Jau greitai šios įstaigos Apsaugos ir priežiūros skyriaus jaunesniaisiais specialistais pradės dirbti būrys naujų darbuotojų, rašoma Teisingumo ministerijos pranešime.

„Žmonės tiki, kad bausmių vykdymo sistema nėra supusi, kad joje dirbantys visi darbuotojai nėra korumpuoti. Jie man rašo, kad šiuo metu pataisos įstaigose vykstant realiems pokyčiams irgi galima nuveikti daug gerų ir prasmingų darbų. Ypač svarbu, kad vadovas juos palaikytų,“ – teigia laikinoji Kauno tardymo izoliatoriaus vadovė R. Kazėnienė.

Netrukus šioje pataisos įstaigoje pradės dirbti ilgus metus Jungtinėje Karalystėje gyvenęs ir ten 12 metų kalėjimo pareigūnu-prižiūrėtoju bei konvojuotoju dirbęs lietuvis. Jis džiaugiasi galimybe užsienyje įgytą patirtį bei turimas žinias pritaikyti Lietuvos bausmių vykdymo sistemos įstaigoje.

Andriaus Aleksandravičiaus nuotr.

Kitas pretendentas, 11 metų dirbęs policijos pareigūnu, vėliau apie 10 metų darbavęsis privačiame sektoriuje, siekia grįžti į statutines pareigas, realizuoti savo gebėjimus ir turimą profesinę kvalifikaciją. Dar vienas buvęs policijos pareigūnas kreipėsi į Kauno tardymo izoliatoriaus administraciją elektroniniu laišku, kuriame motyvuotai pasakojo apie savo norą bei ryžtą grįžti į statutinę tarnybą, siekį dirbti bausmių vykdymo sistemoje.

Norą tapti Kauno tardymo izoliatoriaus Apsaugos ir priežiūros skyriaus jaunesniaisiais specialistais yra išreiškę dar du pretendentai, kurie šiuo metu tikrinasi sveikatą. Dar keli pretendentai siekia mokytis pagal pataisos pareigūno modulinę profesinio mokymo programą Kalėjimų departamento Mokymo centre.

Šiuo metu bausmių vykdymo įstaigose yra apie 400 laisvų etatų.

Kaip Eltai sakė Sveikatos apsaugos ministerijos ryšių su visuomene projektų vadovė Alina Žilinaitė, galimybe dirbti Lietuvoje daugiausiai domisi trečiųjų šalių piliečiai iš Ukrainos, Baltarusijos, Rusijos. Tačiau praktikuoti gali tik atitinkantys Lietuvoje galiojančius reikalavimus.

SAM duomenimis, licencijas dirbti Lietuvoje turi 32 gydytojai – trečiųjų šalių piliečiai, įgiję profesinę kvalifikaciją trečiosiose šalyse.

Daugiausia – 12 gydytojų iš Ukrainos. Iš jų 5 medicinos gydytojai, 1 gydytojas neurologas, 1 gydytojas odontologas, 1 gydytojas ortodontas, 1 vaikų ligų gydytojas, 1 gydytojas radiologas, 2 vidaus ligų gydytojai.

13 licencijas gavusių gydytojų – iš Rusijos: 10 medicinos gydytojų, 1 gydytojas oftalmologas, 1 gydytojas endokrinologas, 1 gydytojas dermatovenerologas.

6 gydytojai iš Baltarusijos: 4 medicinos gydytojai, 2 gydytojai odontologai.

Vienas licenciją dirbti Lietuvoje gavęs medicinos gydytojas – iš Maroko.

Valstybinės akreditavimo sveikatos priežiūros veiklai tarnybos duomenimis, nuo 2017 metų pradžios iki šių metų birželio 28 dienos išduota 15 medicinos praktikos licencijų 13-ai asmenų.

10 licencijas dirbti Lietuvoje gavusių gydytojų – Europos Sąjungos piliečiai, įgiję profesinę kvalifikaciją Europos Sąjungos šalyse.

Iš jų 3 gydytojai odontologai (2 iš Latvijos, 1 iš Lenkijos), 4 bendrosios praktikos slaugytojai – (3 iš Lenkijos, 1 iš Jungtinės Karalystės), 1 odontologo padėjėjas (Jungtinė Karalystė), 1 masažuotojas (Italija), 1 burnos higienistas (Vokietija).

2016 metais kvalifikacijos pripažintos 14-ai Europos Sąjungos piliečių įgijusių profesinę kvalifikaciją Europos Sąjungos šalyse. 5 iš jų – gydytojai: anesteziologas reanimatologas, gydytojas endokrinologas, medicinos gydytojas, darbo medicinos gydytojas, gydytojas kraujagyslių chirurgas, taip at 4 bendrosios praktikos slaugytojai, 2 gydytojai odontologo padėjėjai, kineziterapeutas, dantų technikas, masažuotojas.

5 licencijos dirbti Lietuvoje išduotos Europos Sąjungos piliečiams, įgijusiems profesinę kvalifikaciją trečiosiose šalyse: 4 iš jų gydytojai odontologai ir vienas medicinos gydytojas.

Trečiųjų šalių piliečiams, įgijusiems gydytojo profesinę kvalifikaciją trečiosiose šalyse, išduotos 26 licencijos. Daugiausia jų iš Baltarusijos – 9, Rusijos – 6, Ukrainos – 7.

Vieną licenciją dirbti turintis gydytojas oftalmologas – iš Kazachstano, 2 iš Armėnijos, 4 iš Ukrainos, 2 iš Rusijos.

Vienas gydytojas odontologas iš Rusijos gavęs licenciją gydyti vaikus.

Iš 12 medicinos gydytojų – 5 iš Baltarusijos, 4 iš Rusijos, 3 iš Ukrainos.

Taip pat licencijos išduotos 1 gydytojui neurologui, 1 gydytojui chirurgui, 1 laboratorinės medicinos gydytojui ir 1 vidaus ligų gydytojui iš Baltarusijos.

Jos duomenimis, 2018-ųjų sausio – birželio mėnesiais į Lietuvą imigravo beveik 19,2 tūkst. žmonių, 2017 metų pirmąjį pusmetį tokių asmenų buvo beveik 9,3 tūkstančio.

Du trečdaliai šiemet imigravusių asmenų yra Lietuvos piliečiai.

Anot Statistikos departamento, šiemet iš Lietuvos išvyko daugiau kaip 20 tūkst. žmonių, pernai šis rodiklis siekė virš 26 tūkst. gyventojų.

Emigravusiais pagal statistiką laikomi asmenys, kitoje šalyje praleidę ilgiau nei metus.

Tarptautinės migracijos organizacijos Vilniaus biuro vadovė Audra Sipavičienė sako, kad didėjančią imigraciją ir menkančią emigraciją lemia gerėjanti ekonominė situacija bei augantis specialistų poreikis Lietuvoje.

„Jeigu viską sudedi, lyg logikos yra, kad emigracija turėtų mažėti. Be to, tas valstybės atkūrimo šimtmetis, toks gražus nacionalizmas irgi truputį prisideda. (...) Emocinį poveikį gali turėti ir tai, kad politikai vis labiau pradeda šnekėti, jog reikia susigrąžinti piliečius“, – BNS teigė migracijos ekspertė.

„Tam tikri specialistai Lietuvoje gali gauti gerus atlyginimus, užsienio įmonėse irgi galima dirbti nuotoliniu būdu, o gyventi čia yra pigiau, (...) tačiau kad prasidėtų masinis grįžimas, turi smarkiai augti atlyginimai“, – pridūrė ji.

Pasak A. Sipavičienės, emigracija gali mažėti ir dėl to, kad galinčių bei norinčių išvažiuoti iš Lietuvos žmonių lieka vis mažiau. Įtakos tam gali turėti ir populiariausios emigrantų krypties Jungtinės Karalystės pasitraukimas iš Europos Sąjungos.

Statistikos departamentas antrą mėnesį iš eilės fiksuoja situaciją, kai oficialioji imigracija yra didesnė nei emigracija. Tokie rodikliai fiksuojami pirmą kartą nuo Lietuvos narystės ES pradžios 2004 metais.

Apklausų duomenimis, dauguma emigrantų iš Lietuvos į Vakarų Europą vyksta dėl didesnių algų, emigraciją gali skatinti ir didelė socialinė nelygybė.

Dėl emigracijos ir visuomenės senėjimo Lietuvos gyventojų skaičius sumažėjo nuo 3,7 mln. 1990 metais iki 2,8 mln. šiais metais.

Trumpuoju laikotarpiu šalies ūkiui emigracija gali būti naudinga dėl išvykusiųjų atsiunčiamų pinigų ir nedarbo lygio sumažėjimo, bet ekspertai sutaria, kad dabartiniai mastai kelia didelį pavojų – mažėjant darbingų žmonių ir senstant visuomenei kyla rizika ūkio augimo perspektyvoms, ateityje bus sunkiau finansuoti pensijas, sveikatos priežiūrą bei švietimą.

Projektas, kurį remia Socialinės apsaugos ir darbo ministerija, tęsis iki lapkričio 30 dienos.

Kaip Eltai sakė Mokymų ir psichologinio konsultavimo centro psichologė-psichoterapeutė Gintarė Jurkevičienė, nuotoliniu būdu planuojama pakonsultuoti 600 žmonių.

„Šiuo metu skaipu arba atsakydamos į elektroninius laiškus konsultuoja trys psichologės“, - pridūrė specialistė.

Kaip pastebi psichologės, emigracijoje gyvenančius žmones dažnai kamuoja artimųjų ilgesys, sunkumai pritampant prie svetimos kultūros, vienišumo, pasimetimo jausmai.

„Situacija tampa ypač sudėtinga, jei Lietuvoje lieka vyras, žmona ar vaikai. Grįžusiems gyventi į Lietuvą vėl reikia integruotis į darbo rinką, vaikams pritapti prie mokymosi sistemos“, - pažymi G. Jurkevičienė.

Nuo gegužės 11 dienos ji su kolegėmis konsultavo apie 50 žmonių.

„Psichologinė pagalba yra anonimiška ir lengvai prieinama. Reikia tik iš anksto susitarti dėl konsultacijos. Kreipiasi skirtingi žmonės ir vienišos mamos, ir jauni savo kelio ieškantys studentai, ir vyresnio amžiaus emigrantai, kuriems sunku nuspręsti, kaip gyventi toliau, ir šeimos, kurios nežino, kur jų vaikams bus geriau mokytis ir gyventi“, - vardijo psichologė-psichoterapeutė.

Kaip pastebėjo Eltos pašnekovė, turintys vaikų, grįžę emigrantai susiduria su vaikų integracija į mokymosi įstaigas - vaikai neturi vietos darželiuose ar mokyklose.

Neturintiems vaikų dažniausi sunkumai yra finansiniai ir įsitvirtinimas darbo rinkoje. „Susidaro toks vaizdas, kad gyvenantys užsienyje labai bijo grįžti gyventi į Lietuvą, nes iš žiniasklaidos ar savo artimųjų girdi daug neigiamos informacijos apie gyvenimą Lietuvoje“, - sakė G. Jurkevičienė.

Registruotis nemokamoms nuotolinėms konsultacijoms gyvenantieji svetur ir reemigravę Lietuvos piliečiai gali elektroniniu paštu mpkcentras@gmail.com.

Pasak jos, Čikagoje į vaikų maitinimą darželiuose žiūrima kur kas paprasčiau nei Lietuvoje, todėl tokia tradicija iš pradžių kėlė siaubą.

JAV lietuvių bendruomenės Kultūros tarybos skyriaus pirmininkė A. Sruoga svetur gyvena nuo 2003-ųjų, o šventes lietuviams organizuoja jau 14 metų. Be to, ji įkūrusi vaikų darželį išeivių atžaloms.

– Man yra tekę girdėti, kad Čikagoje gyvenantys lietuviai išlepinti nuo renginių gausos. Ar sutiktumėte su tuo?

– Taip, sutikčiau. Būtent Čikaga yra ta vieta, kurioje gyvena daugiausia lietuvių. Žinoma, tai diktuoja tam tikras sąlygas. Kai nemažai publikos, yra ir pasiūla, o kuo didesnė pasiūla, tuo geresnė renginių kokybė.

– Ar lengva iš Lietuvos prisikviesti atlikėjus ir aktorius?

– Kol kas lengva. Tam tikrais atvejais jie turi savų sąlygų, stengiamės jas įvykdyti. Nemažai svečių, dėl ko mes esame jiems dėkingi, atvažiuoja dėl patriotizmo. Daugiausia per kultūrinius renginius (spektaklius, koncertus, miuziklus, šokių šventes) lietuvybė ir klesti.

– Kaip atsirenkate, ką kviesti?

– Aš renginius organizuoju 14 metų. Mes pažįstame savo publiką. Žinoma, sunkiau pasiūlyti kažką jaunimui, nes jie Čikagoje turi didelę pasaulinio garso atlikėjų pasiūlą. Jaunuoliai ne taip gerai pažįsta dabartinius lietuvių jaunimo atlikėjus. Vyresnės kartos žmonėms patinka tie dainininkai, kurie ir prieš daug metų buvo populiarūs.

– Kartais Lietuvoje sunku į renginius suburti žmones. Ar čia pasitaiko tokių atvejų, jog reikia raginti, kad ateitų?

– Taip, reikia. Tačiau tai yra dėl didelės pasiūlos, ne dėl atlikėjų. Tiesiog vyksta per daug renginių ir žmonės nespėja visur lankytis. Jie turi didelę pasiūlą ir amerikietiškų renginių, kitų projektų ar etninių švenčių. Pasirinkimas labai didelis, reikia gerai apgalvoti, ką atvežti.

– Kur apgyvendinate svečius?

– Labai įvairiose vietose. Didelė dalis apsistoja mūsų namuose. Jei atvyksta didesnė grupė, pavyzdžiui, Vytauto Didžiojo kamerinis orkestras, bandome žmones išskirstyti. Tačiau vakarieniaujame ar pasibūname mūsų namuose. Mano vyras labai džiaugiasi, kai būna 18 gražių merginų, grojančių smuikais (juokiasi).

– Ar šeimos nariai nepyksta, kai beveik kiekvieną savaitgalį namuose yra svečių ir negali jaustis laisvai?

– Šiuo atveju, dėl dėmesio stokos, daugiausia kenčia vaikai, bet vyras kol kas iš namų nesiūlo išeiti. Man patinka, kad mūsų požiūris sutampa.

Amerikos darželyje vaikai turi miegoti su batais arba šliurėmis tam, kad jei įvyktų gaisras, jie galėtų pabėgti.

– Ar bilietai į tuos pačius renginius brangesni nei Lietuvoje?

– Nemanau. Tam tikrais atvejais Lietuvoje bilietai brangesni nei čia. Bilietų kaina prasideda nuo 15 iki 45 dolerių, kartais turime šiek tiek brangesnius, po 65–75 dolerius imtinai. Vidutiniškai bilietai kainuoja 35–45 dolerius.

– Kodėl jums svarbu atvežti lietuviškus spektaklius ir atlikėjus į Čikagą? Tai varginantis darbas, visada atsiranda nepatenkintų.

– Niekada šio darbo nedaryčiau, jei neatneštų didelio malonumo. Turiu daug darbo, nemažai būna ir bemiegių naktų, bet žmonės, kurie atvažiuoja, – nepaprasti. Draugystės, kurios vėliau užsimezga, ir bendravimas su atvykstančiais žmonėmis man yra neįkainojamas turtas. Kai atvažiavau į Čikagą, man trūko tokios terpės.

– Kiek žinau, Čikagoje turite ir privatų vaikų darželį?

– Tai darželis, į kurį eina 40 lietuvaičių vaikų. Jo išskirtinumas tai, kad nesame orientuoti į bendrą publiką, tik į lietuvių vaikučius. Turime lietuviškas pamokėles, laviname ir auginame vaikus iki pradinių klasių, o vėliau lietuvybės jie eina semtis į mokyklą.

– Kaip suprantu, yra poreikis vaikus leisti į lietuvišką aplinką?

– Iš tikrųjų tėvai bando išlaikyti lietuvių kalbą, nes vaikai labai greitai išmoksta svetimos. Aš tėvams sakau, kad papildoma kalba vaikui ne tik padės gyvenime, bet net vaiko smegenys vystysis kitaip. Čikagoje lietuviškų darželių yra 6–7. Tai rodo tėvų norą, kad vaikai kalbėtų lietuviškai, susikalbėtų su giminėmis. Jei iki penkerių metų padedi stiprius pamatus, kalba išlieka.

– Kai palyginate darželius čia ir Lietuvoje, ar matote skirtumų?

– Taip. Tarkime, Amerikos darželyje vaikai turi miegoti su batais arba šliurėmis tam, kad jei įvyktų gaisras, jie galėtų pabėgti. Tai Lietuvoje skambėtų keistai. Yra ir kitokių smulkmenų.

– Lietuvoje labai daug diskutuojama apie vaikų maitinimą darželiuose. Čia į viską žiūrima paprasčiau?

– Čikagoje žiūrima labai paprastai – maitinimas darželiuose mums iš pradžių kėlė siaubą, dabar su tuo apsiprantame. Mūsų darželis daugiau namų tipo, čia maistas kaip Lietuvoje. Tačiau amerikietiškame darželyje jie nepjausto vaisių, užtat netrūksta picų, dešrainių.

– Ar auklėtojai lietuvių kilmės?

– Taip, mokytojos lietuvės. 

– Ką  norėtumėte iš Amerikos perkelti į Lietuvą?

– Sunku pasakyti. Visos šalys turi savų pliusų ir minusų. Lietuva – jauna valstybė. Žmonėms palinkėčiau būti atsakingiems už savo darbus. Nesvarbu, kokios jų pareigos,visuomenė turi nešti atsakomybę toje vietoje, kurioje yra.

– Austėja, jūsų pavardė yra Sruoga. Ar neturite sąsajų su rašytoju Baliu Sruoga?

– Taip, turiu. Mano vyro Vytauto Sruogos senelio brolis yra Balys Sruoga.

– Matyt, dažnai ir Amerikoje sulaukiate šio klausimo?

– Taip, dažnai. Kadangi pavardę gavau santuokos metu, tai visi nuopelnai – vyro giminei.

Ketvirtadienį po pietų Kultūros, švietimo ir sporto komitete Vytautas Čepas ir Dalia Žukienė kalbėjo apie būtinybę neprarasti ryšio su miesto žmonėmis, kurie išvyko dirbti ar mokytis į užsienį. Jie siūlė Klaipėdoje rengti ypatingą šventę – Emigrantų dienas.

Tokią šventę pirmi sugalvojo ne klaipėdiečiai, tačiau gerą idėją pasiskolinti nėra gėda.

Norėta siūlyti rengti tokią dieną per Jūros šventę. Tačiau jos organizatoriai patikino, kad šventės yra sustyguotos trejiems metams į priekį, tad biudžetas papildomam renginiui nenumatytas. Padėti išspręsti šį klausimą viešoji įstaiga negali. Taip tapo aišku, kad Emigrantų dienos galėtų būti rengiamos kitu metu.

Reikėtų užmegzti ryšius su emigrantų organizacijomis Skandinavijos šalyse, Londone ir kitose labiausiai lietuvių apgyventose vietose. Kol kas tokių ryšių nesama. Tokie kontaktai būtų naudingi rengiant mūsų mieste išvykusiųjų parodas, koncertus, konferencijas.

Be to, megzti kontaktus su tautiečiais užsienyje padėtų interneto tinklalapis, kuriame būtų verta skelbti informaciją apie būstų kainas, laisvas vietas vaikų darželiuose, mokyklas bei aukštesnes mokymo įstaigas.

Galbūt Klaipėdoje atsirastų mokymo bei ugdymo įstaigų, kur galėtų mokytis lietuviškai kalbėti nebemokančių emigrantų vaikai. Tokiame tinklalapyje būtų galima skelbti informaciją apie tai, kas emigrantų lauktų sugrįžus.

Per porą pastarųjų dešimtmečių iš Klaipėdos dingo apie 50 tūkst. gyventojų. Dalis jų įsikūrė priemiesčiuose įsirengtuose nuosavuose namuose, šiek tiek išvažiavo mokytis į didžiuosius Lietuvos miestus, tačiau nemažai klaipėdiečių paliko šalį.

"Dažniausiai jie kaip išvažiuoja, taip ir grįžta tyliai, apie tai žino tik artimieji. Reikėtų susipažinti su kitų Lietuvos vietovių patirtimi ir Klaipėdoje taikyti geriausias iniciatyvas. Juk galėtume surengti ir vasaros stovyklas emigrantų vaikams. Tikiu, kad nemažai žmonių grįžtų, jei pajustų, kad jais čia rūpinamasi, – svarstė V.Čepas. – Mane emigracija džiugina, liūdina menka imigracija, mūsų žmonės dar negrįžta. Mes keliame tik idėją, o realizuoti ją turėtų profesionalai, kurie galėtų miesto tarybai pateikti programą."

Akivaizdu, kad Emigrantų dienų šiemet dar nebus, tačiau kitais metais jau būtų galima tikėtis.

Kaip teigia jis, dalis apie amerikiečius sklandančių mitų yra tiesa, ypač jiems derėtų daugiau ilsėtis ir pamąstyti apie gyvenimo prasmę.

– Neseniai Lietuvoje pasirodė straipsnis apie tai, kad išeivijos archyvuose slepiasi tikri lobiai. Ar tai galima pasakyti ir apie archyvą Čikagoje?

– Taip, čia nemažai lobių. Lituanistikos tyrimų ir studijų centras – didžiausias lietuvių mokslinis archyvas ir knygų leidėjas už Lietuvos ribų. Čia yra apie 100 tūkst. knygų, pustrečio tūkstančio periodikos pavadinimų, įvairių asmenų ir organizacijų archyvų, bylų ir eksponatų.

– Šiame archyve yra ne tik dokumentų, nuotraukų, bet ir vaizdo juostų, paveikslų, įvairių daiktų.

– Taip, kai manęs žmogus klausia, ar noriu kokio nors eksponato, medžio drožinio, juostos ar seno bilieto į koncertą, sakau, kad noriu, mes renkame viską, kas lietuviška.

– Kaip tie dokumentai ir įvairūs daiktai atkeliauja?

– Kai buvau studentas, dėdavome skelbimus į išeivijos lietuvių spaudą. Ten paskelbdavome, kad renkame senas knygas, archyvus, eksponatus. Žmonės skambindavo, aš nuvažiuodavau ir išgelbėdavau daiktus. Tai dažnai būdavo ateivių vaikai ir anūkai, gal jiems tie dalykai buvo neįdomūs. O mums labai įdomūs. Net ir šiandien mums atsiunčia elektroninių laiškų, net prieina asmeniškai ir pasako, kad turi kažkokį archyvą.

Čia ateina trečios, ketvirtos, penktos kartos lietuviai, jau nebemokantys lietuviškai, bet norintys sužinoti apie savo šaknis, lietuvių kultūrą ir istoriją.

– Kaip išlaikomas šis archyvas?

– Iš pinigų. Čia mums brangus kiekvienas doleris. Negauname jokios valdžios paramos, visos pajamos – lietuvių visuomenės ir organizacijų. Dosnus lietuvių fondas, yra ir kitų, mažesnių fondų ir šiaip geradarių asmenų.

– Kiek čia apsilanko vietos lietuvių?

– Yra toks senas posakis – vaikai bando atsiminti, ką jų tėvai norėjo pamiršti. Čia ateina trečios, ketvirtos, penktos kartos lietuviai, jau nebemokantys lietuviškai, bet norintys sužinoti apie savo šaknis, lietuvių kultūrą ir istoriją.

– Kokia jūsų šeimos istorija?

– Abu mano tėvai su savo šeimomis iš Lietuvos pabėgo po Antrojo pasaulinio karo ir atsidūrė vakarų Vokietijoje, pabėgėlių stovyklose. Mes jas vadiname dipukų stovyklomis.1950 m. Amerika išleido įstatymą įsileisti pabėgėlius, todėl mano mamytės ir tėvelio šeimos emigravo į JAV, abi jos atsidūrė Detroite. Jame ir susipažino mano tėvai, susituokė jie Čikagoje. Vėliau pasirodžiau aš ir mano sesuo.

R. Kupetytės nuotr.

– Tobulai kalbate lietuviškai. Kaip tėvai jus to išmokė?

– Labai paprastai. Jei aš ir mano sesuo namuose ištardavome anglišką žodį, tučtuojau išgirsdavome – kalbėk lietuviškai. Mokykloje ir už namo visuomet kalbėdavome tik angliškai, namuose – tik lietuviškai. Mano tėvelis iš Vilkaviškio, suvalkietis, todėl labai norėjo, kad ir aš gražiai suvalkietiškai kalbėčiau.

– Ar tas kalbėjimas lietuviškai jūsų neerzindavo?

– Man tai tikrai nepatiko. Ir kai namuose būdavome tik su sesute, tarpusavy kalbėdavome angliškai. Man baisiai nepatiko lankyti šeštadieninę mokyklą. Tačiau dabar esu labai dėkingas tėveliams, kad jie taip elgėsi.

– Kokį lietuvių gyvenimą prisimenate vaikystėje?

– Bent iš dipukų pusės galiu pasakyti, kad jie sunkiai dirbo ir Vokietijoje, ir atvykę į JAV. Mano tėvelis Detroite atsidūrė būdamas 19 metų. Jis pradėjo dirbti automobilių fabrike. Mano tėčio mama nebuvo įgijusi formalaus mokslo, bet žinojo, kaip tai svarbu. Žinau, kad mano tėvelis būtų buvęs patenkintas darbu fabrike, tačiau jo mama sakė – ne, tu eisi į mokyklą. Taip jis išlaikė egzaminą, įstojo į universitetą Detroite, dirbo ir studijavo, įgijo inžinieriaus laipsnį. Taip ir išlaikė šeimą.

Mūsų šeima gyveno gana patogiai, bet buvo akivaizdu, kad mes – nepasiturintys žmonės, mums brangus kiekvienas doleris. Tėvai vis tiek mus su seserimi išleido į aukštuosius mokslus. Mano paties gyvenimas – pakankamai lengvas.

R. Kupetytės nuotr.

– Lituanistikos tyrimų ir studijų centras – ne vienintelė jūsų veikla?

– Lietuviškame pasaulyje mano žmona sakytų, kad darau per daug. Dar prisidedu prie Lietuvių dailės muziejaus Lemonte, nuo mažens esu skautas, įsivėlęs į skautų tunto veiklą Čikagoje. Taigi padedu ir jiems.

– O nelietuviška veikla?

– Kad kasdieniniame gyvenime užsidirbčiau duonos ir išlaikyčiau šeimą, vadovauju vienam stomatologų fondui. Mes renkame lėšas, skiriame stipendijas stomatologams, padedame jiems.

– Lietuvoje girdime daug stereotipų apie Ameriką, neva tai svajonių šalis, visi ten turi darbą, tačiau maistas nesveikas ir pan. Ar tai mitai?

– Yra ir ne mitų. Man regis, kad amerikiečiai tikrai galėtų  sveikiau gyventi ir valgyti. Per dažnai tiesiog greitai užkandama, bėgama kitur, nepakankamai mankštinamasi. Manau, kad yra daug tinginių amerikiečių. Tačiau tie, su kuriais dirbu aš, dirba per daug. Jie net per atostogas negali atsitraukti nuo kompiuterio.

Manau, kad amerikiečiai galėtų daugiau pailsėti, pamąstyti apie gyvenimo prasmę. Tačiau taip įvyks su laiku. Visgi Amerika – jaunas kraštas, o Europa jau turi tam tikrą istorinę pasaulėžiūrą. Todėl europiečiai ir bando sveikiau gyventi.

Visa tai – kino filmą primenantis Marijos Popadničenko gyvenimas. Iš Klaipėdos kilusi mergina LRT TELEVIZIJOS laidai „Emigrantai“ sako, kad savo sėkmės nesureikšmina, nors žurnalų puslapiuose pamatyti pasaulio žvaigždes, dėvinčias jos sukurtus drabužius, išties malonu.

Baigusi mokyklą Marija susikrovė lagaminus ir išvyko studijuoti į Florencijos universitetą „Palimode“.

„Atskridusi į Milaną, nuvykau į traukinių stotį. Nešiausi milžiniškus lagaminus, kuriuose tilpo visas mano gyvenimas – drabužiai, bateliai, pieštukai ir kita, – prisimena mergina. – Einant link traukinio nuplyšo lagamino rankena ir visi daiktai tiesiog pabiro. Man pagelbėjo vienas pasišiaušęs vaikinukas, pasirodęs labai draugiškas ir kūrybiškas.“

Netrukus paaiškėjo, kad šis jaunuolis – ne šiaip koks keliautojas, o visoje šalyje žinomas muzikantas iš grupės „Fitness Forever“, turintis tūkstančius gerbėjų. „Maniau, taip būna tik romantiškuose filmuose“, – apie pirmąjį susitikimą su savo širdies draugu pasakoja lietuvė.

Tiesa, po tos kelionės traukiniu Marija ir garsusis atlikėjas nesimatė keletą metų. Iki meilės dar reikėjo subręsti, LRT TELEVIZIJOS laidai „Emigrantai“ juokaudama sako lietuvaitė. Kuriam laikui žavųjį pakeleivį ji pamiršo ir stačia galva nėrė ten, kur atvažiavo – į mados pasaulį.

Pirmas karjeros laiptelis – pasaulyje garsūs mados namai

„Universitete artėjant baigiamųjų metų kolekcijų pristatymui, kiekvienas studentas turėjo pristatyti save ir savo darbus. Kūrybinei vadovei palikau gerą įspūdį ir ji pasiūlė man darbą. Dar nebaigusi studijų gavau galimybę persikraustyti į nedidelį Emilijos Redžo miestelį ir pradėti dirbti“, – džiaugiasi M. Popadničenko. Ji buvo vienintelė kurso studentė, tais metais gavusi darbą.

„Norint kažko pasiekti, nereikia turėti pažinčių, nereikia įžūliai lįsti ir prašytis būti pastebėtai. Svarbiausia yra tikėti tuo, ką darai, ir neprarasti savo individualumo“ – sako Marija, akimirksniu patekusi dirbti į visame pasaulyje žinomus mados namus „Max Mara”.

Reikalavimas – karalių verta kokybė

Net ir dirbdama garsiuose mados namuose lietuvaitė pradėjo nuo paprasčiausių darbų – nešiojo kavą, darydavo fotokopijas, tačiau neilgai trukus ji pateko į pagrindinių dizainerių dešimtuką.

Kažkodėl manimi patikėjo iš karto, tik privalėjau nenuvilti kompanijos.

Marija juokauja, kad peršoko dešimt, gal net dvidešimt karjeros metų, kai kiti mokslus baigę drabužių kūrėjai bando įrodyti savo vertę. „Kažkodėl manimi patikėjo iš karto, tik privalėjau nenuvilti kompanijos“, – aiškina Marija, kurianti drabužius, parduodamus visame pasaulyje.

Lietuvei iškart buvo paaiškinta, kad šios kompanijos drabužius renkasi ne tik paprasti, bet ir labai žinomi žmonės, net karališkųjų šeimų atstovai. Todėl viskas, ką ji sukuria – turi būti nepriekaištinga ir labai originalu.

Mados pasaulio užkulisiuose – nesibaigiančios darbo valandos

Pasak prabangius drabužius kuriančios emigrantės, kartais nuo pradžių iki galo nudailinti vieną sukurtą modelį – užtrunka nepaprastai daug laiko. Štai kodėl kai kurie drabužiai kainuoja tūkstančius eurų.

„Neretai tenka dar nepasiūtų drabužių audinių iškarpas siųsti į Indiją, kur apie dešimt žmonių juos išsiuvinėja bei parsiunčia atgal į Italiją. Tik tada drabužis yra pasiuvamas ir matuojamas ant manekenių. Jei kažkas ne taip drabužis vėl siunčiamas į Indiją, kad būtų pataisytas“, – darbo užkulisius atskleidžia Marija.

Jau per pirmus metus mados versle lietuvė suprato, kad savo darbą reikia gerbti, bet negalima per daug sureikšminti, kitaip galima išprotėti: „Mes juk nebandome išgelbėti pasaulio, tai yra tik mada ir drabužiai, kuriuos žmonės dėvi eidami į teatrą, vakarėlį ar leisdami laisvalaikį.“ Įvairiausių klaidų ir nesusipratimų pasitaiko visuose darbuose, drabužių kūrimas – ne išimtis.

Pati skaudžiausia darbo dalis Marijai būna tada, kai į mados namus atvyksta žinoma stilistė ir renkasi drabužius, kurie bus gaminami dideliais tiražais ir keliaus į parduotuves visame pasaulyje.

„Stilistė ir iš poros šimtų mano bei kolegų sukurtų drabužių sudėlioja skirtingus derinius. Juos vėliau pamatome ant podiumo. Drabužiai, kurių ji nepasirenka būna tiesiog pašalinami“, – paaiškina dizainerė ir pripažįsta, kad būna apmaudu, kai darbas nueina perniek.

Svajonės kaina

Gauti svajonių darbą mados kompanijoje yra viena, o joje išlikti ilgam ir net išsiskirti savo darbais – visai kas kita. Daug kas verčiasi per galvą, stengiasi aplenkti kolegas ir pasirodyti geresnis. Mados verslo vidinė konkurencija, anot Marijos, yra negailestinga.

Garsiuose mados namuose neišbūna nei tinginys, nei skaičiuojantis darbo Jeigu nori išlikti – privalai dirbti kone visą parą. Tokia yra karjeros kaina, teigia tautietė.

„Likus 10 dienų iki kolekcijos pristatymo dizaineriai ir siuvėjai neturi laiko net miegui. Todėl mados pasaulis kartais atrodo žiaurus, o jame dirbantys žmonės – išsekę“, – patikina dizainerė.

Mergina atvira: nuovargis taip iškankina, kad pagalvoji, jog daugiau nebeištversi. Todėl per trejus metus užsidirbusi pakankamai pinigų ir pasiekusi daug karjeros tikslų, ji nusprendė savo noru atsisakyti darbo pasaulyje žinomoje kompanijoje.

Lietuvės darbužius renkasi ir Kim Kardashian

Marija savo drąsa įrodė, kad užsidarius vienoms durims, atsidaro kitos ir dar geresnės. Netrukus lietuvė buvo pakviesta dirbti į prestižinius, viso pasaulio turtuolių numylėtus Emilio Pucci mados namus.

Mergina jau pripratusi prie to, kad jos kurtus drabužius dėvi visame pasaulyje žinomi žmonės, todėl to stipriai nesureikšmina ir niekam per daug nesigiria. „Tai tik mano darbo dalis”, – laidai „Emigrantai“ pasakoja Marija.

Viename žurnale mačiau K. Kardashian pasipuošusią mano sukurtu chalatu.

„Tiek daug dirbu, kad nepastebiu, kas dėvi mano kuriamus drabužius, nebent sklaidydama žurnalų puslapius. Viename žurnale mačiau K. Kardashian pasipuošusią mano sukurtu chalatu“, – intriguoja įspūdinga karjera Italijoje galinti pasigirti tautietė.

Užduotys, primenančios atostogas

Jau dešimt metų mados pasaulyje nardanti M. Popadničenko pasakoja ir apie kitą savo darbo privalumą – keturis kartus per metus kompanijos, kuriose dirba, ją su kolegomis siunčia į inspiracines keliones. Tikslas – kitose šalyse pasisemti įkvėpimo naujiems drabužiams.

Tose kelionėse dizaineriai vaikšto gatvėmis, siaučia parduotuvėse, kopia į kalnus, maudosi baseinuose ir tiesiog deginasi paplūdimiuose. Juk įkvėpimas gali aplankyti bet kurioje vietoje.

„Po žiemos kolekcijos pristatymo buvome tokie pavargę, jog išvykę į Majamį semtis įkvėpimo, dalį kelionės tiesiog praleidome paplūdimyje“, – šypsosi emigrantė.

Lietuvė neslepia, kad srityje, kurioje dirba, žmonės nesiskundžia pinigais, daugelis itališkų mados namų lepina darbuotojus, kad tik šie neperbėgtų pas konkurentus: „Stilistė, kuri prieš kolekcijos pristatymą sukurdavo drabužių derinius per dieną uždirbdavo 40 tūkst. eurų.“

Sugrįžusi meilė

Pirmąją dieną Milano traukinių sotyje sutiktas muzikantas, po ketverių metų vėl pasirodė jos gyvenime.

„Jis buvo išsaugojęs mano telefono numerį. Norėdamas paskambinti savo draugui Mario, pamatė mano vardą ir parašė. Vėliau pasiūlė susitikti Neapolyje. Nelabai norėjau važiuoti, tačiau pasikviečiau draugę ir nuvykau. Mums su drauge jis buvo suplanavęs visą kelionę“, – savo draugystės pradžią prisimena mergina.

Netrukus dizainerė ir dainininkas, nors ir būdami toli vienas nuo kito, pajautė, kad vienas be kito gyventi negali – pora kartu jau beveik šešerius metus.

Neseniai Marijos mylimasis parašė jai skirtą dainą „Baby love”, ir paprašė, kad ji pasirodytų jo grupės koncertuose. Tad dabar dizainerė kartais būna ir dainininke.

Įsikūrė svajonių namuose

Tai, kad gyvenime taip sekasi – lietuvė nesureikšmina. Jos teigimu, viskas, ką turi, nenukrito iš dangaus. Italijoje niekas nevyksta lengvai, čia privalai įrodyti, kad esi to vertas. Nemenkų pastangų pareikalavo ir svajonių būsto paieškos.

„Įsigyti butą Milano centre – labai sunku. Gerų būstų niekas nenori parduoti ir juos pasilieka kaip investiciją. Daugelis butų Milane yra perduodami iš kartos į kartą, – paaiškina emigrantė. – Savojo buto ieškojome apie dvejus metus ir vos tik radome, iškart nusipirkome.“

Labiausiai ji džiaugiasi namų terasa, kurioje – jauki tyla, gaivus oras ir nuolat žaliuojanti siena.

Neseniai Marija paliko ir antruosius mados namus, kuriuose spėjo padirbėti trejus metus. Atidaviau viską, ką galėjau, o dabar atėjo laikas naujam etapui, įsitikinusi ji. Jau mėnesį lietuvė dirba kaip nepriklausoma dizainerė ir konsultuoja įvairias drabužių kompanijas, taip pat bando įgyvendinti dar vieną svajonę – ji pradėjo kurti aksesuarus.

Daugelis lieka drabužių parduotuvių pardavėjais ar stilistais ir vis laukia svajonių paaukštinimo. Klaipėdietė Marija Popadničenko iki šiol pati negali suvokti, kaip jai taip pasisekė, kad be didelių pastangų ji pasiekė svajonę. Vos baigusi mados mokslus, mergina pakliuvo į prestižinius Milano mados namus ir ten tapo viena iš pagrindinių dizainerių.

Visgi tai dar ne viskas. LRT televizijos laidoje „Emigrantai“ šį antradienį 19.30 val. herojė pasakos, kad dar pačią pirmą dieną svetimoje šalyje važiuodama traukiniu ji sutiko gyvenimo meilę – Italijos muzikos žvaigždę. Tiesa, tada ji to dar nežinojo. „Einant link traukinio man nuplyšo rankenos tų rankinukų, viską išsimėčiau“, – kelionės pradžią Milane prisimins Marija. Kol kiti tik žiūrėjo, prie lietuvaitės priėjo vienas vaikinas ir padėjo viską sukrauti į traukinį.

Netrukus paaiškėjo, kad Marijai pasisiūlęs padėti vaikinas  – ne šiaip koks keliautojas, o visoje šalyje žinomas muzikantas, turintis tūkstančius gerbėjų. „Maniau, taip būna tik romantiškuose filmuose“, – dabar juokauja ji, „Emigrantuose“ atversianti prabangių namų Milano centre duris, kur pora jau gyvena kartu. Visgi nuo pažinties pradžios iki antrojo susitikimo praėjo net ketveri metai, per kuriuos lietuvė milžiniškais žingsniais kopė karjeros laiptais.

M. Popadničenko akimirksniu pradėjo dirbti visame pasaulyje žinomus mados namuose „Max Mara“. „Kažkodėl manimi patikėjo iš karto, tik privalėjau nenuvilti kompanijos“, – aiškina pašnekovė. Per trejus metus užsidirbusi pakankamai pinigų ir pasiekusi daug karjeros tikslų, ji visgi nusprendė atsisakyti darbo pasaulyje žinomoje kompanijoje. Drąsus sprendimas turėtų įkvėpti daugelį, nes Marija savo pavyzdžiu įrodė, kad užsidarius vienoms durims, atsidaro kitos.

Netrukus lietuvė buvo pakviesta dirbti į prestižinius, viso pasaulio turtuolių numylėtus Emilio Pucci mados namus. Lietuvės kurtus drabužius dėvi visame pasaulyje žinomi žmonės. „Tai tik mano darbo dalis“, – kuklinasi lietuvaitė, to stipriai nesureikšminanti ir niekam per daug nesigirianti.