Nuo kovo 27 dienos vykusioje regatoje, iš viso pasaulio suburiančioje jaunuosius ILCA jachtų klasės buriuotojus, svajojančius apie olimpinio buriavimo karjerą, keturiolikmetis E. Scheidt visas dienas laikėsi lyderių trejetuke, o didžiąją laiko dalį pirmavo. Paskutinę varžybų dieną trečiąją vietą galutinėje įskaitoje užėmusį sportininką nuo antrosios vietos skyrė vos vienas taškas.

„Paskutinė varžybų diena buvo tikrai sunki, vyravo stiprus vėjas, iki 18 mazgų, įvyko trys lenktynės, dar vienos buvo atšauktos jau ties finišu dėl nepastovaus vėjo. Sportininkams reikėjo daug ištvermės. Trečia vieta yra tikrai gerai, Erikas kol kas dar yra šiek tiek per lengvas ILCA 4 klasei prie stipresnio vėjo, tačiau puikiai atsilaikė, turint minty, kad varžėsi ir aplenkė daug sunkesnių vaikų, kuriems jau ir po 17 metų“, – po finišo džiaugėsi E. Scheidt mama ir trenerė, Lietuvos olimpinė vicečempionė Gintarė Volungevičiūtė Scheidt.

Iš 6 įvykusių lenktynių, E. Scheidt finišo liniją du kartus kirto pirmas, du kartus – antras, vieną kartą septintoje, vieną – septynioliktoje pozicijoje. Galutinėje rezultatų įskaitoje jis surinko 13 taškų, tuo tarpu antrąją vietą iškovojęs Vengrijos atstovas Benedek Heder – 12, o pirmąją vietą iškovojęs Italijos buriuotojas Lorenzo Ghirotti – 8 taškus.

Pasak G. Volungevičiūtės Scheidt, artimiausi E. Scheidt planai – Europos ILCA 4 čempionatas, kuris vyks balandžio 5-12 dienomis Slovėnijoje. Taip pat – vasarą Portugalijoje vyksiantis pasaulio ILCA 4 čempionatas.

„Portugalijoje vyksiančio čempionato akvatorijoje dažniausiai vyrauja stipresni vėjai, tad Erikas dabar pasiryžęs ruoštis būtent tokioms sąlygoms – priaugti svorio, raumenų, kad būtų pasiruošęs ir galėtų lygiaverčiai konkuruoti ir su vyresniais, sunkesniais šios klasės sportininkais“, – dalijosi G. Volungevičiūtė Scheidt.

Lietuvai ILCA 4 klasėje „ILCA Youth Easter Meeting“ regatoje taip pat atstovavo Tadas Ažukas (72 vieta) bei Edas Mockevičius (148 vieta).

ILCA 6 jachtų klasėje šioje regatoje sekėsi Lietuvos jaunajai buriuotojai Emai Kuodytei, kuri tarp 180 sportininkų pateko į auksinį laivyną (pirmąją geriausiai buriavusių sportininkų pusę) ir galutinėje įskaitoje užėmė 74 vietą. Taip pat šioje klasėje Lietuvai atstovavo Rokas Germanavičius (92 vieta) bei Lėja Savickaitė (119 vieta). Pilnus „ILCA Youth Easter Meeting“ regatos rezultatus galima rasti čia.

Gintarė tapo ILCA 6 vicečempione, jos vyras Robertas – ILCA 7 klasės čempionu, o sūnus Erikas laimėjo ILCA 4 varžybas.

Dvejas lenktynes G. Volungevičiūtė-Scheidt buriavo traumuota ranka, tačiau tai nesutrukdė užimti prizinę vietą.

Pasak buriuotojos, paskutinę čempionato dieną, pučiant stipresniam vėjui, apsukdama lenktynių ženklą ji atleidinėjo vieną iš jachtos bures padedančių valdyti virvių atotampų, o ši didele jėga pagavo jos rankos pirštą, kuris manevro metu lūžo.

„Neįsivaizdavau, kad taip įmanoma. Tačiau iškart pajutau labai didelį skausmą. Pamaniau, kad tikriausiai reikėtų plaukti į krantą, tačiau juk kovojau dėl pirmos vietos – negi imsiu ir pasiduosiu? Laukdama kito starto susidėliojau taktiką, kad buriuosiu paprastai, mažiau manevruosiu ir bandysiu visas virves sutampyti vien sveika ranka. Dešine, kurios pirštas lūžo, galėjau tik vairalazdę laikyti. Mano taktika pasiteisino – paskutines dienos lenktynes netgi laimėjau“, – papasakojo G. Volungevičiūtė-Scheidt.

Lietuvai atstovavusi sportininkė tarp ILCA 6 klasės 78 dalyvių bendroje įskaitoje užėmė antrą vietą, o moterų įskaitoje – pirmą.

Trofėjai: G. Volungevičiūtė-Scheidt ir jos vyras Robertas yra iškovoję 2008 m. Pekino olimpiados sidabro medalius. / „Blacksailimports“ nuotr.

„Šiuo metu Brazilijoje šią jachtų klasę itin mėgsta jaunimas, dauguma – stiprūs sportininkai, tad buvo labai smagu su jais varžytis. Varžybos buvo atkaklios, nes sąlygos – permainingos, vėjas sukinėjosi tai šen, tai ten, tad buriuoti – tarsi žaisti šachmatais“, – sakė Gintarė.

Pamaniau, kad reikėtų plaukti į krantą, tačiau kovojau dėl pirmos vietos – negi pasiduosiu?

Lietuvės vyras, Brazilijos buriavimo legenda, dukart olimpinis ir dvylika kartų pasaulio čempionas 50-metis R. Scheidtas, savo sportinių trofėjų kolekcijoje aukščiausio lygio prizus skaičiuojantis ne dešimtimis, bet šimtais, 2001-aisiais ir 2004-aisiais buvo pripažintas pasaulio Metų buriuotoju.

G. Volungevičiūtės-Scheidt sūnus Erikas aktyviai ruošiasi ILCA 4 sezonui. Pernai iš vaikų „Optimist“ į ILCA 4 jaunimo klasę perėjęs buriuotojas dėl smulkesnio sudėjimo dar stokojo konkurencingumo pučiant stipresniems vėjams, tačiau dabar sparčiai auga ir stiprėja.

Jaunojo E. Scheidto planuose – balandį vyksiantis Europos ILCA 4 čempionatas ir rugpjūtį numatytas pasaulio čempionatas, kuriuose jis atstovaus Lietuvai.

Gran Kanarijoje (Ispanija) vykstančių varžybų ketvirtoje grupėje Lietuvos komanda per keturis plaukimus surinko 18 taškų ir užėmė pirmą vietą. Kitose pozicijose liko Pietų Afrikos Respublikos (PAR, 16 tšk.), Čekijos (10 tšk.) ir Omano (6 tšk.) atstovai.

„Pirma vieta – puikus rezultatas. Po netobulo starto per pirmą plaukimą gerai išnagrinėjome visą informaciją apie akvatoriją, pasirinkome tinkamus sprendimus, efektyviai manevravome, visa komanda dirbo iš širdies“, – džiaugėsi Emilis Valentinaitis.

Lapkričio 16-ąją – šešioliktfinalis. Mūsų šalies buriuotojai tęs kovą kartu su Slovėnijos, Kanados ir Japonijos komandomis. Dvi daugiausia taškų surinkusios įgulos keliaus į aštuntfinalį.

„Gyvename griežtu sportiniu režimu, tad šiek tiek pavargome. Atsikvėpsime, nueisime į sporto salę ir, žinoma, susipažinsime su naujais varžovais“, – teigė R. Milevičius.

Kartu su juo „SSL Team Lithuania Scandagra“ rinktinei atstovauja olimpietis Raimondas Šiugždinis, Karolis Janulionis, Klaudio Kliučinskas, E. Valentinaitis, Kristoforas Akromas, Simonas Jeršovas, Andrius Ramonaitis ir Martinas Volkovickis.

Šešioliktfinalyje taip pat startuos Estijos komanda – ji varžysis su Austrijos, Bahreino ir Malaizijos atstovais.

„SSL Gold Cup“ lenktynės rengiamos pasaulio futbolo čempionatui būdingu formatu: rinktinės, sudarytos iš geriausių kiekvienos valstybės buriuotojų, atkrintamųjų varžybų keliu siekia pagrindinio tikslo – finalo, kuris numatytas gruodžio 3-iąją.

Mažosios Lietuvos patriotas

Gydytojas, Tilžės akto (1918 m.) signataras Valteris Didžys (1886–1977), vaistininkas Kazimieras Mažonas (1886–1958), banko tarnautojas Kristupas Plonaitis (1905–1980), uosto inžinierius Fricas (Pričkus) Bernardas Buntinas (1904–1966) žinomi kaip pirmieji buriuotojai, kurie Klaipėdoje kūrė lietuviško buriavimo pagrindus.

Išskirtinė asmenybė buvo V. Didžys. Tilžėje gyvenęs, jis po Pirmojo pasaulinio karo įsijungė į politinę ir visuomeninę veiklą, tapo Prūsų Lietuvos tautinės tarybos nariu.

Vos 22 metų jis buvo jauniausias tarp 24 žinomų asmenybių, kurios 1918 m. lapkričio 30 d. pasirašė Mažosios Lietuvos Tautinės tarybos aktą, dar vadinamą Tilžės aktu.

Šis aktas buvo politinis ir teisinis dokumentas, kuriuo reikalauta Mažąją Lietuvą prijungti prie Didžiosios Lietuvos.

Aktas buvo naudojamas kaip argumentas 1919 m. Paryžiaus taikos konferencijoje teikiant argumentus, kad Mažoji Lietuva turi būti Lietuvos dalis.

Po 1923 m. sausio 15 d. įvykusio Klaipėdos krašto sukilimo Tilžės aktu remtasi tarptautinių organizacijų prašant Klaipėdos kraštą pripažinti Lietuvos dalimi. Tai ir įvyko.

Pradžia: pirmasis lietuviško jachtklubo Klaipėdoje komandoras V. Didžys. „Jankausmuziejus.lt“ nuotr.

Gydytojas, buriuotojas, lenktynininkas

Nenuostabu, kad Klaipėdai tapus Lietuvos dalimi, 1924 m. V. Didžys atvyko ir apsigyveno šiame mieste. Dirbo Klaipėdos geležinkelio ruožo gydytoju. Tuo pat metu jis aktyviai įsiliejo į Klaipėdos visuomeninę veiklą.

Kurį laiką mokytojavo, dėstė fiziką Klaipėdos lietuviškoje gimnazijoje. Tapo Lietuvos mokytojų sąjungos valdybos nariu, ėmėsi steigti Klaipėdos krašto lietuviškas mokyklas.

Turėjo tvirtą nuostatą, kad Lietuva ir Mažoji Lietuva, taip pat Karaliaučiaus kraštas turi būti kartu.

Tuo pat metu V. Didžys buvo ir Lietuvos gydytojų sąjungos Klaipėdos skyriaus pirmininku.

Dar viena jo veikla buvo susijusi su buriavimu. Jis tapo pirmojo lietuvių jachtklubo Klaipėdoje steigėju ir komandoru. Tas laikotarpis nėra gana gerai ištyrinėtas. Labiau akcentuojami vėlesni metai, kai įkurtas Lietuvos jachtklubo Klaipėdos skyrius, kurio simboliniu komandoru buvo uosto kapitonas Liudvikas Stulpinas.

V. Didžys ne tik dalyvavo visuomeninėje veikloje, bet ir pats aktyviai buriavo.

Dar 1931 m. V. Didžys buvo įsigijęs kelioninę jolę „Aušrinė“. 1936 m. jis įsigijo tuo metu vieną populiariausių Baltijoje Hai klasės jachtą. Ją pavadino „Rūta“. Su šia jachta V. Didžys aplankė Baltijos ir Skandinavijos šalis, dalyvavo ir laimėjo prizų tarptautinėse regatose Gotlande, Rygoje, Abo Suomijoje.

1938 m. V. Didžys su savo jachta tapo I Lietuvos tautinės olimpiados čempionu.

V. Didžys savo laiku buvo žinomas ir automobilių lenktynininkas, netgi tapęs Lietuvos automobilių sporto čempionu. Klaipėdoje jis buvo įsteigęs automobilistų klubą.

Grakštu: V. Didžio jachta „Rūta“ Kuršių mariose 1936–1938 m. Lietuvos jūrų muziejaus nuotr.

Sugrįžo į Mažąją Lietuvą

Tai, kad V. Didžys buvo gerbiamas tarp buriuotojų, liudija ir tai, jog nuo 1936 m. vasario 4 d. jis buvo Lietuvos buriuotojų sąjungos Švietimo komisijos pirmininku, 1940 m. nuo balandžio iki birželio – Lietuvos buriuotojų sąjungos pirmininku, 1942–1944 m. – Vyriausiojo buriavimo komiteto prie Kūno kultūros rūmų pirmininku.

Tai jau buvo naujas V. Didžio gyvenimo etapas, nes po 1939 m., kai naciai aneksavo Klaipėdos kraštą, jis pasitraukė į Kauną. Nepaisant karo, iš dalies ir V. Didžio pastangomis buriavimas Lietuvoje nesustojo. Veikė Kauno, Trakų, Vilniaus, Šiaulių jachtklubai.

Tarp burių: V. Didžys ir Jonas Dėckis „Rūtoje“ apie 1929 m. Mažosios Lietuvos enciklopedijos nuotr.

Artėjant sovietams 1944 m. jam teko trauktis iš Lietuvos. Iš pradžių į Vokietiją, o 1949 m. į Australiją.

Po karo kurį laiką gyvendamas Vokietijoje, V. Didžys 1946 m. įsiliejo į Mažosios Lietuvos veiklą, tapo atkurtos šio krašto draugijos vicepirmininku. V. Didžys buvo vienas tų, kurie 1947 m. pasirašė Mažosios Lietuvos lietuvių protestą, vadinamąjį II Fuldos aktą, kuriuo reikalavo Karaliaučiaus kraštą prijungti prie Lietuvos. Šiuo aktu mažalietuviai, kuriuo save laikė ir V. Didžys, protestavo, kad jų tėvynę Mažąją Lietuvą kolonizuoja rusai. Buvo prašoma, kad Mažąją Lietuvą, kol ji bus sujungta su nepriklausoma Lietuva, valdytų Jungtinių Tautų komisija.

Tai, kad V. Didžys buvo Mažosios Lietuvos ir Klaipėdos krašto sūnus, liudija ir jo veikla Australijoje. Jis buvo Melburno lietuvių klubo narys, su kitais įsteigė Mažosios Lietuvos bičiulių draugiją.

Ir Australijoje jis buvo įsigijęs jachtą, buriuodavo kartu su sūnumi Martynu.

V. Didžys mirė 1977 m. Melburne. 2013 m. jo ir žmonos Liudvikos palaikų urnos vaikų Ievos Aras ir Martyno Didžio iniciatyva buvo perkeltos į Mažąją Lietuvą, į Bitėnų kapines. Bitėnuose Martyno Jankaus muziejuje saugomi ir likę asmeniniai V. Didžio daiktai, dokumentai, nuotraukos, korespondencija.

Publikacija parengta įgyvendinant Klaipėdos miesto savivaldybės iš dalies finansuojamą 2023 m. kultūros ir meno sričių projektą „Klaipėdos prijungimo prie Lietuvos 100-metis – atverti jūrų vartai į pasaulį ”, skirtą Klaipėdos krašto prijungimo prie Lietuvos 100-mečiui.

Hagoje (Nyderlandai) vykstančiame olimpinių buriavimo klasių pasaulio čempionate V. Andrulytė startavo ILCA 6 jacta (anksčiau tai buvo „Laser Radial“). Buriuotojos, be kita ko, varžosi dėl kelialapių į 2024 m. Paryžiaus žaidynes.

Tačiau po keturių ILCA 6 jachtų kvalifikacinių plaukimų teisėjai kažkodėl nusprendė kitų dviejų nerengti ir iškart pradėti finalus.

V. Andrulytė, tuo metu buvusi bendros įskaitos 70 vietoje, neteko galimybės gerinti rezultatą, pakovoti dėl vietos vadinamajame auksiniame laivyne ir toliau siekti bilieto į Paryžiaus olimpiadą.

„Daug sportininkių ir trenerių buvo nepatenkinti šiuo sprendimu. Parašiau protestą, nes manau, kad be jokių paaiškinimų iš buriuotojų buvo atimta galimybė siekti tikslų“, – sakė Viktorija.

Lietuvės protestas teisėjų komisijai rėmėsi taisyklėse numatyta sąlyga, kad rerezervinė diena turi būti palikta poilsiui arba planuotiems plaukimams vykdyti. Ankstinti finalų teisėjai negali. Neišleidę buriuotojų ant vandens rugpjūčio 15-ąją, o jau kitądien paskelbę finalus, teisėjai ne tik atėmė iš sportininkių galimybes gerinti rezultatus, bet ir galbūt pažeidė oficialias taisykles.

Po keturių kvalifikacinių plaukimų teisėjai kažkodėl nusprendė iškart pradėti finalus.

Teisėjų komisija nusprendė V. Andrulytės protesto netenkinti.

„Esu be galo nusivylusi sprendimu. Norėjau kovoti iki galo“, – teigė Lietuvos buriuotoja.

Tad Viktorija toliau varžosi tik dėl 55–110 vietų, o į sidabrinį ILCA 7 klasės laivyną patekę Vėjas Strelčiūnas ir Radvilas Janulionis – dėl 70–138 pozicijų.

Kiti atrankos į olimpines žaidynes etapai numatyti 2024-aisiais: sausio 12–19 d. – Argentinoje, vasario 16–23 d. Graikijoje ir balandį – Prancūzijoje.

„Nuo pat įkūrimo mūsų klubo tikslas buvo plėsti buriuotojų bendruomenę, sudaryti palankesnes sąlygas plaukioti Minijos upe ir Kuršių mariose bei pastatyti jachtų uostą. Šiandien, apžvelgdamas mūsų visų per pastaruosius 20 metų nuveiktus darbus, galiu pasidžiaugti, kad mums pavyko iš tuščio sklypo pelkingoje vietovėje pastatyti patogų ir puikiai funkcionuojantį laivų uostą“, – renginio atidarymo ceremonijoje kalbėjo ilgametis klubo prezidentas Arūnas Speičys.

Pasak jo, „šiandien galime pelnytai didžiuotis šaunia buriavimo entuziastų bendruomene, kurios nariai Kuršių mariose organizuoja jachtų regatas, buriavimo stovyklas vaikams bei žmonėms su negalia ir aktyviai buriuoja tiek Lietuvos, tiek tarptautinėse akvatorijose“.

Su klubo „Marių burės“ veiklos 20-mečiu buriuotojus sveikino Seimo, Susisiekimo ministerijos, Lietuvos transporto saugos administracijos, Vidaus vandens kelių direkcijos, Šilutės rajono savivaldybės, Kintų seniūnijos atstovai bei svečiai iš kitų Lietuvos jachtklubų.

D. Čėplos nuotr.

Svečių dėmesio sulaukė ir šia proga klube „Marių burės“ surengta fotografijų paroda, kurioje užfiksuotas bendras buriuotojų darbas kuriant Minijos uosto infrastruktūrą – nuo tuščio sklypo pelkingoje vietovėje iki modernaus šiuolaikinio laivų uosto.

Renginio metu laivais į Nemuno deltą išplaukę šventės dalyviai surengė burinių laivų paradą. Jo metu, pagal tarpukariu užgimusią tradiciją, buvo iškilmingai nuleistas gėlių vainikas mariose ir jūrose žuvusiems bei anapilin išėjusiems buriuotojams pagerbti. O grįžus į uostą svečius pasitiko grupės „Subtilus“ koncertas ir kvapni buriuotojiška žuvienė.

Šiuo metu buriuotojų klubas „Marių burės“ vienija beveik penkiasdešimt narių, kurie aktyviai prisideda prie uosto infrastruktūros gerinimo, su laivyba susijusių teisės aktų tobulinimo, jaunosios buriuotojų kartos ugdymo bei Lietuvos buriavimo populiarinimo.

Jachtos „Žemajtej“ ir „Litwa“

Lietuviško buriavimo ištakos siekia dar XIX a. pirmąją pusę – lenkų dienraštis „Wędrowiec“ 1876 m. birželį išspausdino pranešimą, jog Lietuvos dvarų savininkas grafas Benediktas Henrikas Tiškevičius nuosava jachta „Žemajtej“ iš Tulono išplaukė į Filadelfiją. Nėra patikimų žinių, kad jis ta jachta būtų perplaukęs Atlantą. Grafas nelaikomas pirmuoju su Lietuva susijusiu gyventoju, jachta įveikusiu Atlantą.

Tas pats „Wędrowiec“ yra teigęs, kad grafas B. H. Tiškevičius su jauna žmona Elžbieta Klara plaukiojęs po Viduržemio jūrą, lankėsi Alžyre, Kryme, Atlanto vandenyno Madeiros saloje.

Jo 42,2 m ilgio jachta „Žemajtej“ buvo pagaminta Prancūzijos Havre. Jai valdyti būdavo samdoma 37 narių įgula. Yra duomenų, kad grafas B. H. Tiškevičius buvo Paryžiaus jachtklubo narys.

Lenkijos Gdansko jūrų muziejuje yra daiktų, kurie įrodo, kas XIX a. antroje pusėje iš Lietuvos teritorijos kilusių žmonių, kaip grafas B. H. Tiškevičius, turėjo jachtas. Jachtą „Litwa“ turėjo Ignacas Korwinas Milewskis. Jis 1895 m. iš Austrijos–Vengrijos imperijos karo laivyno admirolo Karolio Stefano Habsburgiečio nusipirko jachtą „Christa“, kurią pavadino „Litwa“. I. Korwinas Milewskis priklausė to meto vienam garbingiausių Austrijos–Vengrijos imperijos karinių jachtklubų.

Žinoma, kad „Litwa“ dažniausiai plaukiojo po Viduržemio jūrą, taip pat lankėsi Barenco ir Baltojoje jūroje, pasiekė Archangelską. Prieš Pirmąjį pasaulinį karą I. Korwinas Milewskis jachtą pardavė. Ji buvo išplukdyta į Meksiką. I. Korwinas Milewskis iš jos pasiėmė tik varpą, kuris galiausiai ir atsidūrė Gdansko jūrų muziejuje.

Istorija: grafas B. H. Tiškevičius ir jo įgula jachtoje „Žemajtej“. Venanto Butkaus knygos „Burėse – Baltijos vėjas. Buriuotojo užrašai“ nuotr.

Mėmelio buriuotojai

Buriuotojų judėjimas, dar gerokai anksčiau nei su jachtomis plaukiojo iš Lietuvos teritorijos kilę B. H. Tiškevičius ir I. Korwinas Milewskis, prasidėjo dabartinės Klaipėdos dalyje, kuri tuo metu vadinta Mėmeliu.

Buriavimas dabartiniame Lietuvos pajūryje siekia XIX a. vidurį ir siejamas su Mėmelyje gyvenusia britų kolonija. Vienas aktyviausių to laiko buriuotojų buvo pirklys Džonas Meisonas. Jis į Klaipėdą atvyko iš Škotijos.

Dar XIX a. ketvirto dešimtmečio viduryje D. Meisonas savo sūnums pastatė nedidelį burlaivį ir pavadino jų garbei „Bob & Bill“. Iš esmės tai buvo pirmoji Mėmelio sportinė jachta – kilinis botas su dviejomis liugerinėmis (įstrižomis netaisyklingos trapecijos formos) burėmis.

D. Meisonas buvo pirmasis, kuris tuometiniame Mėmelyje įregistravo burinę jachtą – didelį švertbotą „Kiebitz“. Su ja jis lankė įvairius Baltijos jūros uostus.

Jo pavyzdžiu pasekė ir kiti turtingesni miesto gyventojai. Buriuoti pradėjo ir laivus įsigijo Prancūzijos, Ispanijos ir Hanoverio konsulas Hugo Viljamas Plavas, Danijos konsulas Henrikas Skougaardas, pirkliai Mutrėjus (Muttray), Pitkamas (Pitcaim), Probenas (Frobeen), R. Lankovskis. Jachtą „Möwe“ (lietuviškai „Žuvėdra“) įsigijo ir vietos gyventojas pirklys Rudolfas Verneris. Jis į tuometinį Mėmelį parvežė pirmąjį regatos prizą. 1869 m. laimėjo trečią vietą Piliavoje surengtoje regatoje. 1869 m. Mėmelyje buvo surengta pirmoji buriavimo regata.

Tiek Lietuvos buriuotojų, tiek klaipėdietiško MSV klubo veikla nutrūko 1939 m., kai į Klaipėdą įžengė nacistinės Vokietijos kariuomenė, prasidėjo Antrasis pasaulinis karas.

1884 m. rugpjūčio 30 d. dabartinės Klaipėdos dalyje įkurtas „Memeler Segler Verein“ (MSV) buriavimo klubas. Jo pirmininku buvo jau minėtas D. Meisonas. Klube apie 50 narių buvo iš tuometinio Mėmelio, kiti iš Rusnės, Verdainės, Juodkrantės, netgi Tilžės.

Burinių laivų flotilę, kuri buvo bendra nuosavybė, turėjo ir pats klubas. Ją sudarė buriniai laivai „Victoria“ (lietuviškai „Pergalė“), „Vorwaerts“ (lietuviškai „Pirmyn“) ir „Flink“ (lietuviškai „Vikruolė“).

Pirmasis pasaulinis karas išblaškė klubo narius, dalis jų buvo pašaukti į karą. Po karo klubas vėl atgijo. 1921 m. jame buvo per 250 narių. „Memeler Segler Verein“ klubas gyvavo iki 1939 m. Paskutiniu klubo prezidentu buvo Ernstas Šarfeteris. Klaipėdos kraštą prijungus prie nacistinės Vokietijos, dauguma klubo narių ne vokiečių paliko kraštą, dalis išvažiavo į didžiąją Lietuvą. Prasidėjus Antrajam pasauliniam karui nemažai MSV klubo narių buvo pašaukti į nacistinės Vokietijos kariuomenę. Buriuotojų klubas buvo uždarytas.

Laivai: tarpukario Lietuvos buriuotojų jachtos Klaipėdoje. Venanto Butkaus knygos „Burėse – Baltijos vėjas. Buriuotojo užrašai“ nuotr.

Buriavimas Klaipėdoje

Grynai lietuviška buriavimo istorija Klaipėdoje prasidėjo po 1923 m., kai uostamiestis atiteko Lietuvai. Tam tikros užuomazgos Lietuvoje jau buvo ir prieš tai. 1921 m. rugsėjo 7 d. Lietuvos susisiekimo ministerijos inžinieriaus Jono Šimoliūno iniciatyva buvo įregistruoti Kaune pradėto kurti Lietuvos jachtklubo nuostatai. Tai sudarė sąlygas dar 1922 m. atsirasti buriavimui, jūrų skautų judėjimui.

Buriavimas į Klaipėdą žengė palaipsniui. 1929 m. Klaipėdoje buvo įkurtas Lietuvos jachtklubo padalinys. Minima, kad prie jo steigimo prisidėjęs ir tuometis Klaipėdos uosto kapitonas Liudvikas Stulpinas. Jis buvo gerbiamas, tapo pirmuoju klubo komodoru. Antruoju klubo komodoru buvo tuomečio uosto pirmininkas Ričardas Vysockas, trečiuoju – Balys Sližys.

Klubo rėmėjų ir atskirų buriuotojų iniciatyva 1931 m. klube atsirado jachta „Vytis“, klubo narys Kazimieras Mažonas įsigijo jachtą „Gulbė“, Valteris Didžys – jolę „Aušrinė“. Laivų ėmė ieškoti ir pats klubas. Laivyno plėtimui buvo pasirinktos suomiškos jachtos, kurios buvo statomos Estijoje. Ir toliau jachtas pirko atskiri klubo nariai.

1936 m. Klaipėdos ir Lietuvos (Kauno) jachtklubų pagrindu įsteigta Lietuvos buriuotojų sąjunga. Jos pirmininku švietimo ministras paskyrė teisininką Juozą Jurkūną. Po jo nuo 1937 m. pabaigos sąjungos pirmininku buvo B. Sližys. Smiltynėje 1937 m. pradėjo veikti Buriavimo mokykla.

1936 m. įsimintini ir tuo, kad Buriuotojų sąjunga įsigijo jachtą „Žalčių karalienė“. Su ja kapitonas Bernardas Buntinas ir įgulos nariai Martynas Brakas, Kristupas Plonaitis, Erikas Purvinas 1937 m. Gotlando (Švedija) regatoje savo grupėje laimėjo pirmą Lietuvos tarptautinę pergalę. Prieš tai ir po to įvairiose regatose dalyvavo ir kartais prizines vietas laimėdavo Lietuvos jachtos „Gulbė“, „Vytis“, „Gintaras“, „Argus“ – 1935 m., „Rūta“ ir „Gintaras“ – 1936 m., „Žalčių karalienė“, „Vytis“, „Rūta“, „Gintaras“, „Nijolė“ – 1937 m., „Rūta“, „Nijolė“, „Nida“, „Smiltynė“ – 1938 m.

Tuo pačiu metu Klaipėdoje veikė ir gerokai senesnes tradicijas turėjęs MSV klubas. Tarp Lietuvos buriuotojų ir MSV klubo narių santykiai buvo šaltoki, bet ne priešiški.

Tiek Lietuvos buriuotojų, tiek klaipėdietiško MSV klubo veikla nutrūko 1939 m., kai į Klaipėdą įžengė nacistinės Vokietijos kariuomenė, prasidėjo Antrasis pasaulinis karas.

Publikacija parengta įgyvendinant Klaipėdos miesto savivaldybės iš dalies finansuojamą 2023 m. kultūros ir meno sričių projektą „Klaipėdos prijungimo prie Lietuvos 100-metis – atverti jūrų vartai į pasaulį“, skirtą Klaipėdos krašto prijungimo prie Lietuvos 100-mečiui.

Tailando mieste Pattaya, klubo „Royal Varuna“ bazėje, surengtame jachtų ILCA-6 klasės „Masters“ pasaulio čempionato „Apprentice“ (30–45 metų buriuotojai) grupėje olimpietė V. Andrulytė surinko 11 baudos balų ir iškovojo aukso medalį.

Antrą vietą užėmė korėjietis Bo Jeong (17 baudos balų), trečias buvo Jungtinių Arabų Emyratų (JAE) atstovas Adis Khalidas (31 baudos balas).

Šio čempionato dalyviai į skirtingas grupes buvo skirstomi pagal amžių, todėl vyrai ir moterys kovojo tarpusavyje.

V. Andrulytė laimėjo septynis plaukimus iš dešimties, Pietų Korėjos buriuotojas – tris.

Viktorija Andrulytė./M. Capizzano nuotr.

„Labai džiaugiuosi pergale. Vasario 16-ąją, svarbią Lietuvai dieną, buvo ypač gera girdėti mūsų šalies himną, kylant mūsų trispalvei. Ačiū visiems palaikiusiems ir prisidedantiems prie mano kelio Paryžiaus olimpinių žaidynių link“, – kalbėjo V. Andrulytė.

Jachtų ILCA-6 klasės „Masters“ pasaulio čempionate V. Andrulytė laimėjo septynis plaukimus iš dešimties.

„Master“ grupėje sėkmingiausiai pasirodė britas Jonas Emmetas, „Grand Master“ – kanadietis Allanas Clarkas, „Great Grand Master“ – australas Jeffas Loosemore’as, „Legend“ (75 metų ir vyresnių) – amerikietis Billas Symesas.

V. Andrulytė iš Tailando persikels į treniruočių stovyklą Gran Kanarijoje, kur jos laukia pasiruošimas Europos čempionatui, vyksiančiam kovo 10–17 d. Italijoje.

Rugpjūčio 10–20 d. Nyderlanduose vyks svarbiausia šių metų regata – ILCA-6 pasaulio čempionatas ir pirma atranka į Paryžiaus olimpines žaidynes

Akcentas – taika Ukrainoje

2023-iųjų sausio 15-ąją Alikantėje (Ispanija) startuosiančiame viename iš trijų pasaulinės buriavimo organizacijos „World Sailing“ reikšmingiausių renginių – „The Ocean Race“ varžybose – plevėsuos ir Lietuvos vėliava.

Greta penkių „IMOCA“ klasės jachtų, besivaržysiančių „The Ocean Race“ lenktynėse aplink pasaulį, išsirikiuos ir „VO65“ jachtos, sieksiančios „The Ocean Race VO65 Sprint Cup“ trofėjų.

„The Ocean Race“, savo rangu prilygstančios „Amerikos taurės“ varžyboms ir olimpinėms žaidynėms, atrodė kaip neįveikiamas buriavimo sporto Everestas. Šiandien esame pakeliui į šią istorinę viršūnę. Tačiau dėl įvykių Ukrainoje bet kokie asmeniniai ar nacionaliniai džiaugsmai ir pasiekimai nuvertėja. Vienintelė ir pagrindinė mūsų visų svajonė – taika Ukrainoje. Todėl norime, kad mūsų svajonės išsipildymas bent dalele prisidėtų ir prie Ukrainos svajonės. Tvirtai tikime, kad taika į Ukrainą sugrįš, kad ši šalis vėl klestės ir kad dėl to reikia stengtis jau šiandien“, – teigė „Ambersail 2“ komandos vadovas Raimundas Daubaras.

Bendradarbiaudama su Ukrainos prezidento Volodymyro Zelenskio įsteigtu fondu „United 24“, „Ambersail 2“ komanda į milijonus žiūrovų visame pasaulyje sutraukiančią „The Ocean Race“ auditoriją žengs kviesdama prisidėti prie karo nusiaubtos Ukrainos atstatymo.

„Daugeliui žmonių karas Ukrainoje tapo foniniu dalyku. Tačiau sportas negali būti dar vienas pabėgimo nuo tikrovės būdas. Norime pasauliui priminti, kad Ukrainai jau šiandien reikia pagalbos siekiant atstatyti tai, kas sugriauta, ir atkurti normalų gyvenimą šalyje. „The Ocean Race“ – globali platforma šiai Ukrainos atstatymo žiniai skleisti“, – teigė R. Daubaras.

Prestižinis šansas

Pasak „Ambersail 2“ globalios programos vadovo Regimanto Buožiaus, tai, kad Lietuva gavo vardinį kvietimą startuoti „The Ocean Race“ specialiai „VO65“ jachtoms šiemet įsteigtoje įskaitoje – didelis mūsų šalies įvertinimas pasauliniu mastu.

„Ambersail 2“ – viena pajėgiausių lenktyninių jachtų pasaulyje, sukurta varžytis vandenynuose.

„Mes esame nedidelė jūrinė valstybė. Tačiau per pastaruosius dešimt metų turėjome „VO60“ klasės jachtą „Ambersail“, kuri tapo Lietuvos vizitine kortele skirtinguose pasaulio uostuose, turime Roką Milevičių, dalyvavusį „The Ocean Race“ lenktynėse aplink pasaulį, o pastaruosius metus aktyviai buriuojame „VO65“ klasės jachta ir prisidedame prie „The Ocean Race“ vystomų tvarumo projektų, ypatingą dėmesį skiriančių vandenynų ekologijai. Mūsų pastangos ir entuziazmas tikrai matomi, o didžiulis „The Ocean Race“ palaikymas liudija, kad per kelerius metus bendradarbiavimo įrodėme: Lietuva atitinka aukščiausius šių varžybų organizatorių keliamus vertybinius ir profesionalumo standartus“, – kalbėjo R. Buožius.

Jis pripažino, kad pastarieji keleri metai buvo sudėtingi: pandemija, karas Ukrainoje, prastėjanti ekonominė padėtis vertė beveik nuleisti rankas. Vis dėlto, gavusi vardinį kvietimą iš „The Ocean Race“, sužinojusi apie „VO65“ klasei pasikeitusį, trumpesnį, varžybų formatą ir sulaukusi didžiulio organizatorių palaikymo, mūsų komanda nedvejojo: privalo startuoti.

„Turime vieną pajėgiausių lenktyninių jachtų pasaulyje – „Ambersail 2“ yra sukurta varžytis vandenynuose. Tad pasinaudoti išskirtiniu šansu – tai atiduoti duoklę pačiam laivui ir Lietuvai“, – sakė R. Buožius.

Kapitonas – olimpietis

Pasak „The Ocean Race“ startuosiančios „Ambersail 2“ kapitono, olimpiečio Roko Milevičiaus, Lietuva varžybose išsiskirs ir tuo, kad komanda bus suburta nacionaliniu pagrindu.

Tai neįprasta strategija tokio rango varžybose, kuriose įprasta, kad įgulos samdo profesionalus ir buriavimo žvaigždes.

Patirtis: „Ambersail 2“ kapitonas – olimpietis R. Milevičius./ Eduardo Bareikos nuotr.

„Mums tai bus didelis iššūkis, bet tikiu, kad įveikiamas. Labai džiaugiuosi, kad turėsiu šansą bent dalį savo patirties perduoti būtent jaunajai Lietuvos buriuotojų kartai. Su „Ambersail 2“ mes turime unikalią galimybę iš jaunimo užauginti vandenynuose galinčius lenktyniauti buriuotojus. Tikiu, kad šis projektas padės jiems tapti tokiais, kurie vėliau patys ves Lietuvos buriavimą į priekį“, – teigė R. Milevičius.

Pasak jo, mūsų komandoje bus ir keli užsienio buriuotojai. Tikimasi, kad, atsižvelgus į „Ambersail 2“ pasirinktą misiją, prisijungs ir dvi Ukrainos buriuotojos.

Šiuo metu tarp įgulos narių – „The Ocean Race Europe“ startavę ir didžiulę patirtį sukaupę pamainos vadas ir vairininkas Saulius Pajarskas, jaunosios kartos buriuotojai Domantas Juškevičius, Deimantė Jarmalavičiūtė, taip pat Jonas Drąsutavičius ir Lenkijos buriuotojas Wiktoras Kobrynas. Galutinė sudėtis paaiškės po treniruočių stovyklos Valencijoje.

Pirmas „The Ocean Race“ įskaitos etapas „VO65“ jachtoms drieksis nuo Alikantės iki Žaliojo Kyšulio. Kiti etapai lauks birželį – nuo Orhuso (Danija) iki Hagos (Nyderlandai) ir nuo Hagos iki Genujos (Italija). „VO65“ formato trofėjų iškovos ta komanda, kuri geriausiai pasirodys susumavus šių etapų ir uostuose vyksiančių pakrantės lenktynių rezultatus.