Naujajame Klaipėdos baseine ši akcija vyko pirmą kartą. Tradiciškai ji vyksta perėjimo iš pavasario į vasarą parą. Unikalus labdaros renginys trunka 24 val.

Paprastai dalyviai registruojasi plaukimui iš anksto. Šįkart norinčiųjų buvo daugiau nei 100. Organizatoriai jau suka galvas, kaip kitąmet surengti plaukimą, kad jame galėtų dalyvauti visi norintys, o parama Klaipėdos sutrikusio vystymosi kūdikių namams būtų dar svaresnė.

Plaukimo taisyklės yra tokios: 25 m ilgio takeliuose visą parą, net ir naktį, plaukia po vieną dalyvį, kiekvienas jų gali pasirinkti savo plaukimo laiką ir trukmę – nuo 15 iki 120 min. Kiekvienas dalyvis savo nuožiūra aukoja eurus, mesdamas juos į aukų dėžutę, todėl pasibaigus akcijai pinigus reikia suskaičiuoti ir tik tada paaiškėja, kiek šį kartą jų surinkta.

Šių metų parama – įspūdinga – 2 397 eurai.

Penkiuose takeliuose plaukė penkių amžiaus grupių dalyviai: iki 12 m., 13–18 m., 19–30 m., 31–50 m., 51-erių ir vyresni dalyviai.

Visų amžiaus grupių laimėtojai buvo apdovanoti renginio rėmėjų paruoštomis dovanomis ir šiam plaukimui sukurtais marškinėliais. Šiemet organizatoriai džiaugėsi sulaukę 35 rėmėjų pagalbos.

Per 24 valandas visi plaukikai baseine nuplaukė 341 km ir 300 m.

Ilgiausią distanciją plaukė Aušrinė Girčytė (15 km ir 350 m) bei Petras Lučka (16 km 850 m).

Klaipėdos sutrikusio vystymosi kūdikių namų direktorė Aušra Nikolajevienė pasakojo, kad už akcijos metu surinktus pinigus bus perkami specialūs čiužiniai vaikams, sergantiems cerebriniu paralyžiumi. Naujieji čiužiniai 13-ai slaugomų vaikų pagerins gyvenimo kokybę, jie galės sėdėti ir taip stebėti aplinką. Tai yra ir netekę tėvų globos, ir vaikai, augantys šeimose.

„Labai smagi akcija, mes be galo vertiname tokį norą padėti ir entuziazmą. Linkime dalyviams sveikatos ir stiprybės. Kaskart įsitikiname, kad gerumo mūsų gyvenime yra daugiau nei negatyvo“, – kalbėjo A. Nikolajevienė.

Viena akcijos organizatorių Eglė Vaupšaitė atviravo, jog bene sunkiausia padaryti, kad plaukimo takeliai nebūtų tušti. Ankstesniais metais buvo keli žmonės, kurie registravosi plaukti, bet jiems skirtu laiku neatvyko.

Šiemet tokių nebuvo, tiesa, viena šeima pavėlavo vos pusvalandį. Ir nenuostabu, į baseiną jie turėjo įlipti 3.30 val. ryte.

Dirbti visą parą be poilsio baseino komandai buvo nemenkas iššūkis, tačiau pasibaigus akcijai visi buvo pakilios nuotaikos.

„Germanas gimė 2004 m. gegužės 22 d. Vystėsi iki vienerių metų, buvo sveikas kaip visi vaikai. Staiga 1,2 metų pradėjo nelaikyti pusiausvyros. Kreipėmės į medikus, po apžiūros buvome nukreipti į Vilniaus Santaros klinikas. Po susirinkusio konsiliumo neurologijos skyriuje buvo nustatyta diagnozė – vaikų cerebrinis paralyžius. Germanas iš viso iki 18 metų patyrė 10 operacijų. 2 iš jų nenumatytos. Kitos 8 ortopedinės, kad būtų palengvintas jo gyvenimas ir nereikėtų kęsti skausmų. Germanas savarankiškai nevalgo, nesėdi, nevaikšto. Dėl padidėjusio raumenų tonuso rankų, kojų bei liemens nevalingų judesių reikia kasdien su Germanu dirbti, jam reikalingi masažai, kineziterapija, baseinas.

Sūnus noriai bendrauja: garsais, šypsena, akių kontaktu, parodydamas ranka. Supranta ir reaguoja į paprastus buitinius nurodymus, atpažįsta žmones. Jis aktyvus, domisi muzika, patinka dėlioti šachmatus, mėgsta teatrą, klasikinę muziką, žiūrėti senąją animaciją, su pagalba piešti.

Germano diagnozė:

Spazminė kvadriplegija, tetraplegija G 80.03

Cerebrinis paralyžius bei organizmo funkcijų sutrikimas.

Labai prašome geros valios žmonių prieš Kalėdas padaryti dar vieną gerą darbą. Vienas neišgertas kavos puodelis, nesuvalgytas saldėsis gali kitam padovanoti gyvenimo džiaugsmą.

Jei galite prisidėti prie geresnės Germano gyvenimo kokybės, šeima bus dėkinga net už mažiausią auką.

Gavėjas: labdaros paramos fondas „Padėk pasveikti“. Įmonės kodas: 304139267. Paskirtis: parama GERMAN ŠABARŠOV. A/s.: LT66 7300 0101 4536 8015. PAYPAL: jurij.sabarsov@gmail.com“, – dalijasi Germano tėvai.

Moteris su cerebriniu paralyžiumi kelionę pradėjo antrą valandą nakties, Vilniuje. O apie 11 valandą ryto, rekordininkė Ajana Lolat vis dar žygiavo, nepaisant lietingo oro. Aplink susirinkę ir šalia einantys žmonės rekordo siekusią moterį įvairiai drąsino.

Verkių regioniniame parke mergina žygiavo ratais. Vienas ratas sudaro kiek daugiau nei kilometrą. Prieš paskutinį ratą A. Lolat sustojo pailsėti.

„Esam pavargę, išsekę, prisitrynėm pūslių, lyja, bet manau, kad pavyks. Puikiai leidžiam laiką iš esmės. Jėgų turi užtekt, niekas neparneš manęs iš trasos, reiks pareit“, – juokavo A. Lolat.

Visas reportažas – LNK vaizdo įraše:

Pasiekus finišą liejosi geriausios emocijos, o iš viso nueita virš 15 km.

„Džiaugiuosi, kad atėjo žmonių, maniau, kad per tokį orą nebus nė vieno. Džiaugiuosi, jog pavyko“, – sakė A. Lojat.

Šio žygio tikslas – atkreipti dėmesį į neįgaliuosius ir tai, kad jiems reikalingi šunys pagalbininkai. Kol kas tokie gyvūnai mūsų šalyje oficialiai nėra pripažįstami.

„Mes norim šitų šunų Lietuvoj, norim įteisinimo, gauti finansavimą. Norėtume, kad žmonės su negalia tiesiog turėtų visas sąlygas juos įsigyti“, – pasakojo A. Lolat.

„Tų šunų asistentų labai trūksta, o juos paruošti galima tik už savo pinigus. Jeigu pinigų turi, siunti į kitą šalį, galbūt tą šunį paruoš. Kalbėjomės su žmonėmis, kurie tuos šunis turi. Jų vos penki“, – sakė renginio organizatorė Laura Dabulytė.

Šunys asistentai neįgaliesiems padeda išspręsti svarbias problemas: žmonės galėtų lengviau dalyvauti renginiuose, keliauti.

„Mes Lietuvoje neturime reglamentavimo, šunys asistentai nėra įteisinti ir žmonės su negalia patiria sunkumų keliaudami su šunimis viešuoju transportu, negali lėktuvu skristi“, – pasakojo ISM doktorantė Sigita Pranckėnaitė.

Jėgų turi užtekt, niekas neparneš manęs iš trasos, reiks pareit

Viena mama ruošia tokį šunį savo vaikui ir tvirtina, kad toks pagalbininkas – nepamainomas.

„Toks šuo geba atpažinti epilepsijos priepuolius. Lipant laiptais irgi padeda, šuo lipa priekyje ar gale, pagelbėja išjungiant ar įjungiant šviesą, atidaryti duris, pakelti nukritusį daiktą“, – dalijosi vaiko su negalia mama Renata Valčik.

Pagerino rekordą su kaupu

Savo žygiu A. Lolat taip pat siekė pagerinti Gineso rekordą. Rekordo fiksavimui atsiųsti griežti reikalavimai.

Matuoti atstumui organizatoriai pasikvietė Vilniaus Gedimino technikos universiteto specialistus. Šie trasą matavo keliamačiu ir kas 100 m. fiksavo kontroliniu kuoliukus, juos matavo centimetrų tikslumu su GPS imtuvais.  Žygis fiksuotas, jį stebėjo ir specialūs liudininkai.

„Iš viso Ajana įveikė 15 km 617 m Gerokai viršijom Gineso rekordą. Galiojantis rekordas buvo 10 km“, – įmonės, matavusios atstumą, rinkodaros vadovas Saulius Urbanas.

Šis iššūkis A. Lolat tikrai ne paskutinis, kitais metais moteris žada surengti žygį aplink Lietuvą.

Viltis, kad fizinės kančios baigsis, rusena už Atlanto. Mintimis Dominykas jau skrenda pas gydytoją, žadantį išpildyti jo svajonę – savarankiškai žengti žingsnius.

Vos gimęs – į reanimaciją

Aušros ir Artūro pirmagimis Dominykas prieš šešerius metus į pasaulį pasibeldė anksčiau – 32-ąją nėštumo savaitę. Tačiau apie tai, kad jau skuba pasisveikinti su tėveliais, berniukas pranešė dar būdamas mamos įsčiose – savaitę iki mažylio gimimo klaipėdietė Aušra praleido Kauno klinikose, nes niekaip nepavyko sustabdyti prasidėjusių reguliariai pasikartojančių sąrėmių.

Jie truko iki kovo 1-osios, nes būtent šią dieną 1,909 kg. svorio Dominykas pasirinko tapti savo gimimo diena. Kaip pasakojo Aušra, natūralus gimdymas vyko sklandžiai ir praėjo be komplikacijų „Kai sūnus gimė, garsiai pravirko. Medikų personalas nusinešė jį pasverti ir pamatuoti ūgį, o tada suvynioję vos akimirkai atnešė man. Spėjau tik pabučiuoti berniukui į kaktą ir gydytojai iš karto išvežė jį į reanimaciją dėl kvėpavimo nepakankamumo – tokią priežastį man įvardijo“, – mintimis į dieną, kai išvydo savo pirmagimį, sugrįžo Aušra.

Pašnekovė atvira – tada, kai tai nutiko, jos širdyje pulsavo nerimas, tačiau drauge su juo ruseno ir viltis, kad sūnui viskas bus gerai. Pirmąsias septynias savo gyvenimo paras mažylis praleido naujagimių reanimacijoje, o dar keletą – palatos inkubatoriuje. Kad Dominykas pajustų buvimą šalia, tuo metu tėvai į berniuką žvelgdavo ir jį kalbindavo per nedidelį inkubatoriaus langelį, nes pirmą kartą į savo mamos glėbio šilumą mažylis pateko tik po daugiau nei savaitės. Ligoninėje po gimdymo iš viso Aušra su pirmagimiu praleido 30 dienų. Čia jis stiprėjo apsuptas tėvų rūpesčio ir džiaugsmo, kai pasvėrus sūnų šie pamatydavo bent kelis papildomus priaugtus gramus, tokius svarbius mažyliui.

Sukėlė įtarimų

Pirmuosius Dominyko gyvenimo mėnesius jo kojytės buvo gerokai labiau įtemptos nei paprastai būna naujagimiams, tačiau iš pradžių gydytojai, pasak moters, svarstė, kad taip yra todėl, nes berniukas gimė neišnešiotas. Tikėtasi, kad jam augant šios problemos neliks. Tačiau bėgant laikui Aušra pasakojo pastebėjusi ir daugiau niuansų, leidusių įtarti, kad sūnaus raida atsilieka ne vien dėl to, kad į pasaulį jis pasibeldė anksčiau nei planuota.

„Kai Dominykui sukako pusė metų, jis vis dar nebandė sėstis. Kadangi sūnus gimė dviem mėnesiais anksčiau, vylėmės, kad sėdėti pradės būdamas aštuonių mėnesių, bet taip nenutiko. Kitus du mėnesius paskyrėme intensyviems kineziterapijos užsiėmimams. Tačiau ir tada sūnus dar nemėgino sėstis – kojos buvo įtemptos, o apatinė stuburo dalis – netvirta“, – pasakojo Dominyko mama.

Negailestinga diagnozė

Nors artėjant vienerių metų gimtadieniui berniukas jau bandė stotis ir žengti pirmuosius žingsnius, prilaikomas už pažastų, sėdėti jis taip ir nepradėjo, nes kojytės išliko įtemptos. O, kai mažyliui sukako metai ir trys mėnesiai, medikai diagnozavo cerebrinį paralyžių, lydimą jo potipio – spastinės diplegijos (smegenų paralyžius, turintis įtakos raumenų kontrolei bei motorinei koordinacijai. Žmonės, turintys šį neurologinį sutrikimą, kuris dažniausiai pasireiškia vaikystėje, kenčia nuo perdėto raumenų tonuso padidėjimo, vadinamo spastiškumu. Jis išsiskiria raumenų standumu ir refleksais tik kojose, – rankų raumenys pažeidžiami retai  – aut. past.).

Tokia negalia Aušrai nebuvo naujiena, apie tai ji mokėsi, kai studijavo ir įgijo specialiosios pedagogės-logopedės specialybę. „Žinojau, kas yra cerebrinis paralyžius, ir kad jis gali būti įvairių formų – nuo lengviausios iki sunkiausios. Labai tikėjausi, kad Dominykas susidurs su pačia lengviausia šios diagnozės forma, nes nuo pat pirmųjų dienų jis buvo žingeidus ir protingas vaikas, noriai mezgė kontaktą su aplinka, o pagrindiniai nerimą kėlę rodikliai buvo vėluojantis sėdėjimas ir vaikščiojimas. Todėl iki kol sūnui sukako dveji, tikėjomės geriausio – kad jis vaikščios, nes pagrindinis vaistas, kurį mums rekomendavo gydytojai – sportas“, – atviravo moteris.

Deda pastangas

Išgirdusi pastarąją rekomendaciją Aušra nelaukė – siekdama padėti sūnui vedė jį į valstybės finansuojamus ankstyvosios reabilitacijos užsiėmimus, vykdavo į sanatorijas. Teko pabuvoti ir visame pasaulyje garsiame „Adeli“ reabilitacijos centre Slovakijoje, taip pat pasitelkti į pagalbą tokius specialistus kaip osteopatas, reflekso terapeutas ar žolininkas.

„Ieškodami vaisto, padarysiančio stebuklą, išbandėme įvairius metodus, bet metai bėgo ir supratome, kad vien tik sporto Dominykui nepakanka, nors jis sportuoja išties daug ir noriai. Šiuo metu sūnus tris kartus per savaitę lanko kineziterapiją, o vieną kartą – žirgų terapiją. Iki paskelbiant karantiną, berniukas lankydavo ir baseiną“, – vardijo Aušra.

Pašnekovė pridūrė, kad vien valstybės finansuojamų užsiėmimų nepakanka, todėl gerinant fizinę mažylio savijautą tenka kreiptis ir į privačius specialistus. Jie lavina Dominyką namuose tėvams ir pačiam Dominykui patogiu grafiku. Pastarasis aspektas, sako mama, yra labai svarbus, nes įprastiems kasdieniams veiksmams atlikti, berniukas išeikvoja nuo trijų iki penkių kartų daugiau energijos nei fiziškai sveikos raidos vaikai.

Trokšta būti savarankiškesniu

Pasak Aušros, dabar jau šešerių Dominykas vaikšto tik pasitelkdamas vaikštynę arba vedamas už rankų. Berniukas geba sėdėti ir kelias sekundes pastovėti, tačiau tik kur nors įsikibus. Jo savarankiškumo lygis veikloms, susijusioms su vaikščiojimu, – labai žemas – be kito žmogaus fizinės pagalbos išsiversti nepavyksta nė akimirkos. Mažylis geba tik tas veiklas, kurias galima atlikti sėdint. Pavyzdžiui, pavalgyti, užtraukti ir atitraukti užtrauktuką, užsidėti kepurę ar apsivilkti bei nusivilkti marškinėlius. Tačiau, kad pavyktų užsisegti sagas, apsimauti kelnes, apsiauti batus, pagalba – būtina.

Dominyko kalbėjimas taip pat šiek tiek apsunkintas. Tačiau, nepaisant to, jis taisyklingai taria visus garsus, noriai pasakoja ir yra išties komunikabilus. „Sūnus dega dideliu noru ir siekia savarankiškumo tiek, kiek leidžia jo fizinės galimybės, jam tai – labai svarbu“, – tarstelėjo moteris.

Tai, kad berniukas visomis išgalėmis stengiasi būti toks kaip kiti jo bendraamžiai, patvirtina ir tai, kad jis itin domisi aktyviais žaidimais – krepšiniu, futbolu ar boulingu. „Žaidimai, kuriuose naudojami kamuoliai, sūnui patinka nuo mažens. Krikšto tėtis ne kartą jį vedėsi stebėti krepšinio rungtynių, kartu ėjome ir į futbolo stadioną. Dominykas tiesiog dreba iš pasimėgavimo stebėdamas žaidėjus. Namuose sūnus, prilaikomas už pažastų, rankų ar pečių spiria kamuolį į vartus, ar meta pro krepšinio lentos lanką. Visada esu šalia, nes dėl įtemptų kojyčių raumenų jis neišlaiko pusiausvyros“, – atviravo Aušra.

Viltis – už Atlanto

Ir, nors, atrodytų, kad kone visos įmanomos pajėgos Dominyko kelyje į didesnį savarankiškumą jau sutelktos, o taip trokštamas ženklaus pagerėjimo rezultatas vis dar nematomas, viltis tėvų širdyse šiandien rusena ryškiau nei kada nors anksčiau. Naujas tikėjimas, kad šešiametis pats atsistos ir žengs tvirtesnius žingsnius, gimė tada, kai Aušra išgirdo apie vaikų neurochirurgą už Atlanto – JAV, Misūrio valstijoje, T. S. Park.

„Šis gydytojas atlieka apatinės nugaros dalies operacijas, kurių metu pravėrus 1,5 stuburo slankstelio, aptinkama, kurie nervai yra veikiami spastinės diplegijos, ir pakerpamos jų šaknelės. Tai atlikus spastiškumas sumažinamas visam laikui. T. S. Park metodika yra švelniausia, iš tų, kurios taikomos kitose šalyse, atliekant tokio tipo operacijas – mažesnis pjūvis, sutvirtinimui nenaudojamos metalinės plokštelės, o atsistatymas po operacijos – žymiai lengvesnis“, – turimomis žiniomis dalijosi Dominyko mama.

Medikas, sukaupęs daugiau nei 30 metų patirtį, pasakojo moteris, jau yra atlikęs apie 5 tūkstančius tokio pobūdžio operacijų, o savo sėkme pasauliniu mastu lenkia kitus. Šios apatinės nugaros dalies operacijos nūdienoje atliekamos ir suaugusiesiems, tačiau esą kuo ankstesniame amžiuje tam ryžtamasi, tuo mažiau žalos spastinė diplegija pridaro. „Be šios Dominykui reikės atlikti dar vieną – blauzdų raumenų prailginimo operaciją, nes spastika jam jau yra pakenkusi. Bėgantis laikas, lydimas augimo šuolių, daro vis didesnę žalą, nes raumenys nesuspėja augti kartu su kaulais. Todėl pradeda linkti keliai, formuojasi kontraktūros...“ – atviravo pašnekovė.

Dėl sūnaus atvejo Aušra teigė su gydytoju T. S. Park jau pasikonsultavusi nuotoliniu būdu – užpildė specialią anketą ir į Misūrio valstiją nusiuntė Dominyko smegenų kompiuterinės tomografijos tyrimą, stuburo ir klubų rentgeno nuotraukas bei keturiolika minučių trunkančią filmuotą medžiagą, kurioje matyti įvairios šešiamečio judėjimo pozos. „Jis mums atsiuntė laišką, kuriame rašoma, kad atlikus operaciją vaiko raida ženkliai patobulės. Žadama, kad Dominykas galės savarankiškai vaikščioti, nors nueinant didesnius atstumus gali prireikti lazdų. Tačiau judėjimas taps lengvesnis, neliks raumenų skausmo, kurį sukelia spastinė diplegija“, – viltingai kalbėjo moteris.

Vilties teikiančių operacijų, atversiančių šešiamečiui duris į savarankiškesnį ir mažiau skausmingą rytojų, įskaitant kelionę ir pooperacinį reabilitacinį periodą, truksiantį apie metus, kaina – 75 tūkstančiai eurų.

„Atsistojome į eilę gruodžio mėnesiui, bet jei reikiamos sumos nepavyktų surinkti iki rudens, gydymą tektų nukelti neapibrėžtam laikui. O jei lėšas surinktumėme anksčiau, galėtumėme stoti į operacijos dėl sunegalavimo ar kitų priežasčių atsisakiusių žmonių eilę. Pirmiausia Dominykui būtų atlikta apatinės nugaros dalies operacija, o po dešimties dienų – blauzdų raumenų prailginimo“, – sakė Aušra.

Pašnekovė atvira – dėl tokio pobūdžio chirurginio gydymo konsultuotasi ir su Lietuvos medikais, tačiau nors šios operacijos nuo 2018-ųjų atliekamos ir mūsų šalyje, esą iš viso iki šiol jų buvo vos penkios, dvi iš jų – asistuojant vokiečių gydytojams. Pastarasis faktas dėl galimai sukauptos per menkos patirties šiame gydyme Dominyko tėvus stabdo nuo minties patikėti savo mažylį Lietuvos medikams.

Reikalinga pagalba

„Su sūnumi dažnai atvirai kalbamės apie jo vaikščiojimo galimybes. Papasakojau jam, kad lėktuvu skrisime į Ameriką, kur vaikams yra atliekamos nugaros operacijos. Pasakiau, kad paskui jis turės kurį laiką gulėti ligoninėje, o vėliau – daug sportuoti ir galbūt galės pradėti vaikščioti, bet svarbiausia – neskaudės kojų. Dominykas viską išklausęs pasakė: „Ne, aš to nenoriu“. Tokį sūnaus sprendimą priėmėme, bet vieną dieną, tikriausiai, kojų raumenų skausmui sustiprėjus, berniukas ištarė: „Mama, aš noriu operacijos. Noriu, kad man nebeskaudėtų kojų““, – prisiminusi graudinosi Aušra.

Tuomet, kai Dominyko lūpose nuskambėjo pastarieji žodžiai, jam tebuvo penkeri. Tačiau per šeštąjį sūnaus gimtadienį – kovo 1-ąją, tam, kad išpildytų šį mažylio norą, mama įkūrė paramos fondą. Visą laiką fizinei sūnaus gerovei gelbstintiems papildomiems specialistų užsiėmimams tėvai skirdavo asmenines lėšas, bet 75 tūkstančių eurų, reikalingų operacijai JAV, Aušra ir Artūras sako savo jėgomis tikrai nesurinksiantys. „Atidavėme viską, ką galėjome. Neturime, ką daugiau atiduoti, kad surinktumėme šiuos pinigus...“ – kalbėdama graudinosi mažojo Dominyko mama.

Aušra ir Artūras viliasi, kad išpildyti sūnaus svajonę, išvykti gydytis į JAV tikintis stebuklo, padės geros valios žmonės. Berniuko istorija jau suvirpino ne vieno širdį – paaukota per 20 tūkstančių eurų.

Norintys ir galintys prisidėti prie mažojo Dominyko gerovės gali tai padaryti:

Gavėjas: Dominyko labdaros ir paramos fondas

Įmonės kodas: 305694446

Bankas: „Swedbank“

Sąsk. nr.: LT887300010166710820

SWIFT (BIC) kodas: HABALT22

Mokėjimo paskirtis: Dominykui

„Atsigręždavau į labai skausmingą, vienatvės paženklintą savo egzistenciją. Nežinau, visiškai spontaniškai iš gėlių ir akmenėlių sukurdavau altorius, jeigu taip galima išsireikšti, ritualinius, magiškus, ir man tada atrodė, kad aš galiu kažką padaryti tokio, kad įvyktų stebuklas ir kad mano gyvenimas pasikeistų iš esmės“, – vaikystę LNK laidoje jau šį ketvirtadienio vakarą, 20val., prisimins Jelena.

Jelena sako tuo metu pajautusi savo raganiškumą. Ji, kaip ir visos mergaitės, norėjo būti sveika ir graži. Todėl Jelena užkalbėdavo mamos verdamas sriubas, paversdama jas grožio ir sveikatos eliksyrais.

Ji gimė 1979 metų liepos 13 dieną, penktadienį, per pilnatį ir yra įsitikinusi, kad tuomet ir įgavo savo magiškas galias. Įtikėjusi savo galiomis, Jelena pradėjo jaustis geriau. Dar būdama pradinukė išdrįso nuvykti į specialų gydymą prie Juodosios jūros, pas gydytoją, kuris cerebrinio paralyžiaus pacientams turėjo specialų gydymą. Gydymas padėjo. Nuo to laiko Jelena vaikšto vien tik su aukštakulniais. Jų turi apie 100 porų. Kolekcijoje yra ir tūkstančius eurų kainuojantys „Prados“ bei „Louboutin“ bateliai.

Jelena įgijo pasitikėjimo savimi ir nutarė gyventi pilnavertį gyvenimą. Įstojo į kulinarijos specialybę, vėliau į konservatoriją, o galiausiai pradėjo studijuoti filosofijos bei psichologijos mokslus Vytauto Didžiojo universitete. Įgijo daktaro laipsnį ir pradėjo dėstyti universitete. Jelena išbandė save ir muzikoje. Įrašė dainą su pačiu Selu!

Šiuo metu Jelena kuria amuletus, talismanus, papuošalus, kvepalus, kremus, lėlytes ir yra atsidavusi magijai. „Raganavimas yra toks dalykas, kuriam yra būdingas ir tam tikros tradicijos tęstinumas ir, be jokių abejonių, yra vadovaujamasi tam tikra vertybine sistema, tam tikromis etinėmis taisyklėmis, kadangi yra dirbama su žmonėmis. Šiuo atveju galioja toks pat pamatinis principas ir imperatyvas – nepakenk“, – savo metodus aiškino Jelena.

Prieš rinkimus į Jeleną esą kreipėsi keli kandidatai į Seimą, prašė pagalbos. Dažniausiai lietuviai į Jeleną kreipiasi turėdami tamsių tikslų. Moterys nori pagalbos nuvilioti nusižiūrėtą vyrą, vyrai prašo pakenkti verslo konkurentams.

Visa J. Simonovos istorija – jau šį ketvirtadienio vakarą, 20 val., LNK laidoje KK2.

„Neuroena“ – taip vadinasi speciali KTU studentų sukurta išmaniojo kostiumo idėja. Kostiumas būtų skirtas mažinti raumenų skausmą ir jų kontrolės sutrikimus, kai raumenys įsitempia, tampa kieti, nebevaldomi, atsiranda nevalingi judesiai. Tokius simptomus sukelia cerebrinis paralyžius, kurio gydymui taikomi ir reabilitaciniai metodai.

Neurologinės ligos palengvinimui skirto kostiumo idėja gimė studentų komandai, kurią subūrė KTU Informatikos fakultete studijuojantis Lukas Arlauskas. Programų sistemas studijuojantis antrakursis cerebrinį paralyžių pažįsta ne iš statistikos – iš Šilutės kilęs L. Arlauskas juo serga nuo vaikystės.

„Šią ligą nuo mažens teko patirti pačiam, ja sergu ir šiuo metu. Vis dėlto iki imdamasis projekto nežinojau apie ją tiek daug, kiek dabar,“ – pasakoja vaikinas, sutikęs išsamiau papasakoti apie projektą „Neuroena“.

Inovatyvus sprendimas neribotų judėjimo

L. Arlauskas sako puikiai žinantis sergančiųjų pojūčius, kai norint atlikti įvairius veiksmus, kūną skausmingai spazmuoja arba judesiai tampa nekoordinuoti. Būtent tokiai būsenai įveikti ir būtų naudojamas specialus elastinis išmanus kostiumas, o jame suderinti trys technologiniai sprendimai: transkutaninė elektrinė neurostimuliacija (TENS), funkcinė elektrostimuliacija (FES) ir dirbtinis intelektas.

„Visa esmė būtų specializuotai apmokytas neuroninis tinklas, kuris įrašytas į valdiklį. Pastarasis stebėtų tam tikrus paciento raumenų nukrypimus nuo normos ir švelnia elektros srove atpalaiduotų problemišką kūno sritį“, – paaiškina L. Arlauskas.

Studentas pasakoja, kad tiek funkcinė elektrostimuliacija, tiek ir TENS terapija nėra naujovė reabilitacijos praktikoje – su šiomis procedūromis jam pačiam yra tekę susidurti gydantis sanatorijose. Vis dėlto „Neuroena“ būtų kitoks ir naujoviškas, nes kostiumas neapribotų žmogaus judesių ir šiam netektų tik pasyviai gulėti.

„Problema yra ta, kad dabar uždėjus elektrodus, pacientas privalo gulėti. Dėl šios priežasties apribojamas žmogaus mobilumas“, – pastebi L. Arlauskas, kurio manymu, tai sukelia keblumų aktyviems pacientams, ypač jaunimui ir darbingo amžiaus žmonėms. Nuolatinės gulimosios procedūros ypač keblios tiems, kuriems reikia dirbti, mokytis ar atlikti buities darbus.

„Ne kiekvienas galime sau leisti reabilitacijos procedūras ir nuolat nukrypti nuo įprasto gyvenimo rutinos“, – sako jis.

Kostiumo idėjos kūrėjai numatė ne tik automatizuotą impulsų siuntimą, tačiau ir papildomą funkciją, patogią pačiam vartotojui. Naudodamasis „Neuroena“ sprendimu, besigydantis žmogus galėtų pats išmaniąja programėle kontroliuoti procesą – tereikėtų pasirinkti  vieną iš skausmo mažinimo (TENS) arba diskinezijos (nevalingų judesių) mažinimo (NMES) režimų. Studentų manymu, kostiumą būtų galima pritaikyti ir kitų ligų gydymui, kurios turi panašius simptomus.

Svajoja apie plačiai naudojamą produktą

Pasak L. Arlausko, cerebrinis paralyžius gali paveikti platų spektrą įvairių organizmo funkcijų: nuo lingvistinių iki motorinės funkcijos sutrikimų. Kaip žmogų paveiks ši liga, priklauso nuo to, kuri dalis smegenų yra pažeista.

„Deja, šiuo metu liga dar neišgydoma, tačiau laikui bėgant simptomus galima lengvinti, taip kartu darniau integruojant žmogų į visuomenę. Aš noriu padėti sergantiems žmonėms, pats prie to prisidėdamas“, –  teigia L. Arlauskas.

Jis patikslina, kad šiuo metu projektas „Neuroena“ – tik starto stadijoje. Inovatyvi idėja jau spėjo įveikti konkurentus tarptautiniame verslumo projekte-konkurse „Creazone Reinvent“, kuriame užėmė trečiąją vietą. „Ateityje planuojame dalyvauti startuolių konkursuose ir akseleratoriuose“, – patikslina.

KTU studentas džiaugiasi, kad su aktyviais bendraminčiais suvedė KTU Talentų Akademija GIFTed, kurioje sutiko kitus motyvuotus ir į naujovių kūrimą orientuotus studentus. Prie „Neuroena“ atsiradimo prisidėjo ir įvairiuose etapuose dalyvavo 12 komandos narių iš verslo ar akademinės bendruomenės, tarp kurių Tadas Skeltys, Saulė Gudžiūtė, Kemal Yegin, Ugnė Glinskytė, Antanas Ramanauskas, medicinos studijų trečiakursė iš LSMU Deimantė Krutulytė ir kiti.

Pasak L. Arlausko, jis svajojantis tobulinti sumanymą ir sėkmingai įveikti kelią iki realaus prototipo atsiradimo: „Tikiuosi sukurti tokį produktą, kurį būtų galima nešioti visą dieną ir jame įdiegtą neuroninį tinklą apmokyti taip, kad galėtų padėti kiek įmanoma daugiau žmonių“.

Vaikinas džiaugiasi, kad projektas suteikė galimybę pažvelgti į ligą iš mokslinės pusės ir įgyti vertingos patirties: „Deja, kai kurie šiuo metu cerebrinio paralyžiaus gydymui siūlomi būdai yra brangūs, sąlyginai nemalonūs, ilgai trunka, yra rizikingi arba turintys šalutinių poveikių. Todėl ir toliau noriu siekti padėti tiems, kuriems pasisekė mažiau ir liga juos pažeidė labiau“.

Ugdo atsparumą negandoms

L.Švirinas ne vienerius metus dirba su įvairias negalias turinčiais vaikais, tapo knygos apie muzikinės veiklos ypatumus ugdant autistiškus vaikus bendraautoriumi. Tiesa, jis pats vengia žodžio "negalia" – vadina ją "rūpestėliu", padedančiu dar kartą įsitikinti, kokia galinga gali būti muzika.

– Esate minėjęs, kad muzika lyg veidrodis, parodantis emocinę būseną. Organizuojate daug įvairių renginių. Jūsų pastebėjimu, kokia klaipėdiečių emocinė būsena?

– Žmonės nesirūpina savo sveikata taip, kaip savo išore. Jei mūsų išvaizda dėl oro sąlygų ar kitų priežasčių pasikeičia, mes turime priemonių, kaip tai pagerinti. O savo savijautą esame linkę slėpti. Nepriimtina kitiems pasakoti, kaip jaučiamės.

Kodėl ryte stovėdami prieš veidrodį savęs nepaklausiame, o kaip aš jaučiuosi?

Taip elgiamės, nes ryte jaučiamės geriau – pailsėję, jei pavyksta, ir geriau išsimiegoję. Ar tu rūpinsiesi, ar ne, bet pailsėjus pagerėjimas yra neišvengiamas. Mūsų prigimtyje yra mechanizmas, reguliuojantis mūsų savijautą, bet jis, kaip ir bet kuris kitas mechanizmas, gali išsiderinti.

Tada prireikia pagalbinių priemonių, kad galėtume tai kompensuoti. Mūsų gyvenimo tempai, sudėtingumas yra gerokai didesni nei protėvių. Mūsų prigimtis nepasikeitė taip, kaip gyvenimo sąlygos.

Klaipėdoje turime unikalias gamtos sąlygas palyginti su kitais miestais. Dažnai girdime nusiskundimų, kad klaipėdiečiai vangokai lanko kultūros renginius. Kultūra ir natūra uostamiestyje tarpusavyje stipriai konkuruoja.

Savijauta pagerėja vien pasivaikščiojus pajūryje. Pabuvimas gamtoje yra grįžimas į savo prigimtinę aplinką.

Kalbant apie kultūrą, vis svarstoma, kaip ją priartinti prie žmogaus. Tiems žmonėms, kurie neina prie jūros, ją atvesti būtų per brangu, tad jiems galima pasiūlyti jūros poveikį imituojančius dalykus. Savo veikloje stengiuosi sukurti tokias sąlygas, kurių netenkame nebūdami gamtoje.

Žmonės ieško būdų, kaip tapti atsparesniems neigiamiems aplinkos poveikiams. Ligą galima gydyti arba grūdinti savo kūną, kad nesirgtume. Muzikos renginiai yra tam tikra savo vidaus higiena, atsparumo ugdymas.

– Ne vienerius metus gilinatės, kaip veikia garsas. Kokiais pastebėjimais galėtumėte pasidalyti?

– Apie muzikos poveikį yra daugybė darbų ir tyrimų. Visame pasaulyje yra tam tikros sistemos, tradicijos, tačiau ne visur muzika priimama kaip gydymo partneris. Tai sritis, kur galėtume būti gerokai atviresni.

Muzikos terapija galėtų būti ir kaip gyvenimo būdo, ir kaip tam tikra sveikatinimo paslauga. Muzikos fenomenas dar nėra pakankamai suvoktas.

Man tenka gyvenime bendrauti su žmonėmis, kuriems gyvenimas nebuvo dosnus. Bendraujant su jais, muzikos poveikis – akivaizdus. Jei milijonieriui duosite eurą, jis nepradės gyventi geriau, o turinčiajam tik 10 centų tai bus nemaža suma.

Savo veikloje stengiuosi sukurti tokias sąlygas, kurių netenkame nebūdami gamtoje.

Per ilgalaikį bendravimą su neįgaliais vaikais turėjau ne vieną atvejį, kaip padeda muzika. Vienas ryškesnių pavyzdžių – cerebriniu paralyžiumi sergantis berniukas pradėjo vaikščioti. Mūsų užsiėmimai su juo truko apie ketverius metus. Tai nėra mano pagrindinė veikla, tad neturiu daug tokių įvykių.

Bet tam reikia ir tėvų pasiryžimo. Kartais jau po pusmečio norima apčiuopiamų rezultatų. Vienas blogiausių variantų, kai tėvai susitaiko su tokiu savo "rūpestėliu" ir nuramina savyje buvusį maištininką, skatinusį siekti pokyčių.

Darbe vaikų neretai paklausiu, ar jūs, nuvažiavę į Londoną, geriau kalbėsite angliškai šiandien ar rytoj? Jei sutariame, kad rytoj ir šiandien yra tas pats kalbėjimo atžvilgiu, per tą laiką niekas nepasikeičia, o per metus gali pastebėti savo pažangą.

Ne su visais pavyksta suverti tų nematomų dalykų "vėrinuką", kad jis būtų pastebėtas.

Nugali fizinius apribojimus

– Teko matyti jūsų sukurtą filmuką, kur retos ligos sukaustyta negirdinti ir nevaikščiojanti mergaitė po muzikos terapijos užsiėmimų pradėjo groti, vėliau – ir vaikščioti. Gal jūsų darbe pasitaiko ir daugiau stebuklų?

– Dabar pas mane lankosi vienas unikalus penkiolikmetis berniukas. Nežinau, kuris kuriam suteikiame daugiau džiaugsmo. Jeigu jam suteikiu tiek džiaugsmo, kiek jis man, aš tikrai laimingas.

Jis turi tokį "rūpestėlį", kuris stipriai varžo judesius. Jam daug ką daryti yra fiziškai sunku. Bet noras muzikuoti – labai stiprus. Kad pasiektų tikslą grojant, dėl sutrikusios motorikos jam prireikia daug papildomų judesių.

Jis negali pagroti kokios melodijos, bet per kelis užsiėmimus išsiaiškinome, kad galime apsieiti su mažiau judesių ir sąmoningai labiau kontroliuoti pirštus. Tas muzikavimo džiaugsmas berniukui suteikia užsidegimo įveikti sunkumus naujiems įgūdžiams formuoti.

Kasdieniame gyvenime jam tų įgūdžių nereikia – muzika padeda juos atrasti ir lavinti. Jo intelektas aukštas, labai domisi muzika. Savęs ir naujų galimybių suvokimas kuria naujas ribas.

Neįsivaizduojate, kiek jis turi entuziazmo muzikuoti. Jau surengėme du viešus pasirodymus, dabar ruošiamės trečiam Motinos dienos proga.

– Kas jus dar skatina dirbant su specialiųjų poreikių turinčiais vaikais?

– Dauguma pedagogų nori dirbti su muzikaliais vaikais. Gyvenime atėjo toks momentas, kai man pradėjo kirbėti mintis, jeigu ir aš darysiu tą patį, iš esmės niekas nepasikeis. Būtų įdomu padirbėti su tais, apie kuriuos galvojama, kad jie negali muzikuoti.

Kai pamatai, kaip toks ribotų galimybių vaikas mėgaujasi, kokį patiria džiaugsmą... Muziką gali girdėti bet kur. Muziką gali ne tik groti, jos gali ir klausytis. Ji labai universali ir paranki.

Koncertas negali būti sandėlyje

– Galite paaiškinti tokį patyrimą: mažas vaikas po muzikos pamokėlių, kur dažnai skambėdavo ir klasikinė muzika, kaskart susirgdavo.

– Paaiškinti negaliu, bet pasidalysiu asmeniniu pastebėjimu. Mūsų vaikai dažniausiai sirgdavo tada, kai nesutardavau su žmona.

Jeigu paaiškintume, kodėl taip nutikdavo, užsidarytume nuo platesnio supratimo. Galiu tik paspėlioti, bet tai nebus atsakymas. J.Verne'o kūriniai irgi kažkada atrodė kaip fantastika.

Ne visiems žmonėms muzika arba tam tikra jos forma sukelia tik gerų emocijų. Klasikinė muzika nėra pliusas, jeigu ją klausysite per kompiuterio kolonėles. Kodėl koncertų salė kelia aukštus reikalavimus garso kokybei? Juk galėtų sandėlyje viską organizuoti.

Mokslininkai ir medikai muzikos poveikį sieja su tam tikrais dažniais, veikiančiais mūsų savijautą. Dabar populiarus MP3 formatas garsą tarsi suspaudžia ir iškreipia natūralų skambesį. Tad, net klausydami klasikinės muzikos tokiu būdu, netenkame daug ne tik estetine, bet ir fizikine prasme.

Nekokybiška aparatūra gali atkurti net destruktyvius dažnius, prilygstančius triukšmui, kurio įprastai negirdime. Jautresnį žmogų tai gali erzinti ar net turėti tam tikro poveikio.

– Nėščiosioms rekomenduojama klausytis klasikinės muzikos, tačiau kai kurios būsimos mamos gudrauja ir uždeda ausines ant pilvo. Jūs taip pat kurį laiką dirbote su nėščiosiomis.

– Nėščiosioms geriau pačioms dainuoti. Klausoma muzika nuteikia gerai, tačiau nėra tokio glaudaus ryšio su vaiku kaip dainuojant pačiai.

Palyginkime: kai mama uždeda kompaktinę lopšinių plokštelę ir per durų plyšį stebi, ar vaikas miega, ir kai dainuoja pati – santykis visai kitas. Paauglystėje kurti glaudžius santykius bus gerokai sunkiau, tad gal verčiau pradėti nuo mažens?

– O jūs pats kokia muzika ar instrumentu save "gydote"?

– Svarbiausia – ne instrumentas, nors dabar didžiausią dėmesį skiriu būtent terapiniams instrumentams ir užsiėmimams. Jeigu žmonės lankosi, juos turbūt tai veikia. Suaugusį žmogų gal ir gali įtikinti muzikos poveikiu, tačiau vaiko neapgausi.

Man svarbiausia – pats santykis. Norisi, kad muzika ugdytų nuovoką. Žinios ne visada pritaikomos kasdieniame gyvenime, o nuovoka padeda susigaudyti bet kurioje situacijoje.

Dirbant su autistiškais vaikais, nuovoka labai svarbi, nes jie yra dinamiški, sunkiai nuspėjami, tad jei nevaldysi situacijos, jie perims valdžią į savo rankas.

Nuovoka padeda suprasti, kaip turėčiau reaguoti ar pasielgti. Tad norisi savyje atrasti tą instrumentą, kuris padėtų tapti jautresniam ir kokybiškesniam.