Agota – jau ketvirtokė ir pati renkasi, kokių gėlių pirkti mokytojai. Pasirinko violetinius kardelius: „Man kardeliai tokios mokyklinės populiarios gėlės, neišsiskirsiu labai, tačiau man patinka tamsi violetinė spalva.“

Kardeliai – vis dar vienos populiariausių Rugsėjo 1-osios gėlių. Šiemet sostinės turguje kardelis kainuoja 2–2,5 euro, t.y. 50 centų daugiau nei pernai. Kai kuriuose prekybos centruose galima rasti ir 59 centus kainuojančių kardelių.

Visas LNK reportažas – vaizdo įraše:

Vilniaus universiteto (VU) Botanikos sode 150 veislių ir rūšių kardelių prižiūrinti dr. Gitana Štukėnienė pasidalijo patarimais, kaip reikia prižiūrėti jau nuskintus kardelius ir dar žydinčius. Specialistė nepatarė pjauti koto prie pat žemės: „Reikėtų palikti keturis, o dar geriau šešis lapus, nes gumbasvogūniui reikia sukaupti maisto medžiagų kitų metų žydėjimui.“

Skinti kardelius geriausia anksti ryte arba vėlai vakare, jei galvojate dovanoti kitą dieną, reikėtų laikyti tamsiai ir vėsiai. Kad kardeliai geriau žydėtų vazoje, specialistė patarė pašalinti apatinius lapus, kasdien keisti vandenį ir trumpinti kotelius.

G.Štukėnienė teigė, kad yra gudrybė, kaip sodinti kardelius, jog jų žydėjimas džiugintų ilgiau: „Vienus galima sodinti dirvos paviršiuje, kitus giliau, ir bus skirtingas žydėjimo laikas. Turėsite tą pačią veislę, bet galima ištęsti žydėjimo laiką.“

VU Botanikos sode yra ir lietuvių sukurtų veislių. Dabar, anot specialistės, lietuviai rečiau kuria naujas kardelių veisles. Anksčiau, kai nebuvo paprasta jų parsisiųsti iš svetur, šias, iš Afrikos kilusias, gėles selekcininkai kūrė patys.

„Anksčiau buvo pragyvenimo šaltinis. Žmonės augindavo kardelių gumbasvogūnius ir realizuodami juos uždirbdavo nemažai pinigų“, – pasakojo specialistė.

Stebime reiškinį ir gal neužilgo turėsime žiemojančių kardelių.

Norintiems auginti kardelius teks kasmet prieš šalnas gumbus iškasti, o pavasarį praėjus šalnoms vėl sodinti. Nors, kaip sakė specialistė, ateityje gal to daryti nebereikės – kai kurie kardeliai Botanikos sode nesušalo ir žiemą.

„Stebime reiškinį ir gal neužilgo turėsime žiemojančių kardelių“, – džiaugėsi G.Štukėnienė.

Vis dėlto sodinti tuos pačius kardelių gumbus begalę kartų nepavyktų. Kardeliai, kaip ir žmonės, – sensta. Po septynerių aštuonerių metų gumbas numiršta.

Didžiulis raflezijos Rafflesia tuan-mudae egzempliorius – raudonas žiedas su baltais į pūsleles panašiais taškais ant didžiulių žiedlapių – buvo net 111 cm skersmens.

Jis yra didesnis už ankstesnį rekordinį 107 cm skersmens žiedą, prieš kelerius metus rastą Vakarų Sumatros miškuose.

„Tai didžiausia kada nors užregistruota Rafflesia tuan-mudae“, – apie naująjį egzempliorių sakė Ade Putra (Adė Putra) iš Agamo gamtos apsaugos agentūros Sumatroje.

Parazitinio augalo žiedas žydės maždaug savaitę, o paskui nuvys ir supus, pridūrė A. Putra.

Didžiausiomis pasaulio gėlėmis vadinamos raflezijos, kurių yra apie 50 rūšių, buvo pavadintos britų kolonijinio veikėjo sero Stamfordo Raffleso (Stamfordo Raflzo), kuris vieną tokį augalą Indonezijoje pamatė XIX amžiaus pradžioje, garbei.

Raflezijos auga keliose Pietryčių Azijos valstybėse, įskaitant Filipinus, kur buvo aptiktas 100 cm skersmens egzempliorius.

Šie parazitiniai augalai neturi nei lapų, nei šaknų, nei stiebo. Žiedas skleidžia pūvančios mėsos dvoką, kad priviliotų vabzdžius.

Dvoku šiai gėlei prilygsta tik Indonezijos gigantiškasis amorfofalas (Amorphophallus titanum), kurio žiedynas gali būti iki 3 m aukščio.

Kaip teisingai vadinti?

Ši gėlė taip pat vadinama Riterių žvaigžde (tai augalas, galintis kantriai laukti žydėjimo), o liaudyje plačiai vartojamas pavadinimas amarilis. Tai kaip vis dėlto vadinti šį nesuskaičiuojamai daug veislių turinti svogūninį augalą, kuris dovanoja įspūdingus žiedus?

Pavadinimai meilenis (Hippeastrum) ir amarilė (Amaryllis) laikomi sinonimais. Kelis šimtmečius trukę botanikų ginčai dėl šių augalų klasifikacijos buvo pabaigti 1987 m., kai pasauliniame botanikų kongrese nutarta amarilių genčiai priskirti iš Pietų Afrikos kilusius augalus, jų yra tik viena rūšis – dailieji amariliai (Amaryllis belladonna), o meilenių genčiai priskirtos hibridinės Pietų Amerikos atogrąžų augalų veislės.

Nors šios daugiametės gėlės iš tiesų panašios, Lietuvoje labiausiai paplitęs puikusis meilenis (Hippeastrum x hortorum). Nuo amarilių juos atskirti nėra sunku. Meilenių stiebas tuščiaviduris, amarilių – pilnaviduris. Meileniai žydi žiemos pabaigoje iki balandžio, amariliai – vasarą ir rudenį. Meileniai ant vieno stiebo gali sukrauti 2–6 pumpurus, amariliai – iki 10–12. Meilenių žiedai – bekvapiai, amarilių – švelniai kvepiantys.

Žiemą ilsisi

Vieni skundžiasi, kad meilenis tik augina lapus. Priežastys gali būti įvairios: per didelis vazonas, trūksta šviesos, augalas neturi poilsio laikotarpio ar tiesiog dar per jaunas.

Augalo svogūnėlis yra kriaušės formos, pasodinus pusė jo turi būti iškilę virš žemės.

Kiti augintojai sugeba meilenius pražydinti du kartus: kovą ar anksčiau ir rugpjūčio–rugsėjo mėnesiais. Žiedų skėtis išsiskleidžia ant žiedkočio 50–70 cm aukštyje, žiedyne būna 4–5 žiedai. Meilenių žiedai būna lygūs ir pūkuoti, balti ir žalsvi, rožiniai ir geltoni, oranžiniai ir vyšniniai, vienspalviai ir dvispalviai.

Kiekvienas žiedas išsilaiko apie savaitę, o augalas nepertraukiamai žydi apie mėnesį. Nuvytusius žiedus reikia nuskinti, kad augalas neeikvotų energijos.

Žiema – meilenių poilsio metas, kai svogūnas brandina žiedinius pumpurus. Nepailsėjusių augalų žiedai būna smulkesni, jų mažiau užsimezga. Ramybės metu meilenių svogūnėliams šviesos nereikia, juos galima laikyti apie 10 laipsnių šilumoje sausoje vietoje. Būtina sąlyga – ramybės laikotarpiu nelaistyti, o pradėjus laistyti, kai pasirodys lapeliai, tai daryti atsargiai, kad vandens nepatektų ant svogūno.

Pavasariniam žydėjimui meilenius vasario mėnesį perneškite į šiltesnę patalpą, vieną kartą gausiai palaistykite, o kitą kartą – kai žiedkotis gerokai ūgtels. Jam išaugus, laistykite gausiai, kas 10 dienų patręškite. Laistykite atsargiai, kad kuo mažiau vandens patektų ant svogūnėlio, lapų ar žiedkočių. Ir saikingai – priešingu atveju išsiskleis lapai, o žiedai gali ir nepasirodyti. Kai kurie augintojai verčiau vandens įpila į po vazonu pastatytą lėkštelę ir po kiek laiko jo likutį išpila. Tai augalas, kuriam labiau patinka laikina sausra nei įmirkusi žemė.

Jei laikysite šviesioje, šiltoje vietoje, gausiai laistysite, kas savaitę ar dvi tręšite, meilenis pradės žydėti po 30–40 dienų.

Kai visi žiedai nuvys, neskubėkite nupjauti stiebo. Palaukite, kol jis pagels, o tada nupjaukite 5 cm aukštyje virš svogūnėlio. Augalą ir toliau laistykite, tręškite ir laikykite šviesioje vietoje. Kuo daugiau per vasarą jis priaugins lapų, tuo gražesnių žiedų galima tikėtis žiemą ar ankstyvą pavasarį. Kai kurie augintojai nužydėjusius pavasarį meilenius iš karto padeda vėsiai, mažiau laisto arba net išneša į rūsį ir palieka ramybės laikotarpiui.

Sodinimo ypatumai

Dažno persodinimo meileniai nemėgsta, pakanka tai daryti kartą per 4–5 metus, tačiau kai kurie gėlininkai meilenius persodina kasmet. Persodinti gumbus reikia po žydėjimo, sodinimo laikas – nuo spalio iki balandžio pabaigos.

Augalui reikia 3 cm didesnio skersmens nei svogūnėlis (jis gali išaugti net iki 20 cm apimties) vazono. Kai vazonas pernelyg erdvus, augalas ima auginti vaikučius. Jei svogūnėliai nedideli, galima sodinti ir po du.

Svogūnėlį sodinkite į specialaus žemių mišinio, kai kurie gėlių augintojai pataria meilenius sodinti į komposto žemės, molio, durpių ir smėlio santykiu 3:1:1:1. Vazonėlio dugne turi būti skylučių drenažui arba įdėkite akmenukų, nes meileniai nemėgsta drėgmės pertekliaus.

Svogūnėlis turi būti sausas, be puvimo požymių, be pažiedimų. Šaknų apipjaustyti nereikia – nebent negyvas. Prieš sodinimą svogūnėlio apačią ir šaknis kelias valandas palaikykite drungname vandenyje. Sodinti reikia taip, kad pusė svogūnėlio kyšotų iš žemės. Beje, persodinę meilenius, nusiplaukite rankas. Ši gėlė yra ne tik graži, bet ir nuodinga.

Pasodintą į vazoną augalą reikia laistyti saikingai, kad į gumbą neįsimestų puvinys. Tamsoje retsykiais truputį palaistomas jis turi ilsėtis ir kaupti jėgas naujam žydėjimui. Po kelių mėnesių gumbas ima busti. Pradėjus kaltis lapeliams, augalą reikia grąžinti į kambarį.

Vertas tapytojo drobės

Pernai Klaipėdoje Kovo 8-osios proga dailininkas Simas Žaltauskas pristatė tapybos parodą "Amarilis". "Paroda "Amarilis" gėlės vardu pavadinta neatsitiktinai – šis žodis skamba tarsi itališkasis amore, reiškiantis meilę", – sakė parodos autorius. Ekspoziciją sudarė didelio formato drobės, kuriose buvo sąmoningai išdidinti amarilių žiedai. Paveiksluose atskleidžiama gėlės egzistencija, pabrėžiamas trapumas, žydėjimo kelias: virsmas iš svogūno į lapus ir stiebą, iš stiebo – į pumpurą, iš pumpuro – į žiedą.

Sukurta ne viena legenda

Pasak meksikiečių legendos, prieš kelis tūkstančius metų viena vargšė mergaitė, kuri norėjo ką nors padovanoti Jėzui Kristui, bet neturėjo pinigų, pakelėje priskynė piktžolių ir Kalėdų vakarą sudėjo jas bažnyčioje ant altoriaus. Tikėta, kad iš širdies, su meile įteikta dovana bus Dievo priimta, kad ir kokia kukli būtų. Įvyko Kalėdų stebuklas: piktžolės pražydo nepaprastais žiedais.

Senovės actekai šią gėlę laikė nekaltybės simboliu ir naudojo kaip puošmeną per šventes. Iš jos raudonų lapų gamino dažus, o sultis naudojo, kai reikėdavo sukelti prakaitavimą žmogui karščiuojant.

Šiais laikais gana ilgai buvo manoma, kad iš augalo bėgantis baltas skystis nuodingas. Jame esančios medžiagos kai kuriais atvejais gali sukelti pykinimą, vėmimą, sudirginti odą, tačiau pavojaus sveikatai ar gyvybei nekelia.

Lotyniškas, mokslinis šio augalo pavadinimas yra Euphorbia pulcherrima (puošniausioji karpažolė). Taip jį pavadino vokiečių botanikas Carlas Ludwigas Willenowas. Tik XIX a. pab. karpažolė tapo puansetija, pirmojo JAV ambasadoriaus Meksikoje Joelio Robertso Poinsetto garbei. Jis buvo botanikas mėgėjas, ir 1825 m. šią gėlę, nusipjovęs keletą šakelių, atgabeno į savo tėvynę.

Augo šiltnamiuose ir lauke

Iš pradžių J.R.Poinsettas meksikietišką gražuolę augino šiltnamiuose, Pietų Karolinoje, kur gyveno. Vėliau ji paplito po visą Ameriką, o pasiekusi Kaliforniją, kur šilta, beveik taip pat kaip Meksikoje, tapo lauke auginamu dekoratyviniu augalu. Jos šakeles žmonės skindavo ir merkdavo į vazas, kad papuoštų namus. Vazoniniu augalu šaltesniuose kraštuose puansetija tapo tik apie 1950-uosius.

Iš JAV, kur dar buvo vadinama Žiemos rože, kadangi žydi šiuo metų laiku, ji pradėjo kelionę po visą pasaulį – Europą, Aziją ir Vidurio Rytų valstybes. Turkijoje ji vadinama buvusio prezidento Mustafa Kemalio Atatiurko gėle, kadangi buvo jo mėgstamiausia. Kalėdų simboliu puansetija tapo amerikiečių dėka, kadangi jie prieš šventes pradėjo masiškai auginti ir pardavinėti šias gėles.

Vėliau šią tradiciją perėmė europiečiai. Šiuo metu yra apie 100 skirtingų puansetijų rūšių.

Be karališkų puansetijos žiedų daugelis nebeįsivaizduojame Kalėdų. Jų vazonėliais puošiame namus jau nuo gruodžio pradžios. Atrandame ir subtilesnį baltos, rausvos, gelsvos spalvų puansetijų grožį. Įspūdingai atrodo kompozicijos iš kelių vazonėlių, papuoštos lemputėmis ir žvakėmis, arba puošniose vazose pamerktos puansetijos.

Prižiūrimos džiugina ilgai

Lietuvoje naujiena nupjautas puansetijas merkti į vazas, kitur toks dekoravimo būdas įprastas. Floristų teigimu, ir vandenyje jos gali išsilaikyti daugiau nei dvi savaites. Vazonėliuose šias gėles galime auginti visus metus, o artėjant kitoms Kalėdoms tikėtis, kad vėl pražys. Tiesa, tai, ką laikome jų žiedais, yra pažiedlapiai. Pačioje viršūnėje slepiasi neišvaizdus mažas žiedelis, kurio net nepastebime.

Jei norime puansetijas merkti, reikia pasirūpinti dviem indais vandens, karšto ir šalto. Įstrižai peiliu nupjautą šakelę reikia pirma pamerkti į karštą (60 ⁰C), palaikyti 5 sek., o paskui dėti į šaltą vandenį.

Vazone augantį krūmelį reikia saugoti nuo šalčio ir vėjo, kol parnešite į namus. Čia joms taip pat nepatiks skersvėjai ir šaltis. Tai lepūnėlė gėlė – šilta, saulėta vieta tinkamiausia, bet jos neturi pasiekti tiesioginiai saulės spinduliai. Žydėjimo laikotarpiu puansetijoms tinkamiausia 16–20 ⁰C temperatūra.

Puansetijas reikia laistyti šiltu vandeniu, žemė turi būti drėgna, bet ne šlapia. Tręšti geriausia kas 2 savaites trąšomis žydintiems augalams. Norint, kad išaugintų spalvotus lapus, augalą reikia mėnesį (spalio ar lapkričio) po 14 val. per parą laikyti tamsoje. Pavyzdžiui, uždengti kartono dėže ar maišu.

Šventėms pasibaigus, neskubėkite išmesti puansetijų. Galite jas auginti ir toliau, kadangi tai – daugiametis augalas. Nužydėjusias puansetijas reikia nugenėti, saikingai laistyti, laikyti ant rytinės ar vakarinės palangės. Po poros mėnesių ims sprogti pumpurai, tada galima persodinti, daugiau laistyti, tręšti. Krūmelis užauga per vasarą.

Turbūt kiekvienas namuose auginantis gėlę ne kartą pastebėjo, kokia ji gali būti lepi ir reikalaujanti atsakingos priežiūros. Norintiems turėti nuolat žaliuojančią ir akį traukiančią interjero detalę, Kauno gėlininkai siūlo išeitį – profesionalią konsultaciją ne tik parduotuvėje, bet ir telefonu.

Kaune, prekybos miestelyje „Urmas“, neseniai duris atvėrusios parduotuvės „Pasaulio gėlės“ direktorius Vaidotas Beniušis sako, kad kiekvieną augalą prižiūrėti reikia vis kitaip.

„Prieš įsigydami vazonines gėles ar dekoratyvinius, kambaryje auginamus vaismedžius žmonės retai sulaukia specialistų konsultacijos kaip juos tinkamai prižiūrėti. Dažnas dabar juos įsigyja prekybos centruose ir namuose rūpinasi kaip patys išmano. Tikrai būna gaila, kai žmogaus mylimas augalas dėl netinkamos priežiūros nyksta ir nebegali džiuginti savo šeimininko.

Norime, kad mūsų klientai jaustųsi maksimaliai patenkinti, todėl savo parduotuvėje suteikiame visą reikalingą informaciją apie pirkinio priežiūrą. O esant reikalui, pirkėjas net ir praėjus kuriam laikui nuo įsigijimo, gali mums paskambinti ir pasikonsultuoti telefonu, ar užėję į parduotuvę“, – apie neįprastą paslaugą pasakojo „Pasaulio gėlių“ vadovas.

Gėlių parduotuvės konsultantai pataria, kokios sąlygos augalui yra palankiausios, kiek ir kaip jį lieti, kam jis atsparus, o kam jautrus ir panašiai.

Pasak V. Beniušio, pirkėjams aktualu sužinoti ne tik apie ilgai gyvuojančių augalų – vazoninių gėlių ir dekoratyvinių vaismedžių priežiūrą, bet ir kaip kuo ilgiau išlaikyti skintas gėles.

Nauja gėlių parduotuvė prekybos miestelyje „Urmas“ atsidarė pačioje vasario pradžioje ir yra viena didžiausių Kaune. 400 kv. metrų plote galima rinktis iš šimtų rūšių skintų, vazoninių gėlių, daugybės puokščių. Parduotuvė išsiskiria ir itin lanksčiu bei palankiu pirkėjams darbo laiku, taip pat ir produkcijos kokybe.

„Dirbame kasdien nuo 7 val. ryto iki 19 val. vakaro, kad žmonės galėtų užsukti gėlių tiek važiuodami į darbą, tiek iš jo, tačiau prireikus prekiausime ir ilgiau. O kokybę užtikrina geri augintojai, gėles užauginantys dideliais žiedais, storais koteliais“, – sakė naujosios parduotuvės direktorius.

Amerikiečių astronautas Scottas Kelly socialiniame tinkle „Twitter“ pasidalijo nuotrauka iš Tarptautinės kosminės stoties su pirmąja kosmose išauginta ir pražydusia gėle.

Oranžinį žiedą išskleidusi zinija yra antras sėkmingas panašaus bandymo rezultatas. Praėjusių metų pradžioje astronautams kosminėje stotyje taip pat pavyko išauginti raudonųjų romaninių salotų.

Pasak NASA, žydinčio augalo išauginimas suteikia svarbių žinių, kurių reikia norint pradėti kosminėje stotyje auginti vaisius mezgančių daržovių, pavyzdžiui, pomidorų.

NASA taip pat stebi, kaip gyvi augalai stotyje paveiks astronautų dvasinę būklę ir nuotaiką.

Vienas senovinis augalas, vešėjęs dabartinės Europos vandens telkiniuose, neturėjo vainiklapių ir išaugindavo vienintelę sėklą, bet galbūt yra pats ankstyviausias iš mokslininkams žinomų žiedinių augalų, sakoma pirmadienį paskelbtame straipsnyje.

Naujoji studija buvo parengta kruopščiai išanalizavus per tūkstantį augalų, kurių lotyniškas pavadinimas – Montsechia vidalii, fosilijų.

Tyrėjų nuomone, ši rūšis atima „pirmojo žiedinio“ augalo titulą iš kitos, kuri kadaise buvo paplitusi dabartinėje Kinijoje ir taip pat laikoma vienu iš ankstyviausių gaubtasėklių.

„Pirmasis žiedinis augalas“ techniškai yra mitas, kaip ir „pirmasis žmogus“, – sako paleobotanikas Davidas Dilcheris (Deividas Dilčeris), vadovavęs tyrimui, kurio rezultatai buvo paskelbti Jungtinėse Valstijose leidžiamame mokslo žurnale „Proceedings of the National Academy of Sciences“.

„Tačiau, remdamiesi šia nauja analize, dabar žinome, kad Montsechia yra Archaefructus (sinensis) amžininkė arba ankstyvesnė už jį“, – pridūrė tyrėjas, turėdamas omenyje panašų vandeninį augalą, kurio fosilijų buvo aptikta Kinijoje.

Montsechia vidalii mokslininkams žinoma jau seniai.

Šio augalo suakmenėjusių liekanų rasta anksčiau negu prieš šimtmetį kalkakmenio nuogulose Iberijos kalnuose vidurio Ispanijoje ir Montseko kalnagūbryje, priklausančiame Pirėnų kalnų masyvui.

Tačiau D.Dilcheris sakė, kad daugelis tų fosilijų būdavo klaidingai interpretuojamos, nes Montsechia „neturi jokių akivaizdžių „žiedo dalių“, tokių kaip vainiklapiai arba nektarą išskiriantys dariniai, viliojantys vabzdžius. Visas jos gyvenimo ciklas praeidavo po vandeniu“.

Augalas, panašus į dabartinius sekliose jūrose paplitusius žiedinius vandens augalus, tarpo gėlame vandenyje ir išaugindavo vienintelę sėklą, kuriai būdingi pagrindiniai žiedinių augalų (gaubtaseklių) požymiai.

D.Dilcheris nurodė, kad tos sėklos „užuomazga būdavo nukreipta iš viršaus žemyn“.

Suakmenėjusios augalų liekanos „buvo atpalaiduotos nuo akmens, lašinant druskos rūgštį“, sakoma studijoje.

Vėliau tos fosilijos buvo tiriamos binokuliarine lupa, šviesiniu mikroskopu ir skenuojančiu elektroniniu mikroskopu.

Nustatyta, kad jų amžius – 125–130 mln. metų, kai tebegyveno dinozaurai, tokie kaip iguanodonai ir brachiozaurai, sakoma studijoje.

„Nauja šių fosilijų interpretacija suteikia jaudinamą naują perspektyvą, (aiškinantis) vieną didelę augalų biologijos mįslę“, – sakė ekologijos ir evoliucinės biologijos profesorius Donaldas Lesas, dirbantis Konektikuto universitete ir paskelbęs naujosios studijos recenziją tame pačiame žurnale.

„Davido darbas iš tikrųjų yra svarbus indėlis į besitęsiančias pastangas išaiškinti evoliucinius ir ekologinius įvykius, susijusius su žiedinių augalų suklestėjimu pasaulyje“, – rašo jis.

Kalendorinės žiemos finišo dar teks palaukti iki vasario pabaigos, tačiau jau dabar Klaipėdoje ir jos apylinkėse pastebimi pirmieji pavasario ženklai.

Šiemet kur kas anksčiau parskrido pirmieji vieversiai. Šių pavasario šauklių oficialios sutiktuvės – vasario 24-ąją, kitaip vadinamą Šv. Motiejaus dieną.

Senoliai manė, kad jei vieversėlis parskrenda anksčiau nei vasario 24 d., dar ilgai bus šalta. Jei šie sparnuočiai parplasnoja vėliau, pavasaris bus ankstyvas.

Tačiau ornitologai pirmuosius vieversius išvydo dar vasario 7-ąją. Vienas paukštis girdėtas, o vėliau ir pastebėtas prie Bevardžio upelio Rusnėje.

Vasario 10-ąją trys paukščiai užfiksuoti skrendantys virš Baltijos jūros kontinento link. Vieversiai gamtininkams virš galvų praskriejo ties Nemirseta.

„Jiems tikrai ne per anksti. Paukščiai skrenda tada, kada jiems reikia. Ir tik jie žino, kada skristi“, – juokėsi Ventės rago ornitologijos stoties vedėjas Vytautas Jusys.

Ties Kintais stebėtos ir pilkosios žąsys, kurios taip pat laikomos pavasario šaukliais.

„Paukščiai po truputį ima čiulbėti. Jau pastebėtos liepsnelės. Tačiau, mano manymu, šių metų žiema yra tokia pati, kaip ir visos kitos. Visais laikais pasitaiko tiek šiltesnių, tiek šaltesnių metų“, – kalbėjo V.Jusys.

Ne tik pamaryje, bet ir Pajūrio regioniniame parke pastebėti lizdus aktyviai kraunantys jūriniai ereliai. Jie kiaušinius pradės perėti kovo mėnesį.

Pajūrio gėlininkų darželiuose pasirodė ir pirmieji snieguolių daigai. Netrukus šios pavasario gėlės į saulę pakels savo žiedus.

O štai Nemuno žemupio pakrantėje prie Uostadvario nufotografuotas augalas užminė mįslę.

Nuotraukas apžiūrėję biologai spėjo, kad dienraščio skaitytojas užfiksavo vaistinę šventagaršvę. Vasario vidurio nesulaukęs augalas jau stiebėsi į viršų, nebijodamas nei šalčių, nei vėjų.