33 metų Joshua Schulte'as (Džošua Šaltas), dirbęs CŽV elitiniame kompiuterinių įsilaužėlių padalinyje, slapta pasisavino vadinamosios Septintosios saugyklos (Vault 7) turinį – įsilaužimo priemones, kenkėjiškas programas, virusus, „Trojos arklius“ ir kitokias kibernetiniam šnipinėjimui skirtas priemones – ir persiuntė jas „WikiLeaks“.

Kai informacija apie šias priemones buvo paskleista, jos tapo prieinamos užsienio žvalgybos grupėms, kompiuteriniams įsilaužėliams ir kibernetiniams pinigų prievartautojams visame pasaulyje.

Prokurorai sakė, kad J. Schulte'as jautė pagiežą savo darbovietei ir nutekino 8 761 dokumentą, kad pakenktų agentūrai.

„Schulte'as žinojo, kad jo keršto šalutinis poveikis gali sukelti nepaprastą grėsmę, jeigu [šios šnipinėjimo priemonės] būtų paviešintos ir būtų padarytos praktiškai bevertės“, – paskelbus kaltinamąją nutartį savo pranešime parašė federalinis prokuroras Damianas Williamsas (Deimianas Viljamsas).

Nutekinimas sukėlė „niokojamų padarinių mūsų žvalgybos bendruomenei, suteikiant kritiškai svarbioms informacijos tiems, kas nori mums pakenkti“, aiškino D. Williamsas.

„WikiLeaks“ dokumentus iš Septintosios saugyklos ėmė skelbti 2017 metų kovą. Tai sudavė skaudų smūgį CŽV autoritetui, o profesionalūs kibernetiniai įsilaužėliai ir programišiai mėgėjai visame pasaulyje įgijo tokias pat priemones, kokias naudoja JAV šnipai. 

Tai buvo vienas žalingiausių iš virtinės itin griežtai saugomų JAV žvalgybos bendruomenės paslapčių nutekinimų, privertęs smarkiai sunerimti vyriausybės aukščiausio rango saugumo pareigūnus.

JAV pareigūnai yra sakę, kad Septintosios saugyklos turinio nutekinimas ir demokratų kandidatės Hillary Clinton (Hilari Klinton) privataus susirašinėjimo žinučių paviešinimas per 2016-ųjų prezidento rinkimų kampaniją rodo, kad „WikiLeaks“ yra jokiai valstybei nepriklausanti priešiška užsienio žvalgybos tarnyba.

Kai „WikiLeaks“ pradėjo skelbti šią įslaptintą informaciją, J. Schulte'as buvo greitai įtartas, bet 2017 metų rugsėjį jam patylomis tebuvo pareikšti kaltinimai dėl kompiuteryje laikyto didelio kiekio vaikų pornografijos.

Vėliau paskelbtame didžiosios žiuri kaltinamajame akte J. Schulte'ui pridėti kaltinimai pagal Šnipinėjimo įstatymą, susiję su nacionalinės gynybos informacijos vagyste ir perdavimu.

2020 metais žiuri pripažino J. Schulte'ą kaltu pagal du švelnesnius kaltinimus – dėl melavimo ir nepagarbos teismui, bet nebuvo pateikta bendra išvada dėl kitų kaltinimų.

Trečiadienį nauja žiuri pripažino J. Schulte'ą kaltu pagal aštuonis Šnipinėjimo įstatymo punktus, taip pat dėl vieno trukdymo institucijų darbui atvejo. Už kiekvieną su šnipinėjimu susijusį nusikaltimą jam gresia iki 10 metų laisvės atėmimo.

JAV vyriausybė taip pat yra iškėlusi kaltinimus dėl šnipinėjimo „WikiLeaks“ įkūrėjui Julianui Assange'ui (Džulianui Asandžui). Pastarasis šiuo metu yra Jungtinėje Karalystėje ir kovoja, kad nebūtų išduotas Jungtinėms Valstijoms.

J. Schulte'as dar bus atskirai teisiamas pagal tris kaltinimus, susijusius su vaikų pornografija.

„Šiuo metu mes, žvalgybos bendruomenė, nematome praktinių įrodymų, kad Rusija planuoja dislokuoti ar net potencialiai panaudoti taktinius branduolinius ginklus“, – sakė W. Burnsas.

„Atsižvelgdami į žvanginimą ginklais... kurio ėmėsi Rusijos vadovybė, negalime lengvabūdiškai vertinti šių galimybių“, – kalbėjo CŽV vadovas per dienraščio „Financial Times“ surengtą konferenciją.

Netrukus po vasario 24-osios, kai Rusija įsiveržė į Ukrainą, Kremlius paskelbė branduolinių pajėgų padidintą parengtį.

Vakarams didinant paramą Ukrainai, Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas paskelbė menkai užmaskuotą grasinimą, užsimindamas apie pasirengimą panaudoti taktinius branduolinius ginklus. Pagal Rusijos karinę doktriną šiuos ginklus galima panaudoti siekiant priversti priešininką atsitraukti.

Kremliaus vadovas grasino „žaibišku“ atsaku, jeigu Vakarų šalys tiesiogiai įsikištų į konfliktą Ukrainoje.

Pasak apžvalgininkų, Rusijos valstybinė televizija stengiasi nuteikti šalies visuomenę, kad branduolinių ginklų panaudojimas taptų jai priimtinesnis.

JAV žvalgybos vadovai antradienį pavadino Rusijos prezidentą Vladimirą Putiną piktu, izoliuotu lyderiu, kovojančiu dėl įtakos pasaulyje, nusivylusiu savo invazijos Ukrainoje eiga ne pagal planą ir svaidančiu Vakarams provokuojamus branduolinius grasinimus.

Ilgametis Rusijos prezidentas daug metų „verda lengvai įsiplieskiančiame pykčio ir ambicijų mišinyje“, JAV įstatymų leidėjams sakė CŽV direktorius Williamas Burnsas (VIljamas Bernsas).

Jo vertinimu, invaziją į Ukrainą paskatino V. Putino „gilūs asmeniniai įsitikinimai“.

„Galvoju, kad Putinas šiuo metu yra įpykęs ir nusivylęs. Jis tikriausiai padvigubins savo pastangas ir bandys sumalti Ukrainos kariuomenę, nekreipdamas dėmesio į civilių gyventojų aukas“, – per Kongreso posėdį dėl grėsmių pasaulyje sakė W. Burnsas.

Savo priešpriešą su Europa ir Jungtinėmis Valstijomis paaštrinęs V. Putinas sulaukė didžiulio pasmerkimo dėl savo kruvinos invazijos ir dabar yra izoliuotas kaip niekada anksčiau.

Jis tikriausiai padvigubins savo pastangas ir bandys sumalti Ukrainos kariuomenę, nekreipdamas dėmesio į civilių gyventojų aukas.

JAV žvalgybos bendruomenė įspėjo dėl V. Putino pratrūkimo galimybės ir ypač akcentuoja padidėjusią branduolinę grėsmę.

Generolas leitenantas Scottas Berrieras (Skotas Berieras), Pentagono Gynybos žvalgybos agentūros direktorius, sakė, kad V. Putino valdoma Rusija labai stengėsi modernizuoti savo ginkluotę, ypač mažesnius branduolinius ginklus.

V. Putinas „investavo į taktinius branduolinius ginklus“, sakė S. Berrieras. „Manau, jis galvoja, kad tai suteikia jam asimetrinį pranašumą“, – pridūrė Pentagono Gynybos žvalgybos agentūros direktorius.

V. Putinas praėjusį mėnesį žengė šokiruojantį žingsnį ir įsakė paskelbti padidintą Rusijos branduolinių pajėgų parengtį.

Kai kurie JAV pareigūnai privačių pokalbių metu reiškė susirūpinimą, kad blogiausio scenarijaus atveju jis galėtų įsakyti panaudoti tokius nedidelius branduolinius ginklus prieš kokį nors miestą.

JAV nacionalinės žvalgybos direktorė Avril Haines (Avril Hains) sakė, kad V. Putino „žvanginimas branduoliniais ginklais“ įspėjo Vakarus.

Žvalgybos vertinimu, V. Putiną, kuris jaučiasi įžeistas, kad Vakarai nerodo jam pagarbos, „vargu ar atgrasys tokios nesėkmės“, nes šią invaziją jis laiko „karu, kurio negali sau leisti pralaimėti“, sakė A. Haines.

„Tačiau tai, ką jis galbūt linkęs laikyti pergale, su laiku galėtų pasikeisti“, – sakė ji.

V. Putino invazija „supurtė geopolitinę tvarką, o reikšmę ateičiai mes tik pradedame suvokti, nors ji tikrai bus didelė“, nurodė  A. Haines.

V. Putinui patiriant didžiulį spaudimą, „sistema“, kurią Rusijos prezidentas sukūrė iš artimų patarėjų rato, darosi „vis siauresnė ir siauresnė“, sakė W. Burnsas.

Pasak jo, esant tokiai sistemai, „žmonių karjerai nepadeda abejojimas jo sprendimais ar prieštaravimas“ V Putinui.

„Vyriausybės visame pasaulyje daugiau kaip 50 metų patikėjo vienai kompanijai ryšio su savo šnipais kanalus ir diplomatines paslaptis. Bendrovė „Crypto AG“, gavusi savo pirmą sutartį su JAV Antrojo pasaulinio karo metais, ištisus dešimtmečius buvo pagrindinė šifravimo mašinų, o paskui – ir atitinkamų lustų bei programinės įrangos gamintoja“, - pažymima publikacijoje.

Ši kompanija aptarnavo daugiau kaip 120 šalių, tarp jų – Iraną, Lotynų Amerikos valstybes ir Vatikaną. „Bet niekas iš klientų nenumanė, kad bendrovę slapta valdė CŽV, bendradarbiaudama su Vakarų Vokietijos žvalgyba, - teigia laikraštis. – Šios specialiosios tarnybos naudojo kompanijos įrangą, kad nulaužtų įvairių pasaulio šalių šifruočių kodus“.

Šaltinis, kuris informaciją teikė kelis dešimtmečius, galėjo bendrauti su V. Putinu ir siuntė svarbių dokumentų, atsidurdavusių ant Rusijos lyderio darbo stalo, nuotraukas, pranešė televizija CNN.

Pranešime sakoma, jog šnipas 2017 metais buvo išvežtas iš Rusijos dėl kilusio susirūpinimo, kad JAV prezidentas Donaldas Trumpas (Donaldas Trampas) ir jo administracija galėtų demaskuoti šį šaltinį blogai tvarkydami slaptą žvalgybinę informaciją.

CŽV tai paneigė. Agentūros viešųjų ryšių direktorė Brittany Bramell (Britani Bramel) CNN sakė: „Klaidingos spėlionės, kad prezidento elgesys su opiausia mūsų šalies žvalgybine informacija, su kuria jis gali susipažinti kiekvieną mielą dieną, nulėmė kažkokią tariamą eksfiltracijos operaciją, yra netikslios.“

Laikraštis „The New York Times“ rašė, kad CŽV išvežti minimą šaltinį pasiūlė 2016 metų pabaigoje, bet informatorius iš pradžių atsisakė, priežastimi nurodydamas šeimos aplinkybes.

Dėl to pradėta nuogąstauti, kad informatorius tapo dvigubu agentu, bet po kelių mėnesių šaltinis nusileido, teigiama straipsnyje.

Šis asmuo, kurio pavardė neskelbiama, buvo labai svarbus pateikiant informaciją, kuria remdamasi JAV žvalgyba padarė išvadą, kad V. Putinas tiesiogiai režisavo Rusijos kišimąsi į JAV rinkimus D. Trumpo naudai, kenkiant jo varžovei, demokratų kandidatei Hillary Clinton (Hilari Klinton), rašė „The New York Times“.

Laikraščio žiniomis, informatorius taip pat tiesiogiai susiejo V. Putiną su įsilaužimu į JAV Demokratų nacionalinio komiteto kompiuterius, po kurio buvo nutekinta daug laiškų su H. Clinton nepalankia informacija.

Pasak „The New York Times“, šis agentas buvo vertingiausias CŽV informatorius Rusijoje.

Jo išvežimas „iš esmės apakino“ Amerikos žvalgybą, kalbant apie Kremliaus vidaus darbą per 2018 metų rudenį įvykusius JAV kadencijos vidurio rinkimus ir būsimus 2020 metų prezidento rinkimus, sakoma straipsnyje.

Maskva patvirtino: CŽV šnipas dirbo Kremliuje

Kremlius antradienį patvirtino, kad asmuo, Rusijos žiniasklaidos įvardintas kaip JAV žvalgybos agentūros eksfiltruotas šnipas, tikrai dirbo Kremliuje, bet buvo atleistas ir neturėjo tiesioginių ryšių su prezidentu Vladimiru Putinu.

Įtakingas rusų laikraštis „Kommersant“, cituodamas šaltinius, pranešė, kad tas rusas buvo Rusijos vyriausybės aukšto rango šaltinis, tačiau buvo išvežtas iš šalies 2017 metais.

Kremliaus atstovas Dmitrijus Peskovas nurodė, kad šis žmogus „dirbo prezidento administracijoje, bet prieš keletą metų buvo atleistas iš darbo vidiniu potvarkiu“.

Paklaustas, kada tai įvyko, jis atsakė, kad negali pasakyti tiksliai, bet tai buvo „2016 ar 2017 metais“.

Pasak D. Peskovo, šis asmuo pagal savo pareigybę neturėjo prieigos prie dokumentų ant V. Putino darbo stalo.

„Jo pareigos nebuvo aukštesniojo pareigūno kategorijos, – patikino D. Peskovas. – Jo pareigose iš viso nenumatytas kontaktas su prezidentu.“

Anot D. Peskovo, JAV žiniasklaidos pranešimai yra „gana bulvarinio skaitalo žanro“.

„Aš nežinau, ar jis buvo agentas, ar ne. Galiu tik patvirtinti, kad jis dirbo prezidento administracijoje ir buvo atleistas“, – nurodė V. Putino atstovas.

„(Surinkę) įrodymų Amerikos žvalgybos tarnybose, neseniai aptikome naujų užverbuotųjų, kuriuos pasamdė amerikiečiai, ir išardėme naują tinklą“, – valstybinė naujienų agentūra IRNA cituoja vieną Žvalgybos ministerijos pareigūną.

Pasak jo, kai kurie to tinklo nariai buvo sulaikyti ir perduoti teismams, o dėl kitų dar esą reikia „papildomų tyrimų“.

IRNA nurodė, kad „didelį smūgį“ JAV žvalgybai sudavusią operaciją Teheranas vykdė bendradarbiaudamas su „užsienio sąjungininkėmis“, bet jokios valstybės neįvardijo.

Agentūros šaltinis nepatikslino, kiek užsienio agentų buvo suimta ir ar jie veikė tik Irane.

Antradienį per vieną Irano valstybinės televizijos laidą buvo pasakojama apie 2013 metų operaciją, per kurią buvo išardytas kitas CŽV tinklas.

Įtampa tarp Vašingtono ir Teherano smarkiai išaugo po to, kai JAV apkaltino Iraną esant atsakingą už praėjusią savaitę Omano įlankoje įvykdytą ataką prieš du tanklaivius.

Iranas neigia esantis kaip nors su tuo susijęs.

Leidinio žiniomis, T. Mendezas užgeso šeštadienį. Jis sirgo Parkinsono liga, kuri jam buvo nustatyta prieš 10 metų.

1979 metų lapkričio 4 d., praėjus devyniems mėnesiams po islamo revoliucijos Irane, jaunuoliai užėmė JAV ambasadą Teherane. Apie 60 amerikiečių – diplomatai ir jų šeimų nariai – buvo laikomi kaip įkaitai 444 dienas ir buvo išlaisvinti tik 1981 metų sausį.

1980 metų balandį Pentagonas ir CŽV mėgino išlaisvinti įkaitus. Iš lėktuvnešio „Nimitz“ Persijos įlankoje į Teheraną išskrido keli sraigtasparniai su specialiojo dalinio kariškiais. Bet operacija, pavadinta „Eagle Claw“, baigėsi visiška nesėkme: virš Tabaso dykumos Irano Horasano provincijoje sraigtasparniai pakliuvo į smėlio audrą, du orlaiviai sugedo, dar vienas nukrypo nuo kurso. Galutinai atsisakyti reido amerikiečius privertė vieno iš sraigtasparnių susidūrimas su degalų pildymo orlaiviu: abi mašinos užsidegė, aštuoni specialiojo dalinio „Delta“ kariškiai žuvo, dar keturi smarkiai nudegė.

T. Mendezui ir dramatiškiems įvykiams skiriama juosta „Operacija „Argo“, kuri 2013 metais pelnė „Oskarą“ kaip geriausias filmas. Jį režisavo ir pagrindinį vaidmenį atliko amerikiečių aktorius Benas Affleckas.

Esą ponas prezidentas "pozicionuojamas kaip kvailas, pasitikėjimo nenusipelnantis asmuo, taip siekiant įnešti Lietuvos gyventojų nepasitikėjimą pagrindiniu NATO partneriu."

Neblogai, deputate Petrai. Ypač kai jau kiek primiršta istorija su žuvų pardavėja, D.Trumpas – gana gera tema, kuria prabilus ir apie tamstą vėl visi ims kalbėti. Tik, bėda, kad neilgai.

Nesgi rūpestį užjūrio prezidento garbės ir orumo gynimu raštais į CŽV ir NATO greičiau nei norėjosi nustelbė feisbuke pasklidęs fotomontažas, kur to paties Petro G. kolegė Dovilė Š. pavaizduota su taikiniu ant kaktos, o tai, kai kurių seimūnų supratimu, prilygsta tiesioginiam grasinimui valstybės asmeniui.

O kur dar mokytojų streikas paties premjero Sauliaus S. vidurinėje? Jis, beje, nematė pagrindo, ko tiems mokytojams iš viso streikuoti, ypač kad jie, anot ministro pirmininko, turi laisvo laiko, jau nekalbant apie nuo rugsėjo išaugusias jų algas.

Petro G. savireklaminį triuką galutinai paskandino "valstietiškas" Seimo pirmininkas Viktoras P., mįslingai užsiminęs apie galimybę dalyvauti kitų metų rinkimuose. Tiesa, nepasakė, kuriuose. Galbūt net Klaipėdos universiteto rektoriaus.

Tokie įvykių ir naujienų srautai per kelias valandas į paraštes nustumtų bet kokią savireklaminę akciją, na, nebent ji būtų iš kojų verčianti. Bet čia jau reikėtų ypatingos išmonės su netikėtumo efektu, ką išmintyti geba, deja, ne visi.

Skambutis iš Baltųjų rūmų turėjo duoti laiko pasirengti reaguoti į naują informaciją, kad lietuviai leido amerikiečiams slapta tardyti įtariamuosius Rugsėjo 11-osios teroro išpuoliu.

Tačiau ši vasara parodė, kad pusketvirtų metų mūsų aukščiausiems pareigūnams neužteko sutarti dėl valstybės laikysenos.

Gegužės pabaigoje Lietuva nuskambėjo viso pasaulio žiniasklaidoje, kai Europos Žmogaus Teisių Teismas konstatavo, kad amerikiečiai kalino žmones Lietuvoje.

Vyriausybėje įvairių institucijų konsultacijos pradėtos liepą, ir per jas specialistai apsisprendė, kad skųsti sprendimą beviltiška dėl griežtų teisinių reikalavimų.

Politikai tuo metu vasariškai snaudė. Galiausiai pabudęs premjeras, raginamas užsienio reikalų ministro, netikėtai pavedė surašyti skundą... per likusias dvi termino dienas. O rytojaus rytą dar pripažino, kad skundas yra beviltiškas, nes pakeisti sprendimą bus praktiškai neįmanoma.

Švelniai tariant, tai buvo nepagarba ir saviems teisininkams, ir Strasbūro teismui.

Aiškumo nepridėjo ir prezidentė, iš pradžių suskubusi pareikšti, kad Lietuva Strasbūro teismo sprendimą įvykdys. Jei taip buvo bandoma primesti valią Vyriausybei, jai šįkart nepavyko, todėl netrukus ji atsitraukė ir ėmė aiškinti esanti ne prie ko.

Kas toliau?

Progų pasitaisyti dar bus. Kitus žingsnius nesunku nuspėti:

Pirma, dar šiemet EŽTT Didžioji kolegija atsisakys priimti Lietuvos skundą ir sprendimas įsiteisės.

Antra, amerikiečiai neprileis lietuvių perduoti teismo priteistos kompensacijos Lietuvoje kalintam palestiniečiui Abu Zubaydah, o amerikiečiai ignoruos raštus dėl informacijos suteikimo.

Trečia, Europos Taryboje Lietuvai nuolat teks aiškintis, kodėl neįvykdo teismo sprendimo, o pirmu smuiku grieš Rusijos ambasadorius.

Ketvirta, per artimiausius penkerius metus Lietuva pralaimės dar bent vieną bylą, pagal kito įtariamo teroristo iš Saudo Arabijos Mustafa al Hawsawi skundą. Yra galimybė, kad šalia to dar teks aiškintis ir Hagos teismui.

Ir kiekvienąkart vėl reikės Vyriausybės pozicijos. Kokia ji bus, iššifruoti kol kas sudėtinga. „Kol kas manykime, kad Lietuvoje to tikrai nebuvo, bet kai jau bus galutiniai neskundžiami sprendimai, deja, mes tą faktą turėsime“, – praeitą savaitę bandė paaiškinti premjeras.

Politikų ir diplomatų lūkesčiai tyliai numarinti istoriją neišsipildys, jau vien dėl to, kad Gvantanamo kalinių advokatai ją nuolat eskaluos. Lietuva bus priversta nuolat rašyti ataskaitas apie tiesos paieškas, tad metas apsispręsti, ar jose bus nauji „paskutinės minutės pasiūlymai“, ar realūs ir nuoseklūs darbai.

Kur milijonai?

Tuometinių pareigūnų sprendimą leisti statyti kalėjimą būtų galima suprasti – nors nebūtinai pateisinti – jei jie nuoširdžiai norėjo gero tėvynei, tikėdamiesi, kad tai padės užmegzti išskirtinę partnerystę su JAV narystės NATO pradžioje.

Slaptumas galėtų būti pateisinamas, baksnojant į faktą, kad paslaptis apie Lietuvos kalėjimą išlaikyta ilgiau nei Rumunijos ar Lenkijos, o informacija pirmiausia buvo paskelbta anapus Atlanto.

Bet JAV Senato ataskaita perša kitą versiją, kad tai galėjo būti tiesiog pasipinigavimas. Kol kas nepanašu, kad artėtų prokurorų atsakymas, kur nusėdo amerikiečių ataskaitoje aprašyti milijonai dolerių, perduoti lietuviams kaip „dėkingumo“ mokestis už palankų požiūrį.

Bet kokia informacija apie prokuratūros tyrimą slepiama po slaptumo žyme, todėl dabar galime tik spėlioti, ar prokurorai bandė aiškintis kieno nors staigų praturtėjimą, ar užfiksuota diskusijų su medikais dėl kalintų arabų gydymo, kaip buvo priiminėjami ar maskuojami sprendimai dėl žvalgybos paramos centro Antaviliuose, ar buvo rengtos akistatos dėl prieštaringų politikų ir tuometinių VSD vadovų liudijimų ankstesniuose tyrimuose. Prokuratūra turi būti atskaitingesnė.

Politikams metas išmesti užsikirtusią plokštelę, esą šiandien, kaip ir 2010-aisiais, Lietuva negali nustatyti, ar žmonės buvo atgabenti į šalį. Ši pasenusi išvada neatlaiko kritikos. Lietuvos Seimas būtų sąžiningas, jei surengtų naują tyrimą ir įvertinęs JAV Senato bei Strasbūro teismo medžiagą, konstatuotų, kad Lietuvoje buvo ne tik patalpos ir skrydžiai, bet ir žmonės.

Ruošiantis iš biudžeto mokėti šimtatūkstantines kompensacijas Lietuvoje kalėjusiems arabams, mokesčių mokėtojai nusipelno bent jau nuoširdžių pastangų atsekti amerikiečių milijonus.

Kas ten žino, ką FTB ir CŽV agentams per tą laiką dar papasakos buvusi teisėja. Ar ne šito pas mus kai kas ir bijo labiau nei velnias kryžiaus, – neduok, dieve, ims liepsnoti sėdmenys? Juk šioje tragiškas mirtis lemiančioje byloje klausimų geografija driekiasi nuo taip ir neišaiškinto Frančesko iki "violetinio", kaip jį įvardijo Europos Žmogaus Teisių Teismas, CŽV kalėjimo Antaviliuose.

Skeptikai visada turės ką pasakyti. Pavyzdžiui, kad visa tai gandai. Tik sociologai jau seniai nustatė, kad apie 90 proc. gandų paprastai pasitvirtina.

Yra ir konkretesnių dalykų. Pavyzdžiui, kodėl D.Kedžio galva per laidotuves buvo nupjauta? Arba kas ir kiek mokėjo advokatams, antstoliams ir teisininkams, kurie galop perėmė mergaitę iš N.Venckienės? Kas tas antrasis asmuo, buvęs mašinoje, kuria atvažiuota nušauti teisėjo J.Furmanavičiaus?

Dar vienas iki šiol visuomenei neatsakytas klausimas, kas atleido nužudytosios V.Naruševičienės buvusį sutuoktinį nuo baudžiamosios atsakomybės? 2009 m. spalį policijos ieškomas vyras sulaikytas Lazdijuose. Tačiau keliais nusikaltimais įtartas 12 kartų teistas asmuo ūmai buvo paleistas ir su antrąja mergaite išnyko užsienyje. Net V.Landsbergis tada viešai teiravosi: "Kur antroji mergaitė?" Tautos iki šiol neįtikino ir versija, kad ir D.Kedys, ir A.Ūsas mirė užspringę žolyte. O kaltinimas, kad N.Venckienė pati tvirkino savo brolio dukrą, atrodo apskritai tarsi lunatiko sapnas.

Skeptikai sakys: kedofilų išsigalvojimai, nieko čia nebuvo. Dar ne taip seniai iš visų pakampių rėkė, kad ir CŽV kalėjimo nebuvo. Tik už ką tada ruošiasi bausti Lietuvą Europos Žmogaus Teisių Teismas ir Hagos prokurorai?