Nori išbandyti save

Prieš metus apie karjeros pabaigą paskelbusi lengvaatletė ruošiasi naujam iššūkiui: svarbiausias savo pergales 800 m distancijoje pasiekusi šiaulietė ateityje ruošiasi pirmajam asmeniniam maratonui, tačiau svarbiu jėgų pasitikrinimu jai taps balandžio 28-ąją vyksiantis Kauno „Akropolio“ maratonas, kuriame sportininkė ketina įveikti 21,098 km pusmaratonį.

„Pagalvojau, kad būtų įdomu save realizuoti bėgant maratoną. Tai labiau galimybių išbandymas, – teigė E. Balčiūnaitė. – Anksčiau per savaitę nubėgdavau 40–50 km, šiuo metu – kur kas daugiau. Seniau 17 km bėgdavau rūgščiu veidu, bet adaptacija pavyko visai neblogai. Dabar ramiai galiu nubėgti ir 20 km.“

Per profesionalės karjerą E. Balčiūnaitė gerino Lietuvos uždarų patalpų 400 m ir 800 m bėgimo rekordus, startavo 2008 m. olimpinių žaidynių, 2017 m. pasaulio ir 2018 m. Europos čempionatų pusfinaliuose. Įvairiose rungtyse Lietuvos čempionės titulą ji iškovojo net 21 kartą.

Aukštų tikslų nekelia

Vidutinių nuotolių bėgikė sužibėjo ir 2017-ųjų Vilniaus maratone: be specifinio pasiruošimo pusmaratonį ji įveikė per 1 val. 24 min. 58 sek. ir iškovojo ketvirtą vietą.

„Tada sezoną baigiau gana anksti, tad norėjau prisijungti prie Rimanto Kaukėno paramos fondo iniciatyvos“, – prisiminė bėgikė.

Anksčiau per savaitę nubėgdavau 40–50 km, šiuo metu – kur kas daugiau.

Kaune nubėgti „Hollister“ pusmaratonį nusiteikusi E. Balčiūnaitė ambicingų tikslų sau nekelia. Tai atspirties taškas prieš būsimus startus.

„Esu nubėgusi ne vieną pusmaratonį treniruočių ritmu. Šiuo metu – pereinamasis laikotarpis, be to, nebeturiu tokių sąlygų, kokias turėdavau anksčiau, kai viskas buvo skiriama sportui, o dabar yra ir kitų veiklų, darbas. Tad šis pusmaratonis leis pamatyti, kurioje vietoje esu po daugiau kaip metų treniravimosi. Bėgu daug lėčiau nei anksčiau, ilgiau ir daugiau. Nėra ką lyginti su tuo, kas buvo anksčiau“, – kalbėjo E. Balčiūnaitė.

Pratinasi prie krūvių

Sugrįžti į varžybas būtent Kauno „Akropolio“ maratone bėgikę paskatino tai, kad ši trasa – viena lygiausių ir greičiausių pasaulyje.

„World Athletics“ reikalavimus atitinkančioje trasoje netgi galima vykdyti normatyvus į Paryžiaus olimpines žaidynes.

„Apie normatyvus negalvoju, norisi apskritai save pripratinti prie tokių krūvių. Bėgioju savo malonumui, tai mano hobis, dėl jo jaučiuosi geriau. Nežinau, ar jau šiemet bėgsiu visą maratoną, nes organizmą reikia pripratinti prie tokių krūvių. Tikiu, kad galėčiau nubėgti, bet kokie būtų padariniai? Užtrukčiau atsigauti“, – įspūdingų rezultatų nepuolė žadėti E. Balčiūnaitė.

Balandžio 28-ąją bėgimo entuziastai kviečiami išbandyti jėgas Kauno „Akropolio“ maratone, „Hollister“ pusmaratonyje, „Forvia“ 10 km, SDG 5 km, „Lietuvos kredito unijos“ 1,5 km ir vaikų „Activus“ 400 m distancijose.

Pusmaratonį bėgsianti ir maratonui besiruošianti E. Balčiūnaitė neatmeta galimybės ateityje startuoti ir ilgesnių nuotolių bėgimuose.

„Anksčiau varžybos nuo starto iki finišo trukdavo dvi minutes, dabar – daugiau kaip dvi valandas. Man patinka iššūkiai, nesakau ne ultrabėgimams, bet nežinau, kas turėtų atsitikti, kad jiems ryžčiausi. Dar daug ką reikia sužinoti“, – sakė patyrusi lengvaatletė.

Lietuvos bėgimo mėgėjų asociacijos prezidento Vidmanto Dobrovolsko teigimu, šiemet dalyvauti bėgime buvo užsiregistravę žmonės iš 22 šalių.

Bėgo apie 2,5 tūkst. karių, apie 1 tūkst. šaulių, beveik 4 tūkst. bėgikų buvo civiliai asmenys.

V. Dobrovolsko teigimu, tai vienas masiškiausių bėgimų Lietuvoje.

„Prieš pandemiją vienu metu dalyvavo beveik 8 tūkst. žmonių, tai buvo masiškiausias bėgimas. Po pandemijos truputį sumažėjo, bet dabar eina vėl link to, kad daugėja dalyvių“, – sekmadienį BNS sakė bėgimo organizatorius.

Anot jo, bėga įvairaus amžiaus žmonės, yra ir nuolatinių dalyvių.

„Jaunimo tikrai nemažai, ir visai nedideli vaikučiai įveikė tuos devynis kilometrus. Bet matyti ir tų pačių veidų, kurie kasmet dalyvauja. Prisijungia ir jaunimas, bet neapleidžia ir bėgimo veteranai“, – teigė jis.

Taurė kaip gausiausiai bėgime dalyvavusiai organizacijai įteikta Lietuvos kariuomenei, Karo akademija apdovanota kaip gausiausia Vilniaus komanda, tarp sporto klubų už aktyvų dalyvavimą įvertintas Kauno bėgimo mėgėjų klubas, tarp mokyklų – Vilniaus jėzuitų gimnazija.

V. Dobrovolsko duomenimis, bėgimai „Gyvybės ir mirties keliu“ surengti ir vienuolikoje užsienio valstybių: Belgijoje, Lenkijoje, Estijoje, JAV, Kanadoje, Švedijoje, Vokietijoje, Nyderlanduose, Italijoje, Jungtinėje Karalystėje, Ispanijoje.

Užsienyje iš viso bėgo apie 1,3 tūkst. dalyvių.

Pagarbos bėgimas Vilniuje surengtas 32 kartą.

Bėgikai įveikė simbolinę maždaug devynių kilometrų trasą Vilniaus gatvėmis, ji driekėsi nuo Antakalnio kapinių, kur palaidoti žuvusieji per 1991 metų sausio įvykius, iki televizijos bokšto.

Bėgimu išreiškiama pagarba bei padėka žmonėms, žuvusiems 1991-ųjų sausio 13-osios naktį ir mirusiems nuo sužalojimų, patirtų sovietiniams kariniams daliniams šturmuojant Vilniaus televizijos bokštą bei Radijo ir televizijos komiteto pastatą.

1991 metų sausio 13-ąją žuvo ar nuo patirtų sužalojimų vėliau mirė Loreta Asanavičiūtė, Virginijus Druskis, Darius Gerbutavičius, Rolandas Jankauskas, Rimantas Juknevičius, Alvydas Kanapinskas, Algimantas Petras Kavoliukas, Vytautas Koncevičius, Vidas Maciulevičius, Titas Masiulis, Alvydas Matulka, Apolinaras Juozas Povilaitis, Ignas Šimulionis, Vytautas Vaitkus. Prie televizijos bokšto sužeistas Stasys Mačiulskas nuo sužeidimų ligoninėje mirė 1991 balandį.

Renginys skirtas žuvusiems Lietuvos laisvės gynėjams pagerbti.

Kaip pranešė sostinės „Susisiekimo paslaugos“, vidurdienį dalyviai startuos aikštelėje prie Antakalnio kapinių Karių Kapų gatvėje ir su policijos palyda bėgs Karių Kapų, Kuosų, Jūratės, L. Sapiegos, Antakalnio gatvėmis, per Žirmūnų tiltą, Šeimyniškių gatve, Konstitucijos prospektu, T. Narbuto gatve, Laisvės prospektu, L. Asanavičiūtės, A. P. Kavoliuko ir Sausio 13-osios gatvėmis iki Vilniaus televizijos bokšto.

Dėl renginio keisis viešojo transporto eismas bėgimo trasoje. Nuo vidurdienio porai valandų keisis minėtomis gatvėmis važiuojančių ir jas kertančių greitųjų maršrutų autobusų 1G, 2G, 3G, 4G, 6G, taip pat 5, 7, 10, 21, 24, 30, 32, 33, 34, 37, 40, 43, 46, 49, 52, 53, 54, 55, 56, 59, 63, 69, 73, 75, 88, 89  maršrutų autobusų ir 7, 10, 12, 16, 18 troleibusų maršrutų eismas.

Šiuo laikotarpiu nekursuos 1, 3, 9, 19 maršrutų troleibusai, keisis 2, 4, 6, 17 maršrutų troleibusų eismo tvarkaraščiai.

– Kai prieš trejus metus kalbinau jūsų brolį ir jūsų bėgimo trenerį Remigijų Kančį, jis sakė: „Mano sesė taip pat žengia žingsnius viso maratono link. Kol kas tarp jos pasiekimų – tik pusė maratono, tad maratonininke vadintis negali – tik vidutinių ir ilgų nuotolių bėgike.“ Gal jau?

– Per tą laiką padėtis pasikeitė (šypsosi). 2021-ųjų gruodį Valensijoje įveikiau debiutinį savo karjeros maratoną. 42,195 km nubėgau per 2 val. 30 min. 48 sek. Beje, šią vasarą netikėtai man teko garbė atstovauti savo šaliai Pasaulio lengvosios atletikos čempionate. Džiaugiausi pirmą sykį dalyvaudama tokio rango varžybose ir užimdama 46 vietą pasaulyje maratono distancijoje (2 val. 38 min. 52 sek.). Juk kovojau ne tik su labai stipriomis varžovėmis, bet ir su karštu Budapešto oru.

– Kada pradėjote bėgioti?

– Sunku suskaičiuoti. Gal bus 14–15 metų? Viskas prasidėjo per brolį – jis atvedė mane į tas kančias (juokiasi). Laimei, jos mums abiem teikia malonumą – antraip turbūt ir nesportuotume. Jis išvažiavo studijuoti į Kauną ir ėmė galvoti, ką sesė veiks viena kaime. Tad davė veiklos. Grįžęs namo savaitgaliais klausdavo manęs, ar tikrai viską padariau. Dažnai ir pasimuliuodavau, bet linksėdavau galvą ir sakydavau „taip“. Net mamos prašydavau meluoti, kad iš tiesų nubėgau tiek, kiek Remigijus liepė. Sykį dalyvavau vienose varžybėlėse Alytuje, paskui – Prienuose, o kai abejas pavyko laimėti, atsirado paskata treniruotis.

– Jūsų ir brolio amžiaus skirtumas – septyneri metai?

– Taip. Juokiamės, kad kai jis išeidavo iš vienos mokyklos, tuomet į ją ateidavau aš. Esame kilę iš Sūkurių kaimo Prienų rajone. Galėjome rinktis, į kurią pusę nuo savo kaimuko važiuoti mokytis: 6 km į vieną pusę arba 6 km į kitą. Vėliau, kai brolis išvyko studijuoti į Kauną, aš nusekiau jo pėdomis į Alytaus rajono Krokialaukio gimnaziją ir ėmiau treniruotis pas jo trenerį Arūną Klebauską. Baigusi mokyklą, irgi įstojau į Lietuvos sporto universitetą, nuėjau sportuoti pas brolio trenerę Ingą Juodeškienę.

Bendraminčiai: su Andriumi, taip pat bėgimo entuziastu, Loreta drauge jau aštuntus metus. / L. Kančytės asmeninio archyvo nuotr.

– Jums 29-eri ir maždaug pusę to laiko bėgiojate. Smalsu sužinoti, kokių užduočių skirdavo brolis, kad sesė, likusi be jo priežiūros kaime, netinginiautų?

– Tai būdavo ilgesni arba trumpesni bėgimai. Pavyzdžiui, bėgti 30 minučių. Dieve, kaip daug tai atrodydavo paauglei! Juolab kad mūsų kaime nebuvo daugiau sportuojančių. Keistai į mane vietiniai žiūrėdavo. Pamenu, kai brolis grįžęs bėgiodavo, vaikai pirštais į jį rodydavo: vyras su timpomis (juokiasi). Tačiau tokia apranga bėgikui įprasta.

– Treniravotės pas visus Remigijaus trenerius, o kai galiausiai brolis perėmė sesės treniruotes į savo rankas, prašom – L. Kančytės sąskaitoje jau net keturi maratonai! Koks jis treneris – ar labai griežtas?

– Nemeluosiu, būna visko, juk negali viskas būti idealu. Kartu treniruojamės, kartu dalyvaujame varžybose, rezultato siekiame irgi kartu. Džiaugiuosi, kad abu siekiame tikslo ir abu vienas kitą palaikome. Drauge treniruojame ir mūsų bėgikų klubo „Origami runners“ mėgėjus. Ar Remigijus reiklus? Gal, kai buvau paauglė, taip atrodė. Dabar, kai pati dirbu trenere, manau, visai normalu, kad treneris sportininką truputį paspaudžia – ypač tuomet, kai mato, kad jis galėtų geriau. Juk abiem norisi rezultato.

– Kokia bėgiko dienos rutina?

– Jei ruošiamasi kokioms svarbioms varžyboms – vienokia, jei ne – kitokia. Kai ruošiuosi varžyboms, 9 val. ryte turiu treniruotę. Jei maratonui – ji būna ilgesnė: bėgu apie 20 km. Grįžusi namo, kai normalūs žmonės turbūt jau valgo pietus, aš pusryčiauju. Paskui kiek pailsiu ir turiu antrą bėgimo treniruotę. Po jos laukia trenerės darbas „Origami runners“ klube.

Atvirai: pasak L. Kančytės, bėgant maratoną pašalinėms mintims nelieka laiko. / A. Pliadžio nuotr.

– Ar visada buvote tokia liekna, sportiška?

– Klausiate, ar paauglystėje neturėjau antsvorio problemų? Jei sudėtume nuotraukas, darytas prieš dešimt metų ir dabar, vaizdas tikrai skirtųsi. Tačiau maitinuosi labai paprastai. Maistą gaminamės dažniausiai namuose. Nesu linkusi į kraštutinumus, tad jei kartais norisi bandelės, picos ar bulvių traškučių – leidžiu jais pasimėgauti su saiku. Ypač savaitgaliais, kai jau būnu nubėgusi ilgą krosą ir, rodos, jaučiuosi dar labiau visko nusipelniusi. Tuomet, patikėkite, norisi ne kasdienių kotletų ar makaronų! Pamenu, kai šią vasarą važiavau į Pasaulio lengvosios atletikos čempionatą Budapešte, bėgimo išvakarėse apėmė toks stresas – be proto norėjosi saldumynų. Nežinau, kiek šokoladukų tada būčiau galėjusi sukirsti.

Po maratono būtina šiek tiek laiko skirti poilsiui. Todėl per metus, jei norime gero rezultato, galime bėgti ne daugiau kaip du maratonus.

– Kokio nuotolio bėgimus renkatės? Ar turite savo favoritų?

– Mano favoritai – 10 km, pusmaratonis (21,0975 km) ir maratonas (42 km 195 m). Anksčiau dar bėgdavau stadione ilgo nuotolio (5 000 m), arba vidutinio nuotolio (1500–3000 m) atstumus. Dabar labiau traukia plento bėgimai, bet tikrai neatmetu galimybės kada nors sugrįžti ir į stadioną.

– Kaip sudarote savo varžybų tvarkaraštį ir kaip renkatės varžybas, kurių pasiūla, turbūt labai didelė?

– Pasiūla iš tiesų didelė, bet pirmenybę teikiu maratonams. Jie vyksta pavasarį ir rudenį. Tuomet pagal pasirinktą startą su broliu dėliojame tarpines varžybas. Po maratono būtina šiek tiek laiko skirti poilsiui. Todėl per metus, jei norime gero rezultato, galime bėgti ne daugiau kaip du maratonus. Šiais metais man labai pasisekė – atsirado galimybė dalyvauti Pasaulio lengvosios atletikos čempionate. Nuoširdžiai sakau: nesitikėjau, nes normatyvai maratono distancijoje bėgikams buvo labai aukšti. Balandį bėgau maratoną Hamburge ir tikrai nemaniau, kad papulsiu. Todėl visą mėnesį poilsiavau, o brolis juokavo, kad šansų dar yra… Kol vieną dieną sužinojome, kad pakliuvau 99-a iš 100! Lyg ir turėjau džiaugtis, bet iš pradžių labiau sutrikau, nes juk kiekvienas maratonas – kančia arba džiaugsmas. Taip ir buvo. Tą dieną, kai turėjau startuoti, Budapešte jutiminė temperatūra buvo 37 °C karščio. Asmeninio rekordo nepagerinau, bet finišą pasiekiau. Labai nesijaudinau, nes mačiau, kad net elitiniai bėgikai maratono distancijoje savo asmeninių rekordų nepagerino – labiau kovojo dėl vietų.

– Kokios mintys sukasi galvoje bėgant tokią ilgą distanciją: ar kuriate kokias nors strategijas, o gal tiesiog svajojate apie mamos cepelinus?

– Pašalinėms mintims nelieka laiko. Aišku, šiek tiek strateguoju. Mat tokioje distancijoje negali per greitai užsirauti į priekį – vėliau gali apleisti jėgos, pablogėti savijauta. Bėgi nuo vieno punkto iki kito. Užkandi. Tarkime, aš kas 5 km valgau geliukus (geliukai – maratono metu valgomi angliavandeniai, maratonininkų maistas). Žmonėms atrodo, kad maratonas – labai ilga distancija, bet iš tiesų laikas ir kilometrai bėga greitai. Kartais nebūna jokių minčių, o kartais norisi save motyvuoti, kad greičiau pasiektum finišą.

Vieningai: su broliu, treneriu, draugu, bėgimo įkvėpėju, bėgikų klubo „Origami Runners“ įkūrėju – maratonininku R. Kančiu. / L. Kančytės asmeninio archyvo nuotr.

– Ar esate patyrusi kokių nors traumų?

– Kaip ir sakiau, reikia bėgti mąstant, taip pat vartoti papildus, lankytis pas masažuotoją. Tuomet ir traumų bus mažiau. Tfu tfu tfu… Kažko rimto pastaruoju metu neprisimenu. Kai buvau septyniolikos, stipriai pasitempiau raumenį prie klubo. Negalėjau kurį laiką sportuoti. Kita vertus, kai kasdien bėgioji po nemažai kilometrų, normalu, kad kažką kūne nuolat jauti.

– Ar galėtumėte pasidalyti savo artimiausiais planais?

– Vieną plano dalį, t. y. įsivertinti, kiek jėgų dar liko po vasaros maratono Budapešte, jau įgyvendinau, o spalio 1 d. dalyvavau Pasaulio pusės maratono plentu čempionate. Jis vyko Rygoje. Startavo daugiau kaip 300 bėgikų iš 56 pasaulio šalių. Pusmaratonyje man pavyko pasiekti geriausią Lietuvos sezono rezultatą (1 val. 15min. 12 sek.) ir užimti 44 vietą, taigi, esu patenkinta. Šiuo metu ilsiuosi ir planuoju naujus startus kitiems metams. Kalbamės su broliu, kokį maratoną iš visos jų gausybės pasirinkti. Pirmiausia žiūrime, kad būtų gera (lygi) trasa; paskui – geri konkurentai, nes kuo stipresnė konkurencija, tuo geresni rezultatai. Kai važiavau į debiutinį savo maratoną Valensijoje, ten buvo be galo didelė konkurencija: 42,195 km nubėgusi per 2 val. 30 min. 48 sek. buvau tik 30-a. Kitame maratone su tokiu laiku galėjau atsistoti net ant prizininkų pakylos. Žodžiu, daug kas priklauso nuo dalyvių. Kartais gali atbėgti toli nuo prizinių vietų, bet pasigerinti savo asmeninį rezultatą.

– Ruduo – ne pats geriausias metas plento bėgimui. Gal žinote receptą, kaip bėgti ir nesušlapti?

– Nesame burtininkai, bei šiais laikais jais ir nereikia būti. Visi turime orų programėles savo telefonuose. Todėl pasižiūrime, kada, tikėtina, lis, ir pagal tai pasideriname treniruočių laiką. Jei tik lašnoja – niekis: visada bėgame. Nebent lytų labai smarkiai. Per šalčius irgi bėgiojame, nors brrr, kaip jų nelaukiu.

– Įdomu, ar sportininkai serga peršalimo ligomis, kurios netrunka mus užklupti vos atšalus orui?

– Serga, serga. Kai ruošiesi kokioms atsakingoms varžyboms ir organizmas, mūsų žargonu kalbant, yra pačiame pike, turi ypač saugotis, nes tuo laiku esi kur kas imlesnis visiems virusams. Žinau iš patirties.

L. Kančytės asmeninio archyvo nuotr.

– Abu su broliu įkūrėte „Origami runners“ bėgikų klubą, kurio devizas: „Tobulėk savu tempu.“ Kviečiate mėgėjus ir profesionalus, vaikus ir suaugusiuosius?

– Amžius čia nesvarbus. Į klubą renkasi bendraminčiai, kurie sportuoja kartu, dalyvauja varžybose, siekia savų rezultatų. Tikrai neakcentuojame žmonių fizinių galimybių. Tikime, kad kiekvienas iš mūsų turime potencialo. Broliui, kaip ir man, patinka atkaklūs ir siekiantys savo tikslų žmonės. Todėl daugiau dėmesio kreipiame į charakterį ir norą tobulėti.

– R. Kančys su žmona Erika augina dvi dukreles. Ar dažnai būnate jų šeimos viešnia, gal net esate vienos iš jų krikšto mama?

– Atspėjote: esu antrosios mergaitės, Lukos, krikšto mama. Jai greitai bus dveji. Su Remigijumi susitinkame beveik kiekvieną dieną, kas antrą – tai tikrai. Su jo šeima dažnai kartu švenčiame tradicines šventes – gimtadienius, Kalėdas ir kt. Jie visi atvyksta ir į varžybas manęs palaikyti, paskatina bėgti greičiau. Žodžiu, matomės dažnai.

– Ar turite draugą?

– Turiu. Andrius yra sportininkas mėgėjas, bėgioja dėl savęs. Taip pat priklauso mūsų „Origami runners“ klubui. Tiesa, susipažinome kitame – maratonininkų – klube. Vienose varžybose pabendravome, kitose – ir štai jau beveik aštuoneri metai mes kartu.

– Jei kasdienį bėgimą vadintume darbu, kaip atrodytų jūsų laisvalaikis?

– Nepatikėsite, bet tas laisvalaikis vis tiek sueina į sportą. Juk nuolat ruošiesi vienoms ar kitoms varžyboms. Šią vasarą ruošiausi maratonui, rinkau kilometrus, bet tarp jų, aišku, buvome ir prie jūros, ir Varšuvoje koncerte. Žodžiu, atostogavome derindami malonumus su sportu derindami. Kadangi bėgimas yra mūsų su Andriumi hobis, labai gerai vienas kitą suprantame ir nepriekaištaujame, kai ne visada lieka laiko kažkam kitam.

– Ar vienas kitą lydite į visas svarbesnes varžybas?

– Nebūtinai. Dažnai vietinėse varžybose mūsų bėgimai sutampa. Į bėgimus užsienyje dažniausiai važiuoju su broliu arba su komanda. Tiesa, Hamburgo bėgime buvome kartu su Andriumi, bet vien dėl to, kad ir jis planavo ten dalyvauti. Deja, patyrė traumą, tad paskui sirgo už mane trasoje.

– Jei kartais fortūna ima ir netikėtai atsuka nugarą, kaip tvarkotės su negatyviomis emocijomis?

– Tiek brolis, tiek ir Andrius jau žino, kad išsyk po finišo nereikia prie manęs eiti ir raminti. Kelias minutes turiu pabūti viena, kad iš to nusivylimo ar piktumo (ant savęs) niekam nieko blogo nepasakyčiau, dėl ko paskui tektų gailėtis. Po kiek laiko mintys susiguli, emocijos nurimsta. Artimieji mato, kada prie manęs jau galima prieiti ir paguosti. Juk visko nutinka: kartais tikiesi geresnio rezultato – nepavyksta, o kitąsyk priešingai – brauki džiaugsmo ašaras.

L. Kančytės asmeninio archyvo nuotr.

– Ar yra buvęs atvejis, kai norėjote savo bėgimo batelius išmesti į šiukšliadėžę?

– Buvo, neslėpsiu. Kai mane aplankė, pavadinkime, vėlyvas brendimas: jaučiau, kad ir rezultatai negerėja. Laimei, supratau, kad tai laikina ir nereikia pulti į paniką. Tada brolis paskatino siekti rezultatų kartu. Perėjau treniruotis pas jį ir žingsnis po žingsnio atėjau iki maratono distancijos.

– Kaip manote, jei neturėtumėte brolio maratonininko, ar bėgimas jūsų gyvenime vis tiek užimtų labai svarbią vietą?

– Abejoju (šypsosi). Mūsų kaimelyje vaikai labiau futbolą žaisdavo ar krepšinį. Jei nebūčiau turėjusi brolio pavyzdžio, vargu, ar išvis būčiau bėgiojusi. Mieste vėl kitaip. Čia daug būrelių, veiklų – gali rinktis, ką nori. Kaime, manyčiau, man reikėjo spaudimo iš šono. Jei ne bėgimas? Nežinau, niekada negalvojau. Mane pasirinko bėgimas. Negalėčiau rinktis komandinio sporto – per daug atsakomybės. Vis tiek turėtų būti koks nors individualus sportas.

Dešimt L. Kančytės kančių

Kančia atostogauti...

… nieko neveikiant ir tik gulint prie baseino. Jei degintis, tai vis tiek geriau aktyviai – ar kokį paplūdimio tinklinį žaidžiant, ar vaikštinėjant pajūriu.

Kančia mylėti...

... žmogų, kuris tau nieko nejaučia.

Kančia gyventi...

... neturint svajonių.

Kančia valgyti...

... vieną ir tą patį maistą kiekvieną dieną.

Kančia žiūrėti...

... siaubo filmus ir serialus.

Kančia žaisti...

... tebūnie šachmatais, nes tikrai, kaip ir brolis, nemoku jais žaisti.

Kančia skaityti...

… ilgus romanus.

Kančia dirbti...

... nemalonų darbą.

Kančia keliauti…

... vienai. Keliauti man patiktų su kažkuo, kad galėčiau pasidalyti smagiomis akimirkomis.

Karantino atradimas

Dviejų berniukų mama pasakoja visada buvusi sportiška, tačiau niekada nesportavusi reguliariai. Mokykloje dalyvaudavo sporto varžybose, tačiau vėliau sportą apleido.

Universitete S. Pulkauninkė keletą kartų bandė bėgioti, lankyti sporto klubą, bet tokia veikla visada trukdavo ne ilgiau kaip kelias savaites. Bėgimas pašnekovės gyvenime atsirado šiek tiek daugiau nei prieš trejus metus – prasidėjus karantinui.

„Tuo metu auginau du mažamečius vaikus, nedirbau. Vieną dieną pasijutau pervargusi tiek psichologiškai, tiek fiziškai – maisto gaminimas, indų plovimas, nuolatinė netvarka namuose varė iš proto. Pradėjau mintyse save įsivaizduoti bėgančią, šis vaizdas ilgai sukosi galvoje, kol vieną dieną, užmigdžiusi vaikus pietų miego, palikusi vyrą dirbti iš namų, užmiršusi visus neplautus indus ir išmėtytus žaislus, tiesiog apsiaviau pirmus po ranka pasitaikiusius sportinius batelius ir išbėgau, – pasakoja pašnekovė. – Iki šiol pamenu, kaip sunku buvo  bėgti. Nubėgau 2 km, tris kartus sustojau, vis gaudžiau kvapą, širdis dirbo visu pajėgumu, bet grįžusi negalėjau nustoti šypsotis.“

Motyvacija: Simonai puikiai sekasi suderinti mamos, žmonos pareigas ir bėgimą. Ji labai dėkinga šeimai už palaikymą. / S. Pulkauninkės asmeninio archyvo nuotr.

Į varžybas – po dviejų mėnesių

Taip S. Pulkauninkė įklimpo į bėgimą – pradėjo bėgioti kasdien, vis  daugiau. Pirmose varžybose dalyvavo po dviejų bėgimo mėnesių.

Pašnekovė juokiasi, kad pačioje bėgimo pradžioje sakė niekada nedalyvausianti varžybose – juk bėgioja dėl savęs. Tačiau per savo gimtadienį Simona iš draugės vyro sulaukė iššūkio bėgti Lietuvos bėgimo taurės organizuojamame bėgime „Aplink Elektrėnų marias“.

Ryte pabėgiojus apima labai geras jausmas, diena iškart tampa prasminga.

„Pasirinkau 10 km distanciją. Važiuodama į varžybas labai jaudinausi, bijojau, juk buvau dar visiškai žalia. Važiavau viena, nieko nepažinojau, nepasitikėjau savimi, bet kartu labai norėjau išbandyti save. Prieš pat varžybas užkalbino viena bėgikė, kuri man pasirodė  patyrusi. Ji paklausė manęs, kiek laiko bėgioju. Kai atsakiau, kad du mėnesius, pasakė: „Oho, kokią sunkią trasą pasirinkai pirmoms varžyboms, juk ji viena sunkiausių Lietuvoje“, – prisimena pašnekovė. – Išgirdusi šiuos žodžius maniau nė nestartuoti, bet susiėmiau, startavau ir užsikabinau pirmąjį medalį ant krūtinės. Finišavus jausmas buvo nenusakomas, nors trasa išties buvo sunki, labai kalvota, alino 30 °C karštis.“

Pirmosios varžybos Elektrėnuose S. Pulkauninkės galvoje įstrigo ilgam. Dabar varžybose ji dalyvauja kas keletą mėnesių, renkasi įvairias distancijas nuo 5 iki 21 km. Kartą yra nubėgusi ir visą maratoną – 42 km 195 m. Šiuo metu ruošiasi antram.

S. Pulkauninkės asmeninio archyvo nuotr.

Parke – 5 val. ryto

Pasak S. Pulkauninkės, bėgimas yra nuostabus tuo, kad bėgti galima bet kuriame pasaulio kampelyje, užtenka į lagaminą įsimesti bėgimo batelius ir aprangą. Todėl pašnekovė bėgioja ir atostogų metu.

„Atostogaujant pabėgioti man tiesiog būtina, nes tai geriausias  atsipalaidavimo ir poilsio būdas“, – šypsosi ji.

Vis dėlto pašnekovė tikina kasdien nebėgiojanti. Taip ji darė tik pačioje pradžioje, kai apie bėgimą dar nedaug žinojo ir manė, kad, norint pasiekti rezultatą, reikia bėgioti kuo dažniau ir kuo daugiau. Tačiau iš tikrųjų taip tik alinamas organizmas ir traumuojamas kūnas.

„Vėliau pradėjau domėtis, kaip taisyklingai bėgioti, o galiausiai ėmiau treniruotis padedama trenerio Remigijaus Kančio. Tai buvo vienas geriausių sprendimų. Dabar bėgu tris keturis kartus per savaitę, priklausomai nuo to, koks tuo metu mano išsikeltas tikslas, ar ruošiuosi kokioms nors varžyboms, – pasakoja Simona. – Iš pradžių buvau rytinė bėgikė, per karantiną išvažiuodavau į Vingio parką 5 val. ryto. Jaučiau tokį didelį norą bėgti, kad keldavausi be žadintuvo. Pabėgiodavau, grįžusi rasdavau šeimą dar miegančią, o pati jausdavausi jau kalnus nuvertusi. Ryte pabėgiojus apima labai geras jausmas, diena iškart tampa prasminga. Dabar bėgioju po darbo, savaitgaliais – kai tik randu laiko.“

S. Pulkauninkės asmeninio archyvo nuotr.

Laimėjimas – nugalėti save

Keletą kartų S. Pulkauninkė yra bėgusi ir varžybose užsienyje. Frankfurte, Vokietijoje, dalyvavo savo pirmajame ir kol kas vieninteliame maratone (42,195 km). Pasak pašnekovės, atmosfera Frankfurte buvo žodžiais neapsakoma.

„Tūkstančiai bėgikų, dar daugiau sirgalių, finišas raudona danga išklotoje arenoje – tai buvo tikra bėgimo šventė. Kiekvienam bėgikui linkiu bent kartą gyvenime tai patirti, – sako ji. – Pirmą maratoną įveikti buvo gana sudėtinga. Nors pradžioje bėgti sekėsi gana lengvai, vėliau prasidėjo vidinis dialogas su savimi, nuolat mintyse kartojau sau, kad galiu, privalau nesustoti, kad esu stipri ir pasieksiu tikslą.“

Pasak Simonos, bėgant labai svarbus ne tik fizinis pasiruošimas, bet ir psichologinis. Bėgikas turi mokėti susikalbėti su savimi, nes dažnai kūnas gali daugiau, nei leidžia protas.

Esu labai dėkinga vyrui, nes be jo palaikymo ir pagalbos negalėčiau tiek laiko skirti bėgimui.

„Maratone mane palaikė daug žmonių, tiesiog negalėjau jų nuvilti. Finiše laukė vyras ir brolis su drauge. Išmaniajame laikrodyje nuolat mačiau šeimos siunčiamas palaikymo žinutes, tai ir padėjo pasiekti finišą. Finišavusi jaučiau tikrą euforiją“, – prisimena bėgikė.

Naujųjų išvakarėse kartu su vyru Ridu Simona bėgo 10 km varžybose Romoje. Anot pašnekovės, tai vienas gražiausių miestų pasaulyje, tad bėgti buvo labai gera. Kalbėdama apie bėgimo pasiekimus, kuriais labiausiai didžiuojasi, Simona pripažįsta, kad didelis pasiekimas yra tai, jog, praėjus trejiems metams nuo bėgimo pradžios, ji vis dar bėga ir nesiruošia sustoti.

„Niekada gyvenime nesu užsiėmusi jokiu sportu ilgiau nei keletą savaičių, o dabar be bėgimo nebeįsivaizduoju gyvenimo. Žinoma, vienas didžiausių mano pasiekimų yra pirmas maratonas. Niekada nebuvau nė pasvajojusi, kad galėčiau nubėgti 42 km. Tik pradėjusi bėgioti sakiau sau, kad bėgsiu maratoną mažiausiai po dešimties metų, o tai ėmė ir virto realybe po dvejų. Kartais mes patys be reikalo save įspraudžiame į rėmus, kurie trukdo pasiekti tikslų, – pastebi ji. – Varžybose niekada nesivaržau su kitais bėgikais, didžiausia varžove sau būnu aš pati. Tad didžiulis laimėjimas, kai pavyksta nubėgti geriau, nei maniau galinti, ar kai varžybų dienos rytą aplanko liūdnos mintys, atrodo, kad negali, bet bėgi ir pagerini savo asmeninį rekordą. Žinoma, labai smagu, jei pavyksta namo pasivežti prizinę vietą, esu kelis kartus patyrusi tokį malonumą.“

S. Pulkauninkės asmeninio archyvo nuotr.

Bėgimas ir motinystė – suderinama

S. Pulkauninkė su vyru Ridu yra kilę iš Ukmergės, o šiuo metu gyvena Vilniaus priemiestyje. Pora augina du vaikus. Sūnui Kristupui neseniai suėjo aštuoneri, Hermanui – penkeri. Pašnekovė pasakoja, kad jos šeimos nariai taip pat gana sportiški.

„Vyras ilgą laiką žaidė krepšinį, šiuo metu važinėja dviračiu, pabėgioja, kartais, kai prikalbinu, su manimi dalyvauja varžybose, – šypsosi ji. – Mūsų vaikai taip pat sportiški, aktyvūs. Vyresnėliui šiuo metu labai rūpi futbolas, o mažasis darželyje lanko krepšinį. Savaitgalius stengiamės visada leisti aktyviai: važinėti dviračiais, vaikščioti pažintiniais takais, eiti į žaidimų aikšteles. Sūnūs kartais dalyvauja vaikų bėgimuose, jau netgi turi savo medalių kolekcijas, kurias vėl papildys rudenį vyksiančiame Vilniaus maratone.“

Simona tikina, kad suderinti darbą, buitį, mamos pareigas ir bėgimą sekasi puikiai. Pašnekovė pastebi, kad išties – kuo daugiau darai, tuo daugiau padarai.

„Žinoma, esu labai dėkinga vyrui, nes be jo palaikymo ir pagalbos negalėčiau tiek laiko skirti bėgimui. Dažniausiai bėgu iškart po darbo, o vyras per tą laiką paima vaikus iš darželio ir mokyklos, tad grįžtame namo panašiu metu. Vasarą bėgioju vakarais, o šeimos vyrai tuo metu užsiima savais reikalais stadione, važinėja dviračiais ar tiesiog laiką leidžia namuose, – pasakoja ji. – Esu keletą kartų bėgusi su vaikais – aš bėgu, o jie važiuoja šalia dviračiais. Kai dirbu iš namų, bėgu per pietų pertrauką. Ne kartą esu mačiusi mamas ar tėčius, bėgančius ir stumiančius vežimėlius. Tad tikrai įmanoma viską suspėti ir suderinti, jei tik yra noro ir užsidegimo. Tik svarbu mažiau ieškoti pasiteisinimų.“

S. Pulkauninkės asmeninio archyvo nuotr.

Bėgimo terapija

Pasak S. Pulkauninkės, bėgimas jai padeda jaustis gerai. Tad būtent tai tampa didžiausia motyvacija. „Jei liūdna, nėra nuotaikos, jaučiuosi pavargusi, išbėgu pabėgioti, ir viskas susidėlioja į savo vietas“, – pasakoja ji.

Pradėjusi bėgioti, pašnekovė socialiniame tinkle „Instagram“ susikūrė paskyrą „Run Simona“. Tad ją motyvuoja ir kiti bėgikai, kurie Simoną seka instagrame ir dalijasi savo patirtimi. Iš pradžių pašnekovė nepažinojo nei vieno bėgiojančio žmogaus, o šiandien jau turi nemažai pažįstamų bėgikų, kurių rezultatai, patarimai ir pagyros įkvepia toliau tęsti mėgstamą veiklą.

„Motyvuoja ir mano pasiekti rezultatai. Kiekvienas savo varžybas esu aprašiusi instagrame, turiu net užrašų knygelę, kurioje sužymėti visų varžybų rezultatai. Kai tik prarandu norą bėgti, paskaitau savo senus įrašus, prisimenu, kiek esu pasiekusi, nors pradėjau praktiškai nuo nulio, ir tai veda į priekį, skatina tobulėti. Kiekvienas galime daugiau, nei įsivaizduojame, tad man visada labai įdomu sužinoti, kiek aš dar galiu“, – juokiasi ji.

Simona džiaugiasi, kad bėgimas jai suteikia daug naudos ir veikia kaip pati geriausia terapija. Bėgdama atsikratau visų blogų minčių, išbarstau liūdesį ir nuovargį po sunkios dienos. Po bėgimo visada jaučiuosi  pakylėta, norisi šypsotis, pasaulis atrodo gražesnis. Drąsiai galiu sakyti, kad esu priklausoma nuo bėgimo, nes, jei nepabėgioju dvi ar daugiau dienų, jaučiu didelį to trūkumą ir norą bėgti, – pasakoja bėgikė. – Kai mano gyvenime atsirado bėgimas, jis suteikė ir pasitikėjimo savimi, savo jėgomis, savirealizaciją, didesnį savęs ir savo kūno vertinimą. Anksčiau ieškodavau savo kūno trūkumų, o dabar esu jam dėkinga už tai, kad galiu bėgti. Bėgimas yra laimė.“

Simonos patarimai pradedantiems bėgikams

* Vos pradėjus bėgioti, labai svarbu nepersistengti. Nebėkite iš visų jėgų, per ilgų distancijų. Jei norisi prisijaukinti bėgimą, privalu daryti tai iš lėto, kantriai. Jei išbėgsite pirmą kartą ir save perspausite, antro ar trečio karto gali nebebūti. Jei įmanoma, iškart pradėkite bėgioti prižiūrint ar patariant treneriui arba patys domėkitės, skaitykite apie bėgimą, jo techniką.

* Jeigu nesate profesionalas ir jūsų tikslas nėra varžybos, bėkite širdimi, o ne kojomis, galvokite apie bėgimą ne kaip apie darbą, o kaip apie malonumą teikiantį dalyką. Mėgaukitės ir pamažu pamėgsite bėgimą, jis teiks pačių geriausių emocijų.

* Kai pasidaro sunku bėgti, susikoncentruokite į bėgimo techniką, laikyseną, ištiesinkite nugarą, žvilgsnį nukreipkite į tolį, o ne po kojomis. Tai padeda nurimti ir įgauti naujų jėgų.

* Žymėkitės savo pasiekimus, kad ir kokie maži jie atrodytų. Vėliau pradėsite pastebėti vis didesnę pažangą, o tai motyvuos ir padės nesustoti. Turėkite tikslų – vieną labai didelį, pavyzdžiui, nubėgti maratoną, ir daug mažų, kurie padės pasiekti didįjį.

* Verta suburti aplink save didelę bėgikų bendruomenę, bendrauti su jais, stebėti jų pasiekimus programėlėse ar kitur. Taip pasisemsite motyvacijos, kai jos pritrūks.

Suaugusieji bėgo 1400 m (du ratus aplink bastionų įtvirtinimus), o jaunimas iki 16 metų – 700 m (vieną ratą).

Į šias varžybas iš anksto užsiregistravo per 100 bėgikų iš Vilniaus, Kauno, Šiaulių, Šilalės, Šilutės, Gargždų, Kretingos ir Klaipėdos, dar būrelis bėgikų registravosi ir renginio dieną prie starto.

Šis bėgimo renginys išsiskyrė savo neįprastu formatu – vyko atrankos ir finaliniai bėgimai. Net 10 greičiausius laikus atrankoje užfiksavusių bėgikų pateko į finalus, kur kovojo dėl aukščiausios vietos apdovanojimo.

Tarp vyrų 1400 m (2 ratai) bėgimo varžybose, trasą įveikęs per lygiai 4 min., triumfavo gerai klaipėdiečiams pažįstamas bėgikas „Spartan Trifecta“ 35-39 m. amžiaus grupės pasaulio ekstremalaus bėgimo čempionas Gediminas Simutis, Jis atstovavo „Klaipėda Flow Team“ komandai.

Tarp moterų 1400 m atkarpą pirmoji įveikė taip pat „Klaipėda Flow Team“ komandos narė Lina Pikelytė. Jos laikas – 4 min. 51 sek.

Tarp vaikinų iki 16 metų 700 m (1 ratas) pirmasis nubėgo šilutiškis Mantas Budrikis – 2 min. 11 sek., tarp merginų iki 16 metų greičiausia 700 m trasoje buvo Evita Stelingytė iš Klaipėdos „Maratono“ sporto klubo – 2 min. 24 sek.

Tarp moterų 1400 m atkarpą pirmoji įveikė taip pat „Klaipėda Flow Team“ komandos narė Lina Pikelytė. Jos laikas – 4 min. 51 sek.

Tarp vaikinų iki 16 metų 700 m (1 ratas) pirmasis nubėgo šilutiškis Mantas Budrikis – 2 min. 11 sek., tarp merginų iki 16 metų greičiausia 700 m trasoje buvo Evita Stelingytė iš Klaipėdos „Maratono“ sporto klubo – 2 min. 24 sek.

Nugalėtojai buvo apdovanoti taurėmis ir rėmėjų prizais.

„Bastionų taurė 2023“ bėgimo rėmėjų prizų sulaukė ir kiekvienos amžiaus grupės finalininkai – po 10 kiekvienos amžiaus grupės greičiusi dalyviai.

Visi trasą įveikę dalyviai gavo Klaipėdos sporto festivalio atminimo medalius.

„Bastionų taurė 2023“ bėgimas – vienas iš visą mėnesį trunkančio Klaipėdos sporto festivalio renginių.

„Bastionų taurės 2023“ bėgimo varžybų nugalėtojai ir prizininkai:

Moterų grupė (1400 m)

I vieta – Lina Pikelytė (Klaipėda) – 4 min. 51 sek.

II vieta – Milda Talalaitė (Kaunas) – 4 min. 55 sek.

III vieta – Monika Cimakauskaitė (Klaipėda) – 5 min.

Vyrai (1400 m)

I vieta – Gediminas Simutis (Klaipėda) – 4 min.

II vieta – Mantas Galminas (Gargždai) – 4 min. 4 sek.

III vieta – Modestas Putrius (Klaipėda) – 4 min. 7 sek.

Merginos iki 16 metų (700 m)

I vieta – Evita Stelingytė (Klaipėda) – 2 min. 24 sek.

II vieta – Marija Latauskaitė (Klaipėda) – 2 min. 44 sek.

III vieta – Greta Griškevičiūtė (Klaipėda) – 2 min. 53 sek.

Vaikinai iki 16 metų (700 m)

I vieta – Mantas Budrikas (Šilutė) – 2 min. 11 sek.

II vieta – Redas Rocko (Klaipėda) – 2 min. 18 sek.

III vieta – Emilis Jokša (Klaipėda) – 2 min. 42 sek.

Pareigūnų sveikata nuodugniai tiriama kas dvejus metus. Be to, reguliariai, kartą per metus, tikrinamas ir pareigūnų fizinis pasirengimas. Tik išlaikę egzaminą pareigūnai gali toliau tęsti tarnybą.

„Bėgimas, atsispaudimai, atsilenkimai, savigyna, taip pat šaudymas. Tie pareigūnai, kurie dirba gatvėje, kurie yra reaguojantys patruliai, – bėga 3 km, kabinete dirbantys darbuotojai – 1 km“, – apie fizinio pasirengimo patikrą pasakojo policijos departamento atstovas Ramūnas Matonis.

Būtent bėgimą nuspręsta pakeisti.

„Pasinaudojome ta gerąja praktika, kurią turi Krašto apsaugos ministerija“, – argumentavo Vidaus reikalų ministerijos (VRM) Viešojo saugumo politikos grupės vyr. patarėja Irina Malukienė.

Vietoje bėgimo numatomas alternatyvus pratimas – ėjimas. Distancija – 4 km.

„Iš esmės tai liestų pareigūnus, kurie vykdo kabinetinį darbą“, – apie pakeitimus pasakojo I. Malukienė.

Visas reportažas – LNK vaizdo įraše:

Dėl pokyčių pradėta diskutuoti dar pernai, kai rudenį per vieną savaitę tarnyboje mirė du Šiaulių policijos pareigūnai. Vienas jų mirė iškart po fizinių normatyvų laikymo persirengimo kambaryje.

Šitas palengvinimas bus į naudą.

„Yra ta bėgimo nauda, tačiau čia kalba eina apie tuos asmenis, kuriems tas bėgimas gali pakenkti. Tačiau, aš galvočiau, čia liečia tik kokius 5 proc. visų pareigūnų“, – svarstė VRM Medicinos centro direktorius Marius Buitkus.

„Šitas palengvinimas bus į naudą. Juk iš tikrųjų mes negalime mėtytis pareigūnais, kai jų ir taip trūksta praktiškai visose tarnybose“, – apie pakeitimo priežastis kalbėjo Lietuvos teisėsaugos pareigūnų federacijos pirmininkė Loreta Soščekienė.

Eiti galės vyresnio amžiaus pareigūnai, kuriems bėgti neleidžia sveikata, svoris, problemos dėl stuburo.

„Komisija sprendžia, ar tas žmogus gali toliau tarnauti, ar jis gali laikyti tuos testus po kažkokio tai laiko ir ar pakeisti tą distanciją bėgimo į ėjimą“, – apie tai, kaip bus vykdoma patikra pasakojo Medicinos centro direktorius.

„Tas vadinamasis palengvinimas, ko gero, atsirado pačiu laiku, nes po pandemijos pareigūnų sveikata turbūt tikrai netapo geresnė, negu buvo iki šio laiko, pareigūnai irgi sirgo“, – sakė L. Soščekienė.

Be bėgimo kiti fiziniai pratimai lieka.

„Tai galios VRM pavaldume esantiems pareigūnams, t. y. ugniagesiams, pasieniečiams, policininkams, viešojo saugumo, finansinių nusikaltimų tyrimų tarnyboms“, – vardijo Nacionalinio pareigūnų profesinių sąjungų susivienijimo vadovas Saulius Džiautas.

Atsiranda ir dar viena naujovė – tikrinant pareigūnų fizinį pasirengimą bus privalomas mediko dalyvavimas. Jei prireiktų, pirmoji pagalba būtų suteikta vietoje.

Žinoma, pagrindinė jų priedermė talkinti sportininkams ir padaryti viską, kad ekipos bolidas veiktų tarsi laikrodis, be priekaištų.

Tačiau „Aurum 1006 km lenktynėse“ dalyvaujančių komandų mechanikams jau daugelį metų suteikiama galimybė įrodyti, kad jie ne tik labai mikliai sukasi komandų garažuose, bet ir yra nepriekaištingai pasirengę fiziškai. Tą jie gali įrodyti kasmet varžydamiesi 1006 metrų bėgime.

Varžybų organizatoriaus Dariaus Jonušio idėja mechanikus nors trumpam paversti pagrindinėmis lenktynių festivalio žvaigždėmis tapo gražia tradicija – kasmet prieš lenktynių kvalifikaciją mechanikai išmėgina jėgas bėgimo varžybose.

O šiemet bėgusiems mechanikams plojo kur kas didesnė auditorija, nes tuo metu pačioje karščiausioje lenktynių erdvėje kaip tik galimybę viską pamatyti savo akimis turėjo didelis būrys azartiškiausių žiūrovų.

Startą bėgikams davė buvusi profesionali krepšininkė Dalia Belickaitė, kuri jau ne pirmus metus yra renginį transliuojančios TV komandos narė: azartišką bėgimą galima buvo stebėti gyvai internetu, o nugalėtojas iškart pateko į žurnalistų apsuptį...

Ypač atkakli kova vyko dėl antros ir trečios vietos: trečias finišavo Marius Jakštys iš „Nebankrutuok.lt-Club Exit by RD Signs“ komandos, o jį akimirka aplenkė Emilis Anisimovas („Audosta by KTK Racing“).

Pergalę antrus metus iš eilės iškovojo nuo pat pirmųjų distancijos metrų pirmavęs Dominykas Steponavičius.

„LG OLED LKU by Porsche Club Lithuania“ narys prisipažino, kad taktika „spausti“ nuo pirmųjų metrų pasiteisino su kaupu – iškovota ne tik pergalė, bet ir laimėtas 100 porcijų „Aurum“ ledų prizas bei visų žiūrovų simpatijos...

„Man labai džiugu, kad jau trečius metus šioje ypatingoje vietoje, prie Senosios Zapyškio Šv. Jono Krikštytojo bažnytėlės, vyksta toks sporto bendruomenės renginys. Linkiu visiems sėkmės, gerų įspūdžių ir tegul stiprus vėjas nepamaišo“, – sėkmingų startų dalyviams linkėjo Kauno rajono savivaldybės administracijos direktorius Šarūnas Šukevičius.

Bėgimo trasose, nusidriekusiose vaizdingomis vietovėmis nuo Zapyškio bažnyčios iki Kačerginės miestelio buvo paruoštos 300 m ir 1 km bėgimo trasos vaikams ir jaunimui, 5 km ir 10 km – bėgimo mėgėjams ir profesionalams.

Dar prieš prasidedant varžyboms žinomas bėgikas Aurimas Skinulis susirinkusiems vedė mankštą.

Pirmieji startavo ilgųjų distancijų bėgikai, paskutiniai – patys mažiausi. Palaikyti savo draugų ir artimųjų susirinkę sirgaliai ragino nepasiduoti, drąsino siekti geriausio rezultato.

Visų bėgimo nuotolių nugalėtojai ir prizininkai buvo apdovanojami unikaliais medaliais, o absoliutūs 5 km ir 10 km bėgimų nugalėtojai ir prizininkai sulaukė ir varžybų rėmėjo „Hummel“ dovanų čekių.

Moterų grupėje 10 km bėgime absoliučia nugalėtoja tapo Laura Vaitkevičienė. Antroji vieta atiteko Eglei Butkienei, o trečioji – Aurelijai Kisieliūtei. Vyrų grupėje 10 km bėgime laimėjo A. Skinulis, antrą vietą pelnė Darius Petkevičius, o trečią – Ignas Ramonas.

5 km bėgime tarp moterų greičiausia buvo Daiva Bielevičiūtė, antrą vietą užėmė Renata Jatužienė, trečią iškovojo Laura Dapkuvienė. Vyrų grupėje 5 km bėgime nugalėtoju tapo Aivaras Čekanavičius, antroji vieta atiteko Donatui Košiubai, o trečioji – Gražvydui Jusaičiui.