Muziejaus edukatoriai kartu su pedagogais dalyvaus veiklose, kuriose bus pristatomos ir išbandomos paveikiausios muziejaus sukurtos edukacinės priemonės ir užsiėmimų organizavimo, vedimo būdai. Mokytojams bus atskleistos galimybės praturtinti ugdymo turinį netradicinėse erdvėse (istorijos, biologijos, pasaulio pažinimo ir kitoms pamokoms bei patyriminio ugdymo dienoms). Planuojama pristatyti atnaujintas muziejaus edukacines erdves ir paslaugas, pritaikytas asmenims su negalia, kuriose sudarytos sąlygos ir specialių ugdymo poreikių turintiems moksleiviams geriau integruotis į ugdymo procesą.

Renginys vyks 10–13 val. Jūrų muziejuje, akvariume bei Baltijos jūros gyvūnų reabilitacijos centre, kur šiuo metu jau gydomi du ruoniukai-pamestinukai.

Programa

10.30–10.45 val. Pasitikimo kava, programos pristatymas Baltijos jūros gyvūnų reabilitacijos centre. Lietuvos jūrų muziejaus edukacinės veiklos metodologija, tikslai, uždaviniai.

11.40–13 val.  Patyriminės veiklos:

1 KRYPTIS. „Nuo EGO prie EKO“. Metodinės veiklos Baltijos jūros gyvūnų reabilitacijos centre.

2 KRYPTIS. „Draugiški pojūčiams“. Metodinės veiklos akvariumo ekspozicijoje.

3 KRYPTIS. „Nuo upelio per Baltijos jūrą iki vandenyno“. Metodinės veiklos akvariumo ekspozicijoje.

4 KRYPTIS. „Su jūra mes didesni“. Metodinės veiklos laivybos istorijos ekspozicijose.

Renginio „Edukacija ir patyriminė veikla ugdymo turiniui praturtinti organizuojant pamokas Lietuvos jūrų muziejuje“ dalyvių skaičius ribotas.

Ketinantys dalyvauti, kviečiami užpildyti registracijos anketą. 

Dalyviams bus išduodami Klaipėdos miesto pedagogų švietimo ir kultūros centro paruošti pažymėjimai.

Edukuojamojo meno patirtis

Klaipėdos universitete  baigusi režisūros ir renginių organizavimo bakalauro studijas V. Talutytė-Masienė išvyko į Airiją. Manė, kad trumpam, bet liko septyniolikai metų. Ten baigusi taikomojo teatro magistro studijas, didžiąją laiko dalį dirbo Airijos teatruose ir trupėse pagal specialybę – iš pradžių trupėse „Kaleidoskopas“ ir „Cyclone Rep“, o vėliau Korko miesto teatre „The Everyman“.

„Įgijau žinių, kas yra teatro terapija, edukacinis teatras ir bendruomenėms skirtas teatras, tad suvokiu, kad spektaklio, edukacijų nauda yra didžiulė. Ypač vaikams, jaunimui, nes vienas pagrindinių aspektų, kurį teatro pamokos padeda lavinti, – pasitikėjimas savimi. Man smagu suteikti priemonių žmogui, padedančių atrasti save ir jaustis geriausiai, kiek įmanoma tuo metu“, – sako pašnekovė.

Valdonė Talutytė-Masienė. Donato Stankevičiaus nuotr.

Užsienyje V. Talutytė-Masienė režisavo šešis spektaklius – dirbo prie socialinio projekto, kuris įtraukė paauglius ir žmones su negalia. Šie dirbo poromis: vienas mokėsi būti atsakingas už kitą, o kitas išmokdavo pasitikėti. Šiam įdomiam socialiniam eksperimentui naudota vadinamoji „black light theatre“ sistema: juoda dėžė ir fluorascensinės lėlės, objektai. Aktoriai vaidindavo apsirengę visiškai juodai, todėl jų visiškai nesimatydavo. Žiūrovai, žiūrėję spektaklį, tik vėliau sužinodavo, kas jį sukūrė, tad dingdavo išankstinė nuostata, barjeras, kad žmogus su negalia negali būti geriausias.

V. Talutytei-Masienei teko dirbti ir edukacinėje teatro kompanijoje, kuri statė spektaklius mokiniams pagal Williamo Shakespeare’o kūrinius. Juos papildydavo viso spektaklio metu vykstanti diskusija su žiūrovais: aktoriai galėdavo bendrauti su publika, aptarti temas, leisti spėlioti, kas bus toliau, pasirinkti skirtingas pabaigas.

Su šiais pasirodymais pavyko apkeliauti šešiolika pagrindinių teatrų Airijoje, o spektaklius pamatė maždaug 30 tūkst. mokinių. Teatro meną V. Talutytė-Masienė pasitelkė ir lietuvybei skleisti: Airijoje su bendraminčiais įkūrė lietuvišką mokyklėlę ir penkiolika metų sekmadieniais savanoriškai vedė teatro pamokas 4–16 metų lietuvaičiams.

Dominuoja performanso tipo pasirodymai, kuriuose garsas yra kuriamas naudojant visiškai netikėtas priemones.

 

Jaunimo apsuptyje

V. Talutytė-Masienė džiaugiasi galėdama ir Lietuvoje sujungti dvi ją dominančias sritis: teatrą ir edukaciją. Šiuo metu NKDT ji kuruoja visas teatro edukacines veiklas: dirbtuves, diskusijas, ekskursijas ir spektaklius, skirtus mokykloms, taip pat kuria naujas edukacines programas.

Edukatorė globoja NKDT Jaunimo tarybą, kuri yra patariamasis balsas pasirenkant kūrinius ir pastatymus, skirtus vaikams, paaugliams ir jaunimui. Jaunimo tarybos nariai kviečiami į spektaklių repeticijas, kuriose gali išsakyti savo nuomonę, stebėti procesą. V. Talutytė-Masienė bendrauja su aktoriais, kurie atranda arba pažadina savyje edukatoriaus talentą. Teatre vyksta edukacijos itin gabių vaikų programai, organizuojamai kartu su Kauno inovacijos švietimo centru.

V. Talutytė-Masienė skiria savo gebėjimus užsiėmimams su senjorais, neįgaliais žmonėmis kurti. Šiuo metu didžiausiais entuziastės siekis – sukurti NKDT erdvę, kurioje būtų galima vystyti skirtingas mylinčių teatrą ir kūrybingų žmonių kompetencijas.

Tinkamo rekvizito paieškos

Dar ne visus metus NKDT dirbanti V. Talutytė-Masienė visa širdimi pasinėrė į jau tryliktojo festivalio „Nerk į teatrą“ programos organizavimą. Paklausta, ar yra prietaringa, ji juokiasi, kad 13 jai yra laimingas skaičius, bet, nepaisant magijos, iššūkių nestinga.

„Šiemečiai spektakliai ir edukacinės programos yra garso tema. Specialiąją programą koordinuoja kompozitorius Arturas Bumšteinas. Dominuoja performanso tipo pasirodymai, kuriuose garsas yra kuriamas naudojant visiškai netikėtas priemones. Be abejo, tokie pasirodymai plečia mūsų akiratį ir supratimą, kas yra teatras, garsas, kaip jie susiję ir kaip daro įtaką vienas kitam“, – dėsto V. Talutytė-Masienė ir priduria, kad šiuo metu sprendžia pačius įvairiausius organizacinius klausimus.

„Austrijos menininko Georgo Nussbaumerio pasirodymui ieškome tikrų skirtingo dydžio metalinių varpų, jam taip pat reikės lauko riedulių, krūmų vytelių ir net nebenaudojamos violončelės. Menininkas dirbs ir suteiks galimybę teatro entuziastams vaidinti profesionaliame festivalio pasirodyme, kurį surengs kartu su dirbtuvių dalyviais“, – sakė pašnekovė.

V. Talutytė-Masienė pasidalijo kilusiu nerimu, kad teks atsisakyti pasirodymo su lankininku, nes šiam performansui reikalingas profesionalus lankininkas ir itin aukštus saugumo reikalavimus atitinkanti erdvė – 25 m atstumas iki taikinio, mat strėlė lekia 60 km/val. greičiu. „Performansas atkartoja šv. Sebastiano atvaizdus ant žmogaus liemenį primenančio violončelės korpuso. Sulauksime ir trupės iš Vokietijos „Maulwerker“, kuri atveža nemokamą performansą, spektaklį ir dirbtuves. Jų pasirodymas „Skambantis vanduo“, skirtas praeiviams prie teatro, atidarys mūsų festivalį", – pasakojo viena festivalio organizatorių.

Specialių pasirodymų rengia ir lietuvių menininkai: Arturas Bumšteinas pristatys garso spektaklį „Trečiasis tūkstantmetis“, duetas „Eye Gymnactics“ ruošia specialų pasirodymą, Simonas Nekrošius pristatys keistų, nematytų instrumentų šou, o Kamilės Dambrauskaitės ir Sholto Dobie duetas atveš improvizuotų vargonų pasirodymą.

„Visi pasirodymai tinka plataus amžiaus diapazono žiūrovams, tad kviečiame pasimėgauti garso teatru, garsiniais pasirodymais ir palepinti savo vaizduotę. Pasirinkimas – didžiulis – planuojama maždaug 40 edukacinių dirbtuvių, skirtų kūdikiams, vaikams, jaunimui, suaugusiesiems ir senjorams. Lauksime individualių dalyvių, grupių, moksleivių klasių ir šeimų, nes bus labai įdomu, nepatirta ir smagu“, – intrigavo V. Talutytė-Masienė.

Daugelis kauniečių, riedėdami Nuokalnės gatve link Varnių tilto, yra pastebėję prie nuokalnės prisišliejusį pilką medinuką, tačiau palyginti mažai kas jame yra apsilankęs.

Šeštadienį keletas mamų su vaikais čia apsilankė pirmą kartą. Mamas su dukromis atviliojo edukacija „Arbatėlė pas tetą Stasę“, kurios metu žadėta ne tik pažintis su garsia tarpukario laikų Kauno pora, bet ir su unikaliu ponios Stasės hobiu – figūrėlių lankstymu iš saldainių popierėlių.

„Pirmiausiai leiskite pristatyti čia gyvenusius Juozą ir Stasę Gruodžius ir šiuos namus. Kaip matote, čia išliko daug autentikos“, – į restauracijos reikalaujantį medinuką susirinkusiai kompanijai užsiminė Kauno miesto muziejaus J. Gruodžio skyriaus kultūrinių veiklų koordinatorė Dovilė Pukytė.

Autentiškas interjeras – baldai, koklinės krosnys, durys banguotais stiklais ir kitos interjero detalės – išliko, nes vyrą 40-ia metų pergyvenusios S. Gruodienės valia namas buvo padovanotas valstybei. Su sąlyga, kad čia bus įrengtas muziejus.

„Juozukas buvo judrus vaikas, muzikalus nuo pat mažumės. Pirmasis jo instrumentas – smuikas, vėliau – fisharmonija“, – pristatydama ekspoziciją pasakojo muziejaus darbuotoja.

Justinos Lasauskaitės nuotr.

Muzikalų vaiką tėvai išleido mokytis į Rokiškio muzikos mokyklą. Ją baigęs, J. Gruodis keliose bažnyčiose dirbo vargonininku, vadovavo chorams. Mintaujos bažnyčioje lemtingai peršalo ir prarado balsą. Dėl to jam teko atsisveikinti su svajone tapti dainininku. Tuo metu net vadovauti chorui jam tapo sudėtinga.

1914 m. išvyko į Maskvą, studijavo konservatorijoje, vadovavo Lietuvių studentų draugijos chorui. „Maskvoje J. Gruodis susirgo tuberkulioze. Jos gydytis išvyko į Jaltą, kurios sanatorijoje sutiko savo būsimą žmoną Stasę“, – rodydama poros nuotraukas užsiminė D. Pukytė.

1920 m. abu sugrįžo į Lietuvą, tačiau J. Gruodis netrukus gavo stipendiją ir išvyko studijuoti Leipcigo konservatorijoje. Pora susituokė jam grįžus iš Leipcigo 1924 m. Tais pačiais metais J. Gruodis tapo Valstybės teatro antruoju dirigentu, tačiau jau po trejų metų šį darbą metė nusprendęs, kad jis atima per daug laiko ir sveikatos. Netrukus iš kito garsaus kompozitoriaus, dirigento Juozo Naujalio sulaukė pasiūlymo vadovauti muzikos mokyklai. Tai J. Gruodžiui puikiai sekėsi: jam vadovaujant, mokyklai suteiktas aukštosios mokyklos statusas – ji tapo konservatorija.

J. Gruodis mylėjo gamtą, keliones, gyvūnus, be to, ir techniką. Ilgą laiką važinėjo dviračiu, tačiau po to, kai kažkas pavėžėjo motociklu, ir pats nusprendė įsigyti, pasak ponios Stasės, plieninį žirgą.

„J. Gruodis mylėjo gamtą, keliones, gyvūnus, be to, ir techniką. Ilgą laiką važinėjo dviračiu, tačiau po to, kai kažkas pavėžėjo motociklu, ir pats nusprendė įsigyti, pasak ponios Stasės, plieninį žirgą. Juo kelis kartus leidosi net į Palangą. Tiesa, kelionės nebuvo sėkmingos: patyrė ne vieną avariją. Avarijos Kaune metu susilaužė tris kairės rankos pirštus. Jie sugijo, bet skambinti fortepijonu J. Gruodžiui tapo sudėtinga“, – nemalonią istoriją priminė muziejaus darbuotoja.

1932 m. pora įsikėlė į namą, pažymėtą dabartinės Salako gatvės 18-uoju numeriu. Žemės sklypą čia, tuometiniame užmiestyje, J. Gruodis gavo kaip nusipelnęs asmuo. Garsus architektas Feliksas Vizbaras šeimai padovanojo namo projektą – dviejų aukštų medinukas pagal jį ir iškilo. J. Gruodžiui įsigeidus laikyti bites, vėliau prie namo buvo pristatytas specialus balkonas.

„Na, o dabar eime, susipažinsime su ponios Stasės unikaliu hobiu“, – pakvietė koordinatorė ir atvertė albumą, tarp kurio lapų glaudžiasi S. Gruodienės popierinės figūrėlės, išlankstytos iš saldainių popierėlių. Edukacijos dalyvės ir pačios pabandė išlankstyti kažką panašaus.

„Visus tris žmogeliukus aš pati išlanksčiau, sesė nepadėjo“, – savo išlankstytas figūrėles rodė aštuonmetė Emilė, į edukaciją atvykusi su trimete sese Paula ir mama Giedre.

Justinos Lasauskaitės nuotr.

„Mes iš anksto pasižiūrėjom internete, ką būtų galima nuveikti šeštadienį, kol oras lauke nėra geras. Taip radom šią edukaciją ir sudalyvavom“, – šypsojosi Giedrė.

Kalbintos kitos edukacijos dalyvės džiaugėsi atradusios dar vienas įdomias autentiškas erdves. „Čia fantastiškai daug autentikos išlikę. Įdomu buvo išgirsti apie negirdėtą nematytą S. Gruodienės pomėgį – lankstinius iš saldainių popierėlių. Džiugu, kad pastatas su visu sklypu išliko iki šių dienų. Tai, kad S. Gruodienė pati suplanavo ir padovanojo namą miestui buvo labai toliaregiškas sprendimas“, – įvertino istorikė Justina, į užsiėmimą atvykusi su trimete dukra Vilte.

„Turiu prisipažinti, kad per 50 savo gyvenimo metų pati būdama kaunietė čia esu pirmą kartą.

Atvykau laisvalaikiu, bet tuo pačiu ir apsižiūrėti, ką galėčiau pasiūlyti Kauno rajono Trečiojo amžiaus universiteto (TAU) studentams. Aš paprastai pati pirmiausia įvairias veiklas išbandau, o po to sprendžiu, ar siūlyti mūsų studentams“, – sakė Kauno rajono TAU rektorė Edita Žaromskienė, žadėjusi šią edukaciją pasiūlyti ir pakaunės senjorams.

Šią apie pusantro metro aukščio instaliaciją sudaro daugiau kaip 1 tūkst. peilių, žirklių, žiebtuvėlių, skutimosi peiliukų ir kitų pavojų skrydžio metu keliančių daiktų, pranešė Lietuvos oro uostai.

Margutį sukūręs Vilniaus oro uosto aviacijos saugumo skyriaus pamainos vadovas Algirdas Venzlauskas teigia, kad kūrinio idėja gimė stebint vis augantį patikros punktuose žmonių paliktų daiktų kiekį. 

„Kai tokių mažaverčių, bet rankiniame bagaže draudžiamų daiktų prisikaupia, mes juos utilizuojame pagal numatytas taisykles. Kilo mintis, kad gal būtų įmanoma juos praktiškai ir prasmingai panaudoti dar kartą. Kadangi šie daiktai yra įvairiaspalviai, jie puikiai tiko margučiui, kuris atkreipia keleivių dėmesį ir tokiu būdu atlieka savo edukacinę misiją“, – sakė A. Venzlauskas.

Kadangi šie daiktai yra įvairiaspalviai, jie puikiai tiko margučiui, kuris atkreipia keleivių dėmesį ir tokiu būdu atlieka savo edukacinę misiją.

Kiaušinio karkasą jis konstravo ir prie jo įvairius daiktus klijavo kelis mėnesius.

Dabar eksponatas pastatytas Vilniaus oro uosto išvykimo salėje.

Vidutiniškai vien Vilniaus oro uoste keleivių rankiniame bagaže pareigūnai kasdien randa apie dešimt žirklių ir aštuonis ilgaašmenius peilius. Per kovo mėnesį pas keleivius aptikti septyni dujų balionėliai, o penki asmenys bagaže turėjo šovinių.

Pasak Lietuvos oro uostų saugos ir saugumo departamento vadovo Vido Kšano, draudžiami daiktai apžiūros metu nėra konfiskuojami – keleiviai juos gali perduoti lydintiems draugams, šeimos nariams, padėti į išsinuomotas daiktų saugyklas arba įdėti į registruotą bagažą, jei tų daiktų nedraudžiama gabenti tokiu būdu.

Tai ne pirma meninė instaliacija iš lėktuvais draudžiamų gabenti daiktų. Prieš trejus metus Vilniaus oro uoste buvo pastatyta kalėdinė eglutė, pagaminta iš žirklių, žiebtuvėlių, peilių ir šovinių tūtelių.

Birželio 22 d. 17 val. vyks užsiėmimas „Ornamentinės marių žuvys“. Grafikė J. Stauskaitė kūryboje atsiskleidė ne vien kaip dailininkė, bet ir kaip ryški dailės pedagogė. Atkurtosios Lietuvos nepriklausomybės pradžioje įkūrusi pirmąją privačią Vilniaus vaikų ir jaunimo dailės mokyklą Vilniuje, kurioje daug metų siekiama atskleisti vaikų kūrybiškumą. Edukacinio užsiėmimo metu pasekime J. Stauskaitės pavyzdžiu ir kūrybiškai pažvelkime pro langus į marias, prisiminkime, kas jos vandenyse gyvena. Mums žinomos žuvys yra ne vien skanios, jos ir ypatingai gražios su savo unikalia žvynelių dėlione.

Birželio 23 d. 17 val. vyks užsiėmimas  „Maišelis“. Ar pažįstate liaudies meno simbolius ar senųjų pamario vėtrungių ženklus, gal manote, kad tai per daug sena, neaktualu ir nemadinga? Kūrybiškai panaudoti mūsų protėvių sukurti ornamentai ir ženklai gali prabilti labai stilingai ir šiuolaikiškai. Šiame edukaciniame užsiėmime archajiškus ženklus organizatoriai bandys prakalbinti modernia dizaino kalba. Pasitelkę liaudies ornamentų bei pamario vėtrungių motyvais sukurtus antspaudus, pagal nūdienos dizaino tendencijas bus dekoruojami austiniai maišeliai. 

Birželio 25 d. ir 26 d. 17 val. vyks užsiėmimas „Charakteringas potėpis: surask ir atkurk“. Esama tokių tapytojų, kurių autorystę atpažintume ir iš delno didumo paveikslo skiautės, netyčia rastos miesto aikštėje. Jų toks savitas koloritas ir charakteringas, individualus potėpis, kad užtenka ir nedidelio fragmento. Būtent toks yra ir pamario tapybos dainius L. J. Jankus (1946–2014), rūstoko, bet tuo pat metu ir lyriško bei paslaptingo peizažo meistras. Užsiėmimo metu dalyviai kviečiami pagal nedidelį L. J. Jankaus paveikslo fragmentą surasti kūrinį ekspozicijoje, į jį gerai įsižiūrėti ir edukacinėse dirbtuvėse ant popieriaus lapo paveikslą baigti. Taip iš nedidelio išlikusio fragmento tarsi restauratoriai atkursime visą paveikslą. 

Birželio 28 d. 17 val. vyks užsiėmimas „Tarp dangaus ir žemės“. Piešiniuose bus fiksuojamos savo emocijos. Kaip jaučiamės akimirką prie atsiveriančio horizonto, krašto, tarsi tarp žemės ir dangaus? Užsiėmime bus tapomi panoraminiai vaizdai ant didelio formato lapų.

Birželio 29 d. 17 val. vyks užsiėmimas „Skraidūnų dirbtuvės“. Užsiėmimo metu bus konstruojami skraidantys gyviai ir objektai.

Birželio 30 d. 17 val. – užsiėmimas „Šviesos mirgėjimai“. Organizatoriai kvies eksperimentuoti į šviesos spalvų laboratoriją, tapant ant skaidrių.

Liepos 1 d. 17 val. vyks užsiėmimas „Mitologinės miniatiūros“. Paslaptingi, mistiniai gyviai apsigyvena mūsų vaizduotėje ir lizdus suka istorijose. O kas jie – galėsite sužinoti kurdami mitologinių paukščių ir kitų gyvių ornamentus.

Edukacinių užsiėmimų bilieto kaina mokiniui – 3 EUR, suaugusiajam – 5 EUR, šeimai – 6 EUR.

Įspūdį vaikams palieka ir gyvai atliekama šio menininko sukurta muzika, ir galimybė čia pat apžiūrėti itin kokybiškas jo paveikslų reprodukcijas, sužinoti apie kūrėjo gyvenimą, idėjas.

Šis tęstinis edukacinis projektas per 45 minutes jaunajai kartai padeda užmegzti pažintį su iškiliu Lietuvos menininku. Į mokyklą atvyksta profesionalūs aktoriai ir muzikantai, gimsta unikali edukacija-pamoka-spektaklis-koncertas-paroda. „Projektas atspindi M.K.Čiurlionio puoselėtą menų sintezės idėją: žodis, muzika, dailė“, – pristato fondo atstovai.

Tai siekis sudominti, sužadinti kultūros, meno poreikį, norą pažinti tautos istoriją, ugdyti jaunosios kartos savimonę, pasaulėžiūrą per M.K.Čiurlionio simbolį.

Pamokoje figūruoja menininko žmonos Sofijos Kymantaitės-Čiurlionienės personažas, kuris ir pasakoja apie didįjį menininką, o pasakojimas iliustruojamas gyvai atliekama klasikine muzika ir čia pat demonstruojama M.K.Čiurlionio ir jo amžininkų meno darbų reprodukcijų paroda.

Pasirinkta lankytis regionų mokyklose – jų mokiniams kultūrinis pasirinkimas mažesnis nei didmiesčiuose. Praėjusį savaitgalį projekto atstovai viešėjo Čekiškės Prano Dovydaičio gimnazijoje. Joje interaktyvi pamoka vyko su aktore Livija Krivickaite, violončelininku Tomu Ramančiūnu.

Į klausimą, ar įmanoma išmatuoti projekto poveikį, pamatyti rezultatus, projekto kuratorius Vytautas Paukštelis atsakė: „Kiekvienas žmogus, kurį pasiekėme, yra tas, kuriam to reikėjo.“

Jis išskiria kelis momentus. „Vaikai susidomi M.K.Čiurlionio kūrybingumu, fantazija. Be to, dalis mokinių nėra gyvai iš arti matę ir girdėję muzikos instrumentų. Tad edukacija ir šia prasme suteikia naujų, neatrastų dalykų“, – dėstė V.Paukštelis.

M.K.Čiurlionio fondo nuotr.

Projektinės veiklos vadovė Modesta Kuzmenkaitė komandos „Augame su M.K.Čiurlioniu“ vizitą į mokyklas palygino taip: „Tarsi būtų atvažiavęs muziejus. Ir nenuobodus.“

Anot jos, aktorė ne iš kelmo spirta, puikiai sugeba valdyti auditoriją, sudominti mokinius, įtraukti į pamoką. „Sudomina vaikus. Jie išeina su milijonu klausimų“, – kalbėjo M.Kuzmenkaitė.

Kiekvienas žmogus, kurį pasiekėme, yra tas, kuriam to reikėjo.

Kai kurie mokiniams kilę klausimai aptariami, į juos atsakoma dar per šią pamoką. Dažniausias klausimas – kodėl M.K.Čiurlionis mirė toks jaunas – vos 35 metų, kiek spėjo nutapyti paveikslų, kuris svarbiausias, kuo pati aktorė susijusi su M.K.Čiurlioniu. Beje, ji, kaip ir šis didis menininkas, gimusi rugsėjo 22 d.

Per pamokas, po jų pasitaiko ir itin jautrių akimirkų. Pavyzdžiui, vienas mokinukas teiravosi, kokia būtų vienos iš reprodukcijų kaina – norėjo ją padovanoti mamai Motinos dienos proga. M.K.Čiurlionio net ir reprodukcijos yra brangios, tačiau projekto kūrybinė grupė rado išeitį – padovanojo didelį atviruką su menininko paveikslu.

Projektas vasarą daro pertrauką dėl mokinių atostogų, tačiau rudenį vėl keliaus po mokyklas. Vizitų grafikas dar nesudarytas, tad nesnauskite ir patys pasikvieskite kūrybinę komandą į svečius.

Raudondvario dvaro direktorė Snieguolė Navickienė pasakojo, kad edukacinė programa „Baltiški lobiai“ buvo parengta 2021 m. rudenį, tarptautinių kūrybinių dirbtuvių metu.

Ją kūrė dešimties amatininkų-edukatorių komanda, kurioje – floristikos, odos apdirbimo, kaligrafijos, papuošalų, medžio, žvakių ir natūralių kvepalų gamybos, gintarų, keramikos ir tekstilės meistrai iš Bauskės (Latvija) ir Raudondvario.

Pagalba: autentišką dirbinį padeda pasigaminti edukatoriai. / Kauno rajono savivaldybės nuotr.

Pristatydami savo idėjas, meistrai sėmėsi įkvėpimo iš Viduramžių, Renesanso, baltų mitologijos, taip pat iš Raudondvario dvaro ir Bauskės pilies istorijos.

Edukacija „Baltiški lobiai“ kviečia lankytojus į istorinę kelionę, supažindinančia su dvarų kultūra, Raudondvario dvaro ir Bauskės pilies amatininkų veikla.

Projektas vyksta atvirų dirbtuvių principu, kai dalyvio laukia ne vienas, bet keli edukatoriai, kurie padeda pasigaminti autentišką dirbinį ir kartu atskleidžia jo kilmę, istorinę reikšmę.

„Taip kūrybiškai keliaudamas edukacijos dalyvis susikuria savo baltiškų lobių skrynelę, kurioje telpa tik jam vienam težinomos brangenybių paslaptys ir dalelė autentiškos istorijos“, – pasakojo S.Navickienė.

Paskirtis: pasak S.Navickienės, edukacija „Baltiški lobiai“ supažindina su dvarų kultūra, Raudondvario dvaro ir Bauskės pilies amatininkų veikla. / Kauno rajono savivaldybės nuotr.

Edukacijas organizuoja projektas „Istorinis kelias: Raudondvaris–Bauskė (LLI-498)“, kurio tikslas – sukurti naujų meninių, kultūrinių, sporto veiklų ir pritraukti daugiau turistų į Kauno rajoną ir Bauskės regioną.