Globalios personalo sprendimų bendrovės „Manpower“ Lietuvos padalinio verslo operacijų vadovė Evelina Latyšovič iniciatyvai „Tvari Lietuva“ sako, kad taip vadinamų žaliųjų talentų poreikis šiandien itin juntamas, o ateityje jis bus dar didesnis.

„Net 7 iš 10 pasaulio darbdavių šiuo metu planuoja samdyti tvarumo srities specialistus, rodo naujausi „ManpowerGroup“ duomenys. Taip pat net 94 proc. pasaulio darbdavių teigia, kad jiems trūksta ekspertų, galinčių padėti pasiekti išsikeltus ESG (angl. environmental, social, governance) tikslus. Tvarumo specialistai šiuo metu patraukliausi energetikos ir paslaugų (81 proc.), gamybos (36 proc.) bei logistikos (31 proc.) sektoriuose.

Negana to, tyrimai rodo, kad kas antras naujos darbo vietos ieškantis talentas šiuo metu verčiau rinktųsi tvarią, o ne aplinka nesirūpinančią įmonę. Investuotojai taip pat nesnaudžia – net 79 proc. jų teigia, jog tai, kaip įmonė įgyvendina savo ESG planus – svarbus rodiklis, renkantis į ką ir kiek investuoti“, – iškalbingus skaičius vardija pašnekovė.

SEB tvarumo srityje specializuojasi nuo 1995 m.

Tvarumo skyriaus vadovas A. Rutkauskas sako, kad pirmasis tvarumo specialistas SEB grupėje pradėjo dirbti dar 1995 m. Mažiau nei po dešimties metų buvo pristatytos pirmosios žaliosios obligacijos, 2015 m. SEB susitelkė į Jungtinių Tautų darnaus vystymosi tikslus.

„Galiausiai 2021 m. SEB grupė pristatė tvarumo strategiją, kuria siekiama prisidėti prie tvarios visuomenės kūrimo, skatinti verslo klientų transformaciją ir mažinti iškastinio kuro finansavimą. SEB grupė nustatė naujus siekius ir tikslus klimato kaitos srityje, kurių rezultatais jau kelerius metus vertina grupės pažangą. Tais pačiais metais SEB banke Lietuvoje atsirado tvarumo vadovo pareigybė, vėliau komandą papildė dar keli specialistai“, – iniciatyvai „Tvari Lietuva“ sako pašnekovas.

A. Rutkauskas pažymi, kad SEB bankuose Lietuvoje, Latvijoje ir Estijoje dirbančius tvarumo specialistus vienija Baltijos šalių tvarumo biuras. Šiuo metu jame dirba aštuonių žmonių komanda, jiems padeda skirtingų sričių specialistai, padedantys įgyvendinti tvarumo pokyčius banke.

Įvardijo, ko reikalaujama iš tvarumo vadovų ir specialistų

SEB banko Tvarumo skyriaus vadovo teigimu, ši sritis Lietuvoje – pakankamai nauja, todėl vis dar yra pilkų zonų, nenusistovėjusių praktikų, vertinimo metodikų, standartų, trūksta geros kokybės duomenų, kurie tikslingai padėtų įsivertinti esamą situaciją, užsibrėžti pamatuojamus tikslus, susijusius su tvarumo darbotvarkės įgyvendinimu.

„Organizacijoms sudėtinga ne tik gauti, bet kartais net ir apibrėžti, kokie duomenys yra kertiniai vertinant skirtingus tvarumo aspektus. Žvelgiant į Baltijos šalių rinką, nėra bendro sutarimo, kokius duomenis valstybės renka, kur juos talpina ir kaip jais naudojasi. Sudėtinga patenkinti lūkesčius, kai nėra vientisos, aiškiai apibrėžtos metodologijos ir sutarimo dėl tokių duomenų svarbos, siekiant užtikrintai judėti ES užsibrėžtų tvarumo tikslų link, ypač klimato kaitos pažabojimo srityje“, – įsitikinęs A. Rutkauskas.

Dar viena kompetencija, kuri yra labai paklausi ir kurioje trūksta specialistų su patirtimi, anot A. Rutkausko, yra su tvarumu susijusių ataskaitų rengimas, reguliacinių reikalavimų išmanymas ir užtikrinimas, kad ataskaitos būtų pateiktos tinkamai, atitiktų reikalavimus ir numatomus standartus.

„Tvarumo specialistas turi pasižymėti įgūdžių puokšte. Jis turi išmanyti duomenų analitiką, turėti komunikavimo, projektų bei suinteresuotų asmenų valdymo (angl. stakeholder management) gebėjimus. Žinoma, reikalingos specifinės žinios, padedančios suprasti klimato kaitos, tvarumo aktualijas, problematiką ir rasti sprendimo būdus“, – pažymi jis.

SEB specialistui antrina ir iniciatyvos „Tvari Lietuva“ kalbinta verslo operacijų vadovė E. Latyšovič. Ji tikina, kad kandidatams keliami nemaži reikalavimai – jie privalo turėti aukštąjį išsilavinimą aplinkosaugos, inžinerijos ar verslo tvarumo vadybos srityse, darbinę patirtį bei mokėti anglų kalbą.

„Iš būsimų tvarumo vadovų be jau paminėtų bendrinių reikalavimų taip pat tikimasi gerų lyderystės įgūdžių, organizuotumo, komunikabilumo bei gebėjimo valdyti komandą. Tikimasi ir aplinkosaugos, socialinės apsaugos, valdysenos įstatymų ir reglamentų išmanymo, projektų valdymo patirties“, – pabrėžia ji.

E. Latyšovič teigimu, geriausiais tvarumo specialistais tampa patirties verslo valdymo srityje turintys talentai, taip pat rizikos valdymo ar kokybės kontrolės ekspertai.

Pastebi spragas

Jis turi išmanyti duomenų analitiką, turėti komunikavimo, projektų bei suinteresuotų asmenų valdymo (angl. stakeholder management) gebėjimus.

Anksčiau iniciatyvos „Tvari Lietuva“ kalbinta KTU aplinkos inžinerijos instituto direktorė prof. dr. Žaneta Stasiškienė sakė, kad dažnai iš tvarumo vadovais tampa rinkodaros, komunikacijos ar aplinkosaugos specialistai, tačiau, anot jos, vien šių įgūdžių nepakanka. Ž. Stasiškienė tikino, kad dirbantiems tvarumo srityje dažnai pritrūksta kompetencijų, ypač kai prieinama prie sisteminių vertinimų, sprendimų priėmimo, plėtojimo klausimų.

Pašnekovė paminėjo, kad Lietuva neturi konkrečios tvarumo lyderių sertifikavimo, kompetencijų atestavimo sistemos, o tai neretai sukelia keblumų.

„Nemažai bendraujame su pramonės organizacijomis. Kartais jų pasiteiraujame, kokius reikalavimus kėlė priimdami tvarumo vadovą. Pasirodo, paskelbė konkursą, kurio reikalavimai – kaip aplinkosaugos specialistui. Reikia ne tik to, todėl šia tema kalbu jau kelerius metus. Tvarumą reikėtų suprasti plačiai, išmanyti lietuvių ir anglų kalbomis profesiniu lygiu, vienas iš pagrindų – techninės žinios. Tokių specialistų Lietuvoje nedaug“, – įsitikinusi ji.

Atlyginimas siekia ir 4 tūkst. eurų, talentų tenka ieškoti užsienyje

E. Latyšovič pritaria, kad Lietuvoje tvarumo srities talentų tenka ieškoti ilgai. Anot jos, šių specialistų atranka yra gerokai sudėtingesnė dėl pozicijos kompleksiškumo ir neapibrėžtumo.

„Dėl tvarumo specialistų talentų trūkumo tenka galvoti ir apie emigravusių lietuvių prisitraukimą į gimtinę ar samdą iš užsienio, kur tvarumo specialistai turi daugiau darbo patirties šioje srityje ir gali atnešti madas bei gerąsias praktikas į Lietuvą. Tokie sprendimai, deja, tinkami ne visoms įmonėms, nes atsiranda kalbos barjeras, atlyginimo lūkesčių ir galimybių prasilenkimas bei nacionalinės teisės žinių trūkumas“, – sako specialistė.

Pašnekovė įvardija, kad tvarumo specialistams siūlomas atlyginimas vidutiniškai svyruoja tarp 1476 ir 2682 Eur/mėn. prieš mokesčius. Tvarumo vadovų vidutinis rinkoje siūlomas atlyginimas – 3350–4000 Eur/mėn. prieš mokesčius.

„Tikėtina, kad dėl didėjančios paklausos šie atlyginimų rėžiai tik kils, nes dar ne visos įmonės suprato, kad joms tvarumo specialistų reikia ir tikrai reikės ateityje“, – įsitikinusi E. Latyšovič.

Tobulėti tvarumo srityje padeda stažuočių programos

A. Rutkauskas pažymi, kad net ir turint aukščiau išvardintas kompetencijas ir stiprų potencialą neišvengiamai kyla klausimas – nuo ko pradėti siekti karjeros tvarumo srityje? Specialistas mato esminę problemą – organizacijos dažniausiai ieško jau patyrusių specialistų. Vis dėlto augti ir tobulėti įmanoma. Tvarumo vadovas įvardija, kokias galimybes šioje srityje siūlo SEB grupė.

„Augti, perprasti ESG duomenų tvarkymą ir gauti gilesnį suvokimą apie tvarumo aktualijas padeda stažuočių programos. Konkrečiai SEB bankas tokiems kandidatams siūlo tarptautinę 9 mėnesių stažuočių programą su galimybe pasilikti dirbti SEB Baltijos šalių tvarumo biuro komandoje, kuri atsakinga už tvarumo darbotvarkės įgyvendinimą. Programos dalyviai turi išskirtinę galimybę stažuotis užsienyje, spręsti verslo iššūkius ir tobulėti tvarumo duomenų srityje“, – tikina A. Rutkauskas.

Pašnekovas priduria, kad savo karjeros pradžioje Jungtinėje Karalystėje pats dalyvavo panašioje programoje, tiesa, tuomet darbavosi kitoje srityje. SEB tvarumo vadovas neabejoja, kad tai buvo vienas geriausių sprendimų, kuris pastatė tvirtą pamatą sėkmingai karjeros raidai.

Viešosios politikos tyrimų instituto (IPPR) analizė parodė, kad dėl DI panaudojimo JK yra ant permainų slenksčio, todėl vyriausybė raginama sukurti sąžiningą pramonės strategiją.

Pranešime kalbama apie du pagrindinius DI pritaikymo etapus: pirmąją bangą, kuri jau vyksta, ir antrąją, per kurią įmonės dar labiau integruos DI technologijas į savo procesus. Teigiama, kad per šį antrąjį etapą net 59 proc. darbuotojų atliekamų užduočių gali pakeisti DI automatika, jei nebus įsikišta.

Per pirmąją bangą didžiausias pavojus kyla darbams biuruose, pradinio lygio ir dirbantiesiems ne visą darbo dieną, įskaitant sekretorių, klientų aptarnavimo ir administravimo pareigas. Greičiausiai nukentės moterys ir jauni žmonės, nes jie daugiausia dirba šiuos darbus. Nustatyta, kad tarp labiausiai DI pažeidžiamų asmenų yra ir gaunantieji mažiausius atlyginimus.

Pagal blogiausią scenarijų per antrąją DI pritaikymo bangą būtų prarasta maždaug 7,9 mln. darbo vietų, o bendrasis vidaus produktas (BVP) nepadidėtų.

Tačiau tyrėjų ataskaitoje sakoma, kad jei didinant DI panaudojimą vyriausybė ir pramonė aktyviai gintų darbuotojus, gali būti gauta didelė ekonominė nauda. Pagal geriausią antrosios bangos scenarijų darbo vietos nebūtų prarastos, nes jos būtų išplėstos darbui su DI, tai galėtų paskatinti 13 proc. BVP augimą, maždaug 306 mlrd. svarų (386 mlrd. JAV dolerių) per metus.

Pasak IPPR, DI gali rimtai sutrikdyti darbo rinką arba reikšmingai paskatinti ekonomikos augimą, bet kuriuo atveju tai pakeis milijonų žmonių gyvenimus. Daugelis kompanijų jau dabar investuoja į dirbtinį intelektą, jis gali perimti dar daugiau užduočių, nes to imsis vis daugiau įmonių.

„Dabar nekyla klausimas, ar dirbtinis intelektas gali būti naudingas, o kaip greitai ir kokiu būdu darbdaviai juo pasinaudos. Istorija rodo, kad technologinis šuolis gali duoti didžiulę naudą, jei jis gerai valdomas, arba gali baigtis sutrikdymu, jei paliekama veikti be kontrolės“, - sakė IPPR vyresnysis ekonomistas Carstenas Jungas. Vyriausybė, darbdaviai ir sąjungos dabar turi galimybę priimti esminius sprendimus, kad ši nauja technologija būtų gerai valdoma, pridūrė jis, bet įspėjo, kad „jei veiksmų nebus imtasi greitai, gali būti per vėlu“.

IPPR rekomenduoja įdiegti darbo su DI strategiją, kuri apimtų mokesčių paskatas ir subsidijas, skatinančias darbuotojų mokymą, kad jie galėtų dirbti kartu su DI technologija, o ne būti jos pakeisti.

Praėjusį mėnesį vyriausybė paskelbė planus išleisti daugiau nei 90 mln. svarų sterlingų naujiems DI tyrimų centrams visoje JK, bus ieškoma būdų, kaip atsakingai naudoti DI tokiose srityse kaip sveikatos priežiūra, chemija ir matematika.

„Parama verslui šįkart pritraukė daugiau norinčių kurti smulkųjį verslą, o aktyvesnis dalyvavimas Užimtumo tarnybos organizuojamuose mokymuose padėjo profesionaliau paruošti dokumentus“, – pasakojo Priemonių organizavimo departamento direktorė Vaida Kamandulienė.

Skaitmeninės transformacijos tikslą atitiko 90 projektų (planuojama įsteigti 94 darbo vietas), 166 projektuose būsimas verslas susijęs su žaliosios transformacijos tikslų įgyvendinimu ir (arba) skatina žiedinę ekonomiką – ten planuojama įsteigti 181 darbo vietą.

Daugiausia projektų planuojama įgyvendinti Kauno klientų departamento aptarnaujamame regione – 98, Vilniaus – 89, Šiaulių – 25, Klaipėdos – 23, Panevėžio – 20.

Didžioji dalis paraiškų teikėjų numato steigti darbo vietas tik sau. Tik 6 asmenys steigs naujas darbo vietas sau ir kitiems:Užimtumo tarnybos bedarbiams: mašinų remonto, spausdinimo, statinių griovimo, pašto pasiuntinių (kurjerių), medinės taros gamybos, gydytojų specialistų veiklose. Šiuose projektuose numatyta įkurti 25 darbo vietas.

Daugiausia paraiškų teikėjų planuoja vykdyti variklinių transporto priemonių techninės priežiūros ir remonto veiklą (33). Kiti būsimieji verslininkai ketina užsiimti fotografavimo bei kirpyklų ir kitų grožio salonų, kraštovaizdžio tvarkymo, baldų gamybos, restoranų ir pagaminto valgio teikimo, kino filmų, vaizdo filmų ar televizijos programų gamybos veiklomis.

Tarp profesijų populiariausios – automobilių mechaniko, medicinos įstaigos administratoriaus, fotografo, dekoratyvinės kosmetikos kosmetikų, masažuotojo, kosmetologo, baldžiaus, ekskavatoriaus mašinisto, spausdinimo mašinų operatoriaus.

Laisvų darbo vietų, į kurias darbdaviai aktyviai ieškojo darbuotojų, dalis Lietuvoje siekė 1,9 proc. visų pozicijų, arba 0,6 punkto mažiau nei vidutiniškai ES (2,5 proc.), rodo ES statistikos tarnybos duomenys.

Per metus – ketvirtąjį ketvirtį, palyginti su tuo pat laiku 2022 metais – šis rodiklis Lietuvoje augo 0,2 punkto, per ketvirtį sumažėjo 0,1 punkto.

Latvijoje laisvų darbo vietų rodiklis spalį–gruodį siekė 2,5 proc., Estijoje – 1,6 procento.

Daugiausia laisvų darbo vietų buvo Belgijoje (4,4 proc.) ir Nyderlanduose (4,2 proc.), mažiausiai – Rumunijoje ir Bulgarijoje (po 0,7 proc.).

Ministerija pranešė pasirašiusi sutartis su Lietuvos bendrovėmis „JPackaging“, „JPresswood“ ir Kipre registruota „Vengast Investment Ltd.“ pasirašė sutartis, kurioms suteiktas stambaus investicinio projekto statusas.

„Įgyvendinami stambių investicijų projektų iniciatyvą sudarome kur kas greitesnes ir paprastesnes sąlygas kurtis investuotojams, kartu suteikdami paskatas investuotojus priimančioms savivaldybėms“, – pranešime teigė viceministras Karolis Žemaitis.

„JPackaging“ už 20 mln. eurų Radviliškio rajone planuoja statyti gamyklą, kurioje bus naudojama pjautinė mediena – padėklai bei padėklų apvadai, Čia numatoma sukurti 150 naujų darbo vietų. 

„JPresswood“ Marijampolėje už 110 mln. eurų ketina statyti presuotų blokelių bei medienos plaušo izoliacinės vatos gamyklą, efektyviai naudojančią žaliavas. Čia numatoma sukurti taip pat 150 naujų darbo vietų.

Registrų centro duomenimis, „JPackaging“ ir „JPresswood“ įsteigtos 2022 metų gegužę, joms vadovauja „Juodeliai Group“ vadovas Andrius Zimnickas.

„Vengast Investment“ už 59,6 mln. eurų Kėdainių laisvojoje ekonominėje zonoje (LEZ) statys naują naminių gyvūnų ėdalo gamyklą, efektyviai naudojančią žaliavas. Projektu numatoma sukurti 201 naują darbo vietą.

Pasak ministrės Aušrinės Armonaitės, šiuo metu ministerija yra pasirašiusi sutartis dėl keturiolikos stambių investicinių projektų, kurie padės sukurti beveik 4 tūkst. darbo vietų ir pritraukti daugiau kaip 1,25 mlrd. eurų investicijų.

Ministerija skelbia, jog nuo liepos 1 dienos įsigalios nauji stambių projektų kriterijai, pagal kuriuos įmonė turės sukurti nuo 20 iki 149, o kai investuojama Vilniuje – nuo 20 iki 199 naujų darbo vietų. Darbo užmokestis jose turės būti ne mažesnis kaip 1,25 savivaldybės, kurioje investuojama, vidutinio darbo užmokesčio.

Laisvų darbo vietų, į kurias darbdaviai aktyviai ieškojo darbuotojų, dalis Lietuvoje siekė 2 proc. visų pozicijų, arba 0,6 punkto mažiau nei vidutiniškai ES (2,6 proc.), rodo ES statistikos tarnybos duomenys.

Per metus – trečiąjį ketvirtį, palyginti su tuo pat laiku 2022 metais – šis rodiklis Lietuvoje augo 0,1 punkto, per ketvirtį nepakito.

Latvijoje laisvų darbo vietų rodiklis liepą–rugsėjį siekė 2,8 proc., Estijoje – 2 procentus.

Daugiausia laisvų darbo vietų buvo Belgijoje (4,7 proc.) ir Nyderlanduose (4,5 proc.), mažiausiai – Rumunijoje ir Bulgarijoje (po 0,8 proc.).

Laisvų darbo vietų, į kurias darbdaviai aktyviai ieškojo darbuotojų, dalis Lietuvoje siekė 1,9 proc. visų pozicijų, arba 0,9 proc. punktu mažiau nei vidutiniškai ES (2,8 proc.), rodo ES statistikos tarnybos duomenys.

Per metus – pirmąjį ketvirtį, palyginti su tuo pat laiku 2022 metais – šis rodiklis Lietuvoje sumenko 0,1 punkto, per tris mėnesius – padidėjo 0,2 proc.

Latvijoje laisvų darbo vietų rodiklis sausį–kovą siekė 2,6 proc., Estijoje – 1,9 procento.

Daugiausia laisvų darbo vietų buvo Nyderlanduose, Belgijoje ir Austrijoje (po 4,7 proc.), mažiausiai – Rumunijoje ir Ispanijoje (po 0,9 proc.).

Tarptautinis Raudonojo Kryžiaus Komitetas (ICRC) teigė, kad dėl numatomo humanitarinės pagalbos biudžeto sumažėjimo per ateinančius dvejus metus bus priverstas gerokai apkarpyti išlaidas.

„ICRC, vadovaudamasis savo įgaliojimais teikti gyvybes gelbstinčią pagalbą ir apsaugos paslaugas žmonėms, išgyvenantiems ginkluotus konfliktus ir smurtą, turės tikslingiau nukreipti pastangas į programas ir vietas, kuriose galime padaryti didžiausią poveikį“, – sakoma jo pareiškime.

Ženevoje įsikūrusi organizacija pranešė, kad kovo 30 dieną jos valdyba patvirtino 430 mln. Šveicarijos frankų (436 mln. eurų) pasaulinių išlaidų mažinimą iki 2024-ųjų pradžios.

Nors vis dar derinamos tikslios darbuotojų skaičiaus mažinimo detalės ir terminai, ICRC teigė, kad „per ateinančius 12 mėnesių visame pasaulyje teks panaikinti apie 1 500 darbo vietų.“

„Žmonių skaičius bus kuo labiau sumažintas, pirmiausia mažinant pareigybių skaičių, sustabdant darbuotojų priėmimą ir mažinant natūralią darbuotojų kaitą“, – pabrėžė komitetas. 

Be to, dėl mažinimo „bus uždaryta mažiausiai 20 iš 350 dabartinių skyrių visame pasaulyje“, pripažino ICRC ir pridūrė, kad jis „taip pat mažins ir uždarys kai kurias savo programas.“

Jis teigė, kad vis dar neaišku, kiek žmonių, šiuo metu gaunančių pagalbą, pradės jos negauti dėl etatų mažinimo.

ICRC turi 20 000 darbuotojų, dirbančių daugiau nei 100 šalių.

Iš pradžių ICRC kreipėsi į donorus, prašydamas skirti 2,8 mlrd. Šveicarijos frankų savo veiklai šiais metais.

Dabar jis sumažino savo biudžetą iki dviejų milijardų frankų, tačiau pabrėžė, kad „mums vis dar reikia didelės paramos iš donorų, kad šiais metais galėtume vykdyti humanitarines operacijas.“

Prieš 160 metų įkurtas ICRC praėjusį mėnesį keliuose interviu žiniasklaidai jau įspėjo, kad 2023-aisiais jam gali pritrūkti daug lėšų ir dėl to gali tekti mažinti biudžetą.

Tuo metu jis teigė, kad iš 10 didžiausių operacijų Afganistane, Kongo Demokratinėje Respublikoje, Etiopijoje, Irake, Nigerijoje, Somalyje, Pietų Sudane, Sirijoje, Ukrainoje ir Jemene, tik Ukrainai šiais metais bus skirtas visas finansavimas.

Pranešime, paskelbtame antradienį, ICRC pripažino, kad vienu metu susiduria su keliais iššūkiais, nes nemažai pažadų neįvykdyta net ir dėl to, kad 2022 metų paskutinį ketvirtį išlaidos buvo didesnės, nei tikėtasi, be kita ko, dėl infliacijos.

„Dėl šių veiksnių 2023 metus pradėjome su maždaug 140 mln. Šveicarijos frankų deficitu“, – teigiama pranešime.

Kartu komitetas pabrėžė, kad veikia „tokiomis pačiomis finansinėmis sąlygomis kaip ir visas humanitarinis sektorius“, kurį paveikė „sudėtingos pasaulinės finansinės ir ekonominės tendencijos“.

Jungtinių Tautų agentūros taip pat skambina pavojaus varpais, kad daugeliui jų humanitarinių operacijų vis labiau trūksta lėšų.

Mažėjanti Lietuva nebegali savais resursais užpildyti šio poreikio, todėl jos darbo rinką pasiekia vis didesnis oficialus ir neoficialus trečiųjų šalių darbuotojų skaičius. Vien 2023-iems metams patvirtinta atvykstančių specialistų kvota siekia 10 000, o iš viso Lietuvoje jau darbuojasi virš 100 000 užsieniečių.

Lietuvoje miršta beveik 20 000 žmonių daugiau nei gimsta

Aplinkui siaučiant karui, ekonominėms, finansinėms ir politinėms krizėms, vis dažniau mąstome apie mūsų šalies ateitį, bandome sukurti Lietuvos ateities strategijas ir vizijas. Praradę turėtus ir nesukūrę naujų ateities mokslinio planavimo instrumentų, tokių kaip Lietuvos ekonomikos tyrimų institutas, Lietuvos demografinių tyrimų institutas ar Lietuvos darnaus vystymosi institutas, šią funkciją patikėjome komercinių bankų analitikams, verslo ar įvairių interesų grupių ekspertams. 

Seimo įkurtas Ateities komitetas yra bandymas šią skylę užlopyti, tačiau jis irgi stokoja tų pačių, moksliniais tyrimais paremtų instrumentų, kurių Lietuva neturi. Justo Džiugelio vadovaujama Seimo darbo grupė neseniai suformavo rekomendacijas dėl ilgalaikės demografijos ir migracijos politikos. Dar nepasiekusi vyriausybės, ši ataskaita jau sukėlė nemažai diskusijų. Pati problema suformuluota visiškai teisingai ir paremta daugiau nei iškalbingais statistiniais duomenimis. Taip, tiesa, kad didžiausias Lietuvos gyventojų skaičius buvo Nepriklausomybės pradžioje 1991 metais. Tada Lietuvoje gyveno 3,7 milijono gyventojų, o 2022 metais – jau tik 2,8 milijono. Taigi per nepriklausomybės trisdešimtmetį sumažėjome ketvirtadaliu (24,3 proc.). Ilgą laiką šį mažėjimą lėmė daug didesnis išvykstančių gyventojų skaičius nei atvykstančių. Keletą metų šį gyventojų praradimą dar kompensavo didesnis gimimų nei mirčių skaičius, tačiau labai greitai jo balansas tapo neigiamas ir, vis didėdamas, 2021 metais jis tapo rekordinis – minus 25 000. Tiesos dėlei reikia priminti, kad prie to prisidėjo ir COVID-19 mirtys, tačiau ir be to, per paskutinį dešimtmetį kasmet Lietuvoje miršta beveik 20 000 žmonių daugiau nei gimsta. Ir nors galų gale išsisėmęs išvykstančių gyventojų srautas nuo 2019 metų tapo mažesnis nei atvykstančių, bendras Lietuvos gyventojų skaičius mažėja dėl didelio skirtumo tarp gimusių ir mirusių gyventojų.

Lietuvos padėtis – bene liūdniausia Europoje

2022 metais dėl Rusijos pradėto žiauraus karo Ukrainoje į Lietuvą atvyko apie 70 000 Ukrainos gyventojų. Tai, aišku, padidino bendrą Lietuvos gyventojų skaičių lyginant su 2021 metais ir kai kas jau suskubo džiaugtis, kad Lietuva vėl pradėjo didėti. Deja, tai tik karo sukeltas efektas. Jeigu per metus šalyje gimstančių vaikų bus po 25 000,  tai mažiau nei po 40 metų Lietuvos gyventojų sumažės dar vienu milijonu. Tai vienas iš liūdniausių rezultatų Europos Sąjungoje, gal tik Bulgarijos mažėjimas yra spartesnis, tačiau jos gyventojų resursai yra daug didesni nei Lietuvos. Aišku, čia tik teoriniai skaičiavimai, reikia tikėti, kad pavyks pagerinti tiek demografinius, tiek migracijos rodiklius, tačiau gyventojų mažėjimo tendencija išliks dar ilgai.

Mažas šalies gyventojų skaičius savaime nėra labai didelė problema. Pasaulyje gyvena ir mažesnės tautos, o kai kurios iš jų gyvena ir labai gerai. Problema yra tai, kad labai spartus šalies mažėjimas stipriai sudarko gyventojų struktūrą. Natūralu, kai šalies įvairaus amžiaus gyventojų skaičius maždaug vienodas ir tolygiai mažėja didėjant amžiui, tačiau Lietuvoje matome visai kitą vaizdą: 

Akivaizdu, kad vyresnių, artėjančių prie pensinio amžiaus žmonių Lietuvoje yra beveik dvigubai daugiau nei jaunų žmonių. Ši situacija laikysis dar bent 30  metų, todėl visą šį laikotarpį jausime žmonių trūkumą visose gyvenimo sferose. Pakankamai spartus gyventojų skaičiaus mažėjimas ilgainiui pradės neigiamai veikti (ir jau dabar veikia) visas mūsų gyvenimo sritis. Vykstantis visuomenės senėjimas reiškia, kad didėja pasitraukusių iš darbo rinkos žmonių procentas, auga medicininės pagalbos poreikis, vis didesnė biudžeto dalis skiriama pensijų ir socialinių išmokų padengimui. Tačiau didžioji problema yra ne tai. Beveik dvigubas jaunų žmonių trūkumas neleidžia normaliai plėtotis verslui, mažina inovacijų diegimą, stabdo investicijų pritraukimą į šalį, pavojingai didina vidutinį darbuotojų amžių įvairiose struktūrose, aštrina kartų kaitos problemas. Dėl iškilusių krizių besitraukiantis verslas kiek sušvelnino šiuos iššūkius, bet tai tik laikinas palengvinimas.

Iš kur gauti darbuotojų?

Natūralu, kad Seimo komisijos parengtos ataskaitos rekomendacijos krypsta tiek į demografinės situacijos ilgalaikį pagerinimą Lietuvoje, tiek į skubų darbo rinkos gelbėjimą. Abi šios užduotys yra sudėtingos, reikalaujančios rimtų sociologinių, ekonominių ir demografinių mokslinių tyrimų. Kaip ir siūloma, pagal jas turėtų būtų sukurta ilgalaikė veiksmų ir priemonių programa, numatytas lėšų poreikis, įvertintos rizikos ir problemos. Sukurta programa turėtų būti ilgalaikė ir stabili. Tai reiškia, kad, pavyzdžiui, lengvatos vaikus auginančioms šeimoms nebus nutrauktos po keleto metų nuo jų priėmimo, o reemigravusių piliečių integravimo programa nebus sustabdyta vos tik jiems sugrįžus. Ypač daug diskusijų kelia ir matyt toliau kels tiesioginis darbo jėgos atsivežimas iš įvairių šalių, jų kvotos, šalių sąrašai, darbo leidimai ir t. t.

Susidariusi liūdnoka Lietuvos situacija verčia permąstyti ir Lietuvos švietimo bei profesinio orientavimo sistemą. Šiuo metu vis dar gyvename taip, lyg kiekvienais metais bendrojo lavinimo mokyklas paliktų bent 40 ar 45 tūkstančiai abiturientų. Lietuvos profesinio rengimo centrai ir mokyklos, kolegijos ir universitetai siūlo daugybę programų, reklamuoja jas, kviečia laisvai pasirinkti ir studijuoti. Esant normaliai šalies būsenai, gamta ir statistika pasirūpina, kad į visas profesijas ir specialybes pasuka pakankami būriai jaunimo, baigę studijas jie įsilieja į darbo rinką, užima naujai atsiradusias darbo vietas arba pakeičia pasitraukusius iš darbo rinkos.

Šiuo metu Lietuvos darbo rinkoje dirba apie 1,37 milijono gyventojų. Nemažai daliai iš jų yra reikalingas aukštasis išsilavinimas ir šis poreikis vis didėja. Kad esamos struktūros (mokytojų, inžinierių, gydytojų, tarnautojų, statybininkų ir t. t.) bent jau nesentų ir nemažėtų sparčiau, nei mažėja Lietuvos gyventojų skaičius, į kiekvieną 1000 darbuotojų kolektyvą kasmet turėtų ateiti bent jau po 30 naujų darbuotojų. Taigi minimalus mūsų poreikis naujiems darbuotojams yra maždaug 41 000. Deja, turime vos 25 000 nuosavų, naujų darbo rinkos dalyvių ir tai verčia mus visai kitaip elgtis ir ieškoti naujų sprendimų.

Yra specialybių, kurių nepakeis imigrantai

Pirmiausia, ką turėtume padaryti, tai atrinkti tas profesijas, kurias labai sunku pakeisti kitų šalių imigrantais, tokias kaip mokytojai, valstybės tarnautojai, aukštojo išsilavinimo reikalaujančios profesijos ir panašiai. Įvertinę darbuotojų trūkumą tose srityse turėtume sukurti paskatų sistemą, kad būsimieji rinkos dalyviai maždaug tolygiai pasiskirstytų pagal trūkstamas profesijas. Aišku, kad valstybei bus nelengva konkuruoti su verslu. Pavyzdžiui, ieškodamos inžinierių, kai kurios įmonės šią profesiją pasirinkusiems studentams siūlo ne tik vienkartinę išmoką, siekiančią iki 3000 eurų, bet ir pastovią stipendiją visam studijų laikotarpiui. Taigi, pavyzdžiui, kviečiant jaunimą studijuoti fizikos, matematikos ar informatikos mokytojo specialybę, reikės sukurti ne mažiau patrauklią ekonominę ir socialinę skatinimo sistemą, jau nekalbant apie atlyginimus.

Deja, tokios priemonės tik užtikrintų, kad į visas profesijas įsilietų kažkiek naujų darbuotojų, tačiau pačio jų trūkumo tai nepanaikintų. Taigi išsiversti be imigracijos nepavyks. Panaikinti keliolikos tūkstančių darbuotojų trūkumą kasmet yra gana rimtas iššūkis. Tiesiog atidaryti visas sienas ir kelius nėra išeitis. Didžioji dalis emigrantų, siekiančių patekti į Lietuvą, yra iš Irako, Sirijos ar kitų šalių ir savo kelionės tikslu mato senąsias Europos šalis, o Lietuvos darbo rinkoje beveik neužsilaiko. Lieka galimybė tikslingai ieškoti darbuotojų kitose šalyse ir organizuoti jų atvykimą į Lietuvą konkretiems darbams pagal nustatytas darbo kvotas. Pavyzdžiui, 2023 metams patvirtinta 35 950 darbuotojų kvota trečiųjų šalių piliečiams. Kaip ir kasmet, didžiausi darbuotojų srautai yra iš Ukrainos, Baltarusijos ir keleto kitų šalių. Atvykstančių iš ES (išskyrus grįžtančius lietuvaičius) yra labai mažai. Kvotos daugiausia išdalinamos aptarnavimo, transporto, pramonės, statybos ir kitiems sektoriams. Aukštos kvalifikacijos specialistai tarp jų yra mažuma ir tai neatliepia žmonių su aukštuoju išsilavinimu poreikio.

Investicijos į studentus ir jų studijas

Efektyviausias šios problemos sprendimo kelias yra per šalies aukštojo mokslo sistemą. Tuo sėkmingai ir ilgą laiką naudojasi JAV, Didžioji Britanija, Prancūzija, o dabar tai pradeda daryti ir Lenkija, Čekija bei kitos šalys. Esmė yra ta, kad taikant dideles nuolaidas už mokslą arba turint labai palankią mokslo kreditavimo sistemą (kreditą grąžinti reikia tik baigus mokslus ir pradėjus gauti didelį darbo užmokestį), į šalies aukštąsias mokyklas pakviečiamas mokytis didelis skaičius gabiausio jaunimo iš kitų valstybių. Nekalbant jau apie tai, kad didelė jų dalis įsidarbina dar studijų laikotarpiu, o baigę tos šalies studijas, žinodami jos kalbą ir kultūrą, dauguma pasilieka dirbti šalyje, jei tik yra laisvų darbo vietų. Toks būdas leidžia pritraukti į šalį aukštos kvalifikacijos specialistus, ko beveik neįmanoma padaryti per tiesioginę imigraciją. Lietuva čia turi labai didelę perspektyvą. Ne taip seniai Lietuvos aukštosiose mokyklose studijavo per 200 000 studentų, tačiau šiemet jų teturime 100 000. Tai reiškia, kad Lietuvos aukštosios mokyklos dirba ne pilnu pajėgumu ir be jokių didelių infrastruktūrinių investicijų galėtų kasmet priimti iki 10 000 užsienio studentų. Tai galėtų dalinai sumažinti tiesioginės imigracijos mastus, kadangi nemaža studentų dalis įsidarbintų dalimi etato – tai galėtų atitikti dviejų ar trijų tūkstančių imigrantų kvotą.

Ko tam reikia ir kodėl tai nevyksta dabar? Labai paprasta. Mes esame patrauklūs trečiųjų šalių, daugiausia kaimyninių, jaunimui, tačiau pragyvenimas Lietuvoje  ir jos aukštasis mokslas jiems yra per brangus. Tam, kad galėtume pasikviesti gabiausius, labiausiai motyvuotus studentus, turėtume į juos investuoti. Kreditų ar tiesioginių subsidijų būdu vienam studentui reikėtų surasti apie 4 000 eurų per metus. Taip, tai nemažos investicijos, įsibėgėjus programai jos siektų apie 150 milijonų eurų, tačiau jų grąža nekelia didelės rizikos, nes pradėjusiam dirbti jaunam žmogui grąžinti gautą kreditą nėra nepakeliama našta. Be to, į šį procesą lengvai gali įsitraukti tiek verslas, tiek ir pati valstybė, finansuodami savo būsimų specialistų studijas. Taigi bent jau pabandyti tikrai būtų verta. Pabaigai dar atsakymas į klausimą, kodėl tokios geros sąlygos būtų siūlomos užsieniečiams, kai dalis Lietuvos jaunimo yra priversti mokėti už savo studijas?  Pirmiausia, pastebėkime, kad valstybės finansuojamų vietų skaičius jau dabar yra didesnis nei yra norinčių ir galinčių studijuoti inžinerijos, informacinių technologijų, žemės ūkio, pedagogikos ir kitose programose, kurių absolventų nuolatos trūksta. Mokančiųjų už mokslą lieka vadybos, psichologijos, teisės ir kitose, ne tokiose deficitinėse programose. Nuo 2024 metų, suvienodinus stojimo reikalavimus į mokamas ir nemokamas studijas, valstybės finansuojamų vietų turėtų pakakti visoms programoms. Didesnė problema bus kaip tolygiai, nors ir nepilnai, užpildyti visas programas, kad nenutiktų taip, jog vienos ar kitos profesijos aukštos kvalifikacijos specialistų Lietuvoje neliks visai, o jų importas bus sunkiai išsprendžiama užduotis.

Šiemet į gamyklos statybas ji investuos 15 mln. eurų, dar apie 5 mln. eurų bus skirta naujai robotizuotai ultragarsinių vandens skaitiklių gamybos linijai.

„Jau šiemet prie mūsų kolektyvo pakviesime prisijungti apie 150 naujų specialistų. 2024 metais savo darbuotojų gretas papildysime dar apie 180 profesionalų, kurie pageidauja dalyvauti pasaulinių technologinių inovacijų kūrime ir pritaikyme kasdieniam gyvenimui“, – pranešime sakė „Axioma Metering“ vadovas Ignas Vosylius.

Nauja gamykla iškils šalia jau veikiančio fabriko ir bendrą jo plotą išplės iki 17 tūkst. kv.  metrų. Statybų pradžią pirmadienį pažymėjo įkasta simbolinė kapsulė, o jas baigti numatoma pirmąjį 2024 metų ketvirtį.

Anot I. Vosyliaus, naujoji gamybos linija 2024 metais išplės išmaniųjų skaitiklių gamybą nuo 2 iki 3 mln. per metus. Visiškai užbaigus investicijas, bendras jos pajėgumas išaugs tris kartus iki daugiau nei 6 mln. skaitiklių.

Naujas robotizuotas gamybos linijas „Axioma Metering“ kuria kartu su mokslininkais, dėl įrangos vyksta derybos su Šveicarijos įmone „Mikron“ bei Danijos „Bila“.

I. Vosyliaus teigimu, planuojama įmonės 2022-ųjų apyvarta siekia 27 mln. eurų, o 2023 metais tikimasi pasiekti 80 mln. eurų apyvartą.