Galbūt maras – mūsų laikmetis, kai nieko, net žmogiškumo, nepaisydami puotauja apakę mūsų kraštiečiai, o gal – ir akli, sąžinę praradę valstybių, ypač gruobuonės Rusijos, vadovai.

Beje, posakis puota maro metu kilęs iš rusų kalbos. Тai Aleksandro Puškino ciklo „Dramatiškos scenos“ (1830) vieno kūrinio pavadinimas, sudarytas pagal škotų poeto Johno Wilsono poemą „Maro miestas“. Taip sakoma apie nerūpestingą elgesį, prabangų gyvenimą per karus, suirutes, sunkmečiu.

Vos pamačius parodos ekspoziciją, atrodė, kad pavyks prisijaukinti tapytojos darbus. Išties, į juos pažvelgus, matant mirties ir amžinybės simbolius, kūnas pagaugais eina. Tad norom nenorom pradedi reflektuoti mirtį, gyvenimo laikinumą ir trapumą, susimąstai apie amžinybę.

Organizatorių nuotr.

Kaip pastebi menotyrininkė Jurgita Ludavičienė, „E. Velaniškytė priskirtina vadinamajai lūžio kartai, kuriai priklauso Šarūnas Sauka, Vygantas Paukštė, Ramūnas Čeponis, Raimundas Sližys, Audronė Petrašiūnaitė... Šios menininkų kartos atstovai devintąjame XX a. dešimtmetyje ėmė atspirties kūrybai ieškoti įvairiuose šaltiniuose: mituose, metaforose, kasdienybėje, kas – miestietiškoje, kas – kaimiškoje. Būtent į pastarąją ir paniro E. Velaniškytė. Iškeitusi Kauną į Salako kaimą, troboje ji tapė tamsias kaip aprūkusios sienos drobes, kurių pagrindiniai veikėjai – žmonės, autorės matyti šalia savęs, artimi širdžiai ir esantys arti. Personažų figūros masyvios ir nevikrios, didelių formų, rankos ir kojos nedetalizuotos, tarsi kultuvės“.

Visi parodoje eksponuoti E. Velaniškytės paveikslai – figūriniai, panašaus – rusvo, rausvo, aukso spalvų kolorito (galbūt tai – amžinybės spalva?). Tai primena senųjų meistrų, ypač Rembrandto, drobes, kur taip pat karaliauja panašūs tonai ir subtili šviesotamsa.

Autorės tapybos darbų pavadinimai – labai simboliški, atliepiantys Šventąjį Raštą – Senojo ir Naujojo Testamentų motyvus, krikščionišką pasaulėjautą: „Sūnus palaidūnas“ (2021), „Šventas Abraomas aukoja dukras“ (2022), „Lozorius“ (2021), „Didysis inkvizitorius dirba“ (2021), „Šventas Jurgis ir Mergelė“ (2021), „Sklendžianti siela“ (2021) ir kt.

Nemažai šioje parodoje eksponuota pietų ir madonų: „Pieta lopšinė“ (2018–2021), „Avinjono madona“ (2022).

Iškalbingas ir pačios autorės tapytas autoportretas, susiliejantis koloristiškai – rusvais ir paauksintais tonais – ir mąslumu su kitais parodoje eksponuotais paveikslais.

Šie E. Velaniškytės paveikslai – nepasaldintos efleksijos apie gyvenimo trapumą, amžinybę ir sielos kelionę anapus.

– Per pastaruosius dvejus trejus metus daug tapėte – palaipsniui gimė didelė savo apimtimi ir gelme tapybos darbų paroda "Aš ateinu", jos pagrindinė tema – šventumo ieškojimas kasdienybėje. Šiais metais visa galva panirote į "Fluxus" judėjimą – Jurgio Mačiūno dvasioje organizuojate įvairias kūrybines edukacines dirbtuves suaugusiems, šeimoms, vaikams.

– Sako, žmogui ant vieno peties sėdi baltas angelas, kuris girdi jo mintis ir padeda jas realizuoti, ant kito peties – juodas angelas, kuris klauso, ką žmogus sako, ir bando viską apversti aukštyn kojomis. Prisikalbėjau (juokiasi)... Buvau pasimušusi koją, į tarnybą nėjau, laiką leidau su šeima ir labai daug skaičiau istorinės tematikos knygų. Man pasidarė gėda už visą žmonijos istoriją. Įkvėpimu netikiu – imi darbą ir dirbi, bet kai be pertraukų, vos spėjusi baigti vieną drobę skubėdavau imti kitą, supratau – atsivėrė: Kristus atėjo pačiu laiku. Tiek susiklosčiusios gyvenimo sąlygos, tiek tapymo lengvumas – Dievo dovana, be jo pagalbos niekas nevyksta. Atvirai džiaugiausi radusi plačią, gilią ir man labai jautrią temą.

O šiandien yra kaip yra: turiu gražią parodą, kuri keliauja po Lietuvą, svajoju ją pristatyti dar ir Berlyne, būdama namuose pailsėjau, įgijau daug energijos, esu kupina sumanymų. Svarbu veikti, daryti gerus darbus, o ne tinginiauti, depresuoti. Tikiu, kad kas reikia, tas gyvenime ir įvyks, išsipildys, bet, jei gera proga eina pro šalį, kodėl nepaduoti jai rankos?..

Beveik kiekvieną savaitgalį Paveikslų galerijoje vyksta "Fluxus" edukacinės dirbtuvės. Praktinė dalis man labai įdomi – kai įsitrauki, idėjų nestinga, panaudoju ir savo jau užaugusių vaikų žaidimus. Man labai imponuoja fluksiškas požiūris – mąstyti nestereotipiškai, kurti, daryti iš to, kas yra namuose, pirkti – tik kraštutiniu atveju, jei labai ko nors reikia.

Namų stalo žaidimo principu iš spalvoto popieriaus su vaikais sukūrėme lėlių teatrą, susukome filmą "Kelionė aplink pasaulį", sugalvojome ir parašėme jam titrus. Esu sumaniusi spalvinimo knygelę suaugusiesiems. Joje – ne tradicinės visiems įprastos mandalos, o Paveikslų galerijoje eksponuojami tapybos, grafikos darbai su detaliomis metrikomis. Spalvindamas juos žmogus gauna dvigubą naudą: pirma – susipažįsta su muziejaus fondais, meno istorija ir menininkais, spalvų derinimo ypatumais – visapusiškai prasiplečia jo pasaulėžiūra, antra – kaip ir spalvinant mandalas, jis atsipalaiduoja, nurimsta vidumi.

Dovanėlės – tik viena dalis Advento kalendoriaus tradicijų: kiekvieną advento dieną derėtų atlikti ir po kokį gerą darbą.

– Gruodį prasidėjęs adventas ir artėjančios žiemos šventės įkvėpė naujas dirbtuvių temas. Pirmoji, į kurią kvietėte paskutinį lapkričio šeštadienį, – Advento kalendoriaus kūryba. Patarkite, kaip jį pasidaryti...

– Advento kalendorius, kaip ir Advento vainikas, nėra mūsų tautos tradicijos. Ši mada atkeliavo iš Vakarų Europos, Vokietijos, tačiau mūsų šalyje labai greitai ir sėkmingai prigijo. Todėl, manau, ignoruoti jos neverta – geriau ieškoti savitumų, bandyti prisijaukinti. Kol kas Advento kalendoriai – komercinis verslas, juos tėvai savo vaikams perka, o aš siūlau pasidaryti juos patiems taip, kaip mokate, įsivaizduojate, ir iš to, kas namuose po ranka.

Paprasčiausias ir pigiausias būdas panaudoti popierines dėžutes, kad ir nuo degtukų. Spalvotu popieriumi apklijuokite dėžučių viršų, gražią popieriaus skiautelę įklijuokite ir į dugną. Popierius – pigi prekė, galiausiai, spalvingų puslapių galima rasti ir žurnaluose. Dėžutes pritvirtinkite prie standaus kartono lapo – kalendoriaus pagrindo, kurį adatėlėmis ar kitu būdu pritaisykite prie sienos. Jei pagrindui naudosite presuotą kartoną, fanerą, kalendorių galite tiesiog atremti į sieną. Šiuo atveju dėžutės gali būti ir didesnės, ir sunkesnės – metalinės, kartoninės. Jų turėtų būti tiek, kiek adventas turi dienų – 24.

Kita idėja – iš cilindrinių kavos dėžučių ar tualetinio popieriaus viduje esančių kartono ritinėlių suklijuoti eglutę ir į kiekvienos vidų įkišti po supakuotą dovaną. Pats paprasčiausias būdas – maišelius, dėžutes su paruoštomis staigmenomis sukabinti ant gražios šakos ar nuleisti nuo didelio, dekoratyvaus paveikslo rėmo viršaus. Nepamirškite pakuočių sunumeruoti – skaičius atitinka advento dieną ir kalendorių papuošti – tiks iš popieriaus iškarpytos snaigės, sagos, kankorėžiai ir kitos medžiagos – gamtoje rasti ar namuose sukaupti daiktai.

Gyvendami vartotojiškoje aplinkoje įpratome pirkti – tai greičiausias būdas patenkinti savo užgaidas ir poreikius, pamiršome, kad Dievas kiekvienam mūsų davė mažiau ar daugiau kūrybinės fantazijos, išmonės. Žmogus net nenutuokia, kiek gebėjimų jis turi. Kai vesdama praktines edukacijas pradedu rodyti, pasakoti, siūlyti, tarsi atsirakina jo fantazijos durelės: kai yra pagrindas, atsiveria kosmosas. Į įprastus dalykus žiūrėkite netradiciškai, nebanaliai, pavyzdžiui, sukurkite Advento kalendorių visai šeimai – tegu kiekvieną dieną po nedidelę dovanėlę gauna mažylis ir jo mama bei tėtis. Advento kalendorius pralinksmins ir senelį su močiute.

– Didžiausias galvosūkis – ką įdėti į tas dėžutes? Saldainiai, šokoladas – labai įprasta, be to, saldumynai – nesveika, o pirktiniai dalykai – šalti, bedvasiai. Ką patartų Jurgis Mačiūnas?

– Per dieną gauti po vieną saldainį geriau, nei iš karto suvalgyti visą saują – vaikai mokosi susilaikyti, būti kantrūs. Saldainiai nėra sveikas maistas, bet nieko blogo nenutiks, jei keli jų atsiras tarp kitų dalykų. Dovanėle gali būti auksu nudažytas graikinis riešutas ar kankorėžis – eglutės žaisliukas, gražiai parašytas linkėjimas ar pamokanti mintis, koks nors rankdarbėlis ar vėrinys iš veltų vilnos kamuoliukų, papuošalas, darbelis iš sagų. Jei vaikas mažas, į dėželę įdėkite po karoliuką, kurį galite spalvingai išpiešti, dekoruoti veiduku ar užrašyti raidę – taip jis pramoks abėcėlę. Jei mergaitė – skiautelė gražaus audinio ar nėrinio virs nauja suknele lėlei, jei berniukas – nupirkite nedidelę dėlionę ar konstruktorių ir po detalę įdėkite į kiekvieną pakuotę – toks dovanojimo būdas bus įdomesnis, nei gauti viską iš karto.

Dovanėles vaikui suruoškite paslapčia, kad nematytų, tačiau patį Advento kalendorių kurkite visa šeima – turėsite puikų laiką pabūti kartu, pasikalbėti apie kasdienius dalykus ir apie advento, Kūčių, Kalėdų prasmę ir simboliką – svarbu žinoti tradicijų pagrindą, istoriją. Mažiesiems pravartu priminti, kad dovanėlės – tik viena dalis Advento kalendoriaus tradicijų: kiekvieną advento dieną derėtų atlikti ir po kokį gerą darbą.

"Fluxus" edukacinėse dirbtuvėse, kuriose mokysimės daryti dar ir advento vainiką, kalėdinius atvirukus, eglutės žaisliukus, kursime erdvinę prakartėlę, dalyvaus ir Bažnyčios tarnai, todėl kūryba bus ne tik smagus pasibuvimas – ji įgis sakralią prasmę.

– Jūsų vaikai jau užaugę, bet gyvenate kartu su 2,4 metų anūku Adomu. Ar darysite jam Advento kalendorių?

– Nebent spėsiu pabaigti šį, kurį pradėjau siuvinėti ir siūti, kai mano vaikai buvo maži ir dar gyvenome Salake. Tuomet buvo laiko, daug nereikalingų audinių skiaučių, krūvos spalvotų siuvinėjimo siūlų, juostelių, kaspinėlių. Su meile, kruopščiai sukurtas Advento kalendorius gali būti šeimos relikvija, tik, deja, šiandien nedaug kas randa laisvą valandėlę, turi kantrybės, moka siūti, siuvinėti.

Kai gyvenome vienkiemyje, namie ant sienos kabojo vežimo ratas. Visose kultūrose rato simbolika itin gili: jis neturi nei pradžios, nei pabaigos, reiškia beribę erdvę, tobulybę ir amžinybę, yra Dievo simbolis. Ratas buvo ne tik stiprus simbolis, bet ir namų puošmena – priklausomai nuo sezono jį puošėme gėlėmis, žolynais, kitomis gėrybėmis, laukiant žiemos švenčių ant jo atsirasdavo paprastos dovanėles, eglių šakelės, Kalėdų žaisliukai.

– Adventas – ne tik pasninkas, tai metas, kai veriasi visai kita erdvė – dvasinė, jausminė. Kokios mintys jus aplanko šiuo laikotarpiu?

– Tikėjimas mane atrado Salake – atėjo per laukinę gamtą ir gimusius vaikus. Visa šeima puoselėjome tradiciją kas savaitgalį eiti į bažnyčią, grįžus gyventi į Kauną jos pamiršti neleido sūnus. Mėgstu būti bažnyčioje, jausti jos erdvėje tvyrantį sakralumą, kuris nuteikia rimtiems apmąstymams, sielą virpina giesmės – norėčiau išmokti jas giedoti. Dažnai užsuku į Šv.Arkangelo Mykolo (Įgulos) bažnyčią, dalyvauju rekolekcijose – proga išeiti iš namų, išvalyti mintis, išgryninti jausmus. Tikėjimas duoda stiprybės kasdienybėje, per išbandymus, kuriuos  vadiname nelaimėmis, moko mus būti nuolankius, nepasipūtusius, neprarasti vilties, tikėjimo.

Niekas nesakė, kad gyvenimas bus tik baltas... Reikia savo egoizmą sumažinti: kiek mylime, tiek turime, o laimė – ne turėti, gauti, bet išsaugoti tai, ką jau turi. Deja, šiuolaikiniame pasaulyje vertybių karuselė sukasi pasiutusiu greičiu, madinga girtis: "darau tai, ką noriu". Tuo tarpu reikėtų džiaugtis tuo, kad "nedarau to, ko nenoriu".

Daug ko gyvenime išmokau žiūrėdama kiną, pavyzdžiui, lieti žvakes, kiekvieną kartą prieš valgant persižegnoti ir padėkoti už maistą. Man tai atrodo labai gražus ir prasmingas ritualas – juk į duonos reikę sudėta viskas: ir kūnas, ir siela. Prireikė pusmečio perlaužti save, tai daryti įpratinau ir savo vaikus.

Neišgyvenu dėl savo amžiaus – man senti labai įdomu, juk to dar niekada nedariau. Jaučiuosi be galo laiminga ir mažiausiai du kartus per dieną kartoju: "Koks gražus gyvenimas."

Šeštadienio vidurdienį kūrėja pakvietė klaipėdiečius į ekskursiją po vakar uostamiesčio Parodų rūmuose atidarytą savo darbų parodą „Aš ateinu“.

Ne tik tapytojos, bet ir puikios pasakotojos dovaną turinti dailininkė pritraukė būrį smalsuolių, kurie nenusivylė, sutikę dalyvauti tokioje neįprastoje ekskursijoje.

Kodėl pirmieji jos darbai tokių tamsių spalvų, kodėl paveiksluose vien veidai ir rankos, ką reiškia siaubo apimtas, į mamą įsikibęs kūdikis – visą tai kiekvienas parodos lankytojas interpretuotų savaip.

Tačiau viskas įgauna kitokią prasmę, kai kūrybos paslaptis atskleidžia pati dailininkė, kurios gyvenimo kredo – nepadaryti gėdos protėviams, neapvilti vaikų ir nemeluoti sau.

„Asmeninis tabu kūryboje, kad aš tapau tik tai, kas man patinka, kas man skauda, kas man rūpi, kas įdomu. Kuo nesu tikra, netapau“, – pristatydama savo sakrinių darbų ciklą, kalbėjo E.Velaniškytė.

Dailininkė atskleidė, kad vieną darbą ji tapydavo ne mažiau nei trejus metus. Vienu metu pradėdavo maždaug 30 paveikslų.

„Kasdien ateidavau ir išsirinkdavau, kuris jų man dabar rūpi ir dirbdavau prie jo. Dirbti buvo gana sudėtinga, tarp dažų sluoksnių laiko tarpas susidarydavo apie du mėnesius. Todėl darbai tamsėjo. Bet man tamsios spalvos nėra baisios, jos man yra paslaptingos“, – dėstė dailininkė.

„Jei kas nors surinktų į vieną vietą kokio mirusio menininko visus darbus, gaustųsi viena didelė freska, nes tie darbai tarpusavyje siejasi. Taip ir mano darbai, jie visi susiję tarpusavyje“, – pasakojo parodos autorė.

E.Velaniškytės tapybos paroda „Aš ateinu“ eksponuojama Klaipėdos kultūros komunikacijų centro Parodų rūmuose (Didžioji Vandens g. 2).

E. Velaniškytė gimė Kaune, 1976 m. baigė Kauno keturmetę vaikų dailės mokyklą, 1976–1982 m. studijavo Vilniaus dailės institute, Tapybos katedroje.

Nuo 1992 m. Lietuvos dailininkų sąjungos narė. Personalines parodas pradėjo rengti 1980 m., grupinėse parodose dalyvauja nuo 1979 m.

Menininkė ne tik tapo, bet ir užsiima pedagogine veikla – Kauno paveikslų galerijoje rengia edukacines pamokas, taip pat dalinasi tapybos technikos žiniomis, ugdo būsimus jaunuosius menininkus.

Tapytoja priklausė garsiajam menininkų kursui kartu su Š.Sauka, V.Paukšte, P.Griušiu, A.Petrašiūnaite.

„80+20“ – reikšmingoms datoms

VDA Telšių fakulteto dėstytojų kūrybos paroda „80+20“ dedikuota dviem reikšmingoms datoms: pirmosios žemaičių dailininkų kūrybos parodos 80-mečiui ir VDA Telšių fakulteto įkūrimo 20-mečiui.

Kai šiuolaikinis menas neišvengiamai veikiamas globalizacijos ir niveliacijos procesų, grįžimas prie ištakų, pasaulėžiūros ir pasaulėjautos deklaravimas parodoje nėra laikomas vien siauru regioniškumo propagavimu. Skaičių 80 ir 20 suma simboliškai atsigręžia į Lietuvos valstybės nepriklausomybės šimtmečio minėjimą. Tad į žemaičių, aukštaičių ir kitų regionų menininkų parodas reikėtų žvelgti kaip į vieną šiuolaikinio Lietuvos meno apraiškos formų, kuria siekiama išlaikyti ir propaguoti ne tik etnines, bet ir bendras nacionalines, kultūros, etikos, estetikos ir kitas vertybes.

Parodos „80+20“ kolekciją suformavusi ašis yra institucinis identitetas. Dėstytojo ir menininko santykis – visada diskursyvus, dažnai kategorizuojamas akademinio formato nuostatomis. Tokie varžantys aspektai nemotyvuoja kūrybinės potencijos, greičiau atvirkščiai – skatina nusišalinti į tylius ir intymius savirealizacijos aktus. Dėstytojas / menininkas, nepriklausomai nuo savo pareigybių, vis dėlto labiau linkęs identifikuotis meno formomis. Ši paroda paneigia mąstymo ar nerašytų taisyklių stereotipus ir kviečia žiūrovus smalsiai tyrinėti.

Parodoje pristatoma 13-os VDA Telšių fakulteto dėstytojų kūryba – tekstilės, šiuolaikinės juvelyrikos, skulptūros, objekto meno, tapybos, instaliacijos ir kt. darbai, apeliuojantys į laiko ir vietos santykį. Gilūs savo koncepcija ar idėjiniu požiūriu kūriniai, atlikti iš parankių ar paklusnių medžiagų, atskleidžia menininkų potencialą ir savirealizacijos poreikį. Pristatomų kūrinių monochrominis koloritas su minimaliu spalvos proveržiu kuria vientisą ekspoziciją ir leidžia pamatyti gana ilgą ribų diapazoną bei medžiagiškumo įvairovę.

Savo kūrybą parodoje „80+20“ pristato dėstytojai / menininkai: prof. Petras Gintalas, prof. Romualdas Inčirauskas, prof. Remigija Vaitkutė, doc. Beata Zdramytė, doc. Albertas Gedvilas, doc. Neringa Poškutė-Jukumienė, doc. Tomas Vaičaitis, dr. Salomėja Jastrumskytė, lekt. menotyrininkas Virginijus Kinčinaitis, prof. Zita Inčirauskienė, lektoriai Bangutis Prapuolenis, Gintaras Gailius, taip pat eksponuojami prof. Vytauto Mockaičio (1958 – 2011) darbai.

Parodos kuratorė – N.Poškutė-Jukumienė.

Apie VDA Telšių fakultetą

VDA Telšių fakulteto įkūrimo užuomazgos siekia 1926 m. įkurtos amatų mokyklos laikus. Vėlesniais dešimtmečiais mokykla buvo ne kartą reformuota, keisti jos pavadinimai. 1998 m. ji tapo VDA dalimi. Turėdama gilias tradicijas, ši mokymo įstaiga nuolat atvira šiuolaikinių idėjų vystymui bei technologinių inovacijų galimybėms. VDA Telšių fakultete šiuo metu veikia trys katedros: Metalo plastikos katedra, jungianti metalo meno ir juvelyrikos bei skulptūros studijas, Dizaino katedra, jungianti gaminio dizaino, baldų dizaino ir restauravimo, aprangos dizaino studijas, bei Dailės pagrindų ir teorijos katedra, teikianti kiekvienam būsimam menininkui būtinų teorinių žinių iš bendrosios meno istorijos, teorijos, estetikos bei konkrečios jo pasirinktos specialybės sričių.

E.Velaniškytė: „Aš ateinu“

Pirmoji klaipėdiečių pažintis su tapytojos E.Velaniškytės kūryba įvyko 2010-aisiais, kai menininkė Klaipėdos galerijoje eksponavo savo darbų parodą „Belaukiant paveikslo“. Po devynerių metų į uostamiestį menininkė sugrįžta su 2016-aisiais pradėtu tapyti paveikslų ciklu „Aš ateinu“, padiktavusiu ir parodos pavadinimą, bei kitais kūriniais. Parodoje eksponuojami ir tapytojos dukters Miglės Borisevičiūtės piešiniai.

Ciklo „Aš ateinu“ drobėse E.Velaniškytė pasakoja Dievo istoriją, greta Jo vaizduodama šeimos narius, artimuosius, atmintyje įstrigusius nepažįstamuosius. Kurdama skaudžias, ribines situacijas atskleidžiančias scenas, tapytoja atveria sakralumo netobulumą ir priartina Dievą prie žmogaus. Šios temos atsiradimo priežastis menininkė atskleidė viename interviu: „2015-ųjų rudenį netapiau, nes ir viduje, ir išorėje buvo tamsu, skaičiau daug istorinės tematikos knygų ir tada man pasidarė gėda, supratau, kad šventumas ir Jėzus Kristus atėjo pačiu laiku, nes mūsų istorija yra labai katastrofiška. (...) Paroda yra apie mus, žmones, bet sąmoningai suformuluota per religinę tematiką.“

E.Velaniškytės kūrybai būdinga ekspresyvi tapybinė kalba, žemiškų tonų ir pustonių paletė, nuskaidrinta auksinio švytėjimo, išryškinančio dinamiškas paveikslų kompozicijas. Bet dinamika darbuose nėra ryškiai išreikšta, energinga, kadangi kyla ne iš pasipriešinimo ar kovos – ji padeda atskleisti dabarties akimirką, sklidiną rimties, susitaikymo ir vilties.

Pasak menotyrininkės Miglės Munderzbakaitės, „figūrinę tapybą plėtojančios menininkės kūrybos centre, su retesnėmis išimtimis, išlieka žmogus. (...) E.Velaniškytės žmogus įsitraukęs į įvairias gyvenimo situacijas – skaudžias, gąsdinančias, kupinas rimties, ramybės ir, priešingai, nerimastingumo. Iš drobės žvelgiančios figūros, nors ir įrėmintos į religinį naratyvą, dažnai pasiskolintos iš menininkės aplinkos. Kūriniuose galima atrasti tapytojos šeimos narius, kolegas. (...) Pastaraisiais metais tapyti kūriniai atskleidžia ne tik E.Velaniškytės produktyvumą, bet ir tam tikrą kūrybinį proveržį. Parodoje galima pastebėti didesnės vaizduojamų figūrų dinamikos, judesio. Anksčiau dominavusį gana nuosaikų, ramų koloritą keičia ryškesni spalvų kontrastai, drąsesni teptuko mostai, aštresni potėpiai. E.Velaniškytės tapyboje dažni geltonos, auksinės spalvos atspalviai pasipildo darbais, kuriuose dominuoja ekspresyvi mėlyna. Parodoje esama kūrinių, kurie tarsi vaduojasi iš susikaustymo, tvarkingumo, vietoj jo pasiūlydami įtampą, minties intensyvumą ir ekspresiją.“

Apie autorę

E.Velaniškytė gimė Kaune, 1976 m. baigė Kauno keturmetę vaikų dailės mokyklą, 1976–1982 m. studijavo Vilniaus dailės institute, Tapybos katedroje, nuo 1992 m. Lietuvos dailininkų sąjungos narė. Autorines parodas pradėjo rengti 1980 m., jungtinėse parodose dalyvauja nuo 1979 m.

Menininkė ne tik tapo, bet ir užsiima pedagogine veikla – Kauno paveikslų galerijoje rengia edukacines pamokas, taip pat dalijasi tapybos technikos žiniomis, ugdo būsimus jaunuosius menininkus.

E.Velaniškytė – vadinamosios Lūžio kartos atstovė, sukūrė atpažįstamą, išskirtinį stilių, pasižymintį figūrinės tapybos plėtojimu ir profesiniu meistriškumu. Tapytoja priklausė garsiajam menininkų kursui (Š.Sauka, V.Paukštė, P.Griušys, A.Petrašiūnaitė). XX a. 9-ojo dešimtmečio viduryje ji, kaip ir daugelis to meto jaunų dailininkų, pasitraukė iš miesto. Kartu su disidentu Justinu Mikučiu, kuris Dailės institute dirbo pozuotoju, jie keliavo po Lietuvą, studijavo gamtą, rinko liaudies meną.

Kai kalbama apie menininkės kūrybą, neretai akcentuojamas itin kūrybiškas ir kokybiškas Salako atsiskyrėlės periodas. E.Velaniškytė 15 metų (1985–2000) praleido Salako seniūnijos Sabalunkų kaime (Zarasų r.), sename giminės vienkiemyje. Salake susiformavo jos stilius ir temos – ekspresyvi, niūrių žemiškų spalvų tapyba ir personalizuotos biblinės temos.

Abi parodos veiks iki vasario 3 d.

KKKC Parodų rūmų (Didžioji Vandens g. 2, Klaipėda) darbo laikas: trečiadienį–sekmadienį 11–19 val. (valstybinių švenčių dienomis nedirba).

Menininkė tęsia 2016-aisiais pradėtą tapyti paveikslų seriją "Aš ateinu", kurioje priartėja prie Jėzaus Kristaus. Drobėse, pasakodama Dievo istoriją, tačiau greta Jo – vaizduodama šeimos narius, artimuosius, atmintyje įstrigusius nepažįstamuosius, tapytoja atveria sakralumo netobulumą ir priartina jį prie žmogaus. Jis atsiskleidžia neretai skaudžiose, ribines situacijas vaizduojančiose scenose.

Ekspresyvi tapybinė kalba, kurią drobės sugeria paviršiuje išskleisdamos žemiškų tonų ir pustonių paletę, nuskaidrinama auksinio švytėjimo, išryškinančio dinamiškas paveikslų kompozicijas. Bet dinamika darbuose nėra ryškiai išreikšta, energinga, kadangi kyla ji ne iš pasipriešinimo ar kovos. Kūriniuose ji išlaikoma tiek, kad atskleidžia dabarties akimirką – sklidiną rimties, susitaikymo ir vilties.

Nors pagrindinę E.Velaniškytės pristatomų paveikslų dalį sudaro 2011–2018 m. kūriniai, tačiau šioje parodoje galima pamatyti ir anksčiau kurtus darbus, drobes, tapytas Salake (Zarasų r.). Eksponuodama kelių kūrybinių periodų kūrinius, tapytoja atskleidžia savo santykį su bibline tema – jo kaitą, slinktis ir kelią link Dievo.

Parodoje eksponuojami menininkės vyro, skulptoriaus G.Borisevičiaus darbai – per 200 piešinių, skulptūrų fotografijų rodomi vaizdo projekcijoje ant sienos. Nebe pirmą kartą E.Velaniškytė greta savo paveikslų eksponuoja ir vaikų kūrinius. "Be jų man neįdomu", – sako tapytoja. Vyriausias sūnus Mindaugas pristato fotografijas, vidurinioji dukra Kotryna – tapybos darbus, jauniausioji Miglė – tapybą, piešinius, grafikos kūrinius.

Su E.Velaniškyte kalbame apie laiką, paveikslus ir Dievo potėpius.

– Kokio kūrybinio laikotarpio kūriniai eksponuojami parodoje "Būties lengvumas. Čia ir dabar"?

– Didžioji dalis eksponuojamų darbų yra iš praėjusiais metais Vilniuje, Marijos ir Jurgio Šlapelių name – muziejuje rengtos parodos, kuri ir paskatino surengti ekspoziciją Kaune. Tai pat rodomi pastarojo dešimtmečio darbai ir naujausi, 2017 – 2018 m., tapyti paveikslai.

– Priminkite, į Kauno paveikslų galerijos erdves, surengdama retrospektyvią parodą, sugrįžtate po kiek laiko?

– Lygiai prieš 24 metus galerijoje atidariau didelę parodą. Tai buvo Salako įrėminimas, kai tik tapiau ir tapiau. Vėliau sukūriau šeimą, pradėjau vaikus gimdyti, gyvulių ūkiu rūpintis. O šeima yra labai didelė vertybė – laikausi principo: "Kinder, kunst, kirche, küche" (liet. "Vaikai, menas, bažnyčia, virtuvė").

– Todėl ir parodoje eksponuojate ne tik savo, tačiau ir a.a. vyro, vaikų darbus?

– Po vyro mirties man liko mūsų vaikai. Kodėl su jais nepadraugauti, jų nepalaikyti? Sūnus Mindaugas eksponuoja fotografijas, vidurinioji dukra Kotryna – tapybą, jaunėlė Miglė – tapybą, piešinius iš natūros, grafiką. Eksponuojama 200 vyro piešinių ir skulptūrų fotografijų, kurios yra rodomos vaizdo projekcijoje ant sienos, atskleidžia jo kūrybinį palikimą ir mano norą išleisti jo darbų albumą.

– Ar ekspozicijoje yra Salako periodu kurtų paveikslų?

– Taip, tačiau man atrodo, kad Salaką jau prisivijau. Laikas eina, patirtis auga. Visi verkia, kodėl aš netapau taip, kaip Salake, o man norisi pasakyti: "Na, tai duokite man tokias sąlygas ir aš tapysiu." Vienintelio dalyko reikia – laiko. Kas juokingiausia – laiką galima nusipirkti, bet jis brangiai kainuoja. Su savo patirtimi aš galiu susikurti vienkiemį savo viduje, tačiau tam reikia laiko. Negaliu 24 paros valandų padauginti iš dviejų, o valstybė padėti nenori.

– Menininkai turėtų nedirbti?

– Jei turiu šeimą, auginu vaikus ar tai nėra darbas? Visus prižiūrėti, užauginti, išauklėti, vertybes įskiepyti. Su mielu noru būčiau devynis vaikus pagimdžiusi ir su ilgu sijonu vaikščiojusi, jei nebūtų reikėję eiti į darbą. Galvoju, kad ne savo laiku gimiau. Nuo šio skubančio laiko man galvą skauda. Atsisėdu kartais dirbtuvėje ir galvoje muša monotonišką ritmą – tada tapyti sunku. Mūsų laikas mus smulkina į šipulius. Nežinome, kas esame. O aš noriu žinoti, kas esu.

– Tikėjimas tikriausiai jus nuramina, nes parodoje eksponuojamuose paveiksluose vaizduojami tik sakralūs siužetai su Jėzumi Kristumi.

– 2015-ųjų rudenį netapiau, nes ir viduje, ir išorėje buvo tamsu, skaičiau daug istorinės tematikos knygų ir tada man pasidarė gėda, supratau, kad šventumas ir Jėzus Kristus atėjo pačiu laiku, nes mūsų istorija yra labai katastrofiška. Pamąsčiau ir užmiršau, o nuo 2016-ųjų sausio pradėjau tapyti paveikslų seriją "Aš ateinu". Skirtingų periodų darbuose vaizduojami motyvai atsikartoja. Man atrodo, kad įdomu stebėti, kaip keičiasi santykis su tema, kaip jis vystosi. Paroda yra apie mus, žmones, bet sąmoningai suformuluota per religinę tematiką.

– O ją išreiškiate ekspresyviais potėpiais.

– Paveikslai ekspresyvūs, nes aiški, drastiška tema man telpa tik į ekspresionizmą, tačiau ne viską paveiksluose galima išreikšti drąsiais potėpiais, kai norisi dermės, daugiaprasmiškumo – toks tapymas netinka, tada grįžtu prie klasikinės tapybos.

– Kaip atsvara ekspresionizmui, drobėse matyti lesiruotės ir sluoksniai. Jie paveikslams suteikia baigtumo.

– Mąsčiau rodyti daugiau nebaigtų darbų, nes buvau pradėjusi tapyti penkiolika naujų paveikslų, tačiau nerealu baigti tiek kūrinių. Kai kuriuos iš jų apsisprendžiau rodyti, nes pavyko pasiekti tam tikrą lygį. Vis dėlto visiškai baigti yra tik keli darbai.

– Ar paveikslo kompozicijos idėja lieka nepakitusi iki kūrinio baigimo?

– Paveikslai tapymo procese keičiasi: kartais vietoje tapyto dangaus atsiranda siena – sukuriama nauja erdvė ir randasi jau dviejų – vidaus bei išorės – erdvių santykis. Labai smagu žaisti tokiais dalykais.

– O atsikartojantis stačiakampis, pailgas formatas specialiai pasirinkta šiai temai?

Pradžioje tapai lyg skulptorius, lipdantis iš molio, – šviesa bei šešėliu sukuri formą, o tada pradedi daryti tipą ir vaizduojami veikėjai tampa panašūs į realius žmones.

– Man patinka pailgas formatas. Jei radau gerą formatą, gerą kompozicijos struktūrą, tai aš tol varysiu, kol ją išsemsiu.

– Ar kiekvieną kartą laikotės pirminės kompozicijos struktūros? Ar ji niekada nesikeičia?

– 2017-aisiais stipraus įkvėpimo nebuvo. Todėl tapydama mąsčiau geometriškai, struktūriškai. Prie kai kurių elementų paveiksle praleisdavau nemažai valandų, tačiau jie vis nepavykdavo. O nepavykdavo todėl, kad negirdėdavau, nesiklausydavau paveikslo. Kartais tereikia pasukti veidą į vieną ar į kitą pusę ir viskas susitvarko. Dabar stengiuosi drobę išgirsti.

– Pagrindinis dėmesys, žvelgiant į jūsų darbus, krypsta į veidus. Paveiksluose jie vis kiti.

– Pradžioje tapai lyg skulptorius, lipdantis iš molio, – šviesa bei šešėliu sukuri formą, o tada pradedi daryti tipą ir vaizduojami veikėjai tampa panašūs į realius žmones. Juokinga būna, kai baigi paveikslą ir tik tada suvoki, ką nutapei. Vis dėlto kai kurie personažai vaikšto iš vienos drobės į kitą – Simono Kirėniečio veidas pasirodo daugelyje paveikslų ir man tai patinka. Be to, ir Jėzus Kristus visose drobėse yra daugmaž panašus. Juk būtų keista, jei vaizduočiau jį vis kitokį.

– Dėmesys nukrypsta į veidus dar ir dėl to, kad veikėjai drobėse vaizduojami prisidengę skraistėmis, beveik nematyti atviro kūno detalių.

– Kai paveiksle matyti nuogas kūnas, tai reiškia veiksmą. O drobėse aš veiksmo nenoriu. Todėl jose daugiausia matyti veidai ir rankos, visa kita dengia audiniai, skraistės. Noriu, kad jaustųsi tik nuotaikos, mintys.

Jaunosios kartos žvilgsniai

Tapytojos parodoje savo darbus pristato ir sūnus Mindaugas Borisa, dukros Kotryna ir Miglė Borisevičiūtės.

M.Borisa eksponuoja trylika fotografijų ir erdvinę instaliaciją. Nuotraukose vaizduojama naktinio daugiabučių kvartalo ritmika, siauru šviesos srautu apšviesto laiptinių interjero melancholija, nuo įprastos aplinkos atskirti natūralios gamtos elementai ir abstrakčios jungiamųjų laidų konstrukcijos (kurios primena, kad Kauno kultūriniame lauke M.Borisa yra geriau pažįstamas kaip muzikantas). Keletas menininko kūrinių yra išdidinti iki plakatinio dydžio. Pakeičiant realų objekto mastelį, sukuriamos aplinkybės jį pamatyti kitaip, panagrinėti žvilgsniu taip, kaip tą daro autorius, pastebintis smulkiausias detales ir atrandantis nuotraukoje vaizduojamo fragmento ženkliškumą, naują, jam nebūdingą prasmę. Įdėmus M.Borisos žvilgsnis į jį supančią aplinką nėra formalus, apsiribojantis paviršiais. Kūrėjas žvelgia giliau, atskleisdamas žiūrovui dabarties akimirkos trumpalaikiškumą ir kartu jos universalumą. Fotografijos primena sustabdyto kino filmo kadrus, kuriuos režisuojantis M.Borisa, nutylėdamas visumos detales, suteikia erdvę žiūrinčiajam pačiam interpretuoti vaizdą ir papildyti kuriamą naratyvą savo istorija.

K.Borisevičiūtės darbuose taip pat justi sustabdytos akimirkos trapumas. Tapytuose natiurmortuose nematyti ženkliško žmogaus buvimo, tačiau justi jo jautrus, glostantis žvilgsnis, kuris atsiskleidžia subtiliais spalvų deriniais ir sąskambiais, paveikslo erdvėje šviesą kuriančiais dinamiškais potėpiais. Šviesus darbų koloritas išreiškia ramybę, į kurią žvelgdamas žiūrovas pasijunta esąs darnoje su regimu vaizdu ir savimi.

"University of the Creative Arts" (Farnamas, Anglija) iliustraciją studijuojanti M.Borisevičiūtė eksponuoja tapybą, piešinius, grafikos kūrinius. Jaunoji menininkė pristato tapybos baigiamąjį darbą, praktikų metu tapytus kūrinius, laisvalaikio kūrybą, kurioje panyra į kosmoso platybę, atrasdama abstrakčius horizontus. Vystydama kosmoso temą, dailininkė siekia pažinti žmogui nepažinias Visatos platybes, pažvelgti į paslaptingus jos darinius. Meditatyvus drobių naratyvas, suteikia galimybę žiūrovui pakeliauti po nežinomybę, pereinančių spalvų potėpiais realizuotą kūrėjos darbuose. Ne mažiau nei kosmoso platumos, autorei svarbūs kalnai. Jų dangų remiančios viršukalnės, šiurkštūs paviršiai, žvilgsniu neaprėpiami masyvai. Parodoje eksponuojami ir autoportretai, kuriuose atsiskleidžia skirtingi autorės žvilgsniai į save. Tapybos darbuose menininkė atidi detalėms, siekia jas ištobulinti, o piešiniams iš natūros, kurtiems studijų metu, būdinga greita, emocionali raiška, atskleidžianti M.Borisevičiūtės laisvumą valdant piešinio plastiką, įsijautimą į momento emociją ir gyvybingumą ieškant linijos dinamikos, kuri pasižymi judrumu, lankstumu, lūžinėjimu. Piešiniuose menininkė išardo vaizduojamo objekto (žmogaus) konstrukciją ir dekonstruoja jį savitai, įdomiai. M.Borisevičiūtė realizuoja save ne tik vizualiuosiuose menuose, ji – ir talentinga rašytoja.

Parodoje eksponuojami Mindaugo, Kotrynos bei Miglės darbai atspindi jaunosios kartos būties pajautą, įprasminant savo buvimą čia ir dabar.

Miglė Munderzbakaitė

Išraiškingos, ekspresyvios kaukolės, jautrus motinos ir kūdikio momentas, figūrų kompozicija, talpinanti išsamų pasakojimą... Tokių temų vaizdiniai mus pasitinka Paveikslų galerijos pirmajame aukšte. Tai ne tik gerai žinomos, ryškios menininkės ir edukatorės E.Velaniškytės darbai – turime galimybę išvysti ir jos vyro skulptoriaus Gedimino Borisevičiaus (1972–2012) darbus, ir vaikų – Mindaugo fotografijas, Kotrynos tapybos darbus bei Miglės tapybos ir grafikos kūrinius.

Kaip įprasta, figūrinę tapybą plėtojančiai menininkei parodos centre, su retesnėmis išimtimis, išlieka žmogus. Autorė taip pat neatsisako jos kūrybą lydinčio religinio-krikščioniško turinio –  idėjų, simbolių, scenų, kompozicijų. E.Velaniškytės žmogus įsitraukęs į įvairias gyvenimo situacijas – skaudžias, gąsdinančias, kupinas rimties, ramybės ir, priešingai, nerimastingumo. Iš drobės žvelgiančios figūros, nors ir įrėmintos į religinį naratyvą, dažnai pasiskolintos iš menininkės aplinkos. Kūriniuose galima atrasti tapytojos šeimos narius, kolegas.

E.Velaniškytės eksponuojamoje parodoje didžiulis įvairių naratyvų spektras, nulemtas gyvenimo iššūkių, nuoskaudų, kasdienio gyvenimo akimirkų.

Ši paroda ypač gausi darbų, sukurtų skirtingu metu, kuriems įtaką darė tuo metu lydėję išgyvenimai, jausenos. Nors ekspozicijoje galime matyti ankstesnių kūrinių, tapytieji pastaraisiais metais atskleidžia ne tik E.Velaniškytės produktyvumą, bet ir tam tikrą kūrybinį proveržį. Prisimenant prieš dvejus metus rengtą parodą "Aš ateinu" šioje parodoje galima pastebėti didesnės vaizduojamų figūrų dinamikos, judesio. Ankstesnėje parodoje dominavusią en face poziciją papildo vis dažnesnis kūrinių personažų vaizdavimas profiliu. Pakankamai nuosaikų, ramų koloritą keičia ryškesni spalvų kontrastai, drąsesni teptuko mostai, aštresni potėpiai. E.Velaniškytės tapyboje dažni geltonos, auksinės spalvos atspalviai, aprašyti ne viename tekste, čia pasipildo darbais, kuriuose dominuoja ekspresyvi mėlyna.

Parodoje esama kūrinių, kurie tarsi vaduojasi iš susikaustymo, tvarkingumo, vietoj jo pasiūlydami įtampą, minties intensyvumą ir ekspresiją. Be to, kinta ir darbų formatas – gana etiudiškus, kamerinius kūrinius keičia didesnio formato drobės, net darbai, sudaryti iš kelių dalių, užimantys visą galerijos sieną, kurių kompozicija prisodrinta individualių išgyvenimų, minčių, tačiau skleidžia ir biblinę žinią.

E.Velaniškytės eksponuojamoje parodoje didžiulis įvairių naratyvų spektras, nulemtas gyvenimo iššūkių, nuoskaudų, kasdienio gyvenimo akimirkų. Drįstu manyti, kad tai tarsi ekskursija po menininkės biografiją, kuri perskaitoma netiesiogiai. Įvykiai, jausmai kartais lyg teptuku lesiruojami, pasitelkiant formą ar atpažįstamą, lyg visiems bendrą, visus susiejantį biblinį siužetą.

K.Borisevičiūtės parodoje eksponuojami natiurmortai ir M.Borisevičiūtės pristatomi tapybos darbai rodo kiek kitokią kryptį, kūriniuose dažnesnis šviesus, ryškus koloritas. M.Borisevičiūtės ekspozicijoje daugiau dėmesio skiriama gamtai, jos vaizdiniams, bet neatsisakoma ir žmogaus figūros: piešiniuose matomas jaunos menininkės besiformuojantis ryškus, ekspresyvus braižas, o autoportretai rodo pastabumą charakteringoms detalėms.

M.Borisos fotografijos kartu su šalia jų pristatyta instaliacija kalba apie daugelį prasminių sluoksnių: nuo žmogaus būties, jo fizinio kūno palikimo, industrinių simbolių sumetaforinimo iki populiariosios kultūros simbolių. Skulptoriaus Gedimino Borisevičiaus kūryba pristatoma pasitelkiant projekcijas. Ant galerijos sienos projektuojami G.Borisevičiaus sukurtų medinių skulptūrų vaizdai, kuriuose sutinkama ir žmogaus figūra, ir religinis simbolis.

Parodos pavadinimas tarsi suponuoja kalbėti apie mūsų būties pozityvumą, tačiau eksponuojami kūriniai ne mažiau, o tikriausiai net ir daugiau, atspindi būties, gyvenimo sunkumus – tuos nelengvus dramatiškus buvimo momentus. Tam tikrą lengvumo, žaismingumo įspūdį kuria ne tiek kūriniuose vyraujanti nuotaika, kiek pats ekspozicijos pateikimas, parodos "architektūra", kuri tikrai nėra įprasta: baltos galerijos sienos užpildytos kūriniais net keliais aukštais arba pateikiant tarsi koliažą, mažesnius, kamerinio formato kūrinius komponuojant į laisvą kompoziciją.

Kas? E.Velaniškytės paroda "Būties lengvumas. Čia ir dabar".

Kur? Paveikslų galerijoje.

Kada? Veikia iki birželio 17 d.