniu žodžiu nebeįmanoma: jame prasmė intermedialiai kuriama mažiausiai keliomis medijomis paraleliai. Aktoriai nuolat filmuojami, ir žiūrovai stebi videoprojekcijas, persipinančias su lazeriniais erdvės kūrimo elementais. <...> Iš tiesų spektaklis labai įvairiapusiškas: žanrų peržengimas (riba tarp kino ir teatro), vertybinis kvestionavimas, moralinių ir etinių imperatyvų suaktualinimas, meninių formų pliuralumo ieškojimas. Utopijos principai, psichologinės ir socialinės įtampos, budeliai ir aukos – tai spektaklio nuolatinio kismo elementai, persipinantys su itin aršia socialine kritika.“

Regis, kad apakome

Ne pirmąjį savo darbą pristatantis režisierius vasario 19 d. kviečia ne vaikščioti vandens paviršiumi, bet nerti į tamsias patyrimo, katarsio gelmes.

Pagal portugalų rašytojo José Saramago romano motyvus paremtas spektaklis „Aklieji“ A. Areimos galvoje ėmė bręsti jau seniai.

„Užsimezgė labai artimas žmonių dialogas su skaitmeninėmis technologijomis. Mūsų pagrindinis partneris – ekranas: televizijos, telefono, kompiuterio“, – sako režisierius.

Jis įsitikinęs, kad skaitmeniniame pasaulyje informacijos kiekiai keičiasi šviesos greičiu ir minčių, informacijos absorbavimas bei fiksacija yra labai netvarus reiškinys. Anot jo, smegenys tokio duomenų srauto negali suklasifikuoti, todėl neretai imame nebevertinti esminių įvykių, prisijaukinome, pripratome prie žiaurumo. Tai, kas anksčiau vertė kūną eiti pagaugais, dabar nebeveikia tikslingai – susirgome vidiniu aklumu.

Tad čia didžiausias dėmesys skiriamas šiandienos žmonėms, kurie dar nori ir gali pakeisti save, savo mąstymo kultūrą.

Anot A. Areimos, portugalo kūriniai yra nuostabūs, pažeidžiantys nusistovėjusius kanonus, paliečiantys biblinį siužetą: „Jie priverčia žiūrėti kitaip, sąmoningai, o ne bukomis veršiuko akimis. Reikia suprasti, kad žmogiškiau gyventi būtina čia ir dabar, pasaulyje, o ne perspektyvoje į dangų.“

Užsimerkti prieš realybę

„Aklieji“ šių dienų perspektyvoje yra absoliutus esamasis laikas. Spektaklis į tam tikrą retrospektyvą nukelia dėl tam tikrų interjero detalių. Pats pastatymas – šiuolaikinis, atitinkantis ne tik Lietuvos, bet ir Europos teatrų standartus.

„Į nieką neteks žiūrėti per didelį atstumą, nebus filosofijos, kuri mūsų negalėtų nepaliesti. O juk labai dažnai spektaklis būna metaforinis. Pasižiūrime kaip į gražų paveiksliuką, lyg supratome temą ir grįžę namo gyvename lyg niekur nieko“, – sako režisierius.

A. Areimai norisi, kad spektaklis paliestų ir sukrėstų kiekvieną. Kad apsilankymas teatre taptų savaitės diskusijų tema, apmąstymų vertu įvykiu. Kad kūne apsigyvenusi emocija pasiektų jautriausius saugiklius ir įvyktų esminių pokyčių.

Spektaklis „Aklieji“ – vasario 19 dieną 18 val. Nacionaliniame Kauno dramos teatre

Bilietais prekiauja www.bilietai.lt

Per 17 dienų spektaklis Avinjono publikai buvo parodytas 15 kartų, susilaukė daug užsienio kritikų ir prodiuserių dėmesio.

Apie šiuolaikinį teatrą Europoje, artimiausius planus bei tai, kaip sekėsi atlaikyti neįprastą krūvį festivalyje – pokalbis su spektaklio režisieriumi A.Areima (A.A.), aktoriais Tomu Rinkūnu (T.R.), Roku Petrausku (R.P.) ir Dovydu Stončiumi (D.S.).

– Spektaklis ''Po Ledu'' iš Lietuvos iškeliauja jau ne pirmą kartą, o per paskutines gastroles Edinburge net gavote specialųjį komisijos prizą. Kuo svarbus ir ką jūsų kūrybiniame kelyje žymi dalyvavimas Avinjono teatro festivalyje?

A.A.: Visų pirma, svarbu pabrėžti, kad su spektakliu ''Po ledu'' dalyvavome  programoje ''Avignon OFF'', kuri yra labai plati. Į ją įtraukta be galo daug trupių, iš viso buvo pristatyta apie 1500 skirtingų spektaklių. Festivalį ''Avignon OFF'' dar galima įvardyti kaip vieną didžiausių ir prestižiškiausių teatro mugių ir turgų visame pasaulyje, kuriame lankosi įvairiausių teatro festivalių prodiuserių, organizatorių, skirtingų pasaulio teatrų atstovų, vadovų, kritikų, kurie ieško ir nori atrasti naujų teatro vardų krypčių. Labai svarbu tai, kad mes pakliuvome į šio festivalio pagrindinį židinį arba, kitaip tariant, po ''La Manufacture Contemporain'' organizacijos sparnu, nes visi, atvykę į ''Avignon OFF'' festivalį, žino, kad šios kompanijos programa yra sudaryta iš kokybiškų teatro, šokio, cirko spektaklių. Čia apsilanko daugiausia profesionalių kritikų, prodiuserių, teatro meno vadovų, festivalių organizatorių iš viso pasaulio. Tai mums buvo vienas iš pagrindinių laimėjimų šiame festivalyje, nes ''La Manufacture Contemporain'' vadovas Pascalis Keiseris, prieš AAT trupei atvykstant į Avinjoną, lankėsi Lietuvoje, kur stebėjo spektaklius ''Po ledu'' ir ''Virimo temperatūra 5425''. Po šio vizito Pascalis ''Po ledu'' iškart įtraukė į savo organizacijos programą bei pasiūlė prodiusuoti spektaklį festivalio metu. Mums labai pasisekė, nes visa ''La Manufacture Contemporain'' komanda labai tikėjo šiuo darbu – jo tema, kokybe, aktualumu. Man asmeniškai buvo be galo svarbu ir įdomu atsidurti tokiame festivalyje, suprasti, kaip jis veikia ir kaip dalyvavimas gali būti reikšmingas, tapti kertiniu lūžiu tolimesnei kūrybinei kelionei.

– Per kelias savaites, beveik be pertraukų jums teko suvaidinti keliolika spektaklių. Kas jums asmeniškai šiame maratone buvo sunkiausia?

D.S.: Iš tiesų, tai buvo nuostabus laikas. Žinoma, vaidinant spektaklį kasdien tikrai atsiranda tam tikrų iššūkių. Kaskart ieškodamas gyvybės, galvoji, kaip veikti, kad spektaklis būtų kitoks, kažkuo naujas. Turi susirasti svertus, kurie neįtrauktų į monotoniją, pasikartojimą, kad išliktų gyvybės, energijos. Tačiau taip pat labai daug gauni ir iš partnerių. Kartais spektaklis tampa labai asmeniškas, tarsi būtų apie tave, o kartais išryškėja tema, kuri pasirodo nauja, nes ją įtraukia tavo kolegos. Tai suteikia spektakliui universalumo, aktualumo ir daugiasluoksniškumo. Tai stebina, padeda išlikti motyvuotam.

T.R.: Didelių sunkumų tikrai nebuvo. Galbūt tik vienas – kad spektaklį reikėjo vaidinti 11 valandą ryto. Vis dėlto, tai nėra spektaklis apie grybų karą... Reikia laiko susikaupti, fiziškai ir psichologiškai pasiruošti. Teko didinti ir greitinti minčių koncentraciją, mažiau miegoti.

R.P.: Sunkiausia buvo atrasti motyvacijos –  spektaklis sunkus emociškai, reikia save draskyti iš vidaus, įdėti daug pastangų, kad emocija būtų ne tik tikra, bet ir stipri, kad eitų kiaurai per žiūrovą. O vaidinome mažoje salytėje, kartais ateidavo tik 30 žmonių. Tuo metu vidinis pesimistas kužda, kad jie nesupranta lietuviškai, vis tiek skaitys ir į tave nežiūrės, tai kam čia draskytis, plėšytis? Bet profesionalumas nugali viską, spiri sau į užpakalį ir neri gilyn po ledu.

– Kuo Avinjono festivalio žiūrovai skiriasi nuo žiūrovų Lietuvoje? Ar per visą laikotarpį festivalyje įstrigo koks nors momentas, susijęs su publikos reakcijomis?

T.R.: Spektaklis ''Po ledu'' nėra tipiškas, pasakojantis nuoseklią istoriją. Jame narpliojami sudėtingi verslo konsultantų minčių srautai ir išgyvenimai. Parodomas proto ''perdegimas'', tam tikra šizofrenija. Jis atveria visai kitokį, sakyčiau, absurdišką požiūrį į racionalaus, paprasto žmogaus gyvenimą ir įvykius. Regis, Lietuvoje ši tema dar nėra smarkiai išgyventa arba bent jau tie žmonės, kurie dirba šį darbą arba yra arti tos sferos, mažai domisi teatru.

Avinjono teatro festivalio lankytojai yra tikslinga teatro auditorija, kuri, jeigu ir nėra susipažinusi su mūsų pasakojamos profesinės sferos subtilybėmis, yra susipažinusi su dramaturgo F.Richterio kūryba. Tokiu būdu atsiveria galimybė aiškiau matyti ir suprasti spektaklį. Negaliu pasakyti, kad šiuo klausimu Avinjono publika buvo vienodos nuomonės. Tačiau jų buvo dauguma. Buvo ir atsitiktinai užklydusių žmonių, regis, ieškančių pramoginio meno, kurio apstu šiame festivalyje. Taigi einant į šį spektaklį reikėtų išspręsti lygtį, kuri Avinjono žiūrovui, regis, nebuvo labai sudėtinga: Konsultantas+Falkas Richteris= ''Po ledu''.

R.P.: Dažniausiai rinkdavosi profesionalūs žiūrovai: arba kritikai, arba tie, kurie tikrai matę daug teatro. Kitaip nei lietuviai, jie beveik visi žino F.Richterį (kai kurie ir pjesę), o tai jau didelis pliusas, nes žiūrovas ateina pasiruošęs. Užsienio žiūrovai supranta teksto absurdiškumą, juokiasi iš gero, subtilaus humoro, kuris jau yra tekste, o lietuviai yra arba nedrąsūs arba laukia lėkštų juokelių. Labiausiai įsiminė viena mergina, kuri ėjo žiūrėti spektaklio net keturis kartus, visada drąsiai sėdėdavo priekyje, konspektuodavo kažką sąsiuvinyje ir bandydavo pamatyti, išgirsti vis kažką naujo. Labai gera turėti tokį žiūrovą.

D.S.: Žiūrovai šį spektaklį visada vertina kontroversiškai. Kai kurie labai susikaupę (gal dėl to, kad jiems teko skaityti titrus), kiti, atvirkščiai, buvo laisvesni. Kai spektaklis pradeda suktis apie absurdą, jie jaučia atmosferą, būna joje, linksminasi kartu su mumis. Žinoma, buvo ir tokių, kurie reagavo labai neigiamai. Per vieną spektaklį prisiartinus prie vieno mesjė ir palietus jo skruostą, jis čiupo už rankos ir nustūmė ją. Viena žiūrovė sakė, kad geriau būtų taip nesielgti mat prancūzų mesjė tai gali suprasti kaip pažeminimą. Buvo ir tokių, kurie priėmė tai su šypsena ir net patys dalyvavo improvizacijoje.

– Šį spektaklį vaidinate jau trečius metus. Kaip šį darbą suprantate šiandien? Kaip keitėsi jūsų santykis į spektaklį nuo jo gyvavimo pradžios?

R.P.: Jis vis bręsta, gilėja, kaskart vaidindamas atrandu vis naujų temų, kurios paliečia, skaudina, jaudina. Kaskart suprantu, koks tai stiprus tekstas, kiek daug jame tiesos, skausmo, nors iš pirmo žvilgsnio jis gali pasirodyti absurdiškas. Manau, spektaklis dabar daug stipresnis, nes jis dėl festivalių ir sutrumpėjo. Dabar jis tokia bomba, kuri ištaško žiūrovams smegenis ir nepalieka abejingų. Kaip Avinjone parašė viena kritikė: ''It slams! It’s punk!'' Toks jis ir turi būti.

– Koks yra šiuolaikinis Europos teatras? Kokias pastebite tendencijas, kokia kryptimi jis keliauja? Ar jums svarbu keliauti ''į tą pačią pusę''?

A.A.: Šiuolaikinis Europos teatras, mano nuomone, šiuo metu išgyvena paieškų, sutrikimo ir komercinio nuklydimo etapą. Ieškantieji ieško, kaip iš naujo teatras galėtų virsti aktualus, šiuolaikiškas ir prasmingas šiandieninei auditorijai. Sutrikusieji svarsto, ar šiandien teatras išvis reikalingas, ir šį klausimą kelia viešai scenoje, atvirai bendraudami su žiūrovu. Komercinio ir konformistinio teatro šiuo metu turbūt yra daugiausia, tai galioja ir kitoms meno formoms. Tai normalu, nes kolektyvinis narcisizmas yra smarkiai įsigalėjęs visuomenės kolektyvinėje sąmonėje. Man visuomet yra svarbūs nauji, neatrasti keliai. Tikriausiai mano prigimtis yra būti nonkonformistu.

– Kur jaučiatės labiau suprastas kaip režisierius: Lietuvoje ar užsienyje? Kodėl?

A.A.: Iš tikrųjų dar nežinau, ar esu labiau suprantamas Lietuvoje, ar užsienyje. Tikriausiai reikėtų sukurti spektaklį užsienio teatre, kuris būtų repertuare ir galbūt tada būtų galima daryti tikslesnes išvadas. Festivalis gana trumpas etapas, epizodas, kuris yra kryptingai organizuotas – jis turi savo publiką, kuri nėra atsitiktinė. Žinoma, buvo labai malonu ir džiugu, kai matėme, kaip publika vertina ir reaguoja į spektaklį ''Po ledu'' Avinjone. Kartais atrodė, kad aktoriai kalba prancūziškai, o ne lietuviškai, nes reakcijos buvo labai greitos ir atviros, sąmoningos, nors žiūrovams teko skaityti subtitrus, o tai šiek tiek nukreipia dėmesį nuo vyksmo scenoje. Dar kartą galėjome įsitikinti (kaip ir po ''Edinburgh Fringe'' festivalio), kad šitas spektaklis yra aktualus, jautrus ir reikalingas šiuolaikinio teatro auditorijai.

Lietuvoje dažnai susidarydavo vaizdas, jog žiūrovas, stebėdamas spektaklį, nieko nesupranta – žiūri spektaklį tarsi kita kalba. Spektaklį suprasdavo jį pamatęs mažiausiai du ar tris kartus. Po  festivalio ''Avignon OFF'', spektaklis ''Po ledu'' sulaukė didelio užsienio festivalių organizatorių, teatrų vadovų, prodiuserių susidomėjimo, bei kvietimų į skirtingų šalių festivalių programas, o tai yra visiškai priešingai vertinima nei Lietuvoje.

Lietuvos kritikų šis spektaklis buvo įvardytas kaip pasenusių aktualijų, temos ir dramaturgijos darbas. Mano nuomone, Lietuvoje nagrinėti tokias problemas, kurios pateikiamos F.Richterio pjesėje ''Po ledu'', yra per anksti. Kapitalistinės visuomenės problematikos daigai Lietuvoje dar tik pradeda atsirasti ir tokia profesija kaip verslo konsultantai mūsų visuomenėje yra mažai žinoma. Kiti net galvoja, kad tai yra išgalvota profesija.

– Kur Artūro Areimos teatras žada keliauti toliau?

A.A.: Kol kas yra numatytos gastrolės Pietų Korėjoje, Prancūzijoje, Belgijoje, Italijoje, Vokietijoje, Pietų Amerikoje. Taip pat turime oficialų kvietimą kitais metais atvykti į festivalį ''Avignon OFF'' ir ten pristatyti spektaklį ''Virimo temperatūra 5425''.

Į Kauną su užmojais

Šiauliuose gimusio režisieriaus A.Areimos santykiai su laikinąja sostine šiuo metu itin dramatiški – Kaune sutikęs gyvenimo moterį, čia sukūręs daugiau nei dešimt spektaklių, menininkas bando atsispirti kosmopolitiško Vilniaus vilionėms.

"Mūsų ryšys užsimezgė prieš aštuonerius metus. Tuomet buvau pakviestas į Kauno valstybinį dramos teatrą", – mintimis laiką atgal atsuko tarp Vilniaus ir Kauno balansuojančio nepriklausomo teatro įkūrėjas A.Areima.

Pirmasis darbas, kurį jis skyrė savo tėvui ir kuriuo kreipėsi į Kauno publiką – spektaklis "Sugrįžimas į dykumą". 2009-ųjų rugsėjį brandžiojo periodo pjesė, gvildenanti asmens meilės, neapykantos, geismo, gėrio, grožio ir išsilavinimo problemas, buvo pristatyta Kauno valstybinio dramos teatro scenoje. Vėliau į savo sąskaitą Auksinio scenos kryžiaus nominantas įsirašė dar ne vieną drąsų, o kai kas pasakytų – įžūlų darbą: "Laimingieji", "Šmėklos", "Mechaninė širdis", "Kartu", "Vyšnių sodas" , "Plėšikai", "Markizė de Sad" ir "Amfitrionas".

Prieš savaitę Kauno technologijos universiteto kultūros centre žiūrovų vertinimui A.Areima atidavė naujausią savo kūdikį – kasdieniu žiaurumu ir realiais išgyvenimais paremtą meninę studiją "Medėjos kambarys". Vos vienos dienos skirtumu spektaklis pasiekė ir sostinės publiką, todėl pokalbį su žinomu režisieriumi pradėjome nuo klausimo, kodėl kūrybai ir gyvenimui pasirinko būtent Kauną.

Norėtų būti drąsesnis

"Čia turiu žmoną ir namus. Turiu net kelias mylimas vietas Žaliakalnyje", – maišydamas balintą kavą apie savo santykį su miestu ėmė kalbėti A.Areima.

Tiesa, tądien su juo susitikome ne legendinio "Romuvos" kino teatro pašonėje įsikūrusiame restorane "Movido", kurį žinomas menininkas įvardijo kaip vieną tų vietų, kur visuomet gera grįžti – vėlyvą popietę šiaulietis įsitaisė vos už kelių dešimčių metrų nuo jo esančioje lauko kavinėje. Akis pridengęs kepure, impozantiškas barzdočius ramiai traukė elektroninę cigaretę ir nė iš tolo nepriminė teatro scenos chuligano, kuriuo jis neretai vadinamas.

"Nesu toks, nors realiai norėčiau būti. Žinoma, tuomet greičiausiai likčiau vienas su savo komanda. Kodėl? Todėl, kad žmonės bijo tiesos", – savo atvirumu žavėjo pašnekovas. Nepastebėjome ir arogancijos, būdingos daliai menininkų – tarsi miesto statistas akimis skaičiuodamas pro šalį skubančius praeivius, A.Areima prasitarė, kad nepaisant aštraus būdo ir laisvo žodžio, mieliau rinktųsi nekalbėti nei kalbėti. Tokios pozicijos esą laikosi dažnas mūsų.

"Turbūt aš iš tos baimės rėkiu. Dėl to ir paauglystės metais teko pakeisti dvi mokyklas. Žinote, mes bijome likti kvailiais, nes kvailius greit nurašo. Papersk garsiau ir visi jau rėks, kad apsišikai", – drąsiais pasisakymais intrigavo jaunajai kartai gerai žinomas nusipelnęs kūrėjas.

Nesiklosto santykiai

Prieš ketverius metus sostinę iškeitęs į Kauną, A.Areima neslėpė, kad savo konservatyvumu ir ribotumu miestas jį nuvylė. Nepaisant praleistų metų ir indėlio į kultūrinį gyvenimą, režisierius čia vis dar nesijaučia savas, reikalingas ir išgirstas.

"Kaune matau monopoliją – vieną teatrą. Kad tave pastebėtų, privalai turėti penkiolika medalių ant krūtinės ir tiek pat žvaigždžių", – siauru miesto valdžios žvilgsniu stebėjosi kūrėjas. Gal todėl spektaklis "Medėjos kambarys" Vilniuje kelią skynėsi kur kas lengviau nei Kaune – erdvių naujam pastatymui čia pavyko rasti vargais negalais, o sostinėje A.Areimos teatras galėjo rinktis net iš kelių variantų.

"Labai dažnai noriu spjauti į viską ir važiuoti iš čia, bet tikiu, kas šis miestas pasikeis. Tikiu, kad po velniais, savivaldybė sutvarkys tuos kelius, kuriais taip didžiuojasi. Nors tiesą pasakius, labai jau kaimietiškas požiūris jaunimą bandyti išlaikyti per kelius, o ne per kultūrą, – valdininkams kandžių pastebėjimų negailėjo pašnekovas. – Stebiuosi, kad iki šiol čia nėra ir menų inkubatoriaus, kuris beje, kuriasi net Šiauliuose. Vis dėlto neprarandu vilties, kad kažkada čia įvyks sprogimas."

Nenori būti mase

Nors Kauno draugišku ir atviru teatralams negalėjo pavadinti, miesto publikai A.Areima nebuvo toks kategoriškas, o štai išgirsta frazė, esą teatras dabar išgyvena aukso amžių, jį prajuokino.

"Nesutinku, kad teatras populiarus. Manyčiau, vos 6 proc. žmonių eina į teatrą, – ironiškai besišypsodamas A.Areima prasitarė neprisidedantis prie šio skaičiaus kėlimo. – Aš nepataikauju publikai. Tuomet ko siekiu savo spektakliais? Noriu ją išjudinti. Noriu kalbėti tomis temomis, prieš kurias dažnas mūsų linkęs užsimerkti. Kaimyno vaikai kieme papjovė kačiuką ir visi leipsta juokais. Man tai nejuokinga."

Klystate manydami, kad A.Areima yra iš tų režisierių, kurie paleidę spektaklius ramiai gurkšnoja kavą, o nusileidus užsklandai užsuka tik į bilietų kasą. Prieš kiekvieną spektaklį kūrėjas nuskenuoja salėje besirenkančius žiūrovus, o įvertinęs jų intelektą, sprendžia, ar aktoriams tądien teks sutelkti stipresnes pajėgas.

"Žinote, Oskaras Koršunovas kadaise pasakė, kad blogas tas spektaklis, iš kurio neišeina 5 ar 10 proc. žiūrovų. Todėl salę palikęs žmogus man yra tarsi įvertinimas. Reiškia, jis turi nuomonę, kuri visų yra skirtinga. Juk žiūrėdami į medį ne visi alpsta, koks jis nuostabiai gražus", – gurkštelėjęs kavos, pokalbį toliau tęsė 34-erių režisierius.

Nupirktas menas

Prabilęs O.Koršunovo žodžiais, būti panašus į jį ar kitą teatro grandą A.Areima tikino nesiekiantis. Sutikti didelius žmones, pasak jo, yra labai įdomu, tačiau kiekvienas esą turi ieškoti savęs ir savo kelio.

"Nenoriu lygiuotis į ką nors, bet svarbiausia, nenoriu būti pilka mase arba žmogumi, kuris gyvenimą praleido tįsodamas ant lovos. Su alaus bambaliu, saulėgrąžomis ir lietuviškais serialais. Kaip pasakė Friedrichas Nietzsche: "Jei esi supuvęs obuolys – nusipurtyk", – dažno lietuvio portretą žodžiais piešė skandalingasis režisierius. Jo namuose Kaune jau seniai nėra televizoriaus – įspraustas į kampą, senutėlis, vos kelis kanalus terodantis, liko Vilniuje. Tuščia vieta ant televizoriaus stalelio jo esą visai neglumina, be to, ji puikiai tinka knygoms.

"O ką žiūrėti? Vienintelę LRT. Smagu, kad ši televizija rodo nemažai gerų filmų, deja, atsilieka nuo laiko, – paklaustas, ką mano apie komercinius kanalus ar filmus, kuriuose debiutuoja ne profesionalūs aktoriai, o šou verslo atstovai, A.Areima pratrūko. – Zvonkės, Bunkės – visa tai yra žaidimas, o tie, kas juo užsiima, tiki ne meno verte, o pinigais. Apskritai menas ir pinigai yra nesuderinami dalykai. Priešingu atveju tai jau ne menas, o pramoga."

Didžiausiame pasaulyje menų festivalyje šįmet tarp daugiau nei 3000 pasirodymų iš viso pasaulio dėl kasmet Edinburgo viešąsias erdves ir uždaras vaidybos aikšteles užplūstančios publikos simpatijų ir scenos meno profesionalų dėmesio varžėsi ir būrys šiuolaikinio šokio bei teatro kompanijų iš Lietuvos, o AAT | Artūro Areimos ir OKT / Vilniaus miesto teatro spektaklis „Po ledu“, be gausaus pluošto pozityvių recenzijų ir atsiliepimų, įvertintas ir ypatingu prizu už kaip vienas įsimintiniausių festivalio akimirkų sukūręs pasirodymas.

„The Guardian“ teatro kritikas Andrew Haydonas, kuriam jau teko susipažinti ir su ankstesniąja režisieriaus A. Areimos kūryba, savo tinklaraštyje „Postcards from the Gods“ išskyrė spektaklio pagal vokiečių pjesių autoriaus Falko Richterio dramą „Po ledu“ temos bei teatrinės kalbos šiuolaikiškumą ir neįkyrų aktualumą. „Taip jau nutiko, kad 2008-aisiais Vilniuje teko matyti Artūro Areimos baigiamąjį darbą – spektaklį „Kelias“. Net ir turint omeny šio pastatymo pagal Jimo Cartwrighto pjesę savotišką atšiaurumą, susikoncentravimą tik į pačią teksto esmę ir visišką humoro jausmo stygių, buvo aišku, kad Areima turi „kažką tokio“, – rašo Haydonas. „Pasižiūrėjęs šį spektaklį buvau beveik pasirengęs prisiekti, kad tai – naujas, originalus, pačios lietuvių kompanijos pastaraisiais metais sugalvotas / parašytas darbas, kurio poveikis primena estų grupės NO99 spektaklius“.

Vieno seniausių britų scenos menų savaitraščio „The Stage“ teatro apžvalgininkas Nickas Awde‘as, A. Areimos spektakliui skyręs keturias žvaigždutes, recenzijoje pavadinimu „Negailestinga“ pabrėžia, jog viena didžiausių „Po ledu“ stiprybių – gebėjimas derinti griežtą šiaurietišką estetiką ir subtilų poetiškumą. „Artūras Areima, pristatydamas itin Šiaurės Europos režisūrai būdingą viziją, pasitelkia kandžią simboliką ir užtikrina, jog dar ilgokai po spektaklio „Po ledu“ pabaigos žiūrovo nepaleidžia mintys apie išsekimo kultūrą ir totalitarizmą. [...] Šis šiuolaikinės globalinės korporacinės kultūros komentaras – tai aštrus, tačiau be galo poetiškas išpuolis.“

Pasak taip pat keturiomis žvaigždutėmis lietuvių spektaklį įvertinusio interneto svetainės „Broadway baby“ teatro kritiko Oliverio Simmondso, „Areima derina tai, kas garsu, ir tai, kas dar garsiau, ir nors spektaklio tempas nėra idealus, kai žiūrovus pasiekia spektaklio žinutė, tai įvyksta įniršio pliūpsniais – tokio įniršio, kokio niekur kitur Frindžo festivalyje neišvysi. Kartais taip įvyksta net ne dėl garso, o dėl režisūrinių sprendimų. Beveik viso pasirodymo metu aktorius Rokas Petrauskas sėdi fotelyje, prislėgtas mikrofonų jūros, [...] ir net tuščiuose buteliuose skendinčios scenos grindys turi prasmę – kiekvieną sykį kam nors jomis praėjus, aiškiai girdime traškesį, primenantį apie Ramiajame vandenyne tyvuliuojančią šiukšlių salą – nenuginčijamą paminklą pramoninių atliekų sąvartynams Maldyvuose.“

AAT | Artūro.Areimos teatro spektaklis „Po ledu“ Edinburgo Frindžo festivalyje sulaukė ne tik gausios ir pozityvios teatro kritikų bei žiūrovų reakcijos, tačiau ir ypatingo Summerhall menų centro savininko Roberto McDowello dėmesio. Šis menų kuratorius, drauge su autoritetingais vertinimo komisijos nariais, tarp kurių – režisierius ir kino kritikas Mark Cousins, scenos menų profesorius Noel Witts, Rose Bruford teatro ir performanso meno koledžo vadovas Michael Earley, ir žinoma teatro kritikė, nacionalinio laikraščio „The Scotsman“ bendradarbė Joyce McMillan – būtent Artūro Areimos ir visų spektaklio „Po ledu“ bendraautorių darbą įvertino „Jawbone“ (liet. žandikaulio) apdovanojimą už, paties Roberto McDowello žodžiais tariant, labiausiai bekompromisį teatro pasirodymą Frindžo festivalyje.

Net 13 kartų Edinburgo Frindžo publikai pristatyto spektaklio „Po ledu“ režisierius A. Areima, paklaustas, ką jam reiškia galimybė pasirodyti didžiausiame pasaulyje menų festivalyje ir garbių vietos kultūros bei meno atstovų skirtas apdovanojimas, sakė: „Visų pirma, man tai galimybė pamatyti, kaip į mano sukurtą spektaklį reaguoja skirtingų tautų ir kultūrų žmonės. Džiugu, jog buvome pastebėti, kad sulaukėme didelio vietos žiniasklaidos dėmesio (į pasirodymus atėjo beveik visi svarbiausi JK laikraščiai: „The Times“ „The Scotsman“ „The Stage“ ir kt.). Dar svarbu tai, kad visi jie į mūsų spektaklį atvyko iš vienur ar kitur išgirdę, jog šį darbą būtina pamatyti. Gera, kad mus vertino už drąsą, už aktualumą, už intelektualumą, už įtaigius aktorių darbus. Ir tuo pat metu keista, kad vakariečiai „Po ledu“ vertina kaip aktualų, šiuolaikišką darbą, kviečia į festivalius, o Lietuvoje šis spektaklis įvertintas kaip senstelėjęs – nors kapitalizmas, kurį šiame spektaklyje ir kritikuojame, mūsuose dar tik skleidžia pirmuosius daigus“ – teigia vienas perspektyviausių šalies režisierių.

„Po Frindžo jaučiuosi drąsesnis, parsivežiau aibę idėjų ir esu tikras, kad jas įgyvendinsiu. Apdovanojimas man svarbus dar ir tuo aspektu, jog jį „Summerhall“ vadovas, sujaudintas spektaklio, sugalvojo specialiai mums. Jam pasirodė keista, jog nepataikaujame publikai, kad taip drąsiai ją, taip sakant, krušame, o ji – vis eina ir eina mūsų žiūrėti. Kalbėdavomės kone kasdien, jis vis sakydavo, kad spektaklis niekaip neišeina jam iš galvos ir kad kiekvieną kartą žiūrėdamas jis atranda vis naujų niuansų, naujų subtilybių, pateisinančių tokią aštrią spektaklio formą. Galiausiai pakvietė sukurti spektaklį „Summerhall“ meno centre – jei gausime dalinį rėmimą Lietuvoje, kitą pusę pastatymo kaštų padengs jis“, – pasakojo A. Areima.