Feisbuko grupę „Orų entuziastai“ užplūdo įspūdingo grožio nuotraukos – lietuviai dalijasi Šiaurės pašvaistės vaizdais.

Gamtos reiškinį lietuviai stebėjo kone visoje Lietuvoje, kaip rašoma grupėje, magiškas vaizdinys fiksuotas Anykščių, Kauno, Vilniaus, Alytaus rajonuose, taip pat Palangos mieste ir dar daugelyje kitų vietų. Nakties danguje pasirodė žali ir rožiniai spinduliai.

„Turbūt nuostabesnio reginio nesu mačiusi“, – rašė viena moteris, užfiksavusi pašvaistę Plungėje.

„Pirmą kartą matau tokį grožį“, – vaizdais stebėjosi kita internautė.

„Puikiai matosi plika akimi. Nuostabus šviesų šou danguje“, – apie Vilniuje užfiksuotą reginį rašė dar kita moteris.

Širvintos. Feisbuko grupės „Orų entuziastai“ nuotr.

Kaip skelbia feisbuko grupė „Orai ir klimatas Lietuvoje“, Žemę pasiekė įelektrintų dalelių pliūpsnis, todėl rodikliai – ypač palankūs ryškiai pašvaistei.

Kp indeksas staigiai nuo 2–3 pakilo iki 7, o dabar jau ir 8. Saulės vėjo greitis šoktelėjo nuo 460 iki 700 km/s. Bz – neigiamas.

„Prasideda stipri audra. Gali būti, kad visiškai neteks nusivilti ir gerą reginį turėsime jau šią naktį (nors ir prognozės audros piką žada tik šeštadienį ryte). Pakankamai sutems apie 23 val. Užtektinai tamsus laikotarpis tęsis beveik iki 4 val. ryto“, – rašė „Orai ir klimatas Lietuvoje“.

Gamtos reiškinį lietuviai stebėjo kone visoje Lietuvoje – nuo pietinių iki šiaurinių ir vakarinių rajonų.

Svarbi sąlyga sekmadienio vakarą buvo ta, kad dangus daugelyje vietų buvo giedras.

Pajūryje pašvaistė stebėta nuo pat Šventosios, Palangos, Girulių ir Klaipėdos.

Pašvaistė fiksuota ir Ventės rage, Kretingoje, Šilutėje ir Skuode.

Vis dėlto daugelis entuziastų pripažino, kad ryškiems vaizdams teko pasitelkti galingesnę optiką.

O kai kurias nuotraukas jų autoriai, skelbdami socialinių tinklų grupėse, šiek tiek paryškino.

Tačiau pastebėta, kad kai kur ryškiausiai pašvaistė matėsi apie pusę dešimtos vakaro.

Žemės poliarinė pašvaistė susidaro Saulės vėjo atneštoms dalelėms susidūrus su Žemės atmosfera.

Jonosferoje kilusi magnetinė audra sukelia švytėjimą.

Nakties danguje pasirodo žydri, geltoni, žali, raudoni ir kitų spalvų spinduliai.

Žydrą spalvą pašvaistėms suteikia atominio deguonies, o raudoną – molekulinio azoto jonizacija ir švytėjimas.

Dienos metu poliarinės pašvaistės nesimato, nes ją užgožia saulės šviesa, tačiau pats reiškinys gali vykti ir dienos metu.

Nors poliarinė pašvaistė būdingiausia poliarinėms sritims, kartais matoma ir vidutinėse platumose.

Lietuvoje šis reiškinys yra retas.

Nustatyta, kad poliarinės pašvaistės dažniau matomos didelio Saulės aktyvumo metais, t. y. tuomet, kai Saulėje padaugėja dėmių, fakelų, protuberancų ir kitų aktyvumo požymių.

„Labai gaila, kad šiandienos vakaras toks debesuotas. Apie 19 val. fiksuota stipri geomagnetinė audra. Pranešama, kad į pietus nuo Lietuvos esančioje Lenkijoje, Slovakijoje, Ukrainoje ir kitur sužibo pašvaistės spalvos. Jei ne tos cepeliniškės, būtumėm ir mes Lietuvoje pamatę ryškią šiaurinę pašvaistę. Tiesa, buvo kam pasisekė. Ties Būtinge tuo metu debesys buvo šiek tiek praplyšę ir pasimatė dalis besislepiančio grožio. Gaila, kad lapkričio dangus retai būna giedras“, – sekmadienio vakarą skelbta feisbuko grupėje „Orai ir klimatas Lietuvoje“.

Apie 21.45 val. ir toliau buvo fiksuojama stipri Saulės audra.

„Deja, pragiedrėjimų neverta tikėtis. Atmosferos fronto debesys nesuteiks realių galimybių naktį pasimėgauti neramiais kosminiais orais“, – skelbiama grupėje „Orai ir klimatas Lietuvoje“.

Internautai feisbuko grupėje „Orų entuziastai“ pranešė, kad įspūdingais vaizdais galėjo pasimėgauti ir pajūryje, Mažeikių ir Kupiškio rajonuose.

Naktį iš šeštadienio į sekmadienį pasirodė ir šokį sušoko Aurora Borealis. Kadangi dangus buvo pragiedrėjęs tik vakarinėje šalies pusėje, todėl pašvaistę ne visi galėjo įamžinti.

Šiaurės pašvaistė Lietuvoje – gana retas reiškinys. „Tai reiškinys, kuris dažniau susidaro aplink magnetinį ašigalį. Jei magnetinis ašigalis yra Šiaurės Kanados salyne, tai aplink jį – didžiausia tikimybė poliarinių pašvaisčių susidarymui. Kai yra palankios sąlygos – didelis saulės aktyvumas, į kosminę erdvę yra išmetama daug įelektrintų dalelių – susidaro Saulės vėjas. Jei jis stiprus – pasiekia Žemę labai plačioje teritorijoje“, – anksčiau pasakojo Vilniaus universiteto Hidrologijos ir klimatologijos katedros prof. dr. Arūnas Bukantis.

– Ar krintančios žvaigždės ir krintantys perseidai – skirtingi reiškiniai?

– Iš esmės tai tas pats. Eilinę naktį galime pamatyti kelias krintančias žvaigždes, o meteorų lietūs – perseidai – didesnis srautas, kai per minutę sužimba po vieną, kartais ir daugiau.

– Kada galėsime išvysti perseidų lietų?

– Laukiama naktį iš penktadienio į šeštadienį. Tačiau jau dabar naktimis galima pastebėti, kad krintančių žvaigždžių daugiau nei įprastai. Jei savaitgalį nepavyks pažiūrėti, bent savaitę vėliau dar bus proga pasižvalgyti į dangų.

Visas LNK reportažas – vaizdo įraše:

– Ką reiškia šis pavadinimas?

– Šios krintančios žvaigždės pasirodo iš Persėjo žvaigždyno, todėl ir pavadinta perseidai. Lapkričio mėnesį buvo krintančių žvaigždžių lietus iš Liūto žvaigždyno, gruodį – iš Dvynių žvaigždyno.

– Kas yra perseidai – atplaišos, nuolaužos, meteoritų dalys?

– Tai kietosios dalėlės. Įprastą krintančią žvaigždę sudaro, kai įsirėžia už aguonos grūdą nedidesnis grūdelis. Jei Žemė susiduria su pupos dydžio kietąja dalele, matome ryškią žvaigždę, jei pataiko maždaug obuolio dydžio grumstas, sakome, kad sužimba bolidas – mėnulio pilnaties ryškumui prilygstantis žybsnis. Tokių grūdelių išbarsto kometos, keliaudamos aplink Saulę. Tai taip pat Saulės sistemos objektai. Kai kometoms periodiškai garuoja vanduo, nusidriekia uodega ir iš paskos dulkių šleifas. Žemei aplink Saulę besisukant kartais Žemė įlekia į dulkelių debesį ir sakome, kad pradeda lyti žvaigždėmis.

Tiesiog pasitieskite patiesalą ir sugalvokite norų.

– Ar visoje Lietuvoje stebėti perseidų lietų bus vienodai geros sąlygos?

– Sąlygos visur bus vienodai geros. Tačiau lietus sutampa su mėnulio pilnatimi, todėl ji gali užgožti dalį ryškesnių žvaigždžių. Nepaisant to, 10–20 per valandą krintančių žvaigždžių sužibs. Rekomenduočiau vykti už miesto ribų, nes miesto šviesos užgožia. Iš vakaro rekomenduoju pažiūrėti į rytų šiaurės pusę, paryčiais Persėjo žvaigždynas bus tiesiai virš galvos. Nereikia jokių prietaisų – optikų, teleskopų. Tiesiog pasitieskite patiesalą ir sugalvokite norų.

"Tuo metu, kai ją pamačiau, vedžiojau šunį. Nebuvo jokio sprogimo, tik ryškiai raudona šviesa. Niekada anksčiau tokios matyti neteko, tik girdėjau, kad jos naudojamos esant pavojui", – kalbėjo vienas sunerimęs klaipėdietis.

Pasak Klaipėdos uosto patarėjos viešiesiems ryšiams Ignės Rotautaitės-Pukenės, uosto direkcija apie tai informacijos neturi.

"Direkcija su signalinėmis raketomis nėra susijusi, mes jų patys neleidžiame. Pasak Uosto kapitono tarnybos, signalines raketas naudoja laivai, kai jiems reikalinga pagalba. Tačiau mes nieko bendro su tuo neturime ir nieko neužfiksavome", – stebėjosi I.Rotautaitė-Pukenė.

Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato Licencijavimo skyriaus viršininko Aido Šlečkaus teigimu, tokias signalines raketas gali įsigyti tik laivų savininkai.

"Laivuose naudojama pirotechnika skirta pagalbai išsikviesti ar pranešti apie pavojų. Raketos būna įvairių spalvų. Jas įsigyti gali tik laivų savininkai. Asmuo, turintis laivo dokumentus, gali įsigyti specializuotoje parduotuvėje. Signalinės raketos privalo būti kiekviename laive. Kiek man yra žinoma, raudonos yra plačiai naudojamos, tai yra pavojaus signalas", – tikino A.Šlečkus.

Didžiausia tikimybė pamatyti sidabriškuosius debesis – pirmąjį liepos dešimtadienį, bet šiemet ir mėnesiui ritantis į pabaigą dangus bus gausiai pasidabruotas. Žinoma, turi nusistovėti ramūs anticikloniniai orai.

Pati šių debesų matomumo trukmė naktį labai įvairi – nuo 10 min. iki keleto ar daugiau valandų. Skiriasi ir regimasis sidabriškųjų debesų šviesumas bei formos.

Pirmą kartą jie buvo aprašyti 1884 m. Iki 1910 m. sidabriškieji debesys buvo suvokiami kaip ugnikalnių išmetamų cheminių junginių dariniai, nes šie debesys buvo pastebėti po 1883 m. rugpjūčio 27 d. išsiveržusio Krakatau ugnikalnio, kurio išsiveržimas sukėlė įvairių atmosferinių reiškinių.

R. Skorulskienės nuotr.

1910 m. atsisakyta vulkaninės kilmės teorijos. Dabartiniai tyrimai tai patvirtina: sidabriškieji debesys sudaryti iš labai mažų (apie 100 nm) ledo gabaliukų, panašūs į plonyčius, švelniai žydrus su sidabrišku atspalviu plunksninius debesis. Pro sidabriškuosius debesis matyti žvaigždės. Šių debesų fenomenas dar tiksliai nepaaiškintas.

Sidabriniai debesys susidaro mezosferoje, maždaug 80 km aukštyje. Jie ypatingi tuo, kad pasirodo netoli zenito šiaurės vakarinėje–šiaurinėje dangaus skliauto dalyje Saulei nusileidus. Jie matomi tik šiltuoju metų laiku.

Mezopauzėje vandens garai kaupiasi žemiau šio sluoksnio. Dėl labai žemos temperatūros – vasarą ji nukrinta žemiau negu –125 °C – pakanka net ir nedidelės vandens garų koncentracijos, kad prasidėtų sublimacija – vandens garų virtimas ledo kristalais. Žydrai sidabriškas švytėjimas – tai ne tik išsklaidyta Saulės šviesa, bet, sprendžiant pagal jos spektrą, dar ir ledo kristalų fotoliuminescencija veikiant ultravioletinei (UV) spinduliuotei.

Taigi, kad atsirastų sidabriškieji debesys, turi būti tam tikros sąlygos – labai žema temperatūra, pakankamas vandens garų ir kondensacijos (sublimacijos) branduolių kiekis.

Teigiama, kad pastarieji sidabriškųjų debesų susidarymai ir jų palaipsninis didėjimas gali būti susiję su klimato kaita, vis dėlto pasaulinio atšilimo ir sidabriškųjų debesų sąryšis išlieka kontroversiškas.

Klimato modeliai prognozuoja, kad padidėjusi šiltnamio efektą sukeliančių dujų emisija sukels mezosferos vėsimą, o tai lems dažnesnį ir labiau paplitusį sidabriškųjų debesų susidarymą.

Kad susiformuotų sidabriškieji debesys, turi nusistovėti ramūs anticikloniniai orai. Pati šių debesų matomumo trukmė naktį labai įvairi – nuo 10 min. iki keleto ar daugiau valandų. Skiriasi ir regimasis sidabriškųjų debesų šviesumas bei formos. Kartais šie debesys vos įžiūrimi neaukštai virš horizonto kaip neryškios pavienės juostelės. Tačiau būna naktų, kai sidabriškieji debesys matyti kaip ryškus švytintis masyvas, užimantis vos ne visą šiaurinį dangaus skliautą.

Įdomus reiškinys Lietuvoje stebėtas 2005 m. birželio 14-osios naktį, kai vienu metu švytėjo ir sidabriškieji debesys, ir šiaurės pašvaistė.

Klaipėdos rajone, Plungėje, Kretingoje gyventojai fotografavo neįprastai šviesų išraižytą naktinį dangų.

Šviesos stulpai, susidarantys, kai ledo kristalai atspindi miesto šviesas, pasak Lietuvos hidrometeorologijos tarnybos Tyrimų ir plėtros skyriaus vedėjo Donato Valiuko, buvo matyti kone visoje Lietuvoje.

"Toks optinis reiškinys pastebimas tik tuomet, kai oro temperatūra nukrinta daugiau nei dešimt laipsnių žemiau nulio. Šviesą atspindi ore esantys horizontalūs plokštelės formos ledo kristalai. Toks atspindys susiformuoja ties vertikaliu šviesos šaltiniu", – paaiškino D.Valiukas.

Žiemiško oro mėgėjai susirado ir kitokių veiklų.

Socialiniuose tinkluose gyventojai dalijasi nepaprasto grožio fotografijomis, kuriose užfiksuoti muilo burbulai, išraižyti ledo kristalų.

Rezultatas: šalčio išdaigas gyventojai fiksavo nuotraukose – taip akimirksniu ledo kristalais pasipuošia ką tik išpūstas muilo burbulas.

Tie, kuriems nesimiega, jau ne pirmą naktį mėgaujasi padangėje paslaptingu į šiaurės pašvaistę panašiu švytėjimu. Tai sidabriškieji debesys.

Etnokosmologas Jonas Vaiškūnas savo feisbuko paskyroje paaiškino, kad šie ypatingi debesys matomi vasaros naktimis šiaurinėje dangaus pusėje, kai Saulė iš po horizonto apšviečia aukštai mezosferoje, apie 80 km aukštyje pasklidusias labai mažas daleles. Švyti jie melsvai balta sidabriško atspalvio šviesa ir primena plunksninius debesis.

Jono Vaiškūno nuotr.

Nors iki šiol jų kilmė lieka neaiški, tačiau linkstama manyti, kad jie yra sudaryti iš smulkių ledo kristalų, nors neatmestina nuomonė, kad tai švyti atmosferoje susikaupusios kosminės arba vulkaninės dulkės.

Socialiniuose tinkluose jau pasipylė nuotraukų, kuriose naktinėtojai įamžina ne tik sidabriškuosius debesis, bet ir juos skrodžiančią kometą. Pasak etnokosmologo J.Vaiškūno, šiuo metu debesyse švyti gana ryški neseniai atrasta kometa C/2020 F3 (NEOWISE).

Vyganto Malinausko nuotr.

Ši kometa liepos 3 d. praskriejo gana arti Saulės (43 mln. km nuotoliu) ir nesuiro kaip kai kurios kitos kometos. "Dabar ją galima išvysti net plika akimi kaip +2 ryškio padūmavusį šviesulį. Žiūronai gerokai palengvintų stebėjimą", – pataria specialistas.

Liepos 11 d. C/2020 F3 kometa atsidūrė vienoje linijoje, jungiančioje ryškiausią Vežėjo žvaigždę Kapelą su kairiau ir žemiau nuo jos spindinčia kita šio žvaigždyno žvaigžde – Menkalinanu. "Menkalinanas bus vidurio taškas tarp kometos ir Kapelos. Kitomis liepos dienomis kometa palaipsniui slinks aukščiau, o jos šviesis tolstant nuo Saulės silpnės", – paaiškino J.Vaiškūnas.

Kometa C/2020 F3 (NEOWISE) buvo atrasta šiemet kovo 27 d. NASA kosminiu teleskopu WISE, skirtu ieškoti mūsų planetai galimai pavojingų asteroidų. Arčiausiai Žemės kometa atsidurs liepos 23 d., praskriedama už 103 mln. km nuo jos.

Rigondos Skorulskienės nuotr.

Tiesa, pirmadienio vakarą kauniečiai galėjo pasidžiaugti dar vienu dangaus reiškiniu – dviguba vaivorykšte – liaudyje Vaivos juosta dar vadinamas gamtos reiškinys buvo itin sodrių spalvų. Tad pakelkite akis į dangų dažniau.

„NASA duomenimis, neįprastai sumažėjus bendrajam ozono kiekiui virš Arkties, pokyčiai buvo užfiksuoti ir Lietuvoje. (...) Pažymime, jog toks kiekis, koks yra virš Lietuvos, dar nėra laikomas ozono skyle“, – teigiama trečiadienį tarnybos išplatintame pranešime.

Hidrometeorologijos tarnybos Kauno meteorologijos stoties duomenimis, pirmadienį bendrasis ozono kiekis siekė 308 Dobsono vienetus, o antradienį – 318 Dobsono vienetų. Šių dienų rodikliai yra penktadaliu mažesni nei standartinės tų parų klimato normos.

„Anot NASA, taip atsitiko dėl stiprių vakarų krypties vėjų veiklos, kai šaltas oras užsilaikė vadinamajame Šiaurės ašigalio „poliariniame sūkuryje“, tačiau tokia būsena virš Arkties nekenkia žmonių sveikatai ir greičiausiai situacija pagerės po kelių savaičių“, – teigiama pranešime.

Hidrometeorologijos tarnyba taip pat atkreipia dėmesį, jog jeigu atmosferos sritis su suplonėjusiu ozono sluoksniu pasislinks arčiau vidutinių platumų, galimas ultravioletinės Saulės spinduliuotės padidėjimas. Tačiau jis nepadidės tiek, kad būtų pasiektas tropinių platumų lygis, nes saulės aukštis dar nėra didelis.