Pastarieji metai daug ką pakeitė poros gyvenime. „Aš supratau, kad Kūčios yra tokia vieša išpažintis savo giminei bei artimiesiems“, – teigia E. Čekuolienė, neseniai patyrusi itin sunkų gyvenimo periodą. Šiemet ji netikėtai sužinojo apie klastingą ligą. Psichologė neslepia – išgirsta diagnozė išgąsdino tiek ją pačią, tiek Algimantą. Tačiau šiandien apie ligą Edita stengiasi kalbėti be kruopelės savigailos. „Tai vėžys, ne paslaptis. Jis buvo pakankamai išplitęs, ketvirta stadija. Esu dėkinga gydytojams, kitiems pagalbininkams, artimiesiems, kurie viską darė, kad mane ne tik palaikytų, bet padėtų mano stiprybei suprasti, kas aš esu ir kodėl taip man atsitiko. Aš labai greitai supratau, kiek nedaug turiu laiko. Suvokiau, jog gavau gyvenimo pamoką“, – atvirai kalba E. Čekuolienė.

A. Čekuolio žmona viltingai žiūri į ateitį. „Džiaugiuosi, jog gavau tik pastuksenimą,  manau,  iš karto po Kūčių sužinosiu, jog esu sveika“, – sako Edita.

Kūčių diena Čekuoliams – ypatinga. Algimantas ir Edita, susituokę prieš dvidešimt metų, šiandien abu šypsodamiesi prisimena, kad įteisinti savo santykius pasirinko Kūčių dieną – esą dėl ilgamečio televizijos laidų vedėjo populiarumo. Tą kartą nė vienas žurnalistas nesužinojo apie įvykusias slaptas Čekuolių vestuves. Ir kiekvienų Kūčių vakarienės metą Algimantas ir Edita pirmiausia pasveikina vienas kitą sutuoktuvių proga.

Sutuoktiniai prisipažįsta, jog per dvidešimt santuokos metų neprireikė gesinti šeimos gaisrų. Ir nors jųdviejų santykiuose dominuoja ironija, viską valdo pagarba vienas kitam. Jau nieko nebestebina, kad vienas į kitą Čekuoliai kreipiasi „Jūs“. Be to, Algimantas tikina, metams bėgant keičiasi ir sutuoktinių vaidmenys šeimoje. „Aš noriu pasakyti jaunavedžiams, jog visada pirmus metus vyras bus „gaspadorius“ namuose. Antrus, trečius dar būsi namų šeimininkas, bet kuo toliau, tuo labiau žmona perims valdžią į savo rankas. Aš truputį pabandau su Edita ginčytis, bet nustoju“, – sako A. Čekuolis.

Šį rudenį atšventęs 87-ąjį gimtadienį, žurnalistas su šypsena kalba apie savo amžių. „Viduje esu jaunas, kaip velnias“, – šypsosi televizijos legenda.

Apie sunkius ir lengvus laikus, užklupusias negandas, pozityvumą ir artėjančias Kūčias bei Čekuolių šeimos ritualus ir sėkmingos santuokos paslaptį – laidoje „Stilius“ gruodžio 22 d. 19.30 val. per LRT televiziją ir portale LRT.lt. Vedėja Violeta Baublienė.

Vos prieš savaitę 83-ąjį gimtadienį sutikęs garsus žurnalistas, rašytojas ir keliautojas Algimantas Čekuolis jį atšventė su artimiausiais žmonėmis – žmona Edita, vaikais, broliais, draugais. E. Čekuolienė vyrui padovanojo bėgimo takelį, kurio po prieš kelerius metus patirtos stuburo traumos ponui Algimantui labiausiai reikėjo. Tačiau svarbiausią dovaną ponia Edita vyrui įteikė kelios dienos prieš šventę. Tai – naujausia, jau ketvirtoji jos knyga „Augi(ni)mo psichologija“, dedikuota jųdviejų su A. Čekuoliu vaikams.

„Algimanto gimtadieniai visuomet įsimintini“, – LRT laidos „Gyvenimas“ kūrėjams pasakojo ponia Edita. Moteris prisiminė, kaip kitą vakarą po 75-ojo žurnalisto jubiliejaus šventės jiedu su vyru nuėjo į Vilniaus Mažąjį teatrą, kur žiūrėjo Samuelio Becketto pjesę „Belaukiant Godo“.

„Po to, kai spektaklis baigėsi, kaip įprasta, artistai išėjo nusilenkti. Aktorius Audrius Bružas rankoje laikė dovanų maišelį, kažkas kitas – gėlių. Staiga, kažkuris ir artistų sako: „Bet juk jis čia!“ Kitas klausia: „Kas, Godo?“ A. Bružas papurtė galvą: „Ne, Čekuolis čia!“ Ir tuomet jie labai gražiai pasveikino Algimantą. Tai buvo išties įspūdinga“, – linksmai pasakojo E. Čekuolienė.

Aštuoniolika metų trunkanti santuoka su Algimantu Čekuoliu žinomai psichologei – tarsi nenutrūkstantis nuotykis, kurio metu iš vyro ji mokėsi gyvenimo išminties. „Kartais aš moteriškai kvailai klausdavau apie kitas, iki manęs jo gyvenime buvusias moteris. O Algimantas atsakydavo: „Aš jums galiu papasakoti, tačiau ką jūs veiksite su šiais griaučiais spintoje?“ Ir aš supratau, kad pavydėsiu. Labai pavydėsiu, nors tai visiškai beprasmiška“, – prisipažino ponia Edita.

Jau rytoj, 18.50 val. LRT televizijos laidoje „Gyvenimas“ Algimantas ir Edita Čekuoliai atskleis savo gyvenimo paslaptis.

Kiekvienas žmogus turi moteriškąjį ir vyriškąjį pradą, ir pirmą gyvenimo pusę mūsų lyčiai priklausantis pradas vyrauja, sako psichologė Edita Čekuolienė. „Vyras pirmą savo gyvenimo pusę būna labai nepriklausomas, ir moteris dažnai pyksta, kad vyras nenori su ja kalbėtis, kažkur kartu eiti“, – pastebi ji. Vėliau, kai pradeda kisti hormonų pusiausvyra, anot psichologės, pasikeičia ir žmonės.

„Moteriai jau taip nebesinori kalbėtis su vyru, jai svarbu kur nors išlėkti, susitikti. Jai nebesinori, kad vyras klaustų, kur ji buvo, su kuo. O vyrai – atvirkščiai. Sako, tu su manimi nebekalbi, o mes anksčiau tiek kalbėdavome“, – sako naujos knygos „Flirtas su rudeniu“ autorė E. Čekuolienė.

– Knygoje „Flirtas su rudeniu“ rašote: „Į flirtą reikėtų žiūrėti kaip į žaidimą, turintį savo taisykles, ribas ir vienintelį tikslą – patirti malonumą. Tačiau suaugusieji – daug prastesni žaidėjai negu vaikai. Jie žaisdami nemoka mėgautis, neskiria žaidimo nuo tikrovės ir susipainioja. Flirto paskirtis parodyti, kad patinkate vienas kitam.“ Knyga skirta žmogui, kuriam daugiau nei 40 metų, kai jis turi perkainoti vertybes, susirasti naują gyvenimo prasmę, peržiūrėti santykius su šeima ir vaikais. Tokį rimtą periodą Jūs norite paversti flirtu?

– Iš karto noriu pataisyti – tai knyga moterims.

– Kaip reikia flirtuoti?

– Visų pirma reikia suprasti savo emocijas. Moteris – labai emocionalus žmogus, o kiekvienas žmogus turi tik tris instrumentus. Mes per gyvenimą iriamės kūnu, protu, emocijomis ir jausmais. Moteris ypač turtinga jausmų, kartais dėl to vyrui net labai nesuprantama, nes vyras daugiau turi būti protingas, racionalus. Kartais, kalbėdama su labai protingu vyru, moteris galvoja – „šaltas kaip šuns nosis“. Ir jokio jausmo nėra. Pirmiausia reikia jausmus suprasti.

Čia „Flirtas su rudeniu“. Ruduo – tarsi antra tavo gyvenimo pusė. Kai kažką sukaupi (kaip per pavasarį, vasarą), kažką sodini, augini, reikia pasižiūrėti, kas užaugo, kas neužaugo, kas reikalinga, kas ne. Pasižiūrėti žaismingai, pasijuokti iš to, kas nelabai pavyko, tik, žinoma, nesišaipyti. Galima pažiūrėti ir labai rimtai – „o tai kiek man beliko, nieko nebegaliu pataisyti“.

Ir atleidžiant, ir žaismingai. Pavyzdžiui, galima prisiminti, kur buvai nuvažiavusi, kaip gerai praleidai vasarą ar dar kažką. Galbūt ten nebenuvažiuosi, galbūt nuvažiuosi ne su tuo žmogumi, arba to žmogaus, su kuriuo taip gerai praleidai laiką, nėra. Gerai, kad turi ką prisiminti sėdėdama savo kambaryje, žiūrėdama į židinį. Negerai tik galvoti „oi, niekada to nebebus“.

– Jūs siūlote gyventi gerais prisiminimais?

– Taip.

– Bet nesiūlote moteriai gyventi vien prisiminimais?

– Moteris yra labai daug sukaupusi. Padarius gerą inventorizaciją, galima pamatyti, kad turi išminties (ne proto, tai labai skiriasi), daug patirties, daug ką žinai. Žinai, kur padarei klaidų, galbūt jas jau įvertinai. Tai didžiulis bagažas. Tik gaila, kad ne visos moterys nori juo pasinaudoti.

– O kaip juo pasinaudoti?

– Ši knyga – tarsi peržiūrėjimas inventorizacijos, kurią turi padaryti moteris, ir visų sferų. Kaip jas peržiūrėti? Tai ir tavo kūno, ir hormoniniai pakitimai. Ir emociniai, ir proto pakitimai (atminties, gebėjimo apibendrinti ar dar kažkokie). Tai ir tavo santykiai su artimais žmonėmis, su vyru, kuriam irgi prasideda krizės. Pavyzdžiui, vienas iš skyrių – „Vyrų zyliojimo metas“. Tai klasikinis terminas, kai vyrai iš tikrųjų pradeda žvalgytis į jaunesnes, geresnes, bet tai skatina jų vidiniai pokyčiai. Jei moteris protinga, dažniausiai išlaukia, nes kartais nieko nelieka – tu to negali pakeisti, reikia tiesiog išlaukti.

Tai ir santykis su vaikais: tu nustojai būti aktyvi mama, ir vargas toms, kurios vis dar aktyvios mamos, kurios savo anūkams arba dukroms aiškina, kokią kepurę vaikui užmauti, kokį paltą vilkti, kaip jį auklėti, kada guldyti. Atsiprašau, bet šita mama – jau močiutė, ji ir turėtų būti močiute. Tik vienokia savo dukters vaikams, kitokia – savo sūnaus, marčios vaikams.

– Kokie tie skirtumai?

– Tai lėmė biologija. Kiekviena moteris žino, kad jos pagimdytas vaikas yra jos vaikas. Bet tų vaikų tėvai gali būti skirtingi. Ji pagimdė savo sūnų, bet jos marčią pagimdė kita moteris. Todėl ji niekada nėra užtikrinta, ar jos anūkas (sūnaus vaikas) iš tikrųjų yra jos sūnaus. Žinau daug archajiškų tautų, kurios tautybę įvardija pagal motinos liniją, nes motina tikrai žino, kad tai jos vaikas.

– Netgi jei tai sūnaus vaikas, vis tiek čia jau kita giminės linija?

– Taip. Ir mūsų vaikai visai kitaip vadina močiutes. Pavyzdžiui, dukters vaikai vadina labai gražiai – „močiutė“, „babytė“, „mamulė“. O sūnaus vaikai dažniausiai vadina „kita babyte“, „kita močiute“. Žinoma, būna išimčių, bet jos tik patvirtina taisyklę.

– Ar taip smarkiai skiriasi vyrų ir moterų emocijos? Ar šiandien nenusitrynė ta riba, kai moterys darosi racionalesnės, vyrai – pažeidžiami ir jautresni. Kartais vyrai būna emocingesni, jausmingesni nei moterys. Ar negalime kalbėti apie žmogaus, sulaukusio rudens, emocijas?

– Nuo to ir prasideda knyga apie pusiaukelę, kryžkelę, aukštumėlę, nuo kurios reikia pažvelgti. Visa tai susiję su mūsų hormonais, kurie nebeharmonizuoja mūsų kūno, todėl jis nebėra harmoningas. Kiekvienas žmogus turi moteriškąjį ir vyriškąjį pradą. Pirmą gyvenimo pusę mūsų lyčiai priklausantis pradas vyrauja – su tuo susiję hormonai. Pavyzdžiui, moteriški hormonai tvarko mūsų gyvenimą, jausmus – viską. Vyrų – vyriški. Bet antroje pusėje pusiausvyra pradeda kisti. Labai įdomu, bet kuo toliau, tuo labiau vyriškoji hormoninė pusė skverbiasi į mūsų, moterų, gyvenimą. Vyrai ir moterys pasikeičia. Vyras pirmą savo gyvenimo pusę būna labai nepriklausomas, ir moteris dažnai pyksta, kad vyras nenori su ja kalbėtis, kažkur kartu eiti, vyrui neįdomu tai, kas jai įdomu. Teisingai – jis vyras, ir mes dažnai nesusikalbame. Mes netgi visiškai kitaip kalbame. Tarkim, kai moteris savo vyrui pradeda guostis, kad jai darbe labai blogai, vyras sako – „eik iš to darbo“. Atsiprašau, bet moteris guodžiasi ne todėl, kad nori išeiti iš darbo, o todėl, kad nori pasakyti, kaip pavargo, kiek ten įdėjo pastangų ir kad tų pastangų nebegali įdėti namuose.

Antroje pusėje, kai pusiausvyra pradeda kisti, vyriški hormonai ima dominuoti moters gyvenime, ji pradeda keistis. Jai jau taip nebesinori kalbėtis su vyru, jai svarbu kur nors išlėkti, susitikti. Jai nebesinori, kad vyras klaustų, kur ji buvo, su kokia drauge. Man pačiai buvo atradimas, kad moterų, kurioms gerokai per 60 metų, visiškai nebebaido vienatvė. Anksčiau vyras norėdavo vaikščioti pats sau vienas, dabar moteris to nori ir nenori atsiskaityti. Ji vyrui duoda daugiau savarankiškumo – pasigamink pietus, nusipirk tai, kas tau patinka ir t. t. Moteris nori būti nepriklausoma, veikli, kažkuo užsiimti, ne tik tvarkyti namus ir ganyti savo vyrą. O vyrai – atvirkščiai. Sako, tu su manimi nebekalbi, o mes anksčiau tiek kalbėdavome. Nors iš tikrųjų jie nesikalbėdavo. Jis nori pakalbėti, nori, kad ji nuolatos būtų šalia, jis tampa nesavarankiškas, jie tarsi apsikeičia vietomis.

– Mūsų savijauta priklauso nuo emocijų. Kaip jas suvaldyti? Mes sakome, kad geros emocijos labai gerai, bet senuose priežodžiuose pabrėžiama, kad ir džiaugsmingas emocijas turi išgyventi ramiai, harmoningai. Vadinasi, svarbu sumažinti ir pozityvias emocijas?

– Kaip tik šitoje knygoje yra atvirkščiai. Truputį paneigta tai, ką labai pamėgo amerikiečiai – pozityvų mąstymą, nusiteikimą ir t. t. Pavyzdžiui, iš kur kyla baimės? Iš kažkada nesutvarkytų emocijų, kurios nebuvo iki galo išgyventos. Netgi mažus vaikus mes saugome nuo netekčių, skausmo. Tarkim, mirė mylimas gyvūnėlis. Tada vaikui sakome – „nieko neatsitiko, jis kažkur pabėgo, jis nemirė“. Mums baisu, nes mirties baimė ir suaugusiems žmonėms „baimė numeris vienas“. Mes norime apsaugoti vaikus, bet tada jie auga suprasdami tik kompiuterinius žaidimus: kažką nušauni, bet jis atsikelia ir toliau kovoja. Vaikai nebesupranta, nebeturi emocijų amplitudės.

Jei mes neturėtume liūdesio, nesuprastume, kas yra džiaugsmas. Jei neturėtume netekties, nesuprastume, kas yra atradimas. Todėl manau, kad emocijos, kurias mes vadiname neigiamomis, daug daugiau išmoko. Bet kokia neigiama emocija turi būti tinkamai priimta ir išreikšta. Net ir mūsų kultūroje moteriai neleidžiama rodyti neigiamų emocijų. Pavyzdžiui, moteriai negražu pykti, vyrui negalima verkti. Mes nuo pat vaikystės išmokstame slėpti emocijas ir nemokame priimti to, ką duoda gyvenimas. Juk geriausiai pasimokome iš padarytų klaidų.

Bet problema yra ne padaryti klaidų, o kaip mes į jas sureaguojame. Kai sakome „už ką man tokia didelė užduotis?“, tada vėl gauname pakartoti tas pačias neigiamas emocijas, neigiamus išgyvenimus. Mes vis gauname tokias pat užduotis. Pavyzdžiui, moteris pasirinko nevykusį vyrą, ištekėjo, išsiskyrė. Kokį susirado antrą? Dažniausiai – dar baisesnį. Tada ji sako „visas mano gyvenimas toks“. Bet čia ji tokia, o ne gyvenimas toks. Mes turime viską, kad reguliuotume savo gyvenimą, tik nepasimokome iš klaidų. O ta klaida buvo sudėta į neigiamas emocijas. Bet kaip aš su ta emocija tvarkiausi? Ar su kuo nors aptariau, ėjau pas kažkokius specialistus, kurie galėtų man padėti su ja susitvarkyti? Jei ta emocija (depresija, liūdesys ar dar kažkas) bus sutvarkyta, mes nekartosime tos pačios klaidos ir iš tos emocijos pasimokysime.

Knygoje labai daug vietos skirta savianalizei ir analizei. Moteris iš tikrųjų, ypač pirmą gyvenimo dalį, neturime kada užsiimti savimi, dažniausiai daro, ką reikia daryti, užmiršta save, savo pomėgius, nes jiems nelieka laiko. Bet kai jau vaikai užauga, viskas – turėtum rasti laiko ir išanalizuoti, kas tau nepatiko, kas buvo ne taip, kodėl taip skaudžiai tai išgyvenai, kodėl tai vyko. Iš tikrųjų moteris valdo gyvenimą ir visada valdė. Kaip moteris protingai tai daro, buvo aprašyta jau prieš 5 tūkst. metų vedose. Jei moteris moka panaudoti tą meilę, kurią gali skirti savo mylimam vyrui, joks vyras nuo jos neišeis. Moteris turi didžiulį ginklą – meilę. Mane, pavyzdžiui, nustebino, kad vyrai neturi meilės. Jie tik atspindi tą meilę, kurią spinduliuoja moterys. Bet tam reikia žinojimo, informacijos.

– O kaip rasti naują gyvenimo prasmę?

– Vėl tie patys hormonai, biologija mums sako „daryk tai, ko nedarei“. Viena moteris pradėjo piešti, kai jai buvo daugiau nei 60 metų. Piešti ji nemokėjo, o išgyvenusi didelę netektį staiga pagalvojo, kuo norėtų užsiimti. Pas kažką eiti nenori, nori būti viena. Ji nusipirko akvarelinių dažų, popieriaus ir pradėjo piešti. Po metų buvo suorganizuota jos paroda. Paskui jų buvo ir daugiau. Skaičiau nuostabią knygą „Be eilės“, tapusią bestseleriu. Ją parašė 70 metų britė. Pasakojimas apie vienišą moterį, kuri sutvarko visus reikalus, kažkam atiduoda savo mylimą žąsiną ir, pasigaminusi gerą vakarienę, eina nusižudyti. Tik jai sutrukdo kitas, daug jaunesnis savižudis.

– Klausančios moterys pasakytų – bet joms kažkas atsiveria. Kaip ieškoti tų atsivėrimų? Kaip padėti atsiverti tam, kas širdyje kunkuliuoja?

– Manau, galiausiai ir jūsų laida kai ką bent jau privers susimąstyti. Jei norėsi, tie dalykai patys ateis. Jie tarsi savaime atsiranda.

– Vadinasi, reikia labai stipriai norėti?

– Taip, būna tokių stebuklų, jei kažkur nukreipi savo mintį. Bet turi atsiverti tiems dalykams, ne tik sėdėti ir rypauti.

– O kaip išmokti pasidžiaugti,  lengvai pažiūrėti į savo klaidas? Ypač jei žmogus dramatiškas, pesimistas.

– Jei pats žmogus nesugeba, reikia, kad kas nors jam padėtų. Draugė, gal ir nepažįstamas žmogus. Juk yra ir trečiojo amžiaus universitetai, dar kažkokie susibūrimai. Tai visiškai nekainuoja, bet tie žmonės tik sėdi ir niekur neina. Atsiprašau, bet pasaulis prie tavęs nepriartės, jei tu prie jo neartėsi.

– Pradžioje paminėjote močiutes. O kol mama dar ne močiutė, bet vaikai jau užaugo? Labai dažnai lieka prisirišimas, įprotis kartu gyventi, kartu svarstyti, kartu gaminti. Ir staiga atsiranda plyšys. Kaip paleisti tą vaiką neskausmingai ir kartu išlaikyti dvasinį ryšį?

– Knygoje yra skyrelis apie krizes, netektis. Viena tokių svarbiausių krizių, kaip kažkada buvo vaiko gimimas, dabar yra tuščio lizdo nostalgija. Mes užmirštame, kad mūsų gyvenimas prasidėjo ne nuo vaikų. Mūsų gyvenimas prasidėjo nuo „jo“ arba nuo „jos“, nuo lizdo, kurį sukūrėme. O vaikai buvo tai, ką užauginome. Ir jei sakome, kad gyvenimas prasidėjo nuo vaikų, dažniausiai vaikais jis ir baigiasi. Kai liekame tik poroje, kai vaikai išskrenda, labai dažnai nebežinome, ką daryti. Knygoje yra daug patarimų, ką daryti, kaip vėl atrasti vienam kitą arba kitus artimus žmones, kaip paleisti savo vaikus – jie turi išeiti. Ne dėl savo senatvės mes juos užauginome, kaip kartais moterys sako. Gyvenimo ratas sukasi.

– Vis dėlto yra šeimų, kur dvasinis ryšys išlieka labai stiprus. Kaip jį išsaugoti?

– Gerai pasakėte – ryšys. Tai – nuolatinis palaikymas. Nesvarbu, gal tai tik vienas vakaras per metus, kai visi suvažiuoja, kalbasi, domisi vienas kitu, bet jie artimi, ir nėra artimesnių. Ir domisi abi pusės. Nors labai dažnai būna – „tu domėkis tik manimi“. Kai galvoju tik apie save ar pareigą, tai nėra ryšys. Jis vienpusis ir nėra harmonijos. Tada santykiai trūkinėja. O jei kažkas trūkinėja, žiūrėkime, kur klystame ir pradėkime nuo savęs. Kitų keisti negalime. Mes galime keisti tik save.

LRT televizijos laidoje „Ryto suktinis“ Zita Kelmickaitė apie nesenai išleistą knygą „Flirtas su rudeniu“ kalbėjosi su jos autore psichologe Edita Čekuoliene. Peržengusioms keturiasdešimtmečio slenkstį moterims skirta knyga atveria visus šiuo laikotarpiu vykstančius pokyčius ir jų sprendimo būdus.

– Sakykite, gerbiama Edita, kodėl Jums reikia flirtuoti su tuo rudeniu? Jums pasirodė, kad moterys po keturiasdešimties turi labai daug problemų?

– Aš labai dėkinga redakcijai, kad sugalvojo šį pavadinimą, kadangi paskutinis skyrelis vadinasi „Flirtuok su rudeniu“. Kaip nugyventi savo gražiausius metus, kuomet tau yra virš keturiasdešimt, kai tu žinai, ko laukti iš vyrų, kai vaikai užauginti, kai žinai savo grožį arba negrožį, kai žinai, kaip tvarkytis su savo problemomis, kaip būti gera darbuotoja – kaip visa tai nugyventi? Ir nugyventi ne liūdint, kad tai galbūt paskutiniai dešimtmečiai, bet kartu koketiškai pasižiūrint į tuos dalykus.

– Ką galima patarti mūsų moterims? Jos labai dažnai sako: aš viską atidaviau vaikams ir vyrui – kodėl jie manęs nemyli?

– O tai kam reikėjo viską atiduoti? Jeigu viską atiduodi, tai nieko ir neliks. Čia yra toks dramatizavimas, ką labai mėgsta mūsų žmonės – padaryti tragediją. Aišku, tu turi tuos mylimus žmones ir santykis su jais kinta: vaikai užauga, turi savo gyvenimus, tu tampi eksmama. Taip, tu visą gyvenimą išliksi mama, bet ta aktyvi mama buvai tik tam tikrą periodą.

– Kiek, pagal Jus, tas periodas apima metų?

– Šešiolika, kadangi jau šešiolikmečiai sako: mama, tu per daug būni namuose, tu per daug visur kišiesi. Bet jeigu mama savo anūkams būna mama, tai jau atsiprašau – laikas prisiminti, kad jau esi senelė.

– Jūs papiktinsite mūsų moteris, kadangi man atrodo, jog mūsų mamos galvoja esančios visagalės, visažinės ir neklystančios.

– Aš manau, kad suklysti nėra baisu. Svarbiausia – pripažinti savo klaidą. Arba, jei įmanoma, – atitaisyti. Tačiau mūsiškės nenori tų klaidų pripažinti, ir čia, man atrodo, yra didžiausia bėda. Jos paskui puola prie anūkų ir galvoja, kad atitaisys tas klaidas, bet jeigu ten buvo daromos klaidos, tai bus daromos ir čia. Nė viena nepraėjome jokių mamų mokslų, jokių mokyklų, todėl kiekviena būsime tokios, kokios ir turime būti.

– Jeigu moteris skyrė daug laiko savo vaikams, vyrui, taip apleisdama savo karjerą, ir galiausiai tie vaikai nebaigė mokslų, o vyras susirado jaunesnę, tuomet tai keturiasdešimties metų moteriai – tragedija. Ar yra tokia situacija aprašyta Jūsų knygoje?

– Yra tokios vaidmenų nominacijos ir krizės. Pavyzdžiui, tuščio lizdo krizė – kai išeina vaikai, kur atrodo, kad į juos viskas sudėta, ir motina, nebežinodama ko griebtis, tik vaikšto po tuščius kambarius ir verkia. Bet visgi mūsų šeimos neprasidėjo nuo vaikų – mūsų šeimos prasidėjo nuo tada, kai mes susiradome antrąją pusę. Todėl kai jie lieka kartu, turėtų atrasti vienas kitą iš naujo. Bet vyrams irgi problemos atsiranda – prasideda „zyliojimo“ metas. Ir tuos septynerius metus nuo 43 iki 50 metų moteris turėtų pralaukti, kol vyras vėl atkreips dėmesį į ją. Tiesiog kurios išlaukia, tos ir išlaiko. Ir tas vyrų „zyliojimo“ metas yra pats sunkiausias – vaikai išeina, vyras irgi žiūri kažkur kitur. Moteris pasimeta. Dar atsiranda senstančių tėvų slauga. Labai daug dalykų kinta ir su tais pokyčiais moteriai reikia tvarkytis.

– Kokių receptų kaip psichologė galite duoti tokiai moteriai?

– Visų pirma reikia susidraugauti su savimi, nes iki tol visi metai buvo skirti kitiems – vaikams, vyrui, anytai, ir tiesiog nebuvo laiko pagalvoti apie save, nes tai įėjo į tavo šeimynines pareigas. Reikia pagalvoti apie savo išvaizdą, dvasinį pasaulį, sveikatą. Daugelis susidomi joga, meditacija. Tuomet moteris prisimena save, ir tai yra puikus laikas sau. Toms moterims, kurios anksčiau visiškai savimi nesirūpino, tas laikas būna tiesiog tragedija. Jos sako: mano gyvenimas baigėsi, mano vaikai išėjo, mano anūkai paaugo, mano kompotų niekam nereikia, mano agurkėlių niekas nevalgo, ką man dabar daryti?. O jeigu pakalbi su tokio amžiaus užsienietėmis, jos sako: o, mano vaikai užaugo, mano kompotų niekam nereikia ir aš dabar galiu važinėti po pasaulį, aš dabar domiuosi politika, einu piešti, dainuoti – ką aš noriu, tą darau!

– Bet Jūs sutikite – yra moterų, kurios negali nė dienos be savo anūkėlių, jos moko savo dukras kaip auginti tuos vaikus ir tuomet tarp jų kyla konfliktai. Kodėl taip vyksta?

– Todėl, kad ji atiduoda save ten, kur jos nereikia. Viena iš tų nominacijų – kaip būti senele. Ji visai kitokia senelė bus savo dukros vaikams ir savo sūnaus vaikams.

– O kodėl taip yra?

– Viskas yra susidėlioję dar akmens amžiuje. Motina visada žino, kad čia jos vaikas ir jos motina žino, kad čia yra jos dukters vaikas. Bet kas tas tėvas? Ar tikrai tas žentas yra tėvas? Ar marti tikrai išnešiojo jos anūką, jos sūnaus vaiką? Kai rinkau medžiagą, viena Vokietijos senelė po tragedijos priėmė auginti savo sūnaus marčios vaiką tik paprašiusi padaryti tėvystės testą, kad ji būtent žinotų, kad augina savo anūką.

Vienos močiutės paklausiau: ar išties jūsų dukters anūkai ir jūsų sūnaus anūkai yra skirtingai mylimi? Ji atsakė: be abejo, nes dukros anūkai yra mano vaikai, o mano sūnaus – jo žmonos vaikai“. Tai yra biologiškai teisinga.

– Varčiau Jūsų knygos puslapius ir mane netikėtai sutrikdė viena Jūsų antraštė - „Ir mėšlo krūva gali teiki džiaugsmo“.

– Savaime aišku. Pavyzdžiui, jūs išeinate ir savo aplinkoje pamatote arklio mėšlo krūvą. Jeigu jūs pesimistė jūs sakysite: o, mėšlo krūva“. Bet galima ir pagalvoti, kad jums kažkur yra padovanotas arklys. Čia akcentuojamas požiūrio klausimas.

– Man labai įdomu, ką Jūs kaip psichologė patartumėte daryti keturiasdešimtmetei, kuri norėtų pratęsti savo gyvenimą, būti laisvai nuo anūkų, vyro priekaištų?

– Visų pirma patarčiau pagalvoti apie save ir keistis. Nebijoti keistis, nebijoti daryti taip, kaip iki šiol nedarei. Rengdama šią knygą aš sužinojau daug įdomių dalykų, kad, pavyzdžiui, vyrai iki 50–60 metų nori nepriklausomybės, o moteris priešingai – nori pakalbėti, kad jas išklausytų. Tačiau vėliau moterį tai pradeda slėgti, jai pradeda patikti būti savarankiškai, nebesikalbėti, išeiti su drauge susitikti ir neduoti ataskaitos. O tada vyras daro atvirkščiai – nori pasikalbėti.

Tame pakitime įtaką daro hormonai. Pradėjusi skaityti moterų, kurioms virš 50 metų, rašytas knygas, prisimenu vienos vokietės romaną: jai virš 60 metų, atsiranda jos buvusi meilė ir pradžioje ji lyg jaučia nostalgiją, bet vėliau supyksta dėl kažkokių buitinių smulkmenų ir supranta, kad jo laikas jau praėjo – ji tiesiog mėgaujasi savo vienatve. Mes tarsi pasikeičiame vaidmenimis su vyrais – moters vyresniame amžiuje vienatvė neslegia, o vyrai jos negali pakęsti. Jeigu poroje moteris miršta anksčiau, vyras žymiai sunkiau tai išgyvena, tai sutrumpina jo gyvenimą. O priešingu atveju viena likusi moteris visada turės dar kuo rūpintis.

– Įsivaizduokite, sėdi kelios liūdnos vienišos moterys, kurios jau parašė 17 laiškų, kad atsirastų koks Jonas, Petras arba Antanas ir galvoja, kaip būtų smagu, kad kažkas namie krebždėtų.

– Bet ne pastoviai. Jūs pakalbėkite su tomis moterimis. Aš kalbėjau ir žinau, kad joms patiktų su tais vyrais susitikti, tačiau kol juos nukrapštytų nuo televizoriaus, tai jau jos geriau susitiktų su savo bendraamžėmis, pasikalbėtų apie receptus, nueitų į teatrą ar senjorams skirtos kavos išgerti.

– Anot Jūsų, vyrų po 40 metų nereikia?

 – Jeigu tu turi žmogų, su kuriuo nugyvenai visą gyvenimą, tai ir toliau gyvensi, tačiau moteris turi keistis, nes santykiai irgi keičiasi. Tai, kas buvo, kai jūs auginote vaikus, bėgote į darbus – viena. Dabar atėjo laikas, kai jūs galite vienas į kitą įsiklausyti, nuvažiuoti pailsėti, jums nereikia užsiimti su vaikais, jums net nereikia taikytis. Man labai patiko mano redaktorės pasakyti žodžiai: aš žiūriu į savo tėvus – jie net nekalba, bet jiems ir nereikia! Nes ilgainiui nebereikia tų žodžių, kažko tokio dirbtino, kol prisitaikome vienas prie kito pradžioje.

– Jeigu moteris nueidama ir taip smarkiai darydama įtaką savo anūkams randa prasmę, o Jūs dabar sakote, kad nereikia eiti pas tuos anūkus, nereikia įsiprasminti ir gyventi jų gyvenimo?

– Ne jei nori, o jeigu tavęs prašo. Nes daug tokių yra, kurios meta darbus, apsigyvena vaikų šeimose. O vaikai paaugo ir ji neturi nei darbo, nei vaikams reikalinga ir ji kliudo tuose namuose. Ta auka visiškai beprasmė buvo. Įsivaizduokite, jeigu ji tik kitais gyvena, tai tampa tragedija – ji praranda save. Reikia paklausti, ar reikia, ir nieko nedaryti, jei tavęs neprašo.

– Pakalbėkime apie išvaizdą. Kai kurios moterys po 40 metų pradeda kreipti dėmesį į savo išvaizdą – jos nusikerpa plaukus taip, kaip gyvenime niekada nebuvo nusikirpusi, pradeda nešioti trumpus sijonus. Arba kaip tik – niekada nebuvo pasidažiusi ir to visai nenori. Kaip Jūs į tai žvelgiate?

– Aš nematau didelės reikšmės – dažosi ar nesidažo, bet svarbu, kad moteris būtų savimi. Ir jeigu ji staiga tampa tokia paaugle, babyte-paaugle, tai yra juokinga. Man labai patiko žinomos režisierės J. Lapinskaitės pasakymas, kaip ji nugalėjo kūno baimę. Kai režisierė buvo jauna moteris, jai atrodė, kad būti sena yra baisu, nes eidavo maudytis į pirtį ir jai būdavo baisu matyti senstančius moterų kūnus. Ji galvodavo, kaip pati atrodys sulaukusi tiek metų, tačiau kai sukūrė savo filmą „Venera su katinu“ suprato, kad kai moteris organiška, yra savimi, tuomet ji graži.

– Įsivaizduokite mažą miestelį, kuriame nėra jokių teatrų, koncertinių salių, sėdi viename namelyje moteriškė, buvusi mokytoja ar zootechnikė – kur ji pasidės?

– Žinau aš ir tokį atvejį. Buvusi mokytoja, kuri žinojo, kad nemoka piešti. Bet ji visada apie tai svajojo, gerbė tuos žmones, kurie moka piešti, grožėjosi kol vieną dieną nuėjo nusipirkti popieriaus, akvarelę ir pradėjo piešti. Ir aš žinau, kai jai buvo 65 metai, buvo surengta pirma personalinė paroda. Įsivaizduokite, kas būtų buvę, jei moteris būtų buvusi savimi, kai jai buvo 20 metų? Bet tai nesvarbu – mokytoja vis tiek realizavo savo svajonę.

– Edita, atvirai pasakykite, ar aukojimasis yra tarsi moters priedermė ar tai charakterio savybė? Ir kodėl vienose moteryse tas aukos sindromas yra toks ryškus?

– Tai yra išmokta, atsinešama iš savo šeimų. Labai gera mokinė gyvenimo mokykloje yra pirmoji dukra – ji kartoja trijų moterų klaidas – savo mamos, senelės ir prosenelės. Ir jeigu mama kentė kažkokius vyro poelgius, tai reiškia ir dukra kentės. Ji lyg susikuria sau tokias aplinkybes, kuriose gali aukotis visiems, nors tai net nėra svarbu. Svarbu, kaip ji jaučiasi dėl tos aukos. Dažniausiai moteris jaučiasi labai blogai, kartais net iki visiško susinaikinimo.

– Tai kam ji tada aukojasi, jeigu tai veda link susinaikinimo? Negi moteris nejaučia? Ar čia ji taip save įprasmina?

– Taip, tai yra jos gyvenimo prasmė. Ji kitaip nežino ir nemoka.

– Tai tas pats taikytina yra ir darboholikėms?

– Matote, yra žmonės, kurie turi daug darbo, bet jie nėra darboholikai. Darboholikai yra tie, kurie daug dirba ir mažai padaro. Aš jų darbą vadinu bėgimu vietoje. Jie daug dirba, persidirba, sėdi viršvalandžius, bet rezultatas yra pakankamai menkas. Darboholikai nemoka ilsėtis ir visada turi nebaigtų darbų. Bet yra ir savo darbo mėgėjai. Reikėtų atskirti šiuos dalykus.

– Jeigu žmogus po 40 metų renkasi porą, jis turbūt nelaukia to ant balto žirgo atjojančio princo. Ar įmanoma po 40  metų surasti sau tinkamą žmogų?

– Įmanoma, savaime aišku, bet kai aš rašiau apie išsiskyrusias poras, tai antrosios vedybos praktiškai baigiasi greičiau negu pirmosios, kadangi kartojame tas pačias klaidas. Bet jeigu mes pasimokome iš savo netekčių, krizių, kurios tam gyvenime ir yra skirtos, tai klaidų nebekartojame.

– Sakykite, kur yra didžiausia šiuolaikinės lietuvės moters drama?

– Manau, kad pasyvume. Mūsų žmonės yra gana melancholiški. Dažniausiai užduodami klausimai – kodėl toks likimas? Kodėl dievas man taip skyrė? Kodėl man? Kodėl reikia kaltinti likimą, Dievą ar dar kažką? Dažnai tenka priminti, kad viskas yra duota – protas, kūnas, emocijos, tai reikia su tuo kažką ir daryti!

– O ko reikia, kad būtų kitaip?

– Išorinio ir vidinio aktyvumo. Turiu tokį moters pavyzdį, kuriai suėjo 48 metai, ir ji visada turėjo norą važinėti motociklu. Jai vaikai padovanojo dviratį, kuriuo iki to laiko nebuvo važiavusi, ir dabar ta moteris yra apkeliavusi beveik visą pasaulį, nors dabar yra sulaukusi apie 70 metų. Ji niekada negalvojo, kad tai sugeba, bet ėmė ir pamėgo tą aktyvų gyvenimą. Todėl aš ir sakau, kad reikia kažką daryti, nes jeigu pati nesikrutinsi, tai niekas tavęs ir nepakrutins.

– Kas neramina tas moteris, kurios ateina pas Jus kaip psichologę?

– Įvykę dideli pasikeitimai – netektys, vaikų išėjimas iš namų, išvažiavimas į užsienį, skyrybos. Žmonės labai bijo pasikeitimų, jie tarsi sustingsta ir galvoja, kad nieko negali pakeisti, nes tarsi tokia dalia, toks likimas. Reikia juos išvesti iš to pasyvumo.

– Be iš tikrųjų, ar tai yra didelė tragedija, kad vaikai yra suaugę ir gyvena savo gyvenimus, o ji verkia, kad yra vieniša, palikta ir nieko nedaro, kad kažkuo užsiimtų ir dar sako, kad neturi pinigų. Ar tai argumentas?

– Manau yra daug dalykų, kuriems nereikia pinigų. Pavyzdžiui, jeigu jūs nueisite į trečio amžiaus universitetus, kiek gražių senjorų yra! Ir tikrai aš kalbu ne apie tuos, kuriems virš 40 metų. Bet jeigu tu nieko nedarai, lauki – tai niekur neveda. Reikia keistis, reikia postūmio pačiam iš savęs arba iš kitų.

- Ar Jūs sutinkate, kad lietuvės mamos savo šią „specialybę“ nori išlaikyti iki pat senatvės?

– Taip, bet kiek aš žinau, tai lietuvės tikrai neįeina į geriausių mamų dešimtuką.

– O kokios mamos geriausios?

– Japonės vienos iš geriausių.

– Kuo jos ypatingos?

– Jos daug ką leidžia savo vaikams nuo pat mažens. Žydės mamos taip pat yra nuostabios. Yra toks žydiškas posakis „žydiška mama“. Jos žiūri kaip tą vaiką ugdyti, auginti ne sau. Mūsų mamos dažniausiai sako: aš auginu vaiką sau. Atsiprašau, vaikai ne tam skirti. Jie augins savo vaikus ir bus tavo tęsinys, bet ne tavo senatvės garantas.

– Ar yra kokių nors rekomendacijų smagiai keturiasdešimtmetei, kuri atrodo dar kalnus nuvers, ir pesimistei keturiasdešimtmetei, kuri stovi gyvenimo kryžkelėje?

– Šioje knygoje yra 10 skyrių, kur kiekviename yra tam tikri patarimai. Čia universalaus recepto negali būti, bet kiekviena atras, ką sau pritaikyti.