Nuo kelių lysvių iki hidroponinio daržo

Vienas iš pirmųjų bendruomeninių daržų dar 2013 m. buvo įkurtas Antakalnyje. Veikla prasidėjo nuo trijų lauko lysvių. Vėliau daržas plėtėsi, pradėtas naudoti apleistas šiltnamis. Aktyvi bendruomenė rengė atviras talkas, kaimynų dienas, kitus renginius, kvietė norinčiuosius prisijungti. Daržą prižiūri asociacija „Antakalniečių bendruomenė“. Kasmet daržininkauja apie 20–30 žmonių.

Nuo miesto daržininkystės prasidėjo ir Antakalniečių bendruomenės centro „Miesto laboratorija“ veikla, kuri savo patalpose turi ištisus metus veikiantį hidroponinį daržą. Jame atliekami inovatyvios daržininkystės eksperimentai. Tai turbūt vienintelė vieta Lietuvoje, kur kiekvienas norintis gali laisvai ateiti ir apžiūrėti tokio daržininkavimo sistemą.

Vilniaus miesto savivaldybės nuotr.

„Per veiklą daržuose atsiranda ir aktyvi bendruomenė, todėl bendruomenės daržuose akcentą skirčiau bendruomenėms, o ne daržams. Tai net labiau socialinė veikla nei daržininkystė“, – kalbėjo „Miesto laboratorijos“ atstovė Goda Sosnovskienė.

Naujas daržas – Verkiuose

Prieš penkerius metus bendruomeninis daržas atsirado Pilaitėje, šalia „Beepart“ kūrybinių dirbtuvių. Vydūno gatvėje įsikūręs daržas iš pradžių turėjo 6 lysves, vėliau plėtėsi ir šiuo metu jame yra net 33 lysvės, kurias prižiūri bendruomenės nariai.

„Iš pradžių visos lysvės buvo bendros. Ši koncepcija nelabai buvo priimtina, kiekvienas norėjo atskiros lysvelės. Tačiau kai bendruomenė susiformavo, vieni su kitais susipažino, pradėjo populiarėti ir bendros lysvės. Užaugome“, – kalbėjo viena iš šio daržo įkūrėjų architektė Laura Petruškė. „Idėjų lysvė“ kol kas sėkmingai auga, nes jų iniciatyva šiais metais bus įkurtas dar vienas daržas Verkiuose – prie buvusių Verkių dvaro arklidžių.

Vilniaus miesto savivaldybės nuotr.

Vilniaus miesto savivaldybės skelbtame nevyriausybinių organizacijų bendruomeninių veiklų rėmimo konkurse ši idėja buvo atrinkta iš kitų 15-os ir gavo finansavimą. Verkiuose atsiras 8 pakeltos lysvės, bus suteikta vandens prieiga, įrengtos dėžės įrankiams susidėti.

„Vos socialiniuose tinkluose paskelbėme žinią apie kuriamą bendruomeninį daržą, norinčiųjų daržininkauti atsirado daugiau, nei turime ploto. Gegužės 1 dieną jau kviečiame į pirmąją talką“, – džiaugėsi miesto daržininkystės iniciatorė L. Petruškė.

Bendruomeninį daržą Senamiestyje, vidiniame kieme tarp Šv. Stepono ir V. Šopeno gatvių, yra įkūrusi Gėlių parko bendruomenė. Šalia į kultūrinę veiklą orientuota organizacija „Sodas 2123“  turi daržą Vitebsko gatvėje. Bendruomenės prižiūrimų daržų yra Užupyje, Šiauriniame Žvėryne.

Kiekvienam darželiui – po daržą

Pakeltos lysvės įrengiamos mokyklose bei darželiuose. Praėjusiais metais 17 mokyklų vykdė Vilniaus miesto savivaldybės organizuojamus visuomenės aplinkosauginio švietimo projektus, jų metu kūrė ir naudojo žaliąsias edukacines erdves, kuriose augino įvairius prieskoninius, aromatinius, vaistinius augalus, daržoves, vaismedžius ir vaiskrūmius.

„Mokyklose pakeltos lysvės dar nėra taip populiaru, o štai darželiai jau beveik visi turi mažesnes ar didesnes lysves, kai kurie – net šiltnamius. Juose vaikai susipažįsta su augalais, jų priežiūra, patys pabando užauginti daržoves“, – pasakoja Vilniaus miesto savivaldybės Aplinkos apsaugos programų ir želdinių tvarkymo poskyrio ekologė Ona Motiejūnaitė.

Pažinti augalus ir daugiau sužinoti apie jų savybes padeda šalia esančios etiketės su augalų pavadinimais ir QR kodais, stendai su augalų gyvenimo ciklais. Pedagogai yra parengę metodinę medžiagą, skirtą mokinių augalų auginimo įgūdžiams ugdyti, supažindinti su ekologine žemdirbyste, augalų tyrimo metodikomis.

Daržai – ir skveruose

Vietos miestiečių daržams numatomos ir viešosiose erdvėse. Vilniaus miesto savivaldybė planuoja gyventojų poilsiui pritaikyti 1,2 ha ploto viešąją erdvę Naujininkuose prie Tūkstantmečio ir Dariaus ir Girėno gatvių. Teritorijoje numatyta vieta daržininkystei, kompostavimui, pavėsinė, vandens kolonėlė.

„Tai pirmoji viešoji erdvė Vilniuje, kurioje esame paskyrę vietos ir bendruomenės daržams. Tikimės, tai paskatins ne tik bendruomeniškumą, bet ir populiarins miesto daržus Vilniuje“, – teigia Vilniaus miesto savivaldybės Kraštovaizdžio architektūros poskyrio vedėja Akvilė Myško-Žvinienė.

Vilniaus miesto savivaldybės nuotr.

Grigiškėse, Afindevičių gatvėje planuojamoje tvarkyti teritorijoje taip pat numatoma palikti vietą miestiečių daržams, kurie čia daržininkauja jau nuo seniau.

Gėlynai su kopūstais ir pupelėmis

Pernai daržas-gėlynas, įkurtas Šnipiškių gatvėje prie prekybos centro CUP, džiugino vilniečius visą šiltąjį sezoną. O rudenį kartu su sostinės vaikų ir jaunimo centro „Hobiverse“ vaikais buvo švenčiama derliaus šventė. Šiemet čia bus pasodinta 387 lapinių burokėlių, 88 moliūgų, 156 lapinių kopūstų, 176 garbanotųjų kopūstų, 110 vijoklinių pupelių, 154 kukurūzų, 422 burnočių, 387 raudonėlių sodinukų. Darže nuo pernai dar liko pasėtų daugiamečių augalų: astrų, kinmėčių, mėtų, pankolių.

Vilniaus miesto savivaldybės nuotr.

„Vakarų Europos šalyse itin populiarūs vadinamieji miesto daržai ir valgomieji gėlynai. Jie atrodo gražiai, tačiau kartu yra ir savotiška edukacija miestiečiams, ypač vaikams – apie augalus, daržoves, kurios atsiduria ant mūsų stalo“, – kalbėjo Vilniaus miesto parkų kraštovaizdžio architektė Vaiva Marozienė.

Vilniaus miesto savivaldybė yra parengusi gyventojams miesto daržininkystės gidą, kuris padėtų miestiečiams šalia namų įkurti savo daržą. „Susitarus su kaimynais, darželį galima įkurti ir prie daugiabučio. Tai proga ne tik užsiauginti daržovių, bet ir užmegzti ryšius su kaimynais“, – sako Ramunė Baniulienė, Vilniaus miesto savivaldybės vyriausiojo architekto biuro patarėja.

Buria bendruomenę

Ekologines idėjas plėtojantis susivienijimas "Žali.lt" dar 2012 m. pakvietė žmones burtis į bendruomenes ir kurti mieste savo daržus. Skatindami ekologišką požiūrį iniciatyvos organizatoriai siūlė žmonėms užsiauginti daržovių tam specialiai skirtose vietose. Pasaulyje populiari idėja Lietuvoje greitai prigijo.

"Pirmaisiais metais buvo įkurtas daržas Vilniaus Pilaitės mikrorajone, vėliau atsirado dar vienas Antakalnio mikrorajone ir VDU botanikos kiemelyje. Į mus kreipėsi žmonės iš Kauno, Klaipėdos ir kitų miestų, kurie taip pat norėjo prisidėti", – apie iniciatyvą "Kauno dienai" pasakojo susivienijimo Žali.lt narys, aplinkosaugininkas Martynas Norbutas.

Metams bėgant, kai kuriuose miestuose žmonės savarankiškai kūrė bendruomeniškus daržus ir juose augino gėrybes. M.Norbutas pastebi, kad šie daržai skatina ne tik ekologišką gyvenimo būdą, bet ir veikia kaip puikus socializacijos variklis.

Edukacija: prie darbų darže mielai prisideda ir vaikai

"Iš esmės ekologiškų daržų tikslas ir principas nėra užauginti daržovių. Vienas pagrindinių projekto tikslų – burti bendruomenę. Daugelis norėtų kažką bendro veikti, tačiau dažnai tam nėra preteksto. Daržas yra puiki priežastis. Žmonės kartu sodina, prižiūri, bendrauja, dalijasi patarimais. Svarbiausia – ne rezultatas, o pats procesas", – teigia M.Norbutas.

Užkrečianti veikla

Tokia iniciatyva itin naudinga miesto gyventojams, kurie nėra arba labai mažai susidūrę su sodininkyste. Tokia patirtis kartu tampa ir edukacija. Tėvai atveda savo vaikus, rodo, kaip auga daržovės, kaip jas reikia prižiūrėti. Žmonės vieni kitus pamoko, bendrauja – taip įgyja patirties.

Antakalnio daržininkai tapo pavyzdžiu kitoms bendruomenėms Vilniuje ir Lietuvoje, kaip galima atgaivinti nenaudojamas žaliąsias miesto zonas.

Pasak M.Norbuto, ši idėja atkeliavo iš kai kurių didžiųjų sostinių – Vengrijoje buvo nemažai iniciatyvų, Italijoje. "Žali.lt" apie jas išgirdo ir panoro pasižiūrėti, kaip tai veiktų Lietuvoje. Italijoje, pavyzdžiui, yra bendros lysvės, bendrai visi sodina, augina, bendrai nuskina derlių. Tuo tarpu Europos centre ir labiau į Šiaurės Rytus vyrauja individualumas – nors daržas bendras, bet kiekvienam norisi turėti savo lysvelę.

"Šios iniciatyvos iki šiol gyvos, nes ne visi nori dainuoti, šokti ar susiburti kokios nors atmintinos dienos proga. Kai kurie nori užsiimti daržininkyste ir matyti savo darbo rezultatus, todėl didžiuosiuose Europos miestuose ekologiškų daržų yra tikrai nemažai. Kai kur tokie daržai vietos bendruomenėms net tampa verslu – bendruomenės savo užaugintą derlių parduoda ir gauna pajamų", – sako "Žali.lt" atstovas.

Jo teigimu, moksliniai tyrimais įrodyta, kad dirbdamas žemę žmogus nusiramina, patiria mažiau streso, tad daržininkystė naudinga ir žmonių psichikai.

Ir hobis, ir nauda

Vienas stipriausių ir labiausiai išvystytų ekologiškų daržų projektų – sostinės Atakalniečių bendruomenės sukurtas daržas. Jį Sapiegų parko teritorijoje 2013 m. įkūrė vietos bendruomenės, asociacija "Žali.lt" ir savanoriai talkininkai, susitarę su Antakalnio seniūnija ir slaugos ligonine. Daržo tikslas – skatinti bendruomeniškumą, įtraukti antakalniečius į bendrą veiklą.

Veikla prasidėjo nuo dviejų lauko lysvių. 2014 m. buvo pradėtas naudoti ir šiltnamis, mažiausiai dešimt metų stovėjęs apleistas. Antakalnio daržininkai tapo pavyzdžiu kitoms bendruomenėms Vilniuje ir Lietuvoje, kaip galima atgaivinti nenaudojamas žaliąsias miesto zonas.

Kaip "Kauno dienai" pasakojo vienas aktyviausių daržininkų, Antakalniečių bendruomenės tarybos narys Ramūnas Kučiauskas, šiuo metu Sapiegų parke daržininkauja apie 20 bendruomenės narių, ateinančių jiems patogiu laiku. Aktyviai daržininkaujančių – 10–12 žmonių. Jie – nuo 30 iki 80 metų, skirtingų profesijų. Visus vienija noras neprarasti ryšio su žeme ir rasti bendraminčių.

"Miesto žmonėms tai hobis, kuris duoda ir apčiuopiamos naudos, – sako R.Kučiauskas. – Kiekvienas norintis turi savo sklypelį, dalį sklypo prižiūrime ir naudojamės visi kartu. Tai savotiška savirealizacija, galimybė išeiti iš namų į kitokią aplinką. Man pačiam tai, kad įkišu rankas į žemę, padeda atsikratyti streso, įsikrauti energijos."

Kiekvienas Antakalnio daržininkas gali pasiimti tiek derliaus, kiek reikia jo šeimos poreikiams, jausdamas atsakomybę prieš kolegas. Norėdami pasidalyti daržovėmis su kitais bendruomenės nariais, įtraukti į savo būrį naujų narių, daržininkai kasmet rengia sezono pabaigtuvių derliaus šventes.

Prasideda didysis darbymetis

Libertas Klimka, etnologas

Balandžio 25-oji liturginiame kalendoriuje pažymėta kaip Šventojo evangelisto Morkaus diena, o tradiciniame kalendoriuje – daržų sodinimo ir sėjos pradžia. Žemdirbiui tai bene svarbiausias darbas, kurio negalima nei paskubinti, nei suvėlinti. Tą dieną žemė paprastai būna jau pakankamai šilta.

Per pačią šventę nebūdavo dirbama – papročiai tai griežtai drausdavo, gąsdinant, kad ledai pasėtus javus iškapos, o kurmiai daržus ir laukus suvers. Vienintelė išimtis – morkų sėja, matyt, iš to vardų panašumo. Morkas šią dieną galima ir net labai gerai yra sėti, bet ir tai su tam tikromis sąlygomis – dar būtų gerai, kad pūstų pietų vėjas ir būtų mėnulio priešpilnis, bet dieną dangaus skliaute mėnulio neturi matytis. Tad nėra lengva visas tas sąlygas išpildyti. Pasėjus lysvės gale būdavo įsmeigiamas stambokas kuolas – kad ir morkos tokio pat didumo užaugtų.

Tiksli daržų sodinimo data nusistovėjo palaipsniui. Senų senovėje tie darbai buvo dirbami atsižvelgiant į tai, ar pirmas griaustinis jau sugriaudėjo, ir dar į kai kuriuos astronominius reiškinius – Sietyno vakaro žaroje nusileidimą kartu su Saule. Šis astronominis reiškinys mokslo kalba vadinamas heliakine Sietyno laida. Sietynas – tai padrikasis žvaigždžių spiečius Tauro žvaigždyne, astronomų nuo seno vadinamas Plejadėmis. Pagal jį būdavo tikslinimas žemdirbiškasis kalendorius ir nustatomas pavasarinės orės pradžios laikas. Priežodis sako: "Sietynėlis pažare – jautelis vagoje". Kaimo senolių jau kadaise pastebėta, kad, prapuolus Sietynui, netrukus užkukuoja gegutė ir tada sode, darže, laukuose prasideda didysis darbymetis – pats laikas sėjai. Šie gamtos reiškiniai žymėdavo darbų pradžią.

„Mūsų šalyje sodininkystė ir daržininkystė vis dar turi gilias tradicijas, todėl žmonės kasmet pavasarį skuba į prie namų ar kaimų sodybose esančius daržus. Savame darže užaugintos daržovės, išpuoselėti ir žiedais pasipuošę gėlynai, soduose augantys vaiskrūmiai ir vaismedžiai žmonėms teikia džiaugsmą.

Šiemet „Maximos“ asortimente – beveik 2 tūkst. įvairiausių daržovių, prieskoninių augalų ir gėlių sėklų. Ketinantiems papuošti namų aplinką dekoratyviniais augalais, vaiskrūmiais ar kitais žydinčiais augalais gali rinktis iš daugiau nei 800 skirtingų sodinukų“, – pažymi „Maximos“ komercijos vadovė Vilma Drulienė. Pasak jos, parduotuvėse pirkėjai gali rasti nuo egzotinių kraštų daržovių sėklų iki obelų, gervuogių ar šilkmedžių sodinukų.

Sėklos yra perkamos ištisus metus, tačiau daugiausia jų yra parduodama prasidedant pavasarinei sėjai. Pavyzdžiui, iš viso pernai prekybos tinkle „Maxima“ sėklų parduota 5,4 mln. pakelių, o šį pavasarį jau parduota apie 2 mln. sėklų pakelių ir sodinukų.

Pasak V. Drulienės, sėklų ir sodinukų paklausa atsiranda dar žiemą, o piką pasiekia gegužės mėnesį. Didžiausio pirkėjų susidomėjimo sulaukia daržovių sėklos, o antros pagal populiarumą – gėlių sėklos ir sodinukai.

Šiltas oras išginė į daržus

„Jau pajutome ir pirmųjų saulėtų balandžio dienų įtaką sėklų pardavimams – savaitgalį šoktelėjus termometrų stulpeliams žmonės suskubo į sodus savo šiltnamiuose pasisėti ir užsiauginti pirmųjų žalumynų – ridikėlių ir salotų. Savo eilės jau laukia špinatai, agurkai ir pomidorai“, – vardija V. Drulienė.

Pastarosiomis dienomis gausiai pirktos salotų, ridikėlių, krapų, špinatų, agurkų, pomidorų sėklos. Šiuo metu ant daugelio palangių į pirmuosius saulės spindulius sparčiai stiebiasi įvairūs sėjinukai, kuriuos greitai reiks persodinti į šiltnamių lysves.

„Staiga atšilę orai paspartino augalų vegetaciją, todėl reiktų atidžiai stebėti „palangių daržą“ ir nelaukti, kol sėjinukai peraugs. Mat į šiltnamį ar lysvę persodinti peraugę daigai sunkiau įsišaknija ir prigyja“, – patarimais dalijosi V. Drulienė.

Daržuose karaliauja agurkai

„Maximos“ komercijos vadovė teigia, kad spėti, kokias daržoves labiausiai mėgsta lietuviai, nesunku. „Daržovių sėklų pardavimai rodo, kad lietuviai savo daržuose ir šiltnamiuose bene daugiausia augina agurkus. Jau vien šiemet pirkėjai įsigijo per 200 tūkst. pakelių įvairių agurkų rūšių sėklų, o per visus 2017-uosius iš viso parduota apie 600 tūkst. pakelių agurkų sėklų“, – sako V. Drulienė.

Agurkai yra šilumą mėgstantys augalai, todėl auginantiems savo daržuose derliaus dar teks palaukti. V. Drulienė primena, kad pirkėjams laukti pirmojo agurkų derliaus ilgai laukti nereikėjo, nes lietuviškų trumpavaisių agurkų derlius parduotuvėse šiemet pasirodė dar sausį – taip anksti specialiai lietuviškam prekybos tinklui daržoves moderniuose šiltnamiuose užaugino „Kietaviškių gausa“.

Itin populiarios ir pomidorų sėklos, kurių „Maximos“ parduotuvėse šiemet jau parduota 156 tūkst. pakelių. Pavasarį mėgiamų ridikėlių jau parduoda per 132 tūkst. sėklų pakelių, salotų – 90 tūkst. pakelių. Populiarumu neatsilieka krapų, burokėlių, rūgštynių, špinatų, morkų sėklos. Tad susidaryti lietuviško daržo vaizdą – paprasta.

Prekybos tinklo klientai domisi ne tik daržovių sėklomis, bet ir vaiskrūmių bei įvairių žydinčių lauko augalų sodinukais, taip pat itin paklausūs balkono augalai.

„Matyti, kad tiek sėklų, tiek įvairių sodo ir dekoratyvinių augalų sodinukų pardavimai kasmet auga. Žmonės vis daugiau dėmesio skiria savo aplinkai puoselėti ir gražinti. Pirkėjai aktyviai domisi naujomis augalų veislėmis, jų savybėmis ir priežiūra. Mus tai skatina plėsti savo asortimentą ir savo klientams nuolat siūlyti naujoves, praturtinančias ryškiomis spalvomis, maloniais skoniais ir kvapais“, – teigia V. Drulienė.

Čia nukrypsiu kiek nuo temos, nes bus kuris nors šaukiąs iš minios:

– Bet juk šuniukus ir kačiukus tai mes mylime!

– Nė velnio jūs nemylite, nei kačiukų, nei šuniukų, – atsakyčiau aš. – Jūs per daug mylite save, kad įsigyjate šunį ar katę tam, kad patenkintumėte savo egoistinį norą kažkuo rūpintis, būti tuo vienu ir svarbiausiu, kartu neįdėdami pastangų.

Bet čia mes ne apie tai. Čia mes apie ekologinės strategijos Kaune neturėjimą. Mes, čia apie tai, kad deklaruotume, jog Kaunas tvarkosi. Kerta medį, tiesia asfaltą. Ne vienas interneto naudotojas jau lygino dabartinio tvarkymosi ir sovietinės urbanistikos panašumus. Lietuvoje tai įprasta. Dar carinės Rusijos laikais, statant generalgubernatūros rūmus (dabartinę prezidentūrą) teko nugriauti Vilniaus universiteto korpusą, nes naujasis pastatas tiesiog neišsiteko, na, o ir architektas nė karto prieš tai nebuvo lankęsis Vilniuje. Matyt, mums įprasta nematyti bendro vaizdo istoriškai. Gerai, kai tau tai primeta svetimas. O kur dėti akis, kai vietovę niokoja savas?

Miesto žemdirbystė veikia ne tik kaip paveldo reiškinys, bet tuo pat metu būdama istorijos kartote sugeba veikti kaip socialinė inovacija.

Taigi, atrodytų, kad Kauno vizija aiški: turėti puristinį miestą, visiškai antropogenizuotą, na, tokį darbinį, kuris orientuotas į ūkinės veiklos poreikių tenkinimą, formalų žmonių saugumą, formalią rekreaciją (nors kam tie parkai, juk yra tiek prekybos centrų), formalų tvarkymąsi problemą sprendžiant lengviausiu keliu. Tačiau tokiuose kontekstuose, kuriuose rodytųsi, niekas stebinti nebeturėtų, mes turime visokias laik baik akcijas ir žalių dažų naikinimo hepeningus miesto centrinėje dalyje. Turime padvigubintą dviračių juostą Laisvės alėjoje, o po savo mylimą Ąžuolyną, jo pagrindiniais takais savo vaiko negaliu vežioti, nes ten lekia dviračiai 50 km/val. greičiu.

Man keista, bet kaip aukštas pareigas užimantys žmonės nesuvokia elementarių dalykų, kuriuos dažnai suvokia ir intuityviai žino visokie vadinamieji kaimiečiai bei kelias klases baigę senoliai? Koks yra esminis važiavimo dviračiu tikslas? Aš sakyčiau, kad esminis tikslas yra sveikata. Pirmiausia, mindamas dviratį tu naudoji tik savo energiją, todėl neišmeti teršalų į atmosferą; antra – judėdamas pagreitini medžiagų apykaitą, širdies veiklą ir pan. Deja, žalios juostos šio galutinio tikslo pasiekti nepadės, kadangi net ir važiuodamas dviračiu ir neišmesdamas jokių taršių elementų, kaunietis yra priverstas kvėpuoti nesudegusiu degalų mišiniu, kurį pila ant sveikuolių dviratininkų ne tik individualios dyzelinės jėgainės, bet ir miesto autobusai. Man nieko nėra baisiau, nei matyti savimi patenkintą hipsterį, išdidžiai laviruojantį prie šviesoforo sustojusiame automobilių sraute. Juk kai srautas pradeda judėti ir laik baik kultūros atstovas yra lenkiamas kelių šimtų pilkų dyzelinių ir tvarkingų miesto autobusų "VanHool", tai, pasakykite man medikai, koks poveikis daromas dviratininko organizmui: širdžiai, plaučiams, kraujagyslių sistemai? Spėju – nekoks, nes jei kokiu ekstra atveju tenka atsidaryti automobilio langą vietose, kur eismas vos intensyvesnis, tai oras tiesiog užima kvapą.

Nors, aišku, prie visko priprantama. Ko nepadarysi, kad būtum madingas. Kokia svajonė per piką užkilti Parodos gatvės kalnu į kičinį Ąžuolyną.

Taigi, aš pasižadu įsigyti dviratį tada, kai dviračių eismo strategijos planavimą atskirsime nuo asmeninių Kauno politikų įnorių, kai į žalią transportą žiūrėsime ne kaip į madą, bet laikysime jį integralia urbanistikos, miesto planavimo sistemos dalimi, nes dabar nupieštos dvi linijos al la dviračių takas, net jei jos nudažytos žaliai, neturi jokios prasmės. Nebent vaikomasi mados, tada prasmė – visuotinė.

Bet iš tiesų šio straipsnio tikslas ir objektas yra ne toks.

Atsimenu, bene dar 2012-aisiais manęs paprašė paskaityti paskaitą apie išmanų / sumanų miestą. Kas tai yra, kokios to perspektyvos, ar taikytina Lietuvai, jos regionams. Šiaip jau išmanaus miesto koncepcija remiasi tuo, kad panacėja yra laikomas nesvarbių, nekūrybiškų, trafaretinių darbų perdavimas technologijoms ir išlaidų taupymas tokiu būdu. Pavyzdžiui, į eismo intensyvumą realiu laiku reaguojantys šviesoforai, išmani apšvietimo sistema, nesant eismo pritemdanti šviestuvus, kad būtų mažiau sunaudojama energijos. Žodžiu, viskas, kas palengvina gyvenimą ir padeda kaupti vadinamuosius didžiuosius duomenis, o jų nauda taip pat yra milžiniška planuojant urbanistinius procesus.

Viena įdomesnių išmanaus miesto tendencijų ir jau tada egzistavusių praktikų yra miesto žemdirbystė, literatūroje apibūdinama "urban farming" terminu. Tiesa, 2012 m. dominavo aukštosiomis technologijomis grindžiamas urban farmingas, kai daržovės ar vaisiai būdavo auginami specialiuose pastatuose, be dirvožemio, specialiame mineraliniame skystyje. Vėliau itin išpopuliarėjo tradicinė daržininkystė tiesiog miestų centrinėse dalyse ar jų dalių susibūrimo vietose. Daržus imta veisti tokiuose pažangiuose miestuose kaip Melburnas, Berlynas ar Sietlas, taip pat ir vietovėse, kurios išgyvena sunkius laikus – pvz., Detroite.

Įdomu tai, kad miesto žemdirbystė veikia ne tik kaip paveldo reiškinys, bet tuo pat metu būdama istorijos kartote, ji sugeba veikti kaip socialinė inovacija, burianti bendruomenes, prisidedanti prie ekologiško gyvenimo būdo propagavimo, aktyvios sveikatos kategorijų mieste gerinimo.

Taigi, kolegos, rodos, ir vėl vėluojame. Kai pažangiausios vietos, į kurias mes nuolat lygiuojamės, aktyviai sprendžia miesto bei kaimo takoskyros ir masinės urbanizacijos problemas, mes pjauname medžius, sukičiname parkus ir didžiuojamės asfalto kultūra. O viskas, ką reikėjo daryti, – išlaikyti ir skatinti ekosistemų įvairovę mieste.

Neseniai vaikščiojau po Prienus. Mačiau visai šalia miesto centrinės aikštės žmogaus įveistą daržą (spėju, ten tas daržas – dar nuo tarpukario ar senesnių laikų). Rokiškio centrinėje gatvėje visi nuosavų namų gyventojai turi daržus. Ir vištyčių, ir gaidžiuką laiko. Tai nėra pažangu. Tam, kad būtų pažangu, reikia įveikti pažinimo ratą. Juk Adomui ir Ievai pernelyg buvo nuobodu rojuje, o dabar žmonija pašėlusiame žinių bei informacijos pertekliaus amžiuje tetrokšta ramybės.

Pabaigoje – pokalbis lietuvių mokykloje:

– Pone Finkelšteinai, jūsų berniukui sunkiau sekasi istorija, reikėtų samdyti korepetitorių, – sako mokytojas žydų berniuko tėvui.

– O kas, mokytojau, mano berniukui sekasi gerai?

– Na, jam gerai sekasi matematika ir chemija!

– Tai tuomet samdysime matematikos ir chemijos korepetitorius.

Šios auksinio rudens dienelės – tarsi prabėgusios vasaros šypsnys. Spalis apskritai spalvingiausias metų mėnuo. Augmenija ima rengtis žiemos miegui; krenta šalnų numarginti lapai. Senovėje šis laikas todėl ir vadintas lapkrisčiu – pagal tai, kas darosi aplinkui.

Net ąžuolas neišlaiko savo lapelių iki mėnesio pabaigos. Akivaizdu, kad suklysta įtvirtinant bendrinėje kalboje mėnesio pavadinimą... Ir štai kodėl: pirmuosius lietuviškus kalendorius mokytojas Laurynas Ivinskis rengė pagal lenkiškųjų pavyzdį. O tie atitinka žymiai pietesnį, šiltesnį klimatą. Mūsų lapkritis juk jau visai be lapų...

Spalis istoriniuose dokumentuose vadintas ir kitais vardais. Štai žemės ūkio darbus įprasmindavo senoviškas visagavio pavadinimas, nes jau visas derlius būdavo užbaigiamas nuimti nuo laukų, iš daržų bei sodų: ir linai, ir ropės, ir obuoliai. Dar įdomu, kad prūsiškuose kalendoriuose einamasis mėnuo įrašytas septintinio vardu. Tai andainykščio laiko skaičiavimo aidas, įrodantis, kad žemdirbiui metai išties prasidėdavo nuo pavasario. Per spalį diena sparčiai trumpėja; nuo saulėgrįžos jau netekome bemaž 7 šviesių valandų. Todėl ir tokie ryškūs pokyčiai gamtoje, – priežodis sako, kad „spalis vaikščioja po šalį ir varo paukščius iš miško“.

Pavadinimas spalis, o teisingiau spalių arba spalinis, nurodo, kad pagrindinis rudens rūpestis kaime būdavo linų apdorojimas. Spaliai – tai linų sumedėjusio stiebo šapeliai, atsiskiriantys nuo pluošto juos minant. Tai lūženos, kurias reikia nubraukti ir iššukuoti sulaužius mintuvais gerai išdžiovintus linų stiebelius. Imlu darbo, kol saujoje lieka švelnutis pluoštelis verpimui. Blogai spalius iššukavus, audinys bus šiurkštus ir  dygus. O kur galima spalius panaudoti? Taigi namo lubų apšiltinimui. Bitininkai ir į avilius po dangčiu jų pripildavo, rengdami biteles žiemojimui.

Darbai su linais trukdavo ilgai, todėl vadinti „lino mūka“, supraskite, kančia. Tačiau atliekami po stogu, prikūrentoje jaujoje, pasikvietus kaimynų talką tikrai nepabosdavo. Susirinkus jaunimui skambėdavo juokai, pašmaikštavimai. Štai talkininkai šeimininkės klausia: „Ką išvirsi pabaigtuvėms?“ Ta atsako: „Spalių gručę su šuns koja!“ O jei kuris nuo valgio nosį suka, paklaus: „Ko vaipais kaip kumelė, spalių paduota?“ Dar ir palygins: „Gražus kai šuva, iš spalių išlindęs“. O šalin pavaryti šitaip gali: „Eik sau į spalius gult!“ Atsakys taip: „Turiu valių ant savo spalių!“ Mintuvai irgi tinka vaizdingiems palyginimams. Štai apie godžiai valgantį taip pasakoma: „Ans ėda kaip mintuvais“. Ir įžūlėlį, blogai išauklėtą jaunikaitį taikliai apibūdina: „Tas tai per mintuvus neperleistas“. O žodis „spalis“ kalboje pavartojamas menkumo, mažumo nusakymui: „Juo senesnė lydeka, juo tų ašakėlių kaip spalių pilna“. Vinco Kudirkos raštuose: „Akyj artymo savo kiekviens mato spalį, o savo akyj sparo užtėmyt negali“.

Kur šiandien galima pamatyti mėlynuojant linų pasėlius arba nurautų pėdelius darginant laukuose? Tik Dotnuvoje, kur Žemdirbystės institute saugomas Lietuvoje kultivuotų augalų genofondas, dar gal poros ūkininkų valdose. Tytuvėnuose daug metų vykstanti  Lino šventė ir šiandien sutraukia daug tautodailininkų ir tradicinių amatininkų. Juolab netrūksta jų darbais norinčiųjų pasidžiaugti.  Juk lininių rūbų vasarai taip reikia! Deja, ant prekystalių išvynioti audiniai – jau ne iš Lietuvoje užauginto pluošto. Bankrutavo ir užsidarė visos mūsų linų perdirbimo įmonės. Tačiau iš lino sėmenų išgaunamas puikus aliejus, turintis ir gydomųjų savybių, jeigu linai ekologiškai išauginti. Šitai supratę ūkininkai gali sėkmingai plėtoti linininkystę. Štai kodėl nuotaikingai, skambant dainoms apie liną, neseniai vyko derliaus šventė Bagaslaviškyje, kuris yra Širvintų rajone. Ūkininkas Bronislovas Vošteris ten linais apsėja bene daugiausia Lietuvoje – 50 ha, ir tikrai nenusivilia. Jo pagamintas aliejus graibstyte graibstomas ūkininkų turgeliuose.

Spalio pradžioje sulaukus keleto šiltų ir malonių dienelių, sakoma „atėjo bobų vasara“. Tai tarpelis tarp vienas po kito nuo Atlanto lekiančių rudeninių ciklonų. Iš kur toks savotiškas šių saulėtų rudens dienų pavadinimas? Mat baigus rudens darbus, suvalius nuo laukų derlių, kaimo žmonės seniau prisimindavo ir aplankydavo su dovanomis, naujo derliaus gėrybėmis kaimo „bobutes“. Taip vadindavo pribuvėjas ir žolininkes, kurių patirtis bei žinios būdavo labai reikalingos kaimo bendruomenei.

Gal toji tradicija ateina ir iš senovinių rudeninių sambarių, apie kurias žinome iš garsaus XV a. lenkų istoriko Jano Dlugošo aprašymo. Jo žodžiais: „Lietuviai turėjo savo šaliai būdingą senovinį apeiginį paprotį: prisirinkę žemės duodamų vaisių, spalio mėnesio pradžioje drauge su žmonomis, vaikais ir šeimynykščiais eidavo į miškus, kuriuos laikė šventais, ir tris dienas iš eilės savo dievams aukodavo jaučius, avinus bei kitus gyvulius – sudegindavo juos; o pasibaigus trijų dienų aukojimo apeigoms, imdavo puotauti: žaidė, šoko, valgė ir numesdavo maisto bei nuliedavo gėrimo kaip auką dvasioms. Tarp visų kitų šis aukojimas buvo ypač svarbus ir kasmet atliekamas, ir niekam nevalia buvo jo nepaisyti“. Nepasiduokime rudens melancholijai, o pasidžiaukime gamtos grožiu...

Pavasarį Klaipėdoje turėtų atsirasti miesto daržų. Visuomenininkų pasiūlyta iniciatyva sulaukė didžiulio dėmesio kituose miestuose, todėl  viliamasi, kad bendruomenėms skirtas projektas prigis ir uostamiestyje. Su klaipėdiečiais jau aptartos tokių daržų atsiradimo galimybes.

„Miesto daržai bus kuriami ten, kur bendruomenė nori nuveikti kažką prasmingo“, – pasakojo iniciatyvos koordinatorius Martynas Norbutas.

Miesto daržai yra priemonė burti bendruomenę ir žmonėms, neturintiems galimybės sodininkauti, parodyti, kaip atsiranda daržovės.

Bendruomenei turėti savo daržą reiškia periodiškai susiburti, rūpintis ir turėti bendrą tikslą. „Šia akcija sieksime pažaboti ir savanaudiškumą. Pasodinus savo ūgliuką miesto darže jis tampa visų, tai nereiškia, kad kiekvienas skins derlių tik nuo savo daigo“, – aiškino M.Norbutas.

Rengiant miesto daržus bendruomenės gyventojai susitinka įkūrimo šventėje. Tą dieną kiekvienas, norintis prisidėti prie akcijos, atsineša po savo išaugintą daigelį ir jį pasodina bendrai įrengtose lysvėse.

Pastarosios formuojamos ne sukasant žemę, o pasirinktoje vietoje užpilant mulčą.

„Tokį daržą prižiūrėti lengviau, jo nereikia dažnai ravėti ir laistyti“, – pabrėžė susivienijimo koordinatorius.

Sezono pabaigoje rengiama derliaus šventė. Jos metu iš visų užaugintų daržovių ruošiamos bendros vaišės, organizuojama vakaronė.

Gamtai neabejingų žmonių iniciatyva susidomėjo ir susirinkime dalyvavęs Sulupės seniūnaitis Saulius Liekis.

„Tai yra seniai atrastas, bet naujas dalykas. Manau, jog mūsų apylinkėse būtų galima įrengti net kelis tokius daržus“, – svarstė S.Liekis.

Planuojama, kad miesto daržai turėtų būti įrengti pietinėje miesto dalyje.