Toks pavadinimas nustatytas naujoje Lie­tu­vos gy­ven­to­jų ge­no­ci­do ir re­zis­ten­ci­jos ty­ri­mo cen­tro (LGGRTC) įstatymo redakcijoje. Įstatymą ketvirtadienį priėmė Seimas.

Už įstatymą vienbalsiai pasisakė 95 Seimo nariai. Įstatymas įsigalios, kai jį pasirašys šalies vadovė.

Ligšiolinis muziejaus pavadinimas kritikos sulaukė dėl to, kad esą sovietinius nusikaltimus kaip genocidą akcentuojanti Lietuva menkina nacistinės Vokietijos įvykdytą žydų genocidą, prie kurio prisidėjo ir lietuvių kolaborantai. Muziejuje daugiausia pristatomi sovietinio režimo nusikaltimai.

Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro generalinė direktorė Teresė Birutė Burauskaitė yra sakiusi, kad muziejaus pavadinimas neatitinka ekspozicijos turinio.

„Tai nėra tik aukų muziejus – pristatomos ir kitos temos. Ekspozicijoje pristatomi ir laisvės kovotojai, disidentai, kalbama apie visas okupacinio režimo apraiškas, jo poveikį. Genocido sąvoka turi siauresnę reikšmę“, – BNS yra sakiusi T. B. Burauskaitė.

Muziejus yra įsikūręs prieš daugiau nei 100 metų prie Lukiškių aikštės iškilusiame pastate. Rusijos, Vokietijos, Lenkijos ir Lietuvos įvairių įstaigų, daugiausia teismų, būstine buvęs pastatas daugeliui lietuvių geriausiai žinomas kaip buvę KGB rūmai.

Be to, naujoje įstatymo redakcijoje Lie­tu­vos gy­ven­to­jų ge­no­ci­do ir re­zis­ten­ci­jos ty­ri­mo centras tampa ko­or­di­nuo­jan­čia institucija ren­kant, ti­riant, ana­li­zuo­jant is­to­ri­jos pro­ce­sus, susijusius su Sovietų Sąjungos vyk­dy­ta ag­re­si­ja, taip pat at­kū­rus Lie­tu­vos ne­pri­klau­so­my­bę.

Švietimo ir mokslo ministerijos darbo grupė neseniai pasiūlė LGGRTC sujungti su kitais humanitariniais institutais, dalis parlamentarų tokią iniciatyvą kritikuoja.

LGGRTC ir Genocido aukų muziejus Lietuvoje veikia nuo 1992 metų.

Toks pavadinimas numatomas naujoje Lie­tu­vos gy­ven­to­jų ge­no­ci­do ir re­zis­ten­ci­jos ty­ri­mo cen­tro (LGGRTC) įstatymo redakcijoje, jai šią savaitę po svarstymo vienbalsiai pritarta Seime. Iki priėmimo liko dar vienas balsavimas.

Dabartinis muziejaus pavadinimas kritikos sulaukė dėl to, kad esą sovietinius nusikaltimus kaip genocidą akcentuojanti Lietuva menkina nacistinės Vokietijos įvykdytą žydų genocidą, prie kurio prisidėjo ir lietuvių kolaborantai.

Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro generalinė direktorė Teresė Birutė Burauskaitė yra sakiusi, kad muziejaus pavadinimas neatitinka ekspozicijos turinio.

„Tai nėra tik aukų muziejus – pristatomos ir kitos temos. Ekspozicijoje pristatomi ir laisvės kovotojai, disidentai, kalbama apie visas okupacinio režimo apraiškas, jo poveikį. Genocido sąvoka turi siauresnę reikšmę“, – BNS yra sakiusi T. B. Burauskaitė.

Šią savaitę svarstant įstatymo projektą parlamente buvęs centro darbuotojas Seimo narys Arvydas Anušauskas kėlė abejonę dėl žodžio „genocidas“ atsisakymo.

„Siū­lo­ma­me pro­jek­te yra kai ku­rių anks­čiau dis­ku­tuo­tų ir su­kė­lu­sių įvai­rių svars­ty­mų niu­an­sų, pa­vyz­džiui, Ge­no­ci­do au­kų mu­zie­jų pa­va­din­ti Oku­pa­ci­jos ir lais­vės ko­vų mu­zie­ju­mi. Pa­gal sa­vo tu­ri­nį iš tik­rų­jų re­a­liai jis toks dau­giau­sia ir yra. Žo­džio „ge­no­ci­das“ iš­ny­ki­mas iš ši­to kon­teks­to, ne­ži­nau, dar svars­ty­ti­nas, gal­būt tas pats žo­dis ir ga­lė­tų lik­ti, – kalbėjo A. Anušauskas.

Muziejus yra įsikūręs prieš daugiau nei 100 metų prie Lukiškių aikštės iškilusiame pastate. Rusijos, Vokietijos, Lenkijos ir Lietuvos įvairių įstaigų, daugiausia teismų, būstine buvęs pastatas daugeliui lietuvių geriausiai žinomas kaip buvę KGB rūmai.

Be to, naujoje įstatymo redakcijoje norima Lie­tu­vos gy­ven­to­jų ge­no­ci­do ir re­zis­ten­ci­jos ty­ri­mo cen­trą padaryti ko­or­di­nuo­jan­čia institucija ren­kant, ti­riant, ana­li­zuo­jant is­to­ri­jos pro­ce­sus, susijusius su Sovietų Sąjungos vyk­dy­ta ag­re­si­ja, taip pat at­kū­rus Lie­tu­vos ne­pri­klau­so­my­bę.

Švietimo ir mokslo ministerijos darbo grupė neseniai pasiūlė LGGRTC sujungti su kitais humanitariniais institutais.

„Yra ką tik pa­si­ro­dęs pla­nas, pa­gal ku­rį Lie­tu­vos is­to­ri­jos, Kal­bos, Li­te­ra­tū­ros ir tau­to­sa­kos ins­ti­tu­tai kar­tu su tuo pa­čiu Lie­tu­vos gy­ven­to­jų ge­no­ci­do ir re­zis­ten­ci­jos ty­ri­mo cen­tru bū­tų su­jung­ti. Su­jung­ti da­ly­kai, ku­rie tar­pu­sa­vy­je iš es­mės ne­si­sie­ja, – vie­ni rū­pi­na­si kal­bos rei­ka­lais, o Gy­ven­to­jų ge­no­ci­do ty­ri­mo cen­tras už­si­i­ma na­cio­na­li­nės at­min­ties klau­si­mais. Štai čia ky­la ta­da klau­si­mas, kaip yra mo­de­liuo­ja­ma po­li­ti­ka pa­čio­je Vy­riau­sy­bė­je, kai mes čia be­veik vie­nin­gai ei­na­me link to, kad cen­tras bū­tų su­stip­rin­tas, o pa­čio­je Vy­riau­sy­bė­je at­si­ran­da do­ku­men­tas, ku­ris sie­kia tą cen­trą su­jung­ti su ki­tais ins­ti­tu­tais ir iš prin­ci­po ni­ve­liuo­ti jo pa­grin­di­nę funk­ci­ją“, – stebėjosi konservatorius Laurynas Kasčiūnas.

Seimo Valstybės istorinės atminties komisijos pirmininkas „valstietis“ Arūnas Gumuliauskas teigė, kad Vyriausybė nepritaria LGGRTC sujungimui su kitais institutais.

„Iš­va­dą dėl tų moks­lo ins­ti­tu­tų su­jun­gi­mo pa­tei­kė ne Vy­riau­sy­bė, bet pa­tei­kė dar­bo gru­pė. Kaip tik Vy­riau­sy­bė at­me­tė šį dar­bo gru­pės pa­siū­ly­mą ir pa­kvie­tė ją to­liau to­bu­lin­ti sa­vo pro­jek­tą. To­dėl apie jo­kį su­si­jun­gi­mą, su­jun­gi­mą da­bar tik­rai nie­kas ne­kal­ba ir ne­rei­kia kal­bė­ti, prie­kaiš­tau­ti Vy­riau­sy­bei dėl to, ko ji ne­pa­da­rė“, – teigė jis.

LGGRTC ir Genocido aukų muziejus Lietuvoje veikia nuo 1992 metų.

Kaip patvirtino šią savaitę Seimui projektą pristatęs Laisvės kovų komisijos pirmininkas Juozas Olekas, muziejaus pavadinimas keičiamas sulaukus tarptautinės kritikos dėl pavadinime naudojamos „genocido“ sąvokos.

„Yra sutarta pakeisti Genocido muziejaus pavadinimą, turėjome ir tam tikrų tarptautinių priekaištų. Rastas bendras sutarimas tarp komisijos narių ir visuomeninių organizacijų“, – sakė J.Olekas.

Naujos redakcijos Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro įstatymo projektui po pateikimo pritarta bendru sutarimu. Po aptarimo Žmogaus teisių komitete svarstymui į plenarinį posėdį jis turėtų grįžti gruodį.

Genocido aukų muziejus, kuriame daugiausia pristatomi sovietinio režimo nusikaltimai, yra įkurtas buvusiuose KGB rūmuose Vilniuje.

Lietuva yra sulaukusi kritikos dėl muziejaus pavadinime esančios „genocido“ sąvokos, esą taip sovietinius nusikaltimus kaip genocidą akcentuojanti Lietuva menkina nacistinės Vokietijos įvykdytą žydų genocidą, prie kurio prisidėjo ir lietuvių kolaborantai.

Daugiausia sovietinio režimo nusikaltimus pristatančio muziejaus pavadinime neliks „genocido“ sąvokos – ateityje jis turėtų vadintis Okupacijų ir laisvės kovų muziejumi. Toks siūlymas artimiausiu metu bus pateiktas Seimui.

Kritikai muziejaus pavadinimą dažnai prikišdavo kaip įrodymą, esą sovietinius nusikaltimus kaip genocidą akcentuojanti Lietuva menkina nacistinės Vokietijos įvykdytą žydų genocidą, prie kurio prisidėjo ir lietuvių kolaborantai.

Pavadinimas neatitiko turinio

Pavadinimo keitimas šią savaitę aptartas Seimo komisijose, į diskusijas pakviesti istorikai, teisės ekspertai ir visuomeninės organizacijos.

Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro generalinė direktorė Teresė Birutė Burauskaitė sakė, kad muziejaus pavadinimas neatitiko ekspozicijos turinio.

„Tai nėra tik aukų muziejus – pristatomos ir kitos temos. Ekspozicijoje pristatomi ir laisvės kovotojai, disidentai, kalbama apie visas okupacinio režimo apraiškas, jo poveikį. Genocido sąvoka turi siauresnę reikšmę“, – BNS sakė T.B.Burauskaitė.

Jos teigimu, sovietų trėmimai ir žudynės turėjo genocido apraiškų, bet žydų Holokaustas buvo išskirtinis ir „negalima lyginti, kad sovietų okupuotos Lietuvos lietuvis turėjo tokią pačią grėsmę žūti kaip žydas nacių laikais“.

Pavadinimas tarptautinėje erdvėje atrodė blogai, nes buvo įspūdis, kad šis muziejus genocido sąvoką prirašo tik lietuviškai šio krašto istorijai ir ignoruoja Holokaustą.

Nuo 2010 metų muziejuje yra ekspozicija apie žydų Holokaustą, bet šiai temai skiriama mažiau dėmesio nei sovietų nusikaltimams. Pasak T.B.Burauskaitės, jei iš pastato išsikeltų teismai, atsilaisvinusiose patalpose būtų svarstoma sukurti išsamesnę ekspoziciją apie nacių okupacijos laikotarpį.

Naujas pavadinimas bus įtrauktas į Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro įstatymo naujos redakcijos projektą. Dėl jo balsuos Seimas.

Lietuvai – tarptautinė kritika

Muziejus yra įsikūręs prieš daugiau nei 100 metų prie Lukiškių aikštės iškilusiame pastate. Rusijos, Vokietijos, Lenkijos ir Lietuvos įvairių įstaigų, daugiausia teismų, būstine buvęs pastatas daugeliui lietuvių geriausiai žinomas kaip buvę KGB rūmai.

Diskusijos dėl pavadinimo keitimo vyko jau apie dešimtmetį, bet iki balsavimo Seime iki šiol neprieita.

2009–2012 metais tuometinio premjero Andriaus Kubiliaus patarėju dirbęs Mykolo Romerio universiteto docentas Virgis Valentinavičius sakė, kad dar tuometinė dešiniųjų Vyriausybė buvo sulaukusi žydų organizacijų ir jų rėmėjų kritikos dėl pavadinimo.

„Pavadinimas tarptautinėje erdvėje atrodė blogai, nes buvo įspūdis, kad šis muziejus genocido sąvoką prirašo tik lietuviškai šio krašto istorijai ir ignoruoja Holokaustą“, – BNS sakė V.Valentinavičius.

Muziejaus pavadinimas buvo pasirinktas tik Lietuvai atkūrus nepriklausomybę. Muziejuje kabo nuotrauka, kurioje – prie pastato stovintys žmonės, rankose laikantys transparantą su užrašu „Čia bus Lietuvos genocido muziejus. 1991.08.23. Lietuvos Sąjūdis“.

Lietuva ne kartą yra sulaukusi kritikos iš užsienio, esą bando sulyginti žydų genocidą su sovietų nusikaltimais prieš Lietuvą. Šalies pareigūnai kritiką atmeta ir pabrėžia, kad Lietuva tik siekia tinkamo komunistinių režimų įvertinimo. Teigiama, kad apie nacių režimo nusikaltimus ir aukas Vakaruose žinoma gerai, tačiau sovietų represijos nėra tinkamai įvertintos.

Prieš Antrąjį pasaulinį karą Lietuvoje gyveno daugiau nei 200 tūkst. žydų. Vokietijos okupacijos metais daugiau kaip 90 proc. iš jų nužudė naciai ir vietos kolaborantai.

Gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimų centro duomenimis, 1940 – 1952 metais dėl sovietinės okupacijos Lietuva neteko per 700 tūkst. gyventojų: repatrijavo ar pasitraukė per 400 tūkst. žmonių, į lagerius ir tremtį išvežta 275 tūkst. gyventojų, fronte žuvo 25 tūkst. žmonių, taip pat žuvo per 21 tūkst. rezistentų, jų šeimų narių ir rėmėjų.

Rugpjūčio 23-iąją, minint Europos dieną stalinizmo ir nacizmo aukoms atminti ir Baltijos kelio dieną, Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro Genocido aukų muziejus ir Tuskulėnų rimties parko memorialinis kompleksas kviečia į atvirų durų dieną. Nuo 10 iki 17 val. bus galima nemokamai aplankyti muziejines ekspozicijas ir veikiančias parodas, rašoma pranešime spaudai.

Genocido aukų muziejuje vilniečiai ir miesto svečiai galės apžiūrėti buvusį KGB vidaus kalėjimą, mirties nuosprendžių vykdymo patalpą, kitas muziejaus ekspozicijas pirmajame ir antrajame aukšte bei Konferencijų salėje šiuo metu pristatomą parodą „Skausmo paženklintas liaudies meno grožis“, kurioje demonstruojami įdomiausi tremtinių ir politinių kalinių darbai iš Šiaulių „Aušros“ muziejaus rinkinių: rankdarbiai, medžio dirbiniai, piešiniai ir karpiniai. Vienoje iš buvusių KGB vidaus kalėjimo kamerų šiuo metu taip pat eksponuojama ir naujausia Genocido aukų muziejaus paroda, skirta nacių okupacijos laikotarpiu persekiotų Lietuvos romų atminimui.

Tuskulėnų rimties parko memorialinio komplekso lankytojai turės galimybę susipažinti su muziejine ekspozicija „Tuskulėnų dvaro paslaptys“ ir Konferencijų salėje demonstruojama nacionalinio mokinių konkurso „Lietuvos kovų už laisvę ir netekčių istorija“ dalyvių darbų paroda „Istorija – praeities liudytoja“. Nepriklausomoje Lietuvoje gimusių vaikų darbuose vaizduojama partizanų kasdienybė ir kovos bei nenugalimas tikėjimas laisva Lietuva. Lankytojams bus atverta ir koplyčia-kolumbariumas, kurioje ilsisi Tuskulėnų parke rasti sovietinio totalitarinio režimo aukų palaikai.

2015 m. rugpjūčio 3 d., pirmadienį, Genocido aukų muziejuje (Aukų g. 2A, Vilnius) vyks renginys, skirtas Tarptautinei romų Holokausto atminimo dienai paminėti. Renginio organizatoriai – Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras (LGGRTC) ir VšĮ Romų visuomenės centras. Pradžia – 14 val.

Renginyje dalyvaus LGGRTC generalinė direktorė Teresė Birutė Burauskaitė, VšĮ Romų visuomenės centro direktorė Svetlana Novopolskaja, Romų bendruomenės „Čigonų laužas“ pirmininkas Josifas Tyčina, istorikas Ilja Lempertas, romų kultūros Lietuvoje tyrinėtoja, antropologė Aušra Simoniukštytė.

Ilgaamžę romų bendruomenės istoriją Lietuvoje ir nacių okupacijos metais (1941–1944) vykdytą jų persekiojimą primins nauja Genocido aukų muziejaus paroda. Išraiškingose fotografijose užfiksuotas romų gyvenimas Lietuvoje iki 1940-ųjų metų: kelionės vežimais iš vienos vietos į kitą arba į miestelių aikštėse vystančius turgus, taboro įsikūrimas pamiškėse ar prie ežerų, palapinių statymas, būrimas kortomis, susibūrimai aplink laužą, kūdikio maitinimas, laidotuvės... Apie Antrąjį pasaulinį karą ir nacių vykdytą terorą liudija išlikę dokumentai ir artimųjų išsaugotos fotografijos. Pastarosiose – sušaudyti Pravieniškių priverčiamojo darbo stovykloje ar priverstiniams darbams į Vokietijos ir Prancūzijos koncentracijos stovyklas išvežti romai. Eksponuojami dokumentai ir fotografijos gauti iš Lietuvos centrinio valstybės archyvo, Vytauto Didžiojo karo, Utenos kraštotyros, Kauno IX forto, Šiaulių „Aušros“ muziejų rinkinių ir privačių asmenų kolekcijų. Įvadinio teksto autorius – dr. Arūnas Bubnys.

Vaizdinę medžiagą papildys dokumentiniai kadrai iš dar 1998 m. nufilmuotų Lietuvos romų Zofijos Beresnevičiūtės-Sinkevičienės, Alekso Aleksandravičiaus ir Vlado Arlausko atsiminimų, kuriuos maloniai sutiko paskolinti JAV Holokausto memorialinis muziejus Vašingtone.

Tarptautinė romų Holokausto atminimo diena minima kasmet rugpjūčio 2 d. 1944 m. rugpjūčio 2 d., Lenkijoje, Aušvico-Birkenau koncentracijos stovykloje, buvo sunaikintas čigonų lageris ir nužudyta apie 3000 jame kalintų romų tautybės žmonių. Per Antrąjį pasaulinį karą romai, kaip ir žydai, nacių buvo persekiojami dėl rasės. Buvo išžudyta šimtai tūkstančių romų, kurių protėvių kartų kartos gyveno Europoje.

2015 m. vasario 3 d., antradienį, Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro Genocido aukų muziejaus Konferencijų salėje vyks naujos Antano Terlecko knygos „Lietuvoje iš vėjo ir šalčių žemės sugrįžus“ pristatymas. Renginio pradžia – 17.30 val. Dalyvaus knygos autorius Antanas Terleckas, jo šeimos nariai, draugai ir bendražygiai. Renginį ves autoriaus vaikaitis Antanas A. Terleckas. Bus galima įsigyti pristatomą knygą.

Knygą „Lietuvoje iš vėjo ir šalčių žemės sugrįžus“ išleido Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras. Joje pateikiamos ištraukos iš Antano Terlecko 1987 m. ir 1988 m. pradžios dienoraščio, rašyto grįžus po kalinimo ir tremties į Lietuvą. Tai buvo epochos lūžio metai. Paskutinių SSRS metų socialinė aplinka, tautos ir valdžios mąstysena ir jos kaita, Lietuvos laisvės lygos narių ir jų bičiulių bendravimas iškyla prieš mūsų akis ir leidžia suprasti, kad šiandien mes gyvename visai kitoje epochoje. Leidinys gausiai iliustruotas nuotraukomis iš Genocido aukų muziejaus rinkinių, fotografo Andriaus Petrulevičiaus, paties Antano Terlecko ir jo draugų asmeninių archyvų.