Ž. Obradovičius trečiadienio vakarą suorganizavo visų keturių Eurolygos komandų trenerių susitikimą ir vakarienę, kurioje prisiminimais apie praeitį ir pokštais dalijosi su Šarūnu Jasikevičiumi, Dimitriu Itoudžiu ir Pablo Laso.

Tai ketvirtadienį vykusioje oficialioje Eurolygos finalo ketverto komandų spaudos konferencijoje atskleidė pats Stambulo „Fenerbahče“ treneris.

„Mes finalo ketvertą pradėjome jau vakar vakare, – sukeldamas juoko bangą, atskleidė Ž. Obradovičius. – Nėra lengva, nes šitoje kompanijoje nesu jauniausias. Bet esu tikras, kad Šaras ir šį vakarą kažkur išeis.“

Serbui iš kairės sėdėjęs Š. Jasikevičius tuomet tik plačiai šypsojosi.

Ž. Obradovičių ir kitus tris finalo ketverte dirbančius trenerius sieja sena istorija. Pablo Laso jis treniravo dar dirbdamas Madrido „Real“ vyriausiuoju treneriu, Itoudis buvo jo asistentas Atėnų „Panathinaikos“ komandoje, o Š. Jasikevičius tuo metu šioje ekipoje žaidė.

Ketvirtadienį Belgrado Kalemegdano forte po atviru dangumi surengtoje spaudos konferencijoje finalo ketverto treneriai kartu su Luigi Datome, Pauliumi Jankūnu, Sergio Rodriguezu ir Luka Dončičiumi lipo ant scenos, kur beveik valandą atsakinėjo į žurnalistų klausimus. Ž. Obradovičiaus ir Š. Jasikevičiaus akistata pusfinalyje ir jų ilgametė draugystė buvo bene svarbiausias pirmojo pusfinalio akcentas.

Š. Jasikevičius, paklaustas, ką reiškia finalo ketverte varžytis su Ž. Obradovičiumi, atsakė pokštaudamas.

„Ačiū Dievui, kad nežaidžiame vienas prieš kitą“, – nusišypsojo Š. Jasikevičius.

„Jeigu esi finalo ketverte ir žaidi prie Željko, tai jau didelis pasiekimas, – tęsė „Žalgirio“ strategas. – Mes suprantame sunkumus, esu tikras, kad ir jie bus pasirengę, žais teisingą krepšinį ir bus sunku. Bet čia ir turi būti sunku: esame finalo ketverte ir negali būti kitaip. Mes irgi būsime pasirengę ir, tikiuosi, kad tai bus puikus krepšinis.“

Ž. Obradovičiui buvo priminta, kad Paulius Jankūnas Eurolygoje debiutavo žaisdamas būtent prieš jį ir jo treniruotą „Panathinaikos“ ekipą. Tai įvyko dar 2003 metais.

Po dvikovos, anot tuometinio „Žalgirio“ trenerio Antano Sireikos, Ž. Obradovičius paklausė, kas tas tryliktasis numeris.

Treneriui iš Serbijos dabar priminus šią istoriją, jis to negalėjo patvirtinti, tačiau geriausiais žoddžiais atsiliepė apie „Žalgirio“ kapitoną.

„Jis – komandos lyderis ir daug duoda komandai. Mes turėsime jį sustabdyti, kad rungtynių pabaigoje turėtume kokį šansą laimėti, kaip sako Šarūnas“, – atsakė Ž. Obradovičius, taip dar kartą patraukdamas savo bičiulį per dantį.

Š. Jasikevičius prieš tai pabrėžė, kad svarbiausia kaip įmanoma ilgiau išsilaikyti rungtynėse.

„Svarbiausia žiūrėti į artimiausias rungtynes, – aiškino Š. Jasikevičius. – Mes negalime žiūrėti per toli, koncentruojamės į tai ir rytoj. Tikimės, kad išlaikysime intrigą kaip įmanoma ilgiau ir bandysime nustebinti „Fenerbahče“.

Treneriai ruošia savo komandas svarbiausiems sezono mūšiams, bet vienas dalykas išliks nepaisant to, kaip pasibaigs finalo ketvertas. Draugystė, kuri sieja finalo ketverte esančius trenerius, yra per didelė.

„Esu labai laimingas, kad Belgrade matau savo draugus“, – pabrėžė Ž. Obradovičius.

Tituluotasis krepšininkas geriau kaip niekas kitas „Žalgiryje“ žino, ką reiškia ir ko reikia, jog laimėtum Eurolygos trofėjų. Siekiant jo, Kauno klubui teks įveikti gero Šaro bičiulio Željko Obradovičiaus vadovaujamos Stambulo „Fenerbahče“ barjerą. 

„Esu tikras, jog mes būsime laikomi underdogais dėl garsiųjų vardų finaliniame ketverte. Bet kam rūpi? – retoriškai klausė Š. Jasikevičius. – Kada kamuolys yra išmestas į orą, manau, jog visos prognozės ir visa kita skrieja pro langą. 

Tada viskas priklauso nuo to, kaip darbą atlieka treneriai ir žaidėjai, kaip jie yra pasiruošę, kaip yra susikoncentravę ir kaip laikosi žaidimo plano. Įsitikinome, jog galime nukauti bet ką – mes tą įrodėme.“

– 1999 metais „Žalgiriui“ laimėjus Eurolygą Miunchene, jūs žaidėte Vilniaus „Lietuvos ryte“. Kaip išgyvenote istorinę jūsų gimtojo miesto pergalę? – Eurolyga pasiteiravo Š. Jasikevičiaus.

– Išėjau švęsti į Vilniaus gatves. „Lietuvos rytas“ tuomet buvo kylantis klubas, o „Žalgiris“ buvo ir yra visos šalies komanda. Nemanau, kad Vilnius vėl švęstų taip pašėlusiai, jei „Žalgiris“ laimėtų dar kartą. Tačiau grįžtant į 1999-uosius, gatvės buvo pilnos, žmonės sveikino vieni kitus, automobiliai signalizavo, aplink spindėjo Lietuvos ir „Žalgirio“ vėliavos. Aš buvau vienas jų, buvo puikus vakaras, daug švenčiau.

– Veikiausiai nė vienas iš jūsų už rūbinės ribų nesitikėjo „Žalgirį“ pamatyti finaliniame ketverte. Ar komandos rezultatai viršijo ir jūsų lūkesčius?

– Tikisi ar nesitiki, tai nesuteikia papildomos pagalbos. Tu tiesiog bandai koncentruotis į kitas rungtynes ir su laiku pasiekėme antrąjį etapą. Pasiekėme daug skambių pergalių, nugalėjome daug žymių klubų, tad buvo akivaizdu, jog žaidėjai gali tai pasiekti. Dar pats faktas, jog reguliariajame sezone dusyk nugalėjome Pirėjo „Olympiakos“, suteikė mums pasitikėjimo. Žinoma, pirmosios ketvirtfinalio rungtynės buvo milžiniškos vertės. Perėmėme namų aikštės pranašumą, o grįžus į namų auditoriją supratome, kad tikrai įmanoma tai pasiekti. Mūsų sirgaliai be galo mums padėjo, atmosfera buvo neįtikėtina. Tiesiog puiku būti to dalimi.

– Neturint nė vieno žaidėjo, kuriam teko žaisti finaliniame ketverte, ką jūs galite suteikti komandai iš savosios patirties?

– Papasakosiu jiems dalykus, kuriuos pats žinau. Man kaip treneriui tai bus pirmasis finalinis ketvertas. Nėra jokių klausimų, žaidėjams perteiksiu savo patirtį, tačiau galiausiai jie patys turi susitvarkyti su jauduliu, supančia atmosfera, susikoncentruoti ties įvykiais aikštelėje, sekti žaidimo planą ir atiduoti save maksimaliai, jog turėtų šansą laimėti. 

– Kaip buvusiam įžaidėjui, kiek bus svarbu jūsų trims atakų organizatoriams – Kevinui Pangosui, Vasilije Micičiui ir Beno Udrihui – kontroliuoti tempą mūšyje su „Fenerbahče“?

– Tai bus labai svarbu, kadangi jie atlieka didžiąją dalį sprendimų. Manau, kad gynėjų žaidimas – labai svarbus, o serijoje su „Olympiakos“ jie buvo puikūs. Ir tai būtent yra milžiniška „Fenerbahče“ dalis, kaip žaidžia Kostas Sloukas, Bradley Wanamakeris, Marko Guduričius. Ne paslaptis, jog jie imasi vesti komandą ant savo pečių, priima daugelį sprendimų ir kuria žaidimą. Gynėjų žaidimas Europos krepšinyje – pats svarbiausias.

– Ką Kaunui reikštų iškovotas Eurolygos trofėjus?

– Tai reikštų labai daug. Kaunas – krepšinio miestas, Lietuva – krepšinio šalis, o „Žalgiris“ – visos šalies komanda. Visi suprantame, kokiai komandai mes atstovaujame. Mūsų vyrukai padarys viską, ką gali geriausiai.