Kai buvo pirmieji kairiųjų darbo mėnesiai, užsieniečiai stengdavosi užsukti su įvairiais pasiūlymais.

„Visi mes buvome staigmena, naujiena pasauliui. Mes buvome įdomūs ir nežinomi“, – sakė buvęs Seimo pirmininkas Č. Juršėnas.

Politikos veteranas aprašė tuos pasiūlymus savo knygoje „Nenuobodaus gyvenimo mozaika“.

„Tarp tų daugelio lankytojų buvo vienas toks simpatiškas vokietukas“, – sakė Č. Juršėnas.

Visas LNK reportažas – vaizdo įraše:

Č. Juršėnas pasakojo, kad minėtas vokietis ėmė kalbėti apie Taivaną, neva, kaip gerai pasielgė Latvija, nusprendusi įsteigti Taivano konsulatą. Jis pasiūlė, kad ką nors panašaus padarytų ir Lietuva.

„O kad būtų smagu tai padaryti, išsiėmė iš savo plačios kišenės kuokštą dolerių. Ištiesė link manęs ir pasakė, kad čia yra 50 tūkst. dolerių“, – teigė buvęs Seimo pirmininkas.

Č. Juršėnas svečiui atsakęs, kad nepažeis „Vienos Kinijos“ politikos. 1991 m. Lietuva jau buvo pasirašiusi susitarimą su Kinija. To reikėjo, kad priimtų į Jungtines Tautas.

„Lietuvos Respublikos Vyriausybė įsipareigojo neužmegzti ir neskatinti jokių oficialių santykių su Taivanu“, – teigė Č. Juršėnas.

Socialdemokratas prisimena, kaip pastūmė pundą dolerių atgal ir paprašė svečio uždaryti kabineto duris iš kitos pusės.

„Maža to, paprašiau apsaugos, kad jo nebeleistų į Seimą. Taip baigėsi mūsų santykiai su tuo vokiečiu“, – sakė Č. Juršėnas.

Praėjus keliasdešimčiai metų, jau konservatorių vadovaujama Lietuva pagerino santykius su Taivanu. Vienintelė atidarė atstovybę Taivano vardu. Pekinas apkaltino „Vienos Kinijos“ politikos sulaužymu.

„Tais laikas metodas buvo aiškus, o kaip buvo toliau, nesigilinau“, – kalbėjo buvęs Seimo pirmininkas.

Konservatorius Matas Maldeikis pateikė knygų apžvalgas socialiniuose tinkluose, tačiau kol kas dar neskaitė Č. Juršėno prisiminimų.

„Aš ją būtinai paskaitysiu. Man labai įdomu“, – sakė Seimo narys M. Maldeikis.

Konservatoriai sako, kad Lietuva pagerino santykius su Taivanu už dyką.

„Na, žinote, tais laikais daug kas kam siūlė“, – sakė Seimo narys Žygimantas Pavilionis.

Sako, tais laikais Taivanas kovojo dėl kitų šalių dėmesio, o dabar kitos šalys kovoja dėl Taivano dėmesio.

Mums daugiau reikia iš jų nei jiems iš mūsų.

„Mums daugiau reikia iš jų nei jiems iš mūsų“, – sakė M. Maldeikis.

Pirmąjį fabriką Europoje taivaniečiai atidaro Vokietijoje.

„Situacija smarkiai pasikeitė. Gaila, kad kai kurie nepajudėjo į priekį. Bet mes stengsimės ir būsime kaip Taivanas“, – sakė M. Maldeikis.

Anksčiau kai kurie Seimo nariai kėlė klausimus dėl į Taivaną keliaujančių politikų. Skrydžiai, viešbučiai, restoranai – už taivaniečių pinigus. Seimo narys Andrius Mazuronis vadino tai valstybiniu lobizmu.

„Grįžta verslo klase su įvairiausiomis dovanomis“, – sakė A. Mazuronis.

Ž. Pavilionis sako, kad jei politikas deklaruoja, pagal statutą – tai leidžiama.

„Jei mes važiuotume tik už savo pinigus į visas konferencijas, tai biudžetas baigtųsi antrą mėnesį“, – sakė Ž. Pavilionis.

Primename, kad konservatorių lyderis Gabrielius Landsbergis pranešė, kad dabar vyksta pokalbiai dėl dvišalių santykių su Kinija normalizavimo.

Po 40 metų – nauja knyga

– Tai ne pirmoji jūsų knyga?

– Pirmąsias knygas „Pasaulio šalys“, „Tūkstantis pasaulio veikėjų“ ir „Tarptautininko žinynas“ parašiau dar anais laikais, praėjusio amžiaus 8–9 dešimtmetyje. Jos buvo apie pasaulį ir tarptautinius reikalus. O ši pasirodė praėjus keturiasdešimčiai metų.

– Kuo ši knyga skiriasi nuo anų savo turiniu?

– Anose knygose aprašiau pasaulį ir svetimus veikėjus, o ši knyga yra mano ir mano bičiulių, taip pat oponentų gyvenimo bei įvykių aprašymas. Tai, kas vyko paskutiniaisiais tarybiniais metais ir jau nepriklausomybės metais, arba epochų lūžio laikotarpiu.

– Ne vienas politikas atsiminimų knygų apie jūsų minimą laikotarpį išleido gana daug, visose jose tie patys įvykiai pavaizduoti tarsi iš skirtingų varpinių. Kaip manote, kodėl?

– Tai suprantama, knygas anksčiau leido daugiausiai dešiniųjų pažiūrų veikėjai. Jie tuos pačius įvykius matė gal kiek kitaip, nors gal ir ne visai, nes kovo 11-ąją mes visi juk vienodai balsavome. O paskui, kai jau reikėjo spręsti, kokią Lietuvą reikės kurti, kokią Lietuvą reikės statyti, tada prasidėjo ginčai.

– Kas svarbiausia yra jūsų naujausioje knygoje?

– Šioje knygoje stengiausi paaiškinti, ką aš dariau ir kodėl dariau vienaip, o ne kitaip. Knyga tarsi dviejų dalių, pirmojoje aprašomas laikmetis iki nepriklausomybės, o antrojoje – jau naujausieji laikai.

Biografijoje buvo visko

– Esate kalbėjęs, kad jūsų biografijoje yra buvę visokių dalykų?

– Taip, mano biografijoje buvo visko. Ir ne dėl visko galėčiau džiaugtis arba girtis. Vienas skyrių knygoje yra skirtas Lietuvos komunistų partijos Centro komiteto (CK) veiklai arba tiksliau, mano veiklai CK, kai ten buvau CK instruktoriumi. Didžiuotis, kad priklausei anai partijai, nelabai išeina. Tačiau visais laikais visose situacijose buvo galimybė pasielgti taip arba kitaip. Ir nuo tavęs priklausė, ar pasirenki padorų, teisingą kelią, ar prisitaikai ir eini su visais ir netgi persistengi. Tai džiaugiuosi (tą parašiau ir knygoje), kad dirbdamas CK apgyniau ne vieną žmogų, kuris buvo arba pasmerktas, arba galėjo nukentėti dėl savo veiksmų ar antitarybinių nuostatų. Buvo toks ne vienas atvejis.

– Gal galite pateikti pavyzdžių?

– 1988 m. vėlyvą pavasarį savaitraštis „Literatūra ir menas“ ruošėsi spausdinti rašytojo Vinco Ramučio Gudaičio, būsimojo Kovo 11-osios akto signataro, straipsnį „Iš peršautų dainų krašto“. Kadangi ten pirmąkart buvo labai ryškiai pavaizduoti pokario metai ir visi liaudies gynėjų arba stribų (stribukų) veiksmai, tai, žinoma, saugumas sujudo ir iškart pranešė, kad tokį straipsnį ketinama išleisti į dienos šviesą. Jie informavo mūsų vadinamąjį generalgubernatorių CK antrąjį sekretorių Nikolajų Mitkiną. N. Mitkinas pasikvietė mane, nes tuo metu CK buvau šioks toks viršininkas, jau nebe instruktorius, o CK skyriaus Spaudos sektoriaus vedėjas. Pasikvietęs mane, jis pareikalavo sustabdyti šito straipsnio publikavimą, o išspaustą tiražą sunaikinti. Aš to tikėjausi ir buvau pasirengęs tokiam pokalbiui. Pasakiau jam, kad šito nedarysiu. Pasakiau, kad jis gali pats paskambinti leidyklos direktoriui Alfonsui Pivoriūnui ir pasakyti jam tiesiai šviesiai. Taip būtų stipriau ir geriau.

Savikritika: garsus šalies politikas Č. Juršėnas pripažino, kad jo biografijoje buvo visko, ir esą ne dėl visų dalykų jis galėtų džiaugtis arba girtis. R. Laurinavičiaus nuotr.

– O kodėl jūs pats to nenorėjote padaryti?

– To ir jis manęs paklausė. Tuomet papasakojau atvejį, aprašytą „Pravdoje“, nutikusį Azerbaidžano Komunistų partijos CK. Ten vienas rajoninis laikraštis išspausdino kritinį straipsnį apie partinius veikėjus, žinoma, anie pasiskundė CK ir pareikalavo sunaikinti visą tiražą ir netgi atimti iš prenumeratorių jau gautus egzempliorius. Sunaikino, bet jau buvo „perestroikos“ laikotarpis, ir žmonės pasiskundė Maskvai, atvažiavo tikrintojai, ir visi atsakingi už tą veiksmą CK darbuotojai buvo atleisti iš darbo. Pasakiau N. Mitkinui, kad tokiame vaidmenyje būti nenoriu. O antra vertus, kalbėjau toliau, žmonės jau graibsto tuos egzempliorius, kurie yra atspausti, net brokuotus, nes pagal tuometę technologiją vis stabdydavo rotacinę mašiną ir tikrindavo, kaip viskas gerai sugula. Pasakiau, jei sunaikinsime tiražą, kils skandalas ir bus blogiau nei Azerbaidžano CK. Ir N. Mitkinas atsitraukė, paskambino Ringaudui Songailai (Lietuvos komunistų partijos CK pirmasis sekretorius – A. D.). Buvo siūlymas, kad „Tiesa“ išspausdintų kritišką liaudies gynėjų straipsnį, ir tai buvo padaryta. Bet V. R. Gudaitis ir jo straipsnis buvo apgintas. O „Literatūra ir menas“ nuskambėjo per visą Lietuvą. Tai vienas pavyzdžių, kai galėjau pasielgti ir taip, ir taip.

– Ar dar buvo panašių istorijų?

– Buvo visai kitokio pobūdžio atvejis. Gavome anoniminį skundą (tuomet tokie skundai buvo madingi) apie tai, kad viena žurnalistė pakrikštijo savo dukrą. Žinoma, buvo skandalas, kadangi ji partijos narė, be to, ideologinio spaudos organo darbuotoja. Pasikviečiau tą damą, o ji man buvo padėjusi išsiaiškinti kai kuriuos finansinių machinacijų reikalus toje redakcijoje, už ką vyriausiasis redaktorius vėliau buvo nubaustas. Klausiu jos, ar tikrai taip buvo? Ji patvirtino. Klausinėju toliau, ar kunigas neišpasakos visko, kai jo pradės klausinėti? Ji garantavo, kad ne. Tuomet sakau, jog turime laikytis vieningos linijos ir neigti šitą faktą. Kadangi skundas buvo anoniminis, parašiau išvadą, kad faktas nepasitvirtino, ir padėjau į archyvą.

– Tuo viskas ir baigėsi?

– Anaiptol. Praėjo pora mėnesių ir sulaukėme pranešimo iš Maskvos TSKP CK (ten buvo toks bjaurus organas – Partinės kontrolės komitetas), kad tyrimas bus tęsimas. Iš Maskvos atvažiuoja to komiteto inspektorius patikrinti, kaip čia yra, kad ideologinė darbuotoja, komunistė, pakrikštijo dukrą, o tą žurnalistę globoja CK darbuotojas Č. Juršėnas. Žinoma, tas signalas buvo baisus. Kitos išeities nebeturėjau, privalėjau laikytis ankstesnės linijos, kad nieko nebuvo, turėjau ginti ir tą moterį, ir save. Dar kartą ją pasikviečiau, pasikalbėjau su kunigu, perklausiau, ar kietai laikysis duoto žodžio? Sutarėme, kad laikomės savo nuostatų. Atvažiavo inspektorius, o jo tikrai gana aršaus žmogaus būta. Jis išsitraukė storą bloknotą, kuriame buvo surašyta per 30 klausimų, mane jis klausinėjo beveik valandą. Paaiškinau viską, kaip ir buvome sutarę elgtis šioje situacijoje. Jis apklausė ir žurnalistę, ir, matyt, kitus žmones. Ir po to jis antrąkart pas mane ateina, vėl išsitraukia savo bloknotą ir vėl ima uždavinėti tuos pačius klausimus. Jis tikrino, kaip atsakysiu antrą kartą į tą patį. Kitaip tariant, turėjau mokėti meluoti, atsiminti, ką kalbėjau prieš tai. Kadangi tais laikais dėl atminties problemų neturėjau, tai visus 30 klausimus atsakiau, kaip reikia. Po dviejų mėnesių sulaukėme pranešimo iš Maskvos, kad skundas nepasitvirtino. Taip apgyniau save ir žurnalistę. Tokių istorijų buvo ne viena. CK buvau tarybinis partinis darbuotojas, bet ten, kur galėjau padėti žmogui, tai ir padariau. Man ne gėda dėl to laikotarpio ir aš galiu ramiai žiūrėti žmonėms į akis.

V. Šustauskas buvo tas žmogus, kuris man pirmasis dar 1990 metų kovo mėnesį pagrasino, kad būsiu sudorotas, būsiu pakartas Aukštuosiuose Paneriuose.

Grasino pakarti Paneriuose

– Apie ką antroji knygos dalis?

– Antroji atsiminimų dalis yra apie parlamentinės Lietuvos metus. Savo uždaviniu laikiau būtent parlamentarizmo įtvirtinimą, tvarkingų, tvirtų demokratijos pagrindų padėjimą ir plėtojimą Lietuvoje. Ne kartą buvau Seimo pirmininkas, kartu su kitais kūriau Seimo statutą. Manyčiau, kai ką nuveikiau šioje srityje.

– Jums teko bendrauti su daugybe garsių žinomų žmonių, vienas jų – prieš kelias dienas miręs buvęs jūsų kolega Vytautas Šustauskas. Koks jūsų santykis buvo su juo?

– V. Šustauskas buvo tas žmogus, kuris man pirmasis dar 1990 metų kovo mėnesį pagrasino, kad būsiu sudorotas, būsiu pakartas Aukštuosiuose Paneriuose.

– Ar rimtai įvertinote šį grasinimą?

– Sąžiningai pasakysiu, pradžioje šiek tiek sutrikau, niekas anksčiau man taip negrasino, o juolab dar visai neseniai atlikus rimtą darbą – paskelbus Nepriklausomybės atkūrimą. Kiek patylėjęs, jam sakau, jei taip padarysite, privalėsite ant tos pušies prikalti varinę lentelę su įrašu, kad čia buvo nužudytas deputatas, balsavęs už Kovo 11-osios aktą. Tada jis amą prarado, o aš pasinaudojęs tuo momentu, pasitraukiau.

– Kokiu pagrindu jis jus užsipuolė?

– Priklausiau atitinkamai partijai ir buvau žinomas kaip partinis veikėjas, propagandininkas.

– Ar išliko kokių kitų, geresnių prisiminimų apie V. Šustauską?

– Žinoma, esu su juo nemažai bendravęs. Jis pagarsėjo kaip įvairių žygių ar veiksmų prieš valdžią organizatorius ir jo veikla tam tikros reikšmės turėjo, jis mokėjo išjudinti žmones, priversti susimąstyti. Šiuo požiūriu jis buvo ramybės drumstėjas ir kartu ramių, sėslių, nieko nenorinčių daryti žmonių išjudintojas. Tai buvo pliusas, bet, žinoma, ne visiems jo veiksmams galėjau pritarti ir ne visada galėjau palaikyti.

Apie sudaužytus akinius

– Vis dėlto Lietuvos Nepriklausomybės klausimu jūs buvote tos pačios pozicijos, kaip ir dešinieji politikai?

– Dėl nepriklausomybės mes buvome visi tos pačios nuomonės. 124 deputatai – ir dešinieji, ir kairieji, ir centristai ją atkūrėme vieningai, bet, kokia toliau bus Lietuva, į kurią pusę pakryps ir kiek joje bus demokratijos, ne visada sutarėme. Mūsų oponentai iš dešinės pusės, ypač aršiausieji, teigė, kad pirma reikia nepriklausomybę įtvirtinti, o po to pasirūpinsime demokratija, mes gi manėme, kad viską reikia daryti kompleksiškai, tai yra viską kartu įtvirtinti, ir nepriklausomybę, ir demokratiją, ir žmonių gerovę.

– Užsiminėte apie Lietuvos vystymosi kryptį. Dabar jau kiek atsitraukus nuo aktyvios politikos, ar galite teigti, kad teisingai buvo nuspręsta?

– Žinoma, teisingai. Dėl Kovo 11-osios akto jokių abejonių nėra. O štai, kaip Lietuvą reikėjo plėtoti, ginčai tęsiasi ir iki šios dienos. Vaizdžiai tariant, niekas iš mūsų nesakė, kad kolūkiai yra geriausias tarybinis išradimas, bet klausimas, kaip atsisakyti tų kolūkių, kaip juos panaikinti, nesugriovus žemės ūkio ir žemdirbių gyvenimo, štai, kur buvo esmė. Mes manėme, kad kolūkių buvo galima atsisakyti juos reorganizuojant, pertvarkant, bet nesunaikinant materialinės techninės žemės ūkio bazės ir nenuvarant šimtų tūkstančių žmonių į skurdą, frustraciją, nusiminimą, į girtuoklystes. Štai čia buvo didysis mūsų ginčas. Kolūkius, be abejo, reikėjo reformuoti, bet ar taip reikėjo reformuoti, negailestingai pasielgiant su savo pačių žmonėmis? Mes manėme, kad tas pačias revoliucijas buvo galima padaryti, bet mažesnėmis socialinėmis pasekmėmis.

– Dėl jūsų politinės pozicijos ne kartą nukentėjo jūsų akiniai, kokios tai istorijos?

– Akinius man sudaužė du kartus. 1992 metais, kai ruošėmės vadinamajam prezidentiniam referendumui. Tai vėlgi buvo dešiniųjų idėja, jie aiškino, kad reikia žmogaus, kuris turėtų įgaliojimus, arba, kitaip tariant, siekta kietos rankos, tai tada esą Lietuvoje bus tvarka, ji plėtosis ir vystysis. O kas galėtų tai padaryti? Prezidentas, turintis didelius įgaliojimus. Taigi 1992 m. gegužės referendumo idėja buvo stiprus prezidentas su dideliais įgaliojimais, bet be nuolatinės Konstitucijos. O tuo metu kitos deputatinės darbo grupės jau ruošė naują parlamentinės respublikos konstituciją ir ji jau beveik buvo paruošta. Žinoma, paskui buvo rastas kompromisas, bet tai buvo vėliau. Taigi tą 1992 m. gegužę vyko referendumo agitacinė veikla. Vieni važinėjo po Lietuvą ir agitavo, kad būtų tas referendumas ir kad jis baigtųsi sėkmingai. Mes gi važinėjome ir aiškinome, kad šitaip nereikia daryti, kad reikia laukti, kol galutinai bus paruošta nauja Konstitucija, ją priimti, surengti rinkimus ir eiti pirmyn. Galų gale taip ir atsitiko. Taigi tam referendumui ne visada buvo rengiamasi švariai ir gražiai. Pirmiausia kalbu apie parašų rinkimą. Parašai buvo renkami neatsakingai, o kai kuriais atvejais ir sukčiaujant. Pavyzdžiui, Kaune už referendumą pasirašė Durnius, nors nurodė ir vardą, ir pavardę, ir adresą, bet pridūrė, jog yra Durnius. Parašų rinkėjas suprato, kad yra tyčiojamasi, tai tą Durnių iš sąrašų išbraukė. Bet už referendumą taip pat pasirašė ir S. Stalone (amerikiečių aktorius – A. D.), kaunietis, ir čia jau parašų rinkėjas nė kiek neabejojo ir jo parašą paliko. O aš per Adresų biurą (tuomet nebuvo tokia griežta asmens duomenų apsauga), patikrinau, ar toks žmogus Lietuvoje gyveno. Aišku, kad S. Stalone Lietuvoje negyveno. Dar buvo atvejis, kai pasirašė visi vienos šeimos nariai – vyras, žmona ir dvi dukros. Bet mačiau, kad mergaičių gimimo metai pataisyti ir dar kitokiu rašikliu. Patikrinau, ir paaiškėjau, kad mergaitės pasendintos, nes abi tuomet buvo nepilnametės ir balsuoti negalėjo.

– Tai kaipgi nukentėjo jūsų akiniai?

– Vėlgi to paties referendumo reikalu su profesoriumi Kazimieru Antanavičiumi atvykome į Alytų. Susitikimas su gyventojais turėjo vykti Alytaus savivaldybės salėje. Atėjome prie salės, o žmonės, nesuinteresuoti mūsų buvimu, susirinkę prie durų mūsų neįleidžia. Pradėjo mus užgaulioti. Kad mane pavadino komunistu, buvau pripratęs, bet taip išvadino ir K. Antanavičių, nors jis niekada partijai nepriklausė, priešingai, anais laikais netgi kentėjo nuo jos. Jie užgauliojo, šaipėsi iš mūsų ir neleido įeiti. K. Antanavičius kažkaip prasmuko, o aš mandagiai šnekuosi toliau ir saugau savo naują kostiumą, siūtą „Lelijos“ fabrike, kad nenuplėštų atlapo ar rankovės.  Tuomet dešinėje stovėjęs žmogus man nubraukė akinius ant grindų. Analogiškas atvejis nutiko ir Vilniuje beveik tuo pačiu laikotarpiu ant M. Mažvydo bibliotekos laiptų, kur vykdavo tais laikais visi pagrindiniai mitingai. Ten aplinkui dar Antanas Terleckas sukinėjosi, jis sakė, kad mane gina nuo megztųjų berečių, bet aš vėlgi kažkaip turbūt ne į tą pusę pasisukau ir man vėl kažkas nubraukė akinius. Ir štai po penkerių metų gavau laišką, kurį parašė tai tyčia padariusi moteris, ji viską tiksliai parašė, kaip ten buvo. Ji rašė, kad taip pasielgė, nes manė, jog esu blogas žmogus, bet dabar ji esą persigalvojo, taip nebemano, ir manęs atsiprašė. Šis laiškas guli Seimo archyve.

Birželio 6 d., antradienį, 17 val. Lietuvos mokslų akademijos Didžiojoje salėje vyks šios knygos sutiktuvės.

Charizmatiškasis atsiminimų autorius Česlovas Juršėnas neseniai atšventė savo 85-metį ir LR Seime buvo apdovanotas Aleksandro Stulginskio medaliu už nuopelnus parlamentarizmui ir demokratijai. Buvę šalies vadovai savo sveikinimo kalbose ypač pabrėžė Signataro politinę kultūrą, erudiciją ir išmintį.

„Man svarbiausia, kad Aleksandras Stulginskis buvo pirmasis pirmojo moderniųjų laikų Lietuvos parlamento pirmininkas. Žmogus tinkamu laiku buvęs tinkamoje vietoje“, – atsiimdamas apdovanojimą sakė Č. Juršėnas.

Dar iki Lietuvos nepriklausomybės paskelbimo Č. Juršėnas vedė laidas apie pasaulio politinius įvykius, kuriose pateikdavo drąsias ir tuomet neįprastas įžvalgas. 1990-aisiais, eidamas Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos deputato ir 1992 m. seniūno pavaduotojo pareigas, Č. Juršėnas tapo 1990 m. kovo 11 d. Lietuvos Nepriklausomybės Akto signataru. 1992–2012 m. buvo Seimo narys, 1992–1996 m. ir 2008 m. vykdė Seimo Pirmininko pareigas, 2000–2004 m., 2004–2008 m. ir 2008–2012 m. buvo Seimo Pirmininko pavaduotojas. Eidamas šias pareigas, Č. Juršėnas daug prisidėjo prie demokratijos, parlamentarizmo raidos ir valstybingumo stiprinimo Lietuvoje.

Iš margo ir tiršto kasdienių ir nekasdienių įvykių, apmąstymų ir įžvalgų knygos „Nenuobodaus gyvenimo mozaika“ teksto išrinkome nedidelę ištrauką apie knygas – vieną atsitikimą iš daugybės. „Baigdamas negaliu nepaminėti, kad būtent pagal knygų skaitymą vertinau ir kitus žmones“, – savo atsiminimuose pažymi Č. Juršėnas.

Naujais laikais, atsivėrus Vakarams, radosi visai kitos galimybės įsigyti knygų. Bet reikėjo pinigų. Viena pirmųjų mano, kaip Seimo Pirmininko, kelionių buvo į Paryžių Prancūzijos Senato Pirmininko (Prezidento) René Monory kvietimu. Susitvarkę viešbutyje, pasitikslinę vizito programą, turėjom laisvą pusdienį – pasivaikščiot po Paryžių, apsipirkti. Mus šefavęs Senato atstovas iškart nurodė, kur galima nusipirkti rūbų, batų. Manęs tai nedomino. Pasiteiravau, kur yra artimiausi knygynai. Šeimininko veidas surimtėjo (mat, mus dar laikė tarybiniais, puolančiais prie vakarietiškų drapanų). Greit susiorientavęs mūsų palydovas nurodė, kur turim keliauti. Atėjom, ir tada aš nustėrau pamatęs tūkstančius knygų per tris aukštus. Nuėjom prie vokiečių ir anglų, taip pat ir prancūzų literatūros. Tada aš visai pasimečiau – reiktų ir to, ir to, ir šis, ir anas žinynas vertas dėmesio. Išsirenku dešimt knygų, bet čiupt už kišenės – pinigų (frankų) turiu trim keturiom. Dėlioju, perdėlioju, kurias gi pirktis. Pagaliau atsirenku ir ketinu eiti prie kasos. Palydovas parodo, kur kasa, bet pasiklausia, kodėl aš perkąs tik pusę iš atsirinktų knygų. Turėjau gėdingai prisipažinti, kad neturiu daugiau pinigų. Tada Senato atstovas šeimininko balsu pareiškia:

– Mesjė Prezident, Prancūzija moka!

Man beliko tik dėkoti. Taip buvo ir kai kur kitur. Ypač smagiai baigėsi vizitas Australijoj. Taip pat apsilankiau knygynuose. Išsirinkau tinkamą, bet nebrangią. Labai tinkamą, bet labai brangų amerikonišką žinyną varčiau, tiesiog glosčiau, bet vis pastumdavau tolyn. Baigiantis vizitui aerouoste atsisveikinant įteikiam paskutinius lietuviškus suvenyrus. Mūsų palydovė ir globėja padėkoja, šypteli ir sako irgi turinti Pirmininkui suvenyrą. Ir įteikia tą knygą, kurią su liūdesiu palikau knygyne...

Seimo posėdyje kalbėjęs Nepriklausomybės Akto signataras Justas Vincas Paleckis pabrėžė, kad Č. Juršėnas, pusę gyvenimo pradirbęs sovietinėje sistemoje, o kitą dalį – nepriklausomoje, kaip ir Algirdas Mykolas Brazauskas, „tarsi sujungė labai skirtingas epochas“.

„Virsmo iš nelaisvės į laisvę, Atgimimo laikas tapo tikruoju Č. Juršėno laiku. Jo vedama televizijos laida „Atgimimo banga“ virto itin karštų diskusijų pradžiamoksliu, laidoje susidurdavo įvairios nuomonės, brendo demokratijos, žodžio laisvės pradmenys, ryškėjo daugpartinės sistemos siluetai“, – sakė J. V. Paleckis.

Pristatydamas Č. Juršėno darbą atkūrus nepriklausomybę kolega signataras J. V. Paleckis pažymėjo, kad Aukščiausioje Taryboje labai pravertė jo įdirbis tyrinėjant demokratinių šalių konstitucinę sąrangą, parlamentinę veiklą.

Ceremonijoje Seime taip pat paminėtos Č. Juršėno 85-osios gimimo metinės.

Seimo įsteigtas apdovanojimas – A. Stulginskio žvaigždė – Č. Juršėnui skirtas už jo nuopelnus parlamentarizmui ir demokratijai.

Iškilmingoje ceremonijoje dalyvavo atkurtos nepriklausomos Lietuvos valstybės vadovas, Aukščiausiosios Tarybos-Atkuriamojo Seimo pirmininkas Vytautas Landsbergis, kadenciją baigę prezidentai Dalia Grybauskaitė ir Valdas Adamkus.

Tuo pačiu nutarimu A. Stulginskio žvaigždė skirta ir Ukrainos Aukščiausiosios Rados pirmininkui Ruslanui Stefančukui. Jam apdovanojimą planuojama įteikti birželį Vilniuje.

Šis apdovanojimas skiriamas už indėlį puoselėjant parlamentarizmo, demokratijos ir valstybingumo idėjas.

Anksčiau jį yra gavę kadenciją baigęs prezidentas Valdas Adamkus ir JAV senatorius Richardas Josephas Durbinas (Ričardas Džozefas Derbinas).

Seimo 2020 metais įsteigtu apdovanojimu pagerbiama Steigiamojo Seimo pirmininko, ėjusio prezidento pareigas, A. Stulginskio asmenybė.

Šias dvi kandidatūras apdovanojimui teikia Seimo A. Stulginskio žvaigždės skyrimo komisija, įvertinusi gautus siūlymus, pirmadienį pranešė Seimo Ryšių su visuomene skyrius. Apdovanojimą komisijos teikimu iki kiekvienų metų balandžio 15 dienos skiria Seimas savo nutarimu.

„A. Stulginskio žvaigždės Lietuvos Nepriklausomybės Akto signatarui Č. Juršėnui ir Ukrainos Aukščiausiosios Rados pirmininkui R. Stefančukui būtų nuoširdi pagarba ir padėka už šių iškilių žmonių didžiules pastangas ir nuopelnus“, – sako komisijos  pirmininkas Antanas Vinkus.

A. Stulginskio žvaigždė yra skiriama už indėlį puoselėjant parlamentarizmo, demokratijos ir valstybingumo idėjas.

Šį apdovanojimą yra gavę kadenciją baigęs prezidentas Valdas Adamkus ir JAV senatorius Richardas Josephas Durbinas (Ričardas Džozefas Derbinas).

Seimo 2020 metais įsteigtu apdovanojimu pagerbiama Steigiamojo Seimo pirmininko, ėjusio prezidento pareigas, A. Stulginskio asmenybė.

Apdovanojimą komisijos teikimu iki kiekvienų metų balandžio 15 dienos skiria Seimas savo nutarimu. Apdovanojimas paprastai teikiamas gegužės 15-ąją, kai 1920 metais Steigiamasis Seimas Lietuvos valstybę paskelbė Lietuvos Respublika.

Autorė Milena Andrukaitytė

Nesužaista šachmatų partija

– Buvote vienas kompetentingiausių Seimo pirmininkų, turbūt ne veltui visuomeniniu patarėju jus pakvietė buvęs parlamento vadovas Viktoras Pranckietis, esate ir dabartinės Seimo pirmininkės V.Čmilytės-Nielsen patarėjas. Ko šie jūsų kolegos klausia? Ar skiriasi jų darbo stilius?

– Jie abu ir skirtingi, ir panašūs. Pirmiausia jie abu yra savo srities profesionalai. Vienas – mokslininkas, profesorius, kita – įžymi šachmatų didmeistrė, vaizdžiai tariant, „siautėjusi“ tiek moterų, tiek vyrų šachmatų turnyruose. Bet yra vienas labai svarbus skirtumas parlamentinio darbo požiūriu. Profesorius V.Pranckietis tapo Seimo pirmininku iškart, kai tik pradėjo dirbti naujos kadencijos Seimas. O štai didmeistrė dirba jau trečią kadenciją, arba, senoviškai kalbant, jau trečią kartą „seimavoja“. Todėl profesoriui pradžioje turėdavau daug ką aiškinti, o su didmeistre pasikalbame (tiesa, dabar rečiau, nes pandemija) apie ginčytinus klausimus, apie spręstinus netikėtus dalykus. Džiaugiuosi, kad jie abu yra labai imlūs ir informacijai, ir idėjoms. Susitikdavome ir susitinkame pagal poreikį. Dar norėčiau pabrėžti vieną esminį skirtumą. V.Čmilytė-Nielsen yra ir partijos vadovė, taigi jos politinė pozicija yra kitokia, o profesorius V.Pranckietis buvo priverstas konfliktuoti su jo partijos pirmininku, bet, sakyčiau, garbingai atlaikė tą spaudimą.

Favoritė: dabartinė Seimo vadovė V.Čmilytė-Nielsen visuomeniniu patarėju į savo komandą pakvietė buvusį parlamento vadovą Č.Juršėną, kuris talkino ir ankstesniam Seimo pirmininkui. (V. Jurevičiaus / Fotobanko nuotr.)

– Ar jūsų nenustebino V.Pranckiečio perėjimas į liberalų stovyklą?

– Ir nustebino, ir ne. Kadangi iš daugelio pokalbių su juo susidariau vaizdą, kad jis turi tam tikrą vertybių sistemą ir, kadangi buvo stumiamas iš „valstiečių“, jam reikėjo apsispręsti, ką daryti. Ar su organizuota jėga eiti toliau, ar individualiai grumtis.

– Ar jums teko sužaisti šachmatų partiją su V.Čmilyte-Nielsen?

– Žinoma, ne, nes tai būtų juokinga. Reikėtų prašyti, kad ji man skirtų forą, taip sakoma šachmatuose. Man – penkias minutes ėjimui, o jai – vieną minutę, nes aš žaibo partijas žaidžiu tik su kompiuteriu.

– Kaip manote, ar šachmatų žaidimo įgūdžiai didmeistrei turi įtakos dabartiniame jos darbe Seime?

A.Brazausko vaidmuo ir figūra yra ypatingi, jis buvo unikalus politinis veikėjas, nesvarbu, kiek esame girdėję visokios kritikos jam.

– Be jokios kalbos. Aš pats irgi šioks toks šachmatininkas, tik skirtumas tarp mūsų gebėjimų yra milžiniškas. Kadaise, tarybiniais laikais, buvo penkių atskyrių sistema, po to – kandidatas į meistrus, paskui – meistras, tarptautinis sporto meistras, didmeistris ir taip toliau. Aš buvau pasiekęs trečio atskyrio lygį, nors kai kurie sakė, kad žaidžiu kaip pirmaatskyrininkas, na, šioks toks, pusėtinas, šachmatininkas. Taigi galiu užtikrinti, kad šachmatų žaidimo žinojimas labai praverčia Seimo darbe. Šachmatais išugdytas mąstymas leidžia staigiai įvertinti situaciją ir pasirinkti racionalų, tinkamą tam momentui sprendimą, ir svarbiausia – per trumpą laiką. Ir dar vienas principinis dalykas politikoje, taip ir šachmatuose, nes ir ten, ir ten laimi ir pralaimi. Ir nors Viktorija daugybę turnyrų laimėjo ir čempione tapo, bet buvo atvejų, kai ji ir pralaimėdavo. Skaičiau jos knygą. Ten knygos pabaigoje yra šachmatų partijos, jų yra visokių – gražiai laimėtų, bet yra ir pralaimėtų. Taigi svarbu mokėti pralaimėti ir mokėti priimti tą pralaimėjimą kaip pamoką. Matau, kaip ji dirba, kaip jaučiasi posėdžio pirmininko vietoje arba kalbinama radijo ar televizijos laidoje. Dabar ji jaučiasi visiškai užtikrintai ir oriai.

– Seimo pirmininkė tokia rami, santūri, ar tai asmeninės jos savybės, ar jos būdingos visiems šachmatų meistrams?

– Manau, kad čia jos asmeninės savybės, nes šachmatininkų istorijoje yra buvusių visokių. Siaubas, kokių yra buvusių, neminėsiu pavardžių. Viktorija yra ramaus charakterio, nors ir šachmatų žaidimas, žinoma, skatina atitinkamai elgtis ir tas didelis šachmatininkės patyrimas jai tikrai išeina į naudą.

Istorinis partijos pasirinkimas

– Moterys dominuoja ne tik Lietuvos valdžioje, pirmą kartą istorijoje ir Socialdemokratų partijos vadove tapo moteris, kaip manote, kas galėjo nulemti jūsų partijos kolegų tokį apsisprendimą?

– Abu pagrindiniai varžovai – ir Vilija Blinkevičiūtė, ir Juozas Olekas yra tikrai geri. Juozas turi didesnį partinio darbo patyrimą, o Vilija neabejotinai yra populiari visuomenėje, tautoje. Manau, kad ji tikrai sutelks mus energingam veikimui už socialdemokratines vertybes ir už geresnes pozicijas per ateinančius rinkimus.

– Visuomenėje buvo nuostata, kad socialdemokratų žvaigždžių valanda baigėsi, kai mirė ilgametis partijos lyderis Algirdas Brazauskas. Kiek tuose kalbėjimuose yra tiesos?

– Be abejo, dalis tiesos yra, nes A.Brazauskas mums buvo ir kaip žvaigždė, į kurią galėjome orientuotis ir, antra vertus, jis buvo lyg uola Lietuvos politikoje, ypač tuo pereinamuoju laikotarpiu. Tai yra uola – santykiuose su Maskva. Ne kartą esu minėjęs, ką A.Brazauskui teko atlaikyti 1988–1990 metais. Būtent jam pirmajam tekdavo priimti Maskvos kirčius. Tie kirčiai tekdavo pirmiausia jam, tapusiam savarankiškos Lietuvos komunistų partijos vadovu, o už tokios uolos ramiai galėjo slėptis ir šakotis tiek Antanas Terleckas, tiek ir Vytautas Landsbergis. Aišku, A.Brazausko vaidmuo ir figūra yra ypatingi, jis buvo unikalus politinis veikėjas, nesvarbu, kiek esame girdėję visokios kritikos jam, bet jis paliko ryškų pėdsaką Lietuvos politikoje. Ir dabar mums, netekus jo, be abejo, nelengva. Nes reikia rasti tokį lyderį, kuris mus vestų į priekį. Reikia sparčiau auginti ir ruošti jaunimą. Ir manau, kad turime tokių žmonių ir iš vidurinės, ir iš jaunesnės kartos. Vienas tokių yra Jonavos meras (Mindaugas Sinkevičius – A.D.), jis tikrai perspektyvus vadovas.

Atskilėliams – vienas kelias

– Kaip manote, jei A.Brazauskas būtų gyvas, ar būtų įvykęs partijos skilimas? Ar iš viso jūsų partijos istorijoje buvo tokių kritinių momentų?

– Visko galėjo būti ir tada, nes ir tada buvo trankymų durimis, kai kurie veikėjai piktinosi, jų manymu, bloga tvarka partijoje ir pačiu A.Brazausku. Buvo tokių atvejų. Buvo siekiama kai kuriuos kolegas nustumti į šoną. Pavyzdžiui, per vieną partijos suvažiavimą gyniau profesorių Bronislovą Genzelį, nes už visus tarybos narius buvo siūloma balsuoti bendru sąrašu, o štai už profesorių reikalauta balsuoti atskirai. Išėjau į tribūną ir sukritikavau šitą idėją. Pasakiau, kad B.Genzelis turi būti kartu su mumis, ir visi galų gale nubalsavo. Nepaisant to, po kurio laiko pats profesorius iš partijos išėjo. Tokių sukrėtimų yra buvę ir su vyresniais, ir su jaunesniais, bet, aišku, ne tokio lygio, kaip įvyko prieš kelerius metus.

– Kokią matote socialdemokratų perspektyvą Lietuvoje?

– Matau daugiau šviesią perspektyvą, bet reikia mūsų sutarimo, vienybės ir bendro kryptingo darbo.

– Kas, jūsų manymu, turėjo įtakos prastokiems Socialdemokratų partijos rezultatams per pastaruosius Seimo rinkimus?

– Buvo padaryta klaidų. Pirmiausia – prasto varianto Darbo kodekso stūmimas.

– Kaip manote, ar socialdemokratai ir socialdarbiečiai kada nors susitaikys?

– Skilimas, aišku, buvo žalingas, tai atsiliepė ir partijos situacijai, ir reitingų kritimui. Kalbant apie susivienijimą, man atrodo, kad jis yra nerealus. Vaisingesnis kelias būtų socialdarbiečiams iš naujo stoti į partiją.

Tegul kritikuoja kiti

– O kaip jūs vertinate dabartinės Vyriausybės darbą?

– Pirmiausia man patinka Ingrida Šimonytė. Šito neslėpiau ir neslepiu. Kiekvieną vyriausybę mėgstama kritikuoti. Tačiau nepamirškime, kad šioji veikia ekstremaliomis sąlygomis. Bet tegul kiti kritikuoja.

– Ką manote apie organizuojamą Šeimų maršą?

– Aš į tą maršą tikrai neisiu.

Lygiai prieš metus po sunkios ligos politiko žmona Jadvyga Juršėnienė paliko šį gyvenimą. Iki šiol jam sunku susitaikyti su netekties skausmu. Buvęs politikas neteko svarbiausios atramos, gyvenimo palydovės.

„Kita vertus, vienus mirtis išskiria, kito naujas gyvenimas prasideda“, – sako buvęs Seimo narys Č. Juršėnas. Amžinatilsį Jadvyga labai laukė greitai gimsiančio antrojo proanūkio, deja, nebesulaukė. „Kaip tik praėjusį sekmadienį  mane aplankė anūkas ir du proanūkiai. Buvo smagu, juo labiau mažiausiam proanūkiui Simonui sukanka vieneri metai. Tai savotiškai jo gimtadienis sutampa su mano Jadvygos mirtimi. Kaip ji laukė proanūkio... Mes jau žinojome, jog spalio mėnesį turi gimti berniukas, bet jis vis negimsta. Dėl vardo buvome jau sutarę, deja, kelių dienų jai pritrūko iki jo gimimo“, – LRT TELEVIZIJOS laidai „Stilius“ pasakoja Č. Juršėnas.

Jadvyga net nepykdavo, kai aš sakydavau: politika mano pirma ir paskutinė meilė.

Mirtis ir greta atėję didieji šeimos džiaugsmai priverčia prisiminti gyvenimo kelią ir jo trapumą. Č. Juršėnas pasakoja su žmona Jadvyga praleidęs beveik šešis dešimtmečius. Susipažinę laikraščio redakcijoje, buvo vieningi, vienas kitą suprantantys ir visada galėję atsiremti vienas į kitą. Buvęs Seimo narys esąs dėkingas žmonai už savo karjerą ir galimybę atsiduoti politikai. Prisipažįsta niekada nebuvęs valdingas šeimos galva ir sėkmingos santuokos pagrindu laiko didžiuosius gyvenimo susitarimus. „Jadvyga net nepykdavo, kai aš sakydavau: politika mano pirma ir paskutinė meilė. Aš tam buvau atsidavęs visa savo esybe. Žmogus, vyras, šeimos galva atrodo turėtum daugiau būti namuose, bet niekaip nepavyksta, kartais darbų būdavo ir šeštadienį, ir sekmadienį. Bet Jadvyga buvo su tuo buvo susitaikiusi.  Mane priėmė tokį, koks aš esu“, – atvirai prisipažįsta buvęs vienas svarbiausių šalies politikų.

Netekęs pagrindinės namų sergėtojos, Česlovas buvo priverstas pats rūpintis savimi. Buvęs politikas likęs vienas turėjo prisiminti žmonos pamokymus ir studentiškus laikus. Net buitis iš esmės pasikeitė. „Dabar išmokau pienišką sriubą išsivirti, pasidarau košę, bet sudėtingesnių valgių aš negaminu. Jeigu reikia, nueinu į valgyklą ar kavinę, bet po restoranus aš nevaikštau“, – teigia signataras.

Česlovas pasakoja, kad J. Juršėnienė puikiai jausdavosi namų aplinkoje, todėl vengdavusi viešumos ir žiniasklaidos dėmesio. Tik sutuoktinio einamos aukštos pareigos ir protokolas moterį priversdavo pasirodyti viešuose renginiuose. Tačiau ji to vengdavusi visomis išgalėmis. „Žmona labai stropiai ruošdavosi oficialiems renginiams, kad viskas derėtų, sakyčiau ir mane kankindavo. Jeigu aš pats pasirišdavau kaklaraištį, tai dažniausiai nepataikydavau. Tekdavo tuoj pat ieškotis kito kaklaraiščio. Čia jos buvo nuolatinis darbas ir sakyčiau neįkyrus, bet preciziškas, viskas turi būti suderinta. O kaklaraiščių aš iš viso nemėgstu“, – pasakoja Č. Juršėnas.

Nors šešerius metus Č. Juršėnas jau ne Seimo narys, nuo politikos neatsitraukia. Dažnai būna parlamente, susitinka su žmonėmis, pataria jauniesiems kolegoms. Apie gyvenimą ir mirtį, jausmus ir dialogą su vienatve, politiką ir  beveik šešis dešimtmečius trukusią santuoką – Č. Juršėnas „Stiliuje“ su Violeta Baubliene šį šeštadienį 19.30 val. per LRT TELEVIZIJĄ ir portale LRT.LT.

Šalies vadovės teigimu, Č. Juršėnas aukštai iškėlė garbingo politiko kartelę, o atsakomybė ir padorumas, reiklumas sau ir kitiems, išskirtinė erudicija bei įžvalga buvo ir visada bus siejama su šio politikos didmeistrio asmenybe.

Sveikindama garbingo jubiliejaus proga prezidentė padėkojo už prasmingus darbus Lietuvai ir palinkėjo sveikatos, jėgų ir ilgų metų.

Č. Juršėnas gimė 1938 m. gegužės 18 d. Panižiškėje, Švenčionių apskritiyje. Politikas iki 2012 m. buvo vienintelis visų kadencijų LR Seimo narys.

Paroda Seime

Ketvirtadienį Seimo rūmuose atidaryta paroda, skirta Lietuvos Nepriklausomybės Akto signataro, buvusio ilgamečio Seimo nario, Seimo Pirmininko Česlovo Juršėno 80-mečiui paminėti.

Parodą pristatė Seimo pirmininkas Viktoras Pranckietis ir Seimo pirmininko pavaduotoja Irena Šiaulienė. Pristatyme dalyvavo ir pats Č. Juršėnas.

Ekspozicijoje atskleidžiamos Č. Juršėno gyvenimo akimirkos, įprasminančios jo, kaip politiko ir visuomenės veikėjo, darbus Lietuvai žengiant Nepriklausomybės keliu.

Parodoje eksponuojamos Seimo archyvo fotografijos, kuriose pristatoma ilgametė Č. Juršėno politinė, parlamentinė veikla. Fotografijų autoriai - Vladimiras Gulevičius, Vilius Jasinevičius, Gintaras Mačiulis, Olga Posaškova, Gediminas Svitojus, Lina Žilytė.

Parodoje taip pat pristatomas ir kitas specifinis istorijos dokumentinis šaltinis, o kartu ir signataro aistra - karikatūrų ir draugiškų (ar nevisiškai) šaržų kolekcija. Seniausias parodos eksponatas - 1946 m. nežinomo lenkų dailininko nupieštas tuo metu dar aštuonmečio Č. Juršėno šaržas-portretas. Kiti, jau geriau žinomi, Lietuvos dailininkų Vytauto Jurkūno, Sauliaus Medžionio, Vitalijaus Suchockio, Mečislovo Ščepavičiaus, Andriaus Šiušos, Edmundo Unguraičio, Adolfo Užos, Jono Varno šaržai ir karikatūros, publikuoti leidiniuose „Kodėl nerauda Česlovas Juršėnas?“ ir „Česlovas Juršėnas su plaktuku ant Seimo šieno“.

Lietuvos laisvės gynėjų galerijoje paroda bus eksponuojama iki gegužės 22 d. Ją apžiūrėti galima gegužės 18 d., penktadienį, atvirų durų valandų metu nuo 11 iki 15 val.

Ilgametę parlamentinio darbo 1990-2012 m. patirtį ir įdirbį geriausiai rodo Č. Juršėno pareigos Seimo vadovybėje: laikinai einantis Seimo Pirmininko pareigas nuo 1992 m. lapkričio 25 d. iki 1993 m. vasario 25 d., Seimo Pirmininkas nuo 1993 m. vasario 25 d. iki 1996 m. lapkričio 25 d., laikinai einantis Seimo Pirmininko pareigas nuo 2004 m. balandžio 6 d. iki 2004 m. liepos 12 d., Seimo Pirmininkas 2008 m., Seimo Pirmininko pavaduotojas 2000-2004 m., 2004-2006 m., 2008-2012 m., Seimo Pirmininko pirmasis pavaduotojas 2006-2008 m.

Vyriausiosios rinkimų komisijos (VRK) duomenimis, nuo 1990 m. kovo 10 d. Č. Juršėnas Tautos interesams atstovavo 8 287 dienas, tai yra 22 metus 9 mėnesius ir 8 dienas arba 198 888 valandas, 11 933 280 minučių, 715 996 800 sekundžių.

Č. Juršėnas išleido pirmuosius tarptautinių santykių ir politikos žinynus lietuvių kalba. Poilsio neįsivaizduoja be šachmatų. Nėra žaidęs aukšto rango oficialiose varžybose, bet mąstymo dvikovoje yra susirungęs su žymiais politikais. Buvo renkamas Lietuvos šachmatų federacijos prezidentu. Kolekcionuoja žymiausių dabarties politikų raštus ir karikatūras.

Apdovanotas Lietuvos nepriklausomybės medaliu (2000 m.), ordino „Už nuopelnus Lenkijos Respublikai“ Komandoro kryžiumi (2001 m.), Marijos žemės kryžiaus 2-ojo laipsnio ordinu (Estija, 2004 m.), Vytauto Didžiojo ordino Didžiuoju kryžiumi (2004 m.), Ukrainos Jaroslavo Išmintingojo 3-iojo laipsnio ordinu (2006 m.), Belgijos ordinu, Olandijos ordinu, Petro Vileišio vardo nominacijos laureatas (2006 m.). Jam suteikti Švenčionių (2003 m.) ir Ignalinos (2006 m.) rajonų garbės piliečio vardai.

„Didis ir paprastas. Amžinas kovotojas ir maištininkas. Laisvės šauklys. Dar gyvas būdamas tapęs žmogumi legenda. Jo viso gyvenimo tikslas buvo Ribbentropo-Molotovo pakto slaptųjų protokolų paskelbimas ir anuliavimas tarptautiniu mastu. Ir jis to pasiekė“, – apie savo bendražygį kalbėjo buvęs disidentas V. Bogušis.

Į pogrindinę veiklą įtraukė dar mokinį

V. Bogušis į pogrindinę veiklą kartu su V. Terlecku įsitraukė būdamas tik penkiolikos metų – dar mokyklos suole.

Apie 1974 m. keletas V. Bogušio moksladraugių patarnaudavo per mišias bažnyčioje. Kartu su jais į bažnyčią patarnauti ateidavo ir V. Bogušis, nors net nebuvo priėmęs pirmosios komunijos. Čia jis susipažino su šviesios atminties disidentu Viktoru Petkumi, kuris dirbo zakristijonu Vilniaus Šv. Mikalojaus bažnyčioje. V. Petkus su A. Terlecku buvo pažįstamas nuo kalėjimo lageryje laikų ir būtent jis supažindino klapčiuką V. Bogušį su būsimu Laisvės lygos įkūrėju.

„Dabar galėčiau Antanui iškelti baudžiamąja bylą, kaip dabar madinga, už prievartą artimoje aplinkoje“, – juokėsi V. Bogušis.

Paklaustas, kokią patyrė A. Terlecko prievartą, V. Bogušis šmaikščiai prisiminė, kaip vyresnysis bendražygis jį versdavo konspektuoti žinomų komunistų veikalus.

„Iki šiol esu išsaugojęs sovietinę kontorinę knygą, datuotą 1976 m., kurioje konspektavau įvairius komunistinius veikalus. Pavyzdžiui, „Lietuvos komunistų partijos požiūris į buržuazines partijas“ arba Zigmo Angariečio knygas. Man tada derėjo skaityti „Grafą Montekristą“, o ne komunistų knygpalaikes. Bet klausiau Antano. Jis mane dar ir egzaminuodavo pagal tuos konspektus. Iki šiol, kaip „Tėve mūsų“, žinau, kaip 1918–1919 m. veikė Lietuvoje komunistai ir kokie buvo jų atsišaukimų tekstai“, – prisiminimais dalijosi V. Bogušis.

A. Terleckas buvo įsitikinęs, kad norint priešus nugalėti pirmiausia juos reikia pažinti. Todėl V. Bogušį ir vertė studijuoti komunistų ideologinius veikalus. Tą išsaugotą knygą V. Bogušis šeštadienį garbingo jubiliejaus proga padovanos savo bendražygiui.

A.Terleckas/M.Vidzbelio/BFL nuotr.

„Ir pareikalausiu kompensacijos už sužalotą vaikystę bei paauglystę ir klaidingą pasaulėžiūros formavimą“, – juokėsi V. Bogušis.

Keturi kertiniai bendros veiklos stulpai

Kalbėdamas apie bendrą su A. Terlecku, kuris vyresnis beveik 30-čia metų, veiklą V. Bogušis išskyrė keturias ypatingai svarbias datas. Pirmoji – 1978 m. birželio 15 d., kai buvo įkurta Lietuvos laisvės lyga, kurios programą parašė A. Terleckas, o pagrindinis šios organizacijos tikslas viską laiką buvo Lietuvos nepriklausomybė. Kita data – 1979 m., kai pasirašyta „45 pabaltijiečių chartija“, kuria buvo reikalaujama panaikinti Ribbentropo-Molotovo paktą ir iš Baltijos šalių išvesti sovietinę kariuomenę ir kuriai pritarė vienuolika garsių Rusijos disidentų, tarp jų – Andrejus Sacharovas, jo žmona Jelena Bonner, Sergejus Kovaliovas bei kiti. Remdamasis šiuo dokumentu, 1984 m. Europos Parlamentas priėmė rezoliuciją dėl padėties Lietuvoje, Latvijoje ir Estijoje, pripažindamas, kad jos yra okupuotos.

Trečioji data – 1987 m. rugpjūčio 23 d., kai V. Bogušis kartu su A. Terlecku ir kitais bendražygiais organizavo garsųjį mitingą, nuskambėjusį per visą pasaulį, prie Adomo Mickevičiaus paminklo Vilniuje.

Ketvirtoji – 1988 m. vasario 16 d. – ypatingai svarbi ir V. Bogušiui, ir A. Terleckui, ir visiems Lietuvos disidentams, nes buvo minimas Lietuvos nepriklausomybės paskelbimo 70-metis.

„Mes parašėme atvirą laišką SSRS vadovui Michailui Gorbačiovui, kurį pasirašė septyniasdešimt laisvės kovotojų iš Lietuvos, informuodami, kur ir kada švęsime Lietuvos nepriklausomybės septyniasdešimtmetį. Nežinau, kodėl šiandien niekas nebenori prisiminti, kokį milžinišką rezonansą sukėlė šis mūsų laiškas?“ – pasakojo V. Bogušis.

Jis priminė, kad į lietuvių laišką M. Gorbačiovui sureagavo 36 JAV Kongreso nariai. Jie laišku paprašė M. Gorbačiovo, kad būtų netrukdoma lietuviams minėti nepriklausomybės jubiliejaus, kad SSRS vadovybė netaikytų jokių sankcijų, ir pabrėžė, kad Amerika niekada nepripažino Lietuvos okupacijos.

„Be to, JAV Kongresas pasiūlė Vasario 16-ąją paskelbti Lietuvos laisvės diena. Tai buvo stebuklinga pergalė. O Sąjūdžio dar nė pataluose nebuvo. Jis atsirado tik 1988 m. birželį. Negana to, 1988 m. vasario 11 d. tuometinis JAV prezidentas Ronaldas Reaganas paskelbė vadinamąją proklamaciją, kuria pasveikino Lietuvą su nepriklausomybės jubiliejumi, pabrėždamas, kad solidarizuojasi su lietuvių tauta, ir primindamas, kad Amerika niekada nepripažino Lietuvos okupacijos bei aneksijos. Be to, R. Reaganas pasmerkė Lietuvos rusifikaciją ir žmonių persekiojimą už ideologinius ar religinius įsitikinimus. Taip pat pabrėžė, kad kiekviena tauta turi teisę į laivę. Tai jau buvo bomba“, – prisiminė V. Bogušis.

  Išjudino SSRS pamatus

R. Reagano proklamaciją turėjo progos perskaityti ir tuometinė komunistinė Lietuvos valdžia. Pasak V. Bogušio, archyvuose išlikę dokumentai liudija, kad ją tada perskaitė ir tai parašais patvirtino buvęs Lietuvos komunistų partijos (LKP) Centro komiteto vadovas Rimgaudas Songaila, Maskvos vietininkas Lietuvoje Nikolajus Mitkinas, tuometiniai LKP Centro komiteto sekretoriai Algirdas Brazauskas ir Stanislovas Giedraitis.    

„Antanas ir susapnuoti negalėjo, kad jo kurtas laiškas M. Gorbačiovui sukels tokį rezonansą ne tik SSRS, JAV, bet ir visame pasaulyje. To nebuvo per visą Lietuvos sovietinės okupacijos laiką“, – istoriniais įvykiais pasidžiaugė V. Bogušis.

Jis taip pat prisiminė, kad 1988 m. vasario 20 d. JAV laikraštis „The New York Post“ aprašė įvykius Vilniuje, o publikacijoje buvo pabrėžiama, kad demonstracijos ir renginiai, minint Lietuvos nepriklausomybės 70-metį, gali išjudinti SSRS pamatus.

Paklaustas, ką planuotų su A. Terlecku suorganizuoti Lietuvos nepriklausomybės šimtmečiui, V. Bogušis liūdnokai atsiduso: „Kad mūsų niekas nebenori prisiminti. Visi esame atsargoje, rūsyje. Bet iš tikrųjų labai apmaudu, kad dabar niekas nebeprisimena 1988 m. vasario įvykių Vilniuje ir visoje Lietuvoje.“

Č. Juršėnas dalyvavo A. Terlecko mitinge

„Stovėjau priešingoje gatvės pusėje ir galvojau, kad mūsų krašte darosi karšta ir bręsta kažkas labai svarbaus“, – garsųjį A. Terlecko organizuotą mitingą 1987 m. rugpjūčio 23 d. prisiminė Č. Juršėnas.

Apie jį Č. Juršėnas buvo sužinojęs iš anksto, klausydamasis užsienio radijo stočių: „Naktimis klausydavausi įvairių balsų, todėl draugai juokaudavo, kad miegu ne su žmona, o su radijo imtuvu.“

Kolegos iš televizijos per mitingą norėjo pakalbinti Č. Juršėną, prašydami pasmerkti mitingą ir jo organizatorius, tačiau jis kategoriškai atsisakė.

Bet kitame mitinge, vykusiame jau po nepriklausomybės paskelbimo – 1992 m., kuriame taip pat dalyvavo ir A. Terleckas, Č. Juršėnas prarado savo garsiuosius akinius: „Antanas sakė, kad saugojo mane nuo savo „megztųjų berečių“, o moteris, kuri nubraukė man nuo veido akinius, po daugelio metų atsiuntė į Seimą atsiprašymo laišką.“   

Tikslumu ir istorinių įvykių žinojimu garsėjantis Č. Juršėnas prisiminė ir 1990 m. pavasarį: „Aš tuo metu vaikščiodavau į visus mitingus. Vieno jų metu prie manęs priėjo Antanas ir paprašė, kad pasiimčiau jį kartu į susitikimus su Lietuvos žmonėmis, nes jis norįs visiems pasakyti teisybę. Netrukus važiavau į Adutiškį. Pakviečiau kartu važiuoti Antaną ir vieną jo draugą. Iš pradžių Antanas renginyje kalbėjo nuosaikiai, o po to ėmė pliekti ir savarankiškąją LKP, ir jos lyderį A. Brazauską, lygindamas jį su Mykolu Burokevičiumi. Kilo baisus triukšmas. Turėjau net Antaną ginti, aiškindamas rinkėjams, kad jis turi teisę turėti savo nuomonę, nes už ją net lageryje kalėjo.“

Č. Juršėnas taip pat prisiminė ir nelabai A. Terleckui malonų įvykį, kai už LKP ir A. Brazausko šmeižtą pralaimėjo bylą teisme.

Nepaisant to, Č. Juršėno ir A. Terlecko santykiai nė kiek nepašlijo.

„Smagiausia, kad Antanas ateidavo ne pas kitus žymius veikėjos, o pas mane skolintis pinigų. Aš visada paskolindavau. Pinigus grąžindavo laiku. Vėluodamas įspėdavo, kad neturi ir grąžins vėliau. Man būdavo malonu jį paremti“, – pasakojo Č. Juršėnas.

Suteikė teisę kalbėti iš Seimo tribūnos 

Č. Juršėnas taip pat pasidžiaugė, kad kažkada iškovojo A. Terleckui teisę kalbėti Seimo tribūnoje, nors tam teisės oficialiai jis ir neturėdavo.

„Antanas tokia privilegija nepiktnaudžiaudavo, bet mano bendražygiai nenorėdavo klausyti jo kalbų, nes puikiai žinodavo, kad jis vėl ką nors nemalonaus gali pasakyti ir apie partiją, ir apie A. Brazauską“, – šyptelėjo Č. Juršėnas, kuriam A. Terleckas yra sugalvojęs jau aforizmu tapusį komplimentą – nors ir komunistas, bet geras žmogus.

Velionė antradienį nuo 17 val. bus pašarvota laidojimo namuose Olandų gatvėje. Trečiadienį su velione bus galima atsisveikinti nuo 9 iki 13 val.

J. Juršėnienė amžino poilsio atguls Antakalnio kapinėse, signatarų kalnelyje.

Užuojautą ilgamečiam Seimo nariui, signatarui Č. Juršėnui dėl žmonos mirties antradienį pareiškė Seimo pirmininkas Viktoras Pranckietis.

„Netekties valandą Seimo pirmininkas V. Pranckietis Lietuvos Respublikos Seimo ir savo vardu nuoširdžiai užjaučia ilgametį Seimo narį, buvusį Seimo pirmininką, Lietuvos Nepriklausomybės Akto signatarą Česlovą Juršėną dėl mylimos žmonos Jadvygos mirties.

Telydi Jadvygą Juršėnienę šviesus atminimas ir amžina pagarba, o artimuosius – stiprybė ir dvasios paguoda“, – rašoma užuojautoje.