Dabar ir švietimas, ir kultūra prilyginti verslui: apsimoka-neapsimoka. "Mokykla tampa melžiama karve, žiūrima, ką čia iš jos uždirbus, užuot svarsčius, ką jai davus, kad mūsų švietimas būtų deramos kokybės, kad mūsų vaikai gautų geresnį išsilavinimą", – sako pirmasis kultūros ir švietimo ministras Darius Kuolys.

– Pastaraisiais metais Lietuvos gyventojų pasitikėjimas švietimo sistema – rekordiškai žemas. Tą rodo ne tik visuomenės nuomonės tyrimai, bet ir įsitvirtinęs stereotipas, kad švietimas – vien tik didelė problema. Ar iš tiesų viskas tik blogai?

– Mūsų švietimas yra labai įvairus. Yra daug dalykų, kurie yra tvarkytini, taisytini, keliantys tikrai pagrįstą ir švietimo ekspertų, ir pačios visuomenės rūpestį, bet turime matyti ir stipriąsias puses.

Per Nepriklausomybės metus susikūrėme gerų gimnazijų tinklą. Net regionuose turime puikių gimnazijų, kurias baigę vaikai gali stoti į Vakarų universitetus, jie nesijaučia menkesni, nejaučia išsilavinimo spragų. Geros mūsų moksleivijos nuostatos. Kitur, net senesnių demokratijų valstybėse, tam tikras besimokančiųjų nuošimtis nubyra. Mes šios problemos neturime. Mūsų jaunimas yra pakankamai motyvuotas siekti aukštojo mokslo. Nepaisant visų sukrėtimų, mokytojų rengimo sistemos krizių, uždarinėjamų universitetų, Lietuvos mokykla vis dar turi stiprių, pajėgių mokytojų.

V. Skaraičio / Fotobanko nuotr.

– Į kurią mokyklą siųsti vaiką? Daugeliui tėvų tai tampa didžiuliu galvos skausmu. Kodėl vis dar neturime vienodų galimybių startuoti – švietimo esmių esmės? Ar bent jau artėjame prie to?

– Visi mūsų tyrimai rodo, kad švietimo kokybės amplitudė yra didelė. Net ir Vilniuje ar Kaune pasirinkęs vieną mokyklą gali gauti savo vaikui gerą išsilavinimą, pasirinkęs kitą, prastesnę, gali prarasti pusmetį, net metus ugdymosi laiko.

Kalbant apie mokyklų pasirinkimą, pasaulyje yra visaip. Pavyzdžiui, suomiai siekė sukurti geras mokyklas visiems vaikams, nepriklausomai nuo vietos. Jie neturėjo tikslo pirmauti švietimo pasiekimais pasaulyje, galvojo tik apie gerą išsilavinimą kiekvienam suomių vaikui. Ir pasiekė labai gerų bendrų švietimo rezultatų. Didžiojoje Britanijoje vertinama tėvų teisė pasirinkti tarp įvairių ugdymosi sistemų.

Mes kol kas improvizuojame. Labai daug džiazo mūsų švietimo sistemoje. Nelabai kokybiško, nelabai profesionalaus, veikiamo įvairių interesų grupių.

Neturėtume užmiršti Meilės Lukšienės nuostatos, kad mums, nelabai gausiai bendruomenei, kiekvienas vaikas ir jo išsilavinimas yra labai svarbus. Mes negalime prarasti savo bendruomenės žmonių. Ir iš tikrųjų turėtume eiti Suomijos keliu, užtikrindami kiekvienam vaikui, nesvarbu, kokią mokyklą jis pasirinktų, gerą išsilavinimą.

Jeigu išsikeliame tokį tikslą, turime taip ir veikti – teikti pagalbą mokykloms, kurios patiria problemų. Mokykloje galbūt dirba nuostabiausi mokytojai, ji turi visai neblogą vadybą, bet dėl susiklosčiusių tradicijų, jos padėties regione, kitų specifinių sąlygų jai gali reikėti papildomų išteklių ir papildomos pagalbos. Silpnesnės mokyklos turi laiku gauti adekvačią pagalbą, kad jų vaikams teikiamas išsilavinimas būtų geras.

Atsimenu, tais laikais, kai Švietimo ir mokslo ministerijai vadovavo bičiulis Kornelijus Platelis, o premjeru buvo Andrius Kubilius, tartasi: dėl demografinės krizės neišvengiamai reikia pertvarkyti tuštėjantį švietimo tinklą, bet būtina sutaupytas lėšas palikti švietimui. Buvo galvojama taip: švietimo tinklą tvarkome, bet lėšų švietimui nemažiname. Uždaromos ištuštėjusios mokyklos, bet geriau aprūpinamos liekančios, didinami atlyginimai mokytojams.

Labai daug džiazo mūsų švietimo sistemoje. Nelabai kokybiško, nelabai profesionalaus, veikiamo įvairių interesų grupių.

Bet taip nutiko, kad švietimo tinklui siaurėjant lėšos iš švietimo buvo atimamos. Šito susitarimo vyriausybės nebesilaikė. Ir dabar turime labai nusilpnintą švietimą. Suomijoje, kitose šalyse gabus akademinis jaunimas skatinamas angažuotis mokyklai, dalytis savo gebėjimais su jaunimu. Mes tokio pažangos rato susikūrę neturime. Gabieji nėra skatinami tapti mokytojais. Dabar nutinka taip, kad gabias, darbui pasiaukojusias mokytojas remia šeimos, išlaiko vyrai verslininkai. Bet juk ne devynioliktas amžius, ne dvidešimtojo pradžia, kai Lietuvos mokykla rėmėsi entuziazmu, mokytojų auka.

– Kodėl mūsų švietimo sistemoje tiek daug chaoso? Ar bent įsivaizduojame, kokia ta mūsų mokykla turėtų būti, ar bent turime kryptį?

– Aiškios, telkiančios, deja, neturime. Mes blaškomės. Mūsų švietimui stinga nuoseklumo, savalaikio ir adekvataus reagavimo į iššūkius.

Kitas dalykas – mūsų politinės partijos nesuvokia švietimo kaip esminio visuomenės, tautos savikūros būdo. Žiūrima į jį kaip į savaiminį dalyką. Sovietmečiu irgi buvo toks požiūris – na, sukasi tas švietimas, negali būti, kad nebūtų kur atiduoti vaikų, sulaukusių septynerių metų. Taip, sistema yra, bet mes nuolat turime ją tobulinti, atnaujinti, investuoti į kokybišką mokytojų rengimą, kvalifikacijos tobulinimą, į ugdymo turinį, į mokymosi aplinką.

Mes griebiamės čia vieno, čia kito sando, nematydami, kad visa švietimo sistema yra susijusi. Staiga buvo imta ir sugalvota, kad mokyklose reikia per pusantrų metų atnaujinti visą ugdymo turinį. Metami milijonai, konkurso būdu paskelbiami viešieji pirkimai. Neva taip turinį atnaujinus iš karto išsispręs daugybė švietimo problemų. Švietimo ekspertai, kurių nuomonės, beje, niekas neklausė, sako, kad niekur pasaulyje taip nėra daroma, kad tokių avantiūrų kaip Lietuva niekas nesiima.

Dėl švietimo turi būti karštai diskutuojama, aiškinamasi. Danija, tarkim, sudaro nacionalinius susitarimus, politinės partijos pasirašo labai detalius įsipareigojimus, kas per konkretų laiką bus švietime padaryta. Negalima sprendimų, kurie susiję su visuomenės ateitimi, kurių įgyvendinimui reikia daug laiko ir visos bendruomenės pastangų, daryti staigiai, neargumentuotai, voliuntaristiškai. Padarom, kaip valdžią įgijusiems dabar atrodo, o paskui žiūrėsim, kuo tai baigsis.

– Tarkim, ką tik priimtas Vyriausybės sprendimas didinti valstybės finansuojamų studijų vietų skaičių gamtos ir tiksliųjų mokslų srityse?

– Taip jau buvo padaryta ir anksčiau. Tada paaiškėjo, kad daug tų studijų galimybių liko neišnaudota. O susiaurinę socialinių, humanitarinių mokslų studijas dalį vaikų tiesiog išgujome į užsienį. Dvyliktokas renkasi gyvenimo kelią, o Lietuvos valstybė jam staiga pasako: mes nesuinteresuoti, kad tu studijuotum filosofiją ar menus Lietuvoje, turi rinktis informacines technologijas, tada mes remsime tavo mokslą. Ir tas jaunuolis važiuoja ten, kur nereikia mokėti už mokslą, ir studijuoja filosofiją ar menus bet kuriame ES universitete.

Jeigu tikrai norime sudominti jaunimą technologijomis, gamtos mokslais, stiprinkime šiuos dalykus mokyklose. Įrenkime kūrybinių laboratorijų, galvokime, kaip pritraukti mokslininkų į mokyklas, kaip sustiprinti gimnazijų ir aukštųjų mokyklų, mokslo centrų ryšius. Skatinkime gabų jaunimą rinktis tam tikrus modulius aukštosiose mokyklose. Bet mes imame ir galvojame, kad staiga padarytas pinigų perskirstymas ims ir viską išspręs. Švietimo klausimai taip nesprendžiami.

– Kaip atsitiko, kad prieš tris dešimtmečius aiškiai formuluoti švietimo tikslai ėmė ir atitolo?

– Mokykla vienaip ar kitaip kuria tautinę bendruomenę, kuria valstybę. Anuomet buvo svarstoma, kaip geriausiai ji turi atlikti šią savo misiją. Šiandien švietimas pirmiausia orientuojamas į ekonomiką. Mes nebekeliame klausimų, kaip išsiugdyti intelektualiai savarankišką, kūrybingą, įvairiapusę, sąmoningą visuomenę. Iškeliami ūkio prioritetai, ir tada švietimas tampa tik priedėliu prie ūkio, tik darbo jėgos, "žmogiškųjų išteklių" rengėjas.

Iškeliami ūkio prioritetai, ir tada švietimas tampa tik priedėliu prie ūkio, tik darbo jėgos, "žmogiškųjų išteklių" rengėjas.

Toks požiūris šiandien labai dažnas, jį visuomenei primeta dalis pramonininkų, norinčių formuluoti švietimui užsakymą. Jų tikslas – Lietuvoje parengta kvalifikuota, nebrangiai įperkama darbo jėga. Kad sutiktų būti pigiai perkama, ji neturi būti per daug pilietiškai sąmoninga, užtenka, kad mokėtų atlikti technologinius uždavinius.

Jeigu orientuojamės į tokią visuomenę, deklaruokime tą viešai. Bet tai daryti politikai privengia. Tad ir lieka neaišku, kodėl Švietimo ministerija per Ugdymo plėtotės centrą milijonus eurų iš ugdymo turiniui skirtų lėšų yra skyrusi Pramonininkų konfederacijai. Mes nežinome, kas už tuos pinigus padaryta, ką mes gavome kaip visuomenė, ką gavo mūsų švietimas.

Yra ir kita problema. Į švietimą vis dažniau pradedame žiūrėti vien kaip į pelningą verslo sritį, iš kurios galima užsidirbti. Gali gerai užsidirbti mokytojų kvalifikuotojai, įvairių mokymo priemonių rengėjai ir pardavėjai, statybų verslas. Staiga, neturėdami daugelio švietimui reikalingų dalykų, imame ir perkame mokykloms elektronines lentas, renovuojame tuščias mokyklas... Apverčiami prioritetai – mokykla tampa melžiama karve, žiūrima, ką čia iš jos uždirbus, užuot svarsčius, ką jai davus, kad mūsų švietimas būtų deramos kokybės, kad mūsų vaikai gautų geresnį išsilavinimą.

Taip, iš švietimo galima užsidirbti. Bet ar toks turėtų būti valstybės, Vyriausybės tikslas – sukurti verslą maitinančią sistemą? Mūsų švietimo politika vis dažniau kreipiama į verslus, kurie iš švietimo užsidirba, negu į pačios švietimo sistemos stiprinimą, kryptingą plėtojimą.

– Gal tiesiog pasikeitė laikai ir tokią turime šiandieną?

– Šiandiena labai įvairi, joje atrasime visko. Klausimas tik, į ką mes orientuosimės. Šiandien yra tarptautinių verslo struktūrų, kurios gali pasiūlyti Lietuvai beveik visą ugdymo turinį. Mums gali nereikėti ir Švietimo ministerijos, užteks vienos viešųjų pirkimų agentūros. Ji atliks visus viešuosius pirkimus, nupirks visą ugdymo turinį Lietuvos mokykloms, kurį pagamins tarptautinės korporacijos. Gausime ir fiziką, ir chemiją, ir visai neblogo lygio. Bet neturėsime Lietuvos mokyklos.

Jeigu tos savo mokyklos neplėtosime geros, kokybiškos, ambicingai jos nekursime, iš tikrųjų iškils klausimas, ar ne geriau iš tarptautinių korporacijų susipirkti visą ugdymo turinį, kuris bus geresnis nei mūsų pačių nugyventas.

– Gal tiesiog persikelkime gatavą suomių modelį? Ir turėsime tobulą, laiko patikrintą ugdymo sistemą.

– Gatavas jis neveiks, nes turime visai kitokią kultūrinę aplinką. Daug kas buvo ir mėginta, pavyzdžiui, liberalizuoti mūsų programas. Humanitariniuose, socialiniuose dalykuose skandinavai labai daug patiki patiems mokytojams. Ten mokytojas savarankiškai renkasi, bet veikia ir stipri tradicija. Atsimenu, 1990-aisiais kalbėjausi su kolege norvege mokytoja. Sako, Henriko Ibseno nėra literatūros programoje, bet manęs nesuprastų mokiniai, tėvai, visuomenė, jei aš jo nedėstyčiau.

Lietuvoje pirmaisiais nepriklausomybės metais kliovėmės mokytojų laisve ir savarankiškumu. Į mokytojų savarankišką pasirinkimą buvo orientuojamos bendrosios programos. Bet ne visada šis principas veikė, nes dauguma mokytojų buvo įpratę tiesiog "išeiti vadovėlį". Ir dalykų turinį tiesiog ėmė lemti leidyklos. Pats dėstau Vilniaus universitete ir ėmiau pastebėti, kad mūsų jaunimas pradeda stokoti tradicijos, bendrų tekstų, kuriais gali disponuoti ir jaustis tos pačios interpratacinės bendruomenės nariais. Iškyla klausimas, kas mus sies, jeigu prarasime tradiciją. Taigi savarankišką mokytoją turi auginti visa pedagogų rengimo sistema.

Bet daug ko iš suomių galime pasimokyti. Tarkim, atsižvelgdami į tarptautinius tyrimus, neturėtume į juos žiūrėti kaip į panacėją. Pasaulio mokslininkai seniai kalba apie perdėtos orientacijos į tarptautinius tyrimus pavojų, nes tada nacionalinė švietimo sistema iš esmės pradeda tarnauti tyrimams. Užuot lavinusi visus vaikų gebėjimus, ji ima orientuotis tik į tuos, kurie yra šiais tyrimais matuojami. Taip tarptautinių tyrimų kultas daro žalą nacionalinėms švietimo sistemoms.

Tad ką mums reikėtų daryti? Užtikrinti, kad kiekvienoje mokykloje mūsų vaikai gautų gerą išsilavinimą. Tai įmanoma, tik turime teikti mokykloms visą įmanomą pagalbą. Ir, žinoma, būtina susitarti, ką laikysime geru išsilavinimu, kokiais sisteminiais žingsniais tokį išsilavinimą vaikams ir jaunimui įgyti padėsime.

Visi norintieji dalyvauti savivaldos rinkimuose privalėjo iki gruodžio 10-osios registruotis politinės kampanijos dalyviais. „Lietuvos sąrašo“ atstovai į VRK kreipėsi gruodžio 12 dieną.

Partijos pirmininkas Darius Kuolys ketvirtadienį per VRK posėdį teigė, kad įvyko žmogiška klaida, ir prašė leisti partijai dalyvauti rinkimuose.

„Mes nesame biudžetinė partija, mes esame akademikų, kultūrininkų, visuomenininkų ratas, ir, pasirodo, kad labai priklausome nuo žmogiškų veiksnių. Mūsų sekretorius, kuris buvo įpareigotas palaikyti ryšius su Vyriausiąja rinkimų komisija, yra smulkus verslininkas, labai doras žmogus, kuris tiesiog pervargo tuo metu ir nesuprato adekvačiai teksto. (...) Pats esu kaltas, kad neprižiūrėjau, ir nesugebėjome jo pervargusio laiku pakeisti“, – sakė D. Kuolys.

Jis teigė suprantąs, kad formalus terminas praleistas, tačiau apeliavo į teisę dalyvauti rinkimuose.

„Yra formalūs dalykai, jie labai labai svarbūs, ir mes jaučiamės kalti, kad jų neišpildėme, bet yra ir fundamentaliosios mūsų teisės. Žvelgdami į bendrą situaciją Lietuvoje ir Vilniaus mieste – atėjome prieš ketverius metus, keturi mūsų žmonės labai nuoširdžiai dirbo Vilniuje be triukšmų, esame viešajam miesto labui šį tą nuveikę“, – teigė „Lietuvos sąrašo“ lyderis, kuris pats šiuo metu yra Vilniaus tarybos narys.

VRK nutarė, kad partija negali būti registruota politinės kampanijos dalyve.

„Manau, kad būtų pažeistas lygiateisiškumo principas, kuris ateityje gali turėti ir neigiamą praktiką, gali būti piktnaudžiaujama tuo“, – sakė VRK narė Jūratė Lebedevienė.

Kitų metų kovą vyksiančiuose savivaldybių tarybų ir merų rinkimuose savarankiškais politinės kampanijos dalyviais registruota 340 partijų, rinkimų komitetų, fizinių asmenų.

Šią savaitę klausimą svarsčiusios savivaldybės Pavadinimų, paminklų ir atminimo lentų komisijos vicepirmininkas Darius Kuolys sako, kad koplytstulpis nėra nauja mintis. Anot jo, jau anksčiau jį siūlyta statyti ant Tauro kalno ar kitose vietose, ir tuomet idėjos „buvo susilaukusios įvairių nuomonių“.

„Aptarta pati idėja, neabejota paties skulptoriaus Jono Muloko darbo verte. Bet nutarta dar išklausyti skulptorių, architektų, menotyrininkų kūrybinių sąjungų nuomonių, nes kilo diskusijų dėl puikaus kūrinio dabartinės interpretacijos: faktūros, rūdijančio plieno ir taip toliau. Norime, kad būtų aptarta specialistų, nutarta neskubėti“, – BNS sakė D. Kuolys.

Anot jo, ekspertų nuomonės bus laukiama dar mažiausiai mėnesį.

17 metrų aukščio koplytstulpį Lietuvai, Vilniui ir parlamentui ketina padovanoti daugiau nei prieš tris dešimtmečius mirusio architekto Jono Muloko artimieji – jie finansuotų ir objekto statybą.

Tam, kad koplytstulpis būtų pastatytas prie Sausio 13-osios memorialo, pritarė Seimo valdyba, taip pat Seimo rūmų architektas Algimantas Nasvytis, Sausio 13-osios memorialo autorius Kęstutis Kisielius.

Seimo valdyba savivaldybės prašo projektą suderinti kuo skubiau – siekiama, kad koplytstulpis būtų pastatytas iki liepos 6-osios.

Koplytstulpio autorius J. Mulokas gimė 1907 metais Rokiškio rajone, 1944 metais pasitraukė į Vakarus, 1983 metais mirė JAV, Santa Monikoje. Jis yra suprojektavęs lietuvių bažnyčias Čikagoje, Niujorke, jaunimo centrą Čikagoje, koplytsuplius, paminklinius antkapius, senelių poilsio namus Omahoje ir kitus objektus.

Ekspertams užkliuvo, kad poemoje Gediminas kelia midaus taurę už protėvius – tai esą „neugdo moralinių vertybių, skatina alkoholio vartojimą“, rašo portalas delfi.lt.

„Baigėme su kolegėmis rašyti literatūros vadovėlius bendrojo lavinimo mokyklai. Atidžiai skaitome ekspertų pateiktas vadovėlių recenzijas – už vienas pastabas nuoširdžiai dėkojame, dėl kitų suglumstame... Sulaukėme reikalavimo „kupiūruoti“ Balio Sruogos „Giesmę apie Gediminą“ – „gražiajam jaunimėliui“ 1938-aisiais dedikuotą poemėlę. Kodėl?

Eksperto teigimu, būtina iš Sruogos kūrinio išbraukti eilutes apie Gedimino keliamą midaus taurę už protėvius, už jų gyvą atmintį, nes šios eilutės „neugdo moralinių vertybių, skatina alkoholio vartojimą“, – feisbuke rašo D. Kuolys.

Būtent dėl šio B. Sruogos teksto 6 klasės vadovėlis „neatitinka vertinimo kriterijaus“, kuris sako:

„Tekstinė ir vaizdinė medžiaga padeda ugdytis moralines, kultūrines ir pilietines vertybes, būti atsakingiems už gamtos ir kultūros paveldo išsaugojimą ir tęstinumą“.

Reikalaujama „kupiūruoti“ šias eilutes:

Gediminas pirmas kelia

Sunkiąją midaus taurelę, -

Tauro ragą kaip puodynę,

Žodį tardamas auksinį:

Mano mylimi draugai!

Stiprūs mes, linksmi nūnai!

<...>

Šiandien taurės mums putoja,

O koks laukia mūs rytojus?

Ar vėl lėksim sakalais

Su trimitais, su daina?

Ar pavirsim pelenais

Lyg ugniakuro vieta?

Ir prieš mus kaip margos srovės

Nutekėjo daug dienų.

Buvo žmonės. Džiaugės, kovės...

Kas beliko nūn iš jų?

Žemė? Vėjas? Tamsuma?

Ar jie jaučia mus, ar girdi?

Ar kad jaudina mums širdį -

Ir paguoda jų visa?

Nežinau... Bet dvasioj mano

Jie nemirdami gyvena.

Juos gaivindamas miniu.

Ir šią taurę aš keliu,

Kad gyventų širdyse

Mūsų protėvių dvasia

Kaip šviesa ir šilima,

Kaip ugniakuro liepsna.

Kad su protėviais kartu

Mūsų atmintis gyventų,

Ir kad joj sunkiu metu

Šilimą ir šviesą semtų

Mūsų provaikių vaikai, -

Taurę aš keliu, draugai!“.

D. Kuolys sakė minėtos pastabos sulaukęs iš Ugdymo plėtotės centro ekspertų. „Jie, matydami pastarojo meto tendencijas, turbūt persistengė, nelabai atkreipė dėmesį į patį literatūros kūrinį“, – svarsto D. Kuolys.

Savo ruožtu Narkotikų, tabako ir alkoholio kontrolės departamentas (NTAKD) neįžvelgia jokių įstatymų pažeidimų, nes kalba eina apie literatūros kūrinį, kuris nevertinamas įstatymo kontekste. 

„NTAKD, reaguodamas į viešojoje erdvėje paskelbtą informaciją apie Ugdymo plėtotės centro rekomendacijas dėl Balio Sruogos literatūros kūrinio „Giesmė apie Gediminą“ turinio, informuoja, kad negali vertinti nei Ugdymo plėtotės centro rekomendacijų, nei konkretaus literatūros kūrinio tinkamumo ugdymo programoms. Departamento nuomone, Alkoholio kontrolės įstatymo pažeidimų šiuo atveju nėra – Balio Sruogos  „Giesmė apie Gediminą“ yra literatūros kūrinys, kuris Alkoholio kontrolės įstatymo kontekste nevertintinas“, rašoma išplatintame pranešime.

Keturis atstovus sostinės taryboje turinčios ir valdančiojoje koalicijoje esančios partijos lyderis po trečiadienį vykusio pokalbio su liberalų vadovu Remigijumi Šimašiumi teigia sulaukęs oficialaus pasiūlymo tęsti bendrą darbą, tačiau teigia iki šiol nežinantis, kokia bus naujoji koalicija, nes nėra atsakymų dėl vienų pagrindinių žaidėjų - LLRA-KŠS ir Rusų aljanso.

„Mūsų atsakymas buvo toks, kad nematome, į kur einame, o nematydami į kur einame negalime eiti. Mes neplanuojame dalyvauti ir įspėjome liberalus, kad nutraukus koalicijos sutartį mes nematysime galimybių naują darinį kurti. Mes būsime konstruktyvioje opozicijoje linkėdami liberalams atrasti kažkokį variantą, kuris būtų ne toks blogas. Bet esame įsitikinę, kad geresnio varianto Vilniuje, nei buvusi koalicija, esant tokiai porinkiminei situacijai, sukurti buvo neįmanoma“, - BNS sakė D.Kuolys.

Mūsų atsakymas buvo toks, kad nematome, į kur einame, o nematydami į kur einame negalime eiti.

Šiuo metu liberalai vykdo derybas ne tik su buvusiais koalicijos partneriais, bet ir su opoziciniais LLRA-KŠS – Rusų aljansu bei „tvarkiečiais“. Anot D.Kuolio, liberalai nutarė rinktis eiti „interesų grupių jungimo keliu“, t.y. vykdyti derybas dėl postų, o ne dėl idėjinių dalykų.

„Į tokias derybas nėjome ir pirmąją koaliciją kuriant (...), netirtėjome dėl valdžios. Šita situacija keičiasi, man atrodo, nes bus derybos dėl valdžios: kokiomis sąlygomis, kokie interesai tenkinami vienos ar kitos grupės, prasideda toks Lietuvai gana įprastas ir Vilniaus savivaldybei anksčiau įprastas politinis turgus. Norėjome jo išvengti“, – sakė jis.

Tuo metu socialdemokratų frakcijos vadovas Marius Skarupskas sako, kad kvietimą iš R.Šimašiaus kalbėtis dėl koalicijos gavo, tačiau kol kas neturi atsakymo, ar frakcija jungtųsi prie valdančiųjų. Anot jo, bet kuriuo atveju poziciją turėtų apsvarstyti ir socialdemokratų Vilniaus skyriaus taryba, tačiau to nebus spėta padaryti iki kitą trečiadienį vyksiančio sostinės savivaldybės tarybos posėdžio.

„Jeigu jie imasi formavimo, tegu parodo branduolį. Įdomu, ką Lenkų rinkimų akcija pateiks kaip reikalavimus, tuomet galime imtis kažkokių pokalbių (...). Turime tam tikrų praeitos koalicijos tu dviejų metų nelabai pozityvių, tad nesakau nei taip, nei ne – visaip gali būti“, – BNS sakė M.Skarupskas.

Vilniaus liberalai šią savaitę paskelbė nutraukiantys darbą su konservatoriais ir siekia suformuoti naują valdančiąją koaliciją su buvusiais partneriais bei opozicinėmis partijomis. „Lietuvos sąrašas“ yra pirmieji iš besiderančių, kurie pasakė, jog koalicijoje nedalyvaus.

Valdančiąją koaliciją Vilniaus savivaldybėje iki šiol sudarė 31 politikas iš 51: penkiolika liberalų, po keturis socialdemokratus bei „Lietuvos sąrašo“ atstovus, taip pat jau buvę partneriai – aštuoni TS-LKD atstovai.

Opozicijoje buvo trys „tvarkiečiai“, iš liberalų  frakcijos pasitraukęs britas Markas Adamas Haroldas, dešimt Lenkų rinkimų akcijos ir Rusų aljanso koalicijos atstovų, šeši Artūro Zuoko vadovaujami Lietuvos laisvės sąjungos ( liberalų) politikai – pastarieji, kaip ir konservatoriai, į naująją koalicija nekviečiami.

„Žinią, kad mes tokie esame, kad yra toks kultūros, mokslo žmonių ir visuomenininkų judėjimas, mes tokią žinią paskleidėme, (...) o kažkokios sėkmės mes juk ir negalėjome tikėtis“, - BNS pirmadienį sakė D.Kuolys.

Jis teigė, jog partija rinkimuose siūlė „demokratinės Lietuvos alternatyvą“, tačiau neturėjo pakankamai pinigų savęs populiarinti, nes negauna dotacijų iš valstybės biudžeto.

„Tai būtų daugiau toks mūsų pilietinis, partizaninis judėjimas. Nemažai žmonių juo susidomėjo“, - kalbėjo „Lietuvos sąrašo“ pirmininkas.

Vertindamas rinkimų rezultatus, D.Kuolys pirmiausia siūlo atkreipti dėmesį į 50 proc. nesiekiantį aktyvumą.

Jis teigė, kad didelė tradicinių partijų arogancija paskatino jau ilgus metus besitęsiančią parlamentarizmo krizę Lietuvoje.

„Jeigu ji nebus įveikta, jeigu mūsų tradicinės partijos toliau veiks uždarai, tai ta politinė depresija, kuri yra apėmusi Lietuvą, (...) ji nesiliaus“, - kalbėjo D.Kuolys.

Sekmadienį vykusiuose Seimo rinkimuose „Lietuvos sąrašas“ daugiamandatėje apygardoje surinko 1,71 proc., tad neįveikusi 5 proc. rinkimų barjerą į parlamentą nepateks.

Į antrą turą Žirmūnų vienmandatėje apygardoje pateko „Lietuvos sąrašo“ kandidatė, ekonomistė Aušra Maldeikienė. Negalutiniais duomenimis, ji pateko į antrą turą kartu su Tėvynės sąjungos - Lietuvos krikščionių demokratų atstove Vilija Aleknaite Abramikiene.

Anot politikos apžvalgininko Ramūno Bogdano, „Lietuvos sąrašą“ sudaro intelektualūs, idėjų turintys žmonės, bet ši partija – iš to paties medžio kaip ir „Drąsos kelias“.

Valstybę valdyti civilizuotais būdais

Tiek „Lietuvos sąrašas“, tiek „Drąsos kelias“ – partijos iš to paties medžio, LRT RADIJUI sako politikos apžvalgininkas Ramūnas Bogdanas. Tačiau, anot jo, geresnei pusei priklauso „Lietuvos sąrašas“: „Ten esantys žmonės intelektualesni, turi tam tikrų idėjų, jiems rūpi Lietuvos likimas. Taip pat jie dėl kažko jaučia nuoskaudų.“

Investuotojų forumo mokesčių grupės vadovas  K. Lisauskas teigia, kad skaitant „Lietuvos sąrašo programą“ į akis krenta išskirta savivaldos sritis ir keli konkretūs pasiūlymai – mažinti referendumo kartelę nuo 300 tūkst. iki 100 tūkst. parašų, su 30 tūkst. parašų inicijuoti parlamentinius tyrimus, organizuoti seniūnų rinkimus, plėsti funkcijas ir pan., taip lyg ir sudarant mini savivaldybes. „Į akis krenta ir siūlymas sukurti keturias kraštų tarybas, kurios turėtų savo funkcijas ir lėšų šaltinius. Tik nepasakyta – kokius, kaip, kam ir kodėl“, – svarsto pašnekovas.

K. Lisauskas aiškina nežinantis, ar tokie „Lietuvos sąrašo“ teiginiai – valdžios, valdymo proceso sureikšminimas, o gal Seimo ir jo paskirties: „Kokia gi yra Seimo paskirtis? Leisti įstatymus, o ne atlikinėti parlamentinius tyrimus. Tai jau turi daryti teisėsaugos institucijos.“

Specialisto nuomone, modernios valstybės valdomos ne referendumais. „Turbūt esame ne Atėnai, ne Sparta ir ne senovės Novgorodas, jei kam patinka rytietiški pavyzdžiai. Taigi reikėtų naudoti įprastus ir civilizuotus, o kas svarbiausia – finansiškai pagrįstus valstybės valdymo būdus“, – tvirtina K. Lisauskas.

Valstybę valdyti referendumais, anot K. Lisausko, arba turėti keturis penkis sluoksnius savivaldybėse, regionuose ir pan., o galiausiai ir patį Seimą yra labai brangu: „Tai kainuotų daug brangiau nei dabartinės valstybės valdymo išlaidos, kurias pats „Lietuvos sąrašas“ labai kritikuoja.“

Bendra partijos idėja 

Socialinių mokslų daktaras Romas Lazutka teigia, kad Lietuvoje tikrai nepasitikima valdžia, žmonių požiūrį parodo tyrimai. „Atskirtis tarp piliečių ir valdžios tikrai didelė ir reikia ją mažinti. Aš suprantu tą partijos „Lietuvos sąrašas“ susirūpinimą, bet tai vištos ir kiaušinio problema. Žinoma, galima sakyti, kad esame demokratinė šalis, niekas netremia už viešą dalyvavimą, pavyzdžiui, kuriant asociacijas, rengiant akcijas. Tačiau žmonės pasyvūs, jie nepatenkinti, reikia ieškoti būdų, kaip išeiti iš to uždaro rato“, – svarsto pašnekovas.

R. Bogdanas tikina, kad nepasitikėjimas yra ir Europos liga: „Žmonės nepasitiki, kyla radikalūs judėjimai, jie įgyja populiarumo ir t. t. Skaitant „Lietuvos sąrašo“ programą man atrodo, kad jų ketinimai yra šviesūs. Jie nori išjudinti visuomenę, padaryti ją pilietiškesnę, siūlo tam savo kelią.“

Galbūt , R. Bogdano teigimu, partija iki galo nesusiskaičiavo ekonominių aspektų, tačiau bendra idėja, kad žmonės turi būti priartinti prie valdžios, – pozityvi. „Manau, kad šiose nedidelėse partijose reikia ieškoti pozityvumo, juk jau vien tai, kad jos egzistuoja, yra pilietiškumo pasireiškimas“, – svarsto pašnekovas.

Didesnės partijos, anot R. Bogdano, galėtų šiose partijų programose paieškoti idėjų ir racionalių „grūdų“, kuriuos vėliau galima išanalizuoti, ištobulinti ir, remiantis savo politine jėga, panaudoti valstybės gerinimui. Kaip tokią idėją pašnekovas ir mini atotrūkio tarp valdžios ir žmogaus mažinimą, apie kurį visi kalba, bet niekaip to neišsprendžia.

Kaip dar vieną teigiamo partijos požiūrio pavyzdį R. Bogdanas mini tai, kad ekonominis valstybės modelis būtų keičiamas solidariu: „Tai bandymas ne skaldyti visuomenę, o ją vienyti. Kaip tai reikėtų spręsti, žinoma, sugalvoti sudėtingiau. Tačiau iškelti idėją taip pat svarbus dalykas.“

Bendro partijos pavidalo nebuvimas

R. Lazutka, kalbėdamas apie D. Kuolio, „Lietuvos sąrašo“ lyderio, siūlymą piliečiams dalyvauti vykdant teisingumą, sako suprantantis, kad žmonės daug ko nesuvokia ir turi įtarimų. „Žmonės nori, kad teisėsaugos sistema būtų aiškesnė. Tad ir susirūpinimas, kad teismai būtų efektyvesni – man suprantamas. Tačiau kyla klausimas, kaip tai padaryti techniškai, o to vertinti ir siūlyti, kiek naudos tai suteiktų, aš nesiimčiau“, – svarsto pašnekovas.

K. Lisauskas aiškina, kad sistema niekada nėra ideali, visuomet galima ką nors tobulinti. O tai, pasak specialisto, platesnė problema nei pasitikėjimas teisėsauga ar teisėjais: „Pagal įvairius visuomenės nuomonės tyrimus matyti, kad labai pasitikima ugniagesiais, o kitais – jis krinta ir kuo toliau, tuo blogiau.“

Kas krenta į akis, sako K. Lisauskas, tai tarėjų institucijos kūrimas ir panašūs dalykai. „Vėlgi tai yra kaštai visuomenei. Tiesioginiai kaštai – per pinigus. Netiesioginiai – per tų žmonių prarastą darbo laiką. Nes tuo metu, kai jie ruošis ir dalyvaus bylų nagrinėjimuose, nedirbs tiesioginio savo darbo“, – tikina specialistas.

K. Lisauskas mini ir „Lietuvos sąrašo“ programoje esančią nuostatą, kad reikia mažinti atskirtį tarp atlyginimų valstybės sektoriuje, kad šie neviršytų daugiau kaip penkis kartus: „Ką jie tuo pasako? Šiandien valstybės sektoriuje daugelis žmonių gauna minimalų, 380 eurų, atlyginimą.“

Padauginus tai iš penkių, anot K. Lisausko, gausime 1900 eurų. „Tai reiškia, kad toks turi būti prezidento atlyginimas, o teisėjų ir visų kitų – dar mažesnis. Atsiprašau, bet privačiame sektoriuje universitetą baigęs specialistas, jei gerai dirba, po 3–4 metų gauna tokį atlyginimą. Tad pagrindinė „Lietuvos sąrašo“ problema, kaip ir kitų mažų partijų – tai, kad nors idėjos atrodo protingos, bendro pavidalo tam trūksta“, – aiškina pašnekovas.

Nekomercinis bankas – pinigų švaistymas

R. Bogdanas, paklaustas apie partijos siūlomą viešą teisėjų skyrimą, sako pats dalyvaujantis teisėjų atrankos komisijoje: „Mes renkame apylinkių, apygardų teisėjus, atrinkinėjame kandidatus į tuos teismus. Sakoma, kad tai reikia išskaidrinti, tačiau nieko neskaidraus ten nematau. Mažai kas žino, kokia yra teisėjo paskyrimo virtuvė.“

Ji, pasak R. Bogdano, sudėtinga ir daugiapakopė. „Teisėjas turi ne tik išlaikyti egzaminą, jis įvertinamas kelių komisijų, kuriose dirba ne po vieną žmogų. Kiekvienas kandidatas vertinamas atskirai, o tai veikti iš šalies – praktiškai neįmanoma. Šiame procese daug grandžių, o padarius tai viešu procesu, atsiranda tikimybė, kad sprendimai bus paveikti“, – aiškina specialistas.

K. Lisausko teigimu, apie valstybinio nekomercinio banko įkūrimą partija „Lietuvos sąrašas“ pasako daugiau nei „Drąsos kelias“: „Tokiu sprendimu būtų sumažintos skolinimosi palūkanos valstybei ir savivaldybėms, tačiau ką tai reiškia? Iš vienos savo kišenės pasiskolinti kitai savo kišenei.“

Tai vykdant, anot K. Lisausko, reikėtų kažkaip stebuklingai gauti lėšų, kurių mums trūksta, tuo būdu stebuklingai sumažinti palūkanas, apie ką nieko nepasakyta. „Siūloma užtikrinti skolinimąsi tikslingiems projektams ir paskolų grąžinimą. Tie, kurie prisimena valstybinio komercinio banko ir kitų istorijas sutiks, kad užtikrinti efektyvų ir atsakingą skolinimąsi tokiais lengvatiniais valstybiniais bankais – nerealu ir neįmanoma“, – teigia specialistas. Pasak jo, tai – kelias į biudžeto lėtų švaistymą.

Sostinės savivaldybės taryba trečiadienį tokiam siūlymui vienbalsiai pritarė praėjus dienai nuo V.Pociūno žūties dešimtmečio minėjimo.

„Vytautas Pociūnas – vilnietis, mokslininkas, skyręs savo gyvenimą atkurtos valstybės gynimui. Pavadindama sostinės gatvę V.Pociūno vardu ir taip pagerbdama žuvusio pulkininko atminimą, Vilniaus taryba atkuria teisingumą ir tam tikrą mūsų valstybės moralinį matmenį“, – savivaldybės pranešime cituojamas siūlymo autorius, tarybos narys Darius Kuolys. 

Anksčiau BNS idėjos iniciatorius sakė, kad dėl sprendimo V.Pociūno vardą suteikti gatvei, netoli kurios statomas naujas Valstybės saugumo departamento pastatas, tartasi su saugumo pulkininką pažinojusiais žmonėmis – režisieriumi Jonu Jurašu, profesoriais Irena Veisaite ir Antanu Kulakausku, kitais inteligentais. 

Lietuvos savanoris, parlamento gynėjas, Valstybės saugumo departamento pulkininkas, diplomatas, eidamas pareigas Breste žuvo 2006-ųjų rugpjūčio 23-iosios naktį, iškritęs iš devinto aukšto viešbutyje. Už darbą Valstybės saugumo departamente buvo apdovanotas Vyčio kryžiaus ordino Komandoro didžiuoju kryžiumi, pažymima savivaldybės pranešime.

Generalinė prokuratūra dukart buvo pripažinusi, kad ši mirtis buvo nelaimingas atsitikimas, tačiau teismo nurodymu ikiteisminis tyrimas kelis kartus buvo atnaujinamas. Pastarąjį kartą tarp kitų versijų tirta ir nužudymo versija Tačiau 2013 metais Generalinė prokuratūra vėl paskelbė neradusi nusikaltimo požymių. Anot prokurorų, V. Pociūnas mirė nuo traumų, gautų iškritus pro devinto aukšto langą.

Partija penktadienį Vyriausiajai rinkimų komisijai pateikė daugiamandatėje ir vienmandatėse rinkimų apygardose keliamus kandidatus į Seimą.

Partija pranešė, kad jos sąraše – ekonomistai, mokslininkai, verslininkai, mokytojai, vadybininkai, teisininkai, visuomenininkai.

Ekonomistė A.Maldeikienė kandidatuoja Vilniuje, Žirmūnų rinkiminėje apygardoje, advokatė J.Zabielaitė – Naujamiestyje, D.Kuolys – Senamiestyje. Žinomo disidento gydytojo Povilo Butkevičiaus duktė Ramunė Jurkuvienė meta iššūkį Kaune, Žaliakalnio apygardoje, Tėvynės Sąjungos-krikščionių demokratų pirmininkui Gabrieliui Landsbergiui.

11 numeriu  partijos sąraše – istorikas ir politologas Antanas Kulakauskas, 4 vietoje – istorikas Gintautas Terleckas.

Trečiuoju numeriu į sąrašą įtraukta Vakarų Lietuvos tėvų forumo pirmininkė Kristina Paulikė, penktasis – verslininkas Mindaugas Šimkūnas, šešta – mokytoja lituanistė Dainora Eigminienė.

Kandidatu į Seimą keliamas ir skulptorius Kęstutis Musteikis, edukologė Irena Zaleskienė.

Rudenį vyksiančiuose Seimo rinkimuose gali dalyvauti 16 partijų ir 30 savo kandidatūrą keliančių asmenų. Penktadienį Vyriausioji rinkimų komisija baigė priimti norinčiųjų kandidatuoti į parlamentą pareiškinius dokumentus.

Galutiniai kandidatų sąrašai bus skelbiami rugsėjo 9 dieną.

Seimo rinkimai vyks spalio 9 dieną.

Sovietų sąjungos prezidentas Michailas Gorbačiovas 1991 metų sausio įvykių metu skambino Maskvos delegacijai į Vilnių, kuri tuo metu buvo apsistojusi svečių namuose Latvių gatvėje.

Tai Vilniaus apygardos teisme, nagrinėjančiame Sausio 13-osios bylą, trečiadienį sakė liudytoju apklaustas tuometinis kultūros ir švietimo ministras Darius Kuolys.

„Ponas Gorbačiovas skambino į Latvių gatvę, jautėsi, kad sovietų prezidentas rūpinosi kiekvienu žingsniu“, – sakė eksministras.

Sovietų sąjungos Aukščiausios Tarybos atstovų delegacija iš Maskvos į Vilnių atvyko Sausio 12-osios dienos vakarą, juos oro uoste pasitiko du Lietuvos ministrai. Taip buvo siekiama, kad delegacija patektų į Lietuvos Vyriausybės, o ne į prosovietinės Lietuvos komunistų partijos vadovaujamos Mykolo Burokevičiaus, rankas.

D.Kuolys vėliau BNS pasakojo, kad tuo metu tvyrojo didelė įtampa, pažangios jėgos Rusijoje reikalavo Sovietų Sąjungos Aukščiausiąją Tarybą aiškintis, kas vyksta Lietuvoje, kodėl kariškiai užima pastatus. Tuo metu jau buvo užimti Spaudos rūmai. Buvo deleguota komisija padėties Lietuvoje aiškinimuisi. Šiai delegacijai vadovavo tuometinės sovietų Baltarusijos AT pirmininkas Nikolajus Dementejus.

D.Kuolys prisiminė, kad jau po tragiškų nakties įvykių kartu su sveikatos apsaugos ministru Juozu Oleku pamatė mieste, į Tauro kalną kylantį šarvuotį. Buvo nuspręsta vykti į Latvių gatvę, kur apsistojusi Maskvos delegacija, aiškintis, kodėl mieste važinėja karinis transportas, nesilaikoma paliaubų.

Nuvykus paaiškėjo, kad svečius saugoja Baltarusijos KGB. Kadangi buvo vėlus metas, svečius ir jų apsaugą teko žadinti.

Naktį paaiškėjo, kad delegacijos iš Maskvos vadovui skambina M.Gorbačiovas. Delegacijos vadovas ragelį, anot D.Kuolio, pakėlė būdamas apsirengęs tik su marškinėliais. D.Kuolys jautė, kad nebuvo norima, kad lietuviai girdėtų jų pokalbį.

Teismas ankstesniuose posėdžiuose liudytojais yra apklausęs tuometinį valstybės vadovą Aukščiausiosios Tarybos pirmininką Vytautą Landsbergį, Aukščiausiosios Tarybos deputatą Algirdą Saudargą, tuometinį Lietuvos atstovą Maskvoje Egidijų Bičkauską, buvusį Krašto apsaugos departamento direktorių Audrių Butkevičių, tuometinį sveikatos apsaugos ministrą, dabar Krašto apsaugos ministerijai vadovaujantį Juozą Oleką, tuometinį Aukščiausiosios Tarybos-Atkuriamojo Seimo deputatą Aleksandrą Abišalą, V.Landsbergio pavaduotoją Česlovą Stankevičių ir kitus asmenis.

Ši byla savo apimtimi ir kaltinamųjų skaičiumi yra viena didžiausių baudžiamųjų bylų nepriklausomos Lietuvos teismų istorijoje. Teisiamųjų suole sėdi du asmenys, tačiau dar per 60 kaltinamųjų yra teisiami už akių. Jie kaltinami karo nusikaltimais ir nusikaltimais žmoniškumui. Nukentėjusiaisiais byloje pripažinta beveik 500 žmonių, liudytojų – apie tūkstantis. Bylą sudaro 709 tomai, iš jų vien kaltinamasis aktas – 13 tomų.

1991 metų sausio 13-osios naktį Sovietų sąjungos kariniams daliniams šturmuojant Vilniaus televizijos bokštą bei Radijo ir televizijos komiteto pastatą žuvo 14 žmonių.