Tarptautinė dziudo federacija (IJF) leido sportininkams iš Rusijos ir Baltarusijos varžytis gegužės 7–14 dienomis vyksiančiame čempionate Dohoje, jei jie tai darys kaip individualūs neutralūs atletai.

Tačiau Ukrainos dziudo federacija pareiškime nurodė, kad dauguma rusų sportininkų šiuo metu tarnauja Rusijos kariuomenėje, „tęsiančioje brutalų visapusišką karą mūsų teritorijoje, kasdien apšaudančioje Ukrainos miestus, civilių namus, žudančioje civilius ir vaikus“.

2022 metų vasario 24-ąją Rusijos užpultos Ukrainos dziudo federacija nurodė: „Neutralumo, lygių sąlygų ir „tilto į taiką“, kaip deklaruojama IJF rezoliucijoje dėl Rusijos ir Baltarusijos komandų dalyvavimo pasaulio čempionate Dohoje, nematome.“

„Dar daugiau, čia matome sprendimą, prieštaraujantį... Tarptautinio olimpinio komiteto (TOK) 2023 metų kovo 28-osios rekomendacijoms... kad neutralių sportininkų statusas gali būti suteiktas tiems sportininkams, kurie nėra kariškiai“, – priduriama pareiškime.

TOK prezidentas Thomas Bachas (Tomas Bachas) praėjusį mėnesį sakė, kad tarp rusų ir baltarusių, kuriems draudžiama dalyvauti tarptautinėse varžybose, bus sportininkai, aktyviai remiantys karą ir tarnaujantys Rusijos ar Baltarusijos kariuomenėje ar nacionalinio saugumo agentūrose.

Sankcijas dėl Maskvos karo Ukrainoje Rusijos ir jos sąjungininkės Baltarusijos sportininkams taiko daugelio sporto šakų federacijos.

Kaune, Sporto muziejuje, veikiančioje E. Rajunco pasiekimų ekspozicijoje – dziudo, imtynių už diržų (alyš, kureš, koreš, ukrainietiškų imtynių), sambo varžybų apdovanojimai.

Buvęs universalus kovotojas – daugkartinis Lietuvos dziudo čempionatų prizininkas, šalies, pasaulio ir Europos imtynių už diržų čempionas.

„Mano įvaldyti dziudo veiksmai puikiai pritapo pasirinkus kitas imtynes, todėl taip gerai ir sekėsi. Ypač daug padėjo kudo patirtis – tapau dar greitesnis, labiau pasitikintis savo jėgomis, išeidavau kautis žinodamas, kad galiu būti staigesnis, psichologiškai stipresnis“, – interviu „Kauno dienai“ sakė E. Rajuncas, saugos paslaugas teikiančios bendrovės „ES Security“ įkūrėjas ir vadovas.

2013-aisiais Sankt Peterburge įvyko 2-osios pasaulio kovos menų žaidynės „Combat“, jos savo statusu prilygsta planetos čempionatui. Šias žaidynes yra pripažinęs Tarptautinis olimpinis komitetas (TOK).

Tąkart jėgas išmėgino aikido, dziudo, klasikinių imtynių, kendo, sumo, džiudžicu, kikbokso, bokso, Tailando bokso, savate, karatė, sanshou, sambo, tekvondo, vušu, imtynių už diržų, graplingo, pankrationo meistrai.

E. Rajuncas imtynių už diržų (svorio kategorija iki 90 kg) varžybose 5:0 nugalėjo Rusijos atletą Islamą Abaichanovą, 1:3 pripažino Togo atstovo Kouamio Sachos pranašumą, tačiau dėl geresnio surinktų taškų skirtumo pateko į finalą ir 5:0 privertė kapituliuoti ukrainietį Leonidą Riabčuną.

Prisiminimai: tarp trofėjų – ir kimono iš Kazachstano, kur pasaulio čempionate beveik be poilsio kovojęs kaunietis laimėjo bronzos medalį./Justinos Lasauskaitės nuotr. 

– Šią pergalę tebelydi skirtingi prisiminimai. Didžiavausi, kad esu lietuvis, nes arenoje skambėjo mūsų šalies himnas, kilo Lietuvos trispalvė. Kartu jaučiau kartėlį: atstovavau Lietuvai ir užėmiau pirmą vietą pasaulio lygio varžybose, tačiau ant prizininkų pakylos stovėjau vilkėdamas nuosavą „Nike“ sportinį kostiumą, o ne nacionalinės rinktinės aprangą. Buvo nuoširdžiai gaila, kad mūsų šalyje tik tam tikros sporto šakos sulaukia palaikymo, – pasakojo E. Rajuncas.

– Savo trofėjų ekspoziciją Sporto muziejuje pavadinote „Viso gyvenimo sporto pasiekimų“ paroda, nors jūsų dar negalėtume vadinti veteranu. Ar tai reiškia, kad kovos menų sportas – jau užbaigtas jūsų gyvenimo etapas?

– Manau, galima drąsiai sakyti, kad šis etapas yra baigtas. Paskutinį kartą varžybose dalyvavau prieš aštuonerius metus ir iš jų išvykau žinodamas, kad tikriausiai nebesugrįšiu. Atsisveikinimas su didžiuoju sportu nebuvo kategoriškas žingsnis, bet auganti šeima ir verslas, taip pat ir amžius – juk 30-ies imtynininkas jau veteranas – paspartino sprendimą. Vis dėlto kovos menų sportas visada liks širdyje ir, manau, dar žengsiu ant tatamio, bet tik savo malonumui arba pasidalyti sukaupta patirtimi ir žiniomis su jaunesne karta.

Prisiminimai: tarp trofėjų – ir kimono iš Kazachstano, kur pasaulio čempionate beveik be poilsio kovojęs kaunietis laimėjo bronzos medalį./ Justinos Lasauskaitės nuotr.

– Kada iškovojote pirmą sportinį trofėjų? Kokių likę įspūdžių iš tų varžybų?

– Tai diplomas už antrą vietą 1992-ųjų Lietuvos dziudo čempionate. Tąkart mano svorio kategorija buvo iki 32 kg. Prisiminimai – puikūs, nes tai pirmas mano karjeros liudininkas.

– Ar esate iš varžybų organizatorių gavęs egzotiškų, neįprastų apdovanojimų – juk kovojote Kazachstane, Indijoje, Pietų Korėjoje, kitose tolimose šalyse?

– Irane absoliučios svorio kategorijos varžybų prizininkams dovanojami avinai, bet man neteko jo gauti. Gėles palikdavau viešbučiuose. Įdomesni prizai – diplomai, primenantys, kad lietuvių kalba – viena sudėtingiausių pasaulyje. Taisyklingai parašytą savo vardą ir pavardę pamatydavau retai.

– Sporto muziejaus ekspozicijoje yra kimono su emblema „Kazachstan“. Ką jis primena?

Per varžybų pertraukėlę tiesiog salėje užmigau, tačiau neilgam – pažadino, vėl pakvietė kautis.

– Dvi aprangas gavau pasaulio kuraš imtynių čempionate Kazachstane. Jos primena labai sunkią kelionę per Maskvą, kur teko laukti net keturiolika valandų – paaiškėjo, kad federacija nupirko bilietus ne tai dienai. Galiausiai atskridome į Kazachstaną 6 val. ryto, lėktuve termometras rodė, kad lauke – 42 °C šalčio. Vyliausi, kad tai galbūt klaida, nes vilkėjau tik kostiumą. Net šiurpas nukrėtė, kai pamačiau, kad iš lėktuvo kartu išlipo afrikiečiai, apsirengę plonais sintetiniais sportiniais drabužiais... Netrukus čempionato organizatoriai skubėjo pirkti jiems žieminių striukių. Viešbutyje taip pat buvo labai šalta, bet reikėjo nors kiek numigti. Po 45 minučių mane pažadino ir pranešė, kad kovoti reikės ne kitą dieną, o netrukus! Piktas ir neišsimiegojęs nuskubėjau į varžybas. Dvi pirmas kovas laimėjau, trečią tik po pratęsimo pralaimėjau vienu tašku armėnui. Per varžybų pertraukėlę tiesiog salėje užmigau, tačiau neilgam – pažadino, vėl pakvietė kautis. Laimėjau tris dvikovas iš eilės ir iškovojau bronzos medalį.

– Ar nepatekote tarp girnų, kai Lietuvos dziudo federacija buvo pradėjusi drausti savo kovotojams dalyvauti kitų imtynių varžybose, netgi taikydavo sankcijas?

– Man pasisekė, nes draudimų ėmėsi, kai jau buvau baigęs karjerą. Spėjau pakovoti ir dziudo, ir sambo varžybose.

Šeima: su parodos Sporto muziejuje ekspozicija susipažino ir E. Rajunco žmona Giedrė, dukros Olivija ir Danielė, sūnus Nojus./ Justinos Lasauskaitės nuotr.

– Kas paskatino jus baigti sportininko karjerą?

– 2011-aisiais pasaulio čempionatas Kirgizijoje, prie Isyk Kulio, vyko po atviru dangumi, 1 609 m virš jūros lygio. Nebuvau pratęs kovoti aukštikalnėse. Po varžybų nesupratau, kas atsitiko, – buvo sunku kvėpuoti, skaudėjo visus raumenis. Grįžęs į Lietuvą kreipiausi į medikus, jie atliko daugybę tyrimų ir lyg tarp kitko paklausė: gal buvau aukštikalnėse? Šis neigiamas poveikis – viena priežasčių. Be to, šeimą papildė mažas žmogutis. Supratau, kad atėjo metas, kai privalau pirmiausia rūpintis juo, o ne savimi.

– Ar, baigus aktyviai sportuoti, buvo sudėtinga persiorientuoti į kitą veiklą? Kas labiausiai lėmė, kad radote verslo sritį, kurioje sėkmingai įsitvirtinote?

– Versle jau buvau ir sportuodamas. Saugos tarnyba – sritis, manau, labai artima sportui. Verslas, kaip sportas ir apskritai gyvenimas, susideda iš daugybės besikeičiančių situacijų, išbandymų, reikalauja nuolatinio kantraus darbo, pastangų, lankstumo.

Istorija: 2013 m. pasaulio kovos menų žaidynėse E. Rajuncas (viduryje) įveikė abu kitus prizininkus – L. Riabčuną (kairėje) ir I. Abaichanovą. / E. Rajunco asmeninio archyvo nuotr.

– Koks ryšys jus tebesieja su imtynėmis ar kitais kovos menais?

– Prisidedame prie Gintauto Vileitos vadovaujamos Lietuvos tautinių imtynių federacijos rengiamų varžybų, organizavome „Bushido SWAT 40“ turnyrą, užtikriname saugumą įvairiuose renginiuose, lankausi kudo treniruotėse. Vis dėlto bene daugiausia laiko skiriu šachmatams – sūnus Nojus profesionaliai žaidžia, tad tenka jį palaikyti – pabūti sirgaliumi, o tai sunkiau nei kovoti pačiam. Be to, šiemet Lietuvos šachmatų lygoje Kauno „ES Security“ komanda iškovojo bronzą.

Palaiko vaikų pasirinkimus

„Kad ir kur važiuotume, kokiame viešbutyje apsigyventume, Lietuvoje ar užsienyje, namai mums yra ten, kur visa šeima drauge“, – tęsia baidarių ir kanojų irklavimo rinktinės kineziterapeutas, neseniai gavęs ir sveikatos psichologo diplomą.

Paprašyti pristatyti savo atžalas, tėvai pradeda nuo vyresnėlio Justo. Pasirodo, berniukas yra tikras enciklopedijų liūtas. Jį domina viskas, kas susiję su gyvūnais. Ne veltui šeima gyvena netoli Kauno zoologijos sodo.

Justo favoritai yra ropliai. Artėjant sūnaus devintajam gimtadieniui, tėvai ne juokais susirūpinę, iš kur gauti dar vieną nematytą gyvūnų enciklopediją, nes jų berniukas turi nemažai sukaupęs.

„Kadangi Justas mėgsta pasėdėti prie knygų, norėjome, kad jis turėtų ir sveiko fizinio aktyvumo“, – aiškina kineziterapeutai tėvai, vežiojantys jį į plaukimo ir dziudo treniruotes.

Dukrelei Livijai tik penkeri, bet mergaitė jau seniai žino, ko nori. Sykį su tėvais nuvykusi į Palangą ir išgirdusi, kaip festivalyje „Laumės juosta“ vaikai gražiai dainuoja, ji pasiprašė į chorą. Dabar lanko Jūratės Miliauskaitės dainavimo studiją ir ritminę gimnastiką.

Spėkite, ką mūsų šeimoje reiškia frazė „be galo, be proto“? Man net nereikia sakyti „myliu“, kad vaikai sušuktų: „Mes irgi tave be galo, be proto!“

 

Savaitės darbų grafiką tėvai dėliojasi iš anksto. Antraip, kas suvežiotų vaikus į mokyklą, darželį, būrelius? „Kai vyras namuose, už vaikų vežiojimą atsakingas jis. Tačiau, kai baidarių ir kanojų irklavimo sezonas Lietuvoje baigiasi (maždaug nuo sausio), Jurijus ima lydėti sportininkus į stovyklas užsienyje, šias pareigas perimu aš“, – aiškina Oksana.

Pabaigusi darbus anksčiau, ji susirenka vaikus ir veža juos ten, kur reikia. Kol Justas plaukioja baseine, Livija tame pačiame Sporto universitete eina į šokius. „Labai patogu. Vienu šūviu – du savo zuikius priduodu į du būrelius“, – juokiasi ji.

Oksanai antrina jos vyras, sakydamas, kad jis visada labai laukia tų dienų, kai vaikų taksistu tampa jis. „Automobilyje vyksta smagūs pokalbiai. Tai – auksinis laikas drauge. Per jį galima aptarti daug svarbių dalykų – kas įvyko mokykloje, darželyje, kaip sekėsi Justui šachmatų būrelyje, o Livijai ritminėje gimnastikoje“, – džiaugiasi tėtis.

Susikaupęs: dziudo lavina kūną, šachmatai – protą, įsitikinęs Justas. Vaščenkovų šeimos archyvo nuotr.

Priprato būti viena

Ar Oksanai nepikta, kad, kol jos vyras rūpinasi olimpiečiais, visa namų buitis prispaudžia jos vienos pečius? Jauna moteris nesiginčija, kad sunku. Negali apleisti ir savo pacientų, kuriems reikalinga kineziterautės pagalba.

„Tačiau taip buvo ir tuomet, kai su Jurijumi susipažinome. Jis keliavo su sportininkais po visą pasaulį. Sakyčiau, net daugiau nei dabar. Šiuo metu jo žinioje tik baidarių ir kanojų irklavimas, o anksčiau dar buvo ir dziudo, ir boksas. Sugrįždavo su viena rinktine, pabūdavo namuose porą dienų ir vėl išskrisdavo su kita“, – prisimena O. Vaščenkovienė.

Anot jos, susituokus, gimus vaikams, teko išmokti su darbais ir buitimi susidoroti vienai. Jurijus, norėdamas palengvinti žmonos būtį ir buitį, taip pat stengdavosi daugiau laiko praleisti su šeima. „Jei mums būtų reikėję kažko atsisakyti, būtų buvę sunkiau. Tačiau dabar mes ne atsisakėme, o dargi gavome!“ – tikina laimingi tėvai.

Gal Jurijus kartais pasiima žmoną su vaikais ten, kur treniruojasi olimpiečiai? Pasak Oksanos, vykti su tėčiu į komandiruotes jie nepraktikuoja. Per sunku. Nebent vasarą kur nors netoli, prie Baltijos, prie ežerų.

„Sporto stovyklos ir varžybos – ne turistavimas ir netgi ne gražios vietos. Sportininkai gyvena sporto bazėse, toli nuo miesto, kur nėra jokių pramogų. Dažniausiai jie turi nedidelį viešbučio kambarį, dar – stadioną ir vandenį šalia“, – aiškina olimpiečių kineziterapeutas.

Atvažiuoti į tokią stovyklą, anot jo, galima, bet neaišku, kur šeimai bus geriau – svetur ar namuose. „Neseniai grįžome su sportininkais iš stovyklos Zagrebe. Atrodo, super – Kroatija! Tačiau Lietuvoje tuo metu buvo kur kas šilčiau, be to, miestas, triukšmas, kamščiai. Aš užsiėmęs su sportininkais, taigi Oksana vis tiek būtų likusi su vaikais viena“, – konstatuoja Jurijus.

Drauge: smagu, kai dukrytės Livijos gimtadienyje gali dalyvauti ir tėtis, dažnai keliaujantis po užsienį su Lietuvos olimpinės rinktinės sportininkais. Vaščenkovų šeimos archyvo nuotr.

Sveikai, bet be fanatizmo

Vaščenkovai vedę trylika metų. Susipažino 2006-aisiais sostinėje, kai vilnietė Oksana dirbo sveikatingumo renginių koordinatore ir padėdavo organizuoti taikomosios kineziologijos seminarus. „Buvo labai daug kineziterapeutų iš Kauno. Štai taip ir susipažinome“, – šypsosi ji.

Kadangi abu dirba sveikatingumo srityje, tai ir namuose stengiasi gyventi sveikiau. „Tik be jokio fanatizmo, nes viskas, kas perspausta, negerai“, – mano Jurijus. Todėl kartais jie leidžia sau aplankyti ir greito maisto restoraną, o vaikams netrukdo keletą kartų per savaitę žiūrėti filmukus. Sako, kad dažniau tai daryti nėra laiko. „Tačiau šitie dalykai nėra mūsų kasdienybė. Mūsų kasdienybė pripildyta treniruočių, būrelių“, – aiškina J. Vaščenkovas.

Jo žmonai Oksanai svarbiausia dienos rutinoje – vaikų poilsis ir mityba. Kadangi daug ir aktyviai juda, dienos režimas jiems labai svarbu. Laikydamiesi jo, Justas ir Livija miegoti eina 21 val., todėl ryte keliasi be žadintuvo.

„Jei vaikas prašo desertuko, vadinasi, yra alkanas. Tuomet pasiūlome jam pirma pavalgyti, o tada, jei norės, pasimėgauti kokiu nors gardumynu. Tačiau dažniausiai, kai būna sotūs, jiems desertukų nebeprireikia“, – juokiasi tėvai ir saldumynams karo neskelbia.

Namuose šokoladai guli atvirai virtuvėje, bet, jei vaikai laiku pamaitinti, sotūs, jų nė nepastebi. Be to, dažnai kalbasi tema, kas sveika ir nesveika. Vaščenkovai sako, kad kur kas dažniau nei saldainį jų vaikai, beje, kaip ir jie patys, ima obuolį, morką ar agurką.

Visi žavisi dziudo

Jurijus prisipažįsta, kad ne tik sūnus, bet ir jis su žmona jau kurį laiką vaikšto į dziudo treniruotes. Ateityje planuoja į šį sportą užrašyti ir dukrą. Kodėl dziudo? Geras poros draugas ir Justo krikšto tėtis yra dziudo meistras Marius Paškevičius.

„Kai pradėjau vedžioti sūnų į treniruotes, ėmiau labiau domėtis pačia šio sporto specifika, psichologija. Patiko, kad daug dėmesio skiriama pagarbai, draugiškumui. Kai buvau paauglė, svajojau eiti į kokius nors savigynos kursus, o čia buvo kažkas panašaus. Taigi, ėmiau lankyti dziudo treniruotes pas Sandrą Žievytę“, – pasakoja O. Vaščenkovienė, per treniruotes sustiprėjusi, kitaip pajautusi ir savo kūną, net išmokusi stovėti ant galvos.

Jurijus rekomenduoja tėvams nuvesti vaikus į japonų kovos menus – dziudo, karatė. Tai neagresyvios sporto šakos, jose nėra mušimosi. Didelis dėmesys skiriamas vertybių sistemai, pagarbai oponentui, mokytojui (nusilenkimai, atsiklaupimai).

„Dar vienas dalykas, ko mūsų visuomenėje labai maža, – tai kontaktas, prisilietimas. Nesame pietiečiai, kurie pratę prisiglausti, o sveikinantis – plekšnoti vienas kitam per petį, bučiuotis. Todėl kontakto trūkumas, manau, turi įtakos ne tik mūsų socialiniams ryšiams, bet ir psichinei, ir fizinei sveikatai“, – įsitikinęs J. Vaščenkovas. Anot jo, dziudo sporte vaikai gauna ne tik fizinį krūvį, bet ir nemažai draugiško kontakto.

Šiuo metu Oksanos grupėje dauguma – dziudo mėgėjų vyrų, bet yra ir trys moterys. Jurijus eina sportuoti pas dziudo trenerį Marių Paškevičių kartu su ilgiau sportuojančiais dziudo entuziastais

„Kartais apsilankau žmonos treniruotėje, pasižiūriu, kaip jai sekasi. Kartais atsivedame ir vaikus, jie žaidžia šalia ir mato, kaip tėvai sportuoja“, – dalijasi Jurijus.

Ar yra bent kartą kovojęs su žmona? „Kasdien namuose“, – pokštauja jis. Jam antrina žmona: „Turime nufilmuotą vieną tokį vaizdelį, kai noriu, dziudo terminais, iš Jurijaus atimti kojinę. Kai stipriau jis mane paspaudžia, suima juokas, bet su kitais vyrais aš kovoju labai atsakingai.“

Jurijus juokiasi, kad tokiose šeiminėse kovose galioja viena taisyklė: neduokdie užgausi saviškę – tuomet visas vakaras prarastas!

Šiltai: akimirka prieš dainų konkursą. Livijai smagu jausti mamos rūpestį ir palaikymą. Vaščenkovų šeimos archyvo nuotr.

Psichologija nepiktnaudžiauja

Ar psichologijos žinios Jurijui padeda ne tik darbui, bet ir santykiams? „Psichologijos žinios leidžia lengviau tvarkytis su vaikų emocijomis ir iškilusiomis šeiminėmis problemomis. Tačiau, jei per konsultacijas psichologas su žmogumi turi daugiau terapinį santykį, šeimoje tiesiog vyksta gyvenimas“, – aiškina psichologo išsilavinimą turintis Jurijus, visuomet įsiklausantis į žmonos nuomonę.

Oksana prisipažįsta, kad truputį nerimavo, kas bus, kai vyras namo parneš psichologo diplomą. Baimės buvo nepagrįstos.

„Niekada nesu girdėjusi Jurijaus, sakančio, kad, psichologo požiūriu, bus taip, o ne kitaip. Niekada nėra man atkirtęs, kad žino geriau. Jurijus ir toliau liko tas žmogus, kurio nuomonė man labai svarbi“, – atvirauja ji.

Neseniai porai teko spręsti klausimą dėl penkiametės dukrelės leidimo į priešmokyklinę grupę. „Klausiau vyro patarimo, nes jis labiau išmano vaikų psichologiją, jų vystymąsi. Nusprendėme palaukti, kol Livijai sukaks septyneri“, – aiškina Oksana, vertinanti sveiką dialogą šeimoje.

Be galo, be proto

Jei dialogas pavirsta į ginčą, kuris nejučia įsiliepsnoja ir kurį mato vaikai? Pasak Jurijaus, jie nesislapsto. „Labai svarbu pasirinkti teisingą konflikto formą, o dar svarbiau, kokia yra jūsų pykimosi ir taikymosi maniera“, – sako vyras, nepykstantis ilgiau nei kelias minutes.

Jurijui svarbu susitaikyti, pasakyti žmonai gražų žodį, apsikabinti, pasibučiuoti. Svarbiausia – eiti miegoti susitaikius, prieš miegą drauge su vaikais paskaityti pasaką. „Dabar tai puikiai daro ir mūsų Justas. Po pasakos tradiciškai aptariame dienos įvykius. Kartais su Jurijumi būname tokie pavargę, kad akys pačios limpa, bet, jei vaikai prašo, – negi atsakysi?!“ – šypsosi Oksana.

Moteris džiaugiasi, kad per tas kelias atvirumo minutes dažnai išlenda visokių vaikų skaudulių, o dažnai ir gerų emocijų, kuriomis jie nori dalytis.

Savaitgaliai, kai tėtis namie, Vaščenkovams tikra šventė. Tuomet visi kažkur keliauja. Štai neseniai aplankė Rygos zoologijos sodą. Be ekskursijų, visiems dar patinka ir dviračiai.

„Kitas smagus ritualas – vaikų gaminami pusryčiai. Turbūt ne už kalnų tas metas, kai, prabudę sekmadienio rytą, gausime į lovą pusryčius“, – juokiasi tėvai.

„Spėkite, ką mūsų šeimoje reiškia frazė „be galo, be proto“? – intriguoja Jurijus. Pasirodo, tai mylimiausia Oksanos frazė, kurią žino visa šeima. „Man net nereikia sakyti „myliu“, kad vaikai sušuktų: „Mes irgi tave be galo, be proto!“

Tai – ne tušti žodžiai. Tėvai džiaugiasi, kad, būdamas beveik devynerių, Justas nesigėdija atbėgti ir stipriai apkabinti, išvydęs juos mokykloje. „Gal dėl to, kad vos yra menkiausia galimybė – mes visada kartu“, – džiaugiasi kauniečiai.

Šįkart Jonavos sporto centre jėgas išmėgino beveik 700 jaunųjų dziudo mėgėjų (mergaičių ir berniukų iki 10, 12, 14 ir 16 metų) iš Lietuvos, Latvijos, Estijos, Lenkijos, Norvegijos, Didžiosios Britanijos, Sakartvelo, Izraelio, Ukrainos ir Čekijos.

Daugiausia trofėjų susižėrė šeimininkai – klubo „Budoka“ auklėtiniai (iš jų pirmas vietas užėmė Augustė Juškauskaitė, Justė Jurkutė, Rusnė Cibulskaitė, Atas Smolskas, Lukas Čepulis, Kajus Šadlauskas, Kajus Davalga, Enrikas Budrys, Martas Balsevičius, Dangiras Mikonis).

Antra tarp komandų – latvių „Kyodai“, trečioje vietoje – Bytomo „GKS Czarni“ (Lenkija).

Aplenkėme vieną stipriausių Latvijos klubų „Kyodai“, kuris pernai mūsų turnyre buvo pirmas.

 

„Dvikovos buvo įdomios, atkaklios, emocingos. Trenerių teigimu, varžybos – aukšto lygio, nes daugumai klubų atstovavo lyderiai, o tarp Sakartvelo kovotojų buvo jau turinčių juodus diržus, – kalbėjo K. Bauža. – Mums smagiausia, kad šiemet aplenkėme vieną stipriausių Latvijos klubų „Kyodai“, kuris pernai šiame turnyre buvo pirmas.“

Finalų akistatas taip pat laimėjo Kauno, Panevėžio, Ukmergės, Plungės, Elektrėnų, Trakų, Vilniaus, Sakartvelo, Lenkijos ir Izraelio sportininkai.

„Kolegos iš Lietuvos ir užsienio labai palankiai įvertino mūsų renginį – ir turnyrą, ir treniruočių stovyklą. Manau, viską, ką su bendražygiais buvome suplanavę, įvykdėme, dirbome susitelkę, darniai, visus reikalus tvarkėme operatyviai, – teigė K. Bauža. – Vaikų varžybos turi tam tikros organizacinės specifikos – ypatingas dėmesys skiriamas ne vien dalyvių saugumui, bet ir sportinei drausmei, punktualumui. Džiugu, kad turnyras buvo sklandus, tai pažymėjo ir dalyviai.“

Pašnekovas patvirtino, kad ketvirtą „Budoka“ turnyrą planuojama surengti taip pat Jonavoje, o jubiliejinį, penktą, jeigu bus galimybė – Kaune, „Žalgirio“ arenoje.

„Norime ir stengiamės augti“, – reziumavo K. Bauža, dviejų Europos dziudo čempionato bronzos medalių laimėtojas, Londono olimpinių žaidynių dalyvis.

Dviejų Europos čempionato bronzos medalių laimėtojo, Londono olimpinių žaidynių dalyvio K. Baužos vadovaujamas „Budoka“ jau sveikina savo svečius ir varžovus – trečiąkart Jonavoje rengiamo tarptautinio jaunučių dziudo turnyro dalyvius.

Dar nesibaigus registracijai paraiškas jau buvo pateikę beveik 600 kovotojų ir iš kaimyninių šalių – Lenkijos, Latvijos, Estijos, ir iš tolimesnių kraštų – Izraelio, Sakartvelo.

Taip pat laukiama sportininkų iš Didžiosios Britanijos, Norvegijos, Ukrainos, Vengrijos.

„Tai, kad plečiasi dalyvių geografija, liudija mūsų sėkmingą įdirbį ir konkurencingumą, reputaciją, – kalbėjo K. Bauža. – Informacija apie geras varžybas sparčiai plinta, prie to prisideda specialistų ir pačių sportininkų atsiliepimai. Europoje organizuojama nemažai dziudo turnyrų jauniausiems dziudo mėgėjams, tad džiugu, kad turime savo vietą tarptautinių renginių kalendoriuje ir joje įsitvirtinome.“

Tai, kad plečiasi dalyvių geografija, liudija mūsų sėkmingą įdirbį ir konkurencingumą.

 

Jonavoje ant tatamio jėgas išmėgins berniukai ir mergaitės iki dešimties, dvylikos, keturiolikos ir šešiolikos metų. Gausiausią Lietuvos atstovų būrį sudarys „Budoka“ auklėtiniai, taip pat sportininkai ir iš kitų mūsų šalies klubų, tarp jų – Vilniaus, Kauno, Panevėžio, Šiaulių, Kėdainių, Elektrėnų, Pasvalio, Alytaus, Trakų, Telšių.

„Šiemetis turnyras pasižymės aukštesniu meistriškumu nei ankstesnieji, nes dauguma kolegų trenerių patvirtino, kad kovoms rengia savo lyderius, – teigė K. Bauža. – Kitas iškalbingas faktas – treniruočių stovyklos dalyvių sudėtis: joje patirties semtis pageidauja per 350 berniukų ir mergaičių. Pirmą kartą pratybos sulaukė tokio dėmesio.“

Varžybos vyks balandžio 15-ąją Jonavos sporto arenoje, treniruočių stovykla – 16 d. ten pat.

„Renginys – nuostolingas, tad Jonavos savivaldybės, sudariusios mums galimybę sportuoti arenoje, parama itin reikšminga, – sakė K. Bauža. – Kita vertus, mūsų siekis – ne uždirbti pelną, bet populiarinti dziudo, ypač tarp jaunimo.“

Išrinko vienbalsiai

Praeitą savaitę Kaune įvykusiame LDF visuotiniame narių susirinkime S. Jablonskytės kandidatūra sulaukė didelio palaikymo. Ji vienbalsiai išrinkta prezidente visai ketverių metų kadencijai.

Darbas federacijoje olimpietei netaps naujiena, nes ji jau išbandė sporto direktorės pareigas.

„Per savo ilgą karjerą ant tatamio įveikiau ne vieną varžovę, tad sportinių iššūkių nebijau. Tačiau vadovauti visai dziudo bendruomenei yra kur kas atsakingesnė užduotis. Suprantu, kad nuo šiol atsakysiu ne tik už savo asmeninius rezultatus. Jaučiuosi tam pasiruošusi. Sieksiu sujungti visų dziudo bendruomenės narių pastangas bendram mūsų sporto šakos labui“, – kalbėjo naujoji LDF prezidentė.

Kalbėsimės su visais mūsų sporto atstovais, kurie norės stiprinti dziudo pozicijas Lietuvoje.

Dziudo yra viena iš nedaugelio sporto šakų Lietuvoje, kurios atstovai yra iškovoję kelialapius į visas olimpines žaidynes nuo pat nepriklausomybės atkūrimo.

Išimtimi netapo ir praėjusi olimpiada Tokijuje. Japonijoje S. Jablonskytė pakartojo aukščiausią šalies dziudo kovotojų olimpinį rezultatą, užimdama devintą vietą ir aplenkdama daugiau nei dvi dešimtis konkurenčių iš viso pasaulio.

Be to, jai buvo patikėtos Lietuvos delegacijos vėliavnešės pareigos per olimpiados atidarymo ceremoniją.

Papildė komandą

Tais pačiais metais Europos čempionate Portugalijoje lietuvė pasiekė mažąjį finalą, kuriame po atkaklios kovos nusileido tituluotai priešininkei iš Baltarusijos.

Sandra Jablonskytė. / Asmeninio archyvo nuotr.

Savo pergalių metraštį atletė pradėjo 2009-aisiais, laimėjusi pasaulio jaunimo čempionato bronzos medalį. Vėliau ji ne kartą kopė ant prizininkų pakylos tarptautiniuose turnyruose ir nuskynė šūsnį Lietuvos čempionės titulų.

Artimiausias startas S. Jablonskytės laukia vasario 17–19 d. Tel Avive, kur ji startuos prestižinės „Grand Slam“ serijos turnyre. Lietuvė kausis ne tik dėl pergalių, bet ir dėl olimpinio reitingo taškų. Pastarojo sezono pagrindinis tikslas – iškovoti bilietą į 2024 m. Paryžiaus olimpines žaidynes.

Rengdamasi atsakingiems startams, naujoji LDF prezidentė gausias treniruotes derina su darbu federacijoje.

„Federacijos vadovės pareigos yra visuomeninės, už jas atlyginimo negaunu, todėl tenka neapleisti ir sportinės profesijos, – pasakojo S. Jablonskytė. – Pirmos darbo savaitės ypač intensyvios, bet spėju visur. Esu dėkinga savo esamiems ir buvusiems kolegoms, LDF vykdomojo komiteto nariams, kurie geranoriškai padeda spręsti kylančius klausimus.“

Misija: S. Jablonskytė – laukiama nevaržybinių sporto renginių dalyvė. / LTOK nuotr.

Pašnekovė pasidžiaugė, kad pradedant naują kadenciją pavyko suburti kompetentingą LDF vykdomojo komiteto narių komandą, kurią papildė buvęs Seimo jaunimo ir sporto reikalų komisijos pirmininkas Kęstutis Smirnovas.

Iššūkių netrūksta

– Kokie svarbiausi žingsniai jūsų laukia einant prezidentės pareigas? – paklausėme S. Jablonskytės.

– Dziudo šiemet nebeįtrauktas į strateginių sporto šakų sąrašą, todėl mums reikia pasistengti situaciją pakeisti. Reikalavimų kartelė pakelta aukštai. Dabar jau neužtenka vieno gero tarptautinio rezultato. Olimpinėse žaidynėse reikia užimti ne žemesnę nei aštuntą vietą. Geriausias nepriklausomos Lietuvos dziudo atstovų rezultatas per visas ligšiolines olimpiadas – 9-oji vieta. Tai, siekiant didesnio finansavimo, sporto institucijoms jau būtų nepakankama. Pasaulio čempionate reikia užimti 1–6 vietas, o Europos čempionate – tik medalis. Jaunimui reikalavimai dar aukštesni – pasaulio čempionato medalis arba Europos pirmenybių auksas. Žinant, kokia pas mus yra sudėtinga atrankos sistema, reikia atlikti žygdarbį, kad įveiktume valstybės institucijų iškeltą kartelę. Akivaizdu, kad turėsime investuoti į jaunimą, augintis naują sportininkų kartą. Kartu negalime pamiršti ir suaugusiųjų, kurie dabar reprezentuoja mūsų šalį tarptautinėse varžybose.

Be to, šiemet mūsų laukia daug atsakingų startų. Kaune gegužės mėnesį surengsime Europos jaunimo taurės varžybas. Ketiname dalyvauti ir dviejuose olimpiniuose renginiuose jaunių ir suaugusiųjų grupėse.

Kolegos: naujame LDF devynių narių vykdomajame komitete – keturios moterys. / LDF nuotr.

Vasarą vyks Europos žaidynės, kuriose pirmą kartą vyks dziudo komandų varžybos. Kiekvienos šalies ekipą sudarys trys vyrai ir trys moterys. Tai labai įdomus formatas, kuris padėtų įtraukti daugiau Lietuvos sportininkų į aukšto lygio varžybas ir kartu dalyvauti olimpinėje atrankoje.

Negalima pamiršti ir visų amžiaus grupių vietinių čempionatų.

– Ne paslaptis, kad dziudo bendruomenė pastaraisiais metais susiskaldžiusi. Dėl to kenčia bendras Lietuvos dziudo lygis ir rezultatai. Kaip ketinate spręsti šią problemą?

– Mano siekis yra vienyti, o ne skaldyti. Esu sportininkė, bendrauju su daugeliu savo kolegų, žinau jų rūpesčius. Sieksime šalies čempionatuose surinkti visus stipriausius visų amžiaus grupių mūsų kovotojus, iš kurių bus suformuotos nacionalinės rinktinės. Kalbėsimės su visais mūsų sporto atstovais, kurie norės stiprinti dziudo pozicijas Lietuvoje. Tai yra ne tik mano, bet ir Tarptautinės dziudo federacijos (IFJ) ir Europos dziudo sąjungos (EJU) pozicija.

– Kaip įsivaizduojate, ar varžovės, Lietuvos čempionate stodamos į akistatą su federacijos prezidente, jums nenuolaidžiaus? Gal kaip tik kibs į atlapus su dviguba energija?

– Prisimenu, kai buvau paauglė ir matydavau kokių nors varžybų favoritę, užsidegdavau noru ją žūtbūt įveikti. Susikaupdavau ir kaudavausi iš visų jėgų. Koks džiaugsmas būdavo, kai pavykdavo! Tas pats bus ir mano jaunesnėms varžovėms. Net neabejoju, kad prieš mane jos stengsis dar labiau, bet tai – labai gerai, nes konkurencija yra varomoji jėga. Tai skatina tobulėti ir mane, ir mano varžoves. Juo labiau kad viskas sprendžiasi sąžiningoje kovoje ant tatamio.

– Šiemet jūsų laukia olimpinė atranka į 2024 m. Paryžiaus žaidynes. Kaip vertinate savo galimybes patekti į olimpiadą?

– Situacija sudėtinga, nes dėl Švietimo, mokslo ir sporto ministerijos sprendimo neišmokėti valstybės mums skirtų lėšų buvome likę be finansavimo. Mums, aukšto meistriškumo sportininkams, treneriams buvo pasakyta: sukitės, kaip norite. Vėliau teisme LDF išsireikalavo dziudo priklausančius pinigus, bet jie gauti prieš pat metų pabaigą, kai visi startai jau buvo praėję. Tad pusmetį olimpinės atrankos, galima sakyti, praleidau. Tačiau niekas dar neprarasta, tiesiog konkurentes teks vytis šiemet. Netrukus skrisiu į Izraelį, vėliau laukia startai „Grand Slam“ turnyruose, treniruočių stovyklos, o svarbiausiu pasirodymu taps pasaulio čempionatas Katare. Rudenį vyksiu į Europos čempionatą Prancūzijoje.

– Kaip spėsite derinti vadovavimą olimpinei sporto šakai, susitikimus su vietos ir užsienio kolegomis ir intensyvias treniruotes ir išvykas į varžybas?

– Dziudo galiu gyventi 24 valandas per parą. Šeimos neturiu, visą laiką skiriu mėgstamai sporto šakai ir man tai nėra kančia. Dziudo praleidau didžiąją savo gyvenimo dalį, todėl be jo savo gyvenimo neįsivaizduoju.

Po dvejų metų pertraukos turnyre susirungė beveik 300 dziudo kovotojų iš įvairių Lietuvos sporto klubų, sporto centrų ir mokyklų, svečiai iš Latvijos. Dalyvių amžius siekė nuo 8 iki 12 metų. Sportininkams išdalyta daugiau kaip 40 komplektų medalių.

Į sporto šventę atvyko nemažai buvusių Parlamento gynėjų, dziudo veteranų, A. S. Bubnelio auklėtiniai.

Dziudo pradininkas Lietuvoje, Kauno rajono dziudo mokyklos įkūrėjas ir ilgametis direktorius, treneris Antanas Stasys Bubnelis lemtingąją sausio 13-ąją subūrė dvylika tuomečių dziudo trenerių ir auklėtinių ir vyko budėti prie Parlamento. 2000 m. gimė tradicija prisiminti šią dieną tarptautinėse varžybose, į kurias kasmet susirenka sportininkai iš Lietuvos ir kaimyninių šalių.

„Mūsų tauta visais istorijos laikmečiais turėjo savo didvyrių, kuriais galėjo pasitikėti. Visada buvo žmonių, kurie, nepaisydami grėsmės, kovojo už Lietuvos laisvę. Lemtingąją Sausio 13-ąją tarp laisvės gynėjų buvo ir A. S. Bubnelis su komanda. Jie buvo beginkliai, bet galingi savo milžiniška drąsa. Mielas jaunime, linkiu, kad mūsų tautos istorijos pamokos ir lyderių pavyzdžiai padėtų jums tapti stipriais savo dvasia ir vertybėmis“, – sportininkams linkėdamas garbingų kovų kalbėjo Kauno rajono mero pavaduotojas Paulius Visockas.

Turnyro vyriausiasis teisėjas Vytautas Budginas dėkojo sportininkams, jų tėvams, treneriams, o žuvusius ar jau mirusius laisvės kovotojus pakvietė pagerbti tylos minute.

Dziudo kata šaknys siekia kelis šimtmečius. Kata atlikimas reikalauja visiško susikaupimo, tikslios judesių mechanikos ir dvasinės būsenos, todėl pats čempionatas – kamerinis renginys, vykstantis visiškoje tyloje. Renginio iniciatorius – Marius Paškevičius, 2009 metais Lietuvai iškovojęs vienintelį Pasaulio dziudo čempionato bronzos medalį.

Tarpusavyje varžėsi devynios dziudo meistrų poros, kurios turėjo atlikti dziudo įkūrėjo Dzigoro Kano dar 1884 metais sukurtą Nage-no-kata. Tai dziudo reprezentuojantis konceptualių kovos metodų rinkinys. Pirmaisiais šalies dziudo kata čempionais pagal vertinimo taškus smarkiai pralenkę kitus varžybų dalyvius tapo broliai iš Kauno – Dominykas ir Kajus Šantarai.

Dar du dalyviai – Sandra Žievytė ir Laimonas Braziulis –, atlikę kata, užbaigė juodo diržo egzaminų ciklą ir tapo pripažintais dziudo meistrais.

Pagal visame pasaulyje priimtą tvarką praktikuodami dziudo ir siekdami aukštesnio lygio (DAN) patvirtinimo, meistrai privalo atlikti šešias dziudo kata.

Kata kaip kovos meno mokymosi metodas atėjo iš tų laikų, kai žmonijos raštingumas buvo mažas ir mokiniai kovos paslaptis suvokdavo kartodami mokytojų nustatytą kovos veiksmų seką. Nors visame pasaulyje dziudo kata yra neatsiejama dziudo praktikos dalis ir dziudo kata pasaulio čempionatai vyksta nuo 2009 metų, Lietuvoje iki šiol vyravo sportinis dziudo, kai sportininkai pranašumą išsiaiškindavo kovodami tarpusavyje.

M. Paškevičius, taip pat dalyvavęs varžybose, džiaugiasi: „Nors pasiruošimui skyrėme labai daug laiko, turėjome praktinės patirties ir žinių pranašumą, negalėjome prilygti jaunimui. Mes, kaip mokytojai, didžiuojamės savo mokiniais. Mokinys visada turi pralenkti mokytoją. Iš kitos pusės, kata čempionatas yra tik pradžia, nes kata atlikimas yra ne tikslas, o kelias, todėl visiems praktikams linkiu ryžto ir kantrybės“.

Dziudo kata Lietuvos čempionato vaizdo įrašą galite peržiūrėti Nacionalinės dziudo asociacijos „Youtube“ kanale.

„Tragiškai žuvus Lietuvos čempionui ir daugkartiniam prizininkui Ernestui Sagalec, nuoširdžiai užjaučiame šeimą ir artimuosius bei visą Lietuvos dziudo bendruomenę“, – šeštadienį paskelbta feisbuko paskyroje „Judo Lithuania“.

„Naglio Gym“ atstovai išmėgino jėgas Vengrijos sostinėje 35-ą kartą surengtame dziudo turnyre „Budapest Cup“, kuriame dalyvavo 174 klubų jaunieji sportininkai iš 20 šalių.

Daugiausia kovotojų reprezentavo Vengriją (545), Čekiją (296), Izraelį (126), Slovakiją (100), vieną atsiuntė Danija, po keturis – Prancūzija ir Sakartvelas, penkis – Nyderlandai.

Lietuvai atstovavo keturi klubai – 20 dziudo imtynininkų, tarp jų šeši – iš „Naglio Gym“.

Sidabro medalį iškovojo Vytautė Einikaitė (grupė iki 18 metų) – ji svorio kategorijos iki 48 kg varžybų finale pralaimėjo ukrainietei Jelizavetai Jemeljanovai. Bronzos medaliai įteikti Slovakijos ir Vengrijos sportininkėms.

Trečią vietą užėmė Mantas Dobrovolskis (iki 13 metų), svorio kategorijos iki 35 kg mažajame finale privertęs kapituliuoti rumuną Cristianą Crisnicą. Šioje grupėje vicečempionu tapo Olego Čiursino treniruojamas Gustas Maciulevičius iš Trakų.

Adomas Einikas varžėsi dviejose amžiaus grupėse: trylikamečių berniukų (svorio kategorija iki 38 kg) turnyre iškovojo keturias pergales, tačiau mažajame finale nusileido vengrui Benjaminui Galdi, o tarp penkiolikamečių buvo septintas (trys pergalės).

35-ą kartą surengtame dziudo turnyre „Budapest Cup“ dalyvavo 174 klubų jaunuoliai iš 20 šalių.

Trylikamečių varžybose Rokas Jasaitis (iki 32 kg) laimėjo tris dvikovas ir tik mažajame finale pralaimėjo vengrui Attilai Andrasui Csikui ir užėmė penktą vietą.

Penkiolikamečių grupėje Simonas Bervingis (iki 40 kg) nugalėjo ukrainietį Ruslaną Kolesnikovą, tačiau pralaimėjo olandui Sennui van Bueliui ir Izraelio kovotojui Inbarui Cerniui.

Arminas Kraujalis (iki 13 metų, per 66 kg) pirmoje kovoje neatsilaikė prieš vengrą Imrę Laszlą Csikosą.

Vaikinų (iki 23 metų) svorio kategorijos iki 73 kg varžybų čempionu tapo vilnietis Kostas Butkus.