„Festivalis „Sirenos“, pirmasis pradėjęs rengti lietuviško teatro vitriną ir pakvietęs su ja susipažinti užsienio scenos ekspertus, per 15 metų parodė garsiausių lietuvių režisierių spektaklius – nemaža jų dalis dabar sudaro Lietuvos teatro aukso fondą. Praėjusiais metais išėjo Eimuntas Nekrošius – po tokios netekties supranti, kad teatras šiandien yra esminių pokyčių ir virsmų zonoje. Todėl ypač svarbi į sceną žengianti naujoji karta, kurią šiemet norime pristatyti. Vieniems režisieriams tai – debiutiniai darbai, kiti jau yra sukūrę ne vieną spektaklį ir toliau formuoja savitą teatro kalbą. Neatsitiktinai lietuviškoje vitrinoje – ir E. Nekrošiaus mokinių spektakliai“, – sako „Sirenų“ lietuviškosios programos koordinatorė Agnė Pulokaitė.

„Mūsų teatro mėgėjams tai išskirtinė galimybė per labai trumpą laiką pamatyti šviežius, drąsius, novatoriškus pastarųjų poros sezonų lietuviškus spektaklius. Taigi durys atviros visiems, ne vien Vilniuje festivalio metu būsiantiems užsienio ekspertams ar galimiems kūrybos partneriams“, – pabrėžia A. Pulokaitė.

16-ąjį kartą pristatomoje „Sirenų“ lietuviškoje programoje – žinomų ir ne sykį apdovanotų teatro kūrėjų darbai. Tai režisierės Yanos Ross „Vienos miško pasakos“ (pristato Valstybinis jaunimo teatras), Oskaro Koršunovo „Liučė čiuožia“ (OKT/Vilniaus miesto teatras), Artūro Areimos „Fizikai“ (Panevėžio Juozo Miltinio dramos teatras), Kirilo Glušajevo „Nuostabūs dalykai“ (teatras „Kitas kampas“), klaipėdietės lėlių teatro dailininkės ir režisierės Gintarės Radvilavičiūtės „Doriano Grėjaus portretas“ (Vilniaus teatras „Lėlė“), šiemet „Auksinių scenos kryžių“ apdovanojimuose triumfavusio norvegų režisieriaus ir choreografo Jo Strømgreno šokio spektaklis „Durys“ (Lietuvos nacionalinis dramos teatras). 

Lietuvos teatro vitrinos „Jaunų balsų“ programoje – net kelių E. Nekrošiaus studentų darbai. Tai Pauliaus Markevičiaus spektaklis „Dalykai“ (Meno ir mokslo laboratorija), Adomo Juškos „Fikcijos“ (Valstybinis jaunimo teatras) ir Ievos Kaniušaitės spektaklis „1+1=1“ (teatras „Meno fortas“).

Keturias dienas rugsėjo 27–30 d. truksiančioje lietuviškų spektaklių vitrinoje bus pristatyti įdomiausi 2017–2018 m. Lietuvos scenose sukurti spektakliai, kurių pasižiūrėti atvyks rekordinis skaičius festivalių ir teatrų atstovų, prodiuserių, teatro kritikų ir tyrinėtojų iš įvairių Europos ir pasaulio šalių – jų jau dabar užsiregistravę virš šešiasdešimt.

Iškart po lietuviškos vitrinos spalio 1 d. startuos ir tarptautinė festivalio programa, o tarp spektaklių vyks nemokami „Sirenų klubo“ renginiai: ne tik tradiciniai susitikimai su spektaklių kūrėjais, bet ir festivalio 15-ajam jubiliejui skirta paroda, kūrybinės dirbtuvės moksleiviams, anarchistinis Godos Palekaitės performansas „Bakuninas“, pirmą kartą rugsėjo 1 d. pristatytas Venecijos architektūros bienalėje, taip pat kartu su multimedijų pasakojimų platforma „Nanook“ rengiama diskusija. Drauge su Lietuvos kultūros institutu organizuojamoje programoje numatomi atviri tinklaveikos renginiai ir neformalūs lietuvių menininkų susitikimai su festivalyje viešėsiančiais užsienio ekspertais.

Penkioliktasis festivalis taip pat pažymėtas skaudžios netekties ženklu – netekome vienos pagrindinių festivalio rengėjų, lietuviškosios programos kuratorės teatrologės Viktorijos Ivanovos, kuri festivalyje dirbo nuo 2012 metų. Viktorijos indėlis į „Sirenų“ festivalio programos vystymą, viziją, tarptautinę komunikaciją ir kitas festivalio veiklos sritis yra be galo svarus. „Šiumetinis „Sirenų“ šūkis „Emocijos iš arti“ tapo ir sukrečiančiai pranašingas – pastaruosius mėnesius visa festivalio komanda išgyvena sunkų, skaudžiausių emocijų kupiną etapą. Viktorija ne tik koordinavo festivalio lietuviškąją programą – ji buvo vienas iš festivalio kertinių akmenų. Buvome sutarę, kad 2019 metais Viktorija perims festivalio meno vadovės vairą,“ – apie likimo kitaip surėdytą ateitį sako festivalio meno vadovė Audra Žukaitytė.

Jaunas Lietuvos teatras iš arti

„Džiugu, kad ekspertų susidomėjimas Lietuvoje kuriamu teatru ne tik nemažėja, bet ir kasmet auga, – sako festivalio meno vadovė Audra Žukaitytė. – Galima drąsiai teigti, kad „Sirenų“ rengiama Lietuvos teatro vitrina įtvirtino Vilnių tarptautiniuose rudens festivalių maršrutuose, kuriuos planuodami keletą mėnesių į priekį ekspertai manęs apie programoje pristatomus spektaklius pradeda teirautis jau vasaros pradžioje. Vis daugiau sulaukiu klausimų ne tik apie garsiausius Lietuvos teatro režisierius, kurių užsienyje pristatinėti  nebereikia, bet ir apie jaunąją mūsų teatro sceną. Todėl labai džiugu, kad iš devynių programoje esančių spektaklių beveik pusė jų yra jaunų kūrėjų darbai.“

Tarp jaunų kūrėjų darbų, pristatomų šiųmetinėje lietuviško teatro vitrinoje, – Nacionaliniame Kauno dramos teatre Kamilės Gudmonaitės sukurtas spektaklis „Keturi“ pagal kultinio rusų rašytojo Viktoro Pelevino romano „Čiapajevas ir Pustota“ ištrauką bei vienas iš praeito sezono pabaigoje Lietuvos nacionalinio dramos teatro Jaunųjų programoje pristatytų spektaklių – Georgo Büchnerio apsakymo tuo pačiu pavadinimu įkvėptas debiutinis Antano Obcarsko spektaklis „Voicekas“. Juos abu ekspertai turės galimybę pamatyti rugsėjo 28 d.  Į pagal Auksinį scenos kryžių šiais metais gavusią Birutės Kapustinskaitės pjesę Kirilo Glušajevo režisuotą spektaklį „Terapijos“ užsienio ekspertai rinksis rugsėjo 29 d. Dokumentinio teatro ieškojimus Lietuvoje pristatys Manto Jančiausko LNDT scenoje režisuotas spektaklis „Dreamland“, kuriame vaidina ne profesionalūs aktoriai, o penki Lietuvoje gyvenantys imigrantai iš Artimųjų rytų, Turkijos, Afganistano, Rusijos.

Užsienio ekspertus traukianti dinamiška scena

„Lietuviškos vitrinos programa sudaryta taip, kad atlieptų ir užsienio svečių, kurių šiemet atvyksta daugiau nei šešiasdešimt , poreikius,“ – pasakoja Kristina Savickienė, sugrįžusi į festivalio komandą šią vasarą ir koordinuojanti komunikaciją su užsienio svečiais. Pasako jos, „daugiausiai tai festivalių ir teatrų prodiuseriai iš Europos šalių ir Azijos, taip pat lietuviška scena besidomintys teatro kritikai (daugiausiai jų sulaukiama iš kaimyninių šalių). Kai kurie jų domisi šiuolaikine nacionaline dramaturgija, kitiems aktualūs nauji mūsų garsiausių režisierių spektakliai, jaunieji kūrėjai ar su neprofesionaliais aktoriais kuriamas teatras. Dažniausiai svečiai komentuoja, kad jiems lietuviško teatro scena atrodo labai dinamiška, įvairiapusė ir įdomi, tad į „Sirenas“ važiuoja ne tik kritikai ir prodiuseriai, bet ir jauni kūrėjai – pasisemti idėjų bei užmegzti kontaktų.“

Užsienio svečiai, ieškantys naujų Lietuvos teatro grandų darbų, turės galimybę pamatyti net tris režisieriaus O. Koršunovo darbus, iš kurių vienas – Lietuvos rusų dramos teatre pagal M. Ivaškevičiaus pjesę kuriamas „Rusiškas romanas“ – bus ir vienintelė šių metų programos premjera. Tą pačią  rugsėjo 27-ąją OKT Studijoje bus rodomas Eimanto Pakalkos vaidinamas „Pamišėlis“. O. Koršunovo kartu su buvusiais studentais kurtas spektaklis „Pasikėsinimai į jos gyvenimą“ pagal Martino Crimpo pjesę pradės rugsėjo 28 d. programą, o visuomenės ir tautos istoriją per vienos šeimos pasakojimą atskleidžiantis Árpádo Schillingo Valstybiniame jaunimo teatre sukurtas spektaklis „Autonomija“ užbaigs priešpaskutinę, rugsėjo 29 d., programos dieną. Finalinis vitrinos akordas  įvyks rugsėjo 30 d. Menų spaustuvėje, kur iš Kauno specialiai į „Sirenų“ lietuviškąją programą atvyks Kauno kamerinis teatras su G. Varno režisuotu „Pagalviniu“ pagal garsaus airių dramaturgo Martino McDonagh’o pjesę.

Bendradarbiaujant su Lietuvos kultūros institutu į vitriną atvykstantiems ekspertams organizuojama plati programa, suteiksianti galimybę geriau pažinti Lietuvos teatro sceną. „Džiaugiamės, kad partnerystę su „Sirenomis“ jau drąsiai galime vadinti tradicine. Šiemet festivalio Lietuviškoje vitrinoje Lietuvos kultūros institutas dalyvauja net intensyviau, nei paprastai. Pagal Instituto Vizitų programą į „Sirenas“ atvyksta teatro profesionalai iš Italijos, Kinijos, Vokietijos, Šveicarijos, Ukrainos ir Lenkijos. Taip pat šiemet pirmą kartą drauge su kultūros atašė Kinijoje ir Pietų Korėjoje Agne Biliūnaite organizuojame Lietuvos ir Pietų Korėjos scenos menų kūrėjų mainų programą, pagal kurią į Lietuvą atvyks šeši korėjiečiai teatralai, o kiek vėliau į Seulą vyks lietuvių grupė. Mūsų svečiai Lietuvoje ne tik susipažins su Lietuvos teatro scena ir jos kūrėjais „Sirenų“ programoje, bet ir pasakos apie Pietų Korėjos teatrą specialiai rengiamų susitikimų metu“, – pasakojo Lietuvos kultūros instituto direktorė Aušrinė Žilinskienė.

Spalio pabaigoje – gurmaniška dovana iš Varšuvos

Festivalis šiemet tęsis iki spalio pabaigos – Lietuvos nacionaliniame operos ir baleto teatre spalio 29, 30 d. bus parodytos E. Nekrošiaus Varšuvoje pastatytos A. Mickevičiaus „Vėlinės“. Šio spektaklio parodymą Šimtmečio proga festivalis organizuoja kartu su Adomo Mickevičiaus institutu, Lenkijos institutu Vilniuje, Varšuvos nacionaliniu teatru ir „Orlen Lietuva“. Mėnesinis lenkų žurnalas „Teatr“ pripažino „Vėlines“ geriausiu 2015–2016 metų Lenkijos teatro sezono spektakliu, o įtakingiausio Lenkijos teatro žurnalo vyriausiasis redaktorius Jacekas Kopcińskis pranešė, kad lietuvių režisieriaus sukurtam spektakliui skiriamas Konrado Swinarskio apdovanojimas. Eimuntas Nekrošius yra vienintelis užsienietis, gavęs šį apdovanojimą.

Poetinė Adomo Mickevičiaus drama, interpretuojama Eimunto Nekrošiaus, išsiskiria dvasingumu, apeigų galia, atsakomybės visuomenei, nacionaliniais ir egzistenciniais, bei asmenybės tragedijos aspektais. Nekrošiaus „Vėlinės“ – tai spektaklis apie tai, su kuo susiduria filosofija, menas, kultūra ir religija jau tūkstančius metų. Apie Dievo paieškas ir bėgantį laiką.

Jo paties kurti filmai apdovanoti ir rodyti garsiuose festivaliuose, tačiau būtent teatre jis ryžtasi drąsiausiems eksperimentams, kuriems, regis, nėra jokių ribų. Beprotiški jo „Hamleto“, Saros Kane „Geismo“, Fiodoro Dostojevskio „Idioto“ pastatymai, prie kurių vis grįžta, subrandino jo išskirtinę teatrinę kalbą, kurioje teatro raiškos formų laužymas provokuoja ribinę aktorių vaidybą.

V.Macaigne’o kuriamas teatras – ne realybės imitacija, o atskiras pasaulis, kuris galėtų egzistuoti vietoj to, kuriame gyvename. Kupinas troškulio, malonumų ir kunkuliuojančio gaivalo, toks teatras suteikia publikai galimybę patirti kažką didesnio nei pats gyvenimas. Jo spektakliai, nors kabina aštrias socialines ir politines temas, visų pirma yra apie žmones, bandančius išsivaduoti iš visuomenės primestų rėmų ir vienatvės gniaužtų, idant sukurtų naują pasaulį – laisvą ir pulsuojantį gyvastimi.

V.Macaigne’o kuriamas teatras – ne realybės imitacija, o atskiras pasaulis, kuris galėtų egzistuoti vietoj to, kuriame gyvename.

Įsitikinti tuo Lietuvos žiūrovai galės rugsėjo 28–spalio 13 d. vyksiančiame Vilniaus tarptautiniame teatro festivalyje „Sirenos“, kurio šiųmetėje programoje – naujausias V. Macaigne’o kūrinys „Troškimas“ (En manque), pastatytas Lozanos Vidy teatre. Apie vienatvę, kovą su gyvenimu ir konvulsyvias pastangas atgauti gyvenimo geismą pasakojantis spektaklis bus parodytas spalio 12 ir 13 d. 19 val. Lietuvos nacionaliniame dramos teatre.

Su režisieriumi šnekėjomės Vilniuje, kai jis dalyvavo festivalyje „Žiemos ekranai“. Pokalbis, atsispyręs nuo minčių apie spektaklius, kūrybinį procesą, teatro ir kino santykį, galiausiai nuvedė mus prie bendresnių – ir kur kas skaudesnių – pasvarstymų apie žmogaus prigimtį, Iraną, iš kurio kilusi jo motina, kadaise tą šalį staiga apėmusį ekstremizmą ir kaip tai paveikė jo šeimą, keistą laiką, kuriame gyvename, tikėjime užkoduotą žiaurumo grūdą, artėjantį beprotiško chaoso, lūžio metą, išprotėjimą, priimant kito beprotybę. V.Macaigne’as kalba švelniai, bet duria tiesiai į labiausiai pritvinkusias mūsų laikmečio votis.

– Esate prisipažinęs, kad statydamas spektaklį siekiate sukurti kažką didesnio už tai, ką galime paliesti. Gyvenimą pranokstantis spektaklis – gražu. Vis dėlto kalbate apie skaudžias individo, visuomenės žaizdas. Ar tai bandymas prisiliesti prie amžinų vidinių žmogaus konfliktų, ar veikiau komentaras apie mūsų epochą? Sakote, Prancūzijoje atsiranda vis daugiau neapykantos laisvei apraiškų, kartėlis užgožia viltį prancūzams reikėtų atgauti gyvenimo geismą. Apie tai ir jūsų spektaklis „Troškimas“ („En manque“).

– Mes esame archajiški. Vienas sistemas keičiame kitomis, tačiau žmogui visuomet reikia rėmų, vienokie ar kitokie jie būtų. Viena dalis žmogaus siekia visiškos laisvės, kita – kuria taisykles, kurios jį suvaržo. Tad labai sunku atskirti, kaip geriau pasakoti apie žmogų – ar kalbant apie taisykles ir sistemas, kurias jis kuria ir primeta, ar apie gelmę, kurią savyje turi. Man atrodo, abiem atvejais vis tiek kalbama apie žmogų. Individas nuolat buvo draskomas tarp kūno ir sielos. Jis yra šizofreniškas, turi maniakiškų savybių. Vienas įdomiausių mano akimis šių laikų rašytojų Williamas T.Vollmannas rašo, kad visos ilgesnį laiką gyvuojančios civilizacijos galiausiai sprogsta iš vidaus, susinaikina, tarsi žmogaus prigimtyje tūnotų prakeiksmas, destruktyvus pradas. O štai George’as Bataille’as rašo apie visuomenę, kurioje žmogaus tamsiąja puse rūpintųsi menas, – per kūrybą būtų iškeliama destruktyvioji, tamsioji žmogaus pusė. Tarsi menas galėtų neutralizuoti žmogaus troškimą naikinti. Be abejo, tai tik simbolinis aktas, kad pasaulis, kuriame gyvename, negriūtų, blogio išsiliejimas įvyktų per meno aktą. Tokios idėjos buvo kilusios po Antrojo pasaulinio karo, po Šoa, tačiau dabar, bent jau Prancūzijoje, tai yra pamirštama. Ir tas monstras mumyse gali sugrįžti. Gal menas reikalingas, kad mus nuo to apsaugotų? Dabar tai labai aktualus klausimas, nes Europoje ir pasaulyje vyksta baisių dalykų.

– Savo spektakliuose vis grįžtate prie tos pačios medžiagos. Po kelis kartus statėte „Hamletą“, F.Dostojevskio „Idiotą“. Kokia šių sugrįžimų priežastis? Ir koks pats kūrimo procesas: ar tai perdirbiniai, ar tęstinė kūrybinė laboratorija?

– Tiesą sakant, abu – ir laboratorija, ir naujo spektaklio kūrimas. Laboratorinis principas atpalaiduoja nuo įtampos, spaudimo, kurie neišvengiami gimstant naujam spektakliui. Kai spektaklis jau sukurtas, galiu prie jo grįžti, permąstyti, perdėlioti. Taip pasiekiu tokius horizontus, tarpines stoteles, iki kurių kurdamas kitu būdu niekuomet nenusigaučiau. Laboratorija – lyg kelionė.

Kita vertus, retai kada būnu patenkintas tuo, ką darau. Vis noriu padaryti geriau. Be to, būna, aktoriai nebegali toliau vaidinti, reikia juos keisti kitais. O aš nemoku daryti to paties spektaklio su kitais aktoriais. Jei keičiasi žmonės, keičiasi ir spektaklis. Pavyzdžiui, „Troškimas“ – tas spektaklis nuo jo pirminio varianto pasikeitė kardinaliai. Iš pradžių tik atėjus naujiems aktoriams negalėjau rašyti, man reikėjo laiko juos pažinti. Kadangi turėjome tik dvi su puse savaitės, tai buvo beprotiškas metas.

– Žvelgiant į jūsų kūrybinę biografiją sunku pasakyti, kur jūsų daugiau: filmavimo aikštelėje ar spektaklių repeticijose. Teatras ir kinas – kad ir kokie skirtingi būtų, abu kuriami dialogo, kolektyvinio ieškojimo principu. Kiek jums pačiam svarbus buvimas komandoje, darbas su grupe?

– Geras klausimas, tik gal ne visai sutikčiau, kad kinas toks jau kolektyvinis. Atvirai sakant, man kur kas labiau patinka filmavimai nei spektaklio repeticijos. Bet tai, kas prasideda po to, visas etapas po gamybos, man visai ne prie širdies. Kine kolektyviškumas baigiasi filmavimo aikštelėje, vėliau prasideda bendradarbiavimo etapas, bet jis jau vyksta su vienu ar keliais žmonėmis. Ir tai man visai nebepatinka. Mėgstu dirbti arba vienas, arba su didele komanda žmonių. O štai teatras visada kolektyviškas.

– Kine ir teatre esate kaip diena ir naktis: kuriate keistai žavingus, ekscentriškus personažus kine, o teatre prabylate aštria, net brutalia kalba. Iš kur toks chameleoniškas mainymasis?

– Aš labiau režisierius nei aktorius. Ilgą laiką kine nevaidinau, atsiradau jame atsitiktinai – mano geras draugas Guillaume’as Bracas kartą tiesiog pakvietė mane į savo filmą. Ir taip, personažai, kuriuos vaidinu kine, kuria mano kaip švelnaus meškučio įvaizdį, teatre aš į jį visai nepanašus.

Noriu, kad publiką kaskart apimtų netikėtumo jausmas, kad jie galėtų patirti spektaklio gyvastį, o ne stebėti kažką nugludinto, išbaigto, taigi mirusio.

Antra vertus, sendamas matau, kad nebepritariu filmams, kuriuose vaidinau. Tai, ką kuriu teatre, ką noriu pasakyti savo spektakliais, ką, beje, daro ir kiti jauni teatro kūrėjai – yra svarbu visai mūsų kartai. Mūsų kuriamas teatras – tai socialinis gestas, žinutė, reakcija į tai, kas vyksta. Kino kūrėjai pernelyg siekia sėkmės – tarsi norėtų ne pasakyti kažką svarbaus, o tapti populiariais visuomenės šaunuoliais. Retai tą sakau, nesijaučiu turįs tam teisę, bet kad jau paklausėte...

– Jūsų spektakliams apibūdinti kritikai dažnai vartoja žodžius „žiaurus“, „brutalus“, tačiau čia pat pabrėžia, kad tas žiaurumas kyla ne tiek iš įniršio, kiek iš meilės. Tai „pabudimo teatras“, kuriame atpalaiduota galinga energija nukreipta ne ieškoti atsakymų ar teisingų sprendimų, o sukirbinti gyvasties nervą, pažadinti iš apatijos. Ar galvojate apie publiką, kuri ateina žiūrėti jūsų spektaklių? Ar laikotės ribų, kurių nevalia peržengti?

– Man teatre svarbus netikėtumas, atsitiktinumas. Noriu, kad publiką kaskart apimtų netikėtumo jausmas, kad jie galėtų patirti spektaklio gyvastį, o ne stebėti kažką nugludinto, išbaigto, taigi mirusio. Gerai, kai žiūrovas nepajėgus analizuoti to, ką mato scenoje, kai patyrimo akimirką jis tiesiog tuo gyvena. O grįžus namo – gal tą patį vakarą, gal po savaitės ar po metų – regėto spektaklio vaizdiniai sugrįžta aidu, pažadina mintis, paralelėmis jungiasi su tuo, kuo jie gyvena.

Net ir kine: jei pavyksta, kad užfiksuota akimirka atrodytų lyg grynas atsitiktinumas, tuo geriau, grakščiau. Juolab teatre, kur viskas gyva. Man svarbu, kad tai atrodytų kaip atsitiktinumas, o ne sukonstruota, kartota begalę kartų. Tai pasiekti labai sunku, reikalauja didžiulio tikslumo iš visų – aktorių, technikų, manęs kaip režisieriaus. Kaskart atsitiktinai atrasti jau atrastą. Kaskart kitaip, bet nenukrypstant nuo to, ką nori pasakyti. Spektaklis turi atrodyti trapus, pažeidžiamas ir kad neapleistų jausmas, jog aktorius yra nuolatos publikos transformuojamas, nors tai ir nėra tiesa.

Visada prašau aktorių nesitaikyti su publikos elgesiu. Būtina priimti spektaklį žiūrinčių žmonių nuomonę, būti dėmesingiems jų reakcijoms. Per repeticijas sakau aktoriams: palikite vietos tiems, kurie jūsų klauso, vaidinkite taip, kad publikai atrodytų, jog jai palikta erdvės atsakyti. Man teatras – tai tik grupė žmonių, kurie kalbasi su kita grupe žmonių.

Rugsėjo 29 – spalio 14 dienomis Vilniuje įvyks net septyni tarptautinės programos spektakliai su specialia „Europolio“ programa, taip pat festivalio kontekste numatomos dokumentinių kino filmų ir dramaturgijos tekstų ekranizacijų peržiūros, kūrybinės dirbtuvės ir tarptautinė jaunųjų teatro kritikų konferencija, užsienio teatro ekspertams bus pristatyta Lietuvos teatro panorama bei vyks tradiciniai susitikimai su užsienio teatro kūrėjais. O liepos 27 d. 15 val. LRT studijoje vyks R. Miliūtės moderuojama diskusija „Žinios – tai aš“: renginio žiūrovai gaus ypatingas nuolaidas pirmiesiems spektaklių bilietams.

Mes esame žinios

„Žinias kuriame mes, – teigia festivalio meno vadovė Audra Žukaitytė, – Mes visi: kasininkai, viešųjų ryšių specialistai, boksininkai, aktoriai ir šokėjai, kareiviai, viešbučių klientai ir aptarnaujantis personalas, valytojai – visi. Tai, kaip mes gyvename ir kuo dalinamės, tampa informacija naujienų portaluose ir televizorių ekranuose. Eidami į teatrą žmonės sako norintys pailsėti nuo to, ką mato per televiziją, tačiau šiemetinis festivalis neleis žiūrovams bėgti nuo savo pačių atvaizdo. Mes esame žinios, mes jas kuriame ir mes turime nebijoti pažvelgti į savo kūrinius – save. Būtent tai festivalis šiemet ir pristatys: baisią, gąsdinančią, aktualią, tikrą ir jautrią kasdienybę ir kiekvieną iš mūsų joje“.

Susidurti su tuo, kokia ta kasdienybė ir kaip artimai susijusios šių metų festivalyje nagrinėjamos temos, bus galima įsitikinti liepos 27 d. vyksiančioje atviroje diskusijoje, kurioje dalyvaus spektaklių personažams atstovaujančių profesijų atstovai, moderuojami žurnalistės Ritos Miliūtės. Į diskusiją žiūrovai, gausiantys ypatingas nuolaidas įsigyti festivalio renginių bilietus, yra kviečiami registruotis iki liepos 25 d. adresu vytaute@sirenos.lt. Vietų skaičius – ribotas.

Daugiau nei dvi savaites rudenį truksiančių festivalio renginių maratono metu Lietuvos žiūrovams bus pristatyti scenos meno kūriniai iš Graikijos, Portugalijos, Vokietijos, Lenkijos, Izraelio, Šveicarijos ir, žinoma, Lietuvos. „Tiketoje“ jau galima įsigyti bilietų į spektaklius mažesnėmis kainomis. Rugsėjo 29 – spalio 2 dieną vyks lietuviško teatro vitrinos pristatymas užsienio teatro ekspertams ir Lietuvos žiūrovams. Kartu bus pristatyta festivalio edukacinė programa, o Lietuvių teatro agentūra surengs nemokamą tarptautinę jaunųjų teatro kritikų konferenciją. Ji šiemet vyks jau šeštąjį kartą.

Festivalio naujiena – „Europolis“

Tarptautinė festivalio programa prasidės specialia „Europolio“ programa, pristatoma bendradarbiaujant su Goethes institutu. „Europolis“ – tai projektas, kuriame menininkai iš Europos – teatro, kino kūrėjai, rašytojai, aktoriai, muzikantai, aktyvistai – dokumentuoja Senojo pasaulio virsmą naujuoju.

Projektas organizuojamas Goethes institutams Europoje bendradarbiaujant su Münchner Kammerspiele, Onassis kultūros centru Atėnuose, Vilniaus tarptautiniu teatro festivaliu „Sirenos“, Teatro Maria Matos Lisabonoje ir Tiger Dublin Fringe.

„Europolio“ programą pradės vienu sėkmingiausiu projekto dalyviu pripažinta Rugilės Barzdžiukaitės, Linos Lapelytės ir Vaivos Grainytės kurta opera „Geros dienos!“ pristatanti šiandieninę realybę muzikaliais prekybos centro kasininkių balsais. Spalio 6–7 dienomis Menų spaustuvės Juodojoje salėje, akomponuojant prekių skanavimo aparatams, suskambės tarptautinius apdovanojimus pelnęs scenos kūrinys, pristatytas žiūrovams nuo Šanchajaus iki Niujorko. Spalio 7–8 dienomis Lietuvos nacionalinio dramos teatro mažojoje salėje į susitikimą žiūrovus kvies graikų teatro kūrėjai Anestis Azas ir Prodromos Tsinikoris, pristatysiantys spektaklį „Švarus miestas“. Kas valo Atėnus? Kodėl dauguma Atėnų valytojų yra moterys ir imigrantai? Are jie „gimė“ valytojais? Kaip jų CV skiriasi nuo jūsų? Tokius klausimus keliantys režisieriai Azas ir Tsinikoris tiria „švarumo“ ir „tyrumo“ rasizmą, fašizmo apraiškas ir moterų imigraciją į Graikiją bei jų kaip valytojų identitetą. Kas jos tokios, kasdien švarinančios traukinių stotis ir prekybos centrus, pasiturinčiųjų vilas ir kasdienių pakeleivių mindomus šaligatvius?

Spalio 8–9 dienomis LNDT Studijoje į privačius, 10 asmenų interaktyvius spektaklius-žaidimus kvies vokiečių teatro kūrėjų ir media dizainerių kolektyvas „Machina eX“. Save pristatantis kaip žaidimų laboratoriją, kūrėjų kolektyvas ieško naujų formatų ir interaktyvių istorijų nedidelėms auditorijoms, kurioms suteikiamos intensyvios patirtys ir aktyvūs emocijų mainai. Pasirodyme „Nutekinimo pamokos“ sceninė dramaturgija sujungiama su skaitmeninių žaidimų principų jėga, o atlikėjai ir žiūrovai tampa lygiateisiais fiktyvaus pasaulio žaidimo dalyviais: 2021-ųjų metų Vokietija ir referendumas, nulemsiantis, ar šalis liks ES nare. Rodos, girdėta? Spektaklyje, skirtingai nei realybėje, situacija pakrypsta kiek kita linkme, nes porą dienų prieš balsavimą, į jauno viešųjų ryšių specialisto rankas pakliūva ypatingai slapta informacija. Jos nutekinimas turėtų ryškių pasekmių visai Europai. Dešimties žmonių grupėje žiūrovams tenka galimybė sudalyvauti politiniame trileryje ir prisiimti sprendimą: nutekinti ar nenutekinti?

Paskutiniu „Europolio“ programos spektakliu spalio 12–13 dienomis LNDT studijoje pasirinktas tikras portugalų teatro smūgis. Tai – menininkės Claudios Dias, poeto Jaime Neves ir kikboksininko Pablo Fidalgo Lareo jungtinis projektas „Pirmadienis – atsargiai iš dešinės“, vyksiantis tiesiogine ta žodžio prasme – ringe. Portugalų kūrėjai laiko save nugalėtos kartos, puolusios bendruomenės, kritusios ir bankrutavusios šalies, nepavykusios sąjungos, nuniokoto pusiasalio, prarasto kontinento atstovais. Puldami vienas kitą kumščiais ir argumentais jie leidžia rastis šviesai – tarp kraujo, prakaito ir ašarų. Priešingos jėgos susiima, kad žodžiai virstų veiksmu. Mačas susideda iš kelių skirtingų blokų, sudarytų iš klausimų apie nuotolį, intymumą, skirtumus, artumą, bendrumą, apie tai, kodėl kai kurie dalykai yra būtent tokie, kokie yra, kodėl mes esame tokie, kokie esame. Daugiau nei du šimtai klausimų, prasidedančių kitų baime, besitęsiančių per ateities ir lūkesčių baimes. Ir vis tik, esminis klausimas išlieka vienas: kaip kalbėtis su kitais? Kaip suartėti? Kokia kalba? Jų? Kas yra artumas, šeima, bendruomenė? ...Europa?

Turtinga užsienio spektaklių programa

Pagrindinė festivalio programoje taip pat nestigs „smūginių“ spektaklių. Vienas jų – spalio 10–11 dienomis LNDT Didžiojoje salėje vyksiantis lenkų genijaus Krzysztofo Warlikowskio spektaklis „Varšuvos kabaretas“. Krzysztofas Warlikowskis – viena iš atpažįstamiausių Lenkijos teatro pavardžių. „Varšuvos kabaretas“, įkvėptas Johno Van Druteno pjesės „Aš esu kamera“ ir Johno Camerono Mitchello filmo „Shortbus“, grąžina mus į 1930-ųjų reviu kabaretą: intensyvūs ritmai ir garsai tarsi bando nuslopinti artėjančio militaristinio maršo nuojautas. Scenoje atsiveria dvi konkrečios istorinės realybės: Veimaro Vokietija, prieš užimant ją naciams, ir Niujorkas po rugsėjo 11-osios išpuolių. Tai – dvi virtualios laiko ir erdvės laboratorijos, kuriose istorinės aplinkybės iššaukia užslėptas baimes, seksualines ir erotines fobijas bei ilgesį, sukeliančius įtampą, vedančią į krizines situacijas. Tuo pačiu, nuspalvintas skoningu humoru, spektaklis leidžia įsijausti į fantasmagorišką personažų kasdienybę. Šie du kontrastingi pasauliai tarnauja kaip veidrodis, kuriame šiandieninė Varšuva – o tuo pačiu ir kiti panašių istorinių patirčių Europos miestai – gali regėti savo atspindį.

Spalio 13–14 dienomis bus pristatytas Izraelio menininkų Nadav Bossem ir Adili Liberman interaktyvus spektaklis-ekskursija „Ginkluotos merginos. Vilniaus atgavimas“. Skirtingose erdvėse Tel Avive rodyto spektaklio tarptautinė premjera įvyks Vilniuje – žydų teatro kūrėjai kvies į netipinį pasivaikščiojimą, specialiai pritaikytą ir įkvėptą pasirinktos vietos istorinės praeities ir reikšmės nūdienos miesto gyvenime. Trindami ribą tarp vaidinančių ir stebinčių, tikras istorijas supindami su išgalvotomis, spektaklio kūrėjai kelia klausimus apie kolektyvinę atmintį, tikslingai kuriamus tautinius mitus, dažnai slepiančius kitokią tiesą. Kuo istoriniai naratyvai skiriasi nuo fiktyvių istorijų? Propaganda nuo pasakos? Ar mūsų santykis su tam tikromis istorinėmis vietomis, naratyvais, tiesomis yra konstruojamas iš šalies mums patiems to nepastebint, ar tai sąmoningas mūsų pačių pasirinkimas? Humoristinis ir aštrus, politiškas ir nepatogus Izraelio kūrėjų pasirodymas kvies žiūrovus kitomis akimis, kritiškai pažvelgti į visiems gerai pažįstamą vietą, ją supančius politinius, socialinius, kultūrinius ir emocinius sluoksnius, privers suabejoti absoliučiom tiesom ar bent jau iš naujo įvertinti jų reikšmę šalies ir tautos istorijos kontekste.

Finalinis spektaklio akordas suskambs spalio 14 d. LNDT Didžiojoje salėje – tai vieno inovatyviausių ir įdomiausių šiandieninių režisierių – šveicarų kūrėjo Christopho Marthalerio muzikinis brangakmenis „Karališko dydžio“. Tai sapnas, kuriame skamba muzikiniai motyvai nuo J. S. Bacho iki Jacksonų penketuko, juose įsimaišo „The Kinks“, Michelio Polnareffo, Eriko Satie ir kitų melodijos. Šveicarų režisieriaus ir kompozitoriaus Christopho Marthalerio spektaklis „Karališko dydžio“ priverčia panirti į lengvo absurdo ir nostalgiško komizmo derinį, telpantį viešbučio kambaryje. Marthalerio rankose dainų prisodrintas vakaras virsta žavinga ir gilia meilės ir sapnų vilionių meditacija. Pasak spektaklio dramaturgo Maltes Ubenaufo, šio pastatymo šerdis – tai skirtumas tarp to, kokį savo gyvenimą įsivaizduojame ir to, koks jis yra iš tikrųjų: „Visi norime „karališko dydžio“ gyvenimo, tačiau mūsų vilčių ir realybės neatitikimas kartais matomas tik mums miegant – sapnuose“.

Vilniuje prasideda tarptautinis teatro festivalis „Sirenos“, šiemet skelbiantis: „Jeigu nusibodo vaidyba, ateik į teatrą.“

11-ąjį tarptautinį teatro festivalį „Sirenos“ trečiadienį pradėjo trupė iš Vokietijos „Rimini Protokoll“ su spektakliu-pasivaikščiojimu „Remote Vilnius“. Šis spektaklis bus rodomas viso festivalio metu iki spalio 5-osios kasdien, o savaitgalį – dukart per dieną. Jis prasideda prie Nacionalinio dramos teatro, čia visiems jo dalyviams – 50 žmonių – išdalijamos ausinės, visi sėda į autobusą ir yra vežami į Antakalnį, į kapines. Kapinėse ir prasideda „Remote Vilnius“ kelionė. Spektaklio žiūrovai, priėmę kūrėjų mestą iššūkį, tampa spektaklio bendraautoriais, aktoriais, dalyviais.

„Rimini Protokoll“ sąmoningai dirba su neprofesionaliais aktoriais, įtraukia žiūrovus. Šį kartą pristatome „Remote Vilnius“ – spektaklį apie mus pačius.  Todėl trupė beveik visą vasarą gyveno Lietuvoje, patys sudarinėjo maršrutą, kuris neprimena turistinio“, – apie idėją pasakoja festivalio meno vadovė Audra Žukaitytė.

Kasmet festivalis pasirenka temą ir šūkį. Šis, pasak A. Žukaitytės, paradoksalus.

„Juokaujame, nes aplinkui yra daug prastos vaidybos, ne tik teatro scenoje, bet ir televizijoje – žvaigždžių fabrikas. Sakome, jei nusibodo tokia vaidyba, gatvės politikų šou, ateik į teatrą ir pamatyk tikrus dalykus“, – aiškina festivalio meno vadovė.

Iš visų festivalyje pasirodysiančių keturių užsienio trupių festivalio rengėjai išskiria režisieriaus Ivo van Hove spektaklį „Fountainhead“, kurio premjera įvyko Olandijos ir Avinjono teatro festivaliuose.

„Pirmą kartą pavyko atvežti garsiausią olandų režisierių ir naujausią jo spektaklį. Knyga, pagal kurią pastatytas šis spektaklis, anot sociologinių tyrimų, Amerikoje – antra po Biblijos. Labai didžiuojamės, kad antrą dešimtmetį pradedame su tokiu spektakliu“, – džiaugiasi A. Žukaitytė.

Festivalyje spektaklį pagal Vladimiro Nabokovo prozą „Juokas tamsoje“ vaidins danų trupė „Hotel pro forma“, o trupė iš Rusijos „Post teatr“ vaidins spektaklį „Shoot/Get Treasure/Repeat” pagal dramaturgo Marko Ravenhillo pjeses, į festivalį atvyks ir dramaturgas.

„Šį kartą kviečiam jauną rusų trupę. „Sirenos“ nelepina žiūrovų rusiškais pastatymais, tai trupė, kuri įsiveržė į rusų teatrą tarsi sprogimas, jie atstovauja visiškai kitą Rusiją, tą, kuri prieš kelias dienas išėjo į aikštes. Trupė kalba apie tai, kas svarbu žiūrovui, pristato M. Ravenhillą ir 16 jo trumpų pjesių apie terorizmą“, – svečius apibūdina A. Žukaitytė.

Trečiadienį prasidėjęs festivalis truks iki spalio 5-osios.