-
Priminimas grįžusiems emigrantams: paskubėkite atgauti mokesčius
Visi lietuviai, kurie praeityje dirbo svetur ir sugrįžo į Lietuvą, turi galimybę susigrąžinti užsienyje mokėtus mokesčius.
„Svarbiausia žinoti, kad mokesčius galima susigrąžinti net už 4-5 praėjusius metus. Tai reiškia, kad tie lietuviai, kurie svetur dirbo 2013-2014 metais, dabar turi paskutinę galimybę susigrąžinti mokesčius. Pildyti deklaracijas ir pradėti mokesčių grąžinimą rekomenduojama kovo-balandžio mėnesiais. Pavėlavus gali grėsti piniginės baudos“, – perspėja „RT Tax“ direktorius Žydrūnas Janušauskas.
Svarbu pasirūpinti ir mokesčių grąžinimui reikalingais dokumentais. Įprastai tam reikalingas dokumentas iš darbdavio, kuriame yra informacija apie darbuotojo gautas pajamas ir mokėtus mokesčius. Priklausomai nuo užsienio šalies, gali būti reikalingi ir kiti papildomi dokumentai.
„Į mus dažnai kreipiasi klientai, kurie neturi dalies ar visų reikalingų dokumentų. Gera žinia ta, kad net ir tokiu atveju mes galime sugrąžinti mokesčius. Reikiamus dokumentus gauname susisiekę su darbdaviu“, – teigia Ž.Janušauskas
Taip pat į Lietuvą grįžę emigrantai turėtų pasidomėti, į kokias papildomas išmokas jie gali pretenduoti. Pasak Ž.Janušausko, tokiose šalyse kaip Vokietija ar Norvegija yra išvystytos palankios išmokų vaikams sistemos: „Jeigu vienas iš tėvų dirba Vokietijoje, o kitas su vaiku gyvena Lietuvoje, šeima gali pretenduoti į vokiškus „vaikų pinigus“. Mėnesinė išmoka gali siekti net iki 225 Eur. Pasirūpinus šios išmokos gavimu, ji kas mėnesį pervedama į vieno iš tėvų sąskaitą. Norvegijoje vaikų pinigų sistema taip pat dosni – išmokos skiriamos vaikams iki 18 metų, o jų dydis priklauso nuo amžiaus.“
Pasak mokesčių grąžinimo specialisto, teisingai užpildžius deklaraciją ir tinkamai pateikus informaciją užsienio šalies mokesčių inspekcijai, grąžinamos sumos gali solidžiai papildyti kišenę. „RT Tax“ savo klientams vidutiniškai sugrąžina po 804 Eur.
-
Verslą Anglijoje kūrusi emigrantų pora susidūrė su tautiečio reketu 9
Vis dėlto jų odontologijos ir grožio klinika pagaliau veikia. Tačiau tiek vargo, kiek reikėjo jai įkurti, jie baisiausiame sapne neregėjo. Tikrai nesitikėjo ir tokio tautiečių lietuvaičių elgesio – būta net bandymo reketuoti. Savo patirtais išgyvenimais pora pasidalijo su LRT televizijos laida „Emigrantai“.
„Įsivaizdavau, kad bus daug lengviau. Jeigu būčiau žinojusi, kiek turėsiu ištverti per tuos dvejus metus, turbūt nebūčiau išvažiavusi iš Lietuvos. Negalvojau, kad susidursim su tokiais dalykais, su kuriais iš tikrųjų galėjome nesusidurti. Aš tikiu, kad mums tiesiog nepasisekė“, – sako Oksana.
Lietuvoje Miroslavui priklausė net kelios odontologijos klinikos, grožio salonai, kosmetikos platinimo verslas.
„Grožio salonų ar odontologijos versle sukasi labai dideli pinigai – ne uždarbio pinigai, o investicijų. Kartais į salonus tekdavo investuoti, tarkime, 1,2–1,3 mln. litų, nors atrodydavo, kad ten nieko ypatingo: pastatei pora kėdžių, pakabinai po veidrodį ir viskas – dirba. Tai normalus, rimtas verslas su savo strategija, su savo darbuotojais, jame daug visokių niuansų“, – aiškina Miroslavas.
Visi manė, kad kam jau kam, bet šios istorijos herojams tikrai puikiai sekasi. Juk tiek verslų, tiek pinigų. Tačiau patys jie taip negalvojo. Ir skaičiai sąskaitose kasdien vis mažiau džiugino.
„Lietuvoje buvo 7 grožio salonai su kosmetikos kabinetais, su soliariumais, su daug darbuotojų. Kiekvienas salonas – apie 100 kv. m. Penkios odontologijos klinikos, atskira distribucijos įmonė, kuri prekiaudavo kosmetikos priemonėmis, aprūpindavo salonus. Mes buvome kelių prekės ženklų atstovai Lietuvoje. Mokymų centras – mokindavome visoje Lietuvoje, bet paskutiniu metu daugiausiai Vilniuje. Dantų protezų gamybos laboratorija, mažmeninė prekyba kosmetikos priemonėmis. Savo laiku turėjome daugiau kaip 100 darbuotojų, bet paskui jų mažinome, nes nebuvo nei apyvartų, nei klientų, nei pirkėjų“, – pasakoja „Emigrantų“ pašnekovas.
Savo laiku turėjome daugiau kaip 100 darbuotojų, bet paskui jų mažinome, nes nebuvo nei apyvartų, nei klientų, nei pirkėjų.
Miroslavas mano, kad verslai pradėjo griūti dėl to, kad sumažėjo žmonių. Tie, kas anksčiau mokėjo pinigus už jo teikiamas paslaugas, dabar gyvena toje pačioje Anglijoje, Airijoje ar Norvegijoje.
„Na, iki šiol veikia keli salonai, kelios odontologijos klinikos, bet aš jau nusprendžiau juos parduoti – faktiškai viskas parduodama“, – teigia „Emigrantų“ pašnekovas.
Šokiravo darbo sąlygos
Oksana su Miroslavu pora tapo tada, kai vyras visus verslus jau turėjo. Oksana – kosmetologė, dar rengianti ir grožio mokymus. Dabar moteris sako, kad tuo metu jie gyveno ne taip ir blogai. Tačiau būdama šalia, ji matė, kaip vyro verslo reikalai vis prastėja, kol galiausiai abiem kilo emigracijos idėja.
„Gal žmonės pradėjo išvažinėti ir mes pradėjome galvoti – gal verta [...] bandyti kitur, nes [...] čia reikėjo daug daugiau dirbti, kad išlaikytume tą patį gyvenimo lygį“, – sako Oksana.
Ir štai vieną dieną visiškai atsitiktinai Oksana susipažino su mergina, kuri pasiūlė pabandyti dirbti kosmetologe Anglijoje, Mančesterio mieste. Toji mergina metė Oksanai iššūkį, kurio ji tiesiog negalėjo nepriimti.
„Iki šiol prisimenu jos žodžius: tu čia sėdi kaip karalienė, o tu nuvažiuok ten ir pažiūrėsiu, ar ten sugebėsi. Na, ir po truputį pradėjau važinėti, ji suteikė labai daug informacijos, labai daug padėdavo.
Iš pradžių buvo kultūrinis šokas, nes žmonės labai skirtingi, nors iš pradžių neturėjau daug skirtingų tautybių klientų, daugiausia buvo lietuviai, lenkai, latviai. Darbo sąlygos, – kaip jie nekreipia dėmesio į tokius dalykus kaip higiena, švara, interjeras, – irgi buvo šokas. Bet žmonės vis tiek eina ir daro procedūras. Ir tu galėjai uždirbti per savaitę tiek pat, kiek [Lietuvoje] per mėnesį, pusantro, ir tas, aišku, turėjo įtakos [apsispręsti emigruoti]“, – neslepia moteris.
Vis dėlto paslaugos Lietuvoje, anot Oksanos, dažniausiai yra daug kokybiškesnės nei Anglijoje. Atvykusi į Mančesterį, ji tiesiog negalėjo patikėti, kad šitaip išvis galima dirbti: „Lietuvoje higienos centrai labai vaikšto, žiūri, kad viską gerai darytume, kad įrankiai būtų sterilizuoti. O jie grožio salone, kur daro daugiausia manikiūrus, nagų priauginimus, karpo odeles, nežinojo, ką reiškia sterilizatorius ir niekada jo nenaudojo. Tas labai blogai, nes taip galima pernešti labai daug ligų“, – sako Oksana.
Norėdavosi grįžti į Lietuvą
Kad ir kaip Oksaną šokiravo salonas, kuriame dirbo, ji vis tiek neatsigynė minties, kad su vyru reikėtų pabandyti Anglijoje pradėti verslus. Atrodė, kad čia, Britanijoje, daugiau galimybių ir, savaime aišku, daugiau pinigų.
„Pažiūrėjome, kad žmonių daug, kad perspektyvos čia geresnės. Galbūt labai didelę įtaką man darė vyro verslas, nes aš mačiau, su kokiais sunkumais susiduria darbdaviai, kaip juos spaudžia ir kiek reikalauja. Tiek dirbti, kiek reikėjo jam, – man tai buvo šokas, aš tikrai nenorėjau tokio gyvenimo“, – pasakoja „Emigrantų“ pašnekovė.
Tas laikotarpis sunkus buvo visomis prasmėmis, sako Oksana. Jiedu su Miroslavu yra gimę Lietuvoje ir save laiko rusų kilmės lietuvaičiais. Tačiau, kai Rusija užpuolė Ukrainą, Lietuvoje sako pasijutę svetimi. Ir tai tik dar labiau pastūmėjo išvykti: „Prasidėjo visokie nacionaliniai dalykai ir man buvo labai skaudu išgirsti iš kai kurių žmonių, [...], kad visus rusus reikia išžudyti ir išsiųsti į Sibirą.“
Ar verta vykti svetur, Miroslavas su Oksana mąstė ne vienerius metus. Ir štai atėjo diena, kai jie jau sėdėjo lėktuve, skraidinančiame į Angliją.
„Labai sunku atsisakyti to, ką kūrei visą gyvenimą, ir atvažiuoti čia, kur neturi nei namų, nei klientų, nei draugų. Nors galvojom, kad turim, bet pasirodė, kad nelabai. Dėl ateities mes pasiryžome ir čia iškentėjome labai daug negerų ir sunkių momentų, nes norėjosi grįžti į Lietuvą ir mes grįžinėjome, dirbom tenai. Ir kai sėdi savo jaukiame bute, važinėji su gera mašina, turi draugus, tėvus pašonėje ir tau reikia važiuoti čia dėl pinigų ir kažkokios ateities, sėdėti nuomotame šaltame, purviname bute, kur labai drėgna, valgyti spurgas, nes dėl streso reikia užvalgyti, ir kovoti su vietiniais mūsiškiais, tai tikrai labai sudėtinga. Nesinorėjo čia važiuoti“, – neslepia Oksana.
Miroslavas tikina, kad į Angliją bėgo taip pat ir nuo biurokratijos, o labiausiai – nuo korupcijos. Pasak verslininko, Lietuvoje be kyšių nieko nepasieksi.
„Negirdėjau, kad čia būtų kažkokių korupcijų apraiškų. Galbūt čia pati valdžia skatina, kad būtų daugiau susirašinėjimo visokiais laiškais ar panašiai. Lietuvoje korupcija kiekviename žingsnyje, pradedant nuo visokiausių mažiausių tikrintojų ir baigiant teismais, prokurorais, advokatais ir viskuo kitu“, – tikina Miroslavas.
Patalpų savininkė parodė kitą veidą
Deja, atvykę į Angliją, verslininkai irgi susidūrė su ne pačiais maloniausiais dalykais. Oksana ir Miroslavas pasakoja, kad pradžia svetur buvo be galo sunki ir tikrai ne sykį norėjosi krautis daiktus ir traukti Vilniaus link. Oksana sako, kad toji moteris, kuri įsiviliojo juos į Angliją, paskui pradėjo taip kenkti, kad jiedu nebežinojo, ką daryti.
„Nuomojome iš jos kabinetus, mokėdavome jai nuomą. Ir kaip tu gali pasakoti apie žmones, kurie tau neša pinigus, kad jie yra niekšai? Tai ar yra tikslas sėdėti ir mokėti tam žmogui pinigus, kai apie tave pasakoja taip blogai? Ir nuotaikos žmogus [ji buvo] – rėkdavo, isterijos visokios. Toks įspūdis, kad nenori, jog bent žingsnį be jos leidimo padarytume“, – „Emigrantams“ pasakoja Oksana.
Priežasties, kodėl lietuvė šitaip elgėsi, Miroslavas su Oksana nesupranta iki šiol – gal pavydėjo, o gal tiesiog buvo tokio kenkėjiško charakterio. O po vieno įvykio teko tiesiog krautis daiktus ir bėgti kuo toliau. Tik įsikūrė, tik pradėjo teikti paslaugas, ir štai bloga žinia: pasirodo, dokumentų nepakanka ir turėti stomatologijos kabineto lietuviai negali. Privalo užsidaryti, o tada, kai susitvarkys popierius, galės dirbti toliau. Kai susikirto valdininkų, verslininkų, minėtos patalpų savininkės ir dargi nepatenkinto paciento interesai, įsisuko tikras intrigų verpetas.
„Buvo pradėtas gydymas, tarkim, vyrui N ir tas gydymas dar nebuvo baigtas, kai užsidarėme. Jam pradėjo kažką skaudėti. Tų kabinetų, kuriuos nuomojom, savininkė, matyt, papasakojo, kad buvo patikrinimas, nustatė, kad mes nelegaliai dirbam ar kažką panašaus. Vyras N tada pasiūlė mums sumokėti jam pinigus kaip kompensaciją, kadangi jis turės eiti tęsti gydymo į kitą vietą. Aš faktiškai buvau sutikęs tai padaryti, nes bet kuriuo atveju, kaip sakant, mūsų kaltė, nes nepabaigėme gydymo, o jį reikia tęsti – ten procesas, su kuriuo negalima delsti. Taigi sutikom sumokėti, jis suprato, kad čia galima pasipelnyti, apetitas labai stipriai išaugo – iki 7 tūkst. svarų. Aš nesutikau, tada pasipylė grasinimai“, – prisimena Miroslavas.
Liūdniausia Oksanai ir Miroslavui tai, kad nukentėjo jie ne nuo ko kito, o nuo tų pačių lietuvių, kurie, pasak pašnekovų, dėl savo gero būvio svetur esą padarytų bet ką.
„Jie [minėtas pacientas su bendrininkais] įsilaužė pas mus į kabinetus, pavogė kompiuterius, dėžę su [stomatologiniais] įrankiais. Nežinau, ką jie su jais darys. Ir pradėjo grasinti, pradėjo reikalauti labai daug pinigų – iš pradžių 2000, paskui ir 4000 svarų. Jis pradėjo grasinti, kad išžudys mano šeimą ir kad mes pasigailėsime, kad čia atvažiavome“, – pasakoja Oksana.
„Aš dar buvau vieną kartą su jais susitikęs pačioje klinikoje, atvažiavo tokie trys vyrukai su treningais [...]. Buvo parašytas pareiškimas policijai, pasirodo, jis toks jau gana žinomas veikėjas. Bandė jį ten galbūt gaudyti kažkas, netgi nežinau, kaip konkrečiai pasibaigė. Svarbu, kaip sakant, kad nuo mūsų atstojo, ir viskas“, – teigia Miroslavas.
Kosmetologijos kabinetą teko atidaryti namie
Galiausiai Oksana su Miroslavu suprato: nieko čia gero nebebus. Pirmasis bandymas verslauti Anglijoje jiems kaip reikiant pakirpo sparnus, tačiau jie nusprendė nepasiduoti – padaryti viską, kad savo tikslą pasiektų.
„Pabėgimas atrodė taip, kad trūko kantrybė, aš taip pat pakėliau balsą ir pasakiau, kad žinau, kad ji [patalpų savininkė] daro už mano nugaros. Susikroviau daiktus ir išėjau. Iš jos sugyventinio nuomojomės butą, už kurį mokėdavome labai daug, nes už tiek dabar namą nuomojamės, bet mes apie tai nežinojom. Buvo sunku surasti namą. Bet mums padėjo kiti draugai, mes ir labai gerų žmonių sutikom, kurie ir savo verslus turi, ir nepavydūs, ir daug žino. Tai su jų pagalba mes išsinuomojome namą ir aš dirbau metus namuose“, – sako Oksana, vienam iš kambarių įrengusi kosmetologinį kabinetą.
„Vyras irgi turėjo iš ten pabėgti, nes ten buvo neįmanoma dirbti. [...] Jis turėjo išsinuomoti [patalpas] įrangai laikyti, tai mes nuomojomės sandėlį ir viską ten laikėme metus laiko. Mes niekur negalėjome toliau eiti, tvarkėme dokumentus“, – pasakojimą tęsia emigrantė.
Dabar dokumentai jau sutvarkyti ir ramiame Mančesterio rajone stovinčiame name jau kurį laiką veikia ir kosmetologijos, ir odontologijos kabinetai.
Planuoja plėstis
Tai, kad kažkur duona skalsesnė, anot „Emigrantų“ pašnekovų, yra visiškas mitas. Jeigu Lietuvoje jie dirbo daug, tai Anglijoje, bent iš pradžių, dar daugiau.
„Dabar viskas labai gerai. Aišku, ne taip greitai juda, kaip norėtųsi, nes anglai apskritai labai stiprūs konservatoriai, viską daro labai lėtai, neskubėdami, atsipalaidavę. Iš kitos pusės, jie dešimt kartų viską pertikrina, jie nelabai mėgsta rizikuoti, todėl sudėtinga ir tinkamas patalpas išsinuomoti. Apskritai pradžia visada būna sunki, paskui, kai jau turi istoriją, viskas pradeda judėti daug greičiau.
Atidarėme kliniką, dabar planuojame atidaryti laboratoriją. Manau, kitais metais atidarysime, nes suradome patalpas, aš turiu įrangą, kuri likusi nuo darbo Lietuvoje laikų, kurią galiu čia pervežti. Tad viskas juda į priekį“, – optimizmo nestokoja Miroslavas.
Ar grįš Oksana ir Miroslavas į Lietuvą? Deja, ne. Dabar, kai jau tiek įdėjo darbo ir pagaliau įsitvirtino, visko griauti jie nebesiryžtų. Tačiau tiems, kas nori kurti verslus užsienyje, pirmiausia patartų labai gerai pasidomėti ir pasverti visus „už“ ir visus „prieš“.
-
Kodėl britų ūkininkai po „Brexit“ bijo prarasti darbuotojus iš Rytų Europos? 2
Emigrantai iš Rytų Europos dirba 10 kartų greičiau nei britai
Pirmadienį britų transliuotojas BBC parodė dokumentinį filmą, kuriame atliktas eksperimentas. Jo rezultatai rodo, kad žmonės iš Rytų Europos daržoves renka greičiau nei patys britai.
BBC parodė, kaip būtų sunku žemės ūkiui, jeigu jame nedirbtų migrantai iš Rytų Europos, taip pat ir Lietuvos.
Dokumentiniame filme teigiama, kad Didžiosios Britanijos daržovių laukuose dirbantys emigrantai iš Rytų Europos šalių tuos pačius darbus atlieka 10 kartų greičiau nei patys britai.
BBC pakvietė 18–23 metų amžiaus britus prisijungti prie dirbančių emigrantų ūkyje ir parodyti, kaip jie gali susitvarkyti su tokiomis pačiomis užduotimis. Praėjus tik valandai, britai pradėjo skųstis, kad rankos sušalo, o viena tyrime dalyvavusi anglė, beje, baigusi Kembridžo universitetą, jau po valandos pasiprašė pertraukos.
Daržovių ūkio savininkas dažniausiai įdarbina 500 daržovių rinkėjų. Dauguma jų būna iš Rytų Europos. BBC jis teigė nerimaujantis, kad po „Brexito“, kai šalis pasitrauks iš ES, jam bus sunkiau rasti pakankamai darbininkų. Jis teigė, kad mielai įdarbintų britų darbininkus, bet jau patyrė, kad jauni tautiečiai greitai palieka šį darbą ir nedirba taip sunkiai, kaip rytų europiečiai.
Eksperimentas parodė, kad rytų europiečiai per keturias darbo valandas surinko 10 kartų daugiau daržovių nei jų bendraamžiai britai, kuriems sunku buvo pasiekti nustatytą minimumą – 2 tūkst. dėžių.
Eksperimentas parodė, kad rytų europiečiai per keturias darbo valandas surinko 10 kartų daugiau daržovių nei jų bendraamžiai britai, kuriems sunku buvo pasiekti nustatytą minimumą – 2 tūkst. dėžių.
Britai, dalyvavę šiame eksperimente, sako, kad juto skausmą, nors ir yra pratę bėgti maratonus. Tačiau labai greitai sušalo ir privalėjo lipti į traktorių pasišildyti. Taip pat jie teigė, kad negalėtų rinkti daržovių ilgiau nei vieną dieną, ir po šio eksperimento sakė daugiau niekada nerinksiantys daržovių, nes tiesiog taip švaisto laiką ir darbdavių pinigus.
Lygybę moterys pasieks tik po 200 metų
Jungtinė Karalystė vasario 6 d. mini 100 metų, kai moterims buvo leista balsuoti. O kaip atrodo moterų ekonominė padėtis pasaulyje?
Pasaulio ekonomikos forumas sako, kad reikia dar 100 metų, kad nelygybė tarp vyrų ir moterų išnyktų. Tiesą sakant, pajamų atotrūkis didėjo nuo pat 2006 m. Skaičiuojama, kad moterys realiai gali uždirbti tik apie 70 proc. to, ką uždirba vyrai.
Forumo tyrimai rodo, kad sveikatos ir švietimo srityje atskirtis mažiausia, bet, matuojant ekonominiais rodikliais, pasaulis gerų rezultatų nerodo. Dar įdomiau tai, kad moterims reikės ne tik laukti 100 metų, kad uždirbtų tiek pat, kiek vyrai, bet prireiks dar 100 metų, kad su jomis darbovietėje būtų elgiamasi taip pat.
Geriausiai su šia nelygybe tvarkosi Islandija, kur moterys uždirba dešimtadaliu mažiau nei vyrai. Taip pat į penketuką patenka Norvegija, Suomija ir Švedija. Taip pat į penketuką patenka Afrikos valstybė Ruanda. Tai, beje, valstybė, turinti didžiausią procentinį skaičių moterų parlamente. Jos užima tris iš penkių vietų.
Tyrimai rodo, kad moterys dažniausiai uždirba mažiau ne tik todėl, kad egzistuoja atlyginimų skirtumai tarp lyčių, bet ir todėl, kad yra labiausiai linkusios užsiimti neapmokamu arba „nepilnu“ darbu. Vyrai tokia veikla užsiima kur kas mažiau.
Moterys taip pat kur kas dažniau pačios pasirenka dirbti prastai apmokamus darbus – valytojos, siuvėjos ir t. t. O kai prie to pridedame procentą, kai moterų valdybose ir vadovaujamose pozicijose yra mažiau nei vyrų, štai ir turime ryškų skirtumą.
Kodėl perkame daiktus, kurių niekada nepanaudojame
Besaikis pirkimas Vakarų pusrutulyje tampa problema, nes maža dalis gyventojų nuperka didžiausią kiekį produktų ir dažniausiai ž tų prekių nenaudoja.
Statistika rodo, kad daugybė žmonių dažnai perka visai nereikalingus daiktus – maždaug 40 proc. europiečių kiekvieną savaitę įsigyja po daiktą, kurio niekada nepanaudoja. „Worldwatch“ instituto duomenimis, besaikis vartojimas itin išryškėja kai kuriuose žemynuose: daugiau kaip dešimtadaliui gyventojų iš Europos ir Šiaurės Amerikos priskaičiuojama 60 proc. visų pasaulio išlaidų, o Pietų Azijai ir Afrikai tenka tik 3 proc. išlaidų.
Į kompulsyvų pirkimą linkusiems vartotojams būdingas didesnis nepasitenkinimas gyvenimu, šių vartotojų gyvenimo kokybė prastesnė, jie patiria gerokai daugiau finansinių nuostolių, dažniau kenčia dėl prastesnių santykių šeimoje. Rezultatai rodo ryšį tarp polinkio į kompulsyvų pirkimą ir nerimo sutrikimų.
Kauno technologijos universiteto mokslininkai sako, kad kompulsyviai perka ir tie, kuriems labai svarbios materialinės vertybės.
Dar vienas paaiškinimas, kodėl vartotojai linksta į nesaikingą pirkimą, grindžiamas tam tikru pabėgimu. Tai reiškia, kad negebėjimas patenkinti pernelyg didelių sau keliamų reikalavimų kartais tampa toks nepakeliamas, kad žmonės ieško būdų, kaip išvengti šio psichologiškai ir emociškai skausmingo savęs priėmimo.
Vartotojai žiūri į save kritiškai, mato daug trūkumų. Būtent tada besaikis pirkimas tampa būdu priartinti save prie esą tokio žmogaus, kuriuo sieki būti.
Esmė ta, kad daug kas priklauso nuo emocinio intelekto. Pirkdami mes patiriame tam tikras emocijas. O kuo emocinis intelektas mažiau išsivystęs, tuo labiau esame linkę pirkti be sako. Be to, žmonės, kurie neturi saiko apsipirkdami, nesuvokia, kad tai problema.
O pirmas žingsnis yra pripažinti, kad kažkas vyksta ne taip, ir tada pamažu su tuo tvarkytis. Jei žmogus save priskiria kompulsyviam pirkėjui, ši problema gali savaime sumenkti vyresniame amžiuje.
Kai kurie tyrimai rodo, kad ir be specialaus ugdymo emocinis intelektas aukščiausią lygį pasiekia sulaukus 40–50 metų, o tai žmogui padeda sureguliuoti nemažai pačių įvairiausių gyvenimiškų problemų.
